PLANAS
I. Įvadas.II. Ekonomikos mokslo raida:1. Ekonominės srovės:1.1. Senovės ir Viduramžių ekonomiškosios idėjos, 1.2. Merkantilizmas, 1.3. Liberalizmas, 1.4. Klasikinė mokykla, 1.5. Ekonominis liberalizmas,1.6. Socializmas,1.7. Anarchizmas, 1.8. Krikščioniškosios socialinės srovės, 1.9. Marksistinė ekonomika. 2. Ekonomikos mokslo raida Lietuvoje.III. Išvados.
ĮVADAS
Didysis praeito šimtmečio mokytojas ir mokslininkas Alfred’as Marshall’as ekonomiką apibūdino kaip “mokslą apie žmonių elgseną verslo sferoje”. Žodis “ekonomika” yra kilęs iš graikų kalbos žodžio “oikos”, reiškiančio “būstas, ūkis” ir žodžio “nomos”, reiškiančio “valdymo, tvarkymo menas”. Iš tiesų ekonomika – tai menas pasiekti gyvenime kiek galima daugiau. Per visą žmonijos vystymosi laikotarpį buvo siekiama gauti kuo geresnių rezultatų tiek pramonėje, tiek ūkyje, tiek gamybos ar prekybos sferoje ir pan.. Galutinis ekonomikos tikslas yra sukurti tokią ekonominę politiką, kuri sumažintų mūsų problemas ir padidintų naudą, gaunamą iš sunkaus kasdieninio triūso. Tačiau, kiek yra žinoma iš istorijos, to buvo siekiama ilgą laiką, tiesiog tūkstantmečius, bei to paties yra siekiama ir dabar, todėl galima pasakyti, jog ekonomika patyrė kur kas daugiau paklydimų nei kuri nors kita žmogaus žinijos sritis. Gyvendami XX amžiuje jaukioje namų aplinkoje lengvai pamirštame istoriją, kuri aprašo, kaip daugelis žmonių prasilošė kovoje už duonos kąsnį. Nepagražinta ekonomikos istorija – tai pasakojimas apie nepriteklių, 80 valandų darbo savaites, vaikų darbą ir badą. Tai taip pat yra pasakojimas apie lėtą civilizacijos turtėjimą, kuomet dauguma žmonių gali turėti tik tam tikrą materialinės gerovės ir laisvalaikio dalį. Dauguma žmonių turi savo nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkyti namų ūkį. Tam dažniausiai visiškai pakanka šeimininko asmeninio patyrimo, o jei kas suklysta,- pasekmės dažnai būna asmeninis reikalas bei už jas tenka asmeninė atsakomybė. Truputį kitaip yra, kai imamasi tvarkyti visos įmonės ar šalies ūkį. Todėl neatsitiktinai žmonijos patyrimas šioje srityje buvo kaupiamas ilgą laiką, po to apibendrinamas. Tokiu būdu formavosi šiuolaikinis ekonomikos mokslas – pradedant ekonominėmis mintimis, surašytomis senovės Egipto papirusuose ir baigiant naujausių Nobelio premijos laureatų darbais.
Šiame darbe mes bandysime apžvelgti visą ekonomikos vystymosi raidą, jos ilgą istoriją, paminėsime žymius tam tikrų laikotarpių filosofus, mąstytojus, ekonomikos mokslo pradininkus, mokytojus, mokslininkus, apsvarstysime jų pagrindines mintis ir pan.EKONOMIKOS MOKSLO RAIDA
Ekonomikos mokslas – tai pažintinė veikla, kurios tikslas – ekonominių žinių įsigijimas. Kita vertus, tai ekonominių žinių sistema, sukurta per mokslinę veiklą. Šios dvi to paties dalyko dalys veikia viena kitą, sąlygodamos ekonomikos mokslo vystymąsi. “Ekonomikos mokslą galima palyginti su galingu medžiu, kurio stambios šakos ir vešlus vainikas – tai jau susiformavusios ir tik besiformuojančios ekonomikos srovės bei mokyklos. Jos analizavo arba dabar nagrinėja įvairias ekonomikos problemas, teorijas, dažnai tais pačiais klausimais laikosi skirtingų ir netgi priešingų pažiūrų, ieškodamos silpnųjų oponentų sukurtų teorijų ypatybių. Šimtmečiais sukauptos ir kritiškai įvertintos mokslinės žinios sudaro ekonomikos mokslo pagrindą.” Todėl ekonomikos mokslas vystosi ir plėtojasi, remdamasis mokslinio perimamumo principais.
EKONOMINĖS SROVĖS
Pažvelgus į ekonomikos mokslo istoriją, pamatysime, jog per ilgą jo vystymosi laikotarpį nuo senovės laikų iki šių dienų susiformavo įvairios ekonominės srovės – tai senovės ir viduramžių ekonomiškosios idėjos, merkantilizmas, liberalizmas, klasikinė mokykla, ekonominis liberalizmas, socializmas, krikščioniškosios socialinės srovės, marksistinė ekonomika. Apie kiekvieną iš jų trumpai ir pakalbėsime. SENOVĖS IR VIDURAMŽIŲ EKONOMIŠKOSIOS IDĖJOSDauguma ir šiandien svarbių ekonomikos klausimų traukė dėmesį visais laikais. Žymūs senovės graikų filosofai Platonas (427–347 pr. Kr.) ir Aristotelis (384-322 pr. Kr.) gvildeno daugelį ūkio reiškinių. Jie domėjosi, kodėl atsiranda valstybė, kaip vyksta darbo pasidalijimas ir pan. Graikų filosofai labai vertino valstybę ir ją iškėlė daug aukščiau už žmogų. Platonas kalbėjo apie idealią valstybę, sutvarkytą komunizmo pagrindais. Jis mąstė, jog valstybę valdyti gali tik tie, kurie supranta, kas yra gėris, todėl jo siūlomoje komunistinėje valstybėje komunizmu turėjo naudotis tik filosofai ir kariai. Platono nuomone visuomenėje turi būti: 1)filosofai, arba valdytojai, 2)kariai, arba valdininkai ir 3)amatininkai ir pirkliai. Nagrinėdami įvairias ūkio šakas graikų filosofai labai vertino žemdirbystę ir Platonas manė, kad idealioje valstybėje negali būti vietos brangiesiems metalams ir tokiems vulgariems verslams, kaip pinigų skolinimas už palūkanas, kadangi, anot jo, moneta negali “gimdyti” monetos. Platonas kalbėjo apie mainus ir darbo pasidalijimą, nurodydamas, jog, esant padalytam darbui, lengviau jį galima pritaikyti prie žmogaus gabumų ir pajėgumo.
Aristotelis nagrinėjo visas savo laikotarpio žinijos sritis. Jis pirmasis analizavo kai kurias pagrindines politinės ekonomijos problemas – tai prekės mainomąją ir vartojamąją vertę, aiškino pinigų kilmę, jų funkcijas, pinigų virtimo kapitalu sąlygas. Ūkinę veiklą Aristotelis skirstė į ekonomiką, kurią jis laikė natūralia ūkine veikla ir kurios rezultatas – vartojimo reikmenų gamyba, ir chrematistiką – tai menas susikurti turtą ir kaupti pinigus. Chrematistiką Aristotelis vertino neigiamai. Anot graikų filosofo Aristotelio, idealioje komunistinės visuomenės valstybėje vergovė panaikinta negalėjo būti, nes vergovėje jis matė tą galimumą, kuriuo tobulybėn palinkę žmonės galėtų tos tobulybės siekti, o tobulybės gali siekti tik tie, kurie išsivadavę nuo kovos dėl būvio, todėl be vergų negalinti gyvuoti jokia valstybė. Aristotelio teiginiai padarė didelę įtaką vėlesnei ekonominės minties raidai ne tik vergovės, bet ir feodalizmo epochoje, todėl jis pagrįstai laikomas politinės ekonomijos pradininku. Pirmasis specialiai ekonomikos klausimams skirtas veikalas buvo graikų filosofo Ksenofonto (428/7-354 pr, Kr.) “Ekonomikosas”, kuris Senovės Graikijoje reiškė mokslą apie vergvaldžių ūkio tvarkymą ir organizavimą. Romėnai ekonomikoje nieko originalaus nesukūrė, išskyrus teisę, į kurios normas įvelkamas visas romėnų gyvenimas. Žlugus Romos imperijai 476m., Vakaruose prasidėjo viduramžių laikotarpis ir tęsėsi iki XV amžiaus pabaigos. Ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu įsigalėjo uždaras natūralus ūkis, beveik be mainų, Kryžiaus karai padidino Rytų įtaką Europos prekybai ir amatams bei lemiamą įtaką ekonominėms idėjoms darė bažnyčia. Šio laikotarpio žymus mąstytojas buvo šv.Augustinas Aurelijus (354-430), kurio religinės filosofinės, etinės bei valstybinės idėjos viešpatavo per visus viduramžius. Vėlyvųjų viduramžių ryškiausiais atstovas buvo Tomas Akvinietis (1225-1274), kuriam ekonominės ir socialinės idėjos buvo labai svarbios. Ekonominės jo pažiūros ryškiausios kalbant apie pinigus, palūkanas ir kainas. Vieninteliu teisingu pajamų šaltiniu jis pripažino darbą. Tomas Akvinietis kalbėjo apie teisingą kainą, kuri lygi įdėtam darbui ir kitoms išlaidoms. Turto kaupimą iš pelno parduodant daiktus aukštesnėmis kainomis, nei kainavo pačiam šeimininkui ir iš pelno už palūkanas Tomas Akvinietis smerkė. MERKANTILIZMASNatūrinis ūkis pradėjo irti dar viduramžiais. Didelę reikšmę mainų plėtotei bei prekybai darė kryžiaus karai. Be žemės atsirado naujas tautos turto šaltinis – prekyba, kuri iškėlė piniginio kapitalo reikšmę. Pamažu į Europą pradėjo plaukti gausybė aukso bei sidabro, kurie iš esmės pakeitė prekių kainas, ir žmonės pradėjo tikėti, jog tautos laimė priklauso nuo aukso. Vietoj senos cechų tvarkos įsigalėjo savininkai – kapitalistai. Iškilus pinigų reikšmei, atsirado dvi svarbios tų laikų ekonomikos sąvokos – tai didelis vertinimas pinigų ir užsienio prekybos. Taigi XVI-XVIIIa. Didžiosios Europos valstybės vadovavosi ekonomikos teorija, vadinama merkantilizmu. Pirmieji merkantilistai turtą tapatino tik su auksu, pinigais, o jo šaltiniu laikė tik užsienio prekybą. Jie pirmieji panaudojo ir sąvoką “politinė ekonomija”, pabrėždami, jog šio mokslo objektas yra visos šalies ir visuomenės ekonominės problemos. Merkantilistų tikslas buvo kuo daugiau gaminti prekių, tinkamų eksportuoti. Jų teigimu, palankus prekybos balansas gali būti tada, kai šalis į užsienį daugiau išveža prekių, negu įsiveža. “Svarbiausia sritis, į kurią tuo metu buvo išsiplėtusi valstybės kontrolė, buvo prekyba, dėl ko ir pats istorijos laikotarpis vadinamas merkantilizmo laikotarpiu.” Šio laikotarpio įžymūs idėjų kūrėjai buvo Dantė (1265-1321), kuris įrodinėjo, jog bažnytinei valdžiai nederėtų viešpatauti visose gyvenimo srityse, taip pat Makiavelis (1469-1527), kuris jau daug griežčiau skyrė bažnytinius ir valstybinius reikalus ir kiti. LIBERALIZMASMerkantilistų pažiūras pakeitė klasikinė politinė ekonomija, kurios atstovai turto kūrimo sferą pagrįstai laikė ne prekybą, bet gamybą. Prancūzijoje šiai krypčiai priklausė fiziokratų teorija, kuri vienintele gamybine darbo šaka laikė žemės ūkį. Fiziokratų žymiausi atstovai buvo Fransua Kenė (16694-1774) ir Anas Roberas Žakas Tiurgo (1727-1781). Svarbiausiais fiziokratų teiginys buvo formuluojamas taip: “leiskite daryti, leiskite vykti, pasaulis tvarkosi pats savaime”. Jie tikėjo ir teigė, jog visuomenė turi tvarkytis pagal gamtos įstatymus ir natūralios tvarkos visuomenėje idėja suderina atskirų piliečių ir bendrus visuomenės poreikius. F.Kenė pagrindiniu ūkiniu verslu laikė tik žemės ūkį, kadangi, anot fiziokratų, “žemė yra vienintelis visuomenės pajamų ir gerovės šaltinis, galintis duoti grynąjį produktą” . F.Kenė tai pat išskyrė tris socialines klases: 1)produktingąją, kurią sudarė žemdirbiai, kuriantys naujas gėrybes; 2)savininkų – valdančių žemę; 3)neproduktingąją, į kurią įeina pramoninkai, prekybininkai, laisvosios profesijos asmenys ir tarnai. Prekyba ir pramonė priklauso nuo žemės ūkio, nes čia tik keičiama medžiaga ir vieta, bet nekuriama. Kadangi tikruosius turtus teikia tik žemė, tai, vadinasi, protingiausia, kad vyriausybė laikytųsi atokiau nuo verslininkų ir leistų įvykiams rutuliotis patiems savaime. Ši idėja išreikšta teiginyje “laissez faire”, kuris reiškia “leiskite veikti”. Įdomu yra tai, kad iki šiol vis dar yra gyvas ginčas tarp tų, kurie linkę valdyti ekonomiką, ir tų, kurie remia “laissez faire” idėją. KLASIKINĖ MOKYKLA1776 metais Anglijoje buvo išleista viena reikšmingiausia mūsų epochos knyga “Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas”, kurios dėka škotų mokslininkas Adamas Smitas (1723-1790) pelnė “ekonomikos tėvo” titulą. Šis jo veikalas labai veikė tolimesnę ekonominių mokslų plėtrą ir buvo pradžia vadinamosios anglų klasikinės mokyklos, kuri viešpatavo ilgą laiką ekonomikos moksle. A.Smitas pirmasis sujungė visas ekonomines žinias į visumą. A.Smito svarbiausi iškeltieji teiginiai buvo: 1)darbo pasidalijimas; 2)laisvas ekonominio gyvenimo organizavimas vadovaujant asmens interesui; 3)asmens laisvė. Anot A.Smito, didžiausias pažangos šaltinis yra darbo pasidalijimas, kuris didina darbo našumą, nes tada žmogus gali lengviau darbą išmokti ir geriau jį atlikti. A.Smito idėja buvo aiški:”laisva rinkos prekyba turėtų būti išvaduota nuo valstybės kontrolės tironijos” ir jo ekonomikos filosofijos pagrindinė mintis buvo, kad ekonomika geriausiai veikia pati savaime, valdžios nereguliuojama, t.y. ekonomiškas žmonių gyvenimas turi būti laisvas ir niekuo nevaržomas. Siekdami savo asmeninių interesų, individualūs gamintojai gamins tokias prekes, kokių pageidaus vartotojai. A.Smitas rašė, jog egzistuoja “nematoma ranka”, kuri priverčia gamintoją paklusti visuomenės interesams. Toji “nematoma ranka” iš tikrųjų yra ekonominė jėga, kurią šiandien vadiname “rinka”. Vėliau atsirado nemažai A.Smito pasekėjų, kurie buvo garsūs ekonomistai – tai Deividas Rikardas (1772-1823), Tomas Maltusas (1766-1834), Džonas Stiuartas Milis (1806-1873) ir kiti. A.Smitas ir D.Rikardas pavertė politinę ekonomiją mokslu, nagrinėjo pagrindines ekonomikos problemas, atskleidė nemaža ekonominių dėsningumų ir pan. Tolimesnė ekonominių mokslų raida klasikų teiginius iš dalies išplėtojo, o kai kuriuos ir visai pakeitė. Iki XIXa. vidurio klasikinė mokykla buvo viešpataujanti visose Europos valstybėse, kuri pagrindė svarbiausias ekonomikos kryptis. EKONOMINIS LIBERALIZMASEkonominio liberalizmo pradžia buvo klasikų mokykloje, kurio pagrindiniai teiginiai buvo tokie, kad visuomenė tvarkosi pagal gamtos įstatymus, kurių žmonės pakeisti negali. Tačiau jų keisti nėra reikalo, nes jie yra geriausi. Valstybės kišimasis į ekonominį gyvenimą galėjo būti minimalus, kadangi ji teturinti tik užtikrinti nepavojingumą ir veikimo sąlygas. Tipiškiausias ekonominio liberalizmo atstovas buvo Frederikas Bastija (1801-1850). Anot ekonominio liberalizmo atstovų, ekonominis gyvenimas turėjo būti organizuojamas vadovaujant laisvam asmens interesui, todėl iš to ir kilo laisvosios konkurencijos dėsnis.SOCIALIZMASSocializmo ištakos siekia XIXa. Europą. “Socializmas – tai ekonominė sistema, kur pagrindinės gamybos priemonės (kapitalas, įrengimai, pastatai, žemė) priklauso valstybei, o ištekliai skirstomi centralizuotai pagal planą.” Socialistinės idėjos pasižymėjo neigiamu nusistatymu kapitalistinei, arba laisvosios rinkos sistemos, ekonominei tvarkai, paremtai privačia nuosavybe, kainų sistema ir laisvąja konkurencija. Socialistų nuomone, kapitalizmas – tai neorganizuotas (neplaningas) ir priešingumų kupinas ūkis. Yra keli esminiai skirtumai tarp socializmo ir kapitalizmo, kadangi kapitalistinėje ekonomikoje nuosavybė yra privati, firmos varžosi, siekdamos plano, o išteklius skirsto rinka pagal pasiūlos ir paklausos dėsnius, kai tuo tarpu socialistinėje ekonomikoje pagrindinės gamybos priemonės priklauso valstybei, o ištekliai skirstomi pagal planą. Socialistus galima suskirstyti į tris grupes: 1)komunistai, norintys panaikinti visokią privačią nuosavybę; 2)kolektyvistai, siekiantys suvisuomeninti tik gamybos priemones; 3)agrariniai socialistai, kurių tikslas panaikinti tik nekilnojamojo turto (žemės, namų) nuosavybę.
Įvairiose šalyse socialistinės visuomenės sprendė savo ekonomines problemas labai įvairiais būdais, t.y. demokratiniu būdu (Švedijos pavyzdys) bei labai totalitariniu būdu (pavyzdžiui, buvusi Sovietų Sąjunga, Kinija, Šiaurės Korėja). Žymūs utopinio socializmo idėjų kūrėjai buvo Tomas Moras (1478-1535), Tomazas Kampanela (1568-1639), Robertas Ovenas (1771-1858), Fransua Mori Šarlis Furjė (1772-1837), Anri Klodas Sen-Simonas (1760-1825) bei kiti, o mokslinio socializmo (komunizmo) svarbiausiais kūrėjais reikia laikyti Karlą Marksą (1818-1883) ir Fridrichą Engelsą (1820-1895). ANARCHIZMAS “Anarchizmo idealas – visuomenės santvarka be vieningos valstybinės valdžios, kur nebūtų jokios prievartos, kur žmonių savitarpio santykiai paremti socialine lygybe, laisvu susitarimu ir visuomenės grupių solidarumu.” Anarchistai neigė visokią valdžią daugumos mažumai, neigė visuomeninę drausmę, be kurios, deja, neįmanoma jokia stambesnio masto gamyba. Anarchizmas, kilęs iš graikų kalbos žodžio “anarhia” ir reiškiantis “valdžios nebuvimas, bevaldystė” – tai valdžios, drausmės, tvarkos ir autoriteto nepripažinimas, savivalė. Anarchizmo filosofinis pagrindas buvo individualizmas, subjektyvizmas bei voliuntarizmas. Apibendrinant galima būtų pasakyti, jog anarchizmas yra liberalizmo ir socializmo idėjų sintezė, kuri apima valstybės, privatinės nuosavybės neigimą bei darbininkų išnaudojimą. Žymūs anarchizmo idėjų kūrėjai buvo Maksas Štirneris (1806-1856), Pjeras Žozefas Prudonas (1809-1865), Michailas Bakuninas (1814-1876), Piotras Kropotkinas (1842-1921) ir kiti. KRIKŠČIONIŠKOSIOS SOCIALINĖS SROVĖSKrikščioniškasis socializmas, atsiradęs XIXa. 4 – 5 dešimtmetyje kaip atmaina feodalinio socializmo, siekė suteikti krikščionių religijai socialistinį atspalvį ir teigė, jog krikščionybė esanti darbo žmonių interesų gynėja bei priemonė, gelbėjanti nuo visų socialinių nelaimių. Krikščioniškoje mokykloje buvo išskirtos dvi didelės srovės – katalikų ir protestantų. Katalikai, tvirtai tikintys providenciniais dėsniais, pabrėžė, jog kapitalistinei tvarkai būdinga daug negerumų, kuriuos būtina taisyti. Visuomenės ramybė įsiviešpatautų tik tuomet, kai atskiro žmogaus ir visuomenės gyvenimas būtų paremtas Kristaus paskelbtais teiginiais. Bažnyčia ir valstybė, anot jų, yra pagrindiniai veiksniai pertvarkant visuomenę. Tuo tarpu protestantų mokykla, neigė konkurenciją ir pelno motyvą. Pasak jų, pasaulis turi persitvarkyti iš pagrindų, kad prisiartintų prie Dievo karalystės, kurią tikintieji turi kurti žemėje. MARKSISTINĖ EKONOMIKA1917m., įvykus revoliucijai, kuri nuvertė caro viešpatavimą, Rusija tapo pirmąja valstybe, kuri formaliai pritaikė Karlo Markso (1818-1883) ekonomines teorijas. Sovietinės ekonomikos esmę sudarė valstybinė gamybos priemonių nuosavybė ir centralizuotas ekonomikos planavimas. Rusijos pavyzdžiu pasekė ir Kinijos ekonomika. Vladimiras Leninas (1870-1924) buvo K.Markso pasekėjas, kuris siekė realizuoti jo idėjas Rusijoje. Sovietų Sąjunga, remdamasi Karlo Markso filosofija, įteisino gamybinio turto priklausomybę valstybei, o ne atskiriems žmonėms. Centralizuotu ekonomikos planavimu buvo sprendžiami ekonominiai klausimai – ką gaminti, kokias prekes ir paslaugas teikti, kaip gaminti ir kas turėtų jas įsigyti bei vartoti. Svarbu buvo tai, kad Sovietų vyriausybę valdė Komunistų partija, kuri numatydavo visą ekonominę politiką ir buvo numatomi “penkmečių planai” bei metiniai planai. Tačiau Sovietų ekonomika smuko. Išryškėjo pagrindiniai marksistinės ekonomikos trūkumai – tai planavimo sistemos neefektyvumas; sovietinė valdymo sistema žlugdė kūrybiškumą, kadangi pasiektieji planiniai rodikliai toliau tapdavo planinėmis užduotimis; visos kainos buvo nustatomos vyriausybės; pamiršti vartotojai. Sovietinė ekonomika į vartotojų paklausą reagavo kur kas lėčiau nei kapitalistinių šalių ūkis, kadangi vadovų pagrindinis rūpestis buvo įvykdyti jiems nustatytas kiekybines užduotis, o ne patenkinti vartotojų paklausą, atsižvelgiant į kokybę. Prekių kainas sovietų vyriausybė nustatydavo pati, todėl paklausa dažni viršydavo galimą gaminio pasiūlą. 1985m. Michailas Gorbačiovas, tapęs Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi ir valstybės vadovu, viešai pripažino Sovietų Sąjungos ekonomikos problemas ir paskelbė daugelį reformų, paremtų viešumo ir persitvarkymo principais.EKONOMIKOS MOKSLO RAIDA LIETUVOJE
Lietuvos ekonomikos mokslas, kaip ir kiekvienas mokslas, turi savo istoriją ir praeitį. Rašytiniai ekonominės minties šaltiniai Lietuvoje yra analogiški kitoms šalims. Vienas vertingiausių šaltinių, atspindinčių ekonominę XVIa. Lietuvos mintį, yra Lietuvos įstatymų rinkiniai – Lietuvos statutai, kurių pirmasis išleistas 1529m., antrasis – 1566m. ir trečiasis – 1588m. Atsižvelgiant į Lietuvos istoriją, jokiomis istorinėmis sąlygomis nebuvo sukurtos originalios ekonominės teorijos Lietuvoje, jos paprastai buvo perimamos iš kitų šalių. Pirmą kartą plačiau Lietuvos ekonominės minties raida apžvelgta buvo XVI-XVIIa. E.Laumenckaitės knygoje “Ekonominė mintis ir jos kūrėjai Lietuvoje XVI-XVIa.”.
Kiekvienas istorinis laikotarpis turėjo savitus ekonomikos mokslo raidos aspektus. Ekonominė mintis Lietuvoje pradėjo vystytis plintant mokslui, ypač 1579m. įkūrus Vilniaus akademiją, kuri per šimtmečius ne kartą buvo pervadinta (Vilniaus akademija, Vilniaus vyriausioji mokykla, Vilniaus universitetas, Stepono Batoro universitetas). Pirmojo rektoriaus Petro Skargos (1536-1612) socialinės ekonominės pažiūros buvo išdėstytos “Seimų pamoksluose”. Jau XVI-XVIIa. universiteto profesoriai paskelbė darbus, kurie žadino pažangią ekonominę mintį Lietuvoje ir už jos ribų, kaip antai, Martyno Smigleskio (1564-1618) veikalas “Apie palūkanas”, Arono Olizarovijaus (1618-1659) darbas “Apie politinę žmonių sąjungą”, rektoriaus Adomo Rasijaus (1575-1627/8) – “Politikos ir teisės traktatas apie kilmingumą ir prekybą” ir kt. Ryškesnės Lietuvos ekonomikos mokslo užuomazgos pastebimos XIXa. pradžioje Vilniaus universitete. Tuomet buvo pertvarkyti studijų planai, pradėti dėstyti ekonomikos mokslai. 1803m. įkurta viena pirmųjų pasaulyje savarankiška politinės ekonomijos katedra Vilniaus universitete, taip pat formavosi ir konkrečios ekonomikos – finansų, prekybos, pramonės, žemės ūkio ekonomikos pradmenys, buvo pradėtos skaityti įvairių disciplinų paskaitos. Tačiau, 1832m. uždarius Vilniaus universitetą, Lietuva neteko mokslo centro, kartu nutrūko ekonomikos mokslų studijos, nebuvo publikuojama straipsnių ekonomikos klausimais ir tai tęsėsi beveik pusę amžiaus. Tačiau, nepaisant to, veikė įvairios švietėjiškos draugijos, kurios gvildeno ekonomines problemas, pvz. Jonas Šliūpas (1861-1944) ir Petras Leonas (1864-1938) leido savo publikacijas politinės ekonomijos tema periodikoje “Aušroje” ir “Lietuviškame balse”. Tik pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvos Respublika pradėjo kurti tautos ūkį, ekonomikos mokslus. Pagrindiniu ekonomikos mokslų centru tapo Kauno universitetas, įsteigtas 1922m., kuriame dirbo žymiausi to meto profesoriai ekonomistai Albinas Rimka, Petras Šalčius, V.Jurgutis, prof. Dzidas Budrys ir kiti. 1939m. sugrąžinus Vilnių Lietuvai ir atkūrus Vilniaus universitetą, jame 1940m. buvo įkurtas Ekonomikos fakultetas. Taip pat ekonomikos teorijos pagrindai buvo dėstomi Klaipėdos prekybos institute, įsteigtame 1934m., politinė ekonomija – Lietuvos žemės ūkio akademijoje. O po Antrojo pasaulinio karo visos mokslinio tyrimo įstaigos buvo integruotos į bendrą SSRS mokslo sistemą ir beveik pusę amžiaus priklausė nuo centrinės Maskvos valdžios. Ekonomikos mokslo teorinės problemos ir tyrimo darbai buvo sukoncentruoti Mokslų akademijos Ekonomikos institute, aukštųjų mokyklų ekonomikos katedrose bei fakultetuose. Vėliau 1947m. buvo atnaujintas ekonomikos kursų dėstymas Kauno universitete, 1958m. buvusiame Kauno politechnikos universitete pradėti ruošti inžinieriai ekonomistai, taip pat didelę teigiamą įtaką Lietuvos ekonomikos mokslo plėtotei padarė Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimas 1989m. ir t.t. Ir 1990m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, iškilo nauji ekonomikos mokslų plėtotės ir ekonomistų rengimo uždaviniai, nuo kurių priklausys ir mūsų ateities ekonomikos mokslas.IŠVADOS
Ekonomika – tai lyg Mocarto muzika. Ji labai paprasta, jos pagrindines mintis galima suprasti iš karto. Antra vertus, po šiuo paprastumu slypi ekonominiai procesai, kurie nelengvai suvokiami net ir profesionalams, visą savo gyvenimą paskyrusiems ekonomikos studijoms. Todėl, norint giliau pažinti ekonomikos mokslą ir geriau suprasti ekonomines problemas, reikia susipažinti su jos istorija bei raida. Ekonomikos mokslo istorija yra ilgas etapas, kuris apima skirtingus laikotarpius nuo senovės laikų iki šių dienų. Kiekvienas ekonomikos mokslo vystymosi raidos etapas pasižymėjo savais ekonominių minčių ypatumais, išryškėjo mąstytojų, mokytojų, mokslininkų naujos idėjos, susikūrė naujos teorijos, susiformavo ekonominės srovės, buvo papildomos ir patikslinamos visuotinai pripažintos ekonominės žinios ir t.t. Negalima pasakyti, jog ekonomikos mokslo vystymasis visą laiką ėjo teisinga kryptimi. Visais laikais žmonės, spręsdami ekonomikos problemas, klydo, klysta ir dar klys. Pažvelgus į istoriją, galima drąsiai teigti, jog ekonomiką persekiojo kur kas daugiau paklydimų nei kurią nors kitą žmogaus žinijos sritį. Tačiau kiekvienas paklydimas, atsispindintis istorijoje, šių laikų raidos etape nėra blogas dalykas, kadangi jis mums atneša naujų pamokų. Lietuvos ekonomikos mokslo raida praėjo sunkų ir sudėtingą kelią. Mūsų ateitis priklausys nuo mūsų pačių kūrybingo darbo, sugebėjimų integruotis į Europos ir pasaulio ekonomikos mokslų sritis, užsikariauti pripažinimą pasaulyje.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Wonnacott P., Wonnacott R. Makroekonomika. Kaunas, 1994.2. Wonnacott P., Wonnacott R. Mikroekonomika. Kaunas, 1993. 3. Hazlitt H. Ekonomika per vieną pamoką. Vilnius, Pradai, 1994.4. Snieška V. ir kt. Mikroekonomika. Kaunas, 1997.5. Snieška V., Čiburienė J. Makroekonomika. Kaunas, Technologija, 2001.6. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. Kaunas, Technologija, 2001.7. Baranauskas N. Ekonominis augimas ir mokslinė techninė socialinė pažanga. Vilnius, Gamtos pasaulis, 1998.