Aplinkosauga

1619 0

Ilgą laiką mus įtikinėjo, kad žmogus yra žemės šeimininkas, kad jam turi paklusti visa gamta. Negalime laukti malonių iš gamtos , jas priimti – patys.

Gamtos pusiausvyra planetoje pradėta žeisti nuo tada, kai žmonija pradėjo naudoti paprasčiausias darbo įrankius. Kelis tūkstančius metų mažai domėtasi žmogaus rezultatais, mažai gilintasi į jos pasėkmes. Ir šiandien pakankamai daug žmonių abejingai stebi žaliųjų veiklą visame pasaulyje.

Technikos pažanga aplenkė mokslo žinias apie biosferą ypač apie ekologines sistemas. Pastarosios kūrėsi milijonus metų, o dabar vos per šimtą metų tuos ryšius smmarkiai apardėme. Pertvarkydami gamtą ir negalvodamas apie galutinį veiklos rezultatą ir pasėkmes, žmogus gauna tariamąją ekonominę naudą.

Pasaulio problema ne žmonių skaičiaus didėjimas ir galimas maisto nepriteklius . nerimą kelia neatsakingas gamybos intensyvumas alinant gamtą. Žakas Ivanas Kusto rašė, kad “anksčiau gamta gąsdino gamtą, o šiandien žmogus gąsdina gamtą.

Kaip aplinką veikia žmogus?

Žmogui, kaip ir kitiems gyvūnams, reikia maisto ir vandens, gryno oro ir pastogės, kad galėtų gyventi. Mes taip pat gaminame daugybę atliekų. Kaip vartotojai ir atliekų gamintojai, mes veikiame savo aplinką.
Kai žmonių populiacija buvo maža, jos poveikis aplinkai globaliniu mastu nebuvo didelis. Didėjant populiacijai, tas poveikis vis didėjo ir kėlė vis didesnį susirūpinimą.

Populiacijos dydis nėra vienintelis veiksnys, veikiantis aplinką. Žmonės nevienodai suvartoja žaliavų ir skirtingus kiekius išmeta atliekų. Kuo sudėtingesnė da

arosi mūsų technologija, tuo didesnis žmonių populiacijos poveikis aplinkai. Pvz.,keli žmonės su elektriniais pjūklais gali iškirsti daugiau medžių negu daug daugiau žmonių su kirviais. Aplinkosaugininkai mūsų daromam aplinkos poveikiui aprašyti terminą “ekologinis pėdsakas”. Pėdsako dydis priklauso nuo to, kiek mes pasiimame ir kiek sugrąžiname.

Oro teršimas

Grynas, švarus oras – tai dujų ir įvairiausių dalelyčių mišinys. Orą daugiausia teršia žmogus . Miestų ir pramonės rajonų užterštame ore kur kas daugiau retesnių dujų, kurių švariame ore esama tik pėdsakų arba visai nėra. Kai priemaišų daug , atmosfera darosi drumsta , patamsėja, blogiau permatoma. Užterštu oru nemalonu kvėpuoti, neretai jis būna netgi kenksmingas bet kokiai gyvybei. Žmogaus sveikatai kenkia užteršta aplinka; yra netiesioginė žala – mažėja augalų derlingumas , genda įvairiausi daiktai.

Svarbiausias oro teršimo šaltinis – iškastinio kuro deginimas. Akmens annglys, kūrenamos namų židiniuose, pramonės įmonių ir garvežių pakurose, gulė suodžių sluoksniu ant Europos ir Šiaurės Amerikos miestų XXa. Pradžioje, o dabar miestų orą teršia naftos produktų, ypač benzino ir dyzelino kuro, dūmai.

Deginamas kuras, ypač netvarkinguose varikliuose ir pakurose, išmeta daugybę teršulių, nevienodai veikiančių aplinką. Tarp jų ypač daug yra sieros dioksido. Iš šių aitrių, vandenyje lengvai tirpstančių dujų susidaro sieros rūgštis, nuo kurios žūva augalai, genda pastatai. Variklių cilindruose ir pakurose kai būna labai karšta, susidaro azoto oksidų. Šios tr

roškios dujos irgi virsta rūgštimis. Saulės spindulių veikiami, azoto oksidai sudaro fotocheminį smogą, ypač būdingą JAV miestui Los Andželui . Į atmosferą patenka ir daug suodžių bei pelenų – nesudegusių angliavandenilių ir kitų dalelių. Jų juodos riebios apnašos dengia pastatus, teršia drabužius. Smogas labai kenksmingas žmogaus sveikatai. Nuo 1952m.smogo Londone mirė 4000 žmonių.

Automobilis – oro teršėjas

Svarbiausias atmosferos teršimo šaltinis yra automobilis. Šiandien siūloma apriboti arba uždrausti automašinomis važiuoti kai kuriomis gatvėmis, neleisti statyti mašinų kiemuose arba gatvių pakraščiuose. .Reikia ryžtingai šalinti priežastis, sukeliančias gausų teršimą. Benzinu, kuris naudojamas daugelyje šalių, yra švino junginių; labai daug jų patenka į atmosferą ar automobilių išmetamosiomis dujomis. Miestų ore nuodingųjų anglies monoksido – dujų, kurias išskiria degantis angliavandenilinis kuras ir švino junginių koncentracijos kai kada padidėja tiek, kad oras tampa ypač pavojingas žmogaus sveikatai.

Automobiliai išmeta į orą ir kitų teršalų, tarp jų – asbesto pluoštą iš stabdžių trinkelių. Tai pavojinga žmogui. Kitas asbesto dujų šaltinis – pastatai su ugniai atspariomis dangomis. Atmosferą dujomis ir kietosiomis priemaišomis teršia įvairios chemijos pramonės įmonės.

Šių laikų atmosferos teršimo šaltiniai

Nedidelis, bet nuolat didėjantis atmosferos teršimo šaltinis – radioaktyvusis spinduliavimas, kylantis bandant branduolinį ginklą ar naudojant a tominę energiją taikiems tikslams. Į atmosferą patenka nuodingų organinių medžiagų, kai chemikalais purškiami laukai; didesnis nuodingųjų teršalų koncentracijos kartais padaro žalos gyvūnams ir gretimų laukų au

ugalams.

Įtariama, kad į atmosferą yra patekusių naujų medžiagų, darančių ilgalaikį žalingą poveikį aplinkai. Pavyzdžiui, manoma, kad freonai naudojami kaip šaldomoji medžiaga ir buityje naudojami aerozoliniai purškiami iš balionėlių, naikina aukštutinės atmosferos apsauginį ozono sluoksnį, kuris saugo Žemės paviršių nuo gyvybei pavojingų ultravioletinių spindulių. Be to, atmosferoje didėja anglies dioksido, kuris gali sutrikdyti planetos šilumos balansą. Daugiausia problemų atmosferai sukėlė pramonė. Ji galėtų jas ir išspręsti. Veiksmingi turtingų pramonės šalių įstatymai padėjo sumažinti oro teršimą – dabar teršalai lieka dūmtraukių filtruose. Naujosios gamyklos turi geresnius valymo įrenginius, ieškoma būdų automobilių ir lėktuvų varikliams patobulinti. Visos šios priemonės yra brangios , bet, norėdami naudotis pramonės teikiamomis gėrybėmis, turime už tai mokėti. Neturtingose šalyse, kurios tik pradeda savo pramonės erą, oro teršimo problema labai opi. Dabar aplinkos užterštumas kelia didelį rūpestį.

Ozono sluoksnis

Tai itin svarbus klimatą formuojantis atmosferos elementas, nors sudaro tik milijoninę jos dalį. Jo daugiausiai susidaro per elektros iškrovas(žaibo metu) arba fotochemines reakcijas, veikiant Saulės ultravioletiniams spinduliams. Dėl intensyvaus Saulės spinduliavimo dar aukščiau ozonas yra, ir aukščiau kaip 80km. Jo praktiškai nėra.

Nuo sugeriančio Saulės ultravioletinius spindulius ozono sluoksnio priklauso Žemės paviršiaus optimalus apšvietimas ir terminis rėžimas, tinkamas gyviems organizmams gyventi. Šios dujos kaip filtras sulaiko didelę dalį trumpabangių Saulės spindulių, pasiekiančių mūsų planetą. Svarbi šių du

ujų savybė – sulaiko apie 20%Žemės spindulių infraraudonųjų spindulių ir kartu mūsų planetos šilumą.

Šiaurės pusrutulyje užfiksuota, kad ozono sumažėja 5 – 8%. Taip iškilo “ozono problema”. 1985m. anglai virš Antarktidos surado didelę ozono “skylę”. 1985m. skylė padidėjo 16%. Anglų mokslininkai apskaičiavo, kad nuo 1979 – 1985m. virš Antarktidos ozono sumažėjo 40%. Jau dabar dėl padidėjusios ultravioletinių Saulės spindulių skvarbos gali žūti Žemės paviršiuje dalis planktono ir žuvų ikrų, pagausėti žmogaus odos vėžinių ligų. Mokslininkai įsitikinę, jog suplonėjus ozono sluoksniui, kils įvairių gyvūnų ir augalų mutacijų, padaugės vėžinių ligų.

Vanduo! Tu neturi nei skonio, nei spalvos, nei kvapo, tavęs neįmanoma aprašyti, tavimi mėgaujasi, nežinodami, kas tu toks. Negalime teigti, kad tu būtinas gyvenimui: tu pats gyvenimas. Tu pripildai mus džiaugsmu, kurio negalima paaiškinti mūsų jausmais. Su tavimi mes atgauname jėgas, kurias buvome praradę. Tavo dėka mumyse vėl atgyja mūsų širdies šaltiniai – tai žinomo prancūzo rašytojo Antuano de Sent Egziuperi žodžiai.

Vanduo yra visų pradų pradas. Jame atsirado gyvybė. Tačiau mes užmiršome, kad vanduo yra labai svarbus gamtos turtas. Neliko šiandien buvusio dvasingo požiūrio į vandenį. Paskendome gyvenimo verpetuose ir pačių sukurtų problemų labirintuose. Nesivargindami ir nesusimąstydami gamybos atliekas verčiame aplink save. Didelė dalis tų teršalų patenka ir į vandenį. Vandenį teršia pramonė, autotransportas, žemės ūkis, miestų buitiniai vandenys. Nuo užteršto vandens pasaulyje miršta daug žmonių.

Vandens netaupymas ir švaistymas – tai žmonijos trumparegystė. Jo visuotinis terš imas – nusikaltimas, o nevalymas negalvojimas apie savo rytdieną. Vanduo turi nuostabią savybę – apsivalyti. Šis procesas paspartėja didelio nuolydžio, su rėvomis, slenksčiais, užtvankomis upėse, kuriose vanduo aktyviai maišosi su oru, t. y. vyksta aeracija. Lėtai tekančios upės ir ežerai lėtai apsivalo. Vandenį aktyviai valo jame gyvenantys o

. . .

Planetoje auga ne vien miškai. Žemėje yra apie 500tūkstančių augalų rūšių, o žmogus kol kas naudoja tik apie 23 tūkstančius. Ūkininkaudami žmonės sukultūrino vos apie 700 augalų rūšių .

Augalai skirstomi į vandens, dirvos, antžeminius ir požeminius. Vandens augalų žmogus dar dabar mažai panaudoja, bet jau intensyviai juos teršia. Sausumoje derlingasis dirvos sluoksnis geriausiu atveju gali būti iki metro storio.tuo tarpu vandenyno šelfe(iki 200metrų storio) užauga labai daug biomasės.Dirvoje bakterijos, dumbliai, grybai aktyviai dalyvauja dirvodaros procesuose, didina dirvos derlingumą. Skurdžiausia yra požeminė augalija, bet ir ji jau teršiama per užterštus požeminius vandenis. Daugiausia naudojama, gausiausia ir plačiausiai aptariama augalija. Šiandien ji teršiama jau visoje planetoje.

Plati ir dažnai nepamatuota žmogaus neigiama veikla augalams. Taigi augalų pasaulyje mūsų laukia dar daug atradimų. Augaliją reikia saugoti ir saikingai naudoti. Steigiamos specialios augalams saugoti teritorijos: SAUGOMOS TERITORIJOS, DRAUSTINIAI, REZERVATAI, NACIONALINIAI PARKAI..

APIBENDRINIMAS

Dabar labai svarbu visapusiškai, giliai pažinti ir suprasti gamtos dėsnius ir su jais remiantis formuotis visuomenės nuomonę apie santykius su gamta. Žmogaus harmoningi santykiai su gamta labai priklauso nuo tradicijų, auklėjimo, atsakomybės jausmo. Jei bus vaikas išauklėtas niekuomet neterš aplinkos. Mūsų ateitis – vaikai. Turime jau nuo mažų dienų juos skatinti globoti paukštelius, nedeginti žolės, nelaužyti medelių. Vaikams reikia ne tik pasakoti, bet ir rodyti, leisti įsitikinti kaip teršiamas oras, vandens telkiniai, dirva. Svarbu, kad ateinančios kartos įsisąmonintų gamtos vertę ir mūsų atsakomybę už gyvybės išsaugojimą.

Tik informuota, apsišvietusi visuomenė parodys rūpestį gamtai, supras savo atsakomybę už gamtinę aplinką, vaikus ir anūkus. Norint mylėti, reikia bent šiek tiek pažinti.”Žemė skursta dėl mūsų dvasinio skurdumo”.SUSIMĄSTYKIME.

Join the Conversation

×
×