EKIU PAKEITĖ EURAS

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

EKONOMIKOS KATEDRA

EKIU PAKEITĖ EURAS

TURINYS

Įvadas........................
..........................3
1. Europos pinigų
sistema.......................
...............4

1.1. Ekonominė pinigų
sąjunga.......................
..........5

1.2. Europos pinigų sistemos ir ekonominės pinigų sąjungos
skirtumai.............9
2. Euro įvedimo įtaka
rinkai........................
............10

3. Euras ir
Lietuva.......................
...................11

4. Lietuvos banko vaidmuo Lietuvai įstojus į ES ir įsivedus
eurą.................13
5. Europos Sąjunga, įvedusi bendrą
valiutą.......................
......13
6. Euro įvedimo
nauda.........................
................15

6.1. Euro įvedimo nauda
Lietuvoje.......................
.........17
7. Euro simbolis, monetos,
banknotai.......................
.........18

7.1. Lietuviški euro banknotai ir
monetos.......................
.....22
Išvados.......................
.........................23
Literatūros
sąrašas.......................
...................25
Priedai.......................
........................26

ĮVADAS

Europiečiams reikėjo dviejų pasaulinių karų, kad būtų pradėta
ieškoti naujų Europos valstybių vienybės formų. Nenorėdamos kartoti po
Pirmojo pasaulinio karo padarytų klaidų, demokratinės Europos vyriausybės
ieškojo vienijimosi būdų ir pasirinko politinę, ekonominę ir finansinę
integraciją. Ši integracija vyko įvairiomis formomis ir perėjo keletą
laipsniškos plėtotės etapų, po kurių buvo padėti kkonstituciniai Europos
Sąjungos (ES) pamatai, ir jai priklausančios valstybės negrįžtamai pasuko
tiek politinės, tiek ekonominės ir valiutų sąjungos linkme.

Grynųjų eurų įvedimas – istorinis įvykis, apibendrinantis kelių
dešimtmečių Europos bendrijos pastangas kuriant teisines ir ekonomines
sąlygas bendrai Europos valiutai. Šio įvykio išskirtinumą padidina rinkos
dalyvių lūkesčiai, kad euro įvedimas turės reikšmingą ir ilgalaikį poveikį
ne tik euro zonos šalių, bet ir viso pasaulio ekonomikos raidai, lems
struktūrinius pokyčius tarptautinėje prekyboje ir tarptautinių finansų
srautuose. Ir nors pasigirsta abejonių bendros valiutos nauda, vis dėlto
jas nusveria lūkesčiai, kad bendra valiuta paskatins euro zzonos šalių,
kartu ir kitų Europos šalių ekonomikos plėtrą. Pažymėtina, kad bendros
valiutos projekto įgyvendinimas priklausys nuo pačių ES šalių – būtina, kad
jos ir toliau tęstų pradėtas valstybės finansų, socialinio draudimo
reformas, panaikintų likusius kapitalo judėjimo apribojimus bei atliktų
kitus užsibrėžtus darbus ekonomikos liberalizavimo srityje.

Šio da

arbo tikslas – supažindinti su Europos pinigų sistema bei
Ekonomine ir pinigų sąjungą. Atskleisti kokios priežastys ir aplinkybės
paskatino ekiu pakeitimą euru. Apibendrinti euro privalumus ir trūkumus.
Pateikti išvadas.

Teoriniai daliai parašyti naudoti periodiniai leidiniai, mokslinė
literatūra ir internete publikuoti straipsniai.

1. EUROPOS PINIGŲ SISTEMA

Jau nuo septintojo dešimtmečio Europos Sąjungoje buvo planuojama
sukurti piniginę ir ekonominę pinigų sąjungą (EPS). 1969 m. Europos
Viršūnių Taryba Hagos susitikimo metu oficialiai paskelbė tikslą sukurti
EPS.

1970 m. parengtoje P. Kernerio ataskaitoje pateiktas planas, kaip
per 10 metų sukurti Ekonominę ir pinigų sąjungą. Tačiau dėl tuo metu
kilusios naftos krizės ir nevienodos valstybių narių ekonominės politikos
bei silpno JAV dolerio pirmosios pastangos susieti valiutas „valiutų
grandine“ žlugo, ir buvo apsiribota tik sistemos, į kurią įėjo Vokietija,
Danija ir Beniliukso šalys, sukūrimu.

Po pakartotino mėginimo Europos pinigų sistema sukurta 1979 m.,
atsiskaitymams pradedamas naudoti bendras Europos piniginis vienetas – ekiu
(ECU). Taai buvo precedento neturintis bendradarbiavimo pinigų politikos
srityje įvykis. Europos pinigų sistema sukurta remiantis stabilių, tačiau
koreguojamų valiutų kursų koncepcija. Jos esmė – nustatyti centriniai
nacionalinių valiutų kursai ECU atžvilgiu. Ekiu nebuvo teisėta mokėjimo
priemonė bei neturėjo materialios išraiškos – banknotų ir monetų. Ekiu,
kurį sudarė 12 valstybių, buvusių ES narėmis ES (Mastrichto) sutarties
pasirašymo metu, t. y. 1992 m. vasario mėn., valiutos (į ekiu sudėtį
neįėjo Austrijos, Švedijos ir Suomijos valiutos, kadangi šios valstybės ES
narėmis tapo 1995 m.), buvo naudojamas kaip apskaitos vienetas, o jo vertė
priklausė nuo bazinės sudėtinių valiutų vertės. Tačiau, e

ekiu vis tik
įgijo taupymo vertę, kadangi jais buvo išreikšta nemaža valstybinio ir
privataus sektoriaus skolų dalis. Ekiu taip pat buvo vartojamas bendrovių
tarpusavio atsiskaitymams ir užsienio prekyboje. Nors ir nelabai plačiai,
tačiau šiek tiek ekiu naudojo ir gyventojai – atsiskaitydami čekiais ir
atsidarydami taupomąsias sąskaitas ekiu. Taigi ekiu negalima vadinti
tikrais pinigais.

1990-1991 m. vedant derybas dėl ES (Mastrichto) sutarties,
politikai ir ekonomistai vieningai pripažino, kad Europos pinigų sistema
veikė sėkmingai, buvo labai sumažinti Europos valiutų kurso svyravimai:
1979-1985 m., palyginti su 1975-1979 m., sumažėjo perpus ir dar tiek pat
1986-1989 m. Infliacijos lygio bei ilgalaikių palūkanų normų sumažėjimas
ir konvergencija taip pat turėjo įtakos sėkmingam Europos pinigų sistemos
funkcionavimui.

Europos pinigų sistemos sėkmė buvo labai stiprus argumentas
diskusijoms dėl Ekonominės ir pinigų sąjungos. Jos prasidėjo po 1985 m., ir
vis dažniau atrodė, kad EPS – būtinas žingsnis, leisiantis baigti ir kurti
bendrąją rinką.

1988 m. Viršūnių Taryba Hanoverio susitikime nutarė įkurti
komitetą, kurio pirmininku paskirtas Europos Komisijos pirmininkas
Jacque‘as Delors‘as. Komitetas turėjo pateikti pasiūlymus dėl konkrečių
etapų, kurie leistų įkurti EPS. J. Delors‘as rekomendavo įgyvendinti trijų
etapų planą, numatantį intensyviau koordinuoti ekonominę ir pinigų
politiką. Visa tai ilgainiui padėtų įvesti bendrąją Europos Sąjungos
valiutą ir įkurti Europos centrinį banką.

Remiantis J. Delors‘o ataskaita, Europos Viršūnių Tarybos
susitikime, vykusiame 1982 m. Madride, nuspręsta, kad pirmasis EPS etapas
turėtų prasidėti 1990 m. liepos mėn., o 1991 m. gruodžio mėn. Mastrichte
Europos Viršūnių Taryba nutarė įvesti Europos Sąjungos bendrąją valiutą i
iki
2000 m. Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartyje numatytos bendros ES
valiutos įvedimo sąlygos ir grafikas.

1.1. EKONOMINĖ PINIGŲ SĄJUNGA

Ekonominės ir pinigų Sąjungos įkūrimas ir euro įvedimas –
kulminacija proceso, prasidėjusio daugiau kaip prieš 40 metų, kai 6 šalys
Romoje pasirašė Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartį. Šis procesas
paskatino Europos ekonominę ir politinę integraciją. I992 m. 12 valstybių
ir vyriausybių Vadovai pasirašė Europos Sąjungos sutartį, dar vadinama
Mastrichto sutartimi. Joje buvo akcentuojamas ir bendros valiutos
sukūrimas. 1995 m. pabaigoje Madride vykusio Europos Viršūnių Tarybos
susitikimo metu nutarta naująją Europos valiutą pavadinti EURU. Be to, buvo
nustatytas euro įvedimo trijų fazių scenarijus. EPS kūrimąsi taip pat
galima suskirstyti į tris etapus. Pirmasis EPS kūrimosi etapas prasidėjo
dar gerokai prieš pradedant galioti Mastrichto sutarčiai.

1 etapas (1990 m. liepa – 1993 m. spalis)

Europos Viršūnių Tarybos susitikime, vykusiame 1989 m. Madride,
nutarta, kad pirmasis EPS etapas turi prasidėti 1990 m. liepos mėn.,
panaikinus visus barjerus laisvam kapitalo judėjimui. Pirmajame etape buvo
pasiektas didesnis ES šalių ekonomikų suartėjimas, pagal konstituciją
koordinuojant ekonominę ir pinigų politiką, priimta nuostata, draudžianti
privilegijuotą skolinimąsi iš finansų institucijų. Svarbus argumentas,
paskatinęs EPS įkūrimą, buvo sėkmingas Europos pinigų Sistemos
funkcionavimas, dėl ko sumažėjo valiutų kurso svyravimai, infliacijos lygis
ir ilgalaikių palūkanų normos.

2 etapas (1993 m. lapkritis – 1998 m. gruodis).

1993 m. lapkričio mėn. įsigaliojusi Mastrichto sutartis atvėrė
kelią antrajam EPS etapui Frankfurte prie Maino įkuriamas Europos pinigų
institutas (EPI). Pagrindiniai EPI tikslai buvo stiprinti centrinių bankų
Tarpusavio bendradarbiavimą ir pinigų politikos derinimą, rengtis Europos
centrinių ba

ankų sistemos (ECBS) sukūrimui, siekiant įgyvendinti bendrą
pinigų politiką. Šio etapo metu ES narės pasiekė akivaizdžią pažangą
ekonominio suartėjimo srityje ir daugelis iš jų atitiko stojimo į EPS
kriterijus.

1998 m. gegužės mėn. Europos Viršūnių Taryba paskelbė 11 ES
valstybių, kurios nuo 1999 m. sausio 1 d. tapo EPS narėmis, sąrašą.
Pažymėtina, kad, remiantis Mastrichto sutartimi, baigiamojo EPS etapo
pradžia ES šalyse priklauso nuo jų atitikimo nustatytiems konvergencijos
kriterijams, todėl ne visos ES narės iš karto tapo pilnateisėmis EPS
narėmis.

Tame pačiame susitikime buvo paskelbta, kad valstybių, EPS narių,
dvišaliai valiutų keitimo kursai nustatomi pagal Europos pinigų Sistemos
valiutų tarpusavio keitimo centrines normas 1998 m. liepos 1 d.
Frankfurte prie Maino įkurtas Europos centrinis bankas (ECB) ir numatyta
ECBS struktūra. Europos centrinis bankas yra institucija, atsakinga už
bendros pinigų politikos įgyvendinimą euro zonoje. Pagrindinis Europos
centrinio banko tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Europos centrinių
bankų sistemą (ECBS) sudaro Europos centrinis bankas ir Europos Sąjungos
valstybių narių centriniai bankai.

Pagrindiniai ECBS uždaviniai:

1. nustatyti ir įgyvendinti Bendrijos pinigų politiką,

2. vykdyti valiutos keitimo operacijas,

3. laikyti ir valdyti valstybių narių oficialiąsias užsienio

atsargas,

4. užtikrinti sklandų ir patikimą mokėjimų sistemos veikimą.

Bendradarbiauti su atitinkamomis valdžios įstaigomis vykdant
patikimą kredito įstaigų priežiūrą ir užtikrinant finansų sistemos
stabilumą.

Euro zoną sudaro ES valstybės narės, kurios įsivedė bendrą
valiutą – eurą. Euro zonai dabar priklauso 12 valstybių: Airija, Austrija,
Belgija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai,
Portugalija, Prancūzija, Suomija ir Vokietija.

Nedalyvaujančios šalys: Kipras, Čekija, Estija, Vengrija,
Latvija, Lietuva, Malta, Lenkija, Slovakija ir Slovėnija. Danija, Švedija
ir Jungtinė Karalystė yra ES narės, bet nėra įsivedusios bendros valiutos.
Danija yra Valiutų kurso mechanizmo II (VKM II) narė. Tai reiškia, kad
Danijos krona yra susieta su euru, bet kursas nėra fiksuotas.

3 etapas (1999 m. sausis – 2002 m. liepa)

1999 m. sausio 1 d. euras tapo vienintele savarankiška valiuta
Ekonominėje ir pinigų sąjungoje, o euro zonos valstybių nacionalinės
valiutos prarado savarankiškumą ir tapo tik euro išraiška, nors
pereinamuoju laikotarpiu dar ir cirkuliavo apyvartoje. Tuo tikslu Europos
Sąjungos Taryba patvirtino EPS dalyvaujančių 11 valstybių nacionalinių
valiutų ir euro fiksuotus tarpusavio keitimo kursus. Nustatyti
nacionalinių valiutų ir euro kursai pateikiami 1 lentelėje.

1 lentelė

Nacionalinių valiutų ir euro kursai

|1 EUR = 10,787564 |Airijos svaro (IEP); |
|1 EUR = 13,7603 |Austrijos šilingo (ATS); |
|1 EUR = 40,3399 |Belgijos franko (BEF); |
|1 EUR = 166,386 |Ispanijos pesetos (ESP); |
|1 EUR = 1936,27 |Italijos liros (ITL); |
|1 EUR = 40,3399 |Liuksemburgo franko (LUF);|
|1 EUR = 2,20371 |Olandijos guldeno (NLG); |
|1 EUR = 200,482 |Portugalijos eskudo (PTE);|
|1 EUR = 6,55957 |Prancūzijos franko (FRF), |
|1 EUR = 5,94573 |Suomijos markės (FIM); |
|1 EUR = 1,95583 |Vokietijos markės (DEM). |

2001 m. sausio 1 d. Graikija taip pat tapo oficialia dvyliktąja
Ekonominės ir pinigų sąjungos nare ir įsivedė piniginį vienetą eurą.
Nustatytas oficialus drachmos keitimo kursas:

|1 EUR = 340,75 |Graikijos drachma (GRD) |

Toks nacionalinių valiutų fiksavimas reiškia, kad dalyvaujančių
EPS šalių valiutų tarpusavio keitimo kursai yra pastovūs, ir nekinta euro
atžvilgiu.

Pereinamasis laikotarpis truko nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2001
m. gruodžio 31 d., kai nacionalinės valiutos egzistavo kartu su euru, t. y.
visi mokėjimai grynaisiais buvo atliekami nacionalinėmis valiutomis, o
euras cirkuliavo tik negrynuoju pavidalu. Šiuo laikotarpiu ECB tapo
atsakingas už valstybių dalyvių pinigų politiką. Pinigų, kapitalo, valiutų
ir tarpbankinės rinkos pradėjo naudoti eurą. Naujos valstybių skolos
išreiškiamos eurais. Euro zonos valstybių privatus sektorius ir gyventojai
šiuo laikotarpiu galėjo pasirinkti, ką naudoti atsiskaitymams negrynuosius
pinigus – eurus ar nacionalines valiutas.

Nuo 2002 m. sausio 1 d. EPS dalyvaujančiose valstybėse pradėjo
cirkuliuoti euro monetos ir banknotai. Kurso apskaičiavimas pateikiamas 2
lentelėje.

2 lentele

Kurso apskaičiavimas

|1 pavyzdys: |
|1 JAV doleris = 4 Lt |
|1 euras = 0,9620 JAV dolerio = 4 x 0,9620 = 3,8480 Lt |
|1 euras = 1,95583 Vokietijos markės = 6,55957 Prancūzijos franko |
|1 Vokietijos markė = 3,8480 : 1,95583 = 1,9674 Lt |
|1 Prancūzijos frankas = 3,8480 : 6,55957 = 0,5866 Lt |
|2 pavyzdys: 1 JAV doleris = 4 Lt |
|1 euras = 0,9558 JAV dolerio = 4 x 0,9558 = 3,8232 Lt |
|1 euras = 1,95583 Vokietijos markės = 6,55957 Prancūzijos franko 1 |
|Vokietijos markė = 3,8232 : 1,95583 = 1,9548 Lt |
|1 Prancūzijos frankas = 3,8232 : 6,55957 = 0,5828 Lt |

Euras tapo vienintele valiuta, o nacionalinių valiutų monetos ir
banknotai buvo palaipsniui išimami iš apyvartos iki 2002 m. liepos 1 d.
Tačiau senuosius pinigus į naujus buvo galima keisti keletą metų po to, kai
jie nustojo būti teisėta atsiskaitymo priemone. Naktį iš 1998 m. gruodžio
31 d. į 1999 m. sausio 1 d. ECU buvo perskaičiuotas į eurą santykiu 1 ECU :
1 euras. Euras nėra sudarytas iš atskirų valiutų, jis – savarankiška
valiuta, kurios vertė nepriklauso nuo sudedamųjų valiutų vertės ir ją į
apyvartą išleidžia Europos centrinis bankas. EST nustatyti euro ir euro
zonos valstybių valiutų perskaičiavimo kursai nereiškia, kad euro ir ne
euro zonos valstybių valiutų (pvz., JAV dolerio, Japonijos jenos ir pan.)
santykis yra pastovus. Euro kursas šių valiutų atžvilgiu kinta ir
nustatomas rinkoje. Pavyzdžiui, 2000 m. kovo 10 d. Frankfurto prie Maino
biržoje euras kainavo 0,9620 JAV dolerio, o kovo 29 d. 0,9558 JAV dolerio.

Lietuvoje iki 2002 m. vasario 2 d. litas buvo susietas su JAV
doleriu, todėl lito ir euro santykis keitėsi priklausomai nuo
susiklosčiusio rinkoje euro ir dolerio santykio, o lito ir kitų euro zonos
šalių valiutų (Vokietijos markės, Prancūzijos franko ir kt.) santykis buvo
apskaičiuojamas pagal nustatyta šių valiutų ir euro santykį.

2002 m. vasario 2 d. Vyriausybė pritarė Lietuvos banko
pasiūlymui nustatyti, kad bazinė valiuta Lietuvoje yra euras (EUR).

Taip pat pritarta oficialiam lito kursui – 3, 4528 už 1 eurą.
Lito ir euro kursas nustatytas pagal vasario 2 d. 15 val. 30 min.
(Lietuvos laiku) Europos centrinio banko paskelbtą JAV dolerio ir euro
santykį.

Vyriausybė netekusiais galios pripažino 1994 m. nutarimus,
kuriais bazine valiuta Lietuvoje buvo nustatytas JAV doleris bei lito ir
dolerio kursas.

1.2. Europos pinigų sistemos

ir Ekonominės pinigų sąjungos skirtumai

Nors Europos pinigų sistemos, kuri pradėjo funkcionuoti 1979 m.,
jokiu būdu negalima laikyti pinigų sąjunga, ji, padėdama stabilizuoti ES
valstybių narių valiutas ir skatindama jų ekonominės politikos koordinavimą
bei konvergenciją, sudarė prielaidas Ekonominei ir pinigų sąjungai sukurti.
Valiutų kurso mechanizmas (VKM) buvo esminis Europos pinigų sistemos
komponentas, nes jame buvo numatyti „fiksuoti, bet koreguojami“ valiutų
tarpusavio kursai. Tai reiškė, kad tam tikrose ribose valiutų kursai galėjo
svyruoti vienas kito atžvilgiu. Jeigu valiutos kursas nustatytas ribas
viršydavo arba nukrisdavo žemiau jų, atitinkamų šalių atsakingosios
institucijos turėjo reaguoti į susidariusią padėtį atitinkamomis pinigų
politikos priemonėmis. VKM padėjo stabilizuoti ES valstybių narių, kurios
jam priklausė, valiutų kursus: 1979-1995 m. valiutų paritetas buvo
keičiamas vis rečiau.

Didžiausias skirtumas tarp Europos pinigų sistemos ir Ekonominės
pinigų sąjungos yra tas, kad EPS pagrindą sudaro du svarbiausi komponentai:
Mastrichto sutartyje numatyta bendroji valiuta, kuri pakeičia visų EPS
dalyvaujančių valstybių narių nacionalines valiutas, ir Europos centrinis
bankas, atsakingas už bendros pinigų politikos vykdymą ir dar didesnę
ekonominės ir fiskalinės politikos konvergenciją. Veikiant Europos pinigų
sistemai, valstybės turėjo savo nacionalines valiutas ir kontroliavo
nacionalinę pinigų politiką. Tačiau kartu Europos pinigų sistemos sukūrimas
buvo precedento neturintis įvykis, kadangi ją sukūrus, valstybės narės
neteko tam tikros dalies savo įgaliojimų vykdyti nepriklausomą valiutų
kursų politiką – valiutų kursų paritetus buvo galima keisti tik
„tarpusavio susitarimu“.

2. Euro įvedimo įtaka rinkai

Svarbiausias bendros valiutos įvedimo tikslas – sukurti
stabilumą, kuris sudarytų sąlygas tolygiam ekonomikos augimui ir užimtumo
didėjimui. Stabilumo sąlygas pirmiausia užtikrina nepriklausomas ECB, kurio
pagrindinis uždavinys – palaikyti euro zonos kainų stabilumą, o antras –
Stabilumo ir augimo pakte apibrėžtą fiskalinę drausmę. Be to, tikimasi, kad
bendros valiutos įvedimas paspartins euro zonos valstybėse augimo tempus,
nes sumažės darančios neigiamą įtaką prekybai ir investicijoms operacijų
išlaidos, išnyks valiutos kurso svyravimai, o eurais išreikštos kainos taps
skaidresnės.

Euro įvedimas ne tik sąlygos stabilumą EPS viduje, bet sukurs
platesnę ekonominio ir valiutinio stabilumo zoną už EPS ribų. ES viduje tam
lemiamą įtaką daro stiprėjantys ryšiai su valstybėmis, kurios dar neįsivedė
euro. Už ES ribų šį procesą lemia tai, kad daugelis Vidurio ir Rytų Europos
(VRE) valstybių įvairiomis formomis susiejo savo valiutas su euru.

Didėjant pasitikėjimui euru tarptautinėje rinkoje, jis vis
plačiau vartojamas prekyboje už euro zonos ribų ir gali pamažu tapti
patrauklia alternatyva dolerio atžvilgiu. Kartu bendros valiutos įvedimas
sudaro palankias sąlygas kurtis Europoje likvidžiai, plataus masto ir
skaidriai rinkai, kuri skatina sparčius Europos šalių bendrovių jungimosi
procesus.

Euras jau tapo svarbia valiuta tarptautinėje vertybinių popierių
rinkoje. Išleidžiami nauji ir jau egzistuojantys skolos vertybiniai
popieriai euro zonoje yra išreiškiami eurais. Privačios bendrovės rinkoje
taip pat platina obligacijas ir akcijas, išreikštas eurais.

Be to, pamažu euras tampa vis reikšmingesne centrinių bankų
oficialių, užsienio atsargų valiuta. Tai rodo jo didėjantį tarptautinį
vaidmenį ir perspektyvas vidaus stabilumui palaikyti.

Trumpai apibūdinsime ir euro išorės poveikį rinkai. Bendrovių,
įkurtų EPS valstybėse narėse, sąnaudos yra mažesnės. Šios bendrovės dabar
veikia vienoje bendroje rinkoje vietoj vienuolikos atskirų. Be to, vis
plačiau naudojant eurą tarptautinėje prekyboje, sumažėja valiutos kurso
rizika, atsiranda daugiau verslo ir prekybos galimybių komercinėms
bendrovėms, o ypač vidutinėms ir mažoms įmonėms, tačiau kartu stiprėja ir
konkurencija. Be to, didelės finansinės euro rinkos sukūrimas, kartu su
didėjančia kapitalo rinkos integracija pagerina investavimo sąlygas.

Taigi šalys, susiejusios savo valiutas su euru, turi galimybę
veikti didesnėmis valiutos kurso stabilumo sąlygomis didesnėje ekonominėje
zonoje, palyginti su tomis šalimis, kurios dar tik pareiškė ketinančios
susieti savo valiutas su euru.

3. EURAS IR LIETUVA

Europos Sąjunga turi bendrą vienijantį dalyką, kurį jos piliečiai
regi kasdien savo piniginėse – eurą. Šio žingsnio svarba – begalinė.
Galimybių bei su jomis susijusių pavojų – taip pat begalinė. Neveltui
pasirengimas euro pinigų cirkuliavimui yra ES prioritetas. Nuo to, kaip jį
sutiks ES piliečiai, didžia dalimi priklauso ES įvaizdis ir netgi
pritarimas ar nepritarimas tolesnei integracijai ir ES plėtrai. Bendros
valiutos įvedimas yra paskutinis iš didžiųjų integracijos projektų prieš
būsimąją ES plėtrą. Lietuva susiejo litą su euru. Tai svarbus žingsnis ne
tik ekonomine, bet ir simboline prasme. Reikia tikėtis, kad tai paskatins
aktyvesnį Lietuvos įmonių persiorientavimą į ES rinkas. ES ekonominės ir
pinigų sąjungos nariais tikriausiai tapsime 2006-2007 m., dėl to vyks
nemažai diskusijų. Pirmiausia tai Lietuvos banko nepriklausomybė ir ją
įteisinantis įstatymas. Seimas tokį su ES teise suderintą įstatymą priėmė,
dėl jo kilo nemažai diskusijų. Jų reikia, nes sprendžiami fundamentalūs
dalykai – mūsų pinigų sistemos stabilumas ir patikimumas. Lietuvos banko
nepriklausomybė ir pinigų politikos tikslas – kainų stabilumas – yra tie
akmenys, kurie daugelyje šalių sutvirtino pinigų sistemą ir sudarė tinkamas
sąlygas tolydžiam ekonomikos augimui. Ir to reikia pirmiausia mums patiems,
o ne Europos Sąjungai.

Stodama į ES Lietuva įsipareigojo įvesti eurą. Jo įvedimo sąlyga
– ne mažiau kaip du metus dalyvauti antrajame valiutų kurso mechanizme
(VKM II), prie kurio Lietuva prisijungė 2004 m. birželio 28 d.

VKM II yra euro zonos šalių ir valstybių ES narių, neįsivedusių
euro, valiutų kurso politikos sistema. Pagrindinis šios sistemos bruožas –
nustatomos valstybės, neįsivedusios euro, nacionalinės valiutos ir euro
pagrindinis kursas bei leistinos kurso svyravimo ribos, ne didesnės kaip
±15 procentų nuo pagrindinio kurso. Valstybės, dalyvaujančios VKM II,
pagrindinis valiutos kursas turi atitikti jos ekonomikos pagrindus ir
garantuoti konkurencingumą.

Lietuvos banko vadovai ne kartą yra sakę, kad sėkmingai įvykdžius
VKM II reikalavimus šalis vietoj lito įsivesti eurą galės 2006–2007 m.

Lietuva, siekianti tapti Europos pinigų sąjungos nare, turi
atitikti griežtus Mastrichto sutartyje numatytus konvergencijos kriterijus:

– infliacija negali būti didesnė už trijų valstybių ES narių,
kuriose yra žemiausias infliacijos lygis, infliacijos vidurkį daugiau kaip
1,5 procentinio punkto. Toks kainų stabilumas turi būti ilgalaikis;

– bendrojo šalies biudžeto deficitas negali būti daugiau kaip 3
procentai bendrojo vidaus produkto (BVP) arba jis turi sparčiai ir
nuosekliai artėti prie šio lygio;

– valstybės skola negali būti didesnė kaip 60 procentų BVP arba
ji turi sparčiai ir nuosekliai mažėti;

– ilgalaikių Vyriausybės vertybinių popierių (VVP) palūkanų
normos negali būti didesnės už trijų valstybių ES narių, kuriose žemiausias
infliacijos lygis, ilgalaikių VVP palūkanų normų vidurkį daugiau kaip 2
procentiniais punktais;

– šalies nacionalinė valiuta turi būti stabili ir mažiausiai
dvejus metus, dalyvaujant VKM II, neperžengti nustatytų svyravimo ribų (±15
procentų) euro atžvilgiu.

Mažiausiai kartą per dvejus metus arba paprašius valstybei narei,
neįsivedusiai euro, Komisija ir Europos centrinis bankas (ECB) parengia
ataskaitas apie valstybės pasiektą pažangą vykdant konvergencijos
kriterijus ir šias ataskaitas pateikia ES Tarybai. Pasiūlius Komisijai, ES
Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu ir aptarusi Europos Vadovų
Tarybos susitikime, nusprendžia, ar valstybė narė atitinka Mastrichto
sutartyje nustatytus kriterijus.

2004 m. spalio mėnesį Europos Komisija ir Europos centrinis
bankas pateikė ataskaitą apie 11 ES narių pasirengimą įsivesti eurą.
Lietuva su Švedija minimos kaip geriausiai tam pasirengusios ir
atitinkančios tris iš penkių keliamų kriterijų. Ataskaitoje pabrėžta, kad
Lietuva laikosi Mastrichto kriterijų, sėkmingai vykdo makroekonominę
politiką, jos valiuta stabili. Tačiau perspėjama, kad šalies ekonomikos
augimas gali sulėtėti, todėl gali atsitikti taip, kad valstybė viršys 3%
biudžeto deficito norma. Tiesa, ataskaitos autoriai užsimena, kad
dabartinis biudžeto vykdymas leidžia tikėtis, kad ši riba nebus viršyta.

Europos Komisija ir Europos centrinis bankas atkreipė dėmesį į
dabar galiojančio ir nūdienos situacijai pritaikyto Lietuvos banko įstatymo
nuostatas, kurios turi būti patikslintos pagal Europos Sąjungos teisės
reikalavimus iki euro įvedimo procedūrų.

Yra ir Konstitucijos koreguotinų nuostatų dėl valiutos išleidimo,
Lietuvos banko valdybos pirmininko atleidimo. Tai žinomi dalykai, dėl jų
diskutuota ir anksčiau, kai kurie išspręsti kituose teisės aktuose.

4. Lietuvos banko vaidmuo Lietuvai įstojus į ES

ir įsivedus eurą

Lietuvos bankas ir toliau bus Lietuvos centrinis bankas. Iš esmės
pasikeitė tai, kad Lietuvos bankas tapo Europos centrinių bankų sistemos
(ECBS), kurią sudaro ECB ir visų valstybių ES narių centriniai bankai,
nariu.

Narystė ECBS lemia glaudesnį bendradarbiavimą priimant sprendimus
dėl centrinio banko operacijų tvarkos, statistikos, apskaitos ir kitose
srityse. Lietuvos banko valdybos pirmininkas dalyvauja ECB bendrosios
tarybos darbe jos visateisio nario teisėmis, Lietuvos bankas – įvairių
komitetų veikloje, tačiau, kol Lietuvoje nebus įvestas euras, tiesiogiai
nedalyvaus nustatant ir įgyvendinant bendrą pinigų politiką.

Lietuvoje įvedus eurą, Lietuvos bankas įgis balsavimo teisę ECB
valdančiojoje taryboje, kurios viena iš pagrindinių funkcijų yra bendros
pinigų politikos euro zonoje nustatymas. Kartu Lietuvos bankas įmokės visą
reikalaujamą dalį į ECB kapitalą ir perves į ECB dalį užsienio atsargų.
Tačiau Lietuvos bankas ir toliau veiks kaip šalies centrinis bankas
garantuodamas, kad Lietuvoje būtų įgyvendinti ECB priimti sprendimai.

5. EUROPOS ĄJUNGA, įvedusi bendrą valiutą

Daugiau nei 70 proc. Europos Sąjungos valstybių narių prekybos
vyksta pačioje Sąjungoje. Tikimasi, kad ši prekyba ir toliau augs. Įvedus
eurą Europos ekonomikos valiuta buvo apsaugota nuo infliacijos. Įmonės
dabar gali saugiau planuoti savo finansinę ateitį. Be to, įvedus eurą
sumažėjo tarptautinių pervedimų išlaidų, o tai skatina gerovę. Įvedus euro
banknotus ir monetas sumažėjo prekybos operacijų tarp valstybių narių
išlaidos, palūkanų norma pasiekė žemiausią iki šiol egzistavusį lygį, o
ateities kartas slegiantis valstybių įsiskolinimas taip pat sumažėjo. Euras
stulbinančiai sumažino pasaulinę spekuliaciją valiuta. Jei nebūtų įvestas
euras, iškilus karams ar sprogus informacijos technologijų muilo burbului
atskiros Europos valstybių valiutos vėl būtų susidūrusios su spekuliacija,
lėtinančia ekonomikos augimą. 

Euras yra ne tik ekonominis projektas, bet ir politinis simbolis.
Ekonominiu atžvilgiu vidaus rinka įvedus bendrus pinigus tampa ir vietine
rinka. Taip sukuriamos geresnės sąlygos ekonomikos klestėjimui ir vartotojų
gerovei, sumažinamos išlaidos bei prisidedama prie nedarbo problemos
sprendimo. Politiniu atžvilgiu euras akivaizdžiai simbolizuoja Europos
integraciją, žemyno kelią į vienybę įvairovėje, ginkluotų konfliktų
išvengimą ir persiorientavimą į bendrus, taikingus ir gerovę skatinančius
tikslus. 

Bendros valiutos įvedimas reikalauja, kad valstybės narės iš
dalies atsisakytų suvereniteto. Pinigų politikos sprendimus priima jau nebe
atskiros valstybės, o bendra institucija – Europos centrinių bankų sistema
(ECBS) su svarbiausia jos sudėtine dalimi – Europos centriniu banku (ECB).
Šis bankas yra nepriklausomas ir pirmiausia siekia kainų stabilumo. Taip
stiprinamas pasitikėjimas valiuta, verslininkystė tampa patikimesnė, o
gerovės lygis kyla. Be to, stabili valiuta yra būtina siekiant užtikrinti
žmonių pensijas. 

Siekiant užtikrinti kainų stabilumą nepakanka atsargios Europos
centrinio banko politikos. Pernelyg dideli nuolatiniai biudžeto deficitai
valstybėse narėse gali taip pagreitinti infliaciją, kad centrinis bankas
nebesugebės pagerinti situacijos. Tarptautinės valiutos, tokios kaip euras,
naudojimą sunkina dar ir tai, kad dalyvaujančios valstybės narės savo
finansų politiką orientuoja skirtingai. Valstybėse narėse tai gali sąlygoti
asimetrišką palūkanų normą, kuri apsunkina pinigų politikos įgyvendinimą ir
lėtina ekonomikos augimą euro zonoje. 

Istoriškai susiklostęs kompetencijos padalijimas tarp valstybių
narių ir Europos institucijų sąlygojo neįprastą situaciją, kurioje pinigų
politikos klausimai yra sprendžiami virš valstybiniu, o ekonomikos ir
finansų klausimai – dažniausiai valstybiniu lygiu. Konceptualiu požiūriu,
pinigų politiką būtų galima lengviau įgyvendinti, jei egzistuotų Europos
ekonominė vyriausybė. Neretai ginčijamasi dėl to, ar ji turėtų būti
sudaryta. Tačiau nekyla abejonių, kad artimoje ateityje tokia vyriausybė
nebus sudaryta. 

Kadangi tokios ekonominės vyriausybės nėra, 1997 m. Amsterdame
vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime buvo priimtas Stabilumo ir
augimo paktas, kuriame nustatytos valstybių narių įsiskolinimo ribos. Jis
patikslina Mastrichto sutarties nuostatas. ES valstybės narės, įskaitant ir
euro dar neįvedusias valstybes nares, įsipareigoja kasmet įgyvendinti
biudžeto perviršį arba bent subalansuotą biudžetą. Išankstinio įspėjimo
sistema turi padėti identifikuoti valstybes, kuriose biudžeto deficitas
gali viršyti leistinų 3 proc. BVP, o taip pat sudaryti sąlygas laiku imtis
pataisų. Jei valstybės nesiima būtinų pataisų, taikomos priverstinės
priemonės, o blogiausiu atveju gali būti skiriamos piniginės baudos.
Stabilumo paktas užtikrina, kad Mastrichto konvergencijos kriterijų,
kuriuos būtina įvykdyti norint tapti euro zonos valstybe, bus laikomasi ir
įvedus bendrą valiutą. 

Biudžeto perviršio iš esmės siekiama tam, kad 3 proc. ribos
nevaržomos valstybės narės galėtų laviruoti ir imtis atitinkamų priemonių
ekonominio sąstingio metu. O tai reiškia, kad ekonomikai klestint biudžetas
yra tobulinamas, o prireikus vykdomos struktūrinės reformos. Pakte taip pat
numatytos sąlygos netaikyti sankcijų ypač sunkaus ekonominio sąstingio
metu. Jei nacionalinės pajamos per metus sumažėja bent 2 proc., iškart
nutraukiamos visos procedūros. Jei šios pajamos sumažėja nuo 0,75 iki 2
proc., Taryba sprendžia, ar procedūra bus taikoma. 

Akivaizdi asimetrija tarp stabilumo ir augimo, kurių reikalaujama
pakte, vis kelia maišatį. Paktas yra priemonė sukurti nuo infliacijos
apsaugotą valiutą, kuri būtų tvirtas ekonomikos augimo pagrindas. Paktas
taip pat padės sumažinti ekonomiką slegiantį biudžeto deficitą ir
palengvins valstybių palūkanų naštą, o siekiant metinio biudžeto perviršio
bus sukaupti rezervai, kurie gelbės ekonominio sąstingio metu. Įdomu
pažymėti, kad valstybės, įdėjusios didžiausias pastangas laikydamosi pakto
nuostatų, dabar pasiekia geriausių ekonominių rezultatų. 

 

6. EURO ĮVEDIMO NAUDA

       Makroekonominė euro įvedimo nauda:

• panaikina valiutos keitimo kurso riziką;

• sustiprina vieningą rinką;

• skatina investicijas euro zonoje;

• skatina nacionalinių ūkių konvergenciją;

• valiutos stabilumas.
       Mikroekonominė euro įvedimo nauda:

• palengvina finansines operacijas tarp valstybių;

• palengvina vartotojų judėjimą;

• sutaupomas pinigų keitimo laikas;

• nėra valiutos keitimo mokesčio;

• lengviau palyginti kainas.

       Vieningos valiutos įvedimas panaikina valiutos nestabilumą
dalyvaujančiose šalyse (negrįžtamai nustačius fiksuotą keitimo kursą) bei
jį sumažina už tų šalių ribų. Kadangi euras naudojamas didelėje valiutinėje
zonoje, jis turėtų išlikti stabilesnis spekuliacijų atžvilgiu nei būtų
atskiros valiutos. Vidinis valiutos nestabilumo panaikinimas bei išorinis
sumažinimas leis eksportuotojams tvirčiau planuoti ateities rinkas. Tai
gali lemti didelį augimo potencialą.

Bendra rinka išplės įmonių galimybes importuoti ir eksportuoti.
      Tikimasi, kad euro įvedimas duos žymią naudą. Pavyzdžiui,
vieninga valiuta sumažins tiek vystymo strategijų, tiek prekybos tarp ES
šalių verslo kaštus. Be to, verslams daugiau nereikės mokėti šiuo metu
susidarančių ribinių kaštų, siekiant apsidrausti nuo valiutų kurso
svyravimo rizikos. Verslai, vykdantys komercines operacijas skirtingose
šalyse narėse taip pat daugiau neturės apskaitos vedimo skirtinga valiuta
kaštų. Daugiausiai naudos dėl to turės mažos įmonės. Specialistai nustatė,
kad šiuo metu eksportuojant valiutos kaštai mažose kompanijose yra dešimt
kartų didesni nei multinacionalinėse kompanijose, kurios pardavimais gali
padengti pirkimus bei nustatyti palankiausias sąlygas.
      Tai taip pat palengvins gyvenimą turistams bei pasienyje
gyvenantiems žmonėms. Klientams, keliaujantiems euro zonoje nereiks keisti
pinigų. Jie turės mažiau nepatogumų pervedant dideles pinigų sumas į kitas
šalis. Keliautojams nereikės keisti pinigų ir bankams mokėti komisinių.
Klientas Europos Sąjungos ribose gali vykdyti tokius stambius pirkimus ar
operacijas, kaip poilsiavietės ar baldų įsigijimas. Vieninga valiutos
sistema palengvina tokius sandorius.
      Dėl padidėjusios konkurencijos bei kainų palyginamumo Europoje
turėtų žymiai sumažėti kainos. Pagrįstos fiskalinė ir monetarinė politikos
leis išlaikyti santykinai žemas ir pastovias palūkanų normas bei kainas.

Infliacija ir biudžeto disbalansas bus kontroliuojamas
koordinuotos ekonominės ir bendros monetarinės politikos. Mažesni
ilgalaikių investicijų kaštai bei mažesnė palūkanų norma skatins rinkos
skaidrumą bei investicijas į verslą, padidins kapitalo grąžą.
      Taip pat bus ir geopolitinės naudos: Europa pagaliau įgys
monetarinę ir finansinę įtaką, proporcingą jos ekonominei svarbai, ir todėl
Europos politika bus labiau nepriklausoma. Euro zona bus stabili
tarptautinės valiutos atžvilgiu. 
      Žinoma, perėjimas prie vieningos valiutos turi ir keletą
trūkumų:

• padidėjusi konkurencija ne vienai įmonei gali reikšti bankrotą

ar būtinybę susijungti. Dėl to gali būti prarasta daug darbo

vietų;

• didelės išlaidos dėl valiutų keitimo, kurių didžioji dalis teks

EVS šalių verslo subjektams. Įmonės, finansų investicijos turės

pritaikyti naujai valiutai įvairią įrangą (pardavimo automatus,

grynųjų pinigų išdavimo įrengimus, kasos aparatus, kompiuterinės

apskaitos programas ir pan.);

• sumažės finansų institucijų gaunamos pajamos keičiant valiutą,

komisiniai už ateities sandorius, bankai neteks savo šalies

rinkos pranašumų dėl nacionalinės valiutos;

• bankų, esančių už konkrečių šalių sienų, konsolidacijos

priežiūros padariniai.

Bankų veiklos plėtra ne tik komplikuos priežiūros organų darbą, bet
daugiau dėmesio reikės skirti ir jų priežiūrai organizuoti visos Europos
mastu. Priežiūra bus sudėtingesnė, nes bankai vis plačiau veiks už šalies,
prižiūrinčios atitinkamą kredito įstaigą, ribų. Norint, kad euras taptų
dominuojančia valiuta pasaulyje, būtina užtikrinti jo stabilumą.

Taigi bendros valiutos įvedimas turi ne tik savų privalumų, bet ir
trūkumų. Tačiau galima prognozuoti, kad neigiamos euro įvedimo pasekmės
bus laikinas ir daugiausia pasireikš tik kelis pirmuosius metus, kol euro
įvedimas bus visiškai įgyvendintas. Vėliau turėtų labiau išryškėti
teigiamos tendencijos.

6.1. EURO ĮVEDIMO NAUDA LIETUVOJE

       Iš dešimties naujų Europos Sąjungos narių penkios – Lietuva,
Latvija, Estija, Kipras ir Malta – turi fiksuotus valiutų kursus. Tai
reiškia, kad šios šalys praktiškai jau yra               praradusios savo
pinigų sistemos savarankiškumą ir viena koja jau įžengė į euro zoną,
kadangi jų valiutos, tarp kurių ir Lietuvos litas, yra susietos su euru.
Tačiau, praktiškai praradus veiksmingas pinigų politikos priemones, visos
vieningos valiutos įvedimo naudos šios šalys dar negauna. Šį faktą galima
traktuoti kaip vieną iš rimčiausių argumentų už galimą kuo greitesnį euro
įvedimą Lietuvoje. 
      Nežiūrint į tai, jog euro įvedimas ateityje eliminuotų net
teorinę galimybę vykdyti šalies pinigų politiką ir susilpnintų galimybę
kontroliuoti pinigų bazę, Lietuvos ekonomikai, verslui ir visuomenei euro
įvedimas galėtų būtų labai naudingas. Kapitalo rinkos pilna integracija
šaliai yra labai svarbi keliais aspektais:

• šalies ekonomika tampa ne tokia jautri valiutos svyravimams;

• sumažėja finansinio nestabilumo ir valiutos kursų svyravimų rizika,

kuri dažnai gali atsirasti mažose rinkose;

• geresnės tampa papildomų kapitalo šaltinių mobilizavimo

perspektyvos;

• išnyksta lito ir euro konvertavimo bei labai sumažėja pinigų

pervedimo išlaidos (labai preliminariais paskaičiavimais tai leistų

Lietuvos verslo įmonėms susitaupyti 250-500 mln. Lt);

• išnyksta lito devalvavimo rizikos premija ir sumažėja skolinimosi

palūkanos.
        Remiantis dabartinių euro zonos narių patirtimi grynųjų eurų
įvedimas 2002 m. vidutinę infliaciją euro zonoje padidino tik 0,1-0,3% ir
buvo tik trumpalaikiu kainas didinančiu veiksniu. Tuo tarpu ilguoju
laikotarpiu euro įvedimo poveikis, didinęs infliaciją, greitai išnyko ir
tapo ilgalaikiu kainas mažinančiu veiksniu dėl grynosios valiutos keitimo
sąnaudų panaikinimo ir didesnio kainų skaidrumo.  
       Dar vienas argumentas už vieningos Europos valiutos įvedimą 2006-
2007 m. yra dabartinis šalies ekonominis augimas. Įsiliejimas į euro zoną
dėl augančių prekybos ir investicijų srautų turėtų gerokai paspartinti
ekonomikos plėtrą, o tai leistų sėkmingai įveikti galimas komplikacijas,
kurios galėtų pasireikšti trumpuoju laikotarpiu iš karto po Lietuvos pinigų
rinkos transformacijų, susijusių su euro įvedimu. Tarptautinio valiutos
fondo tyrimo duomenimis, euro įvedimas Vidurio ir Rytų Europos šalyse
galėtų padidinti šių šalių BVP vidutiniškai 20-25%.
       Taigi, Lietuva prisirišusi litą prie euro moka visą buvimo
vieningos valiutos erdvėje kainą, tačiau negauna vieningos valiutos
teikiamos naudos. Norint minimizuoti šiuos kaštus, eurą šaliai reikia
įsivesti kuo greičiau.

7. EURO SIMBOLIS, MONETOS IR BANKNOTAI

Simbolis “€” buvo pristatytas Europos Komisijos kuriant vieningos
valiutos sistemą. Dizainas turėjo tenkinti tris paprastus kriterijus:

– gerai atpažįstamas Europos simbolis;

– lengvai parašomas ranka;

– estetiško dizaino.

 Buvo pasiūlyta trisdešimt dizaino variantų. Iš jų dešimt buvo
kokybiškai įvertinti visuomenės. Tyrimo metu buvo atrinkti du dizaino
variantai. Tarybos prezidentas Jacques Santer ir už eurą atsakingas Europos
Komisijos atstovas Yves-Thibault de Silguy išrinko galutinį variantą, kuris
pateiktas 1 priede.

ES valiutos euro dizainas kilęs iš graikų raidės epsilon,
atsižvelgiant į Europos civilizacijos ištakas bei pirmąją žodžio “Europa”
raidę. Lygiagrečios linijos simbolizuoja euro stabilumą. Euro ženklas yra
lengvai atpažįstamas ir manoma, kad per kelerius metus jis taps toks pat
populiarus, kaip dolerio ženklas ($). Euro ženklas yra labai patogus ir
randamas kiekvieno naujo kompiuterio ar rašomosios mašinėlės klaviatūroje.
Oficialus euro sutrumpinimas yra “EUR”. Jis buvo užregistruotas
Nacionalinėje Standartų Organizacijoje (ISO) ir bus naudojamas verslo,
finansiniais bei komerciniais tikslais, kaip “FRF” (Prancūzijos frankas),
“DEM” (Vokietijos markė), “GBP” (svaras sterlingas) ir “BEF” (Belgijos
frankas) ir t.t.

Kiekviena euro zonai priklausanti šalis turi teisę sukurti
vadinamąją nacionalinę eurų monetų pusę (reversą). Šiuo metu rinkoje yra 12
skirtingų eurų monetų variantų – tiek, kiek euro zonai priklauso šalių.
Visose 12 euro zonos šalių cirkuliuoja skirtingos aštuonios euro monetos.
Tuo tarpu eurų monetų bendroji pusė (aversas) visose šalyse yra vienoda. .
Šioje pusėje pavaizduotos Europos žemėlapio variacijas. Europietiškos pusės
dizainai buvo atrinkti pagal Europos Komisijos paskelbtą konkursą ir
patvirtinti šalių narių ministrų. Europietišką monetų pusę sukūrė Luc Luycx
iš Royal Belgian Mint ir pavaizdavo Europos Sąjungos žemėlapį paralelių
linijų, jungiančių 12 Europos Sąjungos vėliavos žvaigždžių, fone. 1, 2 ir 5
centų monetos vaizduoja Europos vietą pasaulyje, o 10, 20 ir 50 centų
monetos simbolizuoja Europą kaip atskirų tautų grupę. Vieninga Europa be
sienų pavaizduota 1ir 2 eurų monetose.

2001 m. sausio 1 d. dvylikoje ES valstybių narių buvo pradėti
naudoti skirtingi septyni euro banknotai.  1996 metais Europos Monetarinio
Instituto Taryba (EMI), ECB pirmtakė, paskelbė konkursą euro banknotų
dizainui sukurti. Nacionaliniai centriniai bankai atrinko dizainerius, kad
šie pateiktų septynių banknotų eskizų seriją, panaudodami vieną ar abi
paskelbtas temas: “Europos amžiai ir stiliai” bei abstrakčią modernią temą.
Vėliau tais pačiais metais žymių marketingo, dizaino bei meno istorijos
specialistų grupė atrinko penkis geriausius dizainus dviejose kategorijose.
Europoje buvo atliktas visuomenės nuomonės tyrimas apie šiuos dizainus.
1996 metų gruodžio mėnesį Dubline Europos Taryba išrinko populiariausią
Robert Kalina iš Oesterreichische Nationalbank dizainą, kuris pagrįstas
tema “Europos amžiai ir stiliai”. Jo tema atspindi septynis svarbius
architektūros periodus Europos kultūrinėje istorijoje. 

  Euro įvedimo tvarkaraštis pateikiamas 3 lentelėje.

 

 

3 lentelė

Euro įvedimo tvarkaraštis
|Laikotarpis |Veiksmai |Atsakomybė |
|Iki 1997 |Euras įstatymiškai patvirtinamas |Komisija pateikia |
|metų |kaip valiuta; |siūlymą priimti Tarybai;|
|birželio 30 | | |
|d. | | |
|   |Susitarimas dėl stabilumo ir |Komisija pateikia |
| |augimo; |siūlymą priimti Tarybai;|
|   |Valiutos Keitimo Kurso Mechanizmas |Europos Monetarinis |
| |II; |Institutas pateikia |
| | |siūlymą priimti Tarybai;|
|   |Ateities monetarinės politikos |EMI |
| |priemonių planas; | |
|   |Euro monetų dizainas. |Komisija pateikia |
| | |siūlymą priimti Europos |
| | |Tarybai. |
|1998 metų |Spendimas dėl šalių narių |Europos Taryba; |
|pavasaris |dalyvavimo; | |
|   |Sprendimas pritaikytas |Ekonomikos ir Finansų |
| |atsižvelgiant į tai, ar šalyse |Ministrų Taryba |
| |narėse yra / nėra didelis viešas |(ECOFIN); |
| |deficitas (104. 12) ir pateikiamos | |
| |rekomendacijos dėl euro pritaikymo | |
| |šalims, kurios atitinka nustatytas | |
| |sąlygas; | |
|   |Ypatinga Europos Parlamento sesija |Europos Parlamentas; |
| |pagal ECOFIN rekomendaciją; | |
|   |Sprendimas dėl šalių narių |Valstybių ir vyriausybių|
| |dalyvavimo nuo euro įvedimo |vadovai; |
| |pradžios. Išlikusių praktinių etapų| |
| |pritaikymas euro įvedimui; | |
|   |Nustatomi valiutų kursai; |   |
| |rekomenduoti Europos Centrinio | |
| |Banko (ECB) prezidento bei | |
| |Vykdomosios Tarybos. Juos po | |
| |konsultacijų su Parlamentu bei EMI | |
| |gegužės mėnesio pabaigoje nustato | |
| |valstybių ir vyriausybių vadovai; | |
|   |Suderinami įstatymai; euras |Ekonomikos ir Finansų |
| |nustatomas vieninga valiuta šalims |Ministrų Taryba (ECOFIN)|
| |narėms (109 nuostata, 4); 106.6 | |
| |straipsnyje numatomos monetų | |
| |techninės specifikacijos ir su ECB | |
| |veikla susiję įstatymai. | |
|1998 metai |Įkurtas Europos Centrinis Bankas |Taryba (tik EMU |
| |bei paskirta vykdančioji Taryba; |priklausančios šalys); |
|   |Pradėta eurobanknotų ir monetų |Taryba ir šalys narės; |
| |gamyba; | |
|   |Reikalingų antrinių įstatymų |Komisija siūlo, Taryba |
| |suderinimas. |sprendžia. |
|1999 metų |Yra nustatomas fiksuotas valiutos |   |
|sausio 1 |keitimo kursas bei įsigalioja | |
|diena |įvairūs įstatymai, susiję su euru; | |
|   |Apibrėžiama ir vykdoma vieninga |Europos Centrinių Bankų |
| |euro monetarinė politika; |Sistema (ESCB); |
|   |Pradedamos vykdyti užsienio biržų |Europos Centrinių Bankų |
| |operacijos eurais; |Sistema (ESCB); |
|   |Nauja vieša skola išreiškiama |Šalys narės, Europos |
| |eurais. |Investicijų Bankas, |
| | |Komisija |
|1999 metų |Bankų ir finansų sektoriaus |   |
|sausio 1 |perorientavimas į eurą; | |
|diena-2002 | | |
|metų sausio | | |
|1 diena | | |
|   |Pagalba visai ekonomikai teisingai |Komisija ir šalys narės |
| |persiorientuojant. | |
|2002 metų |Pradeda cirkuliuoti euro banknotai;|Europos Centrinių Bankų |
|sausio 1 | |Sistema (ESCB); |
|diena | | |
|   |Pradeda cirkuliuoti euro monetos; |Šalys narės; |
|   |Užbaigiamas perėjimas prie euro |Šalys narės. |
| |viešajame valdyme | |
|2002 metų |Atsisakoma nacionalinių banknotų ir|Šalys narės; |
|liepos |monetų. |Europos Centrinių Bankų |
|mėnesio 1 | |Sistema (ESCB). |
|diena | | |

7.1. Lietuviški eurO BANKNOTAI IR MONETOS

Lietuvos herbas po kelerių metų bus pažįstamas visiems ES
gyventojams – jo atvaizdas atsidurs jų piniginėse.

Iškart po to, kai litus pakeis bendra ES valiuta – eurai,
apyvartoje pasirodys Lietuvoje kaldintos euro centų monetos. Mūsų šalyje
kaldintus eurus puoš Vytis bei užrašas „Lietuva“.

Eurus Lietuvoje planuojama pradėti kaldinti kitais metais.
Gipsinius eurų monetų modelius Lietuvos bankui pateikė 14 autorių arba jų
grupių. Konkurso dalyviams buvo keliami reikalavimai, kad monetose būtinai
būtų modifikuotas valstybės herbo simbolis Vytis, užrašai „Lietuva“ bei
„2007“. Be to, ant monetų turi būti ES simbolis – dvylika žvaigždučių.
Lietuvoje bus kaldinamos 1, 2, 5, 10, 20 ir 50 euro centų bei 1 ir 2 eurų
monetos. Popieriniai eurai bus gaminami užsienyje.

Lietuva turės pati pasigaminti visas monetas, kurių prireiks
šalies rinkai., negalutiniais duomenimis, prireiks 200 mln. monetų
vienetų.. Planuojama, kad nukaldinti visas Lietuvai reikalingas monetas
prireiks vienerių metų. Tačiau apyvartoje atsiras tik tada, kai bus
nuspręsta atsisakyti litų.

ES šalių ambasadoriai sutarė, kad euras monetose, banknotuose, ES
Konstitucijos sutartyje bus vadinamas bendruoju terminu „euro“. Tačiau
nacionaliniuose teisės aktuose Lietuva ES valiutos pavadinimą galės rašyti
ir lietuviškai – „euras“.

IŠVADOS

Europiečiams reikėjo dviejų pasaulinių karų, kad būtų pradėta
ieškoti naujų Europos valstybių vienybės formų. Nenorėdamos kartoti po
Pirmojo pasaulinio karo padarytų klaidų, demokratinės Europos vyriausybės
ieškojo vienijimosi būdų ir pasirinko politinę, ekonominę ir finansinę
integraciją. Ši integracija vyko įvairiomis formomis ir perėjo keletą
laipsniškos plėtotės etapų.

1979 m. Sukurta Europos pinigų sistema – ekiu.

1993 m., įsigaliojus Mastrichto sutarčiai, padėti konstituciniai
Europos Sąjungos (ES) pamatai, ir jai priklausančios valstybės negrįžtamai
pasuko tiek politinės, tiek ekonominės ir valiutų sąjungos linkme.

1999 m. sausio 1 d. Europos valiutos vienetas ECU buvo
perskaičiuotas į eurą santykiu 1:1 ir vienuolikoje Europos Sąjungos
valstybių, kurios dalyvavo trečiajame Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS)
etape, atsiskaitymams negrynaisiais pinigais buvo įvesta bendra valiuta –
euras.

2002 m. sausio 1 d. dvylikoje ES šalių (prie minėtų 11 EPS šalių
prisijungus ir Graikijai) į apyvartą buvo išleisti euro banknotai ir
monetos. Nuo 2002 m. kovo 1 d. euras tapo vienintele teisėta mokėjimo
priemone euro zonos valstybėse.

Lietuva sėkmingai vykdo makroekonominius ir finansinius
reikalavimus, nustatytus eurą įsivesti norinčioms šalims, ir turi
pakankamai laiko padaryti būtinus teisės aktų pakeitimus, reikalingus litą
pakeisti euru. Todėl Lietuva turi realias galimybes 2006 metų pabaigoje –
2007 metų pradžioje litą pakeisti euru.

Bendroji valiuta, kaip esminis žingsnis Europos integracijos
procese, kasdieniniame gyvenime mums suteikia daug privalumų, be to,
prisidės prie klestėjimo ir stabilumo stiprinimo pasaulyje kurio taip
šiandien reikia ir ateityje reikės Europai.

Įvedus eurą, visiškai išnyks bet kokia nacionalinės valiutos ir
euro kurso kitimo rizika, o Lietuvos finansų rinka taps bendros euro zonos
finansų rinkos dalimi. Dėl to, atsiskaitant su pagrindiniais prekybos
partneriais Europoje, nebus pinigų keitimo, sumažės skolinimosi ir
pervedimo išlaidos, bus skatinamos investicijos ir prekybos ryšiai. Kadangi
visi pagrindiniai Lietuvos prekybos partneriai naudos eurą, bus sudarytos
geresnės sąlygos kainoms palyginti, o tai savo ruožtu skatins sveiką
konkurenciją, išnyks kainų svyravimas, kurį lemia valiutų kursų pokyčiai.
Šie ir daugelis kitų veiksnių turėtų spartinti Lietuvos ūkio augimą, naujų
darbo vietų kūrimą, o kartu – ir gerovės kilimą iki ES lygio.

Lietuva prisirišusi litą prie euro moka visą buvimo vieningos
valiutos erdvėje kainą, tačiau negauna vieningos valiutos teikiamos naudos.
Norint minimizuoti šiuos kaštus, eurą šaliai reikia įsivesti kuo greičiau.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Euras – Europos sąjungos valiuta: klausimai ir atsakymai: V.: Europos
Komisijos delegacija Lietuvoje, 1999.
2. Kelias į pinigų sąjungą / Parengė S. Kruopas. V.: LBDFI,1999.
3. Lietuvos banko pinigų politika Europos ekonominės ir pinigų sąjungos
kontekste“ Lietuvos banko valdybos pirmininko RĖ. Šarkino kalba
tarptautinėje konferencijoje „Euro galimybės ir užduotys Lietuvoje“. V.
1999 m. gruodžio 3 d.//Pinigų studijos. Lietuvos bankas, 1999; Nr. 4.

4. Starkevičiūtė M. „Jūsų verslas ir euras“, Vilnius: Leidykla „Grinda“,
2000.
5. „Ką daryti su svajone?, VŽ Nr. 77, Verslo klasė Nr. 5 (8 pusl.). 2004
m. balandžio 23 d.
6. „Bendra Europos Sąjungos valiuta – su lietuviškais ženklais“. Lietuvos
rytas / 2004 m. spalio 13 d., Nr. 238.
7. http://www.eudel.lt/lt/euras/banknotai.htm
8. http://www.eudel.lt/lt/euras/
9. http://www.euroverslas.lt/?1248063301
10. http://www.epp-ed.org/Policies/pkeynotes/docs/lt/46-LT.doc.
11. http://www.news.lt/Upload/200407/euras_final.doc
12. http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/horizontai/20030716/3-2.html
13. http://www.delfi.lt/archive/index.php?id=5253903
14. http://www.ecb.int/ecb/enlargement/html/faqenlarge.lt.html
15. http://www.sampo.lt/bankas/?id=96
16. http://www.ve.lt/?rub=1078895039&data=2004-07-01&pried=2004-06-
30&id=1087319675
17. http://www.eudel.lt/lt/euras/banknotai.htm
18. http://europa.eu.int/abc/12lessons/index7_lt.htm
19. http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2002/02/02eur.html
20. http://www.euro.lt/evn/showarchive.php3?ArticleID=254&Cat=3
21. http://www.ecb.int/bc/intro/html/index.lt.html
22.
http://www.ecb.int/ecb/enlargement/html/faqenlarge.lt.html#skipnavigation
23. http://www.news.lt/Upload/200406/euras’birzelis’04_1.ppt
24. http://europa.eu.int/abc/history/index_lt.htm#top

PRIEDAI

1 priedas

Euro zona. Dalyvaujančios šalys

[pic]

2 priedas

EURO SIMBOLIS

[pic]

3 priedas

EURO MONETOS

|[pic] |Skersmuo (mm): 25,75 |
| |Storis (mm): 2,20 |
|2 eurai |Svoris (g): 8,50 |
| |Forma: apskrita. |
| |Spalva: išorinė dalis: balta; vidinė dalis: geltona |
| |Sudėtis: išorinė dalis: varis su nikeliu; vidinė dalis: trys |
| |sluoksniai: nikelis su žalvariu, nikelis, nikelis su žalvariu. |
| |Briauna: įspaustos raidės, smulkiai rantyta. |
|[pic] |Skersmuo (mm): 23,25 |
| |Storis (mm): 2,33 |
|1 euras |Svoris (g): 7,50 |
| |Forma: apskrita. |
| |Spalva: išorinė dalis: geltona; vidinė dalis: balta. |
| |Sudėtis: išorinė dalis: nikelis su žalvariu; vidinė dalis: trys|
| |sluoksniai: varis su nikeliu, nikelis, varis su nikeliu. |
| |Briauna: protarpiais rantyta. |
|[pic] |Skersmuo (mm): 24,25 |
| |Storis (mm): 2,38 |
|50 centų |Svoris (g): 7,80 |
| |Forma: apskrita. |
| |Spalva: geltona. |
| |Sudėtis: vario lydinys (“Šiaurės auksas”) |
| |Briauna: figūrinė, smulkiai rantyta. |
|[pic] |Skersmuo (mm): 22,25 |
| |Storis (mm): 2,14 |
|20 centų |Svoris (g): 5,74 |
| |Forma: gėlės žiedo. |
| |Spalva: geltona. |
| |Sudėtis: vario lydinys (“Šiaurės auksas”) |
| |Briauna: lygi. |
|[pic] |Skersmuo (mm): 19,75 |
| |Storis (mm): 1,93 |
|10 centų |Svoris (g): 4,10 |
| |Forma: apskrita. |
| |Spalva: geltona. |
| |Sudėtis: vario lydinys (“Šiaurės auksas”) |
| |Briauna: figūrinė, smulkiai rantyta. |
|[pic] |Skersmuo (mm): 21,25 |
| |Storis (mm): 1,67 |
|5 centai |Svoris (g): 3,92 |
| |Forma: apskrita. |
| |Spalva: vario. |
| |Sudėtis: variu dengtas plienas. |
| |Briauna: glotni. |
|[pic] |Skersmuo (mm): 18,75 |
| |Storis (mm): 1,67 |
|2 centai |Svoris (g): 3,06 |
| |Forma: apskrita. |
| |Spalva: vario. |
| |Sudėtis: variu dengtas plienas. |
| |Briauna: glotni su grioveliu. |
|[pic] |Skersmuo (mm): 16,25 |
| |Storis (mm): 1,67 |
|1 centas |Svoris (g): 2,30 |
| |Forma: apskrita. |
|

Leave a Comment