ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS
SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
EKONOMIKOS KATEDRA
REGIONŲ EKONOMIKOS OBJEKTAS, METODAI IR UŽDAVINIAI, REGIONAI IR JŲ
KLASIFIKACIJA
Įvadas
Regionas – valstybės teritorijos vientisa dalis, kurioje vykdoma valstybės (nacionalinė) regioninė politika. Regionų ekonomika – tai ekonomika, kurioje sprendžiamos optimalios gamybos vietos problemos bei nustatoma kompleksinė regionų ūkinės veiklos kryptis, leidžianti nagrinėti vietines problemas. Svarbus uždavinys yra regionų išskyrimas ir identifikavimas, ekonominės erdvės klasifikavimas ir regionų bazės parinkimas šalies mastu, nustatant patrauklumo zonas.
Svarbiausia regionų plėtros esmė (dalis) susijusi su gyvenimo kokybės užtikrinimu. Regioninei politikai įgyvendinti reikalinga: nacionalinė politika ir teisinė bazė; aiškus užduočių atskyrimas tarnacionalinės ir regioninės valdžios institucijų. Galima teigti, kad kol nebus suteikta regionams pakankamai savarankiškumo, pačio regiono plėtros galimybės yra labai ribotos. Regioną efektyviai sustiprinti gali tik išsilaikanti ekonomika.
Regionų ekonomikos objektas
Objektas (moksle) – reiškinys, verstas žmogaus praktinės ir pažintinės veiklos dalyku.
Šiuolaikinės ekonomikos objektas yra šalies gamybos išdėstymas, ekonominiai, socialiniai, demografiniai ekologiniai regiono ypatumai.
Šiuolaikinė regionų ekonomika tai analizė, prognozavimas, gamybinių jėgų išdėstymo pagrindimas, įskaitant bendrą ekonominę socialinę plėtojimo strategiją ir ekologinius reikalavimus, regionų ir šalies ekonomikos bei tarpregioninių ekonominių ryšių tyrimas, taip pat teritorinis ūkio organizavimas.
Regionų plėtra turi būti vykdoma nuosekliai, planingai. Labai svarbu suformuoti lanksčią regionų plėtros politiką, jautriai reguojančią į ekonominius, socialinius ir politinius pokyčius. Vienas iš svarbiausių regioninės politikos tikslų yra išlyginti atskirų regionų ekonominį lygį, naudojant visumą priemonių, kuriomis siekiama efektyviai paskirstyti išteklius ir sudaryti sąlygas kuo geriau juos panaudoti ekonominei socialinei ir aplinkosauginei regionų plėtrai.
II. Regionų ekonomikos metodai
2.1 Regiono investicinio klimato vertinimo metodai
Metodas (moksle) – tikslo siekimo, veikimo būdas, veiklos tvarka sąmojingai naudojama kokiam nors tikslui pasiekti. Metodas – reiškinių tyrimo būdas.
Mokslinėje literatūroje regiono investicinio klimato ir regiono investicinio patrauklumo sąvokos dažnai vartojamos sinonimai. Tačiau ekonomistai (Bendavid-Val A. 1991 m. , Folomjev A., Revazov V. 1999 m.)
siūlo šias savokas vertinti skirtingai. Regiono investicinio klimato vertinimo metodai yra trys:
Pirmasis metodas – apibendrintasis. Jis remiasi bendrų rodiklių įvertinimu: bendro vidaus produkto ir gamybos įmonių produkcijos apimčių pokyčių; privatizavimo eigos; investicinės veiklos teisinio reglamentavimo;
įvairių investicinių rinkų, tarp jų fondų ir pinigų rinkų plėtojimo.
Antrasis metodas – išsamusis, paremtas detalia veiksnių analize. Šiuo metodu vertinama:
• Ekonominio potencialo charakteristika (regiono apsirūpinimas ištekliais, klimato sąlygoa, laisvų žemės plotų potencialas, energetinių bei darbo išteklių lygis, mokslinio-techninio potencialo bei infrastuktūros plėtros lygis);
• Bendrų veiklos sąlygų išvystymas (ekologinis saugumas, gamybos ir statybos bazės plėtros lygis, nebaigtos statybos apimtys);
• Regiono rinkos plėtros lygis (rinkos infrastruktūros raidos lygis, infliacija ir jos įtaka investicinei veiklai, konkurencinės aplinkos plėtojimo lygis, vietinės rinkos apimtis, tarptautinių bei tarpregioninių ryšių plėtra, eksporto galimybės, užsienio kapitalo apimtys);
• Politiniai veiksniai (gyventojų pasitikėjimo regiono valdžia lygis, regiono ir valstybės valdžios bandradarbiavimo lygis);
• Socialiniai ir kultūriniai veiksniai (gyvenimo lygis, darbo užmokesčio dydis, gyvenimo sąlygos, sveikatos priežiūros lygis, migracijos įtaka investiciniam procesui)
• Organizaciniai teisiniai veiksniai ( valdžio požiūris į užsienio investuotojus, regiono valdžios institucijų laikymasis įstatymų, įmonės įregistravimo sudėtingumas, prekių, kapitalo ir darbo jėgos judėjimo sąlygos);
• Finansiniai veiksniai (regiono biudžeto struktūra, vienam regiono gyventojui tenkančių nebiudžetinių fondų lėšų dydis, valstybės ir regiono biudžetų parama investicijoms, kredito užsienio valiuta sąlygos, bankų teikiamų paskolų palūkanos, nuostolingai veikiančių įmonių dalis regione).
Regiono investicinio klimato vertinimo pagal antrąjį metodą galėtu būti: regiono investiciniam klimatui darantys įtaką veiksniai ir jų sąveika vertinama atsižvelgiant į statinius duomenis, sumažinama subjektyvių vertinimų galimybė, diferencijuojamos regiono veiklos sritys, suteikiama išsami informacija investuotojams. Taikant antrajį metodą būtina laikytis tokių nuostatų:
• Suderinti regiono ir investitorių interesus;
• Įvertinti, numatyti ir efektyviai panaudoti regiono mokslinį –
technologinį ir inovacinį potencialą;
• Lyginant atskirų regionų investicinio klimato rodiklius, stengtis eliminuoti sunkiai pamatuojamus veiksnius;
Trečiasis metodas – rizikos įvertinimas. Šiuo metodu atstovaujama pirmiausia strateginio investuotojo interesams, galima įvertinti ne tik regiono patrauklumą investicijoms, bet ir rizikos lygį. Analizuojant regiono investicinę riziką, išskiriamos šios rizikos rūšys: politinė –
priklausanti nuo regiono valdžio pastovumo ir gyventojų politinių pažiūrų;
ekonominė – susijusi su ekonominių procesų dinamika regione; socialinė –
apibūdinama socialinės įtampos lygiu; kriminalinė – nusakoma nusikaltimų skaičiumi beijų pobūdžiu; ekologinė – apibūdinama aplinkos užterštumo lygiu; finansinė – įvertinanti regiono biudžeto padėtį ir regino įmonių bendrusius veiklos rezultatus; teisinė – apibūdinama teisinių normų, reguliuojančių ekonominius santykius.
Apibendrinant šiuos metodologinius aspektus galiam teigti, kad investicinis klimatas – tai ypatinga institucinės ekonominės sistemos dalis, sudaranti sąlygas efektyviai naudoti socialinį – ekonominį bei mokslinį – technologinį potencialą regionui (valstybei) plėtoti per aktyvią investicinę veiklą.
2.2 Metodai skirti probleminiams regionams diferencijuoti
Regioninės politikos formavimo procese susiduriama su daugeliu problemų. Nėra moksliškai pagrįstos regioninių plėtros programų rengimo metodikos ir rekomendacijų programinei regiono vadybai įdiegti. Todėl rengiamos regioninės ir kaimo plėtros programos pasižymi paviršutiniškumu, joms trūksta gilaus regiono vidinių išteklių ir jų pasitelkimo regiono plėtrai galimybių įvertinimo, išorinių plėtros veiksnių analizės, ilgalaikių prognozių, visapusiško plėtros strateginių krypčių ir instrumentarijaus pagrindimo ir suderinimo.
Silpna regionų vadybos vieta – regione pasiektų socialinių ir ekonominių rezultatų kompleksinis vertinimas. Neturint vieningos vertinimo metodikos, pagrįstos integruotais rodikliais, apskaičiuotais pagal tų pačių informacijos šaltinių duomenis, rezultatų vertinimuose daug subjektyvumo.
Tokie rezultatai netinkami ar mažai tinkami tarpregioniniams palyginimams.
Kaip rodo regionų plėtros įvairių aspektų analizė, svarbiausia problema, kad strateginiai regionų ypač jų ekonomikos ir vadybos, sprendimai pradėti priiminėti be gilesnio sisteminio teorinio pagrindimo, nesukūrus šioje integruotoje srityje naujų mokslo žinių sistemos. Lietuva jau turi skaudžią patirtį, kai be gilesnio mokslinio pagrindimo, o tik vadovaujantis bendromis rinkos ekonomikos giliai neperprastomis sąvokomis bei politiniais interesais, buvo vykdoma valstybinio turto privatizacija, agrarinė reforma, kai kurios kitos šalies ekonomikos permainos. Padarytų sunkiai ištaisomų klaidų negalima kartoti naujuose strateginiuose sprendimuose, tame tarpe ir dėl regionų plėtros.
Kaimo vietovių būklė turi didelę įtaką regionų plėtrai, nes čia istoriškai susiklostė didesnė ūkinė priklausomybė nuo agrarinio sektoriaus, jo keliamų struktūrinių pertvarkymų ir problemų. Kaimo vietovėse mažesnis gyventojų tankumas, nepalankus susisiekimas, žemesnis aprūpinimo infrastruktūros elementais lygis.
Iš problemų susijusių su regionų plėtra ir jų kaimiškumo ir agrariškumo požiūriu, galima išskirti svarbiausias:
1. Problemos, sąlygojančios žemesnio, struktūriškai nesubalansuoto išteklių lygio;
2. Problemos, susijusios su nepalankiais demografiniais procesais;
3. Problemos, atsirandančios dėl nevienodų plėtros tempų.
Šių problemų identifikavimui ir sprendimo priemonių parinkimui tenka analizuoti didelį skaičių rodiklių, turinčių daug variantinių reikšmių.
Minimalaus ir pakankamai reprezentatyvaus jų skaičiaus nustatymui naudojami šiuolaikinės faktorinės analizės ir skaitmeninės taksonomijos metodai.
Šiuolaikinės faktorinės analizės metodai (ypač gerai tinka svarbiausiųjų faktorių metodas) įvertina rodiklių tarpusavio ryšius ir tuo pagrindu atrenka esminius rodiklius, tuo pačiu juos apjungdamas į aukštesnio lygio apibendrinamuosius faktorius, kurie iš esmės atitinka kriterijų apibūdinimą.
Skaitmeninės taksonomijos metodai leidžia išskirti vieningas tiriamų objektų grupes pagal didelį skaičių požymių, todėl gali būti labai sėkmingai taikomas probleminių regionų identifikavimui.
III. Regioninės ekonomikos uždaviniai
Pagrindinis regioninės politikos uždavinys Lietuvoje yra išlyginti atskirų regionų (apskričių) ekonominį lygį ir priartėti prie Europos
Sąjungos vidurkio pagal pagrindinius ekonominio augimo rodiklius. Šio uždavinio sprendimas sudėtingas ir įvairiapusiškas, reikalaujantis didelių finansinių išteklių ir verslo plėtros pastangų, regioninės plėtros programų ir kitų dokumentų sudarymo, jų koordinavimo ir realizavimo.
Šiuo metu Lietuvoje galima išskirti dvi regioninės politikos kryptis:
Europos Sąjungos regioninės politikos įgyvendinimas Lietuvoje ir pačios
Lietuvos regioninė politika. Suprantama šios abi kryptys tarpusavyje labai susijusios. Jų formavimas ir realizavimas sudaro galimybes Lietuvai dalyvauti Europos Sąjungos regioninės politikos paramos programose.
Siekiant gauti Europos Sąjungos paramą regioninės politikos įgyvendinimui, reikalinga šalyje gerai funkcionuojanti ir ES nuostatus atitinkanti valstybės regioninė politika. Todėl būtina:
• parengti ir įgyvendinti nacionalinės regioninės ekonominės ir socialinės plėtros programą, atspindinčią regionų specializaciją pagal ekonomines veiklas;
• tinkamai administruoti Europos Sąjungos struktūrinės paramos programas.
Lietuvoje tik pastaraisiais metais atkreiptas dėmesys į ekonominės ir socialinės raidos netolygumus atskiruose regionuose, didelius jų gyventojų užimtumo, gyvenimo sąlygų, išsilavinimo lygio skirtumus. Ekonominė veikla
Lietuvoje daugiausiai sukoncentruota prie transporto magistralių, didžiuosiuose miestuose ir keliuose mažesniuose pramonės centruose. Šiuose regionuose plečiasi pramonės ir paslaugų sektoriai, didėja investicijos.
Tačiau kai kurie Lietuvos regionai, kurie anksčiau buvo išplėtoti ir orientuoti į produkcijos gamybą Rytų rinkai, dabar susiduria su rimtomis socialinėmis problemomis, susijusiomis su nedarbu. Išlyginti regioninių skirtumų pati savaime rinka negali. Priešingai rinkos poveikyje šie skirtumai turi tendenciją didėti. Todėl reikalingas tikslinis valstybės poveikis formuojant ir realizuojant regioninę stuktūrinę politiką.
Vertinant Lietuvos regioninę politiką, galima pasakyti, kad ji atitinka ES regioninės politikos nuostatas, bet ji yra dar tik pradinėje stadijoje. Šiuo metu yra formuojama institucinė infrastruktūra ir teisiniai ekonominiai regioninės politikos pagrindai: yra suformuota bazinė institucinė struktūra ES investicinei paramai administruoti, formuoti bei įgyvendinti Lietuvos regioninę politiką, yra įkurtos regioninės plėtros agentūros, patvirtinti regioninės politikos metmenys, rengiamas Regioninės politikos įstatymas ir su juo susiję teisės aktai. Lietuvos Respublikos
Seimas 2000 m. patvirtino Regioninės politikos įstatymą, o 2002 m. buvo patvirtintas šio įstatymo pakeitimas. Šių dokumentų priėmimas sudaro regioninės politikos institucinius pagrindus, tačiau būtina juos plėtoti, suformuoti aiškią regioninės politikos koncepciją, numatyti regioninės politikos metodus, rengti regionų plėtros programas, pritraukiant jų vykdymui privataus kapitalo investicijas, remiant verslo įmonių kūrimąsi regionuose, sukurti ekonomiškai atsilikusių regionų paramos mechanizmą, numatyti ir realizuoti finansines regioninės politikos priemones.
Pasak G.Mačio ir V.Stempkausko 2000 m. moksliniame žurnale „Ekonomika ir vadyba – 2000: aktualijos ir perspektyvos“ išspausdinto straipsnio
„Regionų ekonominė plėtra: analizės metodika ir finansiniai šaltiniai„ –
regioninė politika turėtų būti suprantama kaip visuma priemonių, kuriomis siekiama efektyviai paskirstyti išteklius ir sudaryti sąlygas kuo geriau juos panaudoti ekonominei – socialinei regionų plėtrai.
Teoriškai, visiškai nėra garantijos, jog netgi įgyvendinus tobulą konkurenciją „laisvos rinkos“ modelis taip pat reikštų lygybę tiek tarp individų, tiek tarp pačių regionų. Dar daugiau tokiame modelyje neįvertinamas kompleksiškas realaus pasaulio vaizdas, tiek svarbių faktorių regioniniai skirtumai, tiek rinkos deformacijos, paverčiančios rinką neefektinga.
Praktiškame lygmenyje, laukiami rinkos rezultatai yra „ilgalaikiai“
reikalaujantys dešimčių ar netgi šimtmečių, o pats perėjimo procesas nėra neskausmingas. Rinkos pokyčiai dažnai gali sukelti masinę migraciją ir pareikalauti milžiniškų socialinių kaštų, kai atskiros bendruomenės ar netgi kultūros sugriaunamos vardan mistinio ar abejotino „efektyvumo“.
Mistinio, nes pradinės tokio modelio sąlygos niekur, išskyrus patį modelį, neegzistuoja. Abejotino, nes modelis nagrinėja tik materialius visuomenės poreikius, o kiti ignoruojami. Taip socialiniai, kultūriniai, politiniai ir psichologiniai kaštai dažnai aukojami dėl materialių pranašumų, kurie dažnai taip ir nepasiekiami.
Pagrindinė regionų plėtros strategija yra įkurti institucijas, keisti fizinę infrastruktūrą ir įgyvendinti regionines politikas, užtikrinančias ilgalaikę palaikomą plėtrą. Plėtra apima platesnę viziją, nei paprastai padidintas vartojimas. Tai reiškia ne tik augantį gyventojų skaičių, bet vis labiau patenkintus jų socialinius, politinius, kultūrinius ir materialius siekius.
Plėtra yra daugiau nei ekonominis augimas ar tokio augimo strategija, nes visuomenės poreikiai apima daugiau nei materialus komfortas ar ekonominių rodiklių augimas.
Todėl priimant sprendimus reikia propažinti ir įvertinti kompromisus tarp materialios naudos siekimo bei kitų socialinių tikslų, kaip socialinė lygybė ar kultūra, o pačios įgyvendinimo politikos pirmiausiai turi pripažinti socialinių faktorių svarbą plėtros procesuose.
Atsižvelgiant į minėtus socialinius ir ekonominius faktorius, regioninės politikos uždaviniai būtų:
1. Padidinti vietinį darbo našumą, efektyviau panaudojant vietinius ekonominius išteklius. (Regionuose pastebimo ženklūs nedarbo lygio skirtumai. Labiausiai nedarbas palietė žemės ūkio rajonus, tiek dėl užimtumo mažėjimo žemės ūkio sektoriuje, tiek dėl lėtos smulkaus verslo sektoriaus plėtros kaimiškose vietovėse);
2. Panaikinti socialinius – ekonominius regionų skirtumus (Lietuva
– nedidelė šalis, tačiau gamtos ir visuomenės teritoriniai skirtumai joje pakankamai ryškūs. Jie pasireiškia dirvožemio, reljefo, klimato, kraštovaizdžio skirtingumais, ekonominiais pasiekimais, socialiniais – kultūriniais, demografiniais, etniniais (net kalbos) skirtumais. Valstybės politika gali šiuos skietingumus slopinti, skatinti ar rūšiuoti, palaikydama pozityvų gamtinį bei kultūrinį savitumą ir lygindama socialinius
– ekonominius skirtumus.);
3. Pereiti prie programinio atskirų plėtros projektų finansavimo;
4. Užtikrinti visų regionų piliečių lygias galimybes į kokybiškesnį ir geresnį gyvenimą bei pragyvenimo lygį;
5. Sukurti prielaidas tolesnei plėtriai.
Šių uždavinių sprendimas sudėtingas ir įvairiapusis, reikalaujantis didelių finansinių išteklių bei verslo plėtros pastangų, regioninės plėtros programų ir kitų dokumentų sudarymo, jų koordinavimo ir realizavimo.
IV. Regionai ir jų klasifikacija
Šiandien regionų problematikoje egzistuoja daug prieštaravimų. Jie ne tik egzistuoja, bet dar ir didėja. Kurgi yra problema? Problema yra tame, kad regionas yra tyrinėjamas įvairiais mokslais, kiekvienas iš kurių turi savo požiūrį. Paskutiniu metu vis dažniau yra kalbama, kad yra patiriami vis didesni nuostoliai mokslinių tyrimų praktikoje. Apie regioną mes turime daugiau žinių visumoje, negu kad įsivaizduojam jį kaip visumą. Todėl norint padidinti regiono kompleksinio tyrimo efektyvumą būtina turėti bendrą supratimą apie tyrimo objektą. Svarbiausia dabar mokslui apibrėžti vieningą „regiono” sąvoką, nustatyti jo ribas.
Regiono samprata. Mokslinėje literatūroje ir praktikoje dažnai yra naudojamos tokios sąvokos kaip: teritorija, regionas, teritorinė sistema, regioninė ekonomika, rajonas ir kt., kurios dažnai naudojamos kaip sinonimai.
Regionų integruotos plėtros rėmimo diferencijavimui sėkmingai gali būti pritaikyti ir regionų tipizavimo rezultatai. Tipizavimo, t.y. regionų suskirstymo į tipines grupes rezultatai leidžia geriau išryškinti regioninius skirtumus, o tuo pačiu ir parinkti tinkamiausias rėmimo priemones. Atlikti šalies kaimo regionų tipizavimo tyrimai leido nustatyti atskirų rajonų gamtinių sąlygų, ekonominio lygio bei socialinius –
kultūrinius skirtumus ir pasiūlyti konkrečius rėmimo priemonių diferencijavimo lygius.
Pagal žymų Rusijos mokslininką A.B.Alaevą teritorija – tai kieto žemės paviršiaus dalis su savo gamtinėmis, antropogeninėmis savybėmis ir ištekliais, kuri yra charakterizuojama geografiniu išsidėstymu ir kitomis savybėmis. Socialinę-ekonominę erdvę skirstant į dalis naudojami teritoriniai vienetai – arealai, zonos, rajonai, regionai, anklavai[1] ir kt.
Dažniausiai yra naudojamos „rajonas” ir „regionas” sąvokos. Nemažai mokslininkų teigia, kad dvi sąvokos: „rajonas” ir „regionas”, nors ir yra giminingos, tačiau skiriasi viena nuo kitos. Rajonas yra apibrėžiamas kaip teritorija su jai priklausančių elementų visuma. Ir ši elementų visuma skiria vieną teritoriją nuo kitos. Pastebėtina yra tai, jog praktiškai nė vienoje Vakarų šalyje terminas „rajonas” nėra naudojamas, nežiūrint į pastarojo užsienio kilmę – vietoj šio termino naudojamas terminas „regionas”.
Termino „rajonas” etimologija[2] yra paini. Dažnai yra aiškinama, kad šis terminas yra kilęs iš Prancūzijos, tačiau žymus Rusijos mokslininkas
E.B. Alaev pažymi tai, kad šis terminas yra kilęs iš Ispanijos, kadangi ten jis turi teritorinę prasmę. Vėliau atsirado terminas „regionas”. Šis terminas pasirodė daugiau elastingas ir svarbu laisvas nuo teritorinio -administracinio prisirišimo. Todėl būtina dabar pateikti regiono apibrėžimą. Tačiau reikia pastebėti, kad iki šiol nėra vieningo jo apibrėžimo. Perry Anderson teigia, kad „regiono” sąvoka yra labai neapibrėžta. Pasak jo, ji svyruoja tarp specifinio teritorinio ir bendrai sektorinio apibrėžimo. Žymus rašytojas Cornello universiteto profesorius
Benedict Anderson teigia, kad į regioną galima žiūrėti, kaip į socialinę ir politinę struktūrą. Į regioną įeina žmonių tapatybės ir socialinė veikla, politinės institucijos ir ekonominės organizacijos. Tačiau mūsų nuomone, pats aiškiausias ir priimtiniausias yra klasikinis regiono apibrėžimas, kuris teigia, jog regionas tai visų pirma – teritorija, pasižyminti tam tikromis specifinėmis gamtinėmis, demografinėmis, socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis, kurios jį charakterizuoja ir skiria nuo gretimų teritorijų. Kartu terminas „regionas” gali apibrėžti ir grupę regionų, susijungusių į vieną didesnį, ir peržengiantį nacionalinės valstybės sienas.
Regionas, kaip pagrindinis socialinės-ekonominės erdvės vienetas, yra charakterizuojamas taip pat kai kuriomis struktūrinėmis savybėmis. Tuo atveju, jeigu regiono atsiradimą lemiantys požymiai mažėja nuo centro iki periferijos, regionas yra vadinamas tolydžiu. Priešingu atveju –
netolydžiu. Pagrindiniais regiono struktūriniais elementais yra laikomi tokie: taškas, centras, židinys, fokusas, branduolys, periferija. Taškas –
tai bet koks ekonomikos objektas, regiono dalis. Centras – taškas regiono ribose. Židinys – šis elementas labai panašus į centrą, tačiau tai ne tik centras, o difuzijos centras, skleidžiantis energiją, finansus, informaciją visam regionui arba jo daliai. Fokusas yra laikomas kaip traukos centras.
Periferija – apskritimas; konors pakraštys, išorinė dalis (kaip priešiška centrui).
Dažniausiai centras, židinys, fokusas, branduolys yra viena regiono teritorija, o kita yra vadinama periferija.
Daugybė įvairių požiūrių į regioną, jo funkcijas nulėmė margumą regiono terminologijoje (žr. 1 pav.) ir regionų klasifikacijoje.
Dažniausiai regionų klasifikaciją nulemia tokie kriterijai:
1) ekonominio išsivystymo lygis;
2) regiono ekonominio vystymosi tempai;
3) ūkio teritorinės struktūros tipas (tolydus ūkio vystymas, netolydus ūkio vystymas);
4) gyventojų tankumas teritorijoje;
5) gyventojų augimo tempai;
6) ūkio specializacijos pobūdis ir lygis (rekreacijos, turizmo, pramoninis ir kt.);
7) kiti kriterijai.
Regionų klasifikacija išsivysčiusiose šalyse yra be abejo turtingesnė negu besivystančiose šalyse. Čia pagrindinai išskiriami tokie regionai:
• Depresiniai – parodantys pakankamai aukštus augimo tempus praeityje;
• Stagnaciniai -jie skiriasi santykinai žemu augimo tempu;
• Mikroregionai – dalijant į smulkesnius, jie netenka tam tikrų regiono požymių;
• Probleminiai – tokie regionai išskiriami ir išsivysčiusiose šalyse, ir charakterizuojami labai žemu augimo tempu; ir kt.
[pic]
1 pav. Regiono terminologijos variantas
„Teritorijos” ir „regiono” sąvokų esmė ir jų tarpusavio ryšiai leidžia suformuluoti praktinę reikšmę turinčias išvadas:
• Kadangi teritorija ir regionas yra laikomi kaip visuma, tai sąvokas „teritorinis planavimas”, „teritorinis valdymas” reikia naudoti tais atvejais, kai kalbame apie tam tikrų jėgų pasiskirstymą erdvėje;
• Sąvokos „regionas” ir „rajonas”, kurios apibrėžia bendrą teritorijos dalį yra laikomos sinonimais ir naudojamos apibrėžti tam tikrą erdvės dalį.
Taigi matome kokie yra regiono struktūriniai elementai, kiek daug regiono klasifikacijos kriterijų, o taip pat kiek įvairių regiono apibrėžimų. Tačiau pastebėjome, kad kiekvienas regionalistas nors ir kitaip apibrėžia tą pačią sąvoką, norėdamas kažką išryškinti savo, laikosi tokių bendrų trijų požymių: teritorija, specializacija, ekonominiai santykiai.
Anksčiau buvo pateikta įvairių regiono apibrėžimų, tačiau remiantis užsienio ekonomikos mokslais norėtume pateikti dar tokį regiono apibrėžimą:
Regionas – tai socialinės-ekonominės erdvės visuma, charakterizuojama visų nuosavybės formų gamybos struktūra, gyventojų, darbo vietų koncentracija, bei turinti savo teritorijos valdymo organus. Todėl toliau panagrinėsime regioną kaip socialinę-ekonominę sistemą.
Regionas kaip socialinė-ekonominė sistema. Būtina pabrėžti, kad vienodų regionų nėra, yra centriniai ir periferijos, yra regionai, kuriuose gyventojų skaičius auga, kituose mažėja ir t.t. taipogi regionai skiriasi savo socialine struktūra, naudingųjų iškasenų apimtimi, atstumu nuo issivysčiusių pramoninių, kultūrinių ir sostinės centrų. Todėl manome, kad į visus tokius skirtumus mokslas turi atsižvelgti, ypač formuluojant stabilizacijos, išėjimo iš ekonomikos krizės, rinkos santykių vystymo rekomendacijas.
Būtina taip pat atsižvelgti į tai, kad artimiausiu metu turi būti mokslu apibrėžtas naujas ekonominis rajonavimas, atsižvelgiant į reorganizavimą. Šitą svarbią problemą būtų tikslinga išspręsti vadovaujantis schema, pateikta 2 pav.
[pic]
2 pav. Schema padedanti apibrėžti ekonominį rajonavimą
Ekonomikos literatūroje pastaruoju metu vis didesnis dėmesys yra skiriamas regionų tematikai. Tačiau noriu pridurti, kad ta tematika susidomėjo ir mokslininkai – sociologai. Bet sociologijoje kol kas dar neprieita prie vienos nuomonės aiškinant regiono sampratą.
Sprendžiant socialinių-ekonominių regionų plėtros problemas, jų ekonominio savarankiškumo problemas, didelių rezultatų yra pasiekusi ekonominė geografija. Ji teigia, kad labai didelę reikšmę apibrėžiant regionų ekonominį savarankiškumą turi demografinė situacija. Regioninės sąlygos vykstant demografiniams procesams yra skirtingos.
Kartu su kitomis mokslo disciplinomis regionų problemas tiria ekologija. Šiandien nėra tokio regiono, kur aplinkos užterštumas nekeltų žmonių nerimo.
Taigi ekonomikos mokslai apibrėžia regioną kaip socialinę-ekonominę visumą, kur vyksta materialinės gamybos procesai. Socialinė-ekonominė geografija apibrėžia jį kaip gamybos objektą, arba kaip aplinką, kurioje žmogus ir materialinė gamyba yra tarpusavyje susiję. Regioną, kaip gyvenamąją aplinką, kurioje yra kuriamos žmonių gyvenimo sąlygos, tiria demografija. Ekologija susidomėjo regionu kaip teritorija, kuri daro poveikį supančiai aplinkai.
Iš tikrųjų, kaip matome, tai, kad regionas yra tyrinėjamas įvairiais mokslais, kiekvienas iš kurių turi savo požiūrį, t.y. kad nėra bendros vienos nuomonės, yra svarbi mokslo problema, reikalaujanti ypatingo dėmesio.
Šiandien regionas Lietuvoje tapo svarbiu ekonominių ir politinių santykių objektu. Todėl labai svarbu šitoje situacijoje apibrėžti regionų ekonomikos formavimo specifiką, vieno ar kito regiono prioritetus, regiono istorinę, kultūrinę raidą. Lietuvoje galima sakyti dar žengiami pirmieji žingsniai regioninės politikos srityje. Lietuvos regioninė politika yra orientuota visų pirma į regioninių skirtumų šalies viduje mažinimą.
Tačiau kalbant apie regioninę politiką Lietuvoje, vienas iš esminių klausimų išlieka regiono kaip teritorinio darinio samprata. O apibrėžiant regionus remiantis įvairiais požiūriais, problema iškyla dėl to, kad paprastai regionai, nusakyti remiantis tais atskirais požiūriais, nesutampa. Todėl būtina integruoti šitų mokslų požiūrius, tam kad apibrėžti vieningą „regiono” sąvoką, nustatyti jo ribas.
Lietuvos regioninės struktūros formavimosi raida. Lietuvos apgyvendinimo sistema formavosi istorijos bėgyje, nueitas ilgas kelias.
Lietuvos dabartinės regionų struktūros ištakų toli ieškoti nereikia.
Socialiniame – ekonominiame Lietuvos vystyme (SSSR sudėtyje) nemažas vaidmuo teko optimaliai regioninei politikai, kuri buvo vykdoma nuo praėjusio šimtmečio VI dešimtinečio vidurio. 1964 m. Lietuvos SSR Ministrų
Taryba patvirtino Lietuvos miestų ir gamybos vystymo schemą. Joje rajonavimo principu, panaudojant gyvenamųjų vietovių hierarchijos sistemą, nustatyti socialiniai -ekonominiai atraminiai taškai. Schemą 1962-1964 m.
parengė Pramonės projektavimo institutas, Kauno Politechnikos Institutas kartu su kitomis organizacijomis laikotarpiui iki 1980 metų, kuri analogų neturėjo visoje SSSR.
Svarus indėlis rengiant šį projektą įdėtas Lietuvių liaudies kaimo architektūros tyrinėtojo prof. K.Šešelgio. Projekte numatyta respublikos teritorijos vieninga apgyvendinimo sistema, susidedanti iš 10 sąlyginai tolygiai išdėstytų tarprajoninių (regioninių) centrų, atliekančių epizodinio aptarnavimo vaidmenį, 26 rajoninių centrų atliekančių periodinį gyventojų aptarnavimą, 174 mikrorajoninių centrų vykdančių pastovų aptarnavimą ir 4 tūkst. plėstinų kaimo gyvenviečių (centrinių, pagalbinių).
1974 m. buvo nustatytas koordinacinis planas kompleksiniam problemos sprendimui „Lietuvos TSR vieninga apgyvendinimo sistema laikotarpiui iki
1990 m.” Schemos pagrindu apribotas pagrindinių miestų (Vilnius ir Kaunas)
augimas, išspręstas tolygaus apgyvendinimo išdėstymo klausimas, sparčiau vystyti vidutinio dydžio miestai (Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys) ir maži
(Alytus, Utena, Kapsukas (dabar Marijampolė) ir kt.). Lietuvos eksperimento esmė kad visi miestai ir rajonai rado savo vietą bendrame kontekste.
Vieningos apgyvendinimo sistemos privalumai:
• Schema atliko savo vaidmenį minėtame istoriniame periode. Įrodytas
Lietuvos pajėgumas plėsti gyvenamųjų vietovių struktūrą vidiniais resursais, nepritraukiant gyventojų iš SSSR
• Sukurtas tolygus gyvenamųjų vietovių tinklas
• Vidutiniai miestai paversti naujais atraminiais taškais, sukurta „atsvara” didesniems miestams.
Vieningos apgyvendinimo sistemos trūkumai:
• Mažai respublikai užimančiai tik 65,3 tūkst. km2 plotą, 10 regioninių centrų per daug. Lietuvos regionų teritorijos sąlyginai mažos. 15-20 metų patirtis, vystant transporto, kultūros, buitinio aptarnavinio struktūras, parodė šio skaičiaus mažinimo galimybę. Paskutinieji sistemos projektai numatė perspektyvoje vystyti 6 grupinių sistemų gyvenamas vietoves (regionus) -Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus.
Europos Sajungos regionų teritorinė struktūra. ES taikoma 3 lygių regionų teritorinės struktūros sistema:
1. Nacionaliniu lygiu (mikroregionai);
2. Europiniu lygiu (mezoregionai, susidedantys iš mikroregionų);
3. Globaliniu lygiu (makroregionai, susidedantys iš mezoregionų).
ES regionų struktūra žemiausiu (nacionaliniu) lygiu pasižymi formų gausa, teritorinės – administracinės struktūros įvairove (3 pav.), nacionalinių regionų teritorijos dydžiu.
3 pav. ES regionų teritorinės struktūros schema
Lietuvos regionų dydžio vidurkis 6,530 tūkst. km2, žymiai mažesnis už
ES valstybių mikroregionų dydį.
Rytų Europos valstybės, išskyrus Vengrįją, įvykdė regioninę restruktūrizaciją.
Kaimyninė Lenkija buvo suskirstyta į 49 vaivadijas (provincijas), 2384
komunas (837 miesto ir 1547 kaimo).1999 m. įvykdžius administracinę reformą, šiandien Lenkija padalinta į 16 vaivadijų, 65 miestus pavietų (lenk.-pawitow) teisėmis ir 308 pavietus. Lenkijos vaivadijos vidutinis plotas 19543 km2 sudaro beveik trečdalį Lietuvos ploto.
Pagrindinės priežastys ES sistemos valstybių regionų transformavimui:
• „EU Standarts -the NUTS 1(5 regions”(angl.)
• ES regionų struktūriniai fondai
• ES erdvinis modelis ir vystymo planas „Europa -2000+” (aktualus
Lietuvos atveju).
NUTS
Europos Sąjungoje galiojanti unifikuota teritorijos skirstymo į regionus sistema (Nomenclature des Unités Territoriales Statistiques).
Pagal ją skiriami penkių lygių teritoriniai dariniai:
NUTS I: dažniausiai tai visa šalis, kai kuriais atvejais tai gali būti ir smulkesni teritoriniai dariniai (pvz., Vokietijos Länder, Belgijos régions – tai visų pirma turi būti susiję su federacine šių šalių santvarka);
NUTS II: santykinai dideli regionai (Prancūzijos régions; Italijos regione; Ispanijos autonominės provincijos – Comunidades Autónimas;
Nyderlandų provincijos);
NUTS III: paprastai tai tarpinis lygmuo tarp regiono ir savivaldos
(Vokietijos Kreise, Prancūzijos départements, Švedijos Län, Suomijos
Maakunnat, Graikijos Nomoi);
NUTS IV: savivaldos vienetai (Prancūzijos communes, Švedijos kommuner,
Vokietijos Gemeinder);
NUTS V: už savivaldos darinius smulkesni teritoriniai vienetai (analogiški mūsų seniūnijoms).
ES regioninė politika yra įgyvendinama per aukščiausio lygmens administracinius – teritorinius vienetus – NUTS I, NUTS II, kartais NUTS
III regionus. Lietuva ES kontekste bus traktuojama kaip NUTS II lygio regionas, o tarpiniai teritoriniai dariniai tarp savivaldybių ir nacionalinio lygmens (šiuo metu tai apskritys) – kaip NUTS III lygio vienetai.
EUROPOS SĄJUNGOS STRUKTŪRINIAI FONDAI
Europos regioninės plėtros fondas teikia regionams įvairią finansinę paramą. Fondo lėšos sudaro apie pusę visų struktūrinių fondų biudžeto.
Fondas numato:
• investicijas į gamybą, siekiant sukurti ir išsaugoti ilgalaikes darbo vietas;
• investicijas į infrastruktūrą (keliai, telekomunikacijos, energetika)
siekiant sujungti centrinius ES regionus su periferiniais;
• investicijas, padedančias atgaivinti krizę išgyvenančius pramonės, žemės ūkio rajonus;
• darbo vietų kūrimą bei paramą smulkiam ir vidutiniam verslui (įmonių konsultavimas, rinkos tyrimai, mokslo tyrimai);
• technologijų plėtrą, vietinės infrastruktūros plėtrą.
Europos socialinis fondas remia projektus, sprendžiančius socialines (pirmiausia užimtumo) problemas. Finansuoja:
• švietimą ir profesinį mokymą;
• paramą įsidarbinant;
• mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą (specialistų mokymas mokslinio tyrimo įstaigose);
• socialinės ekonomikos projektus (padeda sukurti privačias vaikų priežiūros įstaigas);
• švietimo ir profesinio mokymo sistemų tobulinimą (keliant darbuotojų kvalifikaciją).
Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas. Orientavimo dalis laikoma ES struktūrinės (o ne bendrosios žemės ūkio) politikos dalimi, nes teikia paramą diegiant naujus ūkininkavimo metodus, plėtojant alternatyvią ekonominę veiklą kaimo vietovėse (pvz., kaimo turizmą).
Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas. Remia naujų metodų diegimą bei ekonominės veiklos perorientavimą vietovėse, kur verčiamasi žuvininkyste.
Neformaliai penktuoju Struktūriniu fondu vadinamas Sanglaudos fondas.
Jis buvo įkurtas 1994 m., pasirašius Mastrichto sutartį, kuri numatė įkurti
Europos valiutų sąjungą. Šalims, norinčioms įsilieti į bendros Europos valiutos zoną, buvo nustatyti gana griežti konvergencijos (susiliejimo)
reikalavimai.
Sanglaudos fondas buvo įkurtas siekiant finansuoti didelius kelių tiesimo ir aplinkos apsaugos projektus. Šiuo metu iš Sanglaudos fondo pagalbą gauna keturios ES šalys: Graikija, Ispanija, Portugalija ir Airija.
Europos Sąjungos reglamentai numato, kad kiekvienas struktūrinis fondas gali finansuoti tam tikrus tikslus įgyvendinančias priemones. Šiuo metu nustatyti 3 prioritetiniai struktūrinių lėšų investavimo tikslai:
1.Tikslas
Skatinti atsiliekančių regionų plėtrą ir prisitaikymą prie ekonomikos pokyčių. Parama skiriama regionams, kuriuose BVP vienam gyventojui mažesnis nei 75 proc. ES vidurkio, taip pat regionams, kur ypač mažas gyventojų tankumas (remiant pastaruosius, siekiama išvengti migracijos ir tolesnio jų gyventojų skaičiaus mažėjimo). Būtent šiam paramos tikslui yra priskiriama visos Lietuvos teritorija.
2.Tikslas
Remti krizės apimtus pramonės regionus, kad jie galėtų persiorientuoti į kitas ekonomikos sritis. Remiami regionai, kuriuose ekonominės veiklos pagrindą sudaro pramonė ir kuriuose ilgai išlieka didelis nedarbas. Taip pat skatinama kaimo vietovių plėtra ir prisitaikymas prie ekonomikos pokyčių.
3.Tikslas
Teikti paramą mokymui, kvalifikacijos kėlimui ir perkvalifikavimui.
Pagrindinės priemonės – profesinis mokymas ir perkvalifikavimas, darbo rinkos institucijų plėtra. Šios priemonės bus finansuojamos iš Europos socialinio fondo.
„Europa -2000+”
Parengtas planas „Europa -2000+” sulaukė gausios kritikos dėl jo rengimo principų. Planas traktuotas kaip nacionalinių scenarijų suma.
Nuspręsta rengti naują planą kuris taip ir pavadintas „Naujasis Europos planas”. Jame centrais imamos pagrindinės sostinės, infrastruktūra, karkasai vystomi jas jungiant. Trijų Baltijos šalių atveju centru tampa
Ryga -stambiausia sostinė ir taškas. Lietuva lieka provincija, tranzito koridoriumi.
Regionalizmo teoretikai Michael Keating ir John Lauglin ES sudėtyje mato keturias regionų kategorijas:
1. Ekonominiai regionai
2. Istoriniai / etniniai regionai
3. Administraciniai / planiniai regionai
4. Politiniai regionai
Daugumoje atvejų „regionas” reiškia administracinį planinį vienetą, atitinkantį ekonominį regioną. Politinių regionų kategorija reiškia vieneto valdžios renkamumą. Lietuva šiai kalegorijai negali būli priskiriama.
Didžioji dalis ES regionų priskiriami trečiajai kategorijai, suformuoti naudojant teritorijų planavimo metodiką. Regionai formuojami naudojantis etalonu „EU Standarts -the NUTS 1-5 regions (angl.)”. Dominuoja regionai, tnrintys teritorijoje miestą virš 100 tūkst. gyventojų ir jį supančias gretimybes: smulkesnes teritorines struktūras, mažesnius miestus.
Tankiai apgyvendintose Europos teritorijose regionai gali turėti po keletą tokių miestų. Mažai apgyvendintuose regionuose centriniai miestai gali būti mažesni. Pagrindinė regionų klasifikacija tiesiogiai priklauso nuo regionų administracinės struktūros, skiriamos 4 rūšys:
1. „klasikiniai regionai” su istoriniu miestu ir keletu smulkių miestų kaimo teritorijoje. Pavyzdys galėtų būti Salamankos provincija:
istorinis universitetinis 190.000 miestas centre kaimiško regiono su
15 gyv./km2 tankumu.
2. Rusiškos/Sovietinės apskritys (oblast rus.) regionai Belgijos ar
Nyderlandų dydžio su stambiais gamybiniais centrais virš 250 tūkst.
gyventojų.
3. Didelio tankumo regionai (virš 100 gyv./km2), kuriuose ištisinės urbanizuotos teritorijos, aukšto lygmens mobilumas, ekonominis tinklas apsunkina regioninį tikslių ribų nustatymą.
4. Mažai apgyvendinti regionai.
Šioje klasifikacijoje Baltijos valstybės patenka į pirmą kategorįją.
Pažymėtina, kad regionų teritorijų formavime etniniai ar istorinių sąjungų kriterijai atmetami. Teritorijų planavimo principu pagal griežtus kanonus sufomuoti unifikuotų regionų neįmanoma ir netikslinga. Europoje 500
„projektinių” regionų.
Išvada
Dėmesys regionams – būtina Europos Sąjungos valstybių politikos dalis. Lietuva įstojusi į Europos Sąjungą turi įgyvendinti regionų ekonomikos iškeltus tikslus ir uždavinius norėdama susilyginti su kitomis
Europos Sąjungos šalimis.
Literatūra
1. Mačys G., Stemkauskas V. “regionų ekonominė plėtra: analizės metodika ir finansiniai šaltiniai”; Aktualijos ir Metodologija; Ekonomika ir vadyba – 2000 m. 252-254 psl.
2. Graužinis A. “Lietuvos regionų teritorinio planavimo modelis Baltijos regione” KTU 79-85 psl.
3. Bartaškienė D. “Lietuvos regioninės politikos uždaviniai”
Tarptautiniai konfliktai, Regioninė ekonomika ir plėtra 1999 m. spalio
21-22 d. Kaunas 12 psl.
4. Bagdzevičienė R. “Regioninės ekonomikos vykdymo prielaidos” Regioninė ekonomika ir plėtra 2001 m. KU 116-21 psl.
5. LR regioninės plėtros įstatymo pakeitimo projektas 2002 m.
6. Kirstukas J. “Integruotos regionų plėtros rėmimo diferencijavimo kriterijai” Ekonomika ir vadyba – 2000 m.; Aktualijos ir Metodologija;
199-201 psl.
7. Bagdzevičienė R. “Regioninė politika – vidinis poreikis ar ES salyga?”
KTU Aktualijos ir Metodologija; Ekonomika ir vadyba – 2000 m. 49-50
psl.
8. Bagdzevičienė R. , Rimas J., Venckus A. “Regionų ekonomikos plėtros strategija” KTU, Lietuvos regionų tyrimų institutas 30-35 psl.
9. Mačerinskienė I. Sabaitė G. “Regiono institucinio klimato vartojimo metodai” KTU Ekonomika ir vadyba – 2000 m.; Aktualijos ir
Metodologija; 249-251 psl.
10. Šimelevič K., Bagdzevičienė R “Kas yra regionas” KU 274-278 psl.
11. Graužinis A. “Lietuvos regioninė struktūra ES kontekste” Regionų plėtra – 2001 m. KTU 143-148 psl.
12. Damašienė V., Butkus M. “Regionų ekonomikos teorijų genezė” Verslas, vadyba ir studijos 2002 m. 19-25 psl.
[1] Anklavas – valstybės teritorija arba jos dalis iš visų pusių apsupta kitų valstybių ir neturinti jūros kranto.
[2] Etimologija – [gr. etymologija