Ekonominės srovės

REFERATAS
EKONOMINĖS SROVĖS

Senovės Ir Viduramžių Ekonomiškosios Idėjos
Merkantilizmas
Liberalizmas
Klasikinė Mokykla
Ekonominis liberalizmas
Socializmas. Socialistinės kryptys.
Anarchizmas
Krikščioniškosios Socialinės Srovės
Marksistinė ekonomika

ĮŽANGA

Kas yra ekonomika? Politinės ekonomikos enciklopedija nurodo pačią bendriausią ekonomikos sąvoką. Taigi “ekonomika” turi trejopą prasmę: pirma, ji reiškia tam tikrą žmogiškosios veiklos sritį (liaudies ūkį ar jo dalį); antra,- tos veiklos aspektą ( gamybinių santykių sistemą); trečia,- mokslą, tiriantį tą veiklą. Ekonomika yra ten, kur vyksta ūkinė veikla, t.y. žmonių veikla, grindžiama plačiai suprantamu ekonominiu skaičiavimu.

Ekonomikos mokslas, ilgą laiką buvęs teeiginiu ir patarimu, tinkamu atskiriems šalies ūkio atvejams ar tikslams, apibendrinimu, tik nuo XVIII a. pradeda suvokti visą ekonomini gyvenimą, o dabartiniu laikotarpiu- ji nuolat plečia, suteikia jam vis glaudesnį tarpusavio sąryšį ir tikslumą.(1, 3-4)

Ekonomikos mokslo raidoje galima išskirti tokias stadijas:
1. Ekonominės minties priešistorė (seniausieji iki Antikos laikai).
2. Antikos ekonominė mintis (V a.pr.m.e.-I a.)
3. Ankstyvųjų ir vidurinių viduriniųjų amžių ekonominė mintis (II-XIV a.)
4. Vėlyvųjų viduramžių ekonominė mintis: ankstyvasis ir vėlyvasis merkantilizmas, fiziokratų teorija, klasikinės politinės ekonomijos užuomazgos (XV-XVIII a.)
5. Naujųjų amžių ekonominė mintis: klasikinė poolitinė ekonomija ir jos kritikai (XVIII-XIX a.)
6. Šiuolaikinė ekonominė mintis: maržinalizmo teorija, istorinė mokykla, neoklasikinė Kembridžo mokykla, keinsizmas, monetarizmas ir XX a.II pusės naujausios ekonomikos teorijos (XIX a.II pusė-XX a.).

Šiame referate nagrinėsime ekonomikos sroves nuo pat Senovės ir Viduramžių iki šių la

aikų ekonominių idėjų.

SENOVĖS IR VIDURAMŽIŲ EKONOMIŠKOSIOS IDĖJOS

Pirmasis specialiai ekonomikos klausimais skirtas veikalas buvo graikų filosofo Ksenofonto “Ekonomikosas”. Šis pavadinimas senovės Graikijoje reiškė mokslą apie vergvaldžių ūkio tvarkymą, organizavimą.
Senovės Graikų filosofai Platonas ir Aristotelis gvildeno daugelį ūkio reiškinių. Jie domėjosi, kodėl atsiranda valstybė, kaip vyksta darbo pasidalinimas.
Ūkinę veiklą Aristotelis skirstė į ekonomiką ir chrematistiką. Ekonomika- tai, jo nuomone, natūrali ūkinė veikla, o jos rezultatas- vartojimo reikmenų gamyba; ji apima ir mainus. Chrematistika-tai menas susikurti turtą, kaupti pinigus.
Platonas kalba apie mainus ir darbo pasidalijimą, nurodydamas, kad esant padalytam darbui, lengviau jį galima pritaikyti prie žmogaus gabumų ir pajėgumo. Graikai pripažįsta, kad visuomenėje turi būti šios klasės: 1) žemdirbiai; 2) audėjai ir kurpiai; 3) mūrininkai.
Graikų filosofai, kalbėdami apie valstybę, ją labai vertina: jie valstybę iškelia auukščiau nei žmogų. Platonas kalba apie idealią valstybę, sutvarkytą komunizmo pagrindais. Visuomenėje turi būti: 1) filosofai; 2) kariai arba valdininkai; 3) amatininkai ir pirkliai.
Nagrinėdami įvairias ūkio šakas, graikai labai vertina žemdirbystę. Platonas mano, kad idealioje valstybėje negali būti vietos brangiesiems metalams ir tokiems vulgariems verslams, kaip pinigų skolinimas už palūkanas. Moneta negali “gimdyti” monetos.
Aristotelio teiginiai padarė didelę įtaką vėlesnei ekonominės minties raidai. Jis vadinamas politinės ekonomijos pradininku, nes gvildeno pagrindines šio mokslo problemas: vertę, pinigų esmę ir kt.

Egipto filosofo Ibn Chaldūno ekonominėse pa

ažiūrose randame darbinės prekės vertės teorijos pradmenis, vertės dėsnio reikalavimų apibrėžimą. Ibn Chaldūnui priklauso mintis apie sadijinę visuomenės raidą. Jis vienas pirmųjų pareikalavo tirti bendruosius visuomenės raidos reiškinių dėsningumus ir sukūrė savo sociologijos teoriją.
Romėnai ekonomikoje nieko originalaus nesukūrė. Išskyrus teisę, į kurios normas įvelkamas visas romėnų gyvenimas, jų pasaulėžiūra formuojasi veikiama graikų įtakos.
Žlugus Romos imperijai, Vakaruose prasideda laikotarpis, vadinamas viduramžiais. Ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu įsigali uždaras natūralus ūkis, beveik be mainų. Ik vėlyvaisiais viduramžiais ūkis ima linkti į mainus. Tų laikų ekonominėms idėjoms lemiamą įtaką daro bažnyčia. Ryškiausias atstovas Buvo italų teologas Tomas Akvinietis, gyvenęs jau vėlyvųjų viduramžių laikotarpiu. Tomui Akviniečiui ekonominės ir socialinės idėjos labai svarbios. Ekonominės jo pažiūros labiausiai ryškėja kalbant apie pinigus, palūkanas, kainą. Vieninteliu teisingu pajamų šaltiniu pripažįstamas darbas. Be darbo, tais laikais turtą buvo galima sukaupti dar iš 2 šaltinių: 1) iš pelno parduodant daiktus aukštesnėmis kainomis, kaip kainavo pačiam savininkui; 2) iš pelno už palūkanas. Abu šiuos šaltinius T. Akvinietis smerkia. Neteisingas pelnas mainuose gaunamas dėl neteisingai nustatytos prekės kainos, todėl jis kalba apie teisingą kainą, kuri esanti lygi įdėtam darbui ir kitom išlaidom.

MERKANTILIZMAS

Tai ekonominių pažiūrų sistema, pabrėžianti mainų ir prekybos, kaip nacijos gerovės šaltinio, bei aukso svarbą, ypač skatinant eksportą ir nepalaikant importo. Jau viduramžiais pradėjo irti na

atūrinis ūkis. Dėl kryžiaus karų įtakos prasiplėtė prekybos ribos, stipriai buvo paveikti Vakarų Europos gyventojų norai ir skonis. Kryžiaus karai pirmiausia iškėlė prekybinę pajūrių miestų, ypač Italijos reikšmę. Miestų klestėjimas įnešė daug naujų veiksnių. Greitai paaiškėjo, kad be žemės esama naujo tautos turto šaltinio- prekybos. Šie nauji ekonominiai santykiai iškėlė piniginio kapitalo reikšmę.
Atsiradus naujoms ūkio formoms, keitėsi ir idėjos. Įžymusis Dantė įrodinėjo, kad bažnytinei valdžiai nederėtų viešpatauti visose gyvenimo srityse. Makiavelis griežčiau skiria bažnytinius ir valstybinius reikalus.
Vietoj cechų tvarkos įsigali savininkai- kapitalistai, kurie nepriklauso cechų kontrolei.
Svarbiausia sritis, į kurią tuo metu buvo išsiplėtusi valstybės kontrolė, buvo prekyba, dėl ko ir pats istorijos laikotarpis vadinamas merkantilizmo laikotarpiu. Taigi merkantilizmas nėra kokia nors ekonominės politikos doktrina- tai buvo daugiau taikomosios ekonominės politikos dėsnis, kuris įvairiuose kraštuose reiškėsi įvairiai.
Į pirmą vietą iškėlus pinigų reikšmę, atsirado dvi svarbios tų laikų ekonomikos sąvokos- didelis vertinimas pinigų ir užsienio prekybos, kaip geriausios priemonės pritraukti į šalį kuo daugiau pinigų.
A.Monkretjenas savo darbe “Politinės ekonomijos traktatas, skirtas karaliui ir karalienei” monarchui pataria, kaip valdyti valstybės turtą, ginti savo šalį nuo užsienio kapitalo įsiveržimo.Politinės ekonomijos atsiradimas su A.Monkretjeno vardu siejamas tik formalai, nes politinė ekonomija kaip teorija arsirado visiškai savarankiškai XVII a. daugelyje pasaulio šalių vadinama įvairiai: nacionaline ekonomija, ūkio mo
okslu, valstybine ekonomija ir pan.Kartu ekonominių problemų tyrimas ir analizė jo dėka peržengė uždaro feodalinio natūrinio ūkio (“ekonomijos”) ribas; politinė ekonomija pradėjo tyrinėti valstybės ūkio problemas.
Taigi XVI- XVIII a. didžiosios Europos valstybės vadovavosi ekonomikos teorija, vadinama merkantilizmu. Pirmieji merkantilistai turtą tapatino tik su auksu, pinigais, o jo šaltiniu laikė tik užsienio prekybą. Jie pirmieji panaudojo ir sąvoką “politinė ekonomija” pabrėždami, kad šio mokslo objektas- ne atskiro ūkio organizavimo klausimai, kaip tai suprato senovės graikai ar viduramžių epochos gyventojai, bet visos šalies, visuomenės ekonominės problemos.
Merkantilistai teigė, kad šalys privalėtų elgtis viena su kita taip, lyg jos būtų pirkliai, besivaržantys dėl didesnio pelno. Dėl to vyriausybės turėtų remti pramonę, išleisdamos įstatymus, įgalinančius palaikyti mažus darbo ir produkcijos kaštus, o eksporto kainą- didelę, Šitaip šalis pasiektų vadinamąjį teigiamą (palankų) prekių balansą.
Kad pasiektų teigiamą prekybos balansą, pagrindinės Europos valstybės stengėsi įsigyti kolonijų. Buvo manoma, kad kolonijos tieks metropolijai pigią darbo jėgą, žaliavas ir taps nauja rinka jos pagamintoms prekės realizuoti.
Pasak merkantilistų, visa gamyba turi būti valdžios remiama ir prižiūrima, kad pramonės technika ir technologija būtų aukšto lygio. Kad pramonės produktai būtų pigesni, teko rūpintis pigia darbo jėga. Žemą darbo jėgos kainą geriausia buvo palaikyti leidžiant įvežti be muito maisto prekes, o javų ar kitų maisto produktų išvežimą apsaugoti aukštais muitais. Taigi šiuo laikotarpiu žemės ūkis buvo nuostolingas.
Ir šiandien yra įvairių šalių ekonomistų, vis dar manančių, kad jų šalys turėtų siekti, jog jų valdžia turėtų visokiais būdais mažinti importą ir didinti eksportą. Dėl šios priežasties tokie mokslininkai labai dažnai vadinami “neomerkantilisais”, arba “naujaisiais merkantilistais”.

KLASIKINĖ MOKYKLA

Klasikinė ekonomikos teorija (classical economics)- ekonomikos idėjų mokykla, kurios esmė- gamybos ir materialinių gėrybių paskirstymas tarp žemvaldžių, darbininkų ir kapitalistų.
1776 metai, kurie mums pirmiausia asocijuojasi su JAV Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimu, įėjo į istoriją dar ir kaip metai, kuriais Anglijoje buvo išleista viena reikšmingiausių mūsų epochos knygų – “Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas” pelniusi savo autoriui – škotų mokslininkui Adamui Smitui “ekonomikos tėvo” titulą. Šis jo veikalas labai veikė tolimesnę ekonominių mokslų plėtrą ir buvo pradžia vadinamosios anglų klasikinės mokyklos, kuri ilgą laiką ekonomikos moksle viešpatavo. A. Smito pasekėjai buvo garsūs ekonomistai: Deividas Rikardas, Tomas Maltusas, Džonas Stiuartas Milis ir kt. Fiziokratams būdingo ribotumo, vienpusiškumo (gamybinio darbo požiūriu) anglų klasikinė politinė ekonomija neturėjo.
Savo knygoje A.Smitas pabrėžė darbo pasidalijimo ir specializacijos pranašumus ir apibūdino rinkos mechanizmo funkcionavimą. Jis teigė, kad jeigu gamintojai galės laisvai siekti pelno, gamindami prekes ir teikdami paslaugas, tuomet nematomosios rinkos jėgos garantuos sąlygas gaminti reikalingas prekes ir paslaugas. Jeigu rinkų nereguliuos vyriausybė, tuomet šioje “leiskite veikti” aplinkoje konkurencija nukreips gamybą tais keliais, kurie apkels visuomenės gerovę.
Ši teorija bandė parodyti, kaip darbininkų ir kapitalistų atskirų sprendimų sąveiką galima išlyginti, remiantis rinka, ir taip sukurti ekonominę gerovę.Klasikinės ekonomikos teorijos kūrėjai neigė nedarbo, kurį sukelia maža bendroji paklausa, galimybę; teigė,jog rinkos jėgos turi išlaikyti bendrosios paklausos ir bendrojo nacionalinio produkto pusiausvyrą,kad rinkos ekonomika gali būti stabili, jei monetarinės sąlygos yra stabilios;pinigų kiekio pokyčiai-pagrindinė bendrosios paklausos pokyčių priežastis.
A.Smitas savo darbuose toliau vystė darbinės vertės kaip sudaiktinto darbo teoriją, kurią suformulavo anglų ekonomistas Viljamas Petis.Jis apibrėžė, kad darbas yra vienintelis ir tikras prekės mainomosios(tikrosios) vertės matas; kėlė klausimą,-kodėl rinkos(nominalioji) kaina paprastai nesutampa su tikrąja prekių kaina, t.y. su jų mainomąja verte. Bet kuriuo atveju tikroji kaina priklauso nuo paklausos, nes darbo užmokestis didesnis kylančioje ekonomikoje, t.y. didėjant paklausai, negu nuosmukio ar stabilios ekonomikos būsenoje.
A.Smitas teigė, kad bet kurios prekės vertė asmeniui, numačiusiam ją pakeisti i kitus daiktus, yra lygi darbo kiekiui, kuri jis gali pirkti už ją arba gauti, todel susidure su prieštaravimu:jeigu mainomąją prekiu vertę sukuria savininko pirktas darbas, tai kaip paaiškinti šios vertes pasiskirstymą tarp ivairiausiu visuomenes klasiu. Juk visa sukurta mainomoji verte turi priklausyti darbininkui, o jos pasiskirstymas tarp klasių yra vertes dėsnio pažeidimas; todėl A. Smitas darė išvadą, kad vertes dėsnis veikė tik pirmykštėse visuomenėse, kai dar nebuvo kapitalo privatines žemes nuosavybes.
Prancūzų ekonomistas Žanas Batista Sėjus “Politinės ekonomijos traktate”išvystė A.Smito rinkos teoriją ir suformulavo vadinamąjį Sėjaus dėsnį:
Sėjaus dėsnis-bendroji pasiūla sukuria sau lygią bendrąją paklausą.
Tai reiškia, kad bendrojo nacionalinio produkto gamyba duoda tiksliai lygų tai produkcijai pajamų kiekį (darbo užmokesčiai, pelnas ir t.t.), kuris, jeigu išleidžiamas, yra kaip tik pakankamas nupirkti visą pagamintą produkciją.Todel, norint pasiekti nacionalines gamybos visiško užimtumo lygi, butina padidinti bendrąją pasiūlą.
Rinkos mechanizmas apibūdino naują ekonomikos sistemą, kuri tuo metu jau pradėjo atsirasti pramoninėse Vakarų valstybėse.Tačiau, kad sistema veiktų, turi būti patenkintos dvi sąlygos: 1) į rinka neturi kištis valstybė, neturi būti tiesioginio ekonominės veiklos valstybinio reguliavimo; 2) savanaudiškas gamintojų elgesys gali būti panaudotas bendram labui, jeigu klestės konkurencija.
Į tolimesnį klasikinės mokyklos vystymąsi svarų indelį įnešė anglų ekonomistai Davidas Rikardas ir Tomas Maltus.Paskutinis žymiausias šios mokyklos atstovas buvo Džonas Stiuartas Milis.
D.Rikardas darbinės vertės teoriją vystė toliau ir pritaikė šiuolaikinei ekonomikai.Jis pripažino, kad darbas visada nulemia vertę.Tačiau, paskirstymą paskelbęs svarbiausiu tyrimo objektu, gamybos dėsnius skelbė esančius natūralius ir amžinus, o paskirstymo dėsnius- visuomeninius ir istorinius. Pagrindine problema, kurią bandė išspręsti D.Rikardas,- tai nekintančio vertės mato nustatymas.
Dž. Milis tvirtino, kad reikia analizuoti paklausos ir pasiūlos dėsnius, o ne darbines vertes dėsni, kai gamybos kainos dėsniai neveikia (pavyzdžiui, tarptautines prekybos atveju). Jis įrodė, kad prekių paklausa nėra darbo paklausa, kaip kad teigė Ž.B.Sejus. Tai reiškė klasikines ekonomikos mokyklos nepajėgumą aiškinti ekonomines problemas. Tačiau tikėjimas rinkos veiksnių jėga juos skatino remti ekonominio liberalizmo ir laisvosios prekybos tarp tautų idėjas.
Kaip atsvara klasikinės ekonomikos šalininkų veiklai atsirado utopinis socializmas, susiformavo marksizmas bei marksistinis socializmas.
A. Smitas ginčijo esmines to meto ekonomines nuostatas. Jis nesutiko su fiziokratais, teiginius, kad žemė esanti vienintelis turto šaltinis. Jis taip pat nepritarė merkantilistams, nacionalinį turtą matavusiems pinigais ir tauriaisiais metalais, ir tvirtino, jog vyriausybė turėtų reguliuoti ekonomiką, kad palaikytų “teigiamą prekybos balansą”. A. Smitas pirmasis sujungė visas savo laiko ekonomines žinias į visumą – teorinę sistemą, kurią išdėstė veikale “Tautų turtas”. Svarbiausieji A. Smito iškeltieji teiginiai gali būti formuluojami taip:
1) darbo pasidalijimas; 2) laisvas ekonominio gyvenimo organizavimas vadovaujant asmens interesui ir 3) asmens laisvė.
Prieš fiziokratų teiginį, kad tik žemės darbas esąs visų valstybės ir piliečių turtų šaltinis, A. Smitas pateikia darbo teiginį, kurį laiko tikriausiu turtų šaltiniu. Pasak A. Smito, tautos turtingumas priklauso ir nuo pramonės gamybos, o ne vien nuo žemės ūkio. Kiek tauta pagamina, jo manymu, priklauso nuo to, kaip darbo jėga derinama su kitais gamybos veiksniais. Ir kuo tas derinimas efektyvesnis, tuo didesnis našumas, gausesnis tautos turtas.
Visuomenė – tai milžiniška “dirbtuvė”, kurioje visi bendradarbiauja. Ir tas bendradarbiavimas galimas dėl darbo pasidalijimo. Žmogus nesistengia gaminti viską, kas jam reikalinga; jis gamina kurį nors vieną produktą ir paskui išmaino jį su kitais į sau reikalingus produktus. Darbo pasidalijimas didina darbo našumą, nes tada žmogus gali lengviau darbą išmokti ir geriau atlikti. Štai kas ir yra didžiausias pažangos šaltinis. Viename iš labai plačiai žinomų šios knygos skyrių A. Smitas pasitelkia segtukų pramonės pavyzdį, kad parodytų, kaip darbo pasidalijimas ir mašinų naudojimas didina veiklos rezultatus.
Tiesa, šiuolaikinė technologija yra pažengusi į priekį, smeigtukų gamybos metodai pasikeitė, tačiau darbo pasidalijimo principai ir šiandien tie patys. Ir kitos šios knygos dalys, kuriose kalbama apie gamybos veiksnius, pinigus ir tarptautinę prekybą, dabar yra ne mažiau reikšmingos negu tada, kai buvo parašytos.
Kitas svarbusis A. Smito teiginys – ekonomiškas žmonių gyvenimas turi būti laisvas ir niekuo nevaržomas. Ši A. Smito ekonomikos filosofijos pagrindinė mintis – tai įsitikinimas, kad ekonomika geriausiai veikia pati savaime, valdžios nereguliuojama. Tokiomis aplinkybėmis asmeninis suinteresuotumas verstų įmonininkus gaminti tik vartotojų pageidaujamas prekes, be to, pačiais mažiausiais kaštais. Ir jie tai darytų visai ne visuomenės labui, o tik stengdamiesi įveikti savo konkurentus ir gauti kuo didesnį pelną. Taigi, siekdami savo asmeninių interesų, individualūs gamintojai gamins tik tokias prekes, kokių pageidaus vartotojai. Bet kaip tik šitas esminis suinteresuotumas ir būtų naudingas visuomenei, nes gausiau aprūpintų ją geresnėmis prekėmis bei paslaugomis pačiomis mažiausiomis kainomis.
Kad paaiškintų nereguliuojamos ekonomikos naudingumą visuomenei, A. Smitas vartojo “nematomosios rinkos” metaforą:
“Kiekvienas individas stengiasi naudoti savo kapitalą taip, kad jis duotų kuo daugiau naudos. Taip darydamas, paprastai jis nemąsto apie visuomenės interesus, siekia tik savo gerovės. Tačiau vis tiek, tarsi kokios nematomosios rankos, jis yra vedamas į tikslą, nes, siekdamas savo naudos, jis neišvengiamai pasirenka tokią veiklą, kuri naudingesnė visuomenei”.
Tai, ką A. Smitas vadina “nematomąja ranka”, iš tikrųjų yra ekonominės jėgos, kurias šiandien vadiname pasiūla ir paklausa, arba rinka. Taigi pasak, A. Smito, svarbiausias ūkinės pažangos variklis yra asmeninė nauda. Tik esant laisvoms varžytinėms, paremtoms asmens interesu, ūkis gali geriausiai klestėti ir būti naudingas visuomenei. Kad kiekviena šalis gamintų tas prekes, prekyba turi būti laisva. A. Smito idėja buvo aiški: laisva rinkos prekyba turėtų būti išvaduota iš valstybės kontrolės “tironijos”.
Atsiranda daug A. Smito pasekėjų, kurie pradeda plėtoti ir taisyti jo idėjas. Tomo Maltuso veikalas įnešė pesimistinę gaidą. Jis manė, kad gamtos turtai yra riboti, todėl maisto gamyba yra ribota. Jis tvirtino, kad gyventojų daugėja taip greitai, kad pragyvenimo priemonės jokiu būdu negali visų patenkinti. T. Maltuso dėsnis: gyventojų skaičius didėja reometrine progresija, o maisto gamyba didėja tik aritmetine progresija. Jei tikrai gyventojų gausumas pralenkia maisto produktų daugėjimą, tai dirbančio žmogaus pajamos sumažės iki egzistencinio lygio. Taigi gyventojų skaičiaus didėjimas sąlygoja darbo užmokesčio dydžio mažėjimą iki pragyvenimui būtiniausio lygio. XIX a. šis teiginys pavadintas “ geležiniu darbo užmokesčio” dėsniu.
Deivido Rikardo veikalas “Politinės ekonomijos principai ir mokesčiai” padarė jį vienu įtakingiausiu ekonomistu. D. Rikardas ypač išgarsėjo teigdamas laisvosios prekybos tarptautinėje ekonomikoje pranašumus. Laisvosios prekybos tikslas- garantuoti tarptautinės specializacijos panašumus. Laisvoji prekyba- tai prekyba be jokių apribojimų; tai kliūčių nevaržoma tarptautinė prekyba. Tai tokia politika, kai pašalinami visi prekybos tarp šalių tarifai bei kitos kliūtys. Laisvosios prekybos zona- tai tarptautinis susitarimas, kuriuo tarp susitariančių šalių pašalinami bet kurie prekybos apribojimai. Tai situacija, kai tarp grupės šalių nėra jokių prekybinių muitų ar kitų barjerų. D. Rikardas padarė išvadą, kad viena šalis gali pelningai importuoti prekes iš kitos, net jeigu importuojanti šalis galėtų gaminti šią prekę pigiau negu eksportuoja.
Politinės ekonomijos klasikinė mokykla mūsų laikų mokslui turėjo tokią pačią reikšmę kaip klasikinė kultūra dabartinei kultūrai. Tolimesnė ekonominių mokslų raida klasikų teiginius iš dalies išplėtoja, o kartais ir visai pakeičia. Iki XIX a. vidurio klasikinė mokykla buvo viešpataujanti Europoje. Ji pagrindė svarbiausias ekonomikos kryptis.

ISTORINĖ MOKYKLA

Istorinė mokykla (Historial School)- tai nacionalinė ekonomikos teorija, teigianti, kad kiekviena tauta savita, kad nėra bendrų vystymosi dėsnių, todėl būtina sukurti nacionalinę ekonomikos teoriją.
Apie 1870 m. klasikinės ekonomikos teorijos pažiūros, kad vertė priklauso nuo gamybos kaštų buvo kritikuojama.IXI a.pabaigoje pastarasis požiūris pakeistas “neoklasikiniu požiūriu”:vertė priklauso ir nuo gamybos kaštų (pasiūlos), ir nuo naudingumo (paklausos). Neoklasikinė analizė pradėjo naudoti ribinių dydžių tyrimus.

Ši teorija dažnai vadinama “maržinalistine revoliucija“, perkėlusia akcentus nuo klasikinės ekonomikos teorijos nagrinėto gerovės šaltinio bei jos paskirstymo tarp darbininkų, žemvaldžių ir kapitalistų prie principų, kurie valdo išteklių paskirstymą pagal poreikius. Šioje naujoje ekonomikos mokykloje buvo pagrįsti mažėjančio ribinio naudingumo ir statinės pusiausvyros analizės principai. Neoklasikinė ekonomikos teorija savo idėjomis sujungė daugelį ekonomikos mokyklų ir žymiausių atstovų : anglų ekonomistą V.S.Dževonsąč, austrų -Karlą Mengerį , Oigeną Bėm-Baverką, Fridrichą Vizerį , Šveicarijos-Mari Espri Leoną Valrasą. Austrų ir Šveicarijos ekonomikos mokyklas apjungė švedų ekonomistas Knutas Vikselas, anglų- Frensis Isidro Edžvortas, amerikiečių- Irvingas Fišeris ir susiformavo taip vadinama maržinalizmo ekonomikos teorija.

MARŽINALIZMAS

Maržinalizmas (margin economics) -ekonomikos teorija, pagrįsta ribinės analizės bei mažėjančio naudingumo teorijomis.

SOCIALIZMAS.
Socialistinės kryptys.

Socialistinės idėjos pasižymi neigiamu nusistatymu kapitalistinei ekonominei tvarkai, paremta privačia nuosavybe, kainų sistema ir laisva konkurencija. Socialistai stengiasi eiti prie visuomeninės tvarkos, paremtos kolektyvine nuosavybe ir ūkine gyvenimo organizacija, pačios visuomenės tvarkoma. Socializmas- ekonominė sistema, kur pagrindinės gamybos priemonės priklauso valstybei, o ištekliai skirstomi centralizuotai pagal planą. Kitaip tariant, socializmas yra politinis mokymas, pabrėžiantis kolektyvinę gamybos priemonių nuosavybę ir skiriantis didelį vaidmenį valstybiniam ūkio valdymui su labai išplitusia pagrindinių pramonės šakų visuomenine nuosavybe, nors leidžia ribotai reikštis rinkai. K. Marksas socializmą laikė pereinamuoju privataus verslo sistemos pabaigos ir komunizmo pradžios laikotarpiu. Kapitalizmas- ekonomikos sistema, paremta privačia gamybos nuosavybe, konkurencija bei pelno motyvu, kur asmenims bei privačioms firmoms leidžiama turėti didelius kapitalo kiekius, o pagrindiniai verslo sprendimai priimami esant minimaliam vyriausybės ekonominiam kišimuisi. Kaip matyt iš apibrėžimų, šių dviejų sistemų gana ryškūs ekonominiai skirtumai. Kapitalistinėje ekonomikoje nuosavybė yra privati, firmos varžosi siekdamos pelno, o išteklius skirsto rinka pagal pasiūlos ir paklausos dėsnius; tuo tarpu socialistinėje ekonomikoje pagrindinės gamybos priemonės priklauso valstybei, o ištekliai skirstomi pagal planą.
Yra ir politinių skirtumų. Yra nemažai valstybių, kurių vyriausybės valdo daugelį pagrindinių ūkio šakų. Tokių šalių ekonomikos sistema dažnai vadinama demokratiniu socializmu. Bet esama valstybių, valdomų komunistinių vyriausybių, kurioms priklauso beveik visi šalies ištekliai, visa gamyba vyksta griežtai pagal vyriausybės parengtą planą. Tai modelis autoritarinio socializmo, kitaip vadinamo komunizmu.
Taigi socializmas priklauso tokiai ekonomikos sistemai, kur turtas yra valstybės nuosavybė, ištekliai skirstomi pagal planą. Komunizmas- tai utopinė visuomenės socialinė- ekonominė formacija, kuri tapatinama su visuomenine gamybos priemonių nuosavybe, beklase visuomenės struktūra, komunistine morale. Kitaip tariant, komunizmas yra alternatyvi politinė ir ekonominė sistema, teigianti, kad valstybei turi priklausyti visa nuosavybė, valstybė turi organizuoti visas gamybos ir mainų funkcijas, įskaitant ir darbo jėgą. Komunizmas- tai centro planuojama ekonomika, kai strateginius sprendimus dėl gamybos ir pasiskirstymo priima vyriausybė, o kainų sistema nustumiama į šalį.
Socialistus galime skirstyti į tokias 3 grupes: 1) komunistai- nori panaikinti visokią privačią nuosavybę; 2) kolektyvistai- suvisuomeninti tik gamybos priemones; 3) agrariniai socialistai- panaikinti tik nekilnojamojo turto nuosavybę.
Socialistinė srovė, vadinama marksizmu, pabrėžia, kad ekonominiai reiškiniai sąlygoja kitus socialinius reiškinius.
Socialistinių idėjų šaltinis buvo moralinės, religinės, ekonominės ir filosofinės idėjos. XVI- XVII a. Europoje utopinio socializmo idėjas ryškiausiai išreiškė anglų filosofas Tomas Moras. Utopija- idealios, praktiškai neįgyvendinamos visuomeninės santvarkos arba socialinių problemų idealaus sprendimo projektas, abstrahuotas nuo esamų socialinių negerovių. Utopiniai socialistai- kūrėjai mažų, idealių bendruomenių, kuriose gamyklos priklauso darbininkams ir pelnas pasidalijamas visų. Italų filosofas Tomazas Kampanela parašė savo utopiją “Saulės miestas”- apie idealią visuomenę, kurioje nėra privatinės nuosavybės, o visuotinis darbas garantuoja gausumą; bet egzistuoja griežta buities reglamentacija, žynių valdžia iš esmės yra teokratinio pobūdžio. Savo komunistinį idealą T. Kampanela grindė proto paliepimu ir gamtos dėsniais. Jis svajojo apie žmonijos vienybę ir gerovę.
Taigi socializmą galima būtų apibūdinti kaip visuomeninės ekonominės minties kryptį, iš pradžių apėmusią utopinio socializmo teorijas, o vėliau išsivysčiusią į pseudomokslinę socialistinės visuomenės kūrimo teoriją.

KRIKŠČIONIŠKOSIOS SOCIALINĖS SROVĖS

Krikščioniškasis socializmas atsirado XIX a. 4- 5 dešimtmetyje kaip atmaina feodalinio socializmo, kuriuo reiškėsi priešiška žlungančių feodalinių klasių pažiūra į kapitalizmą. Krikščioniškasis socializmas savo mokymu siekia suteikti krikščionių religijai socialistinį atspalvį ir teigia, kad krikščionybė esanti darbo žmonių interesų gynėja bei priemonė, gelbėjanti nuo visų socialinių nelaimių.
Krikščioniškoje mokykloje pirmiausia galima išskirti dvi dideles sroves- katalikų ir protestantų.
Katalikai. Katalikai tvirtai tiki providenciniais dėsniais. Jie pabrėžia, kad kapitalistinei tvarkai būdinga daug negerumų, kuriuos reikia taisyti. Didelė reikšmė skiriama valstybei, kuri turi rūpintis visuomenės gerove, o ypač- ginti darbo žmonių reikalus. Kritikuodami kapitalistinę tvarką, jie iš dalies prisiartina prie socialistų, bet tarp šių srovių yra griežtų principinių skirtumų. Pirmiausia- katalikų mokykla visai nemano, kad reikia keisti dabartinės tvarkos pagrindinius teiginius.- nuosavybę, paveldėjimą, samdomą darbą ir kt.
Protestantai. Jie neigia konkurenciją ir pelno motyvą. Pasak protestantų, pasaulis turi iš pagrindų persitvarkyti, kad prisiartintų prie Dievo karalystės, kurią tikintieji turi kurti šioje žemėje. Svarbiausias protestantizmo skirtumas nuo katalikybės yra mokymas apie tiesioginį Dievo ir žmogaus ryšį. Protestantizmas yra susijęs su įvairiomis politinėmis tendencijomis. Dešinysis jo sparnas labiau linksta į konservatizmą, o kairysis- į kolektyvizmą.

ANARCHIZMAS

Anarchizmo idėjas suformulavo vokiečių filosofas idealistas Maksas Štirneris, prancūzų filosofas ir ekonomistas Pjeras Žozefas Prudonas.
Anarchizmo idealas- visuomenės santvarka be vieningos valstybinės valdžios, kur nebūtų prievartos, kur žmonių savitarpio santykiai paremti socialine lygybe, laisvu susitarimu ir visuomenės grupės solidarumu. Anarchistai neigia ne tik valstybinę valdžią, bet ir visokią valdžią daugumos mažumai, neigia visuomeninę drausmę, be kurios neįmanoma jokia stambesnio masto gamyba. Jie supriešina smulkios privatinės nuosavybės interesus r smulkiųjų valstiečių ūkį su visuomenės pažanga, pagrįsta stambiąja gamyba. Anarchizmo filosofinis pagrindas yra individualizmas, subjektyvizmas, voliuntarizmas.
Apibendrinant, būtų galima sakyti, kad valstybės neigimą anarchistai yra pasiėmę iš liberalų, tik jų išvados siekia toliau ir yra griežtesnės už liberalų. Liberalai palieka valstybei gamintojų apsaugos funkciją, o anarchistai būsimojoje visuomenėje nepalieka valstybei jokio vaidmens. Norėdami suderinti neribotą asmens laisvę su visuomeniniu gyvenimu, anarchistai tiki “ natūralia tvarka”, visuomeninių ir privatinių interesų harmonija.
Antras anarchizmo teiginys- privatinės nuosavybės neigimas ir darbininkų išnaudojimo teorija- paimta iš socializmo, ir čia anarchizmo teoretikai nieko naujo nepridėjo. Taigi anarchizmas yra tam tikra liberalizmo ir socializmo idėjų sintezė.

MARKSISTINĖ EKONOMIKA

Marksizmas (Marxist economy)- ekonomika, kurioje didžiausia kapitalo dalis priklauso vyriausybei, o politine jėga-partijai, besiremiančiai Karlo Markso doktrinomis.
K.Marksas industrinės revoliucijos laikotarpio duomenų analizės pagrindu suformulavo darbinės vertės, kapitalizmo vystymosi baigtinumo, abstraktaus ir konkretaus darbo bei komunizmo ekonomines teorijas.
Ekonominio romantizmo bei marksizmo ekonomikos teorinių principų susiformavimo sąlyga- ekonomikos teorijos plėtra. Ji siejama su tiek su pirmosios, tiek su antrosios vokiškųjų istorinių mokyklų bei amerikietiškos istorinės mokyklos teorijomis ir žymiausiųjų atstovų veikla.
Kas sudarė marksistinės ekonomikos esmę. Pirmiausia, remdamasi K. Markso filosofija, Sovietų Sąjunga įteisino gamybinio turto priklausomybę valstybei, o ne atskiriems žmonėms. Nuosavybė ir beveik visos gamybos kontrolė ir valdymas buvo sutelktas vyriausybės rankose. Daugelį ūkinių sprendimų buvo priimama kaip centralizuotos komandos. Centralizuotu ekonomikos planavimu buvo sprendžiama, ką gaminti, kokias prekes, kokias paslaugas teikti, kaip gaminti ir kas tas prekes turėtų įsigyti bei vartoti.
Ekonomikos kaip žmogiškosios veiklos srities samprata kito marksistinėje ekonomikoje. Marksizmo klasikai ekonomiką laikė kapitalo gamybos ir cirkuliacijos sfera bei gamybinių paslaugų sfera. Tokią sampratą lėmė, pirma, tai, kad nedaiktinė gamyba XIX a. viduryje ir net jo pabaigoje visuomenes gyvenime nevaidino žymesnio vaidmens ir, antra, svarbiausias ekonominių tyrimų tikslas. K. Marksas “Kapitale” rašė: “<..> galutinis šio veikalo tikslas yra atrasti ekonominį šiuolaikinės visuomenės judėjimo dėsnį <..>”. Tą dėsnį lėmė daiktų kaip prekių gamybos raida.

NEOMARKSIZMAS

Neomarksizmas(neomarksist economics) – ekonomikos teorija, kritiškai vertinanti marksizmo idėjas, pagrįsta mokslu, nepriklausanti nuo ideologijos bei politikos.
Šiuolaikės rinkos ekonomikos sąlygomis reikšminga ir ekonomikos liberalizmo teorija.

NEOKLASINĖ
EKONOMIKOS TEORIJA

Neoklasikinė ekonomikos teorija (neoclassical economy)-ekonomikos idėjų visuma, pagrysta A.Maršalo darbais, 19 a. pabaigoje išstūmusiais klasikinės ekonomikos teorijos mokymą.
Pilną neoklasikinės ekonomikos teoriją pateikė Kembridžo mokyklos atstovas Alfredas Maršalas ir jo mokinys Arturas Sesilas Pigu.
20 a. ekonomikos mokslas neatmetė nieko, ką į jį įnešė praėjusio šimtmečio ekonomistai. Jis nesupriešina savęs su jų idėjomis, bet tęsia,plečia ir papildo tai tomis kryptimis, kurioms jų pirmtakai skyrė nepakankamai dėmesio arba jas tik nurodė. Šiuolaikinėje ekonomikos mokslo stadijoje išryškėjo šios naujos analizės kryptys:

1.Makroekonomikos aspektas. Teorijos, paplitusios 19 a.ir 20a.pradžioje, buvo mikroekonomikos analizės pobūdžio. Jos tyrė individualių subjektų, įeinančių į šią sferą, skaičių. Makroekonomikos analizės atsiradimui stiprų impulsą davė anglų ekonomisto Džono Meinardo Keinso veikla. Jis sukūrė makroekonomikos analizės pagrindus rinkos ūkio teorijoje. Makroekonomikos teorija remiasi statistiniais tyrimais, apibūdinančiais visuminius procesus šalies ūkyje.

2.Netobulos konkurencijos analizė. Dar trečiojoje ekonomikos teorijos vystymosi stadijoje ekonomistai iškėlė visuotinės konkurencijos tarp ekonomikos subjektų hipotezę, tuo tarpu ekonomikos analizė nuo 1930m. linksta į netobulos konkurencijos situacijas, nes tikrovėje dažniau susiduriama su rinkos monopolinėmis ar oligopolinėmis struktūromis, o ne su tobuląja konkurencija.

3.Procesų dinamikos elementas. Statistika analizuoja tik baigtinę pusiausvyros būseną ir ekonomikos elementų veiklos rezultatą. Dabartinė ekonomika tiria dinaminius procesus, įvertinančius laiko veiksnį ekonominiame gyvenime ir apibūdina sąryšius, susiformuojančius laike tarp ekonominių reiškinių. Didelis dėmesys kiekvienos šalies gyvenime skiriamas ekonomikos plėtrai, prognozavimui.

KEINSIZMAS

Keinsizmas (Keynesian economics) – makroekonominio reguliavimo teorijos, pagrystos bendrųjų išlaidų ir pajamų apytakos valdymu.
Keinsistinės teorijos esmę sudaro teiginys, kad, valstybei reguliuojant kapitalo įdėjimus, kreditą ir pinigų cirkuliaciją, tariamai galima įveikti perprodukcijos krizes, industrinės ekonomikos cikliškumą bei nedarbą. Keinsas teoriškai pagrindė kritiškai mąstančių buržuazinės politinės ekonomijos atstovų abejones, kad išgirtoji laisvosios konkurencijos sistema ir jai būdinga fritrederystės politika bei ekonominio liberalizmo idėjos, kurios būdingos ikimonopolistiniam kapitalizmui, tinka ir valstybiniam monopolistiniam jo evoliucijos laikotarpiui. Šios idėjos rėmėsi nerealiomis prielaidomis,kad kiekvienas ilgalaikis pusiausvyros tarp pasiūlos ir paklausos pažeidimas yra negalimas,kad gaivališkas laisvosios konkurencijos mechanizmas pats likviduoja visus ekonominius prieštaravimus bei sunkumus, sudaro sąlygas visiškam materialinių ir darbo išteklių panaudojimui. Iš buržuazinės valstybės ikikeinsistiniu laikotarpiu tebuvo reikalaujama, kad ji saugotų privatinę nuosavybę ir šalintų kliūtis rinkos dėsnių veikimui, reguliuojančiam savaiminį ūkinės sistemos judėjimą.(2, 33)
Dž.M.Keinsas teigė, kad ekonominis augimas, pasiekus aukštą gamybinių jėgų išsivystymo lygį, kapitalistinėse šalyse neišvengiamai sukelia gilias perprodukcijos krizes bei chronišką nepakankamą gamybinių jėgų panaudojimą. Tačiau jis stengėsi įrodyti, kad kapitalizmui būdingų socialinių- ekonominių negerovių būtų galima išvengti nepanaikinus privatinės gamybos priemonių nuosavybės, jei konkurencinio mechanizmo veikimą papildytų valstybinis ekonomikos reguliavimas. Drauge Dž.Keinsas pabrėžė, kad tradicinių buržuazinės vyriausybės funkcijų praplėtimas neturi orientuoti
į privatines kapitalistinės nuosavybės panaikinimą. Priešingai , pasiekus visišką užimtumą ir prasidėjus ekonominiam pakilimui, vėl esą tikslinga remtis rinkos savireguliavimo mechanizmu ir jį apibūdinančia neoklasikine teorija.(2, 33)
Kapitalistinės reprodukcijos schemą Keinsas grindžia nepakankamo vartojimo teorija, suformuluota psichologijos kategorijomis. Nacionalinės pajamos, jo nuomone, priklauso nuo užimtumo; didėjant užimtumui, didėja ir pajamos bei vartojimas. Tačiau vartojimas auga lėčiau negu pajamos. Mažėjant gyventojų poreikiui vartoti, vis didesnė pajamų dalis sutaupoma, t.y. didėja polinkis taupyti. Norint pasiekti bendrosios produkcijos pusiausvyrą, gyventojų vartojimo išlaidų nepakankamumą galima padengti, nurodo Keinsas, didinant investicijas. O kapitalo įdėjimai priklauso nuo psichologinės paskatos investuoti, kurią savo ruožtu sąlygoja jų paskutiniojo vieneto efektyvumo (arba pelno) normos ir palūkanų normos santykis. Jei palūkanų norma nedaug skiriasi nuo pelno normos,tai kapitalistas paprastai nesuinteresuotas pats rizikuoti ir laisvą piniginį kapitalą kaip funkciją perleis kitiems. Kadangi, didėjant įdėjimams,jų efektyvumas esą mažėja,nes ekonomika prisisotina kapitalu, tai paskata investuoti taip pat mažėja. Iš čia ir išeina, kad kapitalistinio ūkio konkurencinis mechanizmas nesukuria efektyvios paklausos ir nesudaro sąlygų gamybiniams ištekliams visiškai panaudoti. Siekiant išvengti pesimistinių nuotaikų arba ‚‘‘pasitikėjimo krizės‘‘,kurios, Keinso nuomone, ir sudarančios ekonominių krizių pagrindą, ir reikia, kad valstybė imtųsi reguliavimo politikos. Ją sudaro privačių įdėjimų skatinimo, palūkanų procento mažinimo bei vyriausybinių išlaidų reguliavimo priemonių sistema. (2, 34-35)
Visuminę paklausą Dž. M.Keinsas suprastintai aiškino kaip mechanišką įvairių rūšių išlaidų sumą. Jis rėmėsi prielaida apie tariamai galimą nepakankamo asmeninio vartojimo pakeitimą investicijomis ir net karinėmis išlaidomis bei turtingosioms klasėms būdinga prabanga. Anot Keinso,svarbu tik tai, kad valstybiniai kapitalo įdėjimai nebūtų vykdomi privatinių kapitalų veikimo sferose, nes tai dar daugiau padidintų šiose sferose perprodukciją ir sumažintų jose privataus pelno normą.(2, 35)
Norint pakeisti ekonominę pusiausvyrą, esant visiškam užimtumui, Keinso nuomone, reikia derinti maksimalų vartotojiškos paklausos ir pelno normos bei minimalų palūkanų lygius.
Tikrovėje tai yra gana priešingi dydžiai: juk pelno normą galima didinti privačių kapitalinių įdėjimų skatinimo tikslais, tik tuo pat metu didinant išnaudojimą, o dėl to gyventojų mokios paklausos augimas neišvengiamai atsilieka nuo techninės pažangos sudaromų galimybių.
Keinso teorijoje pabrėžtina ir tai, kad pelno ir palūkanų normų svyravimai faktiškai yra ekonominio ciklo pasekmė, o ne jo priežastis. Iš to, kad pelno ir palūkanų normos pasiekė kulminacijos tašką, galima spręsti, jog ūkio vystymasis peržengė pakilimo fazę, ir šalyje netrukus spontaniškai prasidės krizė. Atvirkščiai, pelno normos kritimo stabilizavimasis rodo, kad prasidėjo kitas krizės etapas ir kad susidaro sąlygos ciklui pereiti į depresijos fazę. Keinso siūlomos priemonės išvengti krizes, aplenkiant pakilimo fazę ir dirbtinai stabdant investicijas, sukelia silpnesnius, bet pirmalaikius krizės reiškinius arba geriausiu atveju padeda tik kurį laiką ją atitolinti.(2, 36-37)

Produkto vertės dydį Dž. M. Keinsas aiškino sekdamas neoklasine teorija, kiekvienam daiktui būdingomis naudingumo bei retumo savybėmis. Darbo užmokestį, kaip ribinę darbo produkto išraišką, jis priešpriešino pelnui, kaip kapitalo produktui, lygiam įmonininko darbo naudingumui, ir žemės rentai, kaip jos retumo vaisiui. Keinsas pajamas apibūdino kaip individualaus vartojimo ir investicijų sumą. (2,37) Socialinę Dž. M. Keinso teorijos demagogiją atskleidžia akivaizdus jo pasiūlymų loginis prieštaravimas. Pavyzdžiui, jis pripažįsta, kad efektyviai paklausai sukurti būtina didinti realiąsias gyventojų pajamas. Tam, kad padidėtų gyventojų polinkis vartoti, siūloma realiąsias darbo žmonių pajamas sumažinti pasitelkus valstybės reguliuojamą infliaciją ir įteisinamas buržuazijos prabangos ir parazitinio vartojimo augimas. Palankias prielaidas investicijoms skatinti sudaro kontroliuojamos banknotų emisijos politika, nes ji leidžia valstybės institucijoms sukaupti papildomų lėšų privačiai ūkinei iniciatyvai subsidijuoti ir valstybinėms investicijoms plėsti, mažina palūkanų normą, kartu plečia kreditų pasiūlą. Kad tokia padėtis sukelia „kontroliuojamos“ infliacijos reiškinius, Dž. M. Keinsas nelaikė blogu dalyku. „Nuosaiki“ infliacija yra veiksminga priemonė siekiant mažesniais konfliktais likviduoti darbininkų klasės ekonomikos iškovojimus.(2, 38)

Pagrindinės idėjos, susijusios su ekonomikos svyravimais, išdėstytos žymiausioje jo knygoje “Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija”. Nors šiandien akivaizdūs ir kai kurie šios knygos trūkumai, ji išlieka svarbiausiu 20 amžiaus ekonominiu veikalu. Dž.M.Keinsas įnešė didžiulį indėlį į ekonomikos teorijos vystymąsi.Jo poveikis šiam mokslui buvo toks didelis, kad nuo šio laiko visi makroekonomistai pradėjo save priskirti vienai iš dviejų srovių :keinsistams arba klasikams, priklausomai nuo to, kaip artimai jie siejo savo pažiūras su Keinso idėjomis.

Pagrindinis Dž.Keinso teorijos teiginys buvo tas, kad rinkos ekonomikai nebūdingas susireguliavimo mechanizmas, t.y. jai nebūdingas žemas nedarbo lygis didelė gamybos apimtis. Priešingai, jis galvojo, kad ekonomikai būdingi svyravimai, žymia dalimi priklausantys nuo masinių nuotaikų kaitos poveikio bendrajam investicijų lygiui – nuo pesimizmo iki optimizmo, ir atvirkščiai. Pesimizmo didėjimas verslo aplinkoje sąlygoja investicijų aktyvumo smukimą, kuris savo ruožtu sąlygoja bendrą gamybos ir nuosmukį ir nedarbo didėjimą. Keinsas teigė, kad, kai ekonomikos krizė pasiekia tokį mastą kaip Didžiosios depresijos laikotarpiu, tai ji negali būti greitai pašalinta ar būti išspręsta tik darbuotojų pastangomis. Iš dalies tai priklauso nuo to, kad kainos realiame gyvenime, taip pat vidutinis darbo užmokestis, nėra visiškai lankstūs ir negali greitai pasikeisti ir prisiderinti prie ekonomikos. Pasak Dž. Keinso, kad ekonomikos stabilizavimui reikalingas makroekonominės strategijos koregavimas, ypač vyriausybės išlaidų, mokesčių bei pinigų politikos pasikeitimai. Jo idėja, kad vyriausybė privalo vykdyti ekonomikos stabilizavimo politiką, siekdama išvengti ekonominių krizių atsiradimo bei plėtros, ypač plačiai paplito ir įgavo “keinsistinės revoliucijos” vardą.

Daugelis Dž.Keinso principinių idėjų, tarpe jų ir jo pasiūlytas bendrosios paklausos bei bendrosios pasiūlos analizės metodas, yra šiuolaikinės makroekonomikos šerdis.Idėjos, susijusios su politinėmis fiksalinės ar monetarinės politikos keitimo rekomendacijomis, nors ir paplito po visą pasaulį, tačiau yra nuolatinių ekonominių diskusijų objektas.
Keinsistai ypač nenoti priimti klasikinę idėją, kad nuosmukiai yra padidėjusio neatitikimo tarp darbuotojų ir darbo vietų laikotarpiai. Keinsistai teigia, kad jei didesnis nedarbas per nuosmukius atspindėtų padidėjusį neatitikimą, nuosmukiai turėtų būti ypač aktyvaus darbuotojų ieškojimo darbo vietų ir firmų ieškojimo naujų darbuotojų laikotarpiai. Tačiau apklausos rodo, kad bedarbiai praleidžia santykinai nedaug laiko ieškodami darbo (dauguma paprasčiausiai laukia, tikėdamiesi, kad juos prisimins jų seni darbdaviai), o firmų skelbimų apie laisvas darbo vietas per nuosmukius sumažėja, o ne padidėja. Keinsistai mano, kad nuosmukiai yra ne padidėjusio darbuotojų ir darbo vietų neatitikimo, o bendrai nedidelės paklausos prekėms ir darbuotojams visoje ekonomikoje laikotarpiai.

Keinsistai teigia, kad norint paaiškinti nedarbo egzistavimą nesiremiant vien darbuotojų ir darbo vietų neatitikimu, reikia atsisakyti klasikinės prielaidos, kad realus darbo užmokestis koreguojasi santykinai greitai, sulygindamas darbo pasiūlą ir paklausą. T.y. jei realus darbo užmokestis yra virš lygio, kuris subalansuoja darbo rinką, bus nedarbas (darbo pasiūlos perviršis virš darbo paklausos). Iš keinsistinės perspektyvos, idėja, kad realus darbo užmokestis kinta „per mažai“, kad darbo paklausa liktų lygi darbo pasiūlai, vadinama realaus darbo užmokesčio nelankstumu.
Iki 8 deš. keinsistinė verslo ciklo teorija koncentravosi beveik išimtinai ties visuminės paklausos šokais kaip verslo ciklo svyravimų šaltiniu. Tačiau kadangi visuminės paklausos šokai lėmė prociklinį infliacijos judėjimą, keinsistinė teorija nesugebėjo paaiškinti stagfliacijos – didelės infliacijos kartu su nuosmukiais – kuri įvyko daugelyje Europos ir kitų ekonomikų po 1973-75 m. naftos kainų šoko. Šis patyrimas iššaukė didelę tiek ekonomistų, tiek ir politikos vykdytojų tradicinės teorijos kritiką, todėl keinsistai pataisė teoriją, kad atsižvelgti ir į pasiūlos, ir į paklausos šokus. Nors keinsistai nenuėjo taip toli, kad sutartų su RBC teoretikais, jog pasiūlos (našumo) šokai yra daugumos nuosmukių priežastis, jie dabar pritaria, kad buvo tam tikri epizodai (naftos kainų šokai 8 deš. yra pagrindiniai pavyzdžiai), kuriais pasiūlos šokai vaidino pirminį vaidmenį ekonominiame nuosmukyje.

8-tojo dešimtmečio pradžioje sėkmingą daugelio pasaulio valstybių ekonomikos raidą pradėjo stabdyti stagfliacija. Keinsistinė teorija šiam atvejui negalėjo pasiūlyti jokių ekonomikos stabilizavimo priemonių.

Ekonomikos nestabilumo priežasčių buvo bandoma ieškoti pačioje stabilizavimo politikoje, t.y. aktyvioje valstybės reguliavimo politikoje.Šiuo laikotarpiu Miltonas Fridmenas sukūrė alternatyvią keinsizmui monetarizmo teoriją, kuri sudaro vadinamosios Čikagos mokyklos pagrindą.

NEOKEINSIZMAS

Neokeinsistai(neokeynesians) – šiuolaikiniai Dž.Keinso pasekėjai ekonomistai, daugiau ar mažiau rėmę pagrindinius Dž. Keinso teiginius, o vėliau peržiūrėję ir pagrindinę jo iškeltą teoriją.

9-ame dešimtmetyje susiformavo realaus verslo ciklo teorija, teigianti, kad tiek keinsistai, tiek monetaristai neteisingai traktuoja ekonomikos nestabilumo priežastis. Jų nuomone, šio reiškinio priežastis yra ne bendroji paklausa ar pinigų politika, o technologiniai šokiai. Žymiausi šio neokeinsizmo teorijos atstovai yra amerikiečių ekonomistų Eusėjaus Deivido Domaro, Rojaus Forbso Harodo ir Roberto Mertono Solou ekonominio augimo modeliai.

Iki dabar plėtojasi D.Rikardo ekonominės idėjos. Darbinės vertės teorijos savybė nustatyti vertę pagal gamybos kaštus nepriklausomai nuo paklausos plačiai analizuojama Pjero Srafo darbe “Prekių gamyba naudojant prekes”, sukritikavusiame D.Rikardo pastovaus vertės mato problemą ir išvysčiusį vadinamąją neorikardinę ekonomikos teoriją.

NEORIKARDINĖ EKONOMIKOS TEORIJA

Neorikardinė ekonomikos teorija(neoricardian economics) – tai D.Rikardo tyrimo programos atnaujinimas, pagrįstas tiesiniais neoklasikiniais bendrosios pusiausvyros modeliais,”išlaidos-gamyba” analize bei tiesiniu programavimu.

Po Antrojo pasaulinio karo Japonijoje susiformavo ypatinga nekomunistinei šaliai situacija: apie pusė visų ekonomistų teoretikų pasirodė esą įvairių krypčių marksistai.

MONETARIZMAS

Monetarizmas (monetarism) – teorija, teigianti, kad pinigų pasiūla lemia kainų, gamybos apimčių, nedarbo ir kitus pokyčius.

Tai analizės, susijusios su pinigų įtaka ekonomikai, pagrindas: valstybės biudžetui, kaip makroekonominio reguliavimo priemonei, skiriamas nežymus vaidmuo. Ši teorija teigia, kad:
1. Rinkos ekonomika pagrįsta susireguliavimo principu, t.y. ji nuolat siekia visiško užimtumo būsenos.
2. Aktyvi valstybės politika yra problemos dalis, o ne jos sprendimas.

M.Fridmenas ir jo pasiekėjai tvirtino, kad ekonomikos plėtros svyravimai iš dalies yra pinigų kiekio svyravimo rezultatas, todėl jis siūlo vyriausybei pinigų kiekį pamažu didinti tokiais tempais, kurie atitiktų ilgalaikį gamybos apimties didėjimą ir pašalintų infliaciją ekonomikoje. Jo manymu, jei šalyje yra didelė infliacija, tai, žymiai sumažinus pinigų kiekio didėjimo tempus, sumažėtų paklausa ir didėtų nedarbas. Tačiau nedarbo padidėjimas būtų tik laikinas, nes žmonės jau numatytų infliacijos tempų mažėjimą, todėl būtų grįžtama į visiško užimtumo būseną.

8-9-ame dešimtmetyje monetaristų pozicijas kovoje prieš keinsizmą stiprino neoklasikai ir pasiūlos požiūrio ekonomistai. Šie ekonomistai ir jų šalininkai buvo kategoriškesni negu monetaristai, tvirtindami, kad rinkos ekonomikai būdingas susireguliavimo principas, o valstybinis reguliavimas neužtikrina stabilaus ekonomikos vystymosi. Visose ekonomikos teorijose atsižvelgiama į gyventojų lūkesčius, tačiau būtent jie tampa pagrindiniu racionalių lūkesčių teorijos elementu.
Racionalių lūkesčių teorija(rational-ekspestations hypotesis) – tai hipotezė, teigianti, kad firmos ir asmenys, turėdami svarbią informaciją tuo laiku, kai priimamas sprendimas, objektyviai numato ateities įvykius.

Taigi tik “nauja” informacija turės poveikį lūkesčiams arba elgsenai. Šios teorijos šalininkų nuomone, verslininkų ateities lūkesčiai ypač veikia firmų išlaidas investicijoms ir atsargoms. Šie lūkesčiai žymia dalimi lemia ūkinės veiklos ciklą. Manoma, kad, jeigų verslininkai veiktų, turėdami visiškai tikslią informaciją, tuomet ūkinės veiklos ciklas savo dabartine forma nustotų egzistavęs. Lūkesčiai yra labai svarbūs derybose dėl darbo užmokesčio lygio, kur kiekviena sandėrio šalis(tiek darbdaviai, tiek darbininkai) turi numatyti būsimus įvykius, pavyzdžiui, infliacijos tempą. Statistikos požiūriu,hipotezė neteigia, kad lūkesčiai yra visuomet tikslūs. Todėl lūkesčiai įgauna tikimybės pasiskirstymo formą.
Racionalių lūkesčių modelis plačiau taikytinas laisvosios konkurencijos rinkose.Žymiausi racionaliųjų lūkesčių teorijos atstovai- Robertas Lukas ir Robertas Baras.
Pasiūlos požiūrio ekonomika(supply-side economics)- ekonomikos analizės šaka, nagrinėjanti ūkio gamybos pajėgumą(potencialusis arba galimasis BMP) ir politiką, kuria siekiama pagerinti gamybos išteklių rinkų lankstumą taip, kad būtų gaunama daugiausia produkcijos, atsižvelgiant į esamą bendrąją paklausą.
Pasiūlos požiūrio ekonomistai išanalizavo gamybos išteklių rinkų biurokratinį nelankstumą ir diesnių gamybos išteklių kainų poveikį bendrajai paklausai. Tai paskatino juos pasmerkti profesinių sąjungų veiklą, nes jos padidina darbo užmokesčio normas iki lygio,aplenkiančio darbininkų ribinį darbo našumą, apribodamos galimą užimtumą. Tokie tyrimai paskatino pasiūlos požiūrio ekonomistus atmesti kai kurias socialinio aprūpinimo pašalpų ir progresinio apmokestinimo sistemas, nes šios sukuria skurdo spąstus, neskatinančius bedarbių imtis mažai apmokamų darbų. Šios pašalpos garantuoja tik patį žemiausią gyvenimo lygį. Kad ir žemiausios darbo pajamos skatintų dirbti, siūloma vyriausybei suteikti darbdaviams užimtumo dotacijas, kurios leistų mokėti darbo užmokestį, didesnį už mažiausią socialinio aprūpinimo lygį, jeigu net ir atliekamo darbo ribinis pajamų produktas to negarantuoja. Tuomet žmonėms bus ekonomiškai naudingiau dirbti negu gauti pašalpas. Tokių pažiūrų visuma buvo būdinga R.Reigano administracijai. Žymiausias pasiūlos požiūrio ekonomikos teoretikas yra Arturas Laferas.
Dabartiniai Dž. Keinso pasekėjai- tobulina savo pirmtako teorinius pagrindus.

LIBERALIZMAS

Ekonomikos liberalizmo teorija(economic liberalism theory) – tai doktrina, ginanti maksimaliai galimą rinkų ir konkurencijos, koordinuojant ūkinę veiklą, panaudojimą.
Vadovaujantis šia teorija, valstybei paliekamos tik tos funkcijos, kurių pati rinka negali įgyvendinti, bei tos, kurios būtinos sukuriant struktūras, lemiančias privačių firmų veiklos efektyvumą.
Kaip rodo ekonomikos mokslo veiklos analizė, visais laikais žmonės bandė suprasti, paaiškinti ir prognozuoti savo ekonominį gyvenimą.Tam kuriamos ekonomikos teorijos, kurių labai daug.Vienos jų-pripažįstamos, kitos-atmetamos. Mokslas, nagrinėjantis ekonomikos teorijų atsiradimo, raidos ir išnykimo klausimus, vadinamas ekonomikos teorijos istorija.
Merkantilistų pažiūros Vakarų Europoje buvo paplitusios nuo XVI iki XVIII a. vidurio, jas pakeitė vadinamoji klasikinė politinė ekonomija, kurios atstovai turto kūrimo sfera pagrįstai laikė ne prekybą, bet gamybą. Prancūzijoje šiai krypčiai priklausė fiziokratų teorija, kuri buvo vienpusiška, nes vienintele gamybine darbo (t.y.kuriančio naujas vertes) šaka laikė žemės ūkį.
Viena XVIII a. prancūzų filosofų ir ekonomistų grupė atmetė idėją, kad “šalys privalo padaryti viską savo verslui ir pramonei apsaugoti”. Šie mokslininkai ir susitelkė į fiziokratų būrį, kurių žymiausi atstovai – Fransua Kenė ir Anas Roberas Žakas Tiurgo.
Visuomenės ūkio teorijai, vadinamai fiziokratizmu, vardą davė jos įkūrėjas F. Kenė, Prancūzijos karaliaus Liudviko XV asmeninis gydytojas ir ekonomistas. Svarbiausias jo veikalas – “Ekonominis tablo”su garsiu epigrafu: “Neturtingi ūkininkai – neturtinga šalis, neturtinga šalis – neturtingas karalius”.
Pagrindinė šios teorijos sąvoka prigimtinė (natūrali) tvarka priešinama su civilizacija. Visuomenė tvarkosi pagal gamtos įstatymus. Jei gyvenime matome skriaudų ir žiaurumų, tai kalti patys žmonės, nes jie negyvena pagal gamtos dėsnius. Valstybės uždavinys yra tik pašalinti dirbtines kliūtis tai “gamtinei tvarkai”, kuri pati savaime turi vesti į harmoniją. Svarbiausias fiziokratų teiginys formuluojamas taip: “leiskite daryti, leiskite vykti, pasaulis tvarkosi pats savaime”. Jie tikėjo, kad natūralios tvarkos visuomenėje idėja suderina atskirų piliečių ir bendrus visuomenės poreikius. Todėl jie buvo tvirti asmeninės laisvės šalininkai ir aršūs vyriausybės priešininkai, šiai kišantis į visuomenės gyvenimą, išskyrus tuos atvejus, kai ginamas asmuo bei jo nuosavybės teisės.
Kitas būdingas jų teiginys – apie žemės vaidmenį gamyboje. F. Kenė pagrindiniu ūkiniu verslu telaiko tik žemės ūkį. Žemės ūkis yra pagrindinis ekonominį augimą nulemiantis veiksnys, nes pramonė tik perdirba žemės ūkio produktus. Pasak fiziokratų, tik žemės ūkio sukurtosios gėrybės viršija suvartotąsias, vadinasi, tik čia tegalįs būti grynasis produktas. Jie manė, kad žemė yra vienintelis visuomenės pajamų ir gerovės šaltinis, galintis duoti grynąjį produktą.
F. Kenė išskiria tris socialines klases (grupes): 1) produktingąją, kurią sudaro žemdirbiai; 2) savininkų – valdančių žemę ir 3) neproduktingąją, į kurią įeina pramoninkai, prekybininkai, laisvosios profesijos asmenys ir tarnai. Vienintelė gaminanti klasė, esą žemdirbiai – tik jie kuria naujas gėrybes. Prekyba ir pramonė priklauso nuo žemės ūkio – čia tik keičiama medžiaga ir vieta, bet nekuriama. Tai yra būdingas fiziokratų dėsnis.
Apibendrinant fiziokratų propaguojamą teoriją, galima teigti, kad tikrasis turtų šaltinis yra žemės ūkio produktai ir kiti gamtos turtai. Kadangi tiek vieni, tiek kiti yra Dievo duoti, todėl nėra jokios prasmės vyriausybėms labai stengtis padėti verslui ir pramonei kaupti pelną. Dėl to ir priešinosi vyriausybės pastangoms siekti teigiamo prekybos balanso.
Kitaip tariant, kadangi tikruosius turtus teikia žemė, vadinasi, protingiausia, ką gali padaryti vyriausybė – tai laikytis atokiau nuo verslininkų ir leisti įvykiams rutuliotis savaime. Ši idėja išreikšta teiginyje “laissez faire” (“leiskite veikti”, t.y. leiskite žmonėms tvarkytis taip, kaip jie patys nori).
Įdomu tai, kad vis dar gyvas ginčas, kilęs prieš 200 metų tarp tų, kurie linkę valdyti ekonomiką, ir tų, kurie remia “ laissez faire” idėją. Ar šios problemos svarbios pavieniams žmonėms (skurdas ir nedarbas), ar veiklos sritims (verslo klestėjimas ar banko bankrotas) – vis tiek atsiras žmonių, pritariančių vyriausybės kišimuisi į ekonomikos reikalus, ir bus žmonių, kuriems priimtinesnė “laissez faire” idėja, pripažįstanti natūralių ekonominių veiksnių lemiamą poveikį.

EKONOMINIS ROMANTIZMAS

Ekonominis romantizmas (romanticism of economics)- ekonomikos teorijos, kritikavusios klasikinę ekonomikos teoriją, pagristą stambiu ūkiu veikla. Ši teorija kure ir plėtojo ekonominius pasiūlymus smulkiajam ūkiui ginti.
Kiek vėliau išryškėjo vokiečių ekonomisto Karlo Markso figūra. Jo, kaip mokslininko, veiklos svarbą, rodo ne tik indėlis į ekonomikos teoriją, bet ir įnašas į socialinių mokslų metodologiją.

EKONOMINIS LIBERALIZMAS

Ekonominio liberalizmo pradžia- klasikų mokykloje. Ypač reiškėsi Prancūzijoje, tipiškiausias atstovas- prancūzų publicistas, ekonomistas Frederikas Bastija.
Ekonominio liberalizmo pagrindiniai teiginiai yra šie: žmonių visuomenė tvarkosi pagal gamtos įstatymus, kurių pakeisti –žmonės negali. Ekonominis gyvenimas turi būti organizuojamas vadovaujant laisvam asmens interesui. Iš to kyla laisvosios konkurencijos dėsnis. Valstybės kišimasis į ekonominį gyvenimą turi būti minimalus.

PAGRINDINĖS ŠIUOLAIKINĖS EKONOMIKOS TEORIJOS IR METODOLOGIJA

Makroekonomikos kaip mokslo apie bendrąsias ūkio tendencijas tyrimai šimtmečiais buvo pagrindinis ekonomistų analizės objektas, tačiau tai nebuvo savarankiškas mokslas. Jos vystymuisi didelę įtaką turėjo trys įvykiai.
Pirmas įvykis- tai apibendrinančių duomenų, kaip makroekonominių tyrimų mokslinės bazės, rinkimas ir sisteminimas. Didelę šios informacijos dalį rinkti pastūmėjo Pirmasis pasaulinis karas, kai valstybėms reikėjo kokybiškos statistinės informacijos planuojant ir įgyvendinant savo ketinimus, susijusius su kariniais veiksmais. Dvidešimtojo amžiaus 3-ame dešimtmetyje JAV buvo sukurta nacionalinių pajamų apskaitos informacinė sistema- nacionalinė sąskaitų sistema (NSS), sąlygojusi makroekonomikos kitimo tendencijų suvokimą. Šiuo metu beveik visose pasaulio valstybėse renkama ir apdorojama informacija makroekonominiams tyrimams.
Antrasis įvykis, tapęs svarbiu dabartinės makroekonomikos vystymosi stimulu-tai nustatymas fakto, kad verslo ciklas yra pasikartojantis ekonominis reiškinys. Verslo ciklo prigimties empirinio pažinimo pažanga buvo įmanoma tik patobulinus makroekonomikos informaciją. JAV ekonomisto žymaus statistiko Vesli Klero Mitčelo tyrimai parodė, kad JAV ekonomikai būdingai pasikartojantys ir žymiai dalimi panašūs verslo ciklai. V.K.Mitčelas nustatė, kad tokie svarbūs ekonomikos rodikliai, kaip atsargų ir gamybos apimtis,kainų lygis, verslo cikle kinta tendencingai.
Trečiasis įvykis, sąlygojęs šiuolaikinės makroekonomikos sukūrimą, tai- Didžioji depresija. Ši pasaulinė katastrofa ir dabar stebina pasaulį tiek žmonių patirtomis kančiomis, tiek politiniais procesais, išsirutuliojusiais kaip buvusių sukrėtimų rezultatas. Ekonomikos krizės laikotarpiu žlugo keletas demokratinių vyriausybių, o Vokietijoje, Italijoje, Japonijoje į valdžią atėję fašistai sukurstė Antrąjį pasaulinį karą. Didžioji depresija prasidėjo 1929m. , kai beveik visos pasaulio valstybės susidūrė su katastrofišku gamybos apimties mažėjimu ir beprecidentiniu nedarbu.
Didžioji depresija- tai stambiausia ekonomikos katastrofa šiuolaikinėje istorijoje. 1929- 1932 m. pramonės gamybos apimtis visame pasaulyje žymiai sumažėjo, JAV- 50 proc., Vokietijoje-40proc.,Prancūzijoje- 30proc., D.Britanijoje- 10 proc., kur ekonomikos krizė prasidėjo dar 2-ame dešimtmetyje.
Išvystytos šalys susidūrė su unikalaus lygio defliacija, pavyzdžiui, D.Britanijoje kainos sumažėjo beveik 25proc., JAV ir Vokietijoje- daugiau nei 30proc.,Prancūzijoje- daugiau kaip 40procentų.
Didžioji depresija tapo pasauliniu reiškiniu, palaipsniui apėmusiu išvystytas valstybes ir perėjusi į menkai išvystytas šalis. Lotynų Amerikos, Afrikos ir Azijos valstybėse ekonomika buvo krizinės būsenos, sąlygota eksportuojamos žaliavos kainų mažėjimo, kritus jų paklausai išvystytose valstybėse. Demokratinės vyriausybės nepajėgė įveikti ekonominio chaoso, todėl daugelyje Europos ir menkai išvystytose valstybėse, taip pat Japonijoje susiformavo diktatūros. Hitlerio atėjimas į valdžią Vokietijoje buvo tiesiogiai susijęs su katastrofiška ekonomine krize Vokietijoje.
Išvystytos vyriausybės į krizę sureagavo, įvesdamos importo prekybos barjerus, siekdamos padidinti šalyje gaminamų prekių paklausą ir suteikdamos galimybę žmonėms dirbti. Kadangi ši politika netiesiogiai didino nedarbą kitose užsienio valstybėse, todėl ji buvo netoliaregiška.Kai praktiškai visos pasaulio valstybės pradėjo laikytis šio pražūtingo plano, tarptautinę prekybą ištiko giliausias nuosmukis, tarpvalstybiniai prekybiniai ryšiai buvo pažeisti, ir nedarbas, galiausiai pasiekė ypač kritišką lygį.
Ekonomistai pateikė nemaža hipotezių, aiškinančių Didžiosios depresijos priežastis, todėl ir laikoma, kad ji yra makroekonomikos vystymosi stimulas. Dž.Keinsas kaip pagrindinį veiksnį, pastūmėjusį ekonomiką į depresiją, įvardijo ateities perspektyvų svyravimus. Išanalizavęs makroekonominę aplinką, jis pasiūlė fiksalinės ir monetarinės politikos priemones krizinei situacijai įveikti. Žymus JAV ekonomistas Miltonas Fridmenas ir Ana Švarc kaip pagrindinę Dižiosios depresijos priežastį įvardijo ekonomikos plėtros varžymą 1929-1933 metais. Autoriai tvirtino, kad visos monetarinės politikos keitimo priemonės, 1930m. nukreiptos kovoti su didėjančiais bankų bankrotais, visiškai nepasitvirtino, todėl ji nesugebėjo sustabdyti įprasto verslo ciklo nuosmukio peraugimo į katastrofišką depresiją.
JAV ekonomistas Piteris Teminas tvirtino, kad Didžioji depresija -tai Pirmojo pasaulinio karo ir po jo vykusių konfliktų “uždelsto veikimo bomba”, t.y.kariniai konfliktai tiesiog peraugo į taikaus laikotarpio konfliktus, paremtus tarpusavio nepasitikėjimu bei priešiškumu Europos konfliktuojančioms šalims.P.Temino manymu, depresija, pamažu apėmusi išvystytas valstybes, o po to ir visą likusį pasaulį, plito per to meto valstybių monetarinę politiką, pagrįstą aukso standartu.Aukso standartas prieštaravo savarankiškai ir nepriklausomai valstybės monetarinei politikai, ypač ekonominiam augimui,o ji, pasak daugelio ekonomistų, galėjo teigiamai paveikti ekonomikos raidą. Kaip vėliau parodė praktika, šalys, anksčiau negu kitos atsisakiusios aukso standarto, pirmosios išsivadavo ir iš depresijos būsenos.

Didžioji depresija pradėjo prieštarauti ekonomistų klasikų pažiūroms, kad rinkos mechanizmui nebūdingas ilgas ir nuolatinis nedarbas, su kuriuo pasaulis susidūrė 3-ame dešimtmetyje. Ši krizė privertė suabejoti, ar ekonomikos teorijos postulatai atitinka realius to meto gyvenimo procesus. Žymus anglų ekonomistas Dž.Keinsas sumodeliavo Didžiosios depresijos bei smulkesnių ekonomikos svyravimų teorinę schemą ir pasiūlė specialią vyriausybės veiklos programą, siekiant išvengti depresijos, suteikė makroekonomikai šiuolaikinę kryptį.

IŠVADOS

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. A. Vengrys. Ekonomikos Samprata. Mintis, 1988 m.

2. A.Buračas, V. Česnavičius. Politinė ekonomija ir ideologinės koncepcijos.Vilnius, Mintis 1988m.

3.

PRIEDAI

Ekonomikos mokslo raida

EKONOMINĖS MINTIES PRIEŠISTORĖ
Senovės Egipto tautų ekonominės pažiūros Senovės Kinijos ekonominės pažiūros Senovės Indijos tautų ekonominės pažiūros Mesopotamijos slėnio ir Persijos tautų ekonominės pažiūros

ANTIKOS EKONOMINĖ MINTIS
Senovės Graikijos ekonominė mintis Senovės Romos ekonominė mintis
Ksenofonas (430- 354 m. pr. Kr.)
Platonas (427 – 347 m. pr. Kr.)
Aristotelis ( 384- 322 m. pr. Kr.) Katonas (234- 149 m. pr. Kr)
Varonas (116- 27 m. pr. Kr.)
Ciceronas (106- 43 m. pr. Kr.)
Plinijus (23- 79)

ANSTYVŲJŲ IR VIDURINIŲJŲ AMŽIŲ EKONOMINĖ MINTIS
Ankstyvosios krikščionybės ekonominė mintis (II-III a.) Kanonų teisė (kanonistai)
(XII- XIV a.) Humanizmo ekonominė mintis (XV- XVI a.)
Krikščioniškasis komunizmas (X- XII a.) Scholastika (XII-XIV a.)

Tomas Akvinietis (1225- 1274)

VĖLYVŲJŲ VIDURAMŽIŲ EKONOMINĖ MINTIS
Ankstyvasis merkantilizmas
(XV- XVI a.) Merkantilizmo kritikai (XVII- XVIII a.)
Vėlyvasis merkantilizmas (XVII a.)
Tomas Manas
Žanas Bodenas
Antuanas de Monkretjenas
Žanas Batista Kolberas
Džeimsas Stiurtas Džonas Lokas
Dadli Norsas
Ričardas Kantiljonas
Deividas Jumas
Fiziokratų teorija
Fransua Kene, Vensanas de Gurne, Robertas Žakas Tiurgo
Klasinės politinės ekonomijos pirmtakai
Viljamas Peti, Pjeras Buagilberas

NAUJŲJŲ AMŽIŲ EKONOMINĖ MINTIS
Klasinė politinė ekonomija (XVIII- XIX a.)
Adamas Smitas, Davidas Rikardo, Žanas Batista Sėjus, Tomas Robertas Maltus, Džeimsas Milis, Frederikas Bastia, Džonas Stiurtas Milis
Klasinės politinės ekonomijos kritika (XIX a.)
Maržinalizmo pradininkai Ankstyvoji istorinė mokykla Utopinis socializmas
J. H. Tiunenas,
A.D. Kurno
G. H. Gosenas
A. Ž. Diupuji F. Listas
A.H. Miuleris
V. Rošeris
K. Knisas
B. Hildenbrandas A. Sen- Simonas
Š. Furje
R. Ovenas

Ekonominis romantizmas

L.S. Sismondis
P. Ž. Prudonas

Marksizmas

K. Marksas
F. Engelsas

ŠIUOLAIKINĖ EKONOMINĖ MINTIS
XIX A. II pusėXX a. I pusė-
Neoklasinė ekonomikos teorija Neoklasinės teorijos kritika
Maržinalizmo teorija Istorinė mokykla Marksistinis
socializmas
V. S. Dževonsas Vokiečių mokykla
Vienos psichologinė mokykla Lozanos matematinė mokykla G. Šmoleris
G. F. Knapas
M. Vėberis
V. Zombartas R. Hilferdinas
R. Liuksemburg
K. Kautskis
V. I. Leninas

K. Mengeris
O. Bėm-Baverkas L. Valrasas
V. Pareto Institucionalizmas
(amerikiečių istorinė mokykla)
F. Vizeris T. B. Veblenas
K. Vilselas
F. I. Edžvortas
I.Fišeris
J. Šumpeteris Dž. R. Komonzas
V. K. Mitčelas
Č. Kindlbergeris
Neoklasinė Kembridžo mokykla
A. Maršalas, A. S. Pigu
Keinsizmas
J. M. Keinsas, J. R. Hiksas, R. F. Harodas, E. D. Domaras
Monetarizmas (Čikago mokykla)
M. Fridmenas, K. Bruneris, A. Meltzeras

XX a. II PUSĖ

Neoklasikinė ekonomikos teorija Neoklasikinės teorijos kritika
XX a. austrų mokykla Ekonominio liberalizmo teorija Racionaliųjų lūkesčių teorija Pasiūlos teorija Netobulos konkurencijos teorija Šiuolaikinio institucionalizmo teorija Neokeinsizmas Realaus verslo ciklo teorija Neorikardininkai

P. Srafa

Neomarksizmas

L. Bortkevičius
Kozo Uno
Keji Šibata
M. Morišima

H. Okišija
L. Mizes
F. Hajekas, T. Sergentas, R. Baras, R. Lukas, A. Laferas, Dž. Robinsonas, G. Miurdalis, V. A. Ljusas, R. Kouzas, R. M. Solou, Dž. Teiloras, A. Blinderis, D. Patinkinas, Dž. K. Gelbreitas, P. A. Samuelsonas

Leave a Comment