• Vienas labiausiai pastebimų išsivysčiusių rinkos šalių ekonomikos bruožų tai yra jos augimas. Ekonominis augimas istoriniu požiūriu gyvuoja tik tris šimtus metų. Augimo tempai pagreitėjo, kai gamyboje buvo pradėtos naudoti mašinos ir meistrai.
• Ekonomikos augimas – tai procesas, pasireiškiantis realaus BNP didėjimu. Šį procesą apibūdina du pagrindiniai rodikliai:
1. realiojo bendrojo nacionalinio produkto (BNP) arba grynojo nacionalinio produkto (GNP) augimo tempai, kurie parodo, kaip didėja šalies ekonomikoje sukuriamų prekių ir suteikiamų paslaugų apimtys;
2. BNP arba GNP, tenkančio vienam gyventojui, augimo tempai, kurie apibūdina, kaip kyla tautos gyvenimo lygis.
BNP gamybos apimtys įvairiose šalyse skirtingos, nevienodas jų didėjimo tempas. 1960 – 1990 metų laikotarpiu BNP kasmet vidutiniškai išaugdavo pavyzdžiui šiose šalyse:
• Kanadoje – 4,2%
• Italijoje – 3,6%
• Prancūzijoje – 3,5%
• JAV – 3,2%
• Vokietijoje – 3,0%
Tačiau sparčiausi tempai būdingi Japonijos ekonomikai, kur, šiuo trisdešimties metų laikotarpiu metinis BNP prieaugis siekė 6,7%. Nors ekonomikos augimas būdingas daugeliui šalių, tačiau jis nėra nei visa apimantis, nei pastovus.
- Ekonamikos augimą galima sudaryti pagal įvairius kriterijus, kurių svarbiausi yra šie:
- 1. Gamybos veiksnių naudojimo pobūdis;
- 2. Gamybos apimties kitimo tempų dydis.
- Pagal pirmąjį kriterijų išskiriamas:
- Pagal antrąjį kriterijų išskiriami šie tempai:
- Nulinio ekonominio augimo tempai per trumpą laikotarpį nesukels labai neigiamų pasekmių, kadangi gali būti pasiekiami:
- Ekonominio augimo tempai priklauso nuo daugelio veiksnių:
- 1. Tiesioginio poveikio;
- 2. Netiesioginio poveikio;
- Į pirmąją grupę tai yra į tiesioginio poveikio grupę patenka šie du pagrindiniai veiksniai:
- 1. Turtingas šalis, kuriuose BNP dalis, tenkanti vienam gyventojui svyruoja nuo 7175 iki 16162 JAV dolerių;
- 2. Vidutinio turtingumo šalis – nuo 2700 iki 6761 JAV dolerių;
- 3. Žemas pajamas turinčias šalis – nuo 1132 iki 2500 JAV dolerių;
- 4. Labai neturtingas šalis – nuo 110 iki 550 JAV dolerių;
- 5. Skurstančias šalis – mažiau nei 110 JAV dolerių vienam gyventojui.
Pagal šiuo suskirstymus Lietuva priskiriama vidutinio turtingumo šalių kategorijai, nes pajamos, tenkančios vienam gyventojui 1999 metais sudarė 11514 litų t.y. apie 2900 JAV dolerių. Šie rodikliai rodo, jog Lietuva svyruoja tarp vidutinio turtingumo ir žemas pajamas turinčių šalių tarpo. Norint pasiekti aukštesnius BNP augimo tempus, o tuo pačiu ir didesnį pragyvenimo lygį, būtini struktūriniai pokyčiai, kurie tikrai užtikrintų pramonės šakų plėtrą, jos dalies didėjimą. Taipogi viena iš pagrindinių veiksnių, galinčių iš tikro pagerinti žmonių gyvenimo sąlygas, šalia perskirstymo bei naujos etikos įgyvendinimo įdėjų, buvo laikomas ekonomikos augimas. Augant ekonomikai t.y. didėjant bendrąjam nacionaliniam produktui, kyla gyvenimo lygio rodikliai, gerėja pajamų paskirstymas visuomenėje, stiprėja valstybė ir kyla jos prestižas pasaulyje.
• Gyvenimo lygio kilimas – tai pagrindinis ekonomikos augimo tikslas. Tačiau kaip žinoma, kad bendras ekonomikos augimas neužtikrina tokios pat gerovės kiekvienai šeimai ar žmogui. Jeigu asmuo teturi jokio darbo tai ekonomikos augimas jam jokios naudos net neduos. Jei darbuotojas neturi aukštesnės kvalifikacijos, tai toks augimas jam gali būti ypač nesėkmingas, nes jam netgi gali grėsti atleidimas iš darbo.
• Pajamų perskirstymas – tam tikru mastu bet kuri visuomenė perskirsto savo uždirbtas pajamas negalinčių dirbti naudai. Ekonomikai neaugant bet koks pagalbos atsidūrusiems skurde padidinimas reiškia dirbančiųjų pajamų sumažinimą, o ekonomikos augimo sąlygomis to netgi nėra. Šiuo atveju perskirstytos ne pajamos, o jų prieaugis – tai įmanoma padaryti taip, kad mažai parūpintų šeimų pajamos išaugtų didesniu mastu, negu gaunančių dideles pajamas.
• Gyvensenos kitimas. Šeimų pajamų didėjimas akonomikos augimo sąlygomis keičia jų naudojimo struktūrą. Vis daugiau pajamų šeimos ima išleisti gyvenamajam namui įrengti, kelionėms, poilsiui ir t.t. Kai nuolat patenkintos gyvybinės reikmės, žmonės atskleidžia naujų savo pajamų naudojimo galimybių, kurios paprastai realizuojamos turtinant laisvalaikį aukšto lygio kultūros, mokslo, sporto ar informacijos paslaugomis.
• Valstybės gynybinis pajėgumas ir prestižas. Kuo spartesni ekonomikos augimo tempai, tuo lengviau valstybė sprendžia savo gynybinio potencialo problemas.
• Socialiniai augimo kaštai. Ekonomikos augimas pirmiausia ir daugiausia susietas su pramonės plėtojimu, industrializavimu. Pramonės plėtojimą lydi urbanizacija, spartus gamtos eksplotavimas. Dėl miesto augimo atsiranda ar dar labiau paaštrėja specifinės urbanizavimo problemos – gyvenamųjų plotų stygius, nusikalstamumo didėjimas, transporto problemos ir šiaip daugelį kitų.
• Asmeniniai augimo kaštai. Kaštai, kuriuos turi padengti žmogus ir šeima, įgydami ekonomikos augimo teikiamą aukštesnę materialinę gerovę – tai pirmiausia įtemtesnis, emocijomis, stresais, konfliktais ir padidėjusiu netikrumu dėl ateities gyvenimas.
• Gamtos išteklių eksplotavimas ir jos teršimas. Tai beveik ryškiausias ir mažiausiai abejonių keliantis ekonomikos augimų kaštų elementas. Kai kurios šalys sugeba iš esmės sumažinti gamtos teršimą pramonės atliekomis, o gamtos turtų išsekimo problema kol kas neturi sprendimų.
Vadinasi, ekonomikos augimo problema – tai to augimo naudos ir kaštų problema. Ūkinė praktika, ypač atsižvelgiant ją globaliniu mastu, reikalauja vis tiksliau išreikšti tos naudos ir kaštų santykį ir reguliuoti būtent jį, o ne vien skatinti augimą. Nėra abejonių, kad ekonomikos augimo nauda šiandien yra didesnė negu jo kaštai. Nėra valstybių, kurios nesirūpina maksimaliu savo ūkio ugdymu.