Bendroji apskaitos samprata ir apskaitos principai

1.Bendroji apskaitos samprata ir apskaitos principai
1.1.Informacija valdymo sistemoje.
1.2.Apskaitos informacija ir jos vartotojai.
1.3.Apskaitos reglamentavimas ir jos modeliai.
1.4.Apskaitos profesija. (nebūtina)
1.5.Bendrieji apskaitos principai.
Viena iš svarbiausių sėkmingo verslo plėtojimo sąlygų – deramas informacijos, ypač apskaitinės, reikšmės įvertinimas ir sugebėjimas tinkamai pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis. Informacija reikalinga sprendimams priimti yra labai įvairi ir jos tiek daug, kad visos vienu metu praktiškai neįmanoma suvokti. Laimei šito nė nereikia, jei valdymo aparato darbuotojai racionaliai paskirstys pareigomis. Tuomet tik vadovams reikėtų susipažinti su platesnio spektro duomenimis, tačiau jie jau būūtų pakankamai apibendrinti, taigi ir jų kiekis taip pat neturėtų būti labai didelis.
Kiekvienas žmogus priima tik tuo laiku jam aktualią informaciją, ir dažnai net nesąmoningai atmeta nereikšmingus jam duomenis. Kibernetikai tokius beverčius duomenis vadina informaciniu triukšmu. Žmonėms kuriantiems ir perduodantiems atitinkamas žinias visuomet būtina žinoti, kad informacijos kaip ir visų kitų vertybių (netgi pinigų) gali būti per daug. Popierinių pinigų perteklius valstybėje gali sukelti infliaciją. Savotiški “infliaciniai” procesai galimi ir valdymo sistemose, kuriose kaip teigia kibernetikai, nieko, išskyrus duomenų apdorojimą beei jų judėjimą, ir nėra.
Beverčiai duomenys ne tik nenaudingi menedžeriams, bet ir žalingi, nes užgožia vertingas žinias.
Žmonės palyginti lengvai įsivaizduoja materialinių vertybių judėjimą, tačiau kur kas sunkiau suvokia nematerialius, iš jų ir informacinius, srautus. Tuo tarpu kiekvienas valdymo srities darbuotojas tu

uri aiškiai suvokti duomenų judėjimą įmonėje, ir suprasti valdymui naudingos informacijos formavimo dėsningumus.
1.2.Apskaitos informacija ir jos vartotojai
Apskaitos informacija yra iš patikimo šaltinio gauti ir tinkamai užregistruoti apskaitos, daugiausia finansinės, duomenys, kuriuos naudoja savarankiški ūkiniai vienetai – įmonės, jų valdymo procese, arba kurie potencialiai ir ateityje gali būti naudingi valdytojams bei kitiems apskaitos informacijos vartotojams.
Apskaitos požiūriu įmonė yra savarankiškas ūkinis vienetas, atribotas nuo kitų įmonių ir savininkų.
Visose laisvos rinkos šalyse labai paplitęs teiginys, jog apskaita yra verslo kalba. Tai teisinga nuostata, nes neturėdami duomenų apie verslo sėkmę ar turtą, kuriuo disponuoja įmonė, tos įmonės darbuotojai paprasčiausiai negalėtų susikalbėti. Įmonės vadovai neįstengtų susišnekėti su savininkais bei kitų įmonių vadovais, pirkėjais, tiekėjais. Juk įmonės steigiamos tam kad uždirbtų pelną ir didintų savininkų turtą, išreiškiamą piinigais. Įvairūs specialistai puikiausiai gali susikalbėti universalia apskaitos kalba, viską išreiškiančia visuotiniu pinigų matu. Šio mato pagrindu visus duomenis ir formuoja apskaitininkai, pateikdami žinias apie įmonės turtą, jos savininkus bei turto panaudojimo efektyvumą – juk įmonės veiklos procese turto nuolat turi daugėti, nebent dalį jo išsidalintų savininkai, arba įmonė nuolatos patirtų nuostolius.
Ne tik pati apskaitos informacija bet ir jos vartotojai pasižymi gausa ir įvairove. Tai natūralus reiškinys, nes apskaita turi būti vykdoma kiekvienoj įmonėj, be to įvairiais tikslais. Neformaliai veikiančiose įmonėse ir
r apskaita vedama tvarkingai. Tikrai sunku būtų rasti ilgesnį laiką sėkmingai dirbančią įmonę, kurios valdytojai nesiorientuotų kokiu turtu disponuoja ir kaip jis naudojamas. Konkurentai, turintys kokybišką apskaitos informaciją anksčiau ar vėliau nukonkuruotų tokią įmonę. Kalbant apie apskaitos informaciją, skiriami apskaitos informacijos ir finansinės atskaitomybės vartotojai.
Pagrindiniai apskaitos informacijos vartotojai yra tiesiogiai suinteresuoti įmonės vidiniai vartotojai, o svarbiausia iš jų įmonės savininkai (AB-se – akcininkai). Verslo nesėkmės atveju jie rizikuoja prarasti visą investuotą į įmonę turtą, todėl nuolat turi domėtis ne tik įmonės veiklos pelningumu, bet ir turto, kuriuo disponuoja įmonė, suma, taip pat kam priklauso šis turtas, t.y. jo savininkais. Pirmiausia vadovaudamasis apskaitos informacija, akcininkai priima sprendimą parduoti arba neparduoti turimas akcijas, o potencialūs savininkai sprendžia ar verta įsigyti šių arba įmonės išleistų naujų akcijų.
Svarbiausias duomenų šaltinis, kuriuo apsispręsdami vadovaujasi akcininkai, yra metinė finansinė atskaitomybė. Remdamiesi ja savininkai numato ir verslo plėtojimo politiką. Sprendžiant ar įmonės administracija per ataskaitinį laikotarpį gerai vykdė savo pareigas ir tuo pagrindu renka įmonės vadovus naujam ataskaitiniam laikotarpiui. Metinės finansinės atskaitomybės parengimo akcininkams teisingumą turi patvirtinti jų samdytas auditorius, o pati atskaitomybė parengiama taip, kad joje būtų pakankamai informacijos minėtiems klausimams spręsti, bet drauge nebūtų išduodamos įmonės komercinės paslaptys.
Ne visa apskaitos informacija prieinama įmonės savininkams. Jiems pateikiami du
uomenys, kurių reikia minėtiems sprendimams priimti (šią teisę jiems garantuoja įstatymai). Tačiau paprastai jiems nebūna prieinama informacija, atskleidžianti įmonės komercines paslaptis, pvz. Įmonės tiekėjų ar pirkėjų sąrašai, ypač su perkamu ar parduodamu vertybių kainomis. Tai suprantama, nes priešingu atveju konkuruojančių įmonių savininkai nusipirkę konkurentų įmonės išleistų akcijų, galėtų sužinoti visas jų komercines paslaptis.
Apskaitos informacijos vartotojai
1.Tiesiogiai suinteresuoti įmonės vidiniai vartotojai:
a)Esantys ir potencialūs įmonės savininkai,
b)Įmonės administracija ir valdytojai,
c)Įmonės darbuotojai.
2.Tiesiogiai suinteresuoti išoriniai informacijos vartotojai:
a)Esantys ir potencialūs kreditoriai,
b)Esantys ir potencialūs tiekėjai,
c)Esantys ir potencialūs pirkėjai.
3.Įvairios valdžios institucijos:
a)Mokesčių sistemos tvarkytojai ir įvairių mokesčių surinkėjai,
b)Valstybinės statistikos institucijos,
c)Regioninės valdžios institucijos,
d)Ministerijos ir kitos reguliavimo institucijos.
4.Kiti vartotojai:
a)Vertybinių popierių komisija ir makleriai,
b)Konkurentai,
c)Finansiniai ekspertai ir patarėjai,
d)Įvairūs kiti vartotojai.
1.3.Apskaitos reglamentavimas ir apskaitos modeliai
Gana sunku surasti sudėtingą ryšį tarp finansinės apskaitos kūrybinio prado, kuris yra būtinas laisvosios rinkos sąlygomis ir šios apskaičiuotos rūšies reglamentavimo tam tikrų valstybių ar netgi tarptautiniu mastu.
Pirma, finansinė apskaita atspindėti labai įvairią ir sudėtingą įmonių ūkinę veiklą, negali būti absoliučiai tiksliai reglamentuota, t.y. vienoda visose įmonėse, nes niekas negalėtų tiksliai nusakyti visų įmanomų aplinkybių, kurias gali tekti atspindėti įmonių apskaitininkams.
Antra vertus, jie privalo laikytis tam tikrų bendrų nuostatų, kad apskaitoje ir atskaitomybėje atspindėtų įmonių turtą, nuosavybę ir veiklos rezultatus.Norėdami įgyvendinti svarbiausią apskaitos darbuotojų pareigą, atspindėti tikrą įmonės ir jo
os veiklos būklę taip, kad šią informaciją teisingai suvoktų visi jos vartotojai, apskaitininkai vadovaujasi Tarptautinių Apskaitos standartų nuostatomis, kurias skelbia komitetas, vienijantis daugelio valstybių profesionalių apskaitininkų organizacijų atstovus.
Pagal nagrinėjamų klausimų pobūdį standartus galima suskirstyti į grupes:
– metodologiniai standartai,
– metinės finansinės atskaitomybės turinį ir formą,
– reglamentuojantys standartai,
– susivienijimų ir jų struktūrinių padalinių veiklos apskaitą reglamentuojantys standartai,
– pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje standartai,
– įvairių veiklos rūšių standartai,
– apskaitos hiperinfliacijos sąlygomis standartai,
– standartai skirti socialinės politikos ir vyriausybės pagalbos klausimams,
– finansinių institucijų veiklos apskaitą reglamentuojantys standartai.
ES valstybių apskaitininkai savo darbe vadovaujasi ne tik tarptautiniais apskaitos standartais, bet ir dar vienu labai reikšmingu dokumentu – ES direktyvomis, reglamentuo-jančiomis buhalterinės apskaitos vedimo klausimus tų šalių įmonėse.
LR įmonėms itin reikšmingas norminis aktas yra LR buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas, kurį 1997 06 18d. priėmė LR Aukščiausioji taryba.
Apskaitos modeliai
Nors bendroji finansinė apskaita ir atskaitomybė reglamentuojama ir tarptautiniu mastu, tačiau turi tam tikrų nacionalinių skirtumų, kuriuos sąlygoja ne tik valstybių dydis, bendrojo ir specialiojo buhalterinio išsilavinimo lygis ir perėjimo prie finansinės apskaitos vedimo laikotarpis, bet kartais ir nacionalinės tradicijos. Ilgainiui dėl etninių (ypač kalbos), geografinių, istorinių bei kai kurių kitų aplinkybių susiformavo tam tikri apskaitos modeliai ir pagal tam tikrus požymius vienam ar kitam modeliui galima priskirti visas pasaulio valstybes.
Anglosaksų šalių modeliui būdinga griežta finansinės apskaitos orientacija į savininkų (investuotojų) informacinius poreikius.
Kontinentinės Europos modeliui būdinga orientacija į bankų ir kitų finansinių institucijų, kurių lyginamasis svoris įmonių nuosavybėje būna gana didelis bendrajai finansiniai apskaitai keliamus reikalavimus. Šių šalių valdžia įvairiais potvarkiais, dažniausiai gana smulkiai sukonkretina finansinės apskaitos vedimo tvarką įmonėse. Tai būdinga Belgijai, Prancūzijai, Vokietijai.
LR siekdama tapti tikrąją ES nare taip pat pasirinko šios sąjungos direktyvų reglamentuotą kontinentinės Europos apskaitos modelį, kuriame yra ir pažangių anglosaksų šalyse taikomo modelio elementų.
Išskirtinis yra Lotynų Amerikos apskaitos modelis. Jam būdingas gana didelis valstybinis apskaitos reglamentavimas, visa apskaitos sistema reglamentuota į valstybinio planavimo ir reguliavimo poreikius. Būdinga Argentinai, Bolivijai, Čilei, Brazilijai, Ekvadorui, Peru, Urugvajui.
Dar ypatingesnis musulmonų fundamentalistų valdomų šalių įmonių apskaitos modelis, kartais vadinamas Irano modeliu. Ši apskaitos metodika mažiausiai ištyrinėta, nes ji nieko bendro neturi su tarptautinių apskaitininkų organizacijų rekomenduojamais finansinės apskaitos vedimo principais. Tai sąlygojama pelno neigimu. O jo uždirbimas laikomas amoraliu. Paskutinė mums labai svarbi šalių grupė taiko apskaitą, kuria galima įvardinti Postkomunistinį apskaitos modelį. Šių valstybių buhalterinei apskaitai centralizuoto planavimo, centralizuoto paskirstymo sąlygomis buvo būdinga visiška orientacija į valstybinio reguliavimo ir apmokestinimo poreikius. Kitas reikšmingas bruožas buvo tas, kad visiškai nesiekiant pritraukti daugiau investuotojų, apskaita ir neatspindėjo nei realaus turto, kuriuo disponavo įmonė, nei tikros per ataskaitinį uždirbto pelno sumos. Šį apskaitos modelį taikė visos buvusios socialistinės valstybės iš jų ir LR. Dabar absoliuti jų dauguma stengiasi pereiti prie visose laisvosios rinkos šalyse taikomos bendrosios finansinės apskaitos.
1.4.Apskaitininko profesija
Apskaita atsirado daugiau kaip prieš tūkstantmetį iki mūsų eros. Šio amžiaus pabaiga paženklinta itin reikšmingu apkaitai įvykiu – 1494m. garsus italų matematikas, vienuolis pranciškonas L. Pačiolis, Venecijoje išleistoje knygoje “Aritmetikos, geometrijos mokymo apie proporcijas ir santykių visuma” pirmą kartą aprašė dvejybinę apskaitos sistemą. IX skyrius vadinasi “Traktatas apie sąskaitas ir įrašus”.
Tarptautinis apskaitininkų federacijos etikos komitetas yra paskelbęs specialų profesionalų apskaitininkų etikos kodeksą. Jame deklaruojamos tokios apskaitininkų profesijos, etinės nuostatos:
– garbingumas. Apskaitininkas privalo sąžiningai atlikti savo profesines pareigas.
– objektyvumas. Apskaitininkui draudžiama savo profesinėje veikloje vadovautis išankstinėmis (tiek teigiamomis, tiek ir neigiamomis) nuostatomis galinčiomis pakenkti nešališkam apskaitoje atspindimų dalykų įvertinimui.
– profesinė kompetencija. Ji reiškia, kad apskaitininkas turi profesionaliai atlikti savo pareigas, teikti tik tokias paslaugas, kurioms atlikti yra tinkamai, dalykiškai pasirengę.
– patikimumas, konfidencialumas. Kiekvienas apskaitos darbuotojas savo tiesioginiame darbe susidurdamas su didesnėmis ar mažesnėmis komercinėmis paslaptimis, privalo griežtai jas išlaikyti, išskyrus tik tuos atvejus kaip paskelbti šią informaciją yra tiesioginė jo pareiga
– profesinis elgesys. Apskaitininkas visuomet turi elgtis taip, kad nepakenktų savo reputacijai ir viešajai nuomonei apie jo atstovaujamą profesiją.
– specialiųjų standartų laikymasis. Apskaitininkas privalo profesines paslaugas teikti vadovaudamasis atitinkamais profesiniais standartais. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo klientų ar darbdavių nurodymų, apskaitos darbuotojai visuomet turi likti sąžiningi. Jie negali atlikti veiksmų, kuriais nusižengtų objektyvumui, arba, kurie pažeistų apskaitininkų profesinę nepriklausomybę.
Buhalterių herbe, vaizduojančiame visą žmonių veiklą nušviečiančią saulę, priežasčių ir pasekmių priklausomybę išreiškiančias svarstykles ir apskaitos amžinybę simbolizuojančią Bernulio kreivę. Visiems laikams įrėžtas didžiojo prancūzų mokslininko Ž. Bakšto Diumaršė sukurtas apskaitininkų šūkis: “Mokslas – sąžiningumas – nepriklausomybė”.
1.5.Bendrieji apskaitos principai
Bendrieji apskaitos principai yra nuostatos, kuriomis grindžiamos kiekvienos laisvosios rinkos šalies konceptualios taisyklės.
Principai:
– įmonės principas. Reikalauja, kad savininko ar savininkų investuotas į įmonę turtas apskaitoje būtų atskirtas nuo jų asmeninio turto.
– įmonės tęsiamos veiklos principas. Jis reikalauja apskaitoje daryti prielaidą, jog įmonės veikla trunka neribotą laiką, bet neina bankroto link ar nėra kokios kitokios priežasties dėl kurios reikėtų nutraukti veiklą.
– periodiškumo principas. Tęsiamos veiklos principas labai susijęs su periodiškumo principu, kitaip sakant su sąlyginiu šios veiklos skirstymu į tam tikrus laikotarpius, kurių pabaigoje pateikiama ataskaitinė informacija apie įmonės turimą turtą bei pasikeitimus per ataskaitinį laikotarpį taip pat apie uždirbtas pajamas ir sąnaudas, patirtas uždirbant.
Apskaitos pastovumo principas reikalauja, kad apskaitininkai labai apdairiai keistų apskaitos metodiką.
– atsargumo, apdairumo principas. Tas principas reikalauja, kad apskaitininkai labai atsargiai vertintų visus įmonės veiklos rezultatus. Tai itin svarbu AB kai yra ne vienas savininkas, administracija, siekdama palankių vadovų perrinkimų rezultatų dažnai pagražinti tikrąją padėtį. Įmonės administracija kartais linkusi įrodyti savininkams, kad susiklosčiusią nepalankią finansinę padėtį geriausiai galima pataisyti išleidus naujų akcijų. Tuo tikslu naujuosius akcininkus pirmiausia reikia įtikinti, jog įmonės veikla bent jau pakenčiama.
– piniginio įkainojimo principas. Jis reiškia, kad visas įmonės turtas, taip pat jos veiklos rezultatai apskaitoje ir bendrojoje finansinėje atskaitomybėje turi būti atspindėti, įkainuoti pinigai. Viskas išreiškiama piniginiais vienetais.
– kaupimo principas. Tai vienas svarbiausių konceptualių rinkos nuostatų. Jis reikalauja, kad ūkiniai faktai apskaitoje būtų fiksuojami jau įvykę: uždirbamos pajamos turi būti registruojamos tada, kai jos uždirbamos, o jas uždirbant patirtos sąnaudos tada, kai jos patiriamos nepriklausomai nuo pinigų gavimo ar išmokėjimo.
– palyginimo principas. Reikalauja, kad kaupimo principu apskaičiuotos per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos būtų palygintos su šias pajamas uždirbant patirtomis sąnaudomis.
2.Finansinė atskaitomybė
2.1.Ekonominiai procesai finansinėje apskaitoje ir atskaitomybėje: svarbiausios kategorijos ir esmė
Kiekviena įmonė sukuriama siekiant patenkinti tam tikrus materialinius ar dvasinius visuomenės poreikius. Kitaip visuomenė nepripažintų tos įmonės produktų taigi ir nepirktų jų, todėl visą įmonės veiklos esmę sudaro tuos poreikius tenkinančių poreikių gamyba.
Gamybą suprantame ekonomine, dar tiksliau apskaitos prasme, kaip pelno gamybą arba jo uždirbimą.
Gamyba apima:
-pardavimą,kai vertybės perkamos norint vėliau jas parduoti kitiems pirkėjams, šių prekių neperdirbant, nebent kiek pagerinant jų vartojamąsias savybes ar prekių išvaizdą
pvz.: surenkant stambių baldų detales į visumą baldų parduotuvėje.
-paslaugų teikimą,kai įmonė tretiems asmenims (taip buhalteriai vadina visas kitas įmones išskyrus savąją ar piliečius) teikia nematerialias paslaugas, pvz., gydimo, mokymo, konsultavimo, teisines.
-perdirbimą, kai iš pirminių žaliavų atlieka įvairias technologines operacijas, gaminami produktai, kurie vėliau parduodami tartiems asmenims.
Kalbėdami apie įvairias gamybos atmainas, vartojame pirkimo ir pardavimo terminus, kurie buhalterinėje apskaitoje įgyja labai konkrečią prasmę.
Pirkimo terminas vartojamas, kai norima pabrėžti, kad kurios nors vertybės perkamos turi tikslą jas parduoti.
Pardavimo terminas vartojamas norint pabrėžti, kad parduodamos prekės, kurios buvo anksčiau nepirktos (pagamintos) turint tikslą jas parduoti tretiems asmenims.
Įsigijimo terminas vartojamas kai norima pasakyti, kad kurios nors vertėmis neperkamos turint tikslą perparduoti jas tretiesiems asmenims, bet įsigyjamos siekiant naudoti įmonės veikloj.
Perleidimo terminas vartojamas kai norima pabrėžti, kad už pinigus tretiesiems asmenims parduotos vertybės nebuvo pirktos turint tikslą, bet anksčiau įsigytos tam, kad būtų panaudotos įmonės veikloj, bet ne perparduotos tretiems asmenims.
Fundamentinė apskaitos lygybė
Ekonominiais ištekliais laikysime visas verslui reikalingas materialias ir nematerialias sąlygas nuosavybės teise įmonės savininkams priklausanti ekonominių išteklių dalis – turtas.
Turtas yra turtas, kiek jis kam nors priklauso, kitaip sakant, kiek turi savininkų.
Apskaitininkai visuomet stebi ne tik kaip keičiasi pats turtas, bet ir kaip kinta jo priklausomybė. Tai išreiškiama fundamentine apskaitos lygybe:
Turtas = Nuosavybė
Turtas = akcininkų nuosavybė + skolintojų nuosavybė
Pelno uždirbimo įtaka fundamentinei apskaitos lygybei
Uždirbamo pelno ir turto pasikeitimo reiškinys, pasireiškia tada, kai pajamų uždirbimas sutampa su sąnaudų, su pinigų ar kito turto išleidimu. pvz.: nedidelėje krautuvėlėje prekės kreditu neparduodamos ir kuri neturi savo patalpų ar kito ilgalaikio turto, bet jas nuomoja kiekvieną mėnesį mokėdama nuomos mokestį. Tokiu atveju norint apskaičiuoti savininko nuosavybės padidėjimą pakanka nustatyti kiek per ataskaitinį laikotarpį padidėjo įmonės turtas.
Finansinės atskaitomybės esmė
Finansinės atskaitomybės vartotojams svarbu gauti visapusę informaciją apie įmonių veiklą. Juos domina kokiu turtu disponuoja įmonė – svarbiausia kam jis priklauso, tačiau savininkai gali netekti labai didelio turto,jei jis bus racionaliai vartojamas. Kiekvienas kartas kai įmonė savo prekes parduoda pigiau negu pati pirkdama mokėjo, reiškia ne ką kitą kaip savininkams priklausančio. Todėl jie labai suinteresuoti, kad dėl to nenuvertėtų turimos akcijos ir nuolat stebi įmonės veiklą vadovaudamiesi išorine, finansine atskaitomybe, kuri laisvai prieinama.
Duomenys apie visą turtą, kuriuo disponuoja įmonė ir šio turto savininkus, pateikiami ataskaitoje, kuri vadinama balansu, pateikiama per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos ir jas uždirbant patirtoms sąnaudoms fiksuoti skirti speciali finansinės atskaitomybės forma – pelno (nuostolio) ataskaita.
Finansinės atskaitomybės forma, kurioje nurodoma iš kur ir kiek buvo gauta pinigų, ir kiek bei kam jų išleista, lyginant su uždirbtomis pajamomis ir patirtomis sąnaudomis, vadinama pinigų srautų ataskaita.
2.2. Finansinės atskaitomybės turinysir jos rengimo bei skelbimo principai
Pagal paskirtį visa atskaitomybė gali būti suskirstytą į:
1. Finansinę;
2. Mokestinę;
3. Statistinę;
4. Ir kitą specialios paskirties.
Pagal turinį ir periodiškumą, atskaitomybė gali būti suskirstyta į:
1. metinę;
2. ketvirtinę;
3. mėnesinę;
4. savaitinę (arba dekadinę) ir
5. neperiodinę, rengimą pagal pareikalavimą.
Pagal skelbimo pobūdį atskaitomybė skirstoma į:
1. privalomą;
2. neprivalomą.
Pagal apimtį skirstoma į:
1. pilnąją;
2. sutrumpintąją.
Metinės finansinės atskaitomybės turinys
Kiekviena įmonė, rengianti pilnąją finansinę atskaitomybę, finansiniams metams pasibaigus privalo sudaryti ir nustatyta tvarka paskelbti šias viena kitą papildančias, ir todėl visumą sudarančias ataskaitas: 1) balansą; 2) pelno arba nuostolio; 3) pelno (nuostolio) paskirstymo; 4) pinigų srautų ataskaitas.
Jose atspindimi esminiai įmonės veiklos, jų turto, bei nuosavybės elementai. Smulkiau tie klausimai aptariami paaiškinamajame rašte, kuris taip pat yra sudėtinė metinės finansinės atskaitomybės dalis. Paaiškinamąjį raštą sudaro bendrosios pastabos, kuriose įmonė laisva forma pateikia informaciją apie savo padėtį rinkoje, svarbiausius turto bei nuosavybės pasikeitimus, taip pat aprašo principus, kuriais remdamiesi tvarkė apskaitą per ataskaitinius finansinius metus, po bendrų pastabų einančiose pažymose detalizuojama pateikta informacija. Tų pažymų turinį tvirtina LR finansų ministerija. Prie kiekvienos pažymos pridedamos pastabos ir įmonės apskaitininkai laisva forma aprašo, jų nuomone, reikšmingus faktus neatsispindėjusius pažymose.
Aiškinamasis raštas baigiamas pastabomis, kuriose atspindimi klausimai neaptarti nei finansinėse ataskaitose, nei pažymose, tačiau galintis būti reikšmingi savininkams, valstybei ir kitiems.
Duomenų pateikimo finansinėjeatskaitomybėje principai
Rengiant vartotojams finansinę atskaitomybę, turi būti laikomasi tokių nuostatų: 1) suprantamumo; 2) tinkamumo; 3) patikimumo; 4) pilnumo.
Suprantamumo nuostata kelia tam tikrų reikalavimų finansinės atskaitomybės vartotojams. Jie privalo turėti kai kurių verslo ekonomikos ir apskaitos žinių, be to stropiai nagrinėti finansines ataskaitas. Tačiau ir finansinė atskaitomybė turi būti parengta taip, kad ją suprastų visi potencialūs vartotojai.
Tinkamumo principas reikalauja, kad atskaitomybės duomenys būtų naudingi jos vartotojui, kitaip sakant, kad jis būtų informuojamas apie įmonės padėtį ir šios informacijos pagrindu galėtų priimti racionalius sprendimus. Informacija – laikomi duomenys, mažinantys valdymo sistemos neapibrėžtumą priimant valdymo sprendimus. Duomenys tampa naudingi tik tada kai vartotojui palengvina apsispręsti.
Patikimumo principas pasireiškia per keletą reikalavimų, keliamų finansinei atskaitomybei. Finansinės ataskaitos turi būti teisingos. Tiksliai atspindėti įmonės būklę, nekalbant jau apie tai, kad jose negali būti klaidų. Visą turtą, pajamas, sąnaudas, išlaidas ir kitus įmonės veiklos elementus reikia kiek galima tiksliau išmatuoti. Jeigu šito padaryti neįmanoma laisvosios rinkos sąlygomis (visuomet yra tam tikras rizikos ir netikrumo laipsnis).
Apskaitininkai turi vadovautis atskaitomumo apdairumo principų.
Šis principas reikalauja, kad finansinėje atskaitomybėje nebūtų padidintas turtas ir pajamos, ir nebūtų dirbtinai sumažintos sąnaudos. Patikimumo principas deklaruoja turinio, o ne formos pirmenybę. Tai reiškia, kad rengiant finansinę atskaitomybę, ekonominė operacijų prasmė, turi vyrauti teisinių ir administracinių aspektų atžvilgiu. Rengdami finansinę atskaitomybę, apskaitininkai turi suprantamai ir tinkamai atspindėti įmonės turtą bei nuosavybę, taip pat jos veiklos rezultatus.
ES direktyvose numatančiose finansinės atskaitomybės parengimo ir jo skelbimo tvarką, labai griežtai reglamentuojamos. Kurie ataskaitų straipsniai (rodikliai) būtinai turi būti atspindėti, o kuriuos galima praleisti, pvz., įmonėse, rengiančiose sutrumpintą finansinę atskaitomybę. Tačiau balansas pelno (nuostolio) paskirstymo bei pinigų srautų ataskaita, nors ir kompleksiškai atspindėdamos įmonės veiklą, negali išsamiai apibūdinti visų ypatumų, todėl svarbi sudėtinė metinės finansinės atskaitomybės dalis – paaiškinamasis raštas, kuriame detaliai aptariami svarbiausi jau minėtų ataskaitų rodikliai.
Juridinio asmens teisių turinčių įmonių metinės finansinės atskaitomybės sudėtis
Apskaitos duomenys nepriklausantys nuo įmonės veiklos dydžio ir kitų savybių turi būti pateikiami vieningos formos ataskaitose. Lietuvoje tai reglamentuoja LR buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas bei LR vyriausybės nutarimai ir finansų ministerijos raštai. Juridinio asmens teises turinčios įmonės pildo tokias atskaitomybės formas:
-balansą;
-pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitą;
-pinigų srautų ataskaitą (kartais ji dar vadinama, finansinės būklės pakeitimų ataskaita);
-paaiškinamąjį raštą.
Specialūs įstatymai bei poįstatyminiai aktai reglamentuoja bankų finansinę atskaitomybę, nes šių įmonių turtas, jų uždirbamos pajamos bei patiriamos sąnaudos yra specifinės. Nustatant metinės finansinės atskaitomybės sudėtį bei turinį atsižvelgiama į AB bei UAB ir visų juridinio asmens teises turinčių įmonių dydį. Nedidelės tokio tipo įmonės rengia supaprastintą (sutrumpintą) finansinės atskaitomybės variantą. Visos juridinio asmens teises turinčios įmonės (kitaip sakant, įmonės, kurių savininkai rizikuoja ne visų asmeniniu turtu, bet tik į įmonę įdėta jo dalimi) savininkams ir valdžiai pateikia tas pačias metines finansines atskaitomybės formas, tačiau kai kurioms įmonėms leidžiama jas sutrumpinti, nelabai reikšmingus rodiklius jungti į stambesnius straipsnius. Individualios (personalinės) įmonės bei ūkinės bendrijos, neturinčios juridinio asmens teisių, finansinės atskaitomybės nepildo, valstybinėms mokesčių inspekcijoms pateikia tik pajamų deklaracijas.
Finansinės atskaitomybės formos išnagrinėtos praktinių užsiėmimų metu. Egzamino metu reikės pateikti sutrumpintos nurodytų atskaitomybės formų lenteles.
Balansas. Jame nurodome,kokiu turtu disponuoja įmonė ir kam šis turtas priklauso. Norint parengti balansą pirmiausia reikia suskaičiuoti (inventorizuoti) visą turtą, kuriuo disponuoja įmonė ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, nustatyti kokia turto dalis buvo sunaudota per ataskaitinį laikotarpį. Reikia įvertinti ir visas įmonės skolas bei įsipareigojimus. Parengiamieji balanso sudarymo darbai užima nemažai laiko (didelėse įmonėse net keletą mėnesių). Todėl reikia žinoti, kad kai kurių nors metų sausio 1 dienos balansas tik pateikia informaciją apie įmonės turtą, jos nuosavybę bei įsipareigojimus. Tačiau pats balansas baigiamas rengti iki akcininkų susirinkimo, t.y. kitų metų pradžioje, o viešai kaip ir visa finansinė atskaitomybė, paskelbiamas per mėnesį po to, kai jį patvirtina akcininkai.
Balansas susideda iš dviejų dalių: turto dalyje (aktyve) nurodoma, kokiu turtu disponuoja įmonė, o savininkų ir įsipareigojimų dalyje atsakoma į klausimą, kam šis turtas priklauso, nes ir labai didelį turtą valdanti įmonė gali būti prasiskolinusi. Tai reikštų, kad turtu įmonė tik disponuoja, t.y. turi jį savo žinioje, valdo ir tvarko, tačiau įmonės savininkas realiai visa balanse nurodyta turto suma, nuosavybės teise nepriklauso.
Pelno arba nuostolio ataskaita. Joje fiksuojamos per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos ir sąnaudos, patirtos uždirbant tas pajamas. Jas palyginus ir nustatoma, ar įmonė per ataskaitinį laikotarpį uždirbo pelną ar patyrė nuostolį. Pelno arba nuostolio ataskaitoje informacija apie pajamas ir sąnaudas pateikiama skirstyti pagal veiklos sritis: įprastinę ir neįprastinę veiklą. Įprastinė skirstoma į:
-tipinę veiklą, kuriai vykdyti buvo įkurta įmonė.
-netipinę kitą veiklą.
Pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaita. Per ataskaitinį laikotarpį uždirbtą pelną paskirsto savininkai, nebūtinai išmokėdami dividendus, bet tam tikrą jo dalį rezervuodami įvairiems tikslams arba paimdami kaip nepaskirstytą pelną, kitaip sakant skirdami jį veiklai plėsti. Savininkai dividendus gauna ne abstrakčiu pelnu, bet konkrečiais pinigais. Tačiau akcininkai visuotiniame susirinkime negali skirstyti pinigų, nors tą dieną jų gali būti labai daug nuostolingai dirbančioje įmonėje (pvz., gavus didelį pirkėjų išankstinį apmokėjimą arba paėmus banko kreditą). Ir atvirkščiai: įmonė gali būti uždirbusi didelį pelną, tačiau akcininkų susirinkimo dieną neturėti pinigų dėl pirkėjų didelių įsiskolinimų įmonei (debitorinis įsiskolinimas) ar dėl to, kad daug lėšų skirta veiklai plėsti. Todėl savininkai ir skirsto ne pinigus (kurie jau savaime riboja išmokėtinas sumas), bet pelną. Nurodydami, kokiems tikslams jie skyrė nuosavybės, drauge apriboja ir turto paskirstymą, nes visos skolos (iš jų ir skolos savininkams, t.y. dividendai) turi būti dengiami turtu, dažniausiai pinigais.
Visa ši procedūra pateikiama pelno arba nuostolio paskirstymo ataskaitoje. Ji susieja pelno (nuostolio) ataskaitoje nuostatas uždirbtas pelnas didina įmonės turtą – tai atspindi balanse. Patirtas nuostolis mažina įmonės turtą – tai irgi atspindi balanse. Jeigu įmonė patyrė nuostolį, tai pelno arba nuostolio ataskaitoje nurodoma, iš ko jis dengiamas.
Pinigų srautų ataskaita. LR buhalterinės apskaitos pagrindų įstatyme ši ataskaita vadinama finansiniu būklės pasikeitimų ataskaita. Šiuo metu Lietuvoje pildomos atskaitomybės formos tikrasis pavadinimas yra pinigų srautų ataskaita. Šios sąskaitos rekvizitai struktūra:
1.Prie kiekvienos ataskaitos būtina įrašyti įmonės pavadinimą, nurodyti jos tipą (UAB, AB ir pan.), bei tikslų adresą. Patvirtinimo datos eilutėje pažymima visuotinio akcininkų susirinkimo, patvirtinusio metinę finansinę atskaitomybę, data.
2.Tikslai nurodoma, kurių metų, kokio mėnesio ir kurios dienos pinigų srautų ataskaita.
3.Pirmoje skiltyje pateikiami rodiklių eilės numeriai, pagal kuriuos nustatoma, kokiai grupei priklauso straipsnis.
4.Antroje skiltyje pateikiami straipsnių pogrupių, grupių pavadinimai.
5.Finansinių metų skiltyje nurodomas ataskaitinių metų, kurių pinigų srautų ataskaita ir parengta, sumos.
6.Praėjusių finansinių metų skiltyje įrašomos prieš tai buvusių metų atitinkamų straipsnių sumos. Jos perkeliamos iš ankstesnių metų pinigų srautų ataskaitos “Finansinių metų” stulpelio. Ši informacija pateikiama norint sulyginti ataskaitinių finansinių metų ir ankstesnių finansinių metų duomenimis. Taip galima nustatyti įmonės pinigų srautų pasikeitimus, bei prognozuoti ateinančio laikotarpio perspektyvą.
Kiekvieną ataskaitą , tarp jų ir pinigų srautų, tvirtina įmonės vyriausias buhalteris ir įmonės vadovas.
Metinės finansinės atskaitomybės paskelbimas
Kadangi metinė finansinė atskaitomybė skirta įmonės savininkams, tai turi būti ir atitinkamai paskelbta, kad su ja galėtų susipažinti kiekvienas akcininkas. Galutinai ji sutvarkoma tik po visuotinio susirinkimo, kaip paskirstomas ataskaitinio laikotarpio veiklos rezultatas (pelnas arba nuostolis). Parengiama pelno-nuostolio paskirstymo ataskaita ir į balansą įrašoma nepaskirstyto pelno arba nepadengto nuostolio suma. Nurodytiems darbams, atlikti akcininkai turi būti pasirengę: dar prieš susirinkimą susipažinę su svarbiausiais įmonės veiklos rezultatais per ataskaitinius finansinius metus. Įmonės visus akcininkus supažindinama su veiklos rezultatais, įstatymuose nurodyta tvarka. Dažniausiai pakanka viešo skelbimo spaudoje (atviroms AB) arba laiško (UAB), kuriais pranešama apie susirinkimo datą ir jame numatomus nagrinėti klausimus. Tuomet kiekvienas savininkas gali kreiptis į įmonę ir gauti jį dominančią informaciją. Pasibaigus ketvirčiui, įmonė rengia sutrumpintas atskaitomybės formas (balanso ir pelno – nuostolio ataskaitas), kuriuose apskaičiuojami apytikriai ataskaitinio laikotarpio rezultatai. Visuotinio ataskaitinio akcininkų susirinkimo patvirtinta metinė finansinė atskaitomybė parengiama galutinai ir skelbiama kiekvienai įmonei prieinamu būdu. Mažesnės AB gali ją išsiuntinėti savo akcininkam paštu, o didelės kartais skelbia ir viešoj spaudoj arba daro specialius bukletus. Jie teikia įmonėms solidumo, kelia prestižą, todėl pritraukia daugiau naujų akcininkų.
Apskaitos pradmenų svarbiausi elementai
1. Apskaitos pradmenų svarbiausių elementų klasifikavimas.
2. Dokumentavimas.
3. Inventorizacija.
4. Sąskaitos.
5. Dvejybinis įrašas.
6. Įkainojimas.
7. Kalkuliavimas.
8. Balansas.
9. Atskaitomybė.
Apskaitos pradmenų svarbiausi elementai yra tie, kurie nulemia apskaitos tvarkymo sistemą. Buhalterinės apskaitos tvarkymo sistemą. Buhalterinės apskaitos metodo elementai:
1. Dokumentavimas.
2. Inventorizavimas.
3. Sąskaitos.
4. Dvejybinis įrašas.
5. Įkainojimas.
6. Kalkuliavimas.
7. Atskaitomybė.
Nurodyti apskaitos elementai ir naudojami tokia tvarka, nors neretai jie taip susiję, kad sunku praktiškai nustatyti jų nuoseklumą. Pirmiausia pradinė informacija apie ūkines lėšas (turtą), turto susidarymo šaltinis ir ūkinius procesus gaunama panaudojus dokumentavimą. Remiantis dokumentais, apskaitoje atvaizduojama visa įmonės ūkinė apskaita. Dokumentavimo tikslumas tikrinamas inventorizavimo būdu. Po to dokumentų duomenys apie visus apskaitos objektus grupuojami sąskaitų sistemoje. Ūkinės operacijos sąskaitų sistemoje vaizduojamos dvejybinių įrašų. Dokumentuose ir sąskaitose esantys duomenys įkainojami pinigais. Materialinių vertybių įvertinimas pinigais sudaro būtinas sąlygas produkcijos savikainai kalkuliuoti. Šiuo būdu išaiškinama apskaitos objektų savikaina. Buhalterinės apskaitos darbas tam tikru laikotarpiu baigiamas sudarant balansą, kurio reikia palyginti turtą ir jo susidarymo šaltinius ir gauti suvestinius rodiklius, rengiant finansinę atskaitomybę. Balansas ir atskaitomybė leidžia ne tik gauti apibendrintus duomenis įmonės valdymui, bet ir patikrinti ataskaitinio laikotarpio apskaitos tvarkymą. Apskaitos sistemą nulemiančių elementų ypatybės ir tarpusavio sąryšis:
1. Buhalterinės apskaitos objektų stebėjimas tiesiogiai organizuojamas žmonių, naudojant įvairius prietaisus ir priemones arba automatiškai (be žmonių).
2. Tolyginis, išsamus, ištisinis, juridiškai įteisintos ir dokumentais pagrįstos buhalterinės apskaitos objektų atvaizdavimas natūriniais darbo ir piniginiais matavimo vienetais.
3. Turto ir ūkinių operacijų grupavimo vienodumas buhalterinėse sąskaitose naudojant dvejybinį įrašą.
4. Ūkinių operacijų ir procesų įvertinimas pinigais ir pagamintos produkcijos ar atliktų darbų bei paslaugų savikainos nustatymas.
5. Periodinės apskaitos duomenų lyginimas su faktiniu įmonės turtu ir jo susidarymo šaltiniais bei įsipareigojimais inventorizacijos būdu.
6. Susistemintų galutinių duomenų, reikalingų įmonės ūkinei veiklai analizuoti, planuoti ir kitas atskaitomybės formas.
Dokumentavimas
Visų ūkinių operacijų registravimas apskaitoje pradedamas surašant dokumentus. Kiekviena ūkinė operacija, kiekvienas ūkinis faktas turi būti įformintas dokumentu. Jis yra vienintelis pradinių duomenų šaltinis. Dokumentai, kuriuos surašant prasideda apskaita toliau naudojami duomenims apie ūkines operacijas apdoroti. Jie yra rašytiniai atliktų ūkinių operacijų įrodymai, juose pateikiamas ūkinės operacijos aprašymas, nustatomi jos natūriniai matmenys ir piniginis įkainojimas. Tinkamas ir laiku atliktas visų ūkinių operacijų įforminimas dokumentais yra pradinė ir svarbiausia apskaitos stadija. Dokumentai padeda kasdien stebėti ir kontroliuoti kaip juda materialinės vertybės ir pinigai, nustatyti ar operacijos yra teisėtos bei tikslingos. Dokumentai patvirtinami parašais tų asmenų, kurie nurodė operaciją atlikti, ir tų, kurie faktiškai ją atliko. Todėl iš dokumentų galima nustatyti kuris įmonės darbuotojas atsakingas už atitinkamas operacijas, ar jos tinkamai atliktos, ar atitinka įstatymų reikalavimus, ar vykdomi nutarimai, instrukcijos, įsakymai, potvarkiai ir kiti direktyviniai bei vadovų nurodymai.
Kad dokumentas turėtų juridinę galią, visiškai atitiktų savo paskirtį ir teiktų visas žinias apibūdinančias atliekamą operaciją, jis turi turėti nustatytą minimumą rodiklių. Dokumente esantys rodikliai vadinami jo rekvizitais. Dokumentai grupuojami pagal:
1) paskirtį – į tvarkomuosius, vykdomuosius – pateisinamuosius, buhalterinio įforminimo ir kombinuotus;
2) turinio apimtį – į pirminius ir suvestinius;
3) sudarymo būdą – į vienkartinius ir kaupiamuosius;
4) sudarymo vietą – į vidinius ir išorinius;
5) apskaitos pozicijų skaičių – į vienaeilius, daugiaeilius.
Įmonės gali naudoti pavyzdinius, specialius ir laisvos formos pirminius dokumentus. Svarbu, kad jie turėtų juridinę galią (būtų įrašyti visi rodikliai arba rekvizitai). Dokumentai rašomi įskaitomai ranka ar įvairiomis techninėmis priemonėmis.
Inventorizacija
Dokumentuose įforminti apskaitos duomenys turi atitikti faktinius duomenis. Tačiau faktiniai duomenys ne visada sutampa su dokumentais. Nes ne visus procesus galima įforminti jų atlikimo metu (pvz., materialinių vertybių natūralaus sumažėjimo ir kt.). Tokie faktai nustatomi inventorizuojant. Inventorizacija yra būdas faktiškiems turto likučiams nustatyti ir jiems palyginti su apskaitos rodikliais. Toks palyginimas atskleidžia turto trūkimą ar perteklių.
Vertybės inventorizuojamos periodiškai, t.y. nustatytais terminais. Inventorizacija atliekama šiais atvejais: perkainuojant prekes, po stichinių nelaimių, perduodant vertybes kitam materialiai atsakingam asmeniui, nustačius grobstymo, piktnaudžiavimo, plėšimų ir vagysčių atvejus; darant auditą (revizija, kontrolė); teismo tardymo organų reikalavimu ir dėl kitų priežasčių kai reikia gauti duomenų apie faktinius vertybių likučius.
Periodinės realizacijos padeda kontroliuoti materialines vertybes saugomas atsakingų asmenų ir kiekvienoje jų laikymo vietoje, nustato kiek faktinius vertybių kiekius tiek jų kokybės būklę. Inventorizuojamos turi būti visos pagrindinės priemonės, medžiagos, gamybos atsargos, sandėliuose esanti gatava produkcija ir kitos materialinės vertybės. Inventorizuojami turi būti ir visi pinigai, ir visų rūšių vertybiniai popieriai. Inventorizavimo tvarką nustato šalių vyriausybės profesinės apskaitos organizacijos ar kitos institucijos.
Inventorizavimo procedūros gali būti įvairios, tačiau efektyviausiai iš jų šį darbą atlieka specialiai tam paskirta komisija. Ji patikrina faktinius vertybių likučius ir juos surašo į atitinkamos formos inventorizacijos lapą. Inventorizacijos rezultatai nustatomi palyginus faktinius vertybių likučius nustatytus inventorizuojant, su jų likučiais apskaitos knygose.
Sąskaitos
Kiekviena ūkinė operacija turi atsispindėti balanse. Tačiau po kiekvienos ūkinės operacijos, kurių didelėse įmonėse per dieną būna labai daug užpildyti naują balansą praktiškai neįmanoma. Be to atvaizduojant operaciją balanse būtų labai sunku stebėti materialinių vertybių pinigų ir kitų aktyvų ir pasyvų judėjimą. Todėl visų rūšių ūkinėms finansinėms operacijoms atvaizduoti naudojamos sąskaitos daugelyje pasaulio šalių remiantis dvejybinio įrašo sistema įprasta vieną sąskaitos pusę (kairę) vadinti debetu, o kitą kreditu.
Mokymo tikslams dažniausia vartojama sąskaitos išraiškos forma T, atitinkanti lietuvišką T raidę, vadinama lėktuvėliu. Schematiškai atrodo taip:
Sąskaitos pavadinimas

Kairė debeto dešinė kredito

pusė pusė
Kaip žinoma balansas dalijamas į dvi dalis: aktyvą, kuriame atvaizduojama visų rūšių turto būklė ir pasyvą, kuriame atvaizduojama tam tikros datos įsiskolinimų ir savininko nuosavybės būklę. Atsižvelgiant į tai, visos sąskaitos skirstomos į aktyvines ir pasyvines.
Sąskaitos kuriose apskaitomas įmonės turtas ir jo judėjimas, vadinamos aktyvinėmis. Sąskaitos, kuriose apskaitomi įmonės įsiskolinimai ir nuosavybė (kapitalas) vadinamos pasyvinėmis.
Debetas ir kreditas aktyvinėse ir pasyvinėse sąskaitose turi skirtingą reikšmę:
-aktyvinių sąskaitų debete atvaizduojami likučiai iš balanso ir operacijos nulemiančios įmonės turto padidėjimą;
-aktyvinių sąskaitų kredite atvaizduojami likučiai iš balanso ir operacijos nulemiančios įmonės turto sumažėjimą;
-pasyvinių sąskaitų kredite atvaizduojami likučiai iš balanso ir operacijos nulemiančios įsiskolinimų ir savininkų nuosavybės padidėjimą;
-pasyvinių sąskaitų debete atvaizduojami likučiai iš balanso ir operacijos nulemiančios įsiskolinimų ir savininkų nuosavybės sumažėjimą;
-aktyvinės sąskaitos gali turėti tik debetinį saldo (likutį), o pasyvinės – kreditinį;
-visų debetinių likučių (saldo) suma aktyvinėse sąskaitose lygi visų kreditinių likučių sumai pasyvinėse sąskaitose.
Ūkines operacijas atvaizduojant sąskaitose susidaro tam tikras sąskaitų tarpusavio ryšys. Sąskaitų tarpusavio ryšys vadinamas sąskaitų korespondencija, o sąskaitos tarp kurių toks ryšys susidaro – koresponduojančiomis. Sąskaitų korespondencija atvaizduojama buhalterinio įrašo pavidalu. Buhalterinis įrašas nurodo debetuojamos ir kredituojamos sąskaitų, kuriose atvaizduojama ūkinė operacija, pavadinimą ir operacijos sumą.
Įrašant iš balanso likučius atidaromos sąskaitos, kuriose vėliau registruojamos tam tikro laikotarpio ūkinės operacijos. Tokios sąskaitos vadinamos sintetinėmis. Tačiau informacija, kurią teikia sintetinės sąskaitos dažnai yra nepakankama. Įmonės veiklai valdyti ir kontroliuoti. Todėl dar yra naudojamos analitinės sąskaitos. Tos sąskaitos skirtos sintetinėms išplėsti, joms detalizuoti.
Sintetinė apskaita ir analitinė apskaita yra tiesiogiai tarpusavyje susietos ir kiekviena iš jų atlieka tam tikras funkcijas, todėl sintetinė apskaita be analitinės apskaitos neįmanoma, o pastaroji dažnai būna suskaidyta ir neduoda ūkinio proceso visapusiško vaizdo.
Sintetinių ir analitinių sąskaitų tarpusavio ryšys techniškai pasireiškia tuo, kad:
-analitinių sąskaitų saldo atvaizduojamas toje pat sąskaitos pusėje, kurioje tas saldo parodytas atitinkamoje sintetinės sąskaitos pusėje;
-operacijos, kurios rašomos į kurios nors sintetinės sąskaitos debetą ar kreditą rašomos taip pat į atitinkamos analitinės sąskaitos debetą ar kreditą;
-kiekvienos aktyvinės ar pasyvinės sintetinės sąskaitos saldo ir apyvartos visada yra lygios analitinių sąskaitų, atidaromos savajai sintetinei sąskaitai detalizuoti, saldo ir apyvartų sumoms.
Dvejybinis įrašas
Dvejybinio įrašo esmė yra ta, kad kiekviena įvykusi ūkinė operacija atvaizduojama tokia pat suma skirtingų sąskaitų debete ir kredite.
Pirmasis teorinis darbas apie dvejybinį įrašą pasirodė 1494m. Venecijoje. Tai Luko Pačioli “Aritmetikos, geometrijos mokymo apie proporcijas ir santykius suma”. Šios knygos 11skyrius pavadintas “Traktatas apie sąskaitas ir įrašus”.
Dabar dvejybinis įrašas dažniausiai traktuojamas kaip sistema, kurioje kiekviena operacija įrašoma į dvi sąskaitas, nepakartojant, o norint pabrėžti kiekvienos ūkinės operacijos dvejopą traktavimą. Pateikiama daug pavyzdžių kaip kiekviena ūkinė operacija gali būti nagrinėjama skirtingais požiūriais. Pvz., tokia operacija: jei aš nusiperku automobilį už 5000$ įvyksta du dalykai, t.y. aš įsigyju automobilį ir prarandu 5000$, o žmogus, pardavęs automobilį patiria atvirkštinį dalyką. Taigi, kiekviena ūkinė operacija turi du aspektus ir dvigubo įrašo sistema fiksuoja juos abu.
Įkainojimas
Įkainojimas – tai tam tikrų apskaitos objektų vertinis išmatavimas. Vertinis išmatavimas suprantamas kaip apskaitos objektų atvaizdavimo bendru piniginiu matu būdu. Įkainojimas dažniausia naudojamas vertine išraiška apibūdinti paprastesniems apskaitos objektams, t.y. įmonės turtui. Įkainojant turtą, jo kiekis natūriniais vienetais dauginamas iš atitinkamų kainų.
Bendriausia įkainojimų formulė yra tokia: V=qk
V – apskaitos objekto vertinė išraiška
q – apskaitos objekto kiekis
k – apskaitos objekto vieneto kaina
Vienas iš svarbiausių įkainojimo principų yra realumas. Realus įkainojimas – tai kai turto vertinė išraiška atitinka jo įsigijimo, ar pagaminimo individualias išvadas. Įkainojimo realumą atspindi faktinė savikaina.
LR buhalterinės apskaitos įstatymas nurodo, kad įmonės ilgalaikis turtas apskaitoje įkainojamas ir rodomas įsigijimo verte, balanse – likutine verte (atskirai įsigijimo vertė ir nusidėvėjimas). Atsargos apskaitoje įkainojamos įsigijimo verte, o atskaitomybėje faktinė savikaina apskaičiuojama pirmiausia nurašant anksčiausiai įsigytas.
Kalkuliavimas
Kalkuliavimas dažniausiai siejamas su išlaidų priskiriamų kiekvienam produkcijos vienetui, nustatymu. Išlaidų kalkuliavimas dažniausiai apibūdinamas kaip procesas kaip apskaičiuojamos tam tikros veiklos išlaidos siekiant pateikti naudingą informaciją. Pagrindinių išlaidų kalkuliavimo tikslai:
1)parodyti įmonės kiekvienos veiklos išlaidų struktūrą siekiant palengvinti planavimą;
2)palengvinti atsargų įvertinimą ir nustatyti pajamas;
3)parodyti ne tik ar buvo gautas pelnas apskritai, bet ir pelną gautą kiekviename padalinyje, iš kiekvienos veiklos darbo produkto;
4)padėti nustatyti kainas, išskirti pastovias ir kintamas išlaidas ir nurodyti, kad pastovios išlaidos turi sudarytu žemiausią kainų lygį;
5)išvengti atliekų naudojant efektyvias darbo organizavimo ir apmokėjimo sistemas;
6)pateikti išlaidų duomenis vyriausybei ir kitiems vartotojams;
7)siekti produktyvesnės veiklos, efektyvesnio išteklių naudojimo, palyginti su iš anksto nustatytais standartais;
8)įgalinti sukurti bendrą išlaidų apskaitos sistemą siekiant atlikti palyginimo tarp įmonių;
9)kontroliuoti išlaidas pagal atskaitomybės centrus;
10)padėti darant ekonominius sprendimus.
Balansas
Balansas – tai sudurtinis lotynų kalbos žodis (bis – dukart, lanx – svarstyklių lėkštė), vartojamas su tarpusavyje susijusių reiškinių ar procesų lygybei atspindėti. Jo kairė pusė vadinama aktyvu (lot. actyvus – veiklus), o dešinė pusė – pasyvu (lot. passyvus – neveiklus). Balanso aktyvo ir pasyvo dalyse parodomos tos pačios lėšos tik sugrupuotos skirtingais pjūviais, tai balanso aktyvo ir pasyvo galutinės sumos visada turi sutapti. Jei aktyvo ir pasyvo galutinės sumos nesutampa vadinasi balansas užpildytas klaidingai. Nagrinėjant balansą pastebimi tokie faktai:
1)balansas yra ne sąskaita, o atskaita;
2)balansas yra parengtas tam tikru laiko momentu ir yra svarbus tik tuo momentu: jau kita operacija padarys jį kitokį. Balansas dirbtinai sustabdys biznį vienam akimirksniui;
3)balansas skirtas parodyti, iš kur pinigai (lėšų šaltiniai) pateko į biznį ir kaip tie pinigai naudojami bizniui (lėšų panaudojimas)
4)naudojamas savininkų kapitalas atvaizduojamas biznio grynąja verte, t.y. visais atvejais atėmus skolas.
5)gautas pelnas nebūtinai atvaizduojamas pinigais kasoje. Juk po atitinkamos operacijos gali būti gaunamas pelnas tačiau grynų pinigų suma po šios operacijos gali sumažėti. Pelnas sudaro dalį naudojamo savininko kapitalo.
Atskaitomybė
Atskaitomybė – tai sistema apibendrinančių ir tarpusavyje susijusių rodiklių, gautų iš einamosios apskaitos ir apibūdinančių visos ūkinės veiklos rezultatus per ataskaitinį laikotarpį. Atskaitomybė yra baigiamasis apskaitos etapas. Ji pirmiausia reikalinga įmonės valdymui, jos ūkinei veiklai analizuoti, vadovauti ir kontroliuoti. Tinkamai parengta atskaitomybė padeda įvertinti įmonės ūkinę veiklą, atskleisti darbo trūkumus, nustatyti nepanaudotus resursus ir priemones veiklai gerinti. Atskaitomybės teikiama informacija reikalinga išoriniams vartotojams.
Atskaitomybė klasifikuojama taip:
1)sudarymo periodiškumas – metinė, ketvirtinė, mėnesinė, operatyvinė.
2)vaidmuo liaudies ūkyje – valstybinė, šakinė, įmonės vidinė.
3)apskaitos rūšys – operatyvinė, statistinė, buhalterinė.
4)atspindimų įmonių skaičius – pirminė (įmoninė) ir suvestinė (kelių įmonių, susivienijimų).
5)plano vykdymo rodiklių apimtis – produkcijos gamybos ir realizavimo, darbo ir darbo užmokesčio, žaliavų ir medžiagų, produkcijos savikainos, pagrindinių fondų, pelno ir pelningumo (rentabilumo), finansinių rodiklių.
Atskaitomybėje atskiri rodikliai yra tarpusavyje susiję ir suderinti.
LR buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas numato, kad finansinės atkaitomybės formas, jų teikimo bei skelbimo tvarką nustato LR vyriausybė.
Apskaitos procesas ir jos organizavimas
Apskaitos proceso organizavimas
Buhalterinė apskaita atspindi skirtingus objektus. Tai sąlygoja jos pačios nevienodumą, skirtingus reikalavimus. Viena, reikalaujama tiksliai atspindėti kiekvieno objekto būklę ir jo specifinius bruožus tam tikru laikotarpiu. Antra vertus, informacija apie įmonę turi būti pateikta vienoda tvarka, kad jos vartotojai galėtų palyginti investavimo į skirtingus objektus privalumus ir trūkumus. Įmonės apskaitos skirtumus pirmiausia sąlygoja tų įmonės įvairovė, nes kaip tik nuo jos daugiausia priklauso apskaitos sudėtis ir jos pateikimo vartotojams būdas.
Pagal nuosavybės formą visos LR įmonės skirstomos į keletą rūšių. Pati paprasčiausia – individuali (personalinė) įmonė. Visas tų įmonių turtas priklauso vienam ar bendros jungtinės nuosavybės – teise keliems fiziniams asmenims.
– tikroji ūkinė bendrija taip pat yra visiškos turtinės atskaitomybės įmonė, įsteigta pagal bendrosios jungtinės veiklos sutartį, susiejus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą bendrą nuosavybę komercinei veiklai.
– komanditinė (pasitikėjimo) ūkinė bendrija panaši į tikrąją ūkinę bendriją. Jos skiriasi tik tuo, kad komanditinėje bendrijoje šalia tikrųjų narių, kurie atsako visu savo turtu, yra ir narių (komanditorių), atsakančių tik įvestu į įmonę turtu.
– UAB yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė, turinti juridinio asmens teises. Tai reiškia, kad jų savininkai už visas savo prievoles ir įsipareigojimus atsako įneštu į įmonę turtu. Bendrovės nuosavybei priklausantis turtas padalijamas bendrovės nariams – akcininkams, kuriais tampama įsigijus bendrovės išleistų akcijų. UAB akcijos platinamos ribotam asmenų skaičiui, nes jų negali būti daugiau kaip 50. UAB gali įkurti ir vienas asmuo, disponuojantis visomis bendrovės akcijomis. UAB akcininkais gali būti fiziniai, juridiniai asmenys ir valstybė, kuriai atstovauja atitinkamos valstybės institucijos.
– AB (atviroji AB) taip pat yra juridinio asmens teises turinti įmonė, ir yra ribotos turtinės atsakomybės. Jos savininkais tampa asmenys, įsigiję šios įmonės akcijų. Jų įsigijimas neribojamas, t.y. akcijų pirkėją riboja tik išleistų akcijų rinkos kaina (jeigu akcijos parduodamos). Akcininkais gali būti fiziniai, juridiniai asmenys valstybė, kuriai atstovauja atitinkamos institucijos.
– Valstybinė įmonė nuosavybės teise priklauso valstybei. Jos turi juridinio asmens teises ir yra ribotos turtinės atsakomybės, valstybė neatsako už įmonės prievoles, o įmonė neatsako už valstybės prievoles.
Jeigu tai neprieštarauja įstatymams, įmonė gali imtis į koncernus, asociacijas ir kitus junginius. Apskaitos požiūriu – tai itin sudėtingi dariniai.
Buhalterinės apskaitos sąskaitos
ir dvejybinis įrašas
Kiekvienos įmonės veiklą sudaro daugybė ūkinių faktorių (sąmoningai vykdomų operacijų ar nepriklausančių nuo įmonės darbuotojų valios įvykių), kurių kiekvienas daro tam tikrą poveikį veiklos rezultatams ar įmonės turtui bei nuosavybei. aPskaitininkai privalo fiksuoti visus faktus, keičiančius įmonės turto ir nuosavybės apimtį bei struktūrą, taip pat ir tuos, kurie įmonės turtą ir struktūrą veikė netiesiogiai (kaip būna už pinigus perkant atsargas), bet per uždirbtas pajamas bei sąnaudas, patiriamas tas pajamas uždirbant. Kiekvienas ūkinis faktas susijęs su turto ar nuosavybės pasikeitimu, turi būti užregistruotas valdžios nustatyta tvarka ir privalo atspindėti metinėje finansinėje atskaitomybėje, taip pat turi būti pateiktas įmonės valdytojams (žemiau pateiktas pavyzdys charakterizuoja ūkinių operacijų įtaką balanso straipsnių sumoms).
AB einamųjų metų sausio mėn. atliko ūkines operacijas.
1. sumokėta 560 Lt už paslaugas, kurios suteiktos įmonei už praeitą mėnesį.
2. Už 2400 Lt įsigyta baldų.
3. Skolon iš tiekėjų gauta perparduoti skirtų prekių už 4800 Lt.
4. Grąžinta bankui paskolos dalis 3000 Lt.
5. Į skolą parduota prekių už 3700 Lt.
AB balanso pasikeitimas dėl sausio mėn. ūkinių faktų
lentele
19X0.12.31 1) turtas = nuosavybė

85880 = 85880

2) turtas = savininkų nuosavybė + skolintojų nuosavybė

85880 = 70000 + 15880
19X1.12.31 1) turtas = nuosavybė

87120 = 87120
2) turtas = savininkų nuosavybė + skolintojų nuosavybė

87120 = 70000 + 17120
Iš pateikto pavyzdžio matome, kad kiekviena operacija keitė turto ir nuosavybės straipsnį. Vadinasi, balansą ir pelno (nuostolio) ataskaitą po kiekvienos operacijos reikėtų koreguoti. Bet tokių operacijų net per vieną dieną būna labai daug. Kartais net šimtai ar net tūkstančiai. Todėl po kiekvienos turėti tikslią informaciją apie įmonės būklę reikėtų balansą ir pelno (nuostolio) ataskaitą perrašyti užregistravus kiekvieną faktą. Ši problema išsprendžiama pasitelkiant į pagalbą buhalterines sąskaitas, pvz. kiekvienam balanso pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitos straipsniui gali būti skirtas atskiras registras. Čia kaupiama visa informacija apie atitinkamos turto ar nuosavybės rūšies pasikeitimus per tam tikrą laikotarpį. Apskaitininkai šiuos registrus vadina sąskaitomis. Juos galima vesti nebūtinai popieriuje, galima saugoti ir kitose informacijos laikymo vietose, pvz. Kompiuterių atmintyje.
Duomenys į sąskaitas atkeliauja iš pirminių dokumentų, todėl būtų pravartu į tas įrašyti ne tik besikeičiančias turto ar nuosavybės sumas, bet ir pažymėti, iš kokių pirminių dokumentų, jos atliekamos. Tai padėtų greičiau pasitikrinti iš kur paimti duomenys, nors ir reikalautų šiek tiek daugiau darbo. Į sąskaitas įrašoma suma, ir operacijos atlikimo data. Šios informacijos užtenka tam, kad prireikus galima būtų nustatyti pirminį dokumentą ir juo pasinaudoti, tikrinant, ar apskaitos registruose teisingai atspindėtas vienas ar kitas ūkinis faktas. Tuo tikslu panagrinėsime vienos turto rūšies, pvz. pinigų kitimo atspindėjimą sąskaitoje. Turtas ir nuosavybė gali kisti dviem kryptim: didėti arba mažėti. Pinigų sąskaitoje pasikeitimus užfiksuosime stulpeliu:

Lentelėje pateikti duomenys apie pinigų pasikeitimus per mėnesį. Tačiau, kaip matome, nelengva suskaičiuoti visus per tą laiką gautus ir išleistus pinigus, kadangi įplaukų ir išmokėjimų kiekvieną dieną būna dešimtys, o didesnėse įmonėse – šimtai. Tam reikia perskaičiuoti visas lentelėje įrašytas sumas. Todėl būtų patogu šiek tiek patobulinti lentelę: sumos stulpelį padalyti į dvi dalis ir į vieną rašyti tik gautas sumas (pinigų padidėjimą), o į kitą – tik išmokėtas sumas (pinigų sumažėjimą):
Pinigai
Kadangi visas turtas ir nuosavybė įmonės skolos ir skolos įmonei (debitorinis įsiskolinimas) apibendrinama vienoje atskaitomybės formoje – balanse. Tai ir šias skiltis tikslinga įvardinti vienodai. Todėl skiltis kairėje sąskaitos pusėje (gauta) sutartinai vadinama debetu, o skiltis dešinėje pusėje (išmokėta) – kreditu. Žodį “debetas” apskaitininkai vartoja norėdami pabrėžti, kad kalbama apie kairiąją sąskaitos pusę, o žodį “kreditas”, – kad kalbama apie dešiniąją buhalterinės sąskaitos pusę. Bendroji debeto skiltis suma (17200 Lt) vadinama debeto apyvarta, o kredito skilties suma (12300 Lt) vadinama kredito apyvarta. Likutis pinigų sąskaitoje sausio 1- ai dienai 10000 Lt, o sausio 31- ai dienai 14900 Lt dar vadinami itališku žodžiu saldo.
Apskaitininkai patys pasirenka sąskaitos formą ir joje atspindimos informacijos kiekį, tačiau visose buhalterinėse sąskaitose būtinai skiriamos debeto ir kredito skiltys. Tai yra todėl, kad kiekvienos sąskaitos apskaitos objektas (turto, nuosavybės ar įsipareigojimų rūšys) gali kisti 2 kryptimis: didėti ar mažėti. Žemiau pateikiama labai paplitusi buhalterinės sąskaitos forma.
Mokytis tinka supaprastintos formos sąskaitos. Šiose sąskaitose po kiekvieno įrašo likutis neskaičiuojamas, o jos pačios vadinamos T formos sąskaitomis, arba lėktuvėliais:
Sąskaitos pavadinimas

Debeto Kredito

apyvarta apyvarta

sąskaitos objekto pakitimai – padidėjimai ir sumažėjimai fiksuojami skirtingose jos pusėse. Turto padidėjimai registruojami tą turtą atspindinčių sąskaitų debeto pusėse, o sumažėjimai – kredito pusėse. Nuosavybės ir įmonės įsipareigojimų padidėjimas žymimas nuosavybės sąskaitų kredito pusėje, o sumažėjimas – debeto pusėje.
Dvejybinis įrašas buhalterinės
apskaitos sąskaitose
Įrašų buhalterinėse sąskaitose taisyklės:
1. turto ir sąnaudų sąskaitų apskaitos objektų padidėjimai registruojami tų sąskaitų debete.
2. Turto ir sąnaudų sąskaitų apskaitos objektų sumažėjimai fiksuojami tų sąskaitų kredite.
3. Nuosavybės ir įmonės įsipareigojimų, pajamų sąskaitų, apskaitos objektų padidėjimai registruojami tų sąskaitų kredite.
4. Nuosavybės ir įmonės įsipareigojimų, pajamų sąskaitų, apskaitos objektų sumažėjimai registruojami tų sąskaitų debete.
Sąskaitų planas
Kad būtų lengviau orientuotis sąskaitų nomenklatūroje (jų sąraše) sąskaitų plano struktūra, parengta vadovaujantis fundamentine apskaitos lygybe. Pirmoje ir antroje klasėse sujungtas visas turtas, kuriuo disponuoja įmonė, pirmoje klasėje materialusis ir nematerialusis ilgalaikis turtas. Trečios ir ketvirtos klasių sąskaitose parodoma, kam priklauso turtas, jose atspindima savininkų nuosavybė, įmonės skolos ir įsipareigojimai visiems tretiesiems asmenims. Penktoje klasėje fiksuojamos visos per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos, o šeštojoje – šias pajamas uždirbant patirtos sąnaudos.
Vidinės (menedžmento) apskaitos vedimo metodiką ir tvarką pasirenka įmonė. Ši apskaita dėl kiekvienos įmonės veiklos specifikos yra labai individuali. Todėl įmonės pačios turi pasirinkti ir parengti vidinės apskaitos sąskaitų planą. Tam reikalui skirtos septintoji, aštuntoji ir devintoji pavyzdinio sąskaitų plano klasės, kurių valdžia nereglamentavo, paliko užpildyti jas įmonės nuožiūra vidinės (menedžmento) apskaitos tikslais. Yra dar nulinės klasės sąskaitos, dar vadinama specialiomis sąskaitomis, pvz. įmonė turinti didelius sandėlius už tam tikrą mokestį priima saugoti kitos įmonės materialines vertybes. Tokio turto, be abejo, nėra jokio pagrindo atspindėti įmonės balanse (todėl minėtos sąskaitos ir apjungtos nulinėje klasėje), nes jis nepereina įmonės nuosavybėn ir neatsiranda koks nors saugojančios įmonės įsipareigojimas, išskyrus už tam tikrą mokestį suteikti kitai įmonei plotą prekėms saugoti.
Pavyzdinio sąskaitų plano struktūra

Apskaitos proceso nuoseklumas
Buhalterinė apskaita, kaip ir kiekvienas kitas darbas, turi būti atliekama tam tikra tvarka ir nuoseklumu. Kaip ir kiekvienoj kitoj srity čia reikia laikytis tam tikrų kitų nuostatų. Kiekvienas apskaitos principas turi būti įgyvendintas, kitaip jis prarastų prasmę. Siekiant tinkamai sugrupuoti ir perskaičiuoti įmonės veiklos duomenis, kad būtų patenkinti apskaitos duomenų vartotojų poreikiai, ir pateikti įvairaus išsamumo informaciją iš anksto nustatytu laiku, pasidarė būtina įvesti tam tikrą tvarką. Jos labai svarbu laikytis visoje buhalterinės apskaitos duomenų formavimo stadijose. Apskaitos duomenų registravimo tvarka visose jų formavimo stadijose. Apskaitos duomenų registravimo tvarka visose jų formavimo stadijose – nuo pirminių dokumentų iki atskaitomybės vadinama buhalterinės apskaitos organizavimu. Ūkines operacijas apskaitoje fiksuoti galima tik remiantis atitinkamais pirminiais apskaitos dokumentais. Pirminiams dokumentams privalomi tam tikri rekvizitai (rodikliai) be kurių tie dokumentai negalioja kitaip sakant neturi juridinės galios, todėl juose užfiksuoti duomenų pagrindu negalima daryti jokių įrašų apskaitos knygose. Kiekvienam apskaitos dokumentui juridinę galią suteikia tokie rekvizitai:
1. Įmonės surašiusios dokumentą pavadinimas;
2. Apskaitos dokumento pavadinimas;
3. Dokumento surašymo data;
4. Ūkinės operacijos turinys;
5. Ūkinės operacijos kiekinė ir piniginė išraiška;
6. Ūkinės operacijos kiekinė ir piniginė išraiška;
7. Asmenų, atlikusių ūkinę operaciją ir atsakingų už jos atlikimą bei teisingą apiforminimą, pareigos, vardai, pavardės, parašai.
Tik remdamiesi išvardytais rekvizitais, turinčiais dokumentais apskaitininkai gali registruoti buhalterinėse knygose, tai pasakytinos tiek apie iš trečių asmenų gautus, tiek apie pačios įmonės išrašytus dokumentus.
Operacijų registravimas žurnaluose
Įvairiuose apskaitos dokumentuose užfiksuoti duomenys kaupiami ir sisteminami specialiuose buhalterinės apskaitos registruose – žurnaluose, sąskaitose. Duomenys žurnaluose kaupiami pagal dokumento gavimo eiliškumą nedidelėse įmonėse, kur operacijų būna nedaug dažniausia pildomas vienas bendrasis žurnalas. Jame registruojamos visos ūkinės operacijos.
Bendrasis žurnalas
Didelėse įmonėse naudojama keletas žurnalų. Dažniausia tokie:
1. Pirkimo skolon žurnalas. Jame registruojamos visos operacijos kai įmonė perka skolon;
2. Pardavimo skolon žurnalas. Jame registruojamos parduotos skolon turto, arba į skolą suteiktų paslaugų sumos;
3. Parduotų prekių savikainos žurnalas. Jame fiksuojamos parduotų prekių savikainos.
4. Pinigų gavimo bei pinigų mokėjimo žurnalai. Jie skirti pinigų gavimams arba pinigų išmokėjimams registruoti;
5. Tiesioginių ir netiesioginių gamybos išlaidų apskaitos žurnalai. Perdirbimo įmonių buhalteriai registruoja tiesiogines (pagr. žaliavų ar tiesioginio darbo užmokesčio) bei netiesioginės (pagalbinių žaliavų ar pagalbinių darbininkų darbo užmokesčio) gamybos išlaidas;
6. Bendrasis žurnalas. Jis naudojamas ne tik mažose, bet ir didelėse įmonėse, kur daugelis operacijų registruojamos anksčiau aptartose spec. žurnaluose. Bendrame žurnale fiksuojami retai pasitaikantys ūkiniai įvykiai kuriuos registruoti nėra spec. žurnalo (prekių grąžinimai ar jų nukainavimai).
Operacijų fiksavimas sąskaitose
Suregistravus operacijas žurnaluose, nebereikia vėl vartyti pirminių dokumentų kai reikia suformuoti apskaitinę informaciją buhalterinės apskaitos sąskaitose. Į sąskaitas duomenys perkeliami tiesiai iš žurnalų.
Sąskaitos bankuose 271

Pirkėjai 240

Apskaitinis laikotarpis yra įmonių vadovų ar apskaitininkų nustatytas laikotarpis, kuriam pasibaigus nustatomi įmonės veiklos rezultatai.
Ataskaitinis laikotarpis yra valdžios arba įmonės savininkų nustatytas laikotarpis, kurio veiklos rezultatus įmonės privalo pateikti savininkams bei atitinkamoms valdžios institucijoms. Apskaičiuojant kiekvieno ataskaitinio laikotarpio rezultatus pirmiausia nustatomos to laikotarpio pajamos po to pripažįstamos sąnaudos patirtos tas pajamas uždirbant.
Sąskaitų koregavimai
Ataskaitiniam laikotarpiui pasibaigus apskaitininkai peržiūri daugelį sąskaitų ir patikslina juose užregistruotus likučius. Toks sąskaitų likučių patikslinimas atliekamas ataskaitiniam laikotarpiui pasibaigus vadinamas sąskaitų koregavimu.
Galima išskirti kelias sritis, kuriuose reikia atlikti koregavimus: 1) apskaitant ilgalaikio turto nusidėvėjimą; 2) apskaitant apmokėtas bet dar neuždirbtas ateinančių laikotarpių pajamas; 3) apskaitant uždirbtas bet dar neapmokėtas (sukauptas) pajamas; 4) apskaitant apmokėtas, bet dar nepatirtas ateinančių laikotarpių sąnaudas; 5) apskaitant patirtas, bet dar neapmokėtas (sukauptas) sąnaudas.
Visi nurodyti koregavimai susiję su tiksliu pajamų ar sąnaudų nustatymu bei turto, kuriuo disponuoja įmonė įvertinimo arba įmonės įsipareigojimų patikslinimu.
Darbinė atskaitomybės parengimo lentelė
Teisingai atlikus sąskaitų koregavimus visos ūkinės operacijos būna tinkamai užregistruotos ir jomis remiantis galima rengti finansines ataskaitas, tačiau tai atlikti tiesiog iš sąskaitų gana sudėtinga gali likti nepastebėtų koregavimo klaidų, todėl pirmiausia dar prieš atliekant koregavimus sąskaitose reikia įsitikinti, ar bendros visų sąskaitų debetų bei kreditų sumos sutampa. Kitaip būtų beprasmiška koreguoti sąskaitas, kuriose dar iki koregavimo užregistruoti klaidingi duomenys. Tuo tikslu apskaitininkai prieš atskaitomybės parengimą sudaro darbines atskaitomybės lenteles:
Įmonės darbinė atskaitomybės parengimo lentelė

Pajamų ir sąnaudų sąskaitos uždaromos siekiant atskirti vieno apskaitinio laikotarpio pajamų ir sąnaudų sumas nuo kito apskaitinio laikotarpio pajamų ir sąnaudų. Atliekant uždarymo procedūras pajamų ir sąnaudų sąskaitose nuolatos yra tik atitinkamo apskaitinio laikotarpio pajamų sąnaudų sumos.

Įmonių prekybinės veiklos apskaita

1. Pardavimo apskaita.
2. Pirkimo apskaita.
3. Uždirbto pelno (patirto nuostolio) apskaičiavimas ir jo paskirstymas.
Pardavimo apskaita
Rodiklis, nuo kurio pradedama kiekvienos įmonės veiklos analizė yra pardavimo apimtis. Jei didėja pardavimo apimtis, vadinasi prekės, kuriomis prekiaujama pripažįstamos rinkoje, t.y. jos konkurentabilios, jas perka. Yra daug prekių pardavimo būdų: pardavimai išsimokėtinai, konsignaciniai, komisiniai, pardavimai prenumeratos būdu.
Tuo atveju, kai už prekes pirkėjas atsiskaito grynaisiais pardavėjo apskaitininkas tai įregistruoja kaip įmonės piniginio turto ir uždirbtų pajamų padidėjimą:
D 217 Kasa XXX Lt
K 500 Pardavimas XXX Lt
Pardavus prekes keičiasi įmonės turtas ir uždirbtos pajamos. Pinigų kiekis, apskaitomas balansinėje turto dalies antros klasės sąskaitoj Nr. 272 pavadinimas – Kasa, dėk šios operacijos padidėja, ir šis padidėjimas, kaip ir visose turto sąskaitose fiksuojamas debete. Uždirbtos pardavimų pajamos apskaitomos pelno (nuostolio) ataskaitos pajamų dalies 5- tos klasės sąskaitoje Nr. 500 – pardavimai. Apskaitomo objekto padidėjimas pajamų sąskaitose fiksuojamas kredite, todėl ta sąskaita yra kredituojama suma gauta pardavus prekes.
Jei remiantis prekių pardavimo – pirkimo sutartimi ar kitu dokumentu šios prekės parduodamos skolon, pardavėjų apskaitininkas pirmiausia atlieka tokius įrašus:
D 240 Pirkėjai XXX Lt
K 500 Pardavimai XXX Lt
Šiuo atveju pirkėjai atgauna prekes, bet iš karto nesumoka už jas pardavėjui. Dėl to padidėja pirkėjo įsiskolinimas pardavėjui. Visos prekybos skolos įmonėj apskaitomos balanso turto dalies sąskaitose, o turto straipsnių padidėjimas sąskaitose, o turto straipsnių padidėjimas sąskaitose registruojamas jų debete. Dėl to pirkėjų skolos apskaitomos sąskaitoje Nr. 240 – pirkėjai; padidėjus pirkėjų skolai už pirktas prekes, ši sąskaita debetuojama. Štai kodėl pirkėjų įsiskolinimo suma įmonei dar vadinama debitoriniu įsiskolinimu. Nors pinigai už parduotas prekes dar negauti apskaitininkas tuo pačiu metu registruoja ir pardavimo pajamų uždirbimą. Apskaitomo objekto padidėjimas pajamų sąskaitose fiksuojamas jų kredite, todėl ta sąskaita yra kredituojama bendrąja pardavimų suma. Pirkėjui apmokėjus už tas prekes (kitaip sakant padengus savo įsiskolinimą), atliekamas toks įrašas sąskaitose:
D 271 Sąskaitos banke XXX Lt
K 240 Pirkėjai XXX Lt
Pirkėjui atsiskaičius už anksčiau pirktas prekes kinta tik pardavėjų įmonės turto struktūra, bet nepasikeičia nei jos turto, nei nuosavybės bendra suma balanse. Kadangi koresponduoja dvi turto sąskaitos, vienoje iš jų apskaitomas objektas padidėja, ir ta sąskaita yra debetuojama; kitos sąskaitos apskaitos objektas tiek pat sumažėja, todėl ta sąskaita kredituojama. Padidėjus pinigų kiekiui įmonės sąskaitoje debetuojama sąskaita Nr. 240 – Pirkėjai. Jei pirkėjas už nupirktas prekes būtų apmokėjęs grynais į įmonės kasą, būtų surašyta analogiška sąskaitų korespondencija, tik vietoj sąskaitos Nr. 271 būtų debetuojama sąskaita Nr. 272 – Kasa.
Atsargų apskaitos modeliai
Perparduoti skirtos prekės (kaip ir visos kitos atsargos) gali būti apskaitomos dvejopai: periodiškai apskaitomų atsargų ir nuolat apskaitomų atsargų metodais
Abiem atvejais gaunama tiek pat informacijos, tačiau jos kaupimo kaina skiriasi taikant pirmąjį būdą (atsargas apskaitant periodiškai) užtenka suskaičiuoti atsargų likučius ataskaitinio laikotarpio pradžioje ir pabaigoje bei vesti prekių pirkimo apskaita. Prekių judėjimo jas parduodant registruoti sąskaitose nereikia. Visiškai užtenka pavaizduoti pirkėjų skolos padidėjimą ir pajamų uždirbimą, nereikia rodyti pačių prekių sumažėjimo todėl apskaitant atsargas šiuo būdu surašoma tokia korespondencija:
D 240 Pirkėjai
(D 272 Sąskaita banke)
(D 271 Kasa) XXX Lt

K 500 Pardavimai XXX Lt
Skaičiuojamam nuolatos apskaitomų atsargų būdu būtina vesti visų per laikotarpį parduotų prekių apskaitą (pavyzdyje jų buvo parduota už 980 Lt). Pardavimų gali būti labai daug ir kiekvieną reikia atspindėti sąskaitose, tai reikalauja labai daug darbo, todėl finansinėje apskaitoje šis metodas praktiškai netaikomas. Be to nuolatinis parduodamų prekių nurašymas nieko gero neduoda ir jų apsaugai. Prekes reikia saugoti ne buhalterijoje, o sandėliuose. Net ir tos įmonės, kurios nuolat apskaito parduodamas prekes, pasibaigus ataskaitiniams metams (ar net dažniau) perskaičiuoja prekių likučius jų saugojimo vietose, kad įsitikintų ar tos prekės nebuvo grobstomos. Tai vadinama inventorizavimu.

Prekybinės ir kitos veiklos pajamų pripažinimas

Kad parduotos produkcijos ar atliktų paslaugų pajamos būtų pripažintos uždirbtomis, turi būti įvykdytos tokios sąlygos:
– turi būti baigti visi svarbiausi produkcijos gamybos darbai, nes kitaip ji negalėtų būti laikoma preke;
– tikimybė, kad pirkėjas atsilygins už nupirktas prekes kitu turtu (dažniausiai piniginiais) yra pakankamai didelė, arba tikimybė, kad nebus apmokėta už parduotas prekes yra nedidelė;
– pardavėjas pirkėjui turi būti perdavęs su produkcija susijusią riziką – tiek rizika prarasti šią produkciją, tiek su prekes naudojimu susijusią riziką (pvz. kai naudojama prekė teršia aplinką);
– pardavėjas turi būti perdavęs pirkėjui visą būsimą naudą iš šios produkcijos;
– pardavėjas privalo nebekontroliuoti pardotos produkcijos, o tikimybė, kad ji bus grąžinta, arba, kad ją reiks papildomai apdoroti ir patirti reikšmingų sąnaudų yra menka arba jos apskritai nėra;
– pajamos iš paslaugų laikomos uždirbtomis, jai šios paslaugos suteiktos klientui ir tikimybė, kad pardavėjui reikės patirti papildomas su tų paslaugų teikimu susijusias sąnaudas yra menka arba jos visai nėra.
Pajamos pripažįstamos laikantis pajamų ir sąnaudų palyginimo bei pajamų registravimo bendrųjų apskaitos principų.
Svarbiausios taisyklės, kurių reikia laikytis pripažįstant uždirbtas pajamas:
– pajamos uždirbtos pardavus materialias prekes (produkciją), pripažįstamos prekių pardavimo (sąskaitos už jas išrašymo) dieną, nesvarbu, kada už jas bus apmokėta ar kada jos pateks pirkėjui, jei tik kitaip nenumatyta pardavimo – pirkimo sutartyje ar kitame pardavimo – pirkimo faktą patvirtinančiame dokumente (šioje sutartyje, pvz. gali būti numatyta, kad kuri nors prekė laikoma parduota tik po to kai pardavėjas tas prekes sumontuoja pas pirkėją);
– pajamos, uždirbtos suteikus paslaugas, pripažįstamos iškart, kai tik paslaugos atliktos ir patvirtintos atitinkamais dokumentais, neatsižvelgiant į apmokėjimo už tas paslaugas momentą;
– leidimo kitiems naudotis įmonės turtu atveju (nuoma, palūkanų gavimas už indėlius) pajamos pripažįstamos iš kart kai tik pasibaigia tam tikras naudojimosi įmonės turtu laikotarpis arba juo jau būna pasinaudota neatsižvelgiant į apmokėjimo laiką;
– perleidžiant turtą – pelnas, uždirbtas perleidžiant tą turtą pripažįstamas jo perleidimo dieną, neatsižvelgiant į apmokėjimo už perleidžiamą turtą momentą.
Tačiau be prekybinės veiklos, įmonės gali verstis ir su įmonės tipine veikla nesusijusia kita veikla, iš kurios taip pat uždirbamos pajamos. Be to kai kurios įmonės užsiima finansine investicine veikla, taip pat kiekviena įmonė gali patirti pagautę iš neįprastinė veiklos.
Finansinės veiklos pajamoms priskiriamos palūkanos už finansinėse institucijose laikomą turtą, gamtos baudos ir delspinigiai už atsiskaitymus ne laiku, valiutos perkainojimo (komercijos) teigiama įtaka bei valiutų kursų pasikeitimų teigiamą įtaka; pelnas gautas ilgalaikiais tikslais superkant nuosavas akcijas ir kitos panašios pajamos.
Prie investicinės veiklos pajamų priskiriamos visos pajamos, gaunamos iš įmonės investicijų kitose įmonėse, pvz. dividendai už kitų įmonių akcijas.
Prie neįprastinės veikos pajamų (pagautės) priskiriamos visos iš neįprastinės įmonės veiklos, nepriklausančios nuo jos valdytojų valios, gautos netikėtos pajamos, pvz. draudimo kompanijų kompensacijos įmonei už stichinių nelaimių padarytą žalą.
Visos su įmonės tipine veikla nesusijusios pajamos, gautos arba gautinos iš trečiųjų asmenų, priskiriamos prie kitos veiklos pajamų, išskyrus tas kurios priskirtinos finansinei, investicinei ar neįprastinei veiklai.
Kai kurie pajamų pripažinimo atvejai:
Pirkimo apskaita
Nuo pasirinkto atsargų apskaitos būdo visiškai nepriklauso galutiniai įmonės veiklos rezultatai, nuo jo priklauso tik jų apskaita; galima daryti prielaidą, kad per apskaitinį laikotarpį visos nupirktos atsargos sunaudojamos (laikotarpio pabaigoje nesunaudota jų dalimi padidinti atsargų kiekį, atliekant atitinkamos koreguojančiuosius įrašus), o galima ir kiekvieną pirkimo operaciją registruoti kaip atsargų padidėjimą, tokiu atveju apskaita ne tik laikotarpio pabaigoje, bet ir nuolatos tiksliai atspindi atsargų judėjimą: kai jos gaunamos, registruojamas atsargų padidėjimas, o sunaudojus dalį tų atsargų, kiekvieną kartą fiksuojamas jų sumažėjimas ir parduotų prekių savikainos (sąnaudų), padidėjimas.
Kai pirkėjas sumoka už perkamas prekes grynaisiais, jų pirkimo momentu, pirkėjo apskaitininkas registruoja tai kaip įmonės piniginio turto sumažėjimą bei pirkinio išlaidų padidėjimą:
D 602 Pirkimas XXX Lt

K 272 Kasa XXX Lt
Tačiau dažniausiai pirkdamos prekes, ypač brangias, arba didesniais kiekiais, įmonės atsiskaito su tiekėjais ne grynaisiais, o per banką, išrašo specialų dokumentą – mokėjimo pavedimą. Tuomet pirkėjo apskaitininkas sąskaitose atlieka tokį įrašą
D 602 Pirkimas XXX Lt

K 450 Skolos tiekėjams ir rangovams XXX Lt
Parduotų prekių savikaina
Pagrindinis ataskaitos (pelno) straipsnių sąryšis
_Grynieji pardavimai

Parduotų prekių savikaina
_Bendrasis pelnas

Veiklos ir mokesčių sąnaudos

Grynasis pelnas
Parduotų prekių savikainą iliustruoja tokia lygybė:

Parduoti skirtų prekių likutis
+ Laikotarpio pradžioje

Grynieji pirkiniai

Parduoti skirtos prekės
– Parduoti skirtų prekių likutis

Laikotarpio pabaigoje

Parduotų skirtų prekių savikaina

Išlaidas pripažįstant sąnaudomis laikomasi duomenų kaupimo bei pajamų ir sąnaudų palyginimo principu: tiek sunaudotas turtas, tiek atsiradę įsipareigojimai laikomi ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis tik tuomet, jei jie buvo skirti to paties laikotarpio pajamoms uždirbti. Kitaip sakant, sąnaudomis laikoma tik davusi naudos išlaidų dalis.
Parduotų prekių savikaina tiesiogiai siejama su ataskaitinio laikotarpio tipinės veiklos pajamų uždirbimu – jai priskiriamos išlaidos, susijusios su parduotu per ataskaitinį laikotarpį prekių pirkimais. Į parduotų prekių savikainą įskaičiuojama jų pirkimo kaina atsivežimo, draudimo kelionėje, sandėliavimo, tarpinėse stotyse bei kitos panašios išlaidos padaromos kol šios prekės nuperkamos ir patenka į įmonės sandėlį.
Veiklos sąnaudoms priskiriamos visos įmonės veiklos išlaidos, kurių neįmanoma aiškiai susieti su ataskaitinio laikotarpio pajamų uždirbimu. Tokias išlaidas leidžiama iškart pripažinti laikotarpio veiklos sąnaudomis. Veiklos sąnaudos skirstomos į bendrąsias ir administracines bei pardavimų sąnaudas.
Bendros ir administracinės sąnaudos – tai sąnaudos, padedančios sudaryti sąlygas ataskaitinio laikotarpio pajamoms uždirbti, pvz., įmonės vadovų atlyginimai ir nuo jų priskaičiuojami socialinio draudimo mokesčiai, kuriuos moka įmonė, bendro naudojimo ilgalaikio turto (pvz., įmonės administracinio pastato) nuoma, remontas, eksploatacija ir nusidėvėjimas, taip pat pačios įmonės reklama bei kitos panašios sąnaudos.
Pardavimo sąnaudoms priskiriamos įmonės patiriamos prekių reklamos, su pardavimu susijusių papildomų paslaugų (pvz., prekių įpakavimu ar jų nugabenimo pirkėjui), prekybinių patalpų eksploatavimo ir nusidėvėjimo bei kitos panašios sąnaudos.
Be abejo, parduotų prekių savikainos ir veiklos sąnaudų patiria kiekviena įmonė. Tačiau be prekybinės veiklos įmonė gali verstis ir su tipine veikla nesusijusia kita veikla, kuria verčiantis patiriamos kitos veiklos sąnaudos. Be to kai kurios įmonės verčiasi finansine bei investicine veikla, jos taip pat gali patirti nuo įmonės vadovų sąmoningos veiklos nepriklausančių neįprastinės veiklos sąnaudų, vadinamų netekimais.Sėkmingai dirbančios įmonės uždirba pelną, o uždirbtas pelnas visuomet yra apmokestinamas tam tikro dydžio pelno mokesčiu, taigi patiriamos dar ir pelno mokesčių sąnaudos.
Kitos veiklos sąnaudomis laikomos visos su įmonės tipine ūkine veikla nesusijusios sąnaudos išskyrus finansinės ir investicinės veiklos bei netekimų sąnaudas.
Finansinės veiklos sąnaudoms priskiriamos finansinėms (kredito) investicinėms institucijoms mokamos ir mokėtinos palūkanos, delspinigiai už atsiskaitymus ne laiku, beviltiškų skolų sąnaudos įmonės vertybinių popierių (akcijų, vekselių) išleidimo ir kitos panašios sąnaudos.
Investicinės veiklos sąnaudomis laikomos kitose įmonėse esančių investicinės vertės sumažėjimas, pvz., šitaip atsitinka kai negrįžtamai sumažėja trečiųjų asmenų akcijų kurių yra nusipirkusi įmonė, vertė.
Neįprastinės veiklos sąnaudoms priskiriami visi netekimai, susiję su neįprastine įmonės ūkine veikla ir patirti nepriklausomai nuo įmonės valdytojų valios (pvz., netekimai dėl stichinių nelaimių) arba ankstesniais ataskaitiniais laikotarpiais padidintų pajamų nurašymai.
Pelno mokesčio sąnaudoms priskiriamos mokėtinos ar jau sumokėtos pelno mokesčio sumos.
Kai kurie sąnaudų pripažinimo atvejai

3. Uždirbto pelno (patirto nuostolio) apskaičiavimas ir jo paskirstymas

Finansinė apskaita visų tipo įmonių veiklą traktuoja kaip “pelno gamybą” visiškai neatsižvelgiama į tai ar įmonė yra teikianti paslaugas, perdirbimo, ar prekybinė. Akcininkai įsigydami įmonės vertybinių popierių apie pardavimo apimties didinimą galvoja tik todėl, kad iš šito gali uždirbti daugiau pinigų. Finansinę apskaitą vedantys buhalteriai privalo nuolatos tai turėti omenyje. Pelną uždirba samdomi darbuotojai, kuriuos samdo ir jiems vadovauja savininkų parinkti ir jų įgalioti vadovai. Pastarieji taip pat nebūtinai turi būti savininkai; tam darbui, ypač didesnėse bendrovėse, jie dažniausiai samdo aukštos kvalifikacijos vadybininkus. Finansinėje apskaitoje šį procesą išreiškia įmonės principas (įmonės turtas atskirtas nuo jos savininkų turto). Tuo principu pagrįstas visas kiekvienos įmonės uždirbimo (kitaip sakant, jo gamybos) procesas. Uždirbtą pelną skirsto ne savininkų samdomi tarnautojai, o patys savininkai.
Pelno uždirbimo (nuostolio patyrimo), jo apskaičiavimo ir paskirstymo ciklas įmonėje:

LAIKAS
Finansinių metų pradžia Finansinių metų pabaiga Visuotinis akcininkų susirinkimas

Reikia turėti omenyje, kad ne visada ir ne kiekviena įmonė sugeba ūkininkauti pelningai, ji gali patirti ir nuostolį. Tuo atveju savininkai turi spręsti ne apie uždirbto pelno paskirstymą, o svarstyti kaip kompensuoti patirtą nuostolį. Pelno paskirstymas (nuostolio kompensavimas) – tai savininkų sprendimas, kuriuo jie nurodo įmonės valdytojams kaip turi būti paskirstytas savininkų įnešto turto uždirbtas pelnas (patirtas nuostolis). Pelno uždirbimas apskaitoje pasireiškė savininkų nuosavybės padidėjimu. Pelnas yra ne pats turtas; Pelno rodiklį reikia traktuoti kaip apribojimą leidžiantį savininkams savo nuožiūra panaudoti tik jiems (bet ne įmonės tiekėjams ar bankui) turi priklausančią turto dalį (kad savininkai neišsidalytų daugiau negu uždirbo). Tokio ribojimo būtinai reikia, nes yra žinoma, kad ataskaitinio susirinkimo dieną pinigų kiekis įmonės kasoje bei sąskaitoje nebūtinai atitinka pelno, kurį uždirbo įmonės savininkai, dydį. Kiekviena įmonė gali patirti ir nuostolį, kurio kompensavimo bū(dus ir sąlygas taip pat turi nustatyti įmonės savininkai. Apskaitininkai sąskaitose atlikdami įrašus susijusius su uždirbto pelno paskirstymu (patirto nuostolio padengimu), tik registruoja visuotiniame ataskaitiniame akcininkų susirinkime priimtus sprendimus. Įmonės vadovai gali tik siūlyti akcininkų susirinkimui priimti vienokį ar kitokį su nuosavybės klausimais susijusį sprendimą ir vėliau privalo tą sprendimą įgyvendinti, tačiau teisė priimti sprendimą priklauso tik savininkams.
Be abejo, savininkai nebūtinai turi išsidalyti kaip dividendus visą per ataskaitinį laikotarpį uždirbtą pelną. Jį atitinkantis turtas gali būti paliktas įmonėje ir panaudojamas veiklai plėtoti. Tačiau išlieka savininkų teisė uždirbtą pelną išsidalyti (ar panaudoti kokiems nors kitiems tikslams) ir ateinančiais ataskaitiniais laikotarpiais, jei šis pelnas dar nepaskirstytas. Tuo tikslu buhalteriniame balanse išskiriama speciali eilutė – nepaskirstytas pelnas (nuostolis). Prieš akcininkų susirinkimą joje rodomas ankstesniais laikotarpiais uždirbtas ir dar nepaskirstytas pelnas (arba patirtas, bet dar nepadengtas nuostolis). Po susirinkimo, priklausomai nuo akcininkų sprendimo prie toje eilutėje užregistruotos sumos pridedamas per ataskaitinį laikotarpį uždirbtas ir savininkų nepaskirstytas pelnas arba atimamos tam tikra suma jei savininkai susirinkime nutaria paskirstyti pelno daugiau, negu per tą laikotarpį uždirbo arba jei įmonė per ataskaitinį laikotarpį patyrė nuostolį.
Sąskaitų plane išskiriamos dvi pelno paskirstymo sąskaitų grupės 59- oji it 69 – oji. Pirmosios iš jų – 59 – osios sąskaitų grupės – sąskaitose atsispindi visi didinantys skirstytiną pelną arba mažinantys padengtiną nuostolį, veiksniai.
Tos sąskaitos priskiriamos 5 – tos klasės sąskaitų grupei, teisingo sąskaitų korespondencijų suvokimo požiūriu, nes skirstytiną pelną (kaip ir pajamas) didinantys (padengtiną nuostolį mažinantys) veiksniai atspindimi tų sąskaitų kredituose. Jų negalima laikyti klasikinėmis “pajamų uždirbimo” sąskaitomis, nes pelnas uždirbamas ne jį skirstant, o gaminant ir parduodant prekes. Tačiau jei atskirtume pelno paskirstymo procesą nuo pelno uždirbimo proceso, tai likusį po akcininkų susirinkimo nepaskirstytą pelną būtų galima laikyti “akcininkų susirinkimo uždirbtu grynu pelnu”. Tuomet ir tą pelną didinantys veiksniai (pvz. pervedimai iš ankščiau sudaromų rezervų) gali būti traktuojami kaip savotiškos “pajamos”.
Antrosios, 69 –osios sąskaitų grupės sąskaitose vaizduojamas pelno paskirstymas (nuostolio padengimas), nes jis sąlyginai prilyginamas to pelno “sunaudojimui” ir atspindimas šios grupės sąskaitų debetuose (kaip klasikinėse sąnaudų sąskaitose atspindimas sąnaudų padidejimas).
Ilgalaikio turto apskaita
1. Ilgalaikio turto reikšmė
Pagrindinis požymis, pagal kurį turtas skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį yra jo sunaudojimas per tam tikrą laikotarpį – laikotarpį, per kurį uždirbamas pelnas. Jei turtas per vieną ataskaitinį laikotarpį visiškai sunaudojamas, jis laikomas trumpalaikiu, o jai visas nesunaudojamas – ilgalaikiu turtu. Kadangi pagrindinis ataskaitinis laikotarpis yra vieneri metai, tai ir ilgalaikiu turtu laikomas tas turtas, kuris naudojamas uždirbant pajamas ilgiau nei vienerius metus. Todėl ir laikomasi nuostatos, kad ilgalaikio ir trumpalaikio turto riba – vieneri jo naudojimo metai. Priskiriant turtą ilgalaikio rūšiai atsižvelgiama į jo kainą. Jokiame norminiame akte nėra tikslai pasakyta, nuo kokios sumos turtas laikytinas ilgalaikiu.
Metinėje finansinėje atskaitomybėje (balanse) ilgalaikis turtas suskirstytas į 5 dideles grupes:
1. Formavimo savikaina
2. Nematerialus turtas
3. Materialusis ilgalaikis turtas
4. Ilgalaikis finansinis turtas
5. Po vienerių metų gautinos sumos
Formavimo savikaina yra susijusi su turtu, atsiradusiu formuojant įmonę – kuriant ją arba plėtojant jau įsteigtos įmonės veiklą, keičiant jos veiklos profilį ir panašiai.
Nematerialusis turtas išskiriamas, kad būtų parodyta kiek įmonė turi teisių ir kitų privilegijų, suteikiančių turto, kuris egzistuoja tik tol, kol egzistuoja pati įmonė. Patentai ar licenzijos išduodamos visada konkrečios įmonės vardu, be teisės juos perparduoti kuriai nors kitai įmonei ar asmeniui. Nematerialiam turtui priskiriamas ir geras įmonės vardas, kurį buhalteriai vadina prestižu. Šiai turto grupei priskirtinos ir ilgalaikės trečiųjų asmenų skolos įmonei, tačiau pastarosios dėl jų specifikos išskiriamos ir atspindimos atskiroje balanso straipsnių grupėje.
Nematerialiojo ilgalaikio turto rodiklis rodo, kiek įmonėje yra apčiuopiamo ilgą laiką naudojamo turto. Tai labai svarbus dydis, nes būtent ilgalaikiu materialiuoju turtu įmonė gali garantuoti skolų bankui ar tiekėjams grąžinimą. Į tą turtą orientuojasi ir akcininkai, nes jis yra vienas svarbiausių nuosavybės garantų. Įmonės sėkmingą veiklą visada lemia daugelis išorinių veiksnių. Tuo tarpu ilgalaikio materialiojo ilgalaikio turto kaina iš tikrųjų veikia tik infliacija.
Ilgalaikis finansinis turtas išskiriamas į atskirą grupę todėl, kad atskirai būtų parodytas įmonės turtas susijęs su dalyvavimu kitose įmonėse, to turto grupė dažniausiai būna susijusi su gerokai didesne rizika negu materialusis ilgalaikis turtas. Kad būtų galima ją įvertinti, reikia gerai išnagrinėti įmonių, į kurias šis turtas įdėtas, padėtį, nes šiuo atveju turto saugumą lemia ne tiek jį turinčios įmonės veiklos sėkmė, kiek išleidusios vertybinius popierius įmonės sėkmė.
Po vienerių metų gautinos sumos pateikiamos rodant ilgalaikius trečiųjų asmenų įsiskolinimus įmonei. Investuotojai turi matyti, kokią dalį viso įmonės turto sudaro trečiųjų asmenų įsiskolinimai, nes visuomet yra tam tikra tikimybė, kad šios skolos nebus grąžintos. Taip pat visada reikia išsiaiškinti, ar nebūtų naudingiau tą turtą naudoti savo įmonės veikloj, o ne skolinti jį kitiems.
Materialiojo ilgalaikio turto apskaita
Materialus ilgalaikis turtas – tai žmogaus ar gamtos sukurtas turtas, kuris naudojamas įmonėje gaminant produkciją ar teikiant paslaugas. Tokiu turtu numatoma naudotis ilgiau nei vieną ataskaitinį laikotarpį. Materialus ilgalaikis turtas dalyvauja įmonės veikloj ilgą, tačiau ribotą laiko tarpą. Balanse ilgalaikis materialus turtas pavaizduotas turto dalies A skyriaus trečiojoje grupėje.
Ištrauka iš buhalterinio balanso
Materialus turtas: žemė; pastatai; statiniai ir mašinos; transporto priemonės; kiti įrenginiai ir įrankiai; išperkamosios nuomos ir panašios teisės; kitas materialus turtas; nebaigta statyba ir išankstiniai apmokėjimai.
Materialiojo ilgalaikio turto įvertinimo pagrindas visuomet turi būti jo faktinė įsigijimo savikaina, kurią sudaro visos išlaidos susijusios su turto įsigijimu. Tą savikainą užfiksavus ją apskaitoje vadiname ilgalaikio turto pradine verte. Tuo pabrėžiamos, kad tai yra turto vertė iki pradedant tą turtą nudėvėti.
Nustatyti, kokia ilgalaikio turto dalis sunaudojama per ataskaitinį laikotarpį ir kiek jo lieka uždirbti pajamoms ateinančiais laikotarpiais yra labai svarbus apskaitos etapas. Kiekvienas ilgalaikis turtas yra nudėvimas ir naudojamas įmonėje ribotą metų skaičių. Todėl turto įsigijimo savikaina paskirstoma per visą jo naudojimo laikotarpį ir atitinkamais apskaitos laikotarpiais nurašoma kaip nusidėvėjimo sąnaudos. Nudėvėta suma kaupiama Nusidėvėjimo sąskaitoje. Materialiojo ilgalaikio turto likutinė vertė apskaičiuojama taip:
_Pastato įsigijimo savikaina (pradinė vertė) 80000

Pastato nusidėvėjimas (-) 10000
Pastato likutinė vertė 70000
Likutinė vertė apskaičiuojama iš ilgalaikio turto įsigijimo savikainos (pradinės vertės) atimant nusidėvėjimo sumą.
Apskaitininkas, norėdamas parodyti, kiek per ataskaitinį laikotarpį nusidėvėjo tam tikro ilgalaikio turto, turi atlikti tokią sąskaitų korespondenciją: kredituoti atitinkamą materialiojo turto nusidėvėjimo sąskaitą ir debetuoti materialiojo ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudų sąskaitą.
Nematerialiojo ilgalaikio turto apskaita
Įmonei tenka naudotis ir nematerialiuoju ilgalaikiu turtu. Toks turtas vis labiau įsigali įmonių veikloje; jis pirmiausia reiškiasi per įvairias privilegijas ir teises, kurios padeda įmonei gauti iš tų teisių tam tikrą naudą. Šis turtas turi tokius požymius: neturi materialiojo (medžiaginio) turinio, turi vertę, kurios būtina išraiška už tą turtą sumokėta kaina; suteikia tam tikras teises ir privilegijas to turto savininkui; atneša įmonei naudos; naudojamas ilgą laiką (ilgiau nei vieną ataskaitinį laikotarpį).
Ištrauka iš buhalterinio balanso
Nematerialus turtas:
– tyrinėjimo ir plėtojimo darbų savikaina
– įsigytos teisės
– prestižas
– iš anksto apmokėtos sąnaudos
Tyrinėjimų ir plėtojimo darbų savikainą sudaro įmonėje patirtos išlaidos, susijusios su naujų gamybų įvaldymu arba jau esamų plėtojimu. Į ta straipsnį įskaičiuojamas per ataskaitinį laikotarpį padarytos išlaidos (darbuotojų atlyginimai, sunaudotos medžiagos), padedančios gauti įmonei tam tikros naudos ateityje.
Įsigytoms teisėms priskirtinos išlaidos patentams, licenzijoms, autorinėms teisėms, prekių ženklams ir panašiam turtui įsigyti.
Prestižas apskaitoje fiksuojamas tik įmonės pardavimo, pirkimo momentu. Kitokiu būdu prestižo užfiksuoti apskaitoje neįmanoma, nes prestižas rodo klientų pasitikėjimą, o ne tam tikras išlaidas: pvz., įmonė A nusipirko įmonę B už 2mln. Lt. Prestižas apskaičiuojamas taip:
_Sumokėta (mokėtina) pinigų suma 2mln. Lt

Įsigytos įmonės turto įvertintą rinkos kaina 1mln. Lt

Suma atspindinti įmonės prestižą 1 mln. Lt

Iš anksto apmokėtos sąnaudos, kurios teiks įmonei naudos ateinančiais ataskaitiniais laikotarpiais taip pat atvaizduojamos apskaitoje kaip nematerialusis ilgalaikis turtas. Tokioms sąnaudoms priskiriami visi išankstiniai apmokėjimai už paslaugas, kurios bus suteiktos įmonei vėliau nei per einantį po ataskaitinių metų laikotarpį, nes vieneri finansiniai metai yra riba, skirianti ilgalaikį turtą nuo trumpalaikio

Ilgalaikio finansinio turto apskaita

Finansinis turtas atspindi tam tikras įmonės teises bei privilegijas, kurios atsiranda jai dalyvaujant kitų įmonių veikloje. Ilgalaikis finansinis turtas skirstomas: investicijos; gautinos sumos; nuosavos akcijos; kitos investicijos ir kitos gautinos sumos.

Toks paskirstymas investicijoms priskiriamos kitų įmonių išleistos akcijos bei obligacijos, kurias įsigijo įmonė. Tokiu būdu įmonė įgauna tam tikrų teisių šiuos vertybinius popierius išleidusių ūkio subjektų atžvilgiu.
Gautinoms sumoms priklauso dalyvavimo ryšiais susijusių įmonių įsipareigojimai atskaitomybę rengiančiai įmonei, atsiradę kai toji suteikia ilgalaikę grąžintiną finansinę ar kitokią paramą toms įmonėms. Tokia parama, pavyzdžiui, gali būti lengvatinės paskolos šioms įmonėms paremti. Nuosavoms akcijoms priskiriamos supirktos pačios įmonės anksčiau išleistos akcijos. Išskirtinė šio straipsnio ypatybė ta, kad supirktos nuosavos akcijos atspindimos apskaitoje ir atskaitomybėje jų nominaliąja verte. Ir tik jei pastaroji nenustatyta faktine įsigijimo savikaina (akcijų rinkos kaina).
Kitos investicijos apima įmonės įsigytus kitų įmonių vertybinius popierius bei ilgalaikio pinigų investavimo tikslais įsigytą nekilnojamąjį ar kilnojamąjį ilgalaikį turtą.
Kitoms gautinoms sumoms priklauso įvairios gautinos sumos, kurias įmonė numato gauti vėliau nei po ataskaitinių einančių metų.

Trumpalaikio turto apskaita
Trumpalaikio turto esmė

Trumpalaikiu turtui priskiriamo per vieną ataskaitinį laikotarpį (vienerius finansinius metus) pajamoms uždirbti sunaudojamas turtas. Turtas trumpalaikiu laikomas ne kalendorine, bet ekonomine prasme. Turto priskyrimą trumpalaikiam arba ilgalaikiam lemia ne tiek to turto pobūdis, kiek įmonės veiklos aplinkybės. Per vieną ataskaitinį laikotarpį visiškai sunaudojamas turtas laikomas trumpalaikiu, visiškai neatsižvelgiant į to turto kainą. Pvz., aukso bei brangakmenių atsargos juvelyrinėje dirbtuvėje, be abejo priskirtinos trumpalaikiam turtui, nors vieno akmens kaina gali būti kur kas didesnė už toje dirbtuvėje daugelį metų naudojamą ilgalaikį turtą – prekystalį. Trumpalaikiu turtu gali būti net pastatai, jei jie naudojami ne pačios įmonės gamybinei ar prekybinei veiklai vykdyti, o skirti perparduoti. Pvz., ilgalaikiu turtu prekiaujančioje įmonėje, kuri pastatų neįsigyja naudoti ilgą laiką, bet nuperka tikėdamasi perparduoti tuos pastatus už didesnę kainą.
Įmonėje trumpalaikis turtas (pvz., atsargos sandėlyje) fiziškai gali būti ir labai ilgą laiką, net keletą ar keliolika metų. Tačiau pradėtas naudoti pajamoms uždirbti šis turtas bus sunaudotas visas iš karto, o ne palaipsniui jo vertė bus perkelta į naujai gaminamą produkciją (arba prekybos įmonėse į perparduodamų prekių savikainą, arba įmonės veiklos sąnaudas).
Metinėje finansinėje atskaitomybėje balanse trumpalaikis turtas suskirstytas į keturias grupes:
1. Atsargos ir nebaigtos vykdyti sutartys:
1.1.atsargos:
a) žaliavos ir komplektavimo gaminiai;
b) nebaigta gamyba;
c) pagaminta produkcija;
d) pirktos prekės skirtos perparduoti;
e) ilgalaikis turtas skirtas perparduoti;
f) išankstiniai apmokėjimai;
1.2.nebaigtos vykdyti sutartys.
2. per vienerius metus gautinos sumos:
2.1. pirkėjų įsiskolinimas;
2.2. pareikalautas, bet neįmokėtas kapitalas;
2.3. kitos skolos.
3. Investicijos ir terminuoti indėliai:
3.1. nuosavos akcijos;
3.2. kitos investicijos ir terminuoti indėliai.
4. Gryni pinigai sąskaitoje ir kasoje.

Atsargų įkainojimas

Atsargų įkainojimas yra svarbus veiklos baras. Vertinant atsargas, padaryta klaida gali turėti nepageidaujamos įtakos ateinančių metų grynojo ir apmokestinamo pelno dydžiu. Trumpalaikis, kaip ir ilgalaikis turtas (taip pat atsargos) finansinėje atskaitomybėje parodomas įkainojus jį tuo turtu faktine savikaina, kitaip sakant, tą kainą, kurią įmonė sumoka už atsargas pirkdama arba pasigamindama jas. Į tokiu būdu nustatomą atsargų savikainą įskaičiuojama:
– sąskaitoje – faktūroje nurodyta atsargų kaina, atmetus visas pirkimo nuolaidas bei netiesioginius mokesčius;
– atsargų atsivežimo (transportavimo, pakrovimo, iškrovimo) kaina, taip pat pradinio draudimo kelyje išlaidos;
– atitinkami mokesčiai ir muitai.
Visos kitos išlaidos susijusios su atsargų pirkimu, taip pat turi būti įskaičiuotos į jų savikainą. Praktiškai būna labai sudėtinga netiesiogines išlaidas priskirti konkrečioms atsargoms. Todėl daugeliu atveju jos įtraukiamos į ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudas. Dažniausiai ir bendrąsias, ir administracines.
Atsargos įkainojamos įvairiais būdais arba metodais. Vienas iš jų – konkrečių kainų metodas. Jis taikomas tada, kai konkretiems produkcijos vienetams ataskaitinio laikotarpio pabaigoje įmanoma nustatyti ir priskirti tų vienetų pirkimo ar pagaminimo savikainą. Šis metodas pasitvirtina apskaitant brangias prekes: automobilius, juvelyrinius dirbinius ir kita. Šis metodas reikalautų per daug darbo, nes taikant reikia tiksliai žinoti, už kokią sumą pirkta kiekviena sandėlyje esanti prekė. Jeigu įmonės sandėlyje būtų likę tiek pat, pvz., 400 vienetų, bet kitomis dienomis pirktų prekių anksčiau pateiktų apskaičiavimai visiškai kitokie. Taikant šį būdą galima manipuliuoti pelnu, t.y. pirmiausia parduodant prekes už kurias pati įmonė mokėjo mažiausią kainą (tuo būdu ataskaitinio laikotarpio pelnas būtų dirbtinai padidintas) arba pirmiausiai parduodant pačiai įmonei brangiausiai kainavusias prekes (tai būtų daroma siekiant parodyti mažesnį ataskaitinio laikotarpio pelną, tuo pačiu sumažinant ir pelno mokesčio sumą).
Atsargų įvertinimo metodas taikomas tada, kai tiksliai nežinoma, kurios prekės per ataskaitinį laikotarpį buvo parduotos (sunaudotos), o kurios liko sandėlyje. Jis remiasi sutartine nuostata, kad anksčiausiai pirktų prekių kainos priskiriamos pirmiausiai parduotų prekių savikainai. Iš to matyti, kad ataskaitinio laikotarpio pabaigoje likusių prekių savikainai priskiriamos paskutinių pirkinių kainos, nes šiuo atveju daroma prielaida, kad anksčiausiai pirktos prekės parduodamos (ar atsargos sunaudojamos) anksčiausiai. Taigi šių anksčiausiai pirktų atsargų ataskaitinio laikotarpio pabaigoje įmonėje paprasčiausiai nelieka. Šis metodas gali būti taikomas daugelyje skirtingų įmonių, nes dažniausiai pirmiausiai parduodamos ar sunaudojamos anksčiausiai nupirktos atsargos.
Atsargų įvertinimo metodas pagal pirmųjų pirkinių kainas. Šis metodas taikomas tada, kai tiksliai nežinoma, kurios prekės per ataskaitinį laikotarpį buvo parduotos (sunaudotos), o kurios liko sandėlyje. Šis metodas remiasi sutartine nuostata, kad parduotų prekių savikainai priskiriamos vėliausiai piktų prekių kainos, t.y. daroma prielaida, kad vėliausiai pirktos prekės parduodamos pirmiausiai, o anksčiausiai pirktų prekių kaina priskiriama atsargų likučio savikainai ataskaitinio laikotarpio pabaigoje.Apskaičiuojant parduotų prekių savikainą vadovaujamasi paskutinių pirkimų kainomis. Šiuo atveju daroma prielaida, kad pirmiausiai parduodamos vėliausiai nupirktos prekės arba atsargos.

Periodinė atsargų apskaita prekybos įmonėse

Mažmeninės ir didmeninės prekybos bei perdirbimo įmonės prekių ar kitų atsargų vertė sudaro didelę įmonės turto dalį. Parduotų prekių savikainą sudaro didžiausią įmonės sąnaudų dalį pelno ataskaitoje. Įmonė gali turėti ne tik prekybos atsargų tiesiogiai įskaičiuojamų į prekybinės veiklos sąnaudas per parduotų prekių savikainą. Įmonėje gali būti ir daugybė medžiagų arba žaliavų sąskaitų. Medžiagos nuo prekių skiriasi tuo, kad jos tiesiogiai neparduodamos, o tik apdorotos įmonės patenka į parduotų prekių savikainą. Perdirbimo įmonės vietoj perparduoti skirtų prekių į parduotų prekių savikainos rodiklį įskaičiuojamos dvi perdirbimo ir prekybos procese sujungiamos į medžiagas ir darbo jėgą.
Trumpalaikis, kaip ir ilgalaikis turtas priskiriamas skirtingoms grupėms, atsižvelgiant į turto naudojimo pobūdį. Pvz.: popierius kanceliarinių prekių parduotuvėje yra perparduoti skirta prekė, spaustuvėje jis būtų apskaitomas kaip medžiagos, popieriaus fabrike – kaip nebaigta gamyba, ar pagaminta produkcija, o parduotuvės ar spaustuvės kontoroje naudojamas popierius abiem atvejais bus apskaitomas kaip atsargos.
Kiekvienai įmonei labai svarbu nustatyti, kaip bendrasis pelnas ir parduotų prekių savikaina susiję su išlaidomis, padarytomis perkant prekes, atsargas. Bendrasis pelnas, uždirbtas per ataskaitinį laikotarpį nustatomas iš visų per tą laikotarpį uždirbtų pajamų atėmus parduotų prekių savikainą. Pastaroji apskaičiuojama iš per laikotarpį parduoti skirtų prekių vertės (ji lygi pradinio prekių likučio ir visų ataskaitinio laikotarpio pirkimo sumai) atėmus laikotarpio pabaigoje likusią neparduotų prekių likutį. Kuo didesnė likučio savikaina ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, tuo mažesnė parduotų prekių savikaina ir atitinkamai didesnis bendrasis pelnas. Vadinasi, nuo galutinio likučio įvertinimo priklauso, kokia parduoti skirtų prekių savikainos dalis bus atimta iš grynųjų pardavimo pajamų ir kokia dalis bus perkelta į ateinantį ataskaitinį laikotarpį kaip to laikotarpio pradinis prekių likutis, todėl mažiausiai vieną kartą per metus būtina nustatyti atsargų apimtį natūriniais prekių vienetais. Kitaip sakant, reikia tas atsargas inventorizuoti, t.y. suskaičiuoti ir gautis rezultatus palyginti su buhalterijos informacija. Nors įmonėj inventorizaciją gali atlikti bet kuriuo momentu, (pvz., įtarus grobstymu už atsargų apsaugą atsakingus asmenis). Dauguma tai daro ataskaitinio laikotarpio pabaigoje. Inventorizacija susideda iš dalių:
1. visų turimų prekių suskaičiavimas, pasvėrimas ar išmatavimas
2. kiekvienos prekės kainos nustatymas
3. atsargų likučių sumos apskaičiavimas anksčiau gautų duomenų pagrindu, ir gautą rezultatą palyginimas su buhalterijos duomenimis.
Nuolatinės atsargų apskaitos vedimas – tai nuolatinis duomenų apie visas operacijas su kiekviena prekių partija, registravimas buhalterinėse sąskaitose. Nuolatinės atsargų apskaita pasitvirtina tik apskaitant nedidelius brangių prekių judėjimus.
Atsargų apskaitos ypatumai perdirbimo įmonėse
Pagrindinė įmonės perdirbimo funkcija – tai žaliavų, medžiagų bei pirktų detalių perdirbimas į parduoti skirtas prekes ir šių prekių pardavimas. Kiekvienoje įmonėje parduotų prekių savikainą sudaro atsargų pirkimo išlaidų suma ir gamybos sąnaudos: kadangi prekybos įmonės paprastai nieko negamina (išimtis tik perparduoti skirtų prekių įpakavimas arba labai nežymus jų perdirbimas, pvz., siekiant pagerinti prekybinę išvaizdą) atsiranda skirtumų tarp parduotos produkcijos savikainos apskaičiavimo prekybos ir perdirbimo įmonėse. Pastaresnė į parduotos produkcijos savikainą turi būti įskaičiuojama ne tik produkcija gaminant sunaudotų atsargų kaina, bet ir visų atsargų apdorojimo darbo sąnaudos (darbo užmokestis, darbo sąnaudos) bei kurios kitos gamybos išlaidos. Perdirbimo įmonėse vedamos trijų tipų apskaitos sąskaitos: žaliavų ir medžiagų sąskaitos, nebaigtos gamybos sąskaitos, piniginio turto apskaita.
Žaliavų ir medžiagų sąskaitos
Tose sąskaitose atsispindintys gamybos elementai perdirbti tampa pagamintos parduoti skirtos produkcijos dalimi. Šios atsargos įkainojamos jų įsigijimo savikaina (įvertinant įvairias nuolaidas, grąžinimus, atsivežimo išlaidas). Didesnėse įmonėse į atskirų sąskaitų grupę išskiriamos komplektavimo gaminių sąskaitos taip numatyta tik sąskaitų plane. Kai kuriose įmonėse šalia žaliavų išskiriamos ir medžiagų sąskaitos. Tokios grupės išskyrimas yra technologinis, tačiau kiekviena įmonė pasirenka pati kaip detalizuoti atsargų sąskaitas.
Nebaigtos gamybos sąskaitose atsispindi gamybos procese esantys ir dar nebaigti apdoroti gaminiai. Jų savikaina susideda iš žaliavų kainos bei tų gaminių apdirbimo išlaidų. Šiuo atveju padarius išlaidas, pajamos neuždirbamos, o sukuriamas turtas nebaigta gaminti produkcija.

Pagaminta produkcija – tai baigtos gaminti, bet dar neparduotos prekės, tai trumpalaikis turtas, saugomas įmonės sandėliuose ir skirtas uždirbti pajamoms, pardavus jį ateinančiais laikotarpiais. Atsargas apskaitant periodiškai, jų išlaidų savikaina nustatoma iš perdirbimui skirtų žaliavų (jų likutis laikotarpio pradžioje plius visi pirkimai per ataskaitinį laikotarpį) atėmus žaliavų likutį laikotarpio pabaigoje. Likutis nustatomas laikotarpio pabaigoje atlikus inventorizaciją.
Atsargų sunaudojimas produkcijai gaminti perdirbimo įmonėse vadinamas išlaidomis ir tik parduotai produkcijai pagaminti, tenkančiai išlaidų dalį reikia pripažinti sąnaudomis.
Nebaigtą gamybą apskaitant periodiškai naudojamasi atsargų apskaitos formule: nebaigtos gamybos likutis laikotarpio pradžioje plius išlaidos, padarytos gaminant produkciją per apskaitinį laikotarpį – nebaigtos gamybos likutis laikotarpio pabaigoje lygus per ataskaitinį laikotarpį pagamintai produkcijai.
Pagamintos produkcijos savikaina. Sunaudota žaliavų savikaina tiesioginio darbo apmokėjimo išlaidos ir kitos tiesiogiai su gamybos procesu susijusios išlaidos sudaro pagamintos produkcijos savikainą. Žinodami nebaigtos gamybos sąskaitos likučius laikotarpio pradžioje ir pabaigoje bei produkcijos gamybos išlaidas, galime nustatyti pagamintos produkcijos savikainą.
Parduotų prekių savikaina. Nustačius pagamintos produkcijos savikainą ir žinant pardavimo apimtį galima apskaičiuoti ir parduotų prekių savikainą. Apskaitant atsargas periodiškai tai atliekama dviem etapais:
1. pagamintos produkcijos savikaina sudedama su pagamintos produkcijos laikotarpio pradžios likučiu, taip apskaičiuojama parduoti skirtų prekių savikaina;
2. iš gautos sumos atimamas laikotarpio pabaigoje pagamintos (bet dar neparduotos) produkcijos likutis.
Piniginio turto apskaita
Likvidžiausias yra piniginis turtas ypač reikšmingas kiekvienai įmonei, nors jo lyginamoji dalis būna labai nedidelė. Norint racionaliai ūkininkauti pinigai nuolat turi būti apyvartoje. Piniginis turtas buhalteriniame balanse atvaizduojamas aktyvo dalyje turto daly (aktyve). Jam skirta balanso turto dalies grupė – gryni pinigai sąskaitoje ir kasoje. Sąskaitų plane piniginiam turtui apskaityti skirtos 4 sąskaitos:
Nr. 270 pinigų ekvivalentas;
Nr. 271 sąskaitos bankuose;
Nr. 272 kasa;
Nr. 278 perkėlimai.
Pinigų ekvivalento sąskaitoje apskaitomi įvairūs čekiai, obligacijų kuponai, pašto ženklai, įsigyti loterijos bilietai ir brangiųjų metalų luitai. Šioje sąskaitoje visada apskaitomi tikrieji pinigų ekvivalentai. Kiekvienai įmonei labai svarbu sąskaitos. Sąskaitos bankuose ir kasa, juose apskaitomi pinigai, kuriais realiai disponuoja įmonė banke ir kasoje įmonė pinigus gali laikyti ne tik litais, bet ir kuria nors kita valiuta. Todėl abi šios sąskaitos turi tiek subsąskaitų, kiek valiutų turi įmonė. Visa buhalterinė apskaita Lietuvoje vedama viena nacionalinė valiuta – litais, tačiau daugumos valiutų kursai lito atžvilgiu nuolat keičiasi dėl tos priežasties: būtina kiekvieną valiutą apskaityti atskiroje sąskaitoje. Kiekvienai įmonei svarbu žinoti kiek ji turi konkrečios valiutos, kuria gali atsiskaityti su savo pirkėjais. Sąskaitų pale pateikta po vieną litinę sąskaitą Nr. 271 sąskaitos bankuose (litais) ir Nr. 2720 litai kasoje. Visos pavyzdinio sąskaitų plano 27 – osios grupės Pinigai bankuose ir kasoje sąskaitos yra turtinės ir jų apskaitos objektai atsispindi tokiu būdu: apskaitos objektų padidėjimas registruojamas tų sąskaitų debete, o sumažėjimas jų kredite, pvz., išmokėjus pinigus iš kasos sąskaita Litai kasoje kredituojama, o gavus pinigus į kasą ta pati sąskaita debetuojama.
Kartais įmonėms reikia atidėti pinigų kokiam nors didesniam pirkiniui, pvz., automobiliui. Neretai pinigų reikia atidėti laikotarpiui, kuriuo numatomas pinigų įplaukų sumažėjimas, pvz., daugelio įmonių prekės, tiek produkcija, tiek paslaugos daug prasčiau perkamos vasarą, kai daugelis žmonių atostogauja ir sumažėja įmonių veiklos apimtis. Pinigų išlaidų tuo metu beveik nesumažėja: reikia mokėti už patalpų nuomą, išmokėti darbo užmokesčius arba atostoginius, sumokėti visus mokesčius. Todėl artėjant tokiam “ne sezono metui” pravartu dar žiemą pradėti kaupti tam tikras pinigų sumas vasaros išmokėjimam. Tos pinigų sumos vadinamos fondais. Tuo tikslu reikia įvesti papildomas sąskaitas, pvz., Sąskaitos bankuose (fondas vasaros išmokėjimams, Lt). Žiemą ar pavasarį, kai įmonė turi laisvų pinigų buhalteris, sudarydamas fondą, atlieka tokią sąskaitų korespondenciją atidėjimai į fondą sumai.
Debetas Sąskaitos bankuose (fondas vasaros išmokėjimams Lt) ir kreditas sąskaita Kauno banke.
Kiekvieną kartą, kai į įmonės sąskaitą patenka pinigų arba kai jie išmokami iš sąskaitos bankas parengia specialų dokumentą. Išrašą iš įmonės sąskaitos banke, kuriuo informuoja įmonę, kiek pinigų pateko į sąskaitą ir kiek išleista ir nurodo pinigų likutį įmonės sąskaitoje banke.
Dažniausia keletą dienų po išrašo gavimo bankas įmonei perduoda ir pačius rinkimo dokumentus, kurių pagrindu anksčiau buvo išrašytos sumos į įmonės sąskaitą ir tai atsispindėjo banko išraše. Buhalteriai gavę pirminius dokumentus atlieka įrašus sąskaitose, t.y. nurodo sąskaitų korespondencijas.
Trumpalaikių skolų įmonei apskaita
Labai svarbi sudedamoji trumpalaikio įmonės turto dalis – trečių asmenų skolos įmonei. Trumpalaikės skolos įmonėje atvaizduojamos balanso turto dalies trumpalaikio turto skyriaus per vienerius metus gautinų sumų grupė. Ta grupė apima tokius straipsnius:
1. pirkėjų įsiskolinimas;
2. kitos gautinos sumos (iš jų pareikalautas, bet ne įmokėtas kapitalas ir kitos skolos).
Trumpalaikės pirkėjų skolos ne vėliau kaip per einantį po ataskaitinių finansinių metų ataskaitinį laikotarpį gautinos iš pirkėjų sumos – sudaro didžiausią per vienerius metus gautinų sumų dalį. Pirkėjų skolos – viena iš likvidžiausių įmonės turto sudedamųjų dalių – atsiranda, kai įmonė prekes savo pirkėjams parduoda skolon. Prekes parduodančios įmonės taiko tokią lengvatą pirkėjams, norėdamos kuo daugiau jų pritraukti. Pirkėjui toks prekių pirkimas visada labai naudingas, nes iš esmės yra ne kas kita, kaip be procentinis kreditas: už tokiu būdu nupirktas prekes nereikia sumokėti nedelsiant, vadinasi sutaupoma pinigų, kuriuos skolinantis iš banko reikėtų mokėti palūkanas. Už prekybines skolas jokių palūkanų pirkėjas nemoka, išskyrus tą atvejį, kai prekės perkamos išsimokėtinai.

Leave a Comment