Ignius Šeinius – XIX a.pab. – XX a. lietuvių rašytojas – impresionistas. Žymiausiais jo kūrinys – “Kuprelis”. Būtent šio romano ištrauka ir bus analizuojama. Ketvirtajame skyriuje, kuris bus nagrinėjamas, daugiausia dėmesio skirta malūnui ir Kupreliui, todėl jie bus labiau akcentuoti.
Pirmiausia I.Šeiniui, kaip ir kitiems šios modernizmo srovės atstovams, svarbiausia padaryti skaitytojui įspūdį, pagauti, užfiksuoti nuostabią, unikalią akimirką. Tokių momentinių dalykų, kaip “pro plyšius įsiveržę nubaltinti spinduliai”, rašytojas ieško gamtoje, kiekviename jos atokvėpyje, nes gamta – labiausiai kintantis elementas.
Panašiais principais I.Šeinius vadovaujasi ir aprašydamas malūną – visos istorijos pasakojimo vietą. Jis pasirinktas neatsitiktinai. Kaip jau minėjau, rašytojui labai svarbus įspūdis, bet ne ką mažiau ir paslaptingumas. Jį kaip tik ir sukuria malūnas. Prisiminkime tautosaką. Ten malūnas – mistiškumo, paslapties simbolis, siejamas su velniais, dvasiomis. I.Šeinius paslaptingumą išreiškia spalvomis. Kadangi impresionistai labiau mėgsta tamsius tonus, prieblandą nei vaiskius, gyvus atspalvius, tai ir I.Šeinius malūną spalvina blankiomis spalvomis. Labiausiai akcentuoja baltą, kuri ir tamsą nubaltina. Visgi rašytojas pamini ir kitas spalvas – spinduliai “virpančiomis spektro varsomis žvilga”.
I.Šeinius vartoja ir kitas menines priemones, Deja, jų nėra daug, vos kelios. Viena tokių – personifikacija. Ji vartojama vienam malūno elementui – vorams – apibūdinti. Šie gyviai “šokdami juose {voratinkliuose}gyvena ir šokių nuotaikoj miltais įdulkintas muses gaudo”. Ši priemonė pagyvina, suteikia –žaismingumo visai ištraukai. Rašytojas, siekdamas I kūrinį “įnešti” daugiau dinamiškumo, vartoja “judrius” veiksmažodžius ar jų formas: “įsiveržę”, “bėgioja’, “supas”, “gaudo” ir kitus.
Vis dėlto į malūną reikėtų pažvelgti ir iš kitos pusės. Juk jis ne tik pasakojimo fonas, jis – Kuprelio gyvenimas, jo gyvenimo dalis. Olesis, atrodo,”tik malūno daiktas, su juo surištas, su juo suaugęs”. Bet kodėl jam, Kupreliui, toks svarbus šis iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas statinys? Atsakymas labai paprastas. Nuo to laiko, kaip Olesis išsiskyrė su Gunde, gyveno malūne. Tikriausiai šis žino visas malūnininko paslaptis, džiaugsmus ir vargus.
Taip pat nesunku pastebėti, jog Kuprelis per daugelį metų supanašėjo su savuoju malūnu, ėmė “vienu taktu ir ritmu gyventi”. Rašytojas Olesio paveikslui atskleisti taip pat naudoja baltą spalvą,kuri ir taip liesą, pabalusį malūnininko veidą dar labiau nubaltina. Tačiau Kuprelis išsiskiria ne tik “sudžiūvusiais, smailiais pirštais”, vikriomis, gyvomis kaip žarijos akimis, bet ir tuo, jog “turi net dvi kupras: vieną krūtinėje, kitą nugaroje”. Būtent dėl to (ir todėl, kad tikrosios pavardės niekas nežino) žmonės jį praminė Kupreliu. Bet pastarasis dėl to nė kiek nepyksta. Visgi jis nėra ir toks taikus. Olesis – karštakošis: greit užsiplieskia, bet lygiai taip pat greit ir nurimsta. Geriausiai Kuprelio charakterio nepastovumą šioje ištraukoje atskleidžia jo dialogas su Ignasėliu.
Taigi štai koks tas malūnas ir jo šeimininkas Kuprelis – vienišas, bet savotiškai laimingas, paslaptingas kūrėjas, žavintis ir bauginantis žmones savo išskirtinumu, unikalumu.