Ekonomikos augimas

• Vienas labiausiai pastebimų išsivysčiusių rinkos šalių ekonomikos bruožų tai yra jos augimas. Ekonominis augimas istoriniu požiūriu gyvuoja tik tris šimtus metų. Augimo tempai pagreitėjo, kai gamyboje buvo pradėtos naudoti mašinos ir meistrai.

• Ekonomikos augimas – tai procesas, pasireiškiantis realaus BNP didėjimu. Šį procesą apibūdina du pagrindiniai rodikliai:
1. realiojo bendrojo nacionalinio produkto (BNP) arba grynojo nacionalinio produkto (GNP) augimo tempai, kurie parodo, kaip didėja šalies ekonomikoje sukuriamų prekių ir suteikiamų paslaugų apimtys;
2. BNP arba GNP, tenkančio vienam gyventojui, augimo tempai, kurie apibūdina, kaip kyla tautos gyvenimo lyygis.

BNP gamybos apimtys įvairiose šalyse skirtingos, nevienodas jų didėjimo tempas. 1960 – 1990 metų laikotarpiu BNP kasmet vidutiniškai išaugdavo pavyzdžiui šiose šalyse:
• Kanadoje – 4,2%
• Italijoje – 3,6%
• Prancūzijoje – 3,5%
• JAV – 3,2%
• Vokietijoje – 3,0%

Tačiau sparčiausi tempai būdingi Japonijos ekonomikai, kur, šiuo trisdešimties metų laikotarpiu metinis BNP prieaugis siekė 6,7%. Nors ekonomikos augimas būdingas daugeliui šalių, tačiau jis nėra nei visa apimantis, nei pastovus.

Ekonamikos augimą galima sudaryti pagal įvairius kriterijus, kurių svarbiausi yra šie:
1. Gamybos veiksnių naudojimo pobūdis;
2. Gamybos apimties kitimo tempų dydis.

Pagal pirmąjį kriterijų išskiriamas:
• Ekstensyvus ekonominis augimas, pasiekiamas pasitelkus papildomus gamybos veiksnius;
• Intensyvus ekkonominis augimas, kuris pasiekiamas naudojant žymiai tobulesnius gamybos veiksnius ir pažangesnes technologijas. Šio tipo augimo rezultatas yra ne tik produkcijos gamybos apimties padidėjimas, bet ir produkcijos kokybės pagerėjimas.

Ekonominėje tikrovėje grynu pavidalu neegzistuoja nė vienas iš šių augimo tipų, paprastai kuris no

ors iš jų domonuoja priklausomai nuo to, kaip buvo pasiektas gamybos apimties padidėjimas, kokio gamybos veiksnio dėka jis gautas: ar dėl kokybinio, ar dėl kiekybinio veiksnių pasikeitimo.

Pagal antrąjį kriterijų išskiriami šie tempai:
• Dideli (spartūs);
• Nulinio augumo;
• Neigiami;
• Optimalūs.

Pirmenybė yra teikiama spartiems augimo tempams, nes, pagaminus daugiau produkcijos, išsiplečia poreikių patenkinimo galimybės, tiktai jeigu gaminama produkcija yra kokybiška ir gamybos prieaugio struktūra leidžia geriau tenkinti visų taikių gyventojų poreikius.

Nulinio ekonominio augimo tempai per trumpą laikotarpį nesukels labai neigiamų pasekmių, kadangi gali būti pasiekiami:
• Mažinant medžiagų imlumą (medžiagų sunaudojimą produkcijos vienetui), didinant kapitalo imlumą ( kapitalo sunaudojimą produkcijos vienetui) ir darbo našumą (pagamintos produkcijos kiekį per laiko vienetą);
• Mažinant karines išlaidas (karinės paskirties produkcijos gamybos apimtį).

Neigiami ekonominio augimo tempai tampa krizės reiškinių įrodymu. Mūsų šalies ekonominių augimo tempų kritimą gaalima paaiškinti šiomis aplinkybėmis:
• Staigus senų gamybinių – kooperacinių ryšių nutrūkimas;
• Morališkai ir fiziškai nusidevėjusios technikos domonavimas šalies pramonėje.

Optimalūs ekonominio augimo tempai turi remtis susidariusia šalies makroekonomine pusiausvyra ir tuo pačiu metu būti svarbiausia jos užtikrinimo priemone. Jie neturi būti labai aukšti, nes per dideli augimo tempai, kaip rodo makroekonomika, neišvengiamai sukelia infliciją.

Ekonominio augimo tempai priklauso nuo daugelio veiksnių:
• ekonominių išteklių apimties;
• struktūros ir jų paskirstymo bei panaudojimo laipsnio;
• mokslo ir technikos pažangos būklės ir gautų rezultatų panaudojimo efektyvumo, užsienio ryšių intensyvumo ir t.t. Vertinant ek
konominio augimo tempus, vis didesnę svarbą įgyja tokie gerovės rodikliai kaip gybenimo, laisvalaikio trukmė ir daugelį kt.
Ekonominio augimo veiksniai šalies ūkį veikia labai įvairiai, o kartais netgi priešingai. Pagal tai kaip šis augimas veikia šalies ūkį ekonominio augimo veiksniai grupuojami į dvi grupes:
1. tiesioginio poveikio;
2. netiesioginio poveikio;

Į pirmąją grupę tai yra į tiesioginio poveikio grupę patenka šie du pagrindiniai veiksniai:
• pasiūlos veiksniai, kuriems priklauso gamtiniai ištekliai, darbo ištekliai, kapitalas, mokslas ir technologija;
• paklausos veiksniai – bendroji paklausa, kuri veikia kaip pagrindinis ekonomikos augimo “variklis” tiek kiekybiniu ir struktūriniu, tiek ir kokybiniu požiūriu.

Į antrąją grupę tai yra netiesioginio poveikio augimui, veiksnių grupėje yra tokie svarbūs augimo veiksniai kaip darbo užmokesčio dydis ir jo dinamika, ribinis poslinkis taupyti ir ribinis polinkis investuoti, valstybės fiskalinė politika.

Kiekvienam ekonominio augimo veiksniui daro įtaką visi kiti augimo veiksniai ir bendra socialinė bei ekonominė raida, todėl jis nuolat keičiasi.

Ekonominio augimo veiksniai matuojami vertiniais (piniginiais) ir natūriniais (fiziniais) rodikliais ir išreiškiamas procentais arba absoliutiniais dydžiais. Naudojami ir kiti rodikliai, šioje lentelėje parodysime bendrojo vidaus produkto pokyčius, kuriuos palyginsime su praėjusiu laikotarpiu ir viska paversim procentais.

Šioje lentelėje pateikti duomenys rodo, jog nuo 1991 metų iki 1994 metų turėjome ekonomikos nuosmukį, vėliau ekonomika atsigavo, bet po ketverių netų vėl BVP apimtys sumažėjo ir 1999 metais susidarė 95,9 % 1998 metais sukurto BVP lygio. Šiuo metu pa

astebimas ekonomikos augimas.

Pagal BNP gamybos apimtį, tenkančią vienam gyventojui per metus, B.R.Šileris visas pasaulio šalis suskirstė į 5 grupes:
1. turtingas šalis, kuriuose BNP dalis, tenkanti vienam gyventojui svyruoja nuo 7175 iki 16162 JAV dolerių;
2. vidutinio turtingumo šalis – nuo 2700 iki 6761 JAV dolerių;
3. žemas pajamas turinčias šalis – nuo 1132 iki 2500 JAV dolerių;
4. labai neturtingas šalis – nuo 110 iki 550 JAV dolerių;
5. skurstančias šalis – mažiau nei 110 JAV dolerių vienam gyventojui.

Pagal šiuo suskirstymus Lietuva priskiriama vidutinio turtingumo šalių kategorijai, nes pajamos, tenkančios vienam gyventojui 1999 metais sudarė 11514 litų t.y. apie 2900 JAV dolerių. Šie rodikliai rodo, jog Lietuva svyruoja tarp vidutinio turtingumo ir žemas pajamas turinčių šalių tarpo. Norint pasiekti aukštesnius BNP augimo tempus, o tuo pačiu ir didesnį pragyvenimo lygį, būtini struktūriniai pokyčiai, kurie tikrai užtikrintų pramonės šakų plėtrą, jos dalies didėjimą. Taipogi viena iš pagrindinių veiksnių, galinčių iš tikro pagerinti žmonių gyvenimo sąlygas, šalia perskirstymo bei naujos etikos įgyvendinimo įdėjų, buvo laikomas ekonomikos augimas. Augant ekonomikai t.y. didėjant bendrąjam nacionaliniam produktui, kyla gyvenimo lygio rodikliai, gerėja pajamų paskirstymas visuomenėje, stiprėja valstybė ir kyla jos prestižas pasaulyje.
• Gyvenimo lygio kilimas – tai pagrindinis ekonomikos augimo tikslas. Tačiau kaip žinoma, kad bendras ekonomikos augimas neužtikrina tokios pat gerovės kiekvienai šeimai ar žmogui. Jeigu asmuo teturi jokio darbo tai ekonomikos augimas jam jokios naudos net neduos. Jei darbuotojas neturi aukštesnės kvalifikacijos, ta
ai toks augimas jam gali būti ypač nesėkmingas, nes jam netgi gali grėsti atleidimas iš darbo.
• Pajamų perskirstymas – tam tikru mastu bet kuri visuomenė perskirsto savo uždirbtas pajamas negalinčių dirbti naudai. Ekonomikai neaugant bet koks pagalbos atsidūrusiems skurde padidinimas reiškia dirbančiųjų pajamų sumažinimą, o ekonomikos augimo sąlygomis to netgi nėra. Šiuo atveju perskirstytos ne pajamos, o jų prieaugis – tai įmanoma padaryti taip, kad mažai parūpintų šeimų pajamos išaugtų didesniu mastu, negu gaunančių dideles pajamas.
• Gyvensenos kitimas. Šeimų pajamų didėjimas akonomikos augimo sąlygomis keičia jų naudojimo struktūrą. Vis daugiau pajamų šeimos ima išleisti gyvenamajam namui įrengti, kelionėms, poilsiui ir t.t. Kai nuolat patenkintos gyvybinės reikmės, žmonės atskleidžia naujų savo pajamų naudojimo galimybių, kurios paprastai realizuojamos turtinant laisvalaikį aukšto lygio kultūros, mokslo, sporto ar informacijos paslaugomis.
• Valstybės gynybinis pajėgumas ir prestižas. Kuo spartesni ekonomikos augimo tempai, tuo lengviau valstybė sprendžia savo gynybinio potencialo problemas.
• Socialiniai augimo kaštai. Ekonomikos augimas pirmiausia ir daugiausia susietas su pramonės plėtojimu, industrializavimu. Pramonės plėtojimą lydi urbanizacija, spartus gamtos eksplotavimas. Dėl miesto augimo atsiranda ar dar labiau paaštrėja specifinės urbanizavimo problemos – gyvenamųjų plotų stygius, nusikalstamumo didėjimas, transporto problemos ir šiaip daugelį kitų.
• Asmeniniai augimo kaštai. Kaštai, kuriuos turi padengti žmogus ir šeima, įgydami ekonomikos augimo teikiamą aukštesnę materialinę gerovę – tai pirmiausia įtemtesnis, emocijomis, stresais, konfliktais ir padidėjusiu netikrumu dėl ateities gyvenimas.
• Gamtos išteklių eksplotavimas ir jos teršimas. Tai beveik ryškiausias ir mažiausiai abejonių keliantis ekonomikos augimų kaštų elementas. Kai kurios šalys sugeba iš esmės sumažinti gamtos teršimą pramonės atliekomis, o gamtos turtų išsekimo problema kol kas neturi sprendimų.
Vadinasi, ekonomikos augimo problema – tai to augimo naudos ir kaštų problema. Ūkinė praktika, ypač atsižvelgiant ją globaliniu mastu, reikalauja vis tiksliau išreikšti tos naudos ir kaštų santykį ir reguliuoti būtent jį, o ne vien skatinti augimą. Nėra abejonių, kad ekonomikos augimo nauda šiandien yra didesnė negu jo kaštai. Nėra valstybių, kurios nesirūpina maksimaliu savo ūkio ugdymu.

Leave a Comment