Ekonomikos pletra

12. Ekonomikos plėtra
12.1 Ekonomikos plėtros esmė
12.2 Kapitalo kaupimas
12.3 Optimalus kapitalo kaupimas ir auksinė taisyklė
12.1 Valstybių nac. pajamos auga, didėja gyventojų pajamos ir vartojimas. Didėjimas Ī nuo ekonomikos plėtros.plėtros matavimui naudojami rodikliai: BNP apimtis (absoliučiai ir vienam gyventojui); BNP augimo didėjimo tempai, namų ūkių disponuojamos pajamos (absoliučiai ir vienam gyventojui) ir jų augimo tempai, vartojimo rodikliai (abs .). Įv. šalių pajamos skaičiuojant vienam gyventojui yra gana skirtingos. Kodėl nac. pajamos kinta laiko požiūriu, kokie veiksniai sąlygoja ekonomikos plėtrą, kodėl skirtumai tarp valstybių? Reiškiniai tyrinėjami remiantis įv. ekonomikos modeliais. Naagrinėjamas R.Solou modelis (1950 1960, 1987m. gavo Nobelio premiją). Makroekonomika analizuota statikos būsenoje – produktoir pajamų dydžiai buvo nekintami. Dabar jie analizuojami dinamikoje. Solou modelis parodys kaip tech. pažanga, gyventojų sk. . veikia į Kodėl valstybė skiriasi pagal pajamų lygį. Kitas analizės tikslas – kaip valstybių ekonominė politika veikia į gyvenimo lygį ir jo augimą. Modelis leidžia analizuoti vieną svarbiausią ekon. poblemų – kokia pagaminto produkto dalis g.b. suvartota šiandien ir kokia g.b. išsaugota ateityje. Šios ekon. politikos variantų įvertinimas reikalauja nustatyti visus kaštus ir naudą, kurią duoda viienas ar kt. S lygio.
12.2 Kaip tarpusavyje susiję K didėjimas, L jėgos skaičiaus ir kokybės augimas ir technologijos tobulinimas ir kaip jie veikia į gamybos apimtis, remiamasi Solou modeliu. Pradžioje nustatoma, kaip kaip prekių D ir S apsprendžia K kaupimo parametrus. Todėl L

išteklius ir technologiją iš pradžių laikome fiksuotais. Vėliau jie kis. Pagamintos produkcijos D ir S, susidaranti rinkoje, yra svarbi ne tik statiniuose, bet ir dinaminiuose modeliuose. ” duotu laikotarpiu, S sąlygoja gamybos apimtys, o D apsprendžia produkto pasiskirstymas pagal naudotojus. Solou modelyje prekių S aprašoma gamybine f-ja: Y=F(K,L) Gamybos apimtis Y Ī nuo K dydžio ir naudojamo darbo kiekio L. Solou modelyje tariama, kad gamybinė f-ja duoda gamybos masto didėjimo pastovų efektą. Savybę f-ja t., jei bus daugiklis z. zY=F(zK,zL). Jei ir K ir L padauginti iš to paties daugiklio, tai to paties daugiklio dydžiu padidės ir Y. Visus f-jos dydžius perveda į darbuotojų skaičių. Gamybos masto pastovaus efekto f-ja patogi tuo, kad gamybos apimtis vienam darbuotojui Ī nuo K apimties, tenkančio vienam daarbuotojui. Tarkim z=1/L, tai Y/L=F(K/L,1) Lygtis rodo, kad gamybos apimtis vienam darbuotokui – kapitalo f-ja vienam darbuotojui. y=Y/L – produkcijos gamyba vienam darbuotojui (darbo našumas); k=K/L – darbo aprūpinimas kapitalu; y=f(k), kur f(k)=F(k,1). Panaudojant gamybinę f-ją, kur darbo našumas lyginamas su L aprūpinimu K, supaprastinama analizė. Grafiškai:

kreivės nuolydžio Š tg rodo, kad papildomą produktą vienam darbuotojui g.gauti, jei padidinti darbo aprūpinimą kapitalu vienu vienetu. Tai vadinamas ribinis kapitalo produktas MPK=f(k+1)-f(k). Didėjant aprūpinimui K, kreivė tampa vis mažiau nuožulnesnė – nuolydžio Š mažėja. Gamybinė f-ja liudija apie ri

ibinį K našumo mažėjimą. Jei L aprūpinimas K’u yra didelis, tai papildomas K’o vienetas bus mažai efektyvus, ir duoda mažėjantį papildomą produktą. D’ą prekėms Solou modelyje formuoja du subjektai: vartotojai ir investitoriai. T.y. darbuotojo pagaminta produkcija dalinant tarp C, tenkančio vienam darbuotojui ir I. C=c I=i. y=c+i Lygybė tapati nac. sąskaitų lygybei, tik nėra G, kuris kol kas atmetamas. Solou modelyje c išriškiama: c=(1-s)y. F-ja rodo, kad vartojimas C yra proporcingas pajamoms (y). Kiekvienais metais (1-s) suvartojama, o s – sutaupoma. Taigi taip traktuojant C, g.pertvarkyti pagr. lygtį y=c+i, y=(1-s)y+i, y=s(y). Lygtis rodo, kad investicijos, kaip C yra proporcingos pajamoms. Jei I=S tai santaupų norma (santaupos vienam darbuotojui) s rodo, kokia dalis pagamintos produkcijos tenka investicijoms. Turint du pagr. Solou modelio parametrus gamybinę ir vartojimo f-jas, g. nustatyti, kaip kapitalo kaupimas užtikrina ekonomikos plėtrą. K kiekis gali keistis dėl: 1) investicijos didina K; 2) dalis K susidėvi, t.y. amortizuojasi ir K sumažėja. Taigi reikia rasti veiksnius, apsprendžiančius investicijų ir amortizacijos dydžius. I vienam darbuotojui yra dalis produkto, sukurto vieno darbuotojo. i=s(y) i=sf(k). Kuo aukštesnis aprūpinimo K’u lygis, tuo k didesnis, tuo didesnė gamybos apimtis f(k) ir didesnės investicijos. Ši lygtis, kuri jungia gamybinę ir vartojimo f-jas, susieja esamą kapitalą k su naujai kaupiamu ka
apitalu i. Santaupų norma sąlygoja produkto dalijimasi į vartojimą c ir investicijas i, kiekvienai k reikšmei. Grafikas.

T.y gamybos apimtis yra f(k), investicijos – sf(k), o vartojimas – f(k)-sf(k). Norint įvertinti amortizaciją, tarkim, kad kasmet išimama iš gamybos tamtikra K dalis. d – kapitalo išėmimo norma. Jei K naudojamas 25 metus, tai d – 0,04 (4%). Tada išimamo K ‘o kiekis per metus bus lygus – dk. K’o išėmimas proporcingas bendram K’o kiekiui. Investicijų ir išėmimo K’p įtaka K’o kiekiui išreiškiama lygtimi: Dk=i-dk. Grafikas.

Kadangi i=s, tai K’o kiekio pokyčius g. užrašyti: Dk=sf(k)- dk. Situacija grafiškai atrodys:

. Yra tik vienas aprūpinimo K lygis, kuriame I yra lygios K’o išėmimui (i*,k*). Jei ekonomikoje jis susiformuoja (i*=dk*), tai K kiekis laiko požiūriu nekinta, nes veikiančios jėgos naikina viena kitą. Šį lygį vad. pastoviu kapitalo lygiu. Ši lygybė atitinka ekonomikos pusiausvyrą ilgame periode. Kas atsitinka, kada išauga santaupų norma. Tarkim yra pusiausvyra ir santaupų norma. S1 atitinka kapitalo dydį k*1. Santaupų norma didėja: nuo S1 iki S2. Kas atsitiks su sf(k)? Pradinėje pusiausvyroje s1 ir k*1 kompensuoja investicijos kapitalo išėmimą. Padidėjus santaupoms, investicijos išauga, tačiau K dydis, okartu ir K’o išėmimas , iš pradžių nesikeičia.

Grafikas. Tik vėliau K palaipsniui ima augti nuo k*1 iki k*2 (nuo taško A) ir auga tol, kol dk tiesė nesusikerta su

u s2f(k) kreive. T.y. kol ekono,ika nepasiekia naujos pusiausvyros, esant aprūpinimo kapitalu k*2. čia bus didesnis K’o kiekis, didesnis darbo našumas, nei ankstesnėje pusiausvyroje. Išvada: Solou modelis parodo, kad santaupų norma – svarbiausias veiksnys, sąlygojaantis aprūpinimo K’u pusiausvyrą. Jei santaupų norma aukštesnė, tai prie kitų lygių sąlygų, ekonomikje bus didesnis K ir gaminama daugiau produkcijos. Vyks ekonomikos plėtra (iki tol, kol bus pasiekta nauja pusiausvyra). Jei ir toliau didės santaupų norma, t. didesnį K’ą, darbo našumą, bet ekonomikos plėtros aukštų tempų nebus, kol nepasieksim naujos pusiausvyros.
12.3
Reguliuojant optimumą tarp vartojimo ir investicijų, didelę įtaką turi valstybė, reguliuodama palūkanų normą. Nustačius priklausomybę tarp santaupų normos, K’o, bei produktų lygių, galima nustatyti koks K’o dydis yra optimalus. Valstybė savo ekonomikos politika veikia į santaupų normą ir tuo pačiu į K’o dydį bei gaminamos produkcijos apimtį. Tariama, kad valstybė gali nustatyti santaupų normą ir pagal ją palaikyti pusiausvyrą ekonomikoje. Pagrindinis tikslas palaikant pusiausvyrą – maksimizuoti gyventojų ekonomikos gerovę duotomis sąlygomis. Tuo tarpu patiems gyventojams tiesiogiai nerūpi nei bendras K’o dydis, nei gamybos apimtys valstybėje. Gyventojai suinteresuoti prekių ir paslaugų kiekiu, kurį gali įsigyti vartojimui. Valstybė turi tokią ekonomikos pusiausvyrą, kuri užtikrintų didžiausią gyventojų vartojimą duotomis sąlygomis. K’o kaupimo lygis garantuojantis pastovią pusiausvyrą ir aukščiausią vartojimo lygį duotomis sąlygomis, vadinama auksiniu kapitalo kaupimo lygiu. Reikia nustatyti vartojimą vienam darbuotojui esant ekonomikos pusiausvyrai, o po to apskaičiuoti kaip kintant pusiausvyrai keičiasi vartojimas. Vartojimo ekonomikos pusiausvyroje naudojama :
y = c + i
c = y – i
Vartojimas – gamybos apimtis (y) – investicijos. Ieškoma vartojimo ekonomikos pusiausvyroje, tai y ir i reikšmės keičiamos reikšmėmis, sudarančiomis esant K’o aprūpinimui pusiausvyroje. Produkcijos gamyba vienam darbuotojui ekonomikos pusiausvyroje :
y = f(k*) k* – pusiausvyrą atitinkantis aprūpinimas kapitalu;
Jei yra pusiausvyra, tai aprūpinimas K’u nekinta ir i = K’o išėmimui.
i = dk*
c* = f(k*) – d(k)* (c = c*)
Ši lygybė rodo, kad vartojimo lygis ekonomikos pusiausvyroje – skirtumas tarp produkcijos išleidimo ir K’o išėmimo pusiausvyroje, skaičiuojant vienam darbuotojui. Taip pat didėjant aprūpinimui K’u dvejopai veikiama į vartojimo dydį :
1. aprūpinimo K’u didėjimas didina gaminamos produkcijos kiekį;
2. tuo pat metu reikia vis didesnio produkcijos kiekio padengti K’o išėmimui, nes didėja aprūpinimas K’u. Esant pusiausvyrai investicijos lygios K’o išėmimui:
i* = dk*
c** = f(k*) – d(k*)

Kada maksimizuojama vartojimo apimtis duotomis sąlygomis, atitinka auksinę taisyklę (optimalus k**). Lyginant įvairias pusiausvyras, būtina atsižvelgti į aprūpinimo K’u augimo poveikį, gamybos apimtį, K’o išėmimą. Jei aprūpinimas K’u yra mažesnis nei reikalauja auksinė taisyklė, tai K’o didėjimas iššaukia gamybos didėjimą viršijantį K’o išėmimą (auga c). Gamybinės funkcijos kreivė statesnė nei dk* tiesė. Atstumas didėja, didėjant k*. Jei K’o apimtis viršija auksinę taisyklę, tai tolesnis aprūpinimo K’u didėjimas bus mažesnis už K’o išėmimo prieaugius. f(k*) bus nuožulnesnė ir atstumas tarp kreivės ir linijos mažės. Jei aprūpinimas K’u atitinka auksinę taisyklę, tai dk* ir f(k*) turės tą patį nuolydį. Tada taške A ribinis kapitalo produktas MPK:
MPK = d; MPK – d = 0; (taške A, kur liestinė liečia kreivę).
Solou modelis rodo, kadaKuo aukštesnė norma, tuo didesnis aprūpinimas K’u ir aukštesnis našumas. Spartesnis ekonomikos augimo periodas, kurį sukelia santaupų normos. Valstybė panaudodama santaupų politiką ir mokesčius, veikia į K’o kaupimą.

Leave a Comment