Kurtiniai, erkės, vorai

Turinys

1. Titulinis 1 psl.
2. Turinys 2 psl.
3. Kurtiniai 3-7 psl.
4. Erkės 8-9 psl.
5. Vorai 10-16 psl.
6. Naudota literatūra 17 psl.

Keturi pavasariai su kurtiniais
Jonas BARZDĖNAS
Švenčionėlių miškų urėdijos Antaliedės girininkas

.Kurtinių grojimo – pats įkarštis. Deja, retas jį girdėjo, dar retesnis matė tų puikių paukščių vestuvines apeigas.
Girininkas Jonas Barzdėnas nebe pirmi metai stebi kurtinių gyvenimą. Dalį tų stebėjimų surašė straipsnin, kuris išspausdintas šių metų pirmajame žurnalo “Medžiotojas ir medžioklė” numeryje.
Galvojame, kad iš arčiau susipažinti su kurtinių gyvenimu būtų įdomu ir “Žaliojo pasaulio” skaitytojams.

Kurtiniai Lietuvoje nėra ypatingai reti paukščiai. Tiesa, dauguma jų gyvena tik pietrytinėje šalies dalyje, taačiau ir čia, būdami baikštūs ir labiau mėgdami atokesnes, nuošalesnes vietoves, retokai pastebimi.
Kurtinius dažnėliau pamato tik miškininkai ir medžiotojai, bet irgi atsitiktinai. Esu įsitikinęs, kad šių paukščių apskaita yra itin netiksli. Oficialiai skelbiama, kad Lietuvoje gyvena 450 kurtinių. Tai – beveik tiek pat, kiek ir prieš penkiasdešimt metų.
Greičiausiai tai yra gerokai pamažintas tik patinų skaičius (kurtinės iš viso sunkiai suskaičiuojamos). Tiksliau suskaičiuoti būtų galima tik pavasarį per tuoktuves, bet tam reikia nemažo būrio patyrusių entuziastų, o tokius mūsų Lietuvėlėj ant pirštų suskaičiuotum.

3
Jau keetvertą pavasarių praleidau kurtinių tuokvietėse. Čia jie būna aktyvūs net du mėnesius: nuo kovo pradžios iki balandžio pabaigos, nors pats tuoktuvių įkarštis tetrunka porą savaičių – paprastai nuo balandžio 1 iki 15 dienos.
Daug kurtinių veiklos pėdsakų galima aptikti jau vasario mėnesį. Tuo metu le

engviausia rasti paukščių žiemojimo vietas. Po pušimis, ant kurių nakvoja kurtiniai, būna daug išmatų. Jos stambios, sudarytos iš pušų spyglių ir matomos iš toli. Vasario pabaigoje rastos kurtinių nakvynės vietos paprastai būna netoli tuokviečių. Tuo metu kurtiniai nuleistais sparnais jau braižo sniegą (čia vis kalbama apie kurtinius – patinus).
Paukščiai dar nekariauja tarpusavyje, lyg vyktų tik būsimų tuoktuvių repeticija. Rusijoje aprašytas (ir nufotografuotas) vaizdelis, kai 11 kurtinių nuleistais sparnais traukė viena kryptimi paskui grojantį lyderį.
Pas mus tokio vaizdo, be abejo, nepamatysite, bet pagal pėdsakus dažnai galima atsekti, kad du ar trys paukščiai nuėjo viena kryptimi, sparnais rėždami sniegą. Dar įdomiau, kad toks kurtinių elgesys pastebimas ir ne tuokvietėse. Taigi kovo mėnesį kurtinių sparnais išraižytas sniegas dar nereiškia, kad balandį čia jie būtinai gros.
Nakvynei kuurtiniai paprastai renkasi pušis, augančias sausumoje, prie pat aukštapelkės krašto. Man tik kartą pasitaikė aptikti eglėje grojantį kurtinį. Beje, kokia ten eglė – paukštis grojo jaunoje eglaitėje gal 4 metrų aukštyje.
Kurtinys nakvynei paprastai naudojasi 2–4 medžiais, esančiais gal 10 arų plote. Ši teritorija paaiškėja kovo pabaigoje. Dažnai kurtinys čia groja visą savo gyvenimą, šiek tiek pasitraukdamas į vieną ar kitą pusę dėl kovų su konkurentais ar miškų ūkio darbų.

Kautynės tarp kurtinių

Tai – vienas iš egzotiškiausių vaizdų. Paukščiai susikauna dėl teritorijų arba nusileidus ant žemės kurtinei. Ji

ie aukštai pašoka ir talžo vienas kitą sparnais, kapojasi snapais. Garsas toks stiprus, kad girdimas už puskilometrio ar net toliau. Atrodytų – tarsi kažkas skaldo malkas. Pirmą kartą giroje išgirdęs šiuos garsus, žmogus greičiausiai pagalvos, kad raiste susikibo du briedžiai.
Manau, kad pasitaiko ir tragiškai pasibaigiančių grumtynių. 2001 metų balandžio 10 dieną stebėjau du ant žemės grojančius kurtinius. Artimesnis aiškiai nervavosi girdėdamas netoliese grojantį konkurentą ir netrukus nužingsniavo jo link (apie100 metrų) “pasiaiškinti santykių”. Peštynės truko neilgai, konkurentas dingo. Nugalėtojas pėstute sugrįžo savo teritorijon ir grojo toliau.

4
Po trijų dienų dingęs kurtinys buvo rastas netoliese nebegyvas. Deja, jį jau buvo spėję aplesioti krankliai, todėl tiksliai nustatyti žūties priežasčių nepavyko.

Rytas tuokvietėje

.Kaimynai seniai priprato, kad balandžio mėnesį darban išvažiuoju. trečią nakties. Darbas girininkijoje prasideda tik septintą, o sutikti aušrą bundančiame pavasario miške – tai malonumas, kurį gali sau leisti ne kiekvienas.
Kurtiniai stebėtinai punktualūs, todėl galiu atvažiuoti minučių tikslumu. Ketvirtą valandą jie pradeda groti medžiuose, po dvidešimties minučių nusileidžia ant žemės. Leidžiasi sutartinai visi miške esantys paukščiai.
Nusileidę pašokinėja, plasnodami sparnais. Šis garsas gerokai stipresnis už grojimą, girdimas maždaug iki 200 metrų, todėl tai – patikimiausias būdas suskaičiuoti atskridusius kurtinius. Jei tuokvietė didesnė nei 10 hektarų, reikėtų skaičiavimą pakartoti kitą rytą, įsitaisius kitame tuokvietės kampe.
Panorus nufotografuoti šiuos paukščius, teks pavargti gerokai daugiau. Priežastis pa

aprasta – teleobjektyvams reikia daug šviesos, o kurtiniai aktyviausi prieblandoje. Valandą po saulėtekio, kai fotografuoti šviesos jau beveik pakanka, paukščiai dažniausiai išsivaikšto kas sau.
Kaip kurtiniai žiūri į mane? Kaip jie reaguoja, nuolat lankantis tuokvietėje?
Žinoma, stengiuosi likti nepastebėtas: ateinu dar visiškoje tamsoje, tūnau slėptuvėje, o išeinu tik tada, kai įsitikinu, kad netoliese paukščių jau nebėra.
Vis dėlto retsykiais pabaidyti kurtinius tenka, ir pradedu pastebėti, kad jie darosi. truputį jaukesni. Aš atpažįstu juos pagal teritoriją, kartais iš veido (atsiprašau – uodegos). Panašu, kad jie ima atpažinti ir mane arba tiesiog ima labiau pasitikėti žmonėmis, nes čia jau seniai neaidi šūviai. Juk kai nuolat būnu miške, brakonieriai praranda norą lįsti prie tuokviečių.

O seniau tai būdavo.

Ištraukos iš A.A. Čerkasovo knygos “Rytų Sibiro medžiotojo užrašai”

“Kurtinių tuokviečių pastovumas vertas dėmesio. Kartą atsiradusi tuokvietė pasilieka ilgam. Tik ypatingos sąlygos gali priversti kurtinius palikti šią tuokvietę ir ieškoti kitos. Gąsdinkit ir šaudykit kiek tik norite – kurtinių iš čia neišvarysite; šiandien išbaidėte – ateikite rytoj: kurtiniai vėl tuokvietėje, tik jie tampa kiek budresni, nepatiklesni. Aš žinau tuokvietes, kurios egzistuoja

5
gerokai daugiau nei šimtas metų; proseniai ir proanūkiai kasmet medžioja čia kurtinius ir nepajėgia jų išbaidyti. Žinoma, tuokvietė tuokvietei nelygu, vienur atskrenda 5–6 paukščiai, kitur dešimtys ir net šimtai. (.)
Aprašoma tuokvietė buvo maždaug per 400 metrų nu

uo medžioklės namelio. Mes eidavome ten vos švintant, kurtinių atskrisdavo daug, kartais iki 20 ir daugiau. Retą dieną mes nesumedžiodavome 3, 4 ar 5 kurtinių, žodžiu, nedavėme jiems ramybės. Bet kurtiniai taip stipriai laikėsi tuokvietės, kad nekreipė dėmesio į pastovią netektį, kasdienį trukdymą ir vis atskrisdavo su būdingu pastovumu, atkaklumu ir netgi užsispyrimu. (.)
Mūsų buvo penketas medžiotojų ir beveik kasdien eidami į tuokvietę, nežiūrint anksčiau aprašytų trukdymų, tą pavasarį nušovėme 76 kurtinius.”

Ar jie visad baikštūs?

Teko girdėti bent keturis pasakojimus apie ypač drąsius kurtinius, kurie tuoktuvių įkarštyje nebijo žmogaus. Nepuola, bet ir nesitraukia. Manau, šie pasakojimai visiškai patikimi. Įdomu, kad vienas kurtinys drąsą demonstruodavo rudenį, per tuoktuvių repeticiją.
Dar drąsiau paukščiai elgiasi, jei žmogus sėdi automobilyje. Viena iš tuokviečių prie pat plento, tad paukščiai kas pavasarį stabdo automobilius. Eina pasipūtę per kelią ir tenka sustoti. Nuskrenda, vos pravėrus automobilio dureles.
Seniai pastebėta, kad bet kokia ūkinė veikla perėjimo metu kurtiniams pražūtinga, tačiau nereikia manyti, kad kurtiniai labai archaiški paukščiai, vengiantys visko, kas kvepia civilizacija.
Pastebėjau, kad kurtiniai labai palankiai vertina retinimo kirtimus netoli tuokviečių. Išretinus mišką, tuokvietė keletui metų iš senos vietos pasislenka į kirtavietę.
Priežastis paprasta. Gulinčios džiūstančios pušų šakos suteikia gerą prieglobstį kurtinėms. Jų plunksnų spalva labai panaši į parudavusius spyglius. Patelės tokiuose kirtimuose laikosi kiaurus metus, todėl čia renkasi ir patinai.
Dar geriau būna, kai kirtimai atlikti intensyviai, iškertant valksmus medienai išvežti. Stambiems paukščiams tankus jaunuolynas trukdo pakilti ir nusileisti, o retesnis primena sengirę. Šalia valksmų, kvartalinių, keliukų, kur lengva pakilti, kurtiniai ir renkasi pušeles nakvynei.

Kaip jiems padėti?

Kurtinių tuokvietės pažymėtos miškotvarkos planuose. Ūkinė veikla čia draudžiama nuo sausio iki rugsėjo. Plyni kirtimai draudžiami. Kurtinių medžioklė draudžiama (nors naujose Medžioklės taisyklėse kurtiniai priskirti mūsų stambiajai medžiojamajai faunai, kaip ir rudosios meškos.).
Manau, kad apie trečdalį ar šiek tiek mažiau tuokviečių iš viso nieko nežinome. Iš kur ta nežinia?
Miškų glūdumoje nyksta paskutiniai kaimeliai, vienkiemiai, nebelieka vietinių gyventojų, kurie gerai pažinojo girias. Mažėja ir vietinių medžiotojų, nes medžioklė tampa kaimiečiams neprieinama prabanga.
Mažėja vietinių eigulių; sumažėjus etatų skaičiui girininkijose, miškininkai vis labiau užimti ir negali sau leisti prabangos – tiesiog pasivaikščioti, pasižvalgyti po savo miškus.
Miestuose gyvenantys ornitologai negali nustatyti visų tuokviečių, todėl nenuostabu, kad dalis jų lieka nežinomos ir miškai čia gali būti iškirsti plynai.
Kas atsitinka po tokio kirtimo? Biržės paprastai neviršija 3–4 hektarų, paukščiai paprasčiausiai pasitraukia šiek tiek į šalį. Jeigu tai nebuvo paskutinis seno miško lopinėlis, žala tikrai nežymi.
Blogiau, jei kertama perėjimo metu, tada žūsta metų prieauglis, o tai – rimta netektis.
Rimčiausia parama kurtiniams būtų, jei pavyktų sureguliuoti lapių, mangutų, šernų, kranklių skaičių. Miškuose, kuriuose gyvena kurtiniai, tų gyvūnų skaičius turi būti minimalus. Kitu atveju kurtinių pagausėjimo nesulauksime.
Čia verta pridurti, kad ežiai – dideli paukščių priešai, nes sunaikina daugybę žemėje perinčių paukščių jauniklių ir kiaušinių. Tačiau kurtinio lizdui šis žvėrelis nebaisus, nes didelių kiaušinių tiesiog nepajėgia apžioti. Teko stebėti, kaip namuose laikytas ežys kelias paras rideno vištos kiaušinį ir nepajėgė prakąsti. Pradaužtą kiaušinį sudorodavo su pasimėgavimu.
Normaliam kurtinių virškinimui būtinas žvyras. Dar svarbesnis jis kurtinėms kiaušinių dėjimo metu. Paukščiai dažnai tupia ant žvyrkelių, plentų pakraščiuose. Kartais čia ir žūsta.
Manau, kad tokiose vietose, kur trūksta žvyro, prie tuokviečių verta rengti žvyrduobes – keliolika kibirų žvyro, kuriame vyrautų apie 4 milimetrų akmenukai. Verta uždengti stogeliu, kad neužsnigtų. Tokia žvyrduobė tarnautų daug metų.

Erkės yra smulkūs, dažniausiai mikroskopinio dydžio (iki 5mm) voragyviai. Nemažai erkių yra kultūrinių ir dekoratyvinių augalų kenkėjų, grūdų ir jų produktų gadintojų, žmogaus ir gyvūnų parazitų.
Paprastai tarp galvakrūtinės ir pilvelio nėra suaugimo žymės. Kai kurių erkių pilvelis nariuotas. Burnos organai priklausomai nuo mitybos būdo būna duriamieji, siurbiamieji ar graužiamieji – siurbiamieji. Erkės vystosi keliomis fazėmis: Kiaušinio, lervos, pronimfos, nimfos ir suaugėlio (imago). Kai kurių erkių rūšių pronimfos nepalankiomis sąlygomis gali virsti hipopusais, kurie yra atsparūs nepalankioms erkei oro sąlygoms. Neretai parazitinių erkių lervos minta smulkių graužikų krauju, nimfos – kiškių, voveraičių, o suaugusios – stambių žinduolių ir žmogaus krauju.
Labiausiai paplitusios erkės:
Šuninė erkė (Ixodes ricinus) ir taiginė erkė (Ixodes persulcatus) – perneša encefalito virusą; niežinė erkė (Sarcoptes scabiei) – parazituoja žmogų odoje išgrauždama takus; folikulinė erkė (Demodex foliculorum) – parazituoja žmonių blakstienų ir kitų plaukų riebalinėse liaukutėse; miltinė erkė (Tyroglyphus farinae) – sugadina maisto produktus.
Erkių žala ir jų vystymosi ciklas
Iksodinės erkės Ixodes dammini, gyvena Rytuose, o Ixodes ricinus, gyvena Vakaruose. Erkės yra nariuotakojai; joms būdingos kelios raidos stadijos (kiaušinėlis, lerva nimfa, suaugėlis).
Erkės augimo bei vystymosi etapai
Suaugusios šios erkės maitinasi ir poruojasi parazituodamos baltauodegius elnius. Rudenį patelės žemėje padeda kiaušinėlius, pavasarį iš jų išsirita lervos. Šios dažniausiai minta baltakojų žiurkėnų audiniais, Jeigu žiurkėnas yra apsikrėtęs Borrelia burgdorfei bakterijomis, jomis užsikrečia ir lerva. Užaugusi lerva žiemoja, o kitą pavasarį virsta nimfa, kuri atsitiktinai gali įsisiurbti ir

8
žmogui. Įsisiurbus erkei, bakterijos gali patekti į žmogaus organizmą, ir toks žmogus gali susirgti Laimo liga (simptomai panašūs į artrito). Užaugusios nimfos virsta suaugėliais, ir ciklas prasideda iš naujo.
Erkių platinamos infekcijos
Žmonėms erkės sukelia grėsmę susirgti erkiniu encefalitu, Laimo liga, tuliaremija, babezioze, erlichioze, grįžtamąja ir dėmėtąja karštlige. Lietuvoje aptinkamos erkės iki šiol platino tik erkinio encefalito ir Laimo ligos sukėlėjus. Šunims erkės gali perduoti Laimo ligos, babeziozės, erlichiozės, hemabartoneliozės, hepatozoonozės; galvijams – anaplazmozės, babeziozės, teileriozės ir Laimo ligos, o katėms – hemabartoneliozės, hepatozoonozės, cytoksozoonozės sukėlėjus. Erkinio encefalito virusu erkės gali užkrėsti žmogų ir beveik visus šiltakraujus gyvūnus, tačiau tik žmogui pasireiškia ligos požymiai. Be to ne visi suserga. Ligą lemia imuninės sistemos būklė, įvairios lėtinės ligos, erkės infekuotumo lygis ir kt.
Sergamumas erkių platinamomis ligomis Lietuvoje
Nuo 1992 metų erkiniu encefalitu ir Laimo liga suserga vis daugiau žmonių. 1998 metais erkiniu encefalitu susirgo 548, Laimo liga – 1498 Lietuvos gyventojai.
Daugiausia sergančiųjų užregistruota Kauno mieste ir rajone (erkiniu encefalitu susirgo 79 miesto ir 22 rajono gyventojai, Laimo liga – atitinkamai 480 ir 61). Gana daug susirgo Šiaulių ir Panevėžio apskričių gyventojų.
Kaip apsisaugoti nuo erkių pernešamų ligų
Nuo erkinio encefalito patikimiausiai apsaugos skiepai. Geriausia pradėti skiepytis žiema. Tada iki pavasario – erkių aktyvumo pradžios – organizme susidarys imuninė apsauga. Patikimiausia ir ilgiausia apsauga garantuoja 3 skiepų dozės: 97 proc. paskiepytų įgyja atsparumą erkiniam encefalitui mažiausiai 3 metams. Jei erkė įkando neskiepytam žmogui, ligos išvengti padeda imunologas. Šis preparatas veiksmingas, jei po erkės įsisiurbimo praėjo ne daugiau kaip 96 valandos.
Nuo Laimo ligos Lietuvoje vakcinos dar nėra.

9

Tikriausiai nedaug suklysime sakydami, kad vienokį ar kitokį voratinklį pastebime jei ne kasdien, tai gana dažnai. Dažniausiai į jį neatkreipiam ypatingo dėmesio, nes tiek pats voratinklis, tiek jį audžiantis voras yra gana dažnai žmogaus kasdieniniame gyvenime aptinkami objektai. Tačiau tikriausiai tik nedaugelis kartą ar kitą yra uždavęs klausimą apie voratinklį ir medžiagą, iš kurios jis padarytas.
Gaminti voratinklinį šilką yra viena iš unikalių voro savybių. Skirtingai nuo šilką gaminančių vabzdžių lervų, vorai voratinklinį šilką naudoja grobiui gaudyti. Be vorų, šilką grobiui gaudyti naudoja tik nedaugelis kitų nariuotakojų: kelių šeimų erkės ir kelių rūšių negausių būrių vabzdžiai. Primityvūs vorai voratinklinio šilko grobiui gaudyti dar nenaudojo. Juo buvo išklojamos vorų slėptuvės ir urvai.
Voras gamina kelių rūšių šilką pilvelyje esančiose kelių tipų voratinklinėse liaukose. Šios liaukos skiriasi savo forma, kaip ir gaminamas šilkas savo sandara ir paskirtimi. Vienų liaukų šilkas naudojamas kiaušiniams suvynioti, kitų – storų voratinklio gijų gamybai, trečių – gaudomajai spiralei padaryti. Ne visų voratinklinių liaukų šilkas yra siūlo pavidalo. Specialios liaukos gamina skystą nekietėjančią klijingą medžiagą, kuria ištepamos voratinklinės gijos. Tik dėl šių medžiagų voratinklis gali sulaikyti vadzdį. Dar vieno tipo liaukos gamina signalinę voratinklio giją, kuri tęsiasi paskui vorą bet kokioje aplinkoje. Kartu tai yra ir apsaugos priemonė, nes nukritęs voras šia gija gali sugrįžti į ankstesnę vietą. Sunku patikėti, tačiau net vandenyje gyvenantis vandeninis voras nardydamas vandenyje nuolatos palieka paskui save besidriekiančią voratinklinę giją. Šilko gija ir ant jos esančios medžiagos neretai padeda sausumos vorų patinams susirasti pateles.
Liaukose visos voratinklio šilko rūšys yra skysto pavidalo ir sukietėja tik patekusios į orą. Labai savitas yra kietėjimo procesas, nes voratinklinis šilkas kietėja ne dėl džiūvimo ore ar cheminės reakcijos su ore esnčiomis medžiagomis, bet dėl to, kad išeinant iš voratinklinių liaukų keičiasi 10
voratinklį sudarančių baltymo molekulių padėtis. Naujos konfigūracijos šilkas jau yra ne skysta, o kieta medžiaga.
Labai įdomiai šilkas patenka į aplinką. Pilvelio ar verpiamųjų karpučių raumenys šiame procese visiškai nedalyvauja. Šilko išsiskyrimo procesą galima vaizdžiai palyginti su pilvelyje esančia šilko gijos rite, iš kurios vorui judant per verpiamąsias karputes nuolatos į aplinką yra ištempiamas šilkas. Vorui nustojus judėti, šilko gijos gamyba nutrūksta. Voratinklį darantis voras kryžiuotis nuolatos užpakalinėmis kojomis ištrauka iš karpučių voratinklio šilko gijas ir jas tvirtina prie spindulinių gijų. Kiekviena liauka į aplinką atsiveria atskirose verpiamosiose karpose. Atrodytų keista, tačiau karputės yra pakitusios pilveio galūnės. Viena šilko gija dažniausiai būna sudaryta iš kelių rušių šilko, o ją darant dalyvauja kelios verpiamosios karputės, kurių tarpusavio sąveika yra labai gerai suderinta. Primityvūs ar grobį ne voratinkliu gaudantys vorai gamina mažiau šilko rūšių. Tuo tarpu tinklais grobį gaudantys vorai gali turėti net 7-8 rūšių liaukas. Sudėtingiausia yra vertikalius gaudomuosius tinklus darančių vorų kryžiuočių šilko gamybos sistemą. Šilkas gali būti išskiriamas gana standus, sauso siūlo, lipnaus siūlo ar klampių klijų pavidalu.
Voratinklinį šilką grobiui gaudyti galima panaudoti netik iš jo darant voratinklį. Daugelis rutuliapilvių vorų šeimai (Theridiidae) priklausančių vorų sunkiai susidorotų su už save didesniais ir agresyvesniais vabzdžiais. Tačiau šiuo atveju jie atsuka į juos pilvelį ir užpakalinėmis kojomis apmeta juos voratinklinių gijų ir klijų mišiniu. Vabzdys susipančioja painioje ir lipnioje masėje ir taip tampa lengvu grobiu vorui.
Kas per medžiaga yra voratinklinis šilkas? Pagal cheminę sudėtį tai yra baltymas, kaip ir kiti baltymai sudarytas iš amino rūgščių. Baltyminės medžiagos gamtoje yra labai vertingas produktas, o jų radimas ir gamyba daugeliui iš organizmų reikalauja didelių energijos sąnaudų. Dėl šios priežasties ir voras voratinklinį šilką naudoja labai taupiai ir efektyviai. Jam pagaminti reikia palyginti nedaug medžiagų, nes jis yra nepaprastai plonas. Normaliomis sąlygomis vorai kryžiuočiai savo senus tinklus suėda ir taip susigrąžina jų statybai panaudotas vertingas baltymines medžiagas. Labai stebina ir voratinkliniam šilkui naudojamų baltymų apykaitos procesas voro organizme. Atlikti eksperimentai su radioaktyviai pažymėtu voratinkliu parodė, kad suėdus voratinklį, senajame voratinklyje buvusios medžiagos jau po 30 minučių buvo naujo voratinklio sudėtyje. Per tą laiką senasis voratinklis turėjo būti suvirškintas, o jo medžiagos iš voro virškinimo sistemos turėjo būti perneštos į voratinklines liaukas. Kol kas šis procesas dar nėra ištirtas.
Dėl savo cheminės sudėties voratinklinis šilkas net būdamas labai plonas sugeba atlaikyti didelį apkrovą. Kaip ir daugelis baltyminių medžiagų, voratinklinis šilkas gamtoje turėtų gana greitai suirti. Bakterijos ir pelėsiniai grybai 11
sugeba greitai suskaidyti baltymines medžiagas. Tačiau dažnai galime pastebėti, kad voratinkliai išsilaiko nesuirę mėnesius ar net metus. Voratinklinis šilkas yra specialiai paruošiamas ir impregnuojamas įvairiomis cheminėmis medžiagomis. Vienos iš jame esančių cheminių medžiagų yra druskos. Skylant kalio hidrofosfatui apie šilko giją susidaro rūgšti terpė, kuri neleidžia ten daugintis bakterijoms ir grybams. Tačiau rūgščioje terpėje šilkas gali susitraukti ir prarastai savo struktūrą. Tam, kad tai neįvyktų, baltymai yra “išsūdomi” kalio nitratu, kuris fiksuoja šilko struktūrą. Grobiui gaudyti tinka tik drėgnas voratinklis. Norint palaikyti drėgną šilką jis yra apgaubiamas plonu gerai vandenį sugeriančiu ir išlaikančiu angliavandenių sluoksniu. Šios medžiagos net ir sausame ore gali absorbuoti vandens molekules ir taip išlaiko šilko drėgnumą ir funkcionalumą.
Šilkas šilkui nelygu. Tai, kas žmogui atrodo paprasta voratinklinė gija, yra labai sudėtingas darinys. Žiūrint į šilką per mikroskopą galima pastebėti, kad kiekviena gija yra sudaryta iš dviejų atskirų storesnių gijų, apsuptų bendra šilko mase. Gijos yra dvi, nes jas išskiria dvi verpiamosios karputės, o jau išorėje jos yra sujungiamos į vieną kompleksą, kuris atrodo kaip viena gija. Ant šių dviejų gijų tam tikru atstumu yra tvirtinami skysto šilko lašeliai, prie kurių ir prilimpa vabzdžiai. Jei jų nebūtų, voratinklis gaudytų labai neefektyviai. Yra daug vorų rūšių, kurių kartais net dideli vabzdžiams gaudyti skirti voratinkliai neturi šių klijingo šilko lašelių. Tokius tinklus daro daugeliui pažįstami dideli vorai – paukštėdos. Šie vorai pagal savo sandarą dar labai primityvūs, o jų voratinklinis šilkas taip pat neturi lipnių medžiagų. Tokie tinklai dažniausiai turi sudėtingą erdvinę struktūrą. Į juos patekęs vabzdys pradeda blaškytis, ir jį sučiumpa grobio laukiantis voras. Kitos rūšies skystskystu šilku yra suklijuojamos skersinės ir spindulinės voro kryžiuočio voratinklio gijos. Šis skystis išlieka elastingas ir suteikia voratinkliui lankstumo.
Kita gana didelė vorų grupė evoliucijos eigoje pradėjo gaminti kitokios struktūros gaudomąsias gijas. Vietoj klijus primenančių šilko lašelių šie vorai pagrindinę giją apipina labai tankiu nepaprastai plonų voratinklinių gijų tinklu. Šią voratinklinių gijų masę galima būtų palyginti su vata, o dar geriau – su tankiu labai plonos spygliuotos vielos tinklu. Į jį pakliuvę vabzdžiai nebegali išsipainioti ir įstringa. Kol kas mokslininkai negali tiksliai paaiškinti tokio gaudomojo tinklo atsiradimo priežasčių. Galima manyti, kad jis yra geriau pritaikytas grobiui gaudyti sausomis sąlygomis, nes jam nereikalinga drėgmė. Tačiau tokius tinklus darančių vorų paplitimas drėgnuose pasaulio rajonuose ne visiškai pateisina šią prielaidą.
Voratinklinis šilkas vorui gali tarnauti ir kaip judėjimo priemonė. Jauni voriukai pavasarį, o ypač rudenį, plinta oro srovėmis ir voratinklinėmis šilko gijomis. Rudenį jauni vorai užlipa ant atsikišusių objektų ir pavėjui pradeda leisti voratinklinę giją, kurią pagauna ir pradeda plaikstyti vėjas. Tam tikro ilgio gija jau gali panešti ir patį vorą. Tuo metu voras atsikabina nuo substrato ir 12
leidžiasi nešamas pavėjui. Šis plitimo būdas yra labai ekonomiškas energijos požiūriu, tačiau labai netikslus, nes daug vorų nusiliedžia į jiems netinkamą gyventi aplinką ir žūsta. Tai yra vienas pagrindinių vorų plitimo gamtoje būdų, nes kojomis vorai gali nukeliauti tik nedidelius atstumus.
Kaip ir plačiai žinomas natūralus šilkas, voratinklinis šilkas yra labai plona, tvirta ir elastinga medžiaga. Daugeliu parametrų jis lenkia šilkaverpių drugių gaminamą šilką. Pagal savo fizines savybes voratinklinis šilkas yra labai artimas geros kokybės nailonui ir vienas gramas voratinklinio šilko masės gasli būti ištemptas į 70 km ilgio nenutrūkstantį siūlą. Dar kitaip sakant, kiekviena kabanti bet kokios medžiagos tam tikro ilgio gija ima sverti tiek, kad nuo savo svorio nutrūksta. Voratinklinio šilko gija nutrūksta būdama 70 km ilgio, nailono 50-80, plieno 35 km. Dar įspūdingesnis yra voratinklinio šilko tamprumas. Jei plieną galima ištempti 8%, neiloną 20%, tai voro kryžiuočio voratinklio gija trūksta tik ją ištempus 30-40% nuo pradinio ilgio.
Ką žmogus mato, deja, nėra tikroji voratinklio šilko gija. Tai yra tik jos atspindima šviesa. Pati gija yra daug plonesnė ir ji turėtų būti net 160 kartų storesnė, kad žmogaus akies skiriamosios gebos užtektų ją įžiūrėti kaip atskirą objektą. Voratinklinis šilkas atspindi beveik visą į jį krentančią šviesą, šviesesnis už daugelį kitų objektų.
Žmogus jau seniai pastebėjo, kai kurias unikalias voratinklinio šilko savybes. Rumunijoje tankus ir beveik sterilus vorų urvelius išklojantis šilkas buvo naudojamas kaip tvarstis žaizdoms uždengti. Indijos ir Ramiojo vandenynų salų gyventojai voratinklį naudoja žuvims gaudyti. Į žiedu sulenktą ir prie koto pritvirtintą medžio šaką patupdomas voras, kuris visą žiedo skersmenį užpina voratinkliu. Gaunamas graibštas, kuriuo gaudomos žuvys. Voratinklis yra tiek tvirtas, kad išlaiko net iki 300 g svorio žuvis. Daug buvo bandymų panaudoti voratinklinį šilką ir audinių gamyboje, nes pagal savo dydį voras gali pagaminti neproporcingai didelį voratinklinio šilko kiekį. Buvo net konstruojami specialūs aparatai, kuriais buvo ištraukiamas ir suvejamas voratinklinis šilkas. Tačiau voratinklinis šilkas yra per plonas, kad iš jo būtų galima daryti plokščią audinį ir idėjos iš jo gaminti audinius ir drabužius buvo atsisakyta. Be to, susiduriama su didelio vorų skaičiaus, reikalingo tokiam kiekiui šilko gauti, masinio auginimo problema. Kiekvieną vorą reikia laikyti atskirai, nes laikomi kartu, net ir būdami sotūs, jie išžudo ir suėda vieni kitus. Prie voratinklinio šilko panaudojimo sugrįžo kitos technologijos ir ūkio sritys. Plonos voratinklinės gijos buvo naudojamos optinių prietaisų sistemose ir taikikliuose taikymo linijoms žymėti. Naujos galimybės atsiveria kartu su genetinėmis technologijomis. Neseniai, 2001 metų vasario mėnesį, buvo išplatintas pranešimas, kad amerikiečių mokslininkams pavyko į Nigerijos nykštukinių ožkų genomą įstatyti didelio Pietų Amerikos voro – paukštėdos genus. Perkėlus šiuos genus ožkų pieno liaukos greta pieno gamina ir voratinklinį šilką, kuris būna ištirpęs piene. 13 Svarbiausia šioje istorijoje yra tai, kad šis voratinklinis šilkas yra tris kartus lengvesnis ir tvirtesnis už iki šiol kariškių bei policijos neperšaunamose liemenėse naudojamą firmos “DuPont” gaminamą sintetinį pluoštą. Kol kas pirmoji tokia ožkų pora gyvena karinėje bazėje ir yra akylai saugoma. Mokslininkai juokauja, kad siekiant padidinti tokio šilko gamybą reikėtų pasirinkti ne ožką, bet karvę.
Dar daug neatskleistų paslapčių slypi šioje vos ne kasdieną aptinkamoje, tačiau nepaprastoje ir paslaptingoje medžiagoje
Sprendžiant iš retų vorų liekanų gintare, suakmenėjusiose augalų sultyse spėjama, kad vorai gyveno šiame pasaulyje gerokai anksčiau prieš atsirandant dinozaurams. Manoma, kad pirmieji vorai buvo urviniai gyventojai ir tik vėliau, evoliucijos eigoje, pradėjo gyventi atviresnį gyvenimą. Daugelis arachnologų mano, kad Mygalomorphae vorai, kuriems priklauso paukštėdos geriausiai išsaugojo savo protėvių tiek elgesio, tiek fiziologijos bruožus, nors evoliucija neaplenkė ir jų: pirmieji vorai siekė net 50cm , o didžiausieji dabartiniai vorai paukštėdos, tokie kaip Theraposa Blond, Theraposa apophysis ar Lasiodora Parahybana užauga tik iki 22-26 cm.
Sunku vienareikšmiškai pristatyti vorų paukštėdų sistematiką, ji yra vis pildoma ir keičiama, remiantis naujausia pripažinta klasifikacija, vorų paukštėdų šeima priskiriama vorų (Araneae) būriui, kurį sudaro apie 20 000 rūšių, skirstomų į 105 genčių ir 12 pošeimių.
Aranea būrys savo ruožtu yra skirstomas į 3 pobūrius, kurių vienas Mygalomorphae labiausiai domina vorų augintojus. Dažnai paukštėdos klaidingai yra vadinami yra vadinami „tarantulais“, ar pasatrasis pavadinimas vartojamas kaip „paukštėdų“ sinonimas. Tikrieji tarantulai priklauso Araneomorpha būrio Lycosidae šeimai, nuo paukštėdų jie skiriasi net organų sistemomis, nekalbant apie jų išorinius skirtumus. Mygalomorphae priklauso daugiau nei 1500 rūšių, skirstomų į 12 pošeimių:
1)Acanthopelminae
2)Aviculariinae Paukštėda
3)Eumenophorinae
4)Harpactirinae
5)Ischnocolinae
6)Ornithoctoninae
Poecilotheriinae
Selenocosmiinae
Selelogyrinae
Stromatopelminae
Theraphosinae
Thrigmopoeinae
Vieningos taksonomijos nebuvimas, diskutuotini tam tikros rūšies požymiai, klaidingi ankstesni nustatymai lemia, kad dažnai tas pats voras paukštėda 14
net keletą kartų keičia savo pavadinimą. Puikus pavyzdys galėtų būti Lasiodora Cristata rūšis, pavadinimu ilgą laiką buvo vadinami dvi visiškai skirtingos vorų rūšys; pirmoji dabar vadinama Lasiodora Cristata anksčiau Acanthoscurria Cristata (1923), 1964m. pervadinta į Pamphobeteus Cristatus, vėliau, 1998m. į Vitalius Cristatus, kurios dabartinis pavadinimas yra Lasiodora cristata (nuo 2001m.) Savo ruožtu, rūšis anksčiau vadinta Vitalius Cristatus, labai paplitusi mėgėjų kolekcijose, neturi nieko bendro su aukščiau aprašytu atveju, o arachnologai sutinka, kad jame yra beveik vienodai ryškūs trijų genčių: Vitalius, Lasiodora ir Nhandu bruožai, tačiau siūloma jį vadinti tikruoju Lasiodora Cristata.
Bus daugiau
Grįžtant prie anksčiau paminėto neteisingo paukštėdų vadinimo „tarantulais“ tikslinga paminėti, kad ir pats pavadinimas „paukštėda“ yra gana diskutuotinas ir sąlyginis. Žinoma, suaugę paukštėdos nesunkiai susidoroja su nedideliu paukšteliu, bet tai nėra pagrindinis jų maistas. Žinoma ir kitų Arachnida atstovų, tokių kaip Pisauridae ar Nephila, neriančių ypač tvirtus tinklus, skirtus paukštelių medžioklei. Paukštėdos nėra tokie geri pynėjai kaip Nephila, ar klajojantys medžiotojai kaip Pisauridae, jei mieliau tyko grobio lindėdami savo urveliuose, ar pasaloje, retais atvejais medžioja „šuoliuodami“ paskui savo auką.
Voratinklį paukštėdos pina visai kitais sumetimais nei kiti Araneae atstovai, tinklas jiems labiau reikalingas, kaip:
-gyvenamoji vieta, namelis, neriamas medžiuose gyvenančių paukštėdų (dažniausiai auginami Psalmopeus cambrigei, Poecilotheria, Stromatopelma calceatum, Avicularia ir t.t);
– apsauga nuo urvelio vidun galinčio patekti vandens, neprašytų svečių (bandymas apsisaugoti pvz. nuo Pompilidae vapsvų), tinklu apraizgomos urvelio „lubos“ ir užklijuojama anga nerimosi metu;
-tempiamas iš paskos voratinklio siūlas padeda vorui rasti kelią atgal į savo urvą;
-voratinklis naudojamas aukos suvaržymui;
-lopšelis nėrimuisi;
-spermos voratinklis, laikinoji spermos saugykla;
-patelės paliekama nuoroda patinams, patinas jaučia patelę pagal prie angos esančio voratinklio cheminę sudėtį;
-kiaušinių kokonas.

Vidiniai skirtumai tarp Mygalomorphae vorų pošeimių

Nusprendusiems įsigyti paukštėdą, būtų pravartu žinoti, kad jie tarpusavyje skiriasi ne vien spalva, paplitimo arealu ar laikymo sąlygomis, bet tarp atskirų pošeimų egzistuojančiais ženkliais elgesio skirtumais. Ryškiausiais požymis, skiriantis vienus vorus nuo kitų yra jų gyvenimo būdas, t.y. visus

15
paukštėdas galima suskirstyti į gyvenančius medžiuose ir gyvenančius ant žemės. Šis skirtumas nelemia vien tik būtinybės vienaip ar kitaip įrengti terariumą, bet jų gyvenimo būdas sąlygoja jų elgesį. Paukštėdos, gyvenantys medžiuose, skiriasi nuo žeminių vorų išvaizda, yra ilgesni, plonesni bei vikresni už savo žemės brolius. Išoriniai skirtumai nulemti ir jų elgesio: medžiuose gyvenantys yra agresyvesni, staigesni, sunkiau prognozuojami, jų nepatariama įsigyti pradedančiajam. Žeminiai paukštėdos yra stambesni, platesne galvakrūtine, kojos trumpesnės ir jie juda lėčiau. Šie vorai skiriasi dar ir fiziologine struktūra bei gynybos/ puolimo taktika. Kaip žinome, paukštėdų kūnas yra padengtas plaukeliais, atliekančiais keletą funkcijų, vieną kurių yra gynybinė. Voras, gindamasis, kojomis meta plaukelius į priešą taip sukeldamas nemalonų dirginimą ar ilgalaikį niežulį (kai kurių rūšių paukštėdos neturi šio sugebėjimo, plaukeliai veikia tik tiesioginio kontakto su priešu metu). Vorui augant, plaukeliai po kiekvieno nerimosi tampa vis ilgesni, tankesni ir, žinoma, veiksmingesni. Pažymėtina, kad ne visi paukštėdos turi šiuos plaukelius, kkai kurie senojo pasaulio vorai efektyviai naudoja vien tik nuodingąsias liaukas.

Leave a Comment