EKIU PAKEITĖ EURAS

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

EKONOMIKOS KATEDRA

EKIU PAKEITĖ EURAS

………………………………………………………………26

Įvadas

Europiečiams reikėjo dviejų pasaulinių karų, kad būtų pradėta ieškoti naujų Europos valstybių vienybės formų. Nenorėdamos kartoti po

Pirmojo pasaulinio karo padarytų klaidų, demokratinės Europos vyriausybės ieškojo vienijimosi būdų ir pasirinko politinę, ekonominę ir finansinę integraciją. Ši integracija vyko įvairiomis formomis ir perėjo keletą laipsniškos plėtotės etapų, po kurių buvo padėti konstituciniai Europos

Sąjungos (ES) pamatai, ir jai priklausančios valstybės negrįžtamai pasuko tiek politinės, tiek ekonominės ir valiutų sąjungos linkme.

Grynųjų eurų įvedimas – istorinis įvykis, apibendrinantis kelių dešimtmečių Europos bendrijos pastangas kuriant teisines ir ekonomines sąlygas bendrai Europos valiutai.

Šio įvykio išskirtinumą padidina rinkos dalyvių lūkesčiai, kad euro įvedimas turės reikšmingą ir ilgalaikį poveikį ne tik euro zonos šalių, bet ir viso pasaulio ekonomikos raidai, lems struktūrinius pokyčius tarptautinėje prekyboje ir tarptautinių finansų srautuose.

Ir nors pasigirsta abejonių bendros valiutos nauda, vis dėlto jas nusveria lūkesčiai, kad bendra valiuta paskatins euro zonos šalių, kartu ir kitų Europos šalių ekonomikos plėtrą.

Pažymėtina, kad bendros valiutos projekto įgyvendinimas priklausys nuo pačių ES šalių – būtina, kad jos ir toliau tęstų pradėtas valstybės finansų, socialinio draudimo reformas, panaikintų likusius kapitalo judėjimo apribojimus bei atliktų kitus užsibrėžtus darbus ekonomikos liberalizavimo srityje.

Šio darbo tikslas – supažindinti su Europos pinigų sistema bei

Ekonomine ir pinigų sąjungą. Atskleisti kokios priežastys ir aplinkybės paskatino ekiu pakeitimą euru. Apibendrinti euro privalumus ir trūkumus.

Pateikti išvadas.

Teoriniai daliai parašyti naudoti periodiniai leidiniai, mokslinė literatūra ir internete publikuoti straipsniai.

1. Europos pinigų sistema

Jau nuo septintojo dešimtmečio Europos Sąjungoje buvo planuojama sukurti piniginę ir ekonominę pinigų sąjungą (EPS). 1969 m. Europos

Viršūnių Taryba Hagos susitikimo metu oficialiai paskelbė tikslą sukurti

EPS.

1970 m. parengtoje P. Kernerio ataskaitoje pateiktas planas, kaip per 10 metų sukurti Ekonominę ir pinigų sąjungą. Tačiau dėl tuo metu kilusios naftos krizės ir nevienodos valstybių narių ekonominės politikos bei silpno JAV dolerio pirmosios pastangos susieti valiutas „valiutų grandine“ žlugo, ir buvo apsiribota tik sistemos, į kurią įėjo Vokietija,

Danija ir Beniliukso šalys, sukūrimu.

Po pakartotino mėginimo Europos pinigų sistema sukurta 1979 m., atsiskaitymams pradedamas naudoti bendras Europos piniginis vienetas – ekiu

(ECU). Tai buvo precedento neturintis bendradarbiavimo pinigų politikos srityje įvykis. Europos pinigų sistema sukurta remiantis stabilių, tačiau koreguojamų valiutų kursų koncepcija. Jos esmė – nustatyti centriniai nacionalinių valiutų kursai ECU atžvilgiu. Ekiu nebuvo teisėta mokėjimo priemonė bei neturėjo materialios išraiškos – banknotų ir monetų. Ekiu, kurį sudarė 12 valstybių, buvusių ES narėmis ES (Mastrichto) sutarties pasirašymo metu, t. y. 1992 m. vasario mėn., valiutos (į ekiu sudėtį neįėjo Austrijos, Švedijos ir Suomijos valiutos, kadangi šios valstybės ES

narėmis tapo 1995 m.), buvo naudojamas kaip apskaitos vienetas, o jo vertė priklausė nuo bazinės sudėtinių valiutų vertės. Tačiau, ekiu vis tik įgijo taupymo vertę, kadangi jais buvo išreikšta nemaža valstybinio ir privataus sektoriaus skolų dalis. Ekiu taip pat buvo vartojamas bendrovių tarpusavio atsiskaitymams ir užsienio prekyboje. Nors ir nelabai plačiai, tačiau šiek tiek ekiu naudojo ir gyventojai – atsiskaitydami čekiais ir atsidarydami taupomąsias sąskaitas ekiu. Taigi ekiu negalima vadinti tikrais pinigais.

1990-1991 m. vedant derybas dėl ES (Mastrichto) sutarties, politikai ir ekonomistai vieningai pripažino, kad Europos pinigų sistema veikė sėkmingai, buvo labai sumažinti Europos valiutų kurso svyravimai:

1979-1985 m., palyginti su 1975-1979 m., sumažėjo perpus ir dar tiek pat

1986-1989 m. Infliacijos lygio bei ilgalaikių palūkanų normų sumažėjimas ir konvergencija taip pat turėjo įtakos sėkmingam Europos pinigų sistemos funkcionavimui.

Europos pinigų sistemos sėkmė buvo labai stiprus argumentas diskusijoms dėl Ekonominės ir pinigų sąjungos. Jos prasidėjo po 1985 m., ir vis dažniau atrodė, kad EPS – būtinas žingsnis, leisiantis baigti ir kurti bendrąją rinką.

1988 m. Viršūnių Taryba Hanoverio susitikime nutarė įkurti komitetą, kurio pirmininku paskirtas Europos Komisijos pirmininkas

Jacque‘as Delors‘as. Komitetas turėjo pateikti pasiūlymus dėl konkrečių etapų, kurie leistų įkurti EPS. J. Delors‘as rekomendavo įgyvendinti trijų etapų planą, numatantį intensyviau koordinuoti ekonominę ir pinigų politiką. Visa tai ilgainiui padėtų įvesti bendrąją Europos Sąjungos valiutą ir įkurti Europos centrinį banką.

Remiantis J. Delors‘o ataskaita, Europos Viršūnių Tarybos susitikime, vykusiame 1982 m. Madride, nuspręsta, kad pirmasis EPS etapas turėtų prasidėti 1990 m. liepos mėn., o 1991 m. gruodžio mėn. Mastrichte

Europos Viršūnių Taryba nutarė įvesti Europos Sąjungos bendrąją valiutą iki

2000 m. Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartyje numatytos bendros ES

valiutos įvedimo sąlygos ir grafikas.

1.1 Ekonominė pinigų sąjunga

Ekonominės ir pinigų Sąjungos įkūrimas ir euro įvedimas –

kulminacija proceso, prasidėjusio daugiau kaip prieš 40 metų, kai 6 šalys

Romoje pasirašė Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartį. Šis procesas paskatino Europos ekonominę ir politinę integraciją. I992 m. 12 valstybių ir vyriausybių Vadovai pasirašė Europos Sąjungos sutartį, dar vadinama

Mastrichto sutartimi. Joje buvo akcentuojamas ir bendros valiutos sukūrimas. 1995 m. pabaigoje Madride vykusio Europos Viršūnių Tarybos susitikimo metu nutarta naująją Europos valiutą pavadinti EURU. Be to, buvo nustatytas euro įvedimo trijų fazių scenarijus. EPS kūrimąsi taip pat galima suskirstyti į tris etapus. Pirmasis EPS kūrimosi etapas prasidėjo dar gerokai prieš pradedant galioti Mastrichto sutarčiai.

1 etapas (1990 m. liepa – 1993 m. spalis)

Europos Viršūnių Tarybos susitikime, vykusiame 1989 m. Madride, nutarta, kad pirmasis EPS etapas turi prasidėti 1990 m. liepos mėn., panaikinus visus barjerus laisvam kapitalo judėjimui. Pirmajame etape buvo pasiektas didesnis ES šalių ekonomikų suartėjimas, pagal konstituciją koordinuojant ekonominę ir pinigų politiką, priimta nuostata, draudžianti privilegijuotą skolinimąsi iš finansų institucijų. Svarbus argumentas, paskatinęs EPS įkūrimą, buvo sėkmingas Europos pinigų Sistemos funkcionavimas, dėl ko sumažėjo valiutų kurso svyravimai, infliacijos lygis ir ilgalaikių palūkanų normos.

2 etapas (1993 m. lapkritis – 1998 m. gruodis).

1993 m. lapkričio mėn. įsigaliojusi Mastrichto sutartis atvėrė kelią antrajam EPS etapui Frankfurte prie Maino įkuriamas Europos pinigų institutas (EPI). Pagrindiniai EPI tikslai buvo stiprinti centrinių bankų

Tarpusavio bendradarbiavimą ir pinigų politikos derinimą, rengtis Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) sukūrimui, siekiant įgyvendinti bendrą pinigų politiką. Šio etapo metu ES narės pasiekė akivaizdžią pažangą ekonominio suartėjimo srityje ir daugelis iš jų atitiko stojimo į EPS

kriterijus.

1998 m. gegužės mėn. Europos Viršūnių Taryba paskelbė 11 ES

valstybių, kurios nuo 1999 m. sausio 1 d. tapo EPS narėmis, sąrašą.

Pažymėtina, kad, remiantis Mastrichto sutartimi, baigiamojo EPS etapo pradžia ES šalyse priklauso nuo jų atitikimo nustatytiems konvergencijos kriterijams, todėl ne visos ES narės iš karto tapo pilnateisėmis EPS

narėmis.

Tame pačiame susitikime buvo paskelbta, kad valstybių, EPS narių, dvišaliai valiutų keitimo kursai nustatomi pagal Europos pinigų Sistemos valiutų tarpusavio keitimo centrines normas 1998 m. liepos 1 d.

Frankfurte prie Maino įkurtas Europos centrinis bankas (ECB) ir numatyta

ECBS struktūra. Europos centrinis bankas yra institucija, atsakinga už bendros pinigų politikos įgyvendinimą euro zonoje. Pagrindinis Europos centrinio banko tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Europos centrinių bankų sistemą (ECBS) sudaro Europos centrinis bankas ir Europos Sąjungos valstybių narių centriniai bankai.

Pagrindiniai ECBS uždaviniai:

1. nustatyti ir įgyvendinti Bendrijos pinigų politiką,

2. vykdyti valiutos keitimo operacijas,

3. laikyti ir valdyti valstybių narių oficialiąsias užsienio atsargas,

4. užtikrinti sklandų ir patikimą mokėjimų sistemos veikimą.

Bendradarbiauti su atitinkamomis valdžios įstaigomis vykdant patikimą kredito įstaigų priežiūrą ir užtikrinant finansų sistemos stabilumą.

Euro zoną sudaro ES valstybės narės, kurios įsivedė bendrą valiutą – eurą. Euro zonai dabar priklauso 12 valstybių: Airija, Austrija,

Belgija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai,

Portugalija, Prancūzija, Suomija ir Vokietija.

Nedalyvaujančios šalys: Kipras, Čekija, Estija, Vengrija,

Latvija, Lietuva, Malta, Lenkija, Slovakija ir Slovėnija. Danija, Švedija ir Jungtinė Karalystė yra ES narės, bet nėra įsivedusios bendros valiutos.

Danija yra Valiutų kurso mechanizmo II (VKM II) narė. Tai reiškia, kad

Danijos krona yra susieta su euru, bet kursas nėra fiksuotas.

3 etapas (1999 m. sausis – 2002 m. liepa)

1999 m. sausio 1 d. euras tapo vienintele savarankiška valiuta

Ekonominėje ir pinigų sąjungoje, o euro zonos valstybių nacionalinės valiutos prarado savarankiškumą ir tapo tik euro išraiška, nors pereinamuoju laikotarpiu dar ir cirkuliavo apyvartoje. Tuo tikslu Europos

Sąjungos Taryba patvirtino EPS dalyvaujančių 11 valstybių nacionalinių valiutų ir euro fiksuotus tarpusavio keitimo kursus. Nustatyti nacionalinių valiutų ir euro kursai pateikiami 1 lentelėje.

1 lentelė

Nacionalinių valiutų ir euro kursai

|1 EUR = 10,787564 |Airijos svaro (IEP); |

|1 EUR = 13,7603 |Austrijos šilingo (ATS); |

|1 EUR = 40,3399 |Belgijos franko (BEF); |

|1 EUR = 166,386 |Ispanijos pesetos (ESP); |

|1 EUR = 1936,27 |Italijos liros (ITL); |

|1 EUR = 40,3399 |Liuksemburgo franko (LUF);|

|1 EUR = 2,20371 |Olandijos guldeno (NLG); |

|1 EUR = 200,482 |Portugalijos eskudo (PTE);|

|1 EUR = 6,55957 |Prancūzijos franko (FRF), |

|1 EUR = 5,94573 |Suomijos markės (FIM); |

|1 EUR = 1,95583 |Vokietijos markės (DEM). |

2001 m. sausio 1 d. Graikija taip pat tapo oficialia dvyliktąja

Ekonominės ir pinigų sąjungos nare ir įsivedė piniginį vienetą eurą.

Nustatytas oficialus drachmos keitimo kursas:

|1 EUR = 340,75 |Graikijos drachma (GRD) |

Toks nacionalinių valiutų fiksavimas reiškia, kad dalyvaujančių

EPS šalių valiutų tarpusavio keitimo kursai yra pastovūs, ir nekinta euro atžvilgiu.

Pereinamasis laikotarpis truko nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2001

m. gruodžio 31 d., kai nacionalinės valiutos egzistavo kartu su euru, t. y.

visi mokėjimai grynaisiais buvo atliekami nacionalinėmis valiutomis, o euras cirkuliavo tik negrynuoju pavidalu. Šiuo laikotarpiu ECB tapo atsakingas už valstybių dalyvių pinigų politiką. Pinigų, kapitalo, valiutų ir tarpbankinės rinkos pradėjo naudoti eurą. Naujos valstybių skolos išreiškiamos eurais. Euro zonos valstybių privatus sektorius ir gyventojai šiuo laikotarpiu galėjo pasirinkti, ką naudoti atsiskaitymams negrynuosius pinigus – eurus ar nacionalines valiutas.

Nuo 2002 m. sausio 1 d. EPS dalyvaujančiose valstybėse pradėjo cirkuliuoti euro monetos ir banknotai. Kurso apskaičiavimas pateikiamas 2

lentelėje.

2 lentele

Kurso apskaičiavimas

|1 pavyzdys: |

|1 JAV doleris = 4 Lt |

|1 euras = 0,9620 JAV dolerio = 4 x 0,9620 = 3,8480 Lt |

|1 euras = 1,95583 Vokietijos markės = 6,55957 Prancūzijos franko |

|1 Vokietijos markė = 3,8480 : 1,95583 = 1,9674 Lt |

|1 Prancūzijos frankas = 3,8480 : 6,55957 = 0,5866 Lt |

|2 pavyzdys: 1 JAV doleris = 4 Lt |

|1 euras = 0,9558 JAV dolerio = 4 x 0,9558 = 3,8232 Lt |

|1 euras = 1,95583 Vokietijos markės = 6,55957 Prancūzijos franko 1 |

|Vokietijos markė = 3,8232 : 1,95583 = 1,9548 Lt |

|1 Prancūzijos frankas = 3,8232 : 6,55957 = 0,5828 Lt |

Euras tapo vienintele valiuta, o nacionalinių valiutų monetos ir banknotai buvo palaipsniui išimami iš apyvartos iki 2002 m. liepos 1 d.

Tačiau senuosius pinigus į naujus buvo galima keisti keletą metų po to, kai jie nustojo būti teisėta atsiskaitymo priemone. Naktį iš 1998 m. gruodžio

31 d. į 1999 m. sausio 1 d. ECU buvo perskaičiuotas į eurą santykiu 1 ECU :

1 euras. Euras nėra sudarytas iš atskirų valiutų, jis – savarankiška valiuta, kurios vertė nepriklauso nuo sudedamųjų valiutų vertės ir ją į apyvartą išleidžia Europos centrinis bankas. EST nustatyti euro ir euro zonos valstybių valiutų perskaičiavimo kursai nereiškia, kad euro ir ne euro zonos valstybių valiutų (pvz., JAV dolerio, Japonijos jenos ir pan.)

santykis yra pastovus. Euro kursas šių valiutų atžvilgiu kinta ir nustatomas rinkoje. Pavyzdžiui, 2000 m. kovo 10 d. Frankfurto prie Maino biržoje euras kainavo 0,9620 JAV dolerio, o kovo 29 d. 0,9558 JAV dolerio.

Lietuvoje iki 2002 m. vasario 2 d. litas buvo susietas su JAV

doleriu, todėl lito ir euro santykis keitėsi priklausomai nuo susiklosčiusio rinkoje euro ir dolerio santykio, o lito ir kitų euro zonos šalių valiutų (Vokietijos markės, Prancūzijos franko ir kt.) santykis buvo apskaičiuojamas pagal nustatyta šių valiutų ir euro santykį.

2002 m. vasario 2 d. Vyriausybė pritarė Lietuvos banko pasiūlymui nustatyti, kad bazinė valiuta Lietuvoje yra euras (EUR).

Taip pat pritarta oficialiam lito kursui – 3, 4528 už 1 eurą.

Lito ir euro kursas nustatytas pagal vasario 2 d. 15 val. 30 min.

(Lietuvos laiku) Europos centrinio banko paskelbtą JAV dolerio ir euro santykį.

Vyriausybė netekusiais galios pripažino 1994 m. nutarimus, kuriais bazine valiuta Lietuvoje buvo nustatytas JAV doleris bei lito ir dolerio kursas.

1.2 Europos pinigų sistemos ir ekonominės pinigų sąjungos skirtumai

Nors Europos pinigų sistemos, kuri pradėjo funkcionuoti 1979 m., jokiu būdu negalima laikyti pinigų sąjunga, ji, padėdama stabilizuoti ES

valstybių narių valiutas ir skatindama jų ekonominės politikos koordinavimą bei konvergenciją, sudarė prielaidas Ekonominei ir pinigų sąjungai sukurti.

Valiutų kurso mechanizmas (VKM) buvo esminis Europos pinigų sistemos komponentas, nes jame buvo numatyti „fiksuoti, bet koreguojami“ valiutų tarpusavio kursai. Tai reiškė, kad tam tikrose ribose valiutų kursai galėjo svyruoti vienas kito atžvilgiu. Jeigu valiutos kursas nustatytas ribas viršydavo arba nukrisdavo žemiau jų, atitinkamų šalių atsakingosios institucijos turėjo reaguoti į susidariusią padėtį atitinkamomis pinigų politikos priemonėmis. VKM padėjo stabilizuoti ES valstybių narių, kurios jam priklausė, valiutų kursus: 1979-1995 m. valiutų paritetas buvo keičiamas vis rečiau.

Didžiausias skirtumas tarp Europos pinigų sistemos ir Ekonominės pinigų sąjungos yra tas, kad EPS pagrindą sudaro du svarbiausi komponentai:

Mastrichto sutartyje numatyta bendroji valiuta, kuri pakeičia visų EPS

dalyvaujančių valstybių narių nacionalines valiutas, ir Europos centrinis bankas, atsakingas už bendros pinigų politikos vykdymą ir dar didesnę ekonominės ir fiskalinės politikos konvergenciją. Veikiant Europos pinigų sistemai, valstybės turėjo savo nacionalines valiutas ir kontroliavo nacionalinę pinigų politiką. Tačiau kartu Europos pinigų sistemos sukūrimas buvo precedento neturintis įvykis, kadangi ją sukūrus, valstybės narės neteko tam tikros dalies savo įgaliojimų vykdyti nepriklausomą valiutų kursų politiką – valiutų kursų paritetus buvo galima keisti tik „tarpusavio susitarimu“.

2. Euro įvedimo įtaka rinkai

Svarbiausias bendros valiutos įvedimo tikslas – sukurti stabilumą, kuris sudarytų sąlygas tolygiam ekonomikos augimui ir užimtumo didėjimui. Stabilumo sąlygas pirmiausia užtikrina nepriklausomas ECB, kurio pagrindinis uždavinys – palaikyti euro zonos kainų stabilumą, o antras –

Stabilumo ir augimo pakte apibrėžtą fiskalinę drausmę. Be to, tikimasi, kad bendros valiutos įvedimas paspartins euro zonos valstybėse augimo tempus, nes sumažės darančios neigiamą įtaką prekybai ir investicijoms operacijų išlaidos, išnyks valiutos kurso svyravimai, o eurais išreikštos kainos taps skaidresnės.

Euro įvedimas ne tik sąlygos stabilumą EPS viduje, bet sukurs platesnę ekonominio ir valiutinio stabilumo zoną už EPS ribų. ES viduje tam lemiamą įtaką daro stiprėjantys ryšiai su valstybėmis, kurios dar neįsivedė euro. Už ES ribų šį procesą lemia tai, kad daugelis Vidurio ir Rytų Europos

(VRE) valstybių įvairiomis formomis susiejo savo valiutas su euru.

Didėjant pasitikėjimui euru tarptautinėje rinkoje, jis vis plačiau vartojamas prekyboje už euro zonos ribų ir gali pamažu tapti patrauklia alternatyva dolerio atžvilgiu. Kartu bendros valiutos įvedimas sudaro palankias sąlygas kurtis Europoje likvidžiai, plataus masto ir skaidriai rinkai, kuri skatina sparčius Europos šalių bendrovių jungimosi procesus.

Euras jau tapo svarbia valiuta tarptautinėje vertybinių popierių rinkoje. Išleidžiami nauji ir jau egzistuojantys skolos vertybiniai popieriai euro zonoje yra išreiškiami eurais. Privačios bendrovės rinkoje taip pat platina obligacijas ir akcijas, išreikštas eurais.

Be to, pamažu euras tampa vis reikšmingesne centrinių bankų oficialių, užsienio atsargų valiuta. Tai rodo jo didėjantį tarptautinį vaidmenį ir perspektyvas vidaus stabilumui palaikyti.

Trumpai apibūdinsime ir euro išorės poveikį rinkai. Bendrovių, įkurtų EPS valstybėse narėse, sąnaudos yra mažesnės. Šios bendrovės dabar veikia vienoje bendroje rinkoje vietoj vienuolikos atskirų. Be to, vis plačiau naudojant eurą tarptautinėje prekyboje, sumažėja valiutos kurso rizika, atsiranda daugiau verslo ir prekybos galimybių komercinėms bendrovėms, o ypač vidutinėms ir mažoms įmonėms, tačiau kartu stiprėja ir konkurencija. Be to, didelės finansinės euro rinkos sukūrimas, kartu su didėjančia kapitalo rinkos integracija pagerina investavimo sąlygas.

Taigi šalys, susiejusios savo valiutas su euru, turi galimybę veikti didesnėmis valiutos kurso stabilumo sąlygomis didesnėje ekonominėje zonoje, palyginti su tomis šalimis, kurios dar tik pareiškė ketinančios susieti savo valiutas su euru.

3. EURAS IR LIETUVA

Europos Sąjunga turi bendrą vienijantį dalyką, kurį jos piliečiai regi kasdien savo piniginėse – eurą. Šio žingsnio svarba – begalinė.

Galimybių bei su jomis susijusių pavojų – taip pat begalinė. Neveltui pasirengimas euro pinigų cirkuliavimui yra ES prioritetas. Nuo to, kaip jį sutiks ES piliečiai, didžia dalimi priklauso ES įvaizdis ir netgi pritarimas ar nepritarimas tolesnei integracijai ir ES plėtrai.

Bendros valiutos įvedimas yra paskutinis iš didžiųjų integracijos projektų prieš būsimąją ES plėtrą. Lietuva susiejo litą su euru. Tai svarbus žingsnis ne tik ekonomine, bet ir simboline prasme. Reikia tikėtis, kad tai paskatins aktyvesnį Lietuvos įmonių persiorientavimą į ES rinkas.

ES ekonominės ir pinigų sąjungos nariais tikriausiai tapsime 2006-2007 m., dėl to vyks nemažai diskusijų. Pirmiausia tai Lietuvos banko nepriklausomybė ir ją įteisinantis įstatymas. Seimas tokį su ES teise suderintą įstatymą priėmė, dėl jo kilo nemažai diskusijų. Jų reikia, nes sprendžiami fundamentalūs dalykai – mūsų pinigų sistemos stabilumas ir patikimumas.

Lietuvos banko nepriklausomybė ir pinigų politikos tikslas – kainų stabilumas – yra tie akmenys, kurie daugelyje šalių sutvirtino pinigų sistemą ir sudarė tinkamas sąlygas tolydžiam ekonomikos augimui. Ir to reikia pirmiausia mums patiems, o ne Europos Sąjungai.

Stodama į ES Lietuva įsipareigojo įvesti eurą. Jo įvedimo sąlyga

– ne mažiau kaip du metus dalyvauti antrajame valiutų kurso mechanizme

(VKM II), prie kurio Lietuva prisijungė 2004 m. birželio 28 d.

VKM II yra euro zonos šalių ir valstybių ES narių, neįsivedusių euro, valiutų kurso politikos sistema. Pagrindinis šios sistemos bruožas –

nustatomos valstybės, neįsivedusios euro, nacionalinės valiutos ir euro pagrindinis kursas bei leistinos kurso svyravimo ribos, ne didesnės kaip

±15 procentų nuo pagrindinio kurso. Valstybės, dalyvaujančios VKM II, pagrindinis valiutos kursas turi atitikti jos ekonomikos pagrindus ir garantuoti konkurencingumą.

Lietuvos banko vadovai ne kartą yra sakę, kad sėkmingai įvykdžius

VKM II reikalavimus šalis vietoj lito įsivesti eurą galės 2006–2007 m.

Lietuva, siekianti tapti Europos pinigų sąjungos nare, turi atitikti griežtus Mastrichto sutartyje numatytus konvergencijos kriterijus:

– infliacija negali būti didesnė už trijų valstybių ES narių, kuriose yra žemiausias infliacijos lygis, infliacijos vidurkį daugiau kaip

1,5 procentinio punkto. Toks kainų stabilumas turi būti ilgalaikis;

– bendrojo šalies biudžeto deficitas negali būti daugiau kaip 3

procentai bendrojo vidaus produkto (BVP) arba jis turi sparčiai ir nuosekliai artėti prie šio lygio;

– valstybės skola negali būti didesnė kaip 60 procentų BVP arba ji turi sparčiai ir nuosekliai mažėti;

– ilgalaikių Vyriausybės vertybinių popierių (VVP) palūkanų normos negali būti didesnės už trijų valstybių ES narių, kuriose žemiausias infliacijos lygis, ilgalaikių VVP palūkanų normų vidurkį daugiau kaip 2

procentiniais punktais;

– šalies nacionalinė valiuta turi būti stabili ir mažiausiai dvejus metus, dalyvaujant VKM II, neperžengti nustatytų svyravimo ribų (±15

procentų) euro atžvilgiu.

Mažiausiai kartą per dvejus metus arba paprašius valstybei narei, neįsivedusiai euro, Komisija ir Europos centrinis bankas (ECB) parengia ataskaitas apie valstybės pasiektą pažangą vykdant konvergencijos kriterijus ir šias ataskaitas pateikia ES Tarybai. Pasiūlius Komisijai, ES

Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu ir aptarusi Europos Vadovų

Tarybos susitikime, nusprendžia, ar valstybė narė atitinka Mastrichto sutartyje nustatytus kriterijus.

2004 m. spalio mėnesį Europos Komisija ir Europos centrinis bankas pateikė ataskaitą apie 11 ES narių pasirengimą įsivesti eurą.

Lietuva su Švedija minimos kaip geriausiai tam pasirengusios ir atitinkančios tris iš penkių keliamų kriterijų. Ataskaitoje pabrėžta, kad

Lietuva laikosi Mastrichto kriterijų, sėkmingai vykdo makroekonominę politiką, jos valiuta stabili. Tačiau perspėjama, kad šalies ekonomikos augimas gali sulėtėti, todėl gali atsitikti taip, kad valstybė viršys 3%

biudžeto deficito norma. Tiesa, ataskaitos autoriai užsimena, kad dabartinis biudžeto vykdymas leidžia tikėtis, kad ši riba nebus viršyta.

Europos Komisija ir Europos centrinis bankas atkreipė dėmesį į dabar galiojančio ir nūdienos situacijai pritaikyto Lietuvos banko įstatymo nuostatas, kurios turi būti patikslintos pagal Europos Sąjungos teisės reikalavimus iki euro įvedimo procedūrų.

Yra ir Konstitucijos koreguotinų nuostatų dėl valiutos išleidimo,

Lietuvos banko valdybos pirmininko atleidimo. Tai žinomi dalykai, dėl jų diskutuota ir anksčiau, kai kurie išspręsti kituose teisės aktuose.

4. Lietuvos banko vaidmuo Lietuvai įstojus į ES

ir įsivedus eurą

Lietuvos bankas ir toliau bus Lietuvos centrinis bankas. Iš esmės pasikeitė tai, kad Lietuvos bankas tapo Europos centrinių bankų sistemos

(ECBS), kurią sudaro ECB ir visų valstybių ES narių centriniai bankai, nariu.

Narystė ECBS lemia glaudesnį bendradarbiavimą priimant sprendimus dėl centrinio banko operacijų tvarkos, statistikos, apskaitos ir kitose srityse. Lietuvos banko valdybos pirmininkas dalyvauja ECB bendrosios tarybos darbe jos visateisio nario teisėmis, Lietuvos bankas – įvairių komitetų veikloje, tačiau, kol Lietuvoje nebus įvestas euras, tiesiogiai nedalyvaus nustatant ir įgyvendinant bendrą pinigų politiką.

Lietuvoje įvedus eurą, Lietuvos bankas įgis balsavimo teisę ECB

valdančiojoje taryboje, kurios viena iš pagrindinių funkcijų yra bendros pinigų politikos euro zonoje nustatymas. Kartu Lietuvos bankas įmokės visą reikalaujamą dalį į ECB kapitalą ir perves į ECB dalį užsienio atsargų.

Tačiau Lietuvos bankas ir toliau veiks kaip šalies centrinis bankas garantuodamas, kad Lietuvoje būtų įgyvendinti ECB priimti sprendimai.

5. EUROPOS ĄJUNGA, įvedusi bendrą valiutą

Daugiau nei 70 proc. Europos Sąjungos valstybių narių prekybos vyksta pačioje Sąjungoje. Tikimasi, kad ši prekyba ir toliau augs. Įvedus eurą Europos ekonomikos valiuta buvo apsaugota nuo infliacijos. Įmonės dabar gali saugiau planuoti savo finansinę ateitį. Be to, įvedus eurą sumažėjo tarptautinių pervedimų išlaidų, o tai skatina gerovę.

Įvedus euro banknotus ir monetas sumažėjo prekybos operacijų tarp valstybių narių išlaidos, palūkanų norma pasiekė žemiausią iki šiol egzistavusį lygį, o ateities kartas slegiantis valstybių įsiskolinimas taip pat sumažėjo. Euras stulbinančiai sumažino pasaulinę spekuliaciją valiuta. Jei nebūtų įvestas euras, iškilus karams ar sprogus informacijos technologijų muilo burbului atskiros Europos valstybių valiutos vėl būtų susidūrusios su spekuliacija, lėtinančia ekonomikos augimą.

Euras yra ne tik ekonominis projektas, bet ir politinis simbolis.

Ekonominiu atžvilgiu vidaus rinka įvedus bendrus pinigus tampa ir vietine rinka. Taip sukuriamos geresnės sąlygos ekonomikos klestėjimui ir vartotojų gerovei, sumažinamos išlaidos bei prisidedama prie nedarbo problemos sprendimo. Politiniu atžvilgiu euras akivaizdžiai simbolizuoja Europos integraciją, žemyno kelią į vienybę įvairovėje, ginkluotų konfliktų išvengimą ir persiorientavimą į bendrus, taikingus ir gerovę skatinančius tikslus.

Bendros valiutos įvedimas reikalauja, kad valstybės narės iš dalies atsisakytų suvereniteto. Pinigų politikos sprendimus priima jau nebe atskiros valstybės, o bendra institucija – Europos centrinių bankų sistema

(ECBS) su svarbiausia jos sudėtine dalimi – Europos centriniu banku (ECB).

Šis bankas yra nepriklausomas ir pirmiausia siekia kainų stabilumo. Taip stiprinamas pasitikėjimas valiuta, verslininkystė tampa patikimesnė, o gerovės lygis kyla. Be to, stabili valiuta yra būtina siekiant užtikrinti žmonių pensijas.

Siekiant užtikrinti kainų stabilumą nepakanka atsargios Europos centrinio banko politikos. Pernelyg dideli nuolatiniai biudžeto deficitai valstybėse narėse gali taip pagreitinti infliaciją, kad centrinis bankas nebesugebės pagerinti situacijos. Tarptautinės valiutos, tokios kaip euras, naudojimą sunkina dar ir tai, kad dalyvaujančios valstybės narės savo finansų politiką orientuoja skirtingai. Valstybėse narėse tai gali sąlygoti asimetrišką palūkanų normą, kuri apsunkina pinigų politikos įgyvendinimą ir lėtina ekonomikos augimą euro zonoje.

Istoriškai susiklostęs kompetencijos padalijimas tarp valstybių narių ir Europos institucijų sąlygojo neįprastą situaciją, kurioje pinigų politikos klausimai yra sprendžiami virš valstybiniu, o ekonomikos ir finansų klausimai – dažniausiai valstybiniu lygiu. Konceptualiu požiūriu, pinigų politiką būtų galima lengviau įgyvendinti, jei egzistuotų Europos ekonominė vyriausybė. Neretai ginčijamasi dėl to, ar ji turėtų būti sudaryta. Tačiau nekyla abejonių, kad artimoje ateityje tokia vyriausybė nebus sudaryta.

Kadangi tokios ekonominės vyriausybės nėra, 1997 m. Amsterdame vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime buvo priimtas Stabilumo ir augimo paktas, kuriame nustatytos valstybių narių įsiskolinimo ribos. Jis patikslina Mastrichto sutarties nuostatas. ES valstybės narės, įskaitant ir euro dar neįvedusias valstybes nares, įsipareigoja kasmet įgyvendinti biudžeto perviršį arba bent subalansuotą biudžetą. Išankstinio įspėjimo sistema turi padėti identifikuoti valstybes, kuriose biudžeto deficitas gali viršyti leistinų 3 proc. BVP, o taip pat sudaryti sąlygas laiku imtis pataisų. Jei valstybės nesiima būtinų pataisų, taikomos priverstinės priemonės, o blogiausiu atveju gali būti skiriamos piniginės baudos.

Stabilumo paktas užtikrina, kad Mastrichto konvergencijos kriterijų, kuriuos būtina įvykdyti norint tapti euro zonos valstybe, bus laikomasi ir įvedus bendrą valiutą.

Biudžeto perviršio iš esmės siekiama tam, kad 3 proc. ribos nevaržomos valstybės narės galėtų laviruoti ir imtis atitinkamų priemonių ekonominio sąstingio metu. O tai reiškia, kad ekonomikai klestint biudžetas yra tobulinamas, o prireikus vykdomos struktūrinės reformos. Pakte taip pat numatytos sąlygos netaikyti sankcijų ypač sunkaus ekonominio sąstingio metu. Jei nacionalinės pajamos per metus sumažėja bent 2 proc., iškart nutraukiamos visos procedūros. Jei šios pajamos sumažėja nuo 0,75 iki 2

proc., Taryba sprendžia, ar procedūra bus taikoma.

Akivaizdi asimetrija tarp stabilumo ir augimo, kurių reikalaujama pakte, vis kelia maišatį. Paktas yra priemonė sukurti nuo infliacijos apsaugotą valiutą, kuri būtų tvirtas ekonomikos augimo pagrindas. Paktas taip pat padės sumažinti ekonomiką slegiantį biudžeto deficitą ir palengvins valstybių palūkanų naštą, o siekiant metinio biudžeto perviršio bus sukaupti rezervai, kurie gelbės ekonominio sąstingio metu. Įdomu pažymėti, kad valstybės, įdėjusios didžiausias pastangas laikydamosi pakto nuostatų, dabar pasiekia geriausių ekonominių rezultatų.

6. Euro įvedimo nauda

Makroekonominė euro įvedimo nauda:

• panaikina valiutos keitimo kurso riziką;

• sustiprina vieningą rinką;

• skatina investicijas euro zonoje;

• skatina nacionalinių ūkių konvergenciją;

• valiutos stabilumas.

Mikroekonominė euro įvedimo nauda:

• palengvina finansines operacijas tarp valstybių;

• palengvina vartotojų judėjimą;

• sutaupomas pinigų keitimo laikas;

• nėra valiutos keitimo mokesčio;

• lengviau palyginti kainas.

Vieningos valiutos įvedimas panaikina valiutos nestabilumą dalyvaujančiose šalyse (negrįžtamai nustačius fiksuotą keitimo kursą) bei jį sumažina už tų šalių ribų. Kadangi euras naudojamas didelėje valiutinėje zonoje, jis turėtų išlikti stabilesnis spekuliacijų atžvilgiu nei būtų atskiros valiutos. Vidinis valiutos nestabilumo panaikinimas bei išorinis sumažinimas leis eksportuotojams tvirčiau planuoti ateities rinkas. Tai gali lemti didelį augimo potencialą.

Bendra rinka išplės įmonių galimybes importuoti ir eksportuoti.

Tikimasi, kad euro įvedimas duos žymią naudą. Pavyzdžiui, vieninga valiuta sumažins tiek vystymo strategijų, tiek prekybos tarp ES

šalių verslo kaštus. Be to, verslams daugiau nereikės mokėti šiuo metu susidarančių ribinių kaštų, siekiant apsidrausti nuo valiutų kurso svyravimo rizikos. Verslai, vykdantys komercines operacijas skirtingose šalyse narėse taip pat daugiau neturės apskaitos vedimo skirtinga valiuta kaštų. Daugiausiai naudos dėl to turės mažos įmonės. Specialistai nustatė, kad šiuo metu eksportuojant valiutos kaštai mažose kompanijose yra dešimt kartų didesni nei multinacionalinėse kompanijose, kurios pardavimais gali padengti pirkimus bei nustatyti palankiausias sąlygas.

Tai taip pat palengvins gyvenimą turistams bei pasienyje gyvenantiems žmonėms. Klientams, keliaujantiems euro zonoje nereiks keisti pinigų. Jie turės mažiau nepatogumų pervedant dideles pinigų sumas į kitas šalis. Keliautojams nereikės keisti pinigų ir bankams mokėti komisinių.

Klientas Europos Sąjungos ribose gali vykdyti tokius stambius pirkimus ar operacijas, kaip poilsiavietės ar baldų įsigijimas. Vieninga valiutos sistema palengvina tokius sandorius.

Dėl padidėjusios konkurencijos bei kainų palyginamumo Europoje turėtų žymiai sumažėti kainos. Pagrįstos fiskalinė ir monetarinė politikos leis išlaikyti santykinai žemas ir pastovias palūkanų normas bei kainas.

Infliacija ir biudžeto disbalansas bus kontroliuojamas koordinuotos ekonominės ir bendros monetarinės politikos. Mažesni ilgalaikių investicijų kaštai bei mažesnė palūkanų norma skatins rinkos skaidrumą bei investicijas į verslą, padidins kapitalo grąžą.

Taip pat bus ir geopolitinės naudos: Europa pagaliau įgys monetarinę ir finansinę įtaką, proporcingą jos ekonominei svarbai, ir todėl

Europos politika bus labiau nepriklausoma. Euro zona bus stabili tarptautinės valiutos atžvilgiu.

Žinoma, perėjimas prie vieningos valiutos turi ir keletą trūkumų:

• padidėjusi konkurencija ne vienai įmonei gali reikšti bankrotą ar būtinybę susijungti. Dėl to gali būti prarasta daug darbo vietų;

• didelės išlaidos dėl valiutų keitimo, kurių didžioji dalis teks

EVS šalių verslo subjektams. Įmonės, finansų investicijos turės pritaikyti naujai valiutai įvairią įrangą (pardavimo automatus, grynųjų pinigų išdavimo įrengimus, kasos aparatus, kompiuterinės apskaitos programas ir pan.);

• sumažės finansų institucijų gaunamos pajamos keičiant valiutą, komisiniai už ateities sandorius, bankai neteks savo šalies rinkos pranašumų dėl nacionalinės valiutos;

• bankų, esančių už konkrečių šalių sienų, konsolidacijos priežiūros padariniai.

Bankų veiklos plėtra ne tik komplikuos priežiūros organų darbą, bet daugiau dėmesio reikės skirti ir jų priežiūrai organizuoti visos Europos mastu. Priežiūra bus sudėtingesnė, nes bankai vis plačiau veiks už šalies, prižiūrinčios atitinkamą kredito įstaigą, ribų. Norint, kad euras taptų dominuojančia valiuta pasaulyje, būtina užtikrinti jo stabilumą.

Taigi bendros valiutos įvedimas turi ne tik savų privalumų, bet ir trūkumų. Tačiau galima prognozuoti, kad neigiamos euro įvedimo pasekmės bus laikinas ir daugiausia pasireikš tik kelis pirmuosius metus, kol euro įvedimas bus visiškai įgyvendintas. Vėliau turėtų labiau išryškėti teigiamos tendencijos.

6.1. EURO ĮVEDIMO NAUDA

Lietuvoje

Iš dešimties naujų Europos Sąjungos narių penkios –

Lietuva

Latvija, Estija, Kipras ir Malta – turi fiksuotus valiutų kursus. Tai reiškia, kad šios šalys praktiškai jau yra praradusios savo pinigų sistemos savarankiškumą ir viena koja jau įžengė į euro zoną, kadangi jų valiutos, tarp kurių ir Lietuvos litas, yra susietos su euru.

Tačiau, praktiškai praradus veiksmingas pinigų politikos priemones, visos vieningos valiutos įvedimo naudos šios šalys dar negauna. Šį faktą galima traktuoti kaip vieną iš rimčiausių argumentų už galimą kuo greitesnį euro įvedimą Lietuvoje.

Nežiūrint į tai, jog euro įvedimas ateityje eliminuotų net teorinę galimybę vykdyti šalies pinigų politiką ir susilpnintų galimybę kontroliuoti pinigų bazę, Lietuvos ekonomikai, verslui ir visuomenei euro įvedimas galėtų būtų labai naudingas. Kapitalo rinkos pilna integracija šaliai yra labai svarbi keliais aspektais:

• šalies ekonomika tampa ne tokia jautri valiutos svyravimams;

• sumažėja finansinio nestabilumo ir valiutos kursų svyravimų rizika, kuri dažnai gali atsirasti mažose rinkose;

• geresnės tampa papildomų kapitalo šaltinių mobilizavimo perspektyvos;

• išnyksta lito ir euro konvertavimo bei labai sumažėja pinigų pervedimo išlaidos (labai preliminariais paskaičiavimais tai leistų

Lietuvos verslo įmonėms susitaupyti 250-500 mln. Lt);

• išnyksta lito devalvavimo rizikos premija ir sumažėja skolinimosi palūkanos.

Remiantis dabartinių euro zonos narių patirtimi grynųjų eurų įvedimas 2002 m. vidutinę infliaciją euro zonoje padidino tik 0,1-0,3% ir buvo tik trumpalaikiu kainas didinančiu veiksniu. Tuo tarpu ilguoju laikotarpiu euro įvedimo poveikis, didinęs infliaciją, greitai išnyko ir tapo ilgalaikiu kainas mažinančiu veiksniu dėl grynosios valiutos keitimo sąnaudų panaikinimo ir didesnio kainų skaidrumo.

Dar vienas argumentas už vieningos Europos valiutos įvedimą 2006-

2007 m. yra dabartinis šalies ekonominis augimas. Įsiliejimas į euro zoną dėl augančių prekybos ir investicijų srautų turėtų gerokai paspartinti ekonomikos plėtrą, o tai leistų sėkmingai įveikti galimas komplikacijas, kurios galėtų pasireikšti trumpuoju laikotarpiu iš karto po Lietuvos pinigų rinkos transformacijų, susijusių su euro įvedimu. Tarptautinio valiutos fondo tyrimo duomenimis, euro įvedimas Vidurio ir Rytų Europos šalyse galėtų padidinti šių šalių BVP vidutiniškai 20-25%.

Taigi, Lietuva prisirišusi litą prie euro moka visą buvimo vieningos valiutos erdvėje kainą, tačiau negauna vieningos valiutos teikiamos naudos. Norint minimizuoti šiuos kaštus, eurą šaliai reikia įsivesti kuo greičiau.

7. EURO SIMBOLIS, MONETOS IR BANKNOTAI

Simbolis „€” buvo pristatytas Europos Komisijos kuriant vieningos valiutos sistemą. Dizainas turėjo tenkinti tris paprastus kriterijus:

– gerai atpažįstamas Europos simbolis;

– lengvai parašomas ranka;

– estetiško dizaino.

Buvo pasiūlyta trisdešimt dizaino variantų. Iš jų dešimt buvo kokybiškai įvertinti visuomenės. Tyrimo metu buvo atrinkti du dizaino variantai. Tarybos prezidentas Jacques Santer ir už eurą atsakingas Europos

Komisijos atstovas Yves-Thibault de Silguy išrinko galutinį variantą, kuris pateiktas 1 priede.

ES valiutos euro dizainas kilęs iš graikų raidės epsilon, atsižvelgiant į Europos civilizacijos ištakas bei pirmąją žodžio “Europa”

raidę. Lygiagrečios linijos simbolizuoja euro stabilumą. Euro ženklas yra lengvai atpažįstamas ir manoma, kad per kelerius metus jis taps toks pat populiarus, kaip dolerio ženklas ($). Euro ženklas yra labai patogus ir randamas kiekvieno naujo kompiuterio ar rašomosios mašinėlės klaviatūroje.

Oficialus euro sutrumpinimas yra “EUR”. Jis buvo užregistruotas

Nacionalinėje Standartų Organizacijoje (ISO) ir bus naudojamas verslo, finansiniais bei komerciniais tikslais, kaip “FRF” (Prancūzijos frankas),

“DEM” (Vokietijos markė), “GBP” (svaras sterlingas) ir “BEF” (Belgijos frankas) ir t.t.

Kiekviena euro zonai priklausanti šalis turi teisę sukurti vadinamąją nacionalinę eurų monetų pusę (reversą). Šiuo metu rinkoje yra 12

skirtingų eurų monetų variantų – tiek, kiek euro zonai priklauso šalių.

Visose 12 euro zonos šalių cirkuliuoja skirtingos aštuonios euro monetos.

Tuo tarpu eurų monetų bendroji pusė (aversas) visose šalyse yra vienoda. .

Šioje pusėje pavaizduotos Europos žemėlapio variacijas. Europietiškos pusės dizainai buvo atrinkti pagal Europos Komisijos paskelbtą konkursą ir patvirtinti šalių narių ministrų. Europietišką monetų pusę sukūrė Luc Luycx iš Royal Belgian Mint ir pavaizdavo Europos Sąjungos žemėlapį paralelių linijų, jungiančių 12 Europos Sąjungos vėliavos žvaigždžių, fone. 1, 2 ir 5

centų monetos vaizduoja Europos vietą pasaulyje, o 10, 20 ir 50 centų monetos simbolizuoja Europą kaip atskirų tautų grupę. Vieninga Europa be sienų pavaizduota 1ir 2 eurų monetose.

2001 m. sausio 1 d. dvylikoje ES valstybių narių buvo pradėti naudoti skirtingi septyni euro banknotai. 1996 metais Europos Monetarinio

Instituto Taryba (EMI), ECB pirmtakė, paskelbė konkursą euro banknotų dizainui sukurti. Nacionaliniai centriniai bankai atrinko dizainerius, kad šie pateiktų septynių banknotų eskizų seriją, panaudodami vieną ar abi paskelbtas temas: “Europos amžiai ir stiliai” bei abstrakčią modernią temą.

Vėliau tais pačiais metais žymių marketingo, dizaino bei meno istorijos specialistų grupė atrinko penkis geriausius dizainus dviejose kategorijose.

Europoje buvo atliktas visuomenės nuomonės tyrimas apie šiuos dizainus.

1996 metų gruodžio mėnesį Dubline Europos Taryba išrinko populiariausią

Robert Kalina iš Oesterreichische Nationalbank dizainą, kuris pagrįstas tema „Europos amžiai ir stiliai”. Jo tema atspindi septynis svarbius architektūros periodus Europos kultūrinėje istorijoje.

Euro įvedimo tvarkaraštis pateikiamas 3 lentelėje.

3 lentelė

Euro įvedimo tvarkaraštis

|Laikotarpis |Veiksmai |Atsakomybė |

|Iki 1997 |Euras įstatymiškai patvirtinamas |Komisija pateikia |

|metų |kaip valiuta; |siūlymą priimti Tarybai;|

|birželio 30 | | |

|d. | | |

| |Susitarimas dėl stabilumo ir |Komisija pateikia |

| |augimo; |siūlymą priimti Tarybai;|

| |Valiutos Keitimo Kurso Mechanizmas |Europos Monetarinis |

| |II; |Institutas pateikia |

| | |siūlymą priimti Tarybai;|

| |Ateities monetarinės politikos |EMI |

| |priemonių planas; | |

| |Euro monetų dizainas. |Komisija pateikia |

| | |siūlymą priimti Europos |

| | |Tarybai. |

|1998 metų |Spendimas dėl šalių narių |Europos Taryba; |

|pavasaris |dalyvavimo; | |

| |Sprendimas pritaikytas |Ekonomikos ir Finansų |

| |atsižvelgiant į tai, ar šalyse |Ministrų Taryba |

| |narėse yra / nėra didelis viešas |(ECOFIN); |

| |deficitas (104. 12) ir pateikiamos | |

| |rekomendacijos dėl euro pritaikymo | |

| |šalims, kurios atitinka nustatytas | |

| |sąlygas; | |

| |Ypatinga Europos Parlamento sesija |Europos Parlamentas; |

| |pagal ECOFIN rekomendaciją; | |

| |Sprendimas dėl šalių narių |Valstybių ir vyriausybių|

| |dalyvavimo nuo euro įvedimo |vadovai; |

| |pradžios. Išlikusių praktinių etapų| |

| |pritaikymas euro įvedimui; | |

| |Nustatomi valiutų kursai; | |

| |rekomenduoti Europos Centrinio | |

| |Banko (ECB) prezidento bei | |

| |Vykdomosios Tarybos. Juos po | |

| |konsultacijų su Parlamentu bei EMI | |

| |gegužės mėnesio pabaigoje nustato | |

| |valstybių ir vyriausybių vadovai; | |

| |Suderinami įstatymai; euras |Ekonomikos ir Finansų |

| |nustatomas vieninga valiuta šalims |Ministrų Taryba (ECOFIN)|

| |narėms (109 nuostata, 4); 106.6 | |

| |straipsnyje numatomos monetų | |

| |techninės specifikacijos ir su ECB | |

| |veikla susiję įstatymai. | |

|1998 metai |Įkurtas Europos Centrinis Bankas |Taryba (tik EMU |

| |bei paskirta vykdančioji Taryba; |priklausančios šalys); |

| |Pradėta eurobanknotų ir monetų |Taryba ir šalys narės; |

| |gamyba; | |

| |Reikalingų antrinių įstatymų |Komisija siūlo, Taryba |

| |suderinimas. |sprendžia. |

|1999 metų |Yra nustatomas fiksuotas valiutos | |

|sausio 1 |keitimo kursas bei įsigalioja | |

|diena |įvairūs įstatymai, susiję su euru; | |

| |Apibrėžiama ir vykdoma vieninga |Europos Centrinių Bankų |

| |euro monetarinė politika; |Sistema (ESCB); |

| |Pradedamos vykdyti užsienio biržų |Europos Centrinių Bankų |

| |operacijos eurais; |Sistema (ESCB); |

| |Nauja vieša skola išreiškiama |Šalys narės, Europos |

| |eurais. |Investicijų Bankas, |

| | |Komisija |

|1999 metų |Bankų ir finansų sektoriaus | |

|sausio 1 |perorientavimas į eurą; | |

|diena-2002 | | |

|metų sausio | | |

|1 diena | | |

| |Pagalba visai ekonomikai teisingai |Komisija ir šalys narės |

| |persiorientuojant. | |

|2002 metų |Pradeda cirkuliuoti euro banknotai;|Europos Centrinių Bankų |

|sausio 1 | |Sistema (ESCB); |

|diena | | |

| |Pradeda cirkuliuoti euro monetos; |Šalys narės; |

| |Užbaigiamas perėjimas prie euro |Šalys narės. |

| |viešajame valdyme | |

|2002 metų |Atsisakoma nacionalinių banknotų ir|Šalys narės; |

|liepos |monetų. |Europos Centrinių Bankų |

|mėnesio 1 | |Sistema (ESCB). |

|diena | | |

7.1 Lietuviški euro banknotai ir monetos

Lietuvos herbas po kelerių metų bus pažįstamas visiems ES

gyventojams – jo atvaizdas atsidurs jų piniginėse.

Iškart po to, kai litus pakeis bendra ES valiuta – eurai, apyvartoje pasirodys Lietuvoje kaldintos euro centų monetos. Mūsų šalyje kaldintus eurus puoš Vytis bei užrašas „Lietuva“.

Eurus Lietuvoje planuojama pradėti kaldinti kitais metais.

Gipsinius eurų monetų modelius Lietuvos bankui pateikė 14 autorių arba jų grupių. Konkurso dalyviams buvo keliami reikalavimai, kad monetose būtinai būtų modifikuotas valstybės herbo simbolis Vytis, užrašai „Lietuva“ bei

„2007“. Be to, ant monetų turi būti ES simbolis – dvylika žvaigždučių.

Lietuvoje bus kaldinamos 1, 2, 5, 10, 20 ir 50 euro centų bei 1 ir 2 eurų monetos. Popieriniai eurai bus gaminami užsienyje.

Lietuva turės pati pasigaminti visas monetas, kurių prireiks šalies rinkai., negalutiniais duomenimis, prireiks 200 mln. monetų vienetų.. Planuojama, kad nukaldinti visas Lietuvai reikalingas monetas prireiks vienerių metų. Tačiau apyvartoje atsiras tik tada, kai bus nuspręsta atsisakyti litų.

ES šalių ambasadoriai sutarė, kad euras monetose, banknotuose, ES

Konstitucijos sutartyje bus vadinamas bendruoju terminu „euro“. Tačiau nacionaliniuose teisės aktuose Lietuva ES valiutos pavadinimą galės rašyti ir lietuviškai – „euras“.

Išvados

Europiečiams reikėjo dviejų pasaulinių karų, kad būtų pradėta ieškoti naujų Europos valstybių vienybės formų. Nenorėdamos kartoti po

Pirmojo pasaulinio karo padarytų klaidų, demokratinės Europos vyriausybės ieškojo vienijimosi būdų ir pasirinko politinę, ekonominę ir finansinę integraciją. Ši integracija vyko įvairiomis formomis ir perėjo keletą laipsniškos plėtotės etapų.

1979 m. Sukurta Europos pinigų sistema – ekiu.

1993 m., įsigaliojus Mastrichto sutarčiai, padėti konstituciniai

Europos Sąjungos (ES) pamatai, ir jai priklausančios valstybės negrįžtamai pasuko tiek politinės, tiek ekonominės ir valiutų sąjungos linkme.

1999 m. sausio 1 d. Europos valiutos vienetas ECU buvo perskaičiuotas į eurą santykiu 1:1 ir vienuolikoje Europos Sąjungos valstybių, kurios dalyvavo trečiajame Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS)

etape, atsiskaitymams negrynaisiais pinigais buvo įvesta bendra valiuta –

euras.

2002 m. sausio 1 d. dvylikoje ES šalių (prie minėtų 11 EPS šalių prisijungus ir Graikijai) į apyvartą buvo išleisti euro banknotai ir monetos. Nuo 2002 m. kovo 1 d. euras tapo vienintele teisėta mokėjimo priemone euro zonos valstybėse.

Lietuva sėkmingai vykdo makroekonominius ir finansinius reikalavimus, nustatytus eurą įsivesti norinčioms šalims, ir turi pakankamai laiko padaryti būtinus teisės aktų pakeitimus, reikalingus litą pakeisti euru. Todėl Lietuva turi realias galimybes 2006 metų pabaigoje –

2007 metų pradžioje litą pakeisti euru.

Bendroji valiuta, kaip esminis žingsnis Europos integracijos procese, kasdieniniame gyvenime mums suteikia daug privalumų, be to, prisidės prie klestėjimo ir stabilumo stiprinimo pasaulyje kurio taip šiandien reikia ir ateityje reikės Europai.

Įvedus eurą, visiškai išnyks bet kokia nacionalinės valiutos ir euro kurso kitimo rizika, o Lietuvos finansų rinka taps bendros euro zonos finansų rinkos dalimi. Dėl to, atsiskaitant su pagrindiniais prekybos partneriais Europoje, nebus pinigų keitimo, sumažės skolinimosi ir pervedimo išlaidos, bus skatinamos investicijos ir prekybos ryšiai. Kadangi visi pagrindiniai Lietuvos prekybos partneriai naudos eurą, bus sudarytos geresnės sąlygos kainoms palyginti, o tai savo ruožtu skatins sveiką konkurenciją, išnyks kainų svyravimas, kurį lemia valiutų kursų pokyčiai.

Šie ir daugelis kitų veiksnių turėtų spartinti Lietuvos ūkio augimą, naujų darbo vietų kūrimą, o kartu – ir gerovės kilimą iki ES lygio.

Lietuva prisirišusi litą prie euro moka visą buvimo vieningos valiutos erdvėje kainą, tačiau negauna vieningos valiutos teikiamos naudos.

Norint minimizuoti šiuos kaštus, eurą šaliai reikia įsivesti kuo greičiau.

Literatūros sąrašas

1. Euras – Europos sąjungos valiuta: klausimai ir atsakymai: V.: Europos

Komisijos delegacija Lietuvoje, 1999.

2. Kelias į pinigų sąjungą / Parengė S. Kruopas. V.: LBDFI,1999.

3. Lietuvos banko pinigų politika Europos ekonominės ir pinigų sąjungos kontekste“ Lietuvos banko valdybos pirmininko RĖ. Šarkino kalba tarptautinėje konferencijoje „Euro galimybės ir užduotys Lietuvoje“. V.

1999 m. gruodžio 3 d.//Pinigų studijos. Lietuvos bankas, 1999; Nr. 4.

4. Starkevičiūtė M. „Jūsų verslas ir euras“, Vilnius: Leidykla „Grinda“,

2000.

5. „Ką daryti su svajone?, VŽ Nr. 77, Verslo klasė Nr. 5 (8 pusl.). 2004

m. balandžio 23 d.

6. „Bendra Europos Sąjungos valiuta – su lietuviškais ženklais“. Lietuvos rytas / 2004 m. spalio 13 d., Nr. 238.

7. http://www.eudel.lt/lt/euras/banknotai.htm

8. http://www.eudel.lt/lt/euras/

9. http://www.euroverslas.lt/?1248063301

10. http://www.epp-ed.org/Policies/pkeynotes/docs/lt/46-LT.doc.

11. http://www.news.lt/Upload/200407/euras_final.doc

12. http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/horizontai/20030716/3-2.html

13. http://www.delfi.lt/archive/index.php?id=5253903

14. http://www.ecb.int/ecb/enlargement/html/faqenlarge.lt.html

15. http://www.sampo.lt/bankas/?id=96

16. http://www.ve.lt/?rub=1078895039&data=2004-07-01&pried=2004-06-

30&id=1087319675

17. http://www.eudel.lt/lt/euras/banknotai.htm

18. http://europa.eu.int/abc/12lessons/index7_lt.htm

19. http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2002/02/02eur.html

20. http://www.euro.lt/evn/showarchive.php3?ArticleID=254&Cat=3

21. http://www.ecb.int/bc/intro/html/index.lt.html

22.

http://www.ecb.int/ecb/enlargement/html/faqenlarge.lt.html#skipnavigation

23. http://www.news.lt/Upload/200406/euras’birzelis’04_1.ppt

24. http://europa.eu.int/abc/history/index_lt.htm#top

Priedai

1 priedas

Euro zona. Dalyvaujančios šalys

[pic]

2 priedas

EURO SIMBOLIS

[pic]

3 priedas

EURO MONETOS

|[pic] |Skersmuo (mm): 25,75 |

| |Storis (mm): 2,20 |

|2 eurai |Svoris (g): 8,50 |

| |Forma: apskrita. |

| |Spalva: išorinė dalis: balta; vidinė dalis: geltona |

| |Sudėtis: išorinė dalis: varis su nikeliu; vidinė dalis: trys |

| |sluoksniai: nikelis su žalvariu, nikelis, nikelis su žalvariu. |

| |Briauna: įspaustos raidės, smulkiai rantyta. |

|[pic] |Skersmuo (mm): 23,25 |

| |Storis (mm): 2,33 |

|1 euras |Svoris (g): 7,50 |

| |Forma: apskrita. |

| |Spalva: išorinė dalis: geltona; vidinė dalis: balta. |

| |Sudėtis: išorinė dalis: nikelis su žalvariu; vidinė dalis: trys|

| |sluoksniai: varis su nikeliu, nikelis, varis su nikeliu. |

| |Briauna: protarpiais rantyta. |

|[pic] |Skersmuo (mm): 24,25 |

| |Storis (mm): 2,38 |

|50 centų |Svoris (g): 7,80 |

| |Forma: apskrita. |

| |Spalva: geltona. |

| |Sudėtis: vario lydinys („Šiaurės auksas”) |

| |Briauna: figūrinė, smulkiai rantyta. |

|[pic] |Skersmuo (mm): 22,25 |

| |Storis (mm): 2,14 |

|20 centų |Svoris (g): 5,74 |

| |Forma: gėlės žiedo. |

| |Spalva: geltona. |

| |Sudėtis: vario lydinys („Šiaurės auksas”) |

| |Briauna: lygi. |

|[pic] |Skersmuo (mm): 19,75 |

| |Storis (mm): 1,93 |

|10 centų |Svoris (g): 4,10 |

| |Forma: apskrita. |

| |Spalva: geltona. |

| |Sudėtis: vario lydinys („Šiaurės auksas”) |

| |Briauna: figūrinė, smulkiai rantyta. |

|[pic] |Skersmuo (mm): 21,25 |

| |Storis (mm): 1,67 |

|5 centai |Svoris (g): 3,92 |

| |Forma: apskrita. |

| |Spalva: vario. |

| |Sudėtis: variu dengtas plienas. |

| |Briauna: glotni. |

|[pic] |Skersmuo (mm): 18,75 |

| |Storis (mm): 1,67 |

|2 centai |Svoris (g): 3,06 |

| |Forma: apskrita. |

| |Spalva: vario. |

| |Sudėtis: variu dengtas plienas. |

| |Briauna: glotni su grioveliu. |

|[pic] |Skersmuo (mm): 16,25 |

| |Storis (mm): 1,67 |

|1 centas |Svoris (g): 2,30 |

| |Forma: apskrita. |