REGIONŲ EKONOMIKOS OBJEKTAS, METODAI IR UŽDAVINIAI, REGIONAI IR JŲ KLASIFIKACIJA

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

EKONOMIKOS KATEDRA

REGIONŲ EKONOMIKOS OBJEKTAS, METODAI IR UŽDAVINIAI, REGIONAI IR JŲ

KLASIFIKACIJA

Turinys
Įvadas 4
I. Regionų ekonomikos objektas 4
II. Regionų ekonomikos metodai 4

2.1 Regiono investicinio klimato vertinimo metodai 4

2.2. Metodai skirti probleminiams regionams diferencijuoti 6
III. Regioninės ekonomikos uždaviniai 7
IV. Regionai ir jų klasifikacija 9
Išvada 18
Literatūra: 19

Įvadas

Regionas – valstybės teritorijos vientisa dalis, kurioje vykdoma
valstybės (nacionalinė) regioninė politika. Regionų ekonomika – tai
ekonomika, kurioje sprendžiamos optimalios gamybos vietos problemos bei
nustatoma kompleksinė regionų ūkinės veiklos kryptis, leidžianti nagrinėti
vietines problemas. Svarbus uždavinys yra regionų išskyrimas ir
identifikavimas, ekonominės erdvės klasifikavimas ir regionų bazės
parinkimas šalies mastu, nustatant patrauklumo zonas.

Svarbiausia regionų plėtros esmė (dalis) susijusi su gyvenimo kokybės
užtikrinimu. Regioninei politikai įgyvendinti reikalinga: nacionalinė
politika ir teisinė bazė; aiškus užduočių atskyrimas tarnacionalinės ir
regioninės valdžios institucijų. Galima teigti, kad kol nebus suteikta
regionams pakankamai savarankiškumo, pačio regiono plėtros galimybės yra
labai ribotos. Regioną efektyviai sustiprinti gali tik išsilaikanti
ekonomika.

Regionų ekonomikos objektas

Objektas (moksle) – reiškinys, verstas žmogaus praktinės ir pažintinės

veiklos dalyku.

Šiuolaikinės ekonomikos objektas yra šalies gamybos išdėstymas,
ekonominiai, socialiniai, demografiniai ekologiniai regiono ypatumai.
Šiuolaikinė regionų ekonomika tai analizė, prognozavimas, gamybinių jėgų
išdėstymo pagrindimas, įskaitant bbendrą ekonominę socialinę plėtojimo
strategiją ir ekologinius reikalavimus, regionų ir šalies ekonomikos bei
tarpregioninių ekonominių ryšių tyrimas, taip pat teritorinis ūkio
organizavimas.

Regionų plėtra turi būti vykdoma nuosekliai, planingai. Labai svarbu
suformuoti lanksčią regionų plėtros politiką, jautriai reguojančią į
ekonominius, socialinius ir politinius pokyčius. Vienas iš s

svarbiausių
regioninės politikos tikslų yra išlyginti atskirų regionų ekonominį lygį,
naudojant visumą priemonių, kuriomis siekiama efektyviai paskirstyti
išteklius ir sudaryti sąlygas kuo geriau juos panaudoti ekonominei
socialinei ir aplinkosauginei regionų plėtrai.

II. Regionų ekonomikos metodai

2.1 Regiono investicinio klimato vertinimo metodai

Metodas (moksle) – tikslo siekimo, veikimo būdas, veiklos tvarka
sąmojingai naudojama kokiam nors tikslui pasiekti. Metodas – reiškinių
tyrimo būdas.

Mokslinėje literatūroje regiono investicinio klimato ir regiono
investicinio patrauklumo sąvokos dažnai vartojamos sinonimai. Tačiau
ekonomistai (Bendavid-Val A. 1991 m. , Folomjev A., Revazov V. 1999 m.)
siūlo šias savokas vertinti skirtingai. Regiono investicinio klimato
vertinimo metodai yra trys:

Pirmasis metodas – apibendrintasis. Jis remiasi bendrų rodiklių
įvertinimu: bendro vidaus produkto ir gamybos įmonių produkcijos apimčių
pokyčių; privatizavimo eigos; investicinės veiklos teisinio reglamentavimo;
įvairių investicinių rinkų, tarp jų fondų ir pinigų rinkų plėtojimo.

Antrasis metodas – išsamusis, paremtas detalia veiksnių analize. Šiuo
metodu vertinama:

• Ekonominio potencialo charakteristika (regiono apsirūpinimas

ištekliais, kllimato sąlygoa, laisvų žemės plotų potencialas,

energetinių bei darbo išteklių lygis, mokslinio-techninio

potencialo bei infrastuktūros plėtros lygis);

• Bendrų veiklos sąlygų išvystymas (ekologinis saugumas, gamybos

ir statybos bazės plėtros lygis, nebaigtos statybos apimtys);

• Regiono rinkos plėtros lygis (rinkos infrastruktūros raidos

lygis, infliacija ir jos įtaka investicinei veiklai,

konkurencinės aplinkos plėtojimo lygis, vietinės rinkos apimtis,

tarptautinių bei tarpregioninių ryšių plėtra, eksporto

galimybės, užsienio kapitalo apimtys);

• Politiniai veiksniai (gyventojų pasitikėjimo regiono valdžia

lygis, regiono ir valstybės valdžios bandradarbiavimo lygis);

• Socialiniai ir kultūriniai veiksniai (gyvenimo lygis, darbo

užmokesčio dydis, gyvenimo sąlygos, sveikatos priežiūros lygis,

migracijos įtaka investiciniam procesui)

• Organizaciniai te

eisiniai veiksniai ( valdžio požiūris į užsienio

investuotojus, regiono valdžios institucijų laikymasis

įstatymų, įmonės įregistravimo sudėtingumas, prekių, kapitalo ir

darbo jėgos judėjimo sąlygos);

• Finansiniai veiksniai (regiono biudžeto struktūra, vienam

regiono gyventojui tenkančių nebiudžetinių fondų lėšų dydis,

valstybės ir regiono biudžetų parama investicijoms, kredito

užsienio valiuta sąlygos, bankų teikiamų paskolų palūkanos,

nuostolingai veikiančių įmonių dalis regione).

Regiono investicinio klimato vertinimo pagal antrąjį metodą galėtu
būti: regiono investiciniam klimatui darantys įtaką veiksniai ir jų
sąveika vertinama atsižvelgiant į statinius duomenis, sumažinama
subjektyvių vertinimų galimybė, diferencijuojamos regiono veiklos sritys,
suteikiama išsami informacija investuotojams. Taikant antrajį metodą būtina
laikytis tokių nuostatų:

• Suderinti regiono ir investitorių interesus;

• Įvertinti, numatyti ir efektyviai panaudoti regiono mokslinį –

technologinį ir inovacinį potencialą;

• Lyginant atskirų regionų investicinio klimato rodiklius,

stengtis eliminuoti sunkiai pamatuojamus veiksnius;

Trečiasis metodas – rizikos įvertinimas. Šiuo metodu atstovaujama
pirmiausia strateginio investuotojo interesams, galima įvertinti ne tik
regiono patrauklumą investicijoms, bet ir rizikos lygį. Analizuojant
regiono investicinę riziką, išskiriamos šios rizikos rūšys: politinė –
priklausanti nuo regiono valdžio pastovumo ir gyventojų politinių pažiūrų;
ekonominė – susijusi su ekonominių procesų dinamika regione; socialinė –
apibūdinama socialinės įtampos lygiu; kriminalinė – nusakoma nusikaltimų
skaičiumi beijų pobūdžiu; ekologinė – apibūdinama aplinkos užterštumo
lygiu; finansinė – įvertinanti regiono biudžeto padėtį ir regino įmonių
bendrusius veiklos rezultatus; teisinė – apibūdinama teisinių normų,
reguliuojančių ekonominius santykius.

Apibendrinant šiuos metodologinius aspektus galiam teigti, kad
investicinis klimatas – tai ypatinga institucinės ekonominės sistemos
dalis, sudaranti sąlygas efektyviai naudoti socialinį – ekonominį bei
mokslinį – technologinį potencialą regionui (valstybei) plėtoti per a
aktyvią
investicinę veiklą.

2.2. Metodai skirti probleminiams regionams diferencijuoti

Regioninės politikos formavimo procese susiduriama su daugeliu
problemų. Nėra moksliškai pagrįstos regioninių plėtros programų rengimo
metodikos ir rekomendacijų programinei regiono vadybai įdiegti. Todėl
rengiamos regioninės ir kaimo plėtros programos pasižymi paviršutiniškumu,
joms trūksta gilaus regiono vidinių išteklių ir jų pasitelkimo regiono
plėtrai galimybių įvertinimo, išorinių plėtros veiksnių analizės,
ilgalaikių prognozių, visapusiško plėtros strateginių krypčių ir
instrumentarijaus pagrindimo ir suderinimo.

Silpna regionų vadybos vieta – regione pasiektų socialinių ir
ekonominių rezultatų kompleksinis vertinimas. Neturint vieningos vertinimo
metodikos, pagrįstos integruotais rodikliais, apskaičiuotais pagal tų pačių
informacijos šaltinių duomenis, rezultatų vertinimuose daug subjektyvumo.
Tokie rezultatai netinkami ar mažai tinkami tarpregioniniams palyginimams.

Kaip rodo regionų plėtros įvairių aspektų analizė, svarbiausia
problema, kad strateginiai regionų ypač jų ekonomikos ir vadybos,
sprendimai pradėti priiminėti be gilesnio sisteminio teorinio pagrindimo,
nesukūrus šioje integruotoje srityje naujų mokslo žinių sistemos. Lietuva
jau turi skaudžią patirtį, kai be gilesnio mokslinio pagrindimo, o tik
vadovaujantis bendromis rinkos ekonomikos giliai neperprastomis sąvokomis
bei politiniais interesais, buvo vykdoma valstybinio turto privatizacija,
agrarinė reforma, kai kurios kitos šalies ekonomikos permainos. Padarytų
sunkiai ištaisomų klaidų negalima kartoti naujuose strateginiuose
sprendimuose, tame tarpe ir dėl regionų plėtros.

Kaimo vietovių būklė turi didelę įtaką regionų plėtrai, nes čia
istoriškai susiklostė didesnė ūkinė priklausomybė nuo agrarinio sektoriaus,
jo keliamų struktūrinių pertvarkymų ir problemų. Kaimo vietovėse mažesnis
gyventojų tankumas, nepalankus susisiekimas, žemesnis aprūpinimo
infrastruktūros elementais lygis.

Iš problemų susijusių su regionų plėtra ir j

jų kaimiškumo ir
agrariškumo požiūriu, galima išskirti svarbiausias:

1. Problemos, sąlygojančios žemesnio, struktūriškai nesubalansuoto

išteklių lygio;

2. Problemos, susijusios su nepalankiais demografiniais procesais;

3. Problemos, atsirandančios dėl nevienodų plėtros tempų.

Šių problemų identifikavimui ir sprendimo priemonių parinkimui tenka
analizuoti didelį skaičių rodiklių, turinčių daug variantinių reikšmių.
Minimalaus ir pakankamai reprezentatyvaus jų skaičiaus nustatymui naudojami
šiuolaikinės faktorinės analizės ir skaitmeninės taksonomijos metodai.

Šiuolaikinės faktorinės analizės metodai (ypač gerai tinka
svarbiausiųjų faktorių metodas) įvertina rodiklių tarpusavio ryšius ir tuo
pagrindu atrenka esminius rodiklius, tuo pačiu juos apjungdamas į
aukštesnio lygio apibendrinamuosius faktorius, kurie iš esmės atitinka
kriterijų apibūdinimą.

Skaitmeninės taksonomijos metodai leidžia išskirti vieningas tiriamų
objektų grupes pagal didelį skaičių požymių, todėl gali būti labai
sėkmingai taikomas probleminių regionų identifikavimui.

III. Regioninės ekonomikos uždaviniai

Pagrindinis regioninės politikos uždavinys Lietuvoje yra išlyginti
atskirų regionų (apskričių) ekonominį lygį ir priartėti prie Europos
Sąjungos vidurkio pagal pagrindinius ekonominio augimo rodiklius. Šio
uždavinio sprendimas sudėtingas ir įvairiapusiškas, reikalaujantis didelių
finansinių išteklių ir verslo plėtros pastangų, regioninės plėtros programų
ir kitų dokumentų sudarymo, jų koordinavimo ir realizavimo.

Šiuo metu Lietuvoje galima išskirti dvi regioninės politikos kryptis:
Europos Sąjungos regioninės politikos įgyvendinimas Lietuvoje ir pačios
Lietuvos regioninė politika. Suprantama šios abi kryptys tarpusavyje labai
susijusios. Jų formavimas ir realizavimas sudaro galimybes Lietuvai
dalyvauti Europos Sąjungos regioninės politikos paramos programose.
Siekiant gauti Europos Sąjungos paramą regioninės politikos įgyvendinimui,
reikalinga šalyje gerai funkcionuojanti ir ES nuostatus atitinkanti
valstybės regioninė politika. Todėl būtina:

• parengti ir įgyvendinti nacionalinės regioninės ekonominės ir

socialinės plėtros programą, atspindinčią regionų specializaciją pagal

ekonomines veiklas;

• tinkamai administruoti Europos Sąjungos struktūrinės paramos

programas.

Lietuvoje tik pastaraisiais metais atkreiptas dėmesys į ekonominės ir
socialinės raidos netolygumus atskiruose regionuose, didelius jų gyventojų
užimtumo, gyvenimo sąlygų, išsilavinimo lygio skirtumus. Ekonominė veikla
Lietuvoje daugiausiai sukoncentruota prie transporto magistralių,
didžiuosiuose miestuose ir keliuose mažesniuose pramonės centruose. Šiuose
regionuose plečiasi pramonės ir paslaugų sektoriai, didėja investicijos.
Tačiau kai kurie Lietuvos regionai, kurie anksčiau buvo išplėtoti ir
orientuoti į produkcijos gamybą Rytų rinkai, dabar susiduria su rimtomis
socialinėmis problemomis, susijusiomis su nedarbu. Išlyginti regioninių
skirtumų pati savaime rinka negali. Priešingai rinkos poveikyje šie
skirtumai turi tendenciją didėti. Todėl reikalingas tikslinis valstybės
poveikis formuojant ir realizuojant regioninę stuktūrinę politiką.

Vertinant Lietuvos regioninę politiką, galima pasakyti, kad ji
atitinka ES regioninės politikos nuostatas, bet ji yra dar tik pradinėje
stadijoje. Šiuo metu yra formuojama institucinė infrastruktūra ir teisiniai
ekonominiai regioninės politikos pagrindai: yra suformuota bazinė
institucinė struktūra ES investicinei paramai administruoti, formuoti bei
įgyvendinti Lietuvos regioninę politiką, yra įkurtos regioninės plėtros
agentūros, patvirtinti regioninės politikos metmenys, rengiamas Regioninės
politikos įstatymas ir su juo susiję teisės aktai. Lietuvos Respublikos
Seimas 2000 m. patvirtino Regioninės politikos įstatymą, o 2002 m. buvo
patvirtintas šio įstatymo pakeitimas. Šių dokumentų priėmimas sudaro
regioninės politikos institucinius pagrindus, tačiau būtina juos plėtoti,
suformuoti aiškią regioninės politikos koncepciją, numatyti regioninės
politikos metodus, rengti regionų plėtros programas, pritraukiant jų
vykdymui privataus kapitalo investicijas, remiant verslo įmonių kūrimąsi
regionuose, sukurti ekonomiškai atsilikusių regionų paramos mechanizmą,
numatyti ir realizuoti finansines regioninės politikos priemones.

Pasak G.Mačio ir V.Stempkausko 2000 m. moksliniame žurnale „Ekonomika
ir vadyba – 2000: aktualijos ir perspektyvos“ išspausdinto straipsnio
„Regionų ekonominė plėtra: analizės metodika ir finansiniai šaltiniai„ –
regioninė politika turėtų būti suprantama kaip visuma priemonių, kuriomis
siekiama efektyviai paskirstyti išteklius ir sudaryti sąlygas kuo geriau
juos panaudoti ekonominei – socialinei regionų plėtrai.

Teoriškai, visiškai nėra garantijos, jog netgi įgyvendinus tobulą
konkurenciją „laisvos rinkos“ modelis taip pat reikštų lygybę tiek tarp
individų, tiek tarp pačių regionų. Dar daugiau tokiame modelyje
neįvertinamas kompleksiškas realaus pasaulio vaizdas, tiek svarbių faktorių
regioniniai skirtumai, tiek rinkos deformacijos, paverčiančios rinką
neefektinga.

Praktiškame lygmenyje, laukiami rinkos rezultatai yra „ilgalaikiai“
reikalaujantys dešimčių ar netgi šimtmečių, o pats perėjimo procesas nėra
neskausmingas. Rinkos pokyčiai dažnai gali sukelti masinę migraciją ir
pareikalauti milžiniškų socialinių kaštų, kai atskiros bendruomenės ar
netgi kultūros sugriaunamos vardan mistinio ar abejotino „efektyvumo“.
Mistinio, nes pradinės tokio modelio sąlygos niekur, išskyrus patį modelį,
neegzistuoja. Abejotino, nes modelis nagrinėja tik materialius visuomenės
poreikius, o kiti ignoruojami. Taip socialiniai, kultūriniai, politiniai ir
psichologiniai kaštai dažnai aukojami dėl materialių pranašumų, kurie
dažnai taip ir nepasiekiami. Pagrindinė regionų plėtros strategija yra
įkurti institucijas, keisti fizinę infrastruktūrą ir įgyvendinti regionines
politikas, užtikrinančias ilgalaikę palaikomą plėtrą. Plėtra apima platesnę
viziją, nei paprastai padidintas vartojimas. Tai reiškia ne tik augantį
gyventojų skaičių, bet vis labiau patenkintus jų socialinius, politinius,
kultūrinius ir materialius siekius. Plėtra yra daugiau nei ekonominis
augimas ar tokio augimo strategija, nes visuomenės poreikiai apima daugiau
nei materialus komfortas ar ekonominių rodiklių augimas. Todėl priimant
sprendimus reikia propažinti ir įvertinti kompromisus tarp materialios
naudos siekimo bei kitų socialinių tikslų, kaip socialinė lygybė ar
kultūra, o pačios įgyvendinimo politikos pirmiausiai turi pripažinti
socialinių faktorių svarbą plėtros procesuose.

Atsižvelgiant į minėtus socialinius ir ekonominius faktorius,
regioninės politikos uždaviniai būtų:

1. Padidinti vietinį darbo našumą, efektyviau panaudojant vietinius

ekonominius išteklius. (Regionuose pastebimo ženklūs nedarbo

lygio skirtumai. Labiausiai nedarbas palietė žemės ūkio rajonus,

tiek dėl užimtumo mažėjimo žemės ūkio sektoriuje, tiek dėl lėtos

smulkaus verslo sektoriaus plėtros kaimiškose vietovėse);

2. Panaikinti socialinius – ekonominius regionų skirtumus (Lietuva

– nedidelė šalis, tačiau gamtos ir visuomenės teritoriniai

skirtumai joje pakankamai ryškūs. Jie pasireiškia dirvožemio,

reljefo, klimato, kraštovaizdžio skirtingumais, ekonominiais

pasiekimais, socialiniais – kultūriniais, demografiniais,

etniniais (net kalbos) skirtumais. Valstybės politika gali šiuos

skietingumus slopinti, skatinti ar rūšiuoti, palaikydama

pozityvų gamtinį bei kultūrinį savitumą ir lygindama socialinius

– ekonominius skirtumus.);

3. Pereiti prie programinio atskirų plėtros projektų finansavimo;

4. Užtikrinti visų regionų piliečių lygias galimybes į kokybiškesnį

ir geresnį gyvenimą bei pragyvenimo lygį;

5. Sukurti prielaidas tolesnei plėtriai.

Šių uždavinių sprendimas sudėtingas ir įvairiapusis, reikalaujantis
didelių finansinių išteklių bei verslo plėtros pastangų, regioninės plėtros
programų ir kitų dokumentų sudarymo, jų koordinavimo ir realizavimo.

IV. Regionai ir jų klasifikacija

Šiandien regionų problematikoje egzistuoja daug prieštaravimų. Jie ne
tik egzistuoja, bet dar ir didėja. Kurgi yra problema? Problema yra tame,
kad regionas yra tyrinėjamas įvairiais mokslais, kiekvienas iš kurių turi
savo požiūrį. Paskutiniu metu vis dažniau yra kalbama, kad yra patiriami
vis didesni nuostoliai mokslinių tyrimų praktikoje. Apie regioną mes turime
daugiau žinių visumoje, negu kad įsivaizduojam jį kaip visumą. Todėl norint
padidinti regiono kompleksinio tyrimo efektyvumą būtina turėti bendrą
supratimą apie tyrimo objektą. Svarbiausia dabar mokslui apibrėžti vieningą
“regiono” sąvoką, nustatyti jo ribas.

Regiono samprata. Mokslinėje literatūroje ir praktikoje dažnai yra
naudojamos tokios sąvokos kaip: teritorija, regionas, teritorinė sistema,
regioninė ekonomika, rajonas ir kt., kurios dažnai naudojamos kaip
sinonimai.

Regionų integruotos plėtros rėmimo diferencijavimui sėkmingai gali
būti pritaikyti ir regionų tipizavimo rezultatai. Tipizavimo, t.y. regionų
suskirstymo į tipines grupes rezultatai leidžia geriau išryškinti
regioninius skirtumus, o tuo pačiu ir parinkti tinkamiausias rėmimo
priemones. Atlikti šalies kaimo regionų tipizavimo tyrimai leido nustatyti
atskirų rajonų gamtinių sąlygų, ekonominio lygio bei socialinius –
kultūrinius skirtumus ir pasiūlyti konkrečius rėmimo priemonių
diferencijavimo lygius.

Pagal žymų Rusijos mokslininką A.B.Alaevą teritorija – tai kieto žemės
paviršiaus dalis su savo gamtinėmis, antropogeninėmis savybėmis ir
ištekliais, kuri yra charakterizuojama geografiniu išsidėstymu ir kitomis
savybėmis. Socialinę-ekonominę erdvę skirstant į dalis naudojami
teritoriniai vienetai – arealai, zonos, rajonai, regionai, anklavai[1] ir
kt. Dažniausiai yra naudojamos “rajonas” ir “regionas” sąvokos. Nemažai
mokslininkų teigia, kad dvi sąvokos: “rajonas” ir “regionas”, nors ir yra
giminingos, tačiau skiriasi viena nuo kitos. Rajonas yra apibrėžiamas kaip
teritorija su jai priklausančių elementų visuma. Ir ši elementų visuma
skiria vieną teritoriją nuo kitos. Pastebėtina yra tai, jog praktiškai nė
vienoje Vakarų šalyje terminas “rajonas” nėra naudojamas, nežiūrint į
pastarojo užsienio kilmę – vietoj šio termino naudojamas terminas
“regionas”.

Termino “rajonas” etimologija[2] yra paini. Dažnai yra aiškinama, kad
šis terminas yra kilęs iš Prancūzijos, tačiau žymus Rusijos mokslininkas
E.B. Alaev pažymi tai, kad šis terminas yra kilęs iš Ispanijos, kadangi ten
jis turi teritorinę prasmę. Vėliau atsirado terminas “regionas”. Šis
terminas pasirodė daugiau elastingas ir svarbu laisvas nuo
teritorinio -administracinio prisirišimo. Todėl būtina dabar pateikti
regiono apibrėžimą. Tačiau reikia pastebėti, kad iki šiol nėra vieningo jo
apibrėžimo. Perry Anderson teigia, kad “regiono” sąvoka yra labai
neapibrėžta. Pasak jo, ji svyruoja tarp specifinio teritorinio ir bendrai
sektorinio apibrėžimo. Žymus rašytojas Cornello universiteto profesorius
Benedict Anderson teigia, kad į regioną galima žiūrėti, kaip į socialinę ir
politinę struktūrą. Į regioną įeina žmonių tapatybės ir socialinė veikla,
politinės institucijos ir ekonominės organizacijos. Tačiau mūsų nuomone,
pats aiškiausias ir priimtiniausias yra klasikinis regiono apibrėžimas,
kuris teigia, jog regionas tai visų pirma – teritorija, pasižyminti tam
tikromis specifinėmis gamtinėmis, demografinėmis, socialinėmis ir
ekonominėmis sąlygomis, kurios jį charakterizuoja ir skiria nuo gretimų
teritorijų. Kartu terminas “regionas” gali apibrėžti ir grupę regionų,
susijungusių į vieną didesnį, ir peržengiantį nacionalinės valstybės
sienas.

Regionas, kaip pagrindinis socialinės-ekonominės erdvės vienetas, yra
charakterizuojamas taip pat kai kuriomis struktūrinėmis savybėmis. Tuo
atveju, jeigu regiono atsiradimą lemiantys požymiai mažėja nuo centro iki
periferijos, regionas yra vadinamas tolydžiu. Priešingu atveju –
netolydžiu. Pagrindiniais regiono struktūriniais elementais yra laikomi
tokie: taškas, centras, židinys, fokusas, branduolys, periferija. Taškas –
tai bet koks ekonomikos objektas, regiono dalis. Centras – taškas regiono
ribose. Židinys – šis elementas labai panašus į centrą, tačiau tai ne tik
centras, o difuzijos centras, skleidžiantis energiją, finansus, informaciją
visam regionui arba jo daliai. Fokusas yra laikomas kaip traukos centras.
Periferija – apskritimas; konors pakraštys, išorinė dalis (kaip priešiška
centrui).

Dažniausiai centras, židinys, fokusas, branduolys yra viena regiono
teritorija, o kita yra vadinama periferija.

Daugybė įvairių požiūrių į regioną, jo funkcijas nulėmė margumą
regiono terminologijoje (žr. 1 pav.) ir regionų klasifikacijoje.
Dažniausiai regionų klasifikaciją nulemia tokie kriterijai:

1) ekonominio išsivystymo lygis;

2) regiono ekonominio vystymosi tempai;

3) ūkio teritorinės struktūros tipas (tolydus ūkio vystymas, netolydus
ūkio vystymas);

4) gyventojų tankumas teritorijoje;

5) gyventojų augimo tempai;

6) ūkio specializacijos pobūdis ir lygis (rekreacijos, turizmo,
pramoninis ir kt.);

7) kiti kriterijai.

Regionų klasifikacija išsivysčiusiose šalyse yra be abejo turtingesnė

negu besivystančiose šalyse. Čia pagrindinai išskiriami tokie regionai:

• Depresiniai – parodantys pakankamai aukštus augimo tempus praeityje;

• Stagnaciniai -jie skiriasi santykinai žemu augimo tempu;

• Mikroregionai – dalijant į smulkesnius, jie netenka tam tikrų regiono

požymių;

• Probleminiai – tokie regionai išskiriami ir išsivysčiusiose šalyse, ir

charakterizuojami labai žemu augimo tempu; ir kt.

[pic]

1 pav. Regiono terminologijos variantas

“Teritorijos” ir “regiono” sąvokų esmė ir jų tarpusavio ryšiai leidžia
suformuluoti praktinę reikšmę turinčias išvadas:

• Kadangi teritorija ir regionas yra laikomi kaip visuma, tai sąvokas

“teritorinis planavimas”, “teritorinis valdymas” reikia naudoti tais

atvejais, kai kalbame apie tam tikrų jėgų pasiskirstymą erdvėje;

• Sąvokos “regionas” ir “rajonas”, kurios apibrėžia bendrą teritorijos dalį

yra laikomos sinonimais ir naudojamos apibrėžti tam tikrą erdvės dalį.

Taigi matome kokie yra regiono struktūriniai elementai, kiek daug
regiono klasifikacijos kriterijų, o taip pat kiek įvairių regiono
apibrėžimų. Tačiau pastebėjome, kad kiekvienas regionalistas nors ir kitaip
apibrėžia tą pačią sąvoką, norėdamas kažką išryškinti savo, laikosi tokių
bendrų trijų požymių: teritorija, specializacija, ekonominiai santykiai.

Anksčiau buvo pateikta įvairių regiono apibrėžimų, tačiau remiantis
užsienio ekonomikos mokslais norėtume pateikti dar tokį regiono apibrėžimą:
Regionas – tai socialinės-ekonominės erdvės visuma, charakterizuojama visų
nuosavybės formų gamybos struktūra, gyventojų, darbo vietų koncentracija,
bei turinti savo teritorijos valdymo organus. Todėl toliau panagrinėsime
regioną kaip socialinę-ekonominę sistemą.

Regionas kaip socialinė-ekonominė sistema. Būtina pabrėžti, kad
vienodų regionų nėra, yra centriniai ir periferijos, yra regionai, kuriuose
gyventojų skaičius auga, kituose mažėja ir t.t. taipogi regionai skiriasi
savo socialine struktūra, naudingųjų iškasenų apimtimi, atstumu nuo
issivysčiusių pramoninių, kultūrinių ir sostinės centrų. Todėl manome, kad
į visus tokius skirtumus mokslas turi atsižvelgti, ypač formuluojant
stabilizacijos, išėjimo iš ekonomikos krizės, rinkos santykių vystymo
rekomendacijas.

Būtina taip pat atsižvelgti į tai, kad artimiausiu metu turi būti
mokslu apibrėžtas naujas ekonominis rajonavimas, atsižvelgiant į
reorganizavimą. Šitą svarbią problemą būtų tikslinga išspręsti
vadovaujantis schema, pateikta 2 pav.

[pic]

2 pav. Schema padedanti apibrėžti ekonominį rajonavimą

Ekonomikos literatūroje pastaruoju metu vis didesnis dėmesys yra

skiriamas regionų tematikai. Tačiau noriu pridurti, kad ta tematika

susidomėjo ir mokslininkai – sociologai. Bet sociologijoje kol kas dar

neprieita prie vienos nuomonės aiškinant regiono sampratą.

Sprendžiant socialinių-ekonominių regionų plėtros problemas, jų
ekonominio savarankiškumo problemas, didelių rezultatų yra pasiekusi
ekonominė geografija. Ji teigia, kad labai didelę reikšmę apibrėžiant
regionų ekonominį savarankiškumą turi demografinė situacija. Regioninės
sąlygos vykstant demografiniams procesams yra skirtingos.

Kartu su kitomis mokslo disciplinomis regionų problemas tiria
ekologija. Šiandien nėra tokio regiono, kur aplinkos užterštumas nekeltų
žmonių nerimo.

Taigi ekonomikos mokslai apibrėžia regioną kaip socialinę-ekonominę
visumą, kur vyksta materialinės gamybos procesai. Socialinė-ekonominė
geografija apibrėžia jį kaip gamybos objektą, arba kaip aplinką, kurioje
žmogus ir materialinė gamyba yra tarpusavyje susiję. Regioną, kaip
gyvenamąją aplinką, kurioje yra kuriamos žmonių gyvenimo sąlygos, tiria
demografija. Ekologija susidomėjo regionu kaip teritorija, kuri daro
poveikį supančiai aplinkai.

Iš tikrųjų, kaip matome, tai, kad regionas yra tyrinėjamas įvairiais
mokslais, kiekvienas iš kurių turi savo požiūrį, t.y. kad nėra bendros
vienos nuomonės, yra svarbi mokslo problema, reikalaujanti ypatingo
dėmesio.

Šiandien regionas Lietuvoje tapo svarbiu ekonominių ir politinių
santykių objektu. Todėl labai svarbu šitoje situacijoje apibrėžti regionų
ekonomikos formavimo specifiką, vieno ar kito regiono prioritetus, regiono
istorinę, kultūrinę raidą. Lietuvoje galima sakyti dar žengiami pirmieji
žingsniai regioninės politikos srityje. Lietuvos regioninė politika yra
orientuota visų pirma į regioninių skirtumų šalies viduje mažinimą. Tačiau
kalbant apie regioninę politiką Lietuvoje, vienas iš esminių klausimų
išlieka regiono kaip teritorinio darinio samprata. O apibrėžiant regionus
remiantis įvairiais požiūriais, problema iškyla dėl to, kad paprastai
regionai, nusakyti remiantis tais atskirais požiūriais, nesutampa. Todėl
būtina integruoti šitų mokslų požiūrius, tam kad apibrėžti vieningą
“regiono” sąvoką, nustatyti jo ribas.

Lietuvos regioninės struktūros formavimosi raida. Lietuvos
apgyvendinimo sistema formavosi istorijos bėgyje, nueitas ilgas kelias.
Lietuvos dabartinės regionų struktūros ištakų toli ieškoti nereikia.

Socialiniame – ekonominiame Lietuvos vystyme (SSSR sudėtyje) nemažas
vaidmuo teko optimaliai regioninei politikai, kuri buvo vykdoma nuo
praėjusio šimtmečio VI dešimtinečio vidurio. 1964 m. Lietuvos SSR Ministrų
Taryba patvirtino Lietuvos miestų ir gamybos vystymo schemą. Joje
rajonavimo principu, panaudojant gyvenamųjų vietovių hierarchijos sistemą,
nustatyti socialiniai -ekonominiai atraminiai taškai. Schemą 1962-1964 m.
parengė Pramonės projektavimo institutas, Kauno Politechnikos Institutas
kartu su kitomis organizacijomis laikotarpiui iki 1980 metų, kuri analogų
neturėjo visoje SSSR.

Svarus indėlis rengiant šį projektą įdėtas Lietuvių liaudies kaimo
architektūros tyrinėtojo prof. K.Šešelgio. Projekte numatyta respublikos
teritorijos vieninga apgyvendinimo sistema, susidedanti iš 10 sąlyginai
tolygiai išdėstytų tarprajoninių (regioninių) centrų, atliekančių
epizodinio aptarnavimo vaidmenį, 26 rajoninių centrų atliekančių periodinį
gyventojų aptarnavimą, 174 mikrorajoninių centrų vykdančių pastovų
aptarnavimą ir 4 tūkst. plėstinų kaimo gyvenviečių (centrinių, pagalbinių).
1974 m. buvo nustatytas koordinacinis planas kompleksiniam problemos
sprendimui “Lietuvos TSR vieninga apgyvendinimo sistema laikotarpiui iki
1990 m.” Schemos pagrindu apribotas pagrindinių miestų (Vilnius ir Kaunas)
augimas, išspręstas tolygaus apgyvendinimo išdėstymo klausimas, sparčiau
vystyti vidutinio dydžio miestai (Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys) ir maži
(Alytus, Utena, Kapsukas (dabar Marijampolė) ir kt.). Lietuvos eksperimento
esmė kad visi miestai ir rajonai rado savo vietą bendrame kontekste.
Vieningos apgyvendinimo sistemos privalumai:

• Schema atliko savo vaidmenį minėtame istoriniame periode. Įrodytas

Lietuvos pajėgumas plėsti gyvenamųjų vietovių struktūrą vidiniais

resursais, nepritraukiant gyventojų iš SSSR

• Sukurtas tolygus gyvenamųjų vietovių tinklas

• Vidutiniai miestai paversti naujais atraminiais taškais, sukurta

“atsvara” didesniems miestams.

Vieningos apgyvendinimo sistemos trūkumai:

• Mažai respublikai užimančiai tik 65,3 tūkst. km2 plotą, 10 regioninių

centrų per daug. Lietuvos regionų teritorijos sąlyginai mažos. 15-20 metų

patirtis, vystant transporto, kultūros, buitinio aptarnavinio struktūras,

parodė šio skaičiaus mažinimo galimybę. Paskutinieji sistemos projektai

numatė perspektyvoje vystyti 6 grupinių sistemų gyvenamas vietoves

(regionus) -Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus.

Europos Sajungos regionų teritorinė struktūra. ES taikoma 3 lygių

regionų teritorinės struktūros sistema:

1. Nacionaliniu lygiu (mikroregionai);

2. Europiniu lygiu (mezoregionai, susidedantys iš mikroregionų);

3. Globaliniu lygiu (makroregionai, susidedantys iš mezoregionų).

ES regionų struktūra žemiausiu (nacionaliniu) lygiu pasižymi formų
gausa, teritorinės – administracinės struktūros įvairove (3 pav.),
nacionalinių regionų teritorijos dydžiu.

3 pav. ES regionų teritorinės struktūros schema

Lietuvos regionų dydžio vidurkis 6,530 tūkst. km2, žymiai mažesnis už
ES valstybių mikroregionų dydį.

Rytų Europos valstybės, išskyrus Vengrįją, įvykdė
regioninę restruktūrizaciją.

Kaimyninė Lenkija buvo suskirstyta į 49 vaivadijas (provincijas), 2384
komunas (837 miesto ir 1547 kaimo).1999 m. įvykdžius administracinę
reformą, šiandien Lenkija padalinta į 16 vaivadijų, 65 miestus pavietų
(lenk.-pawitow) teisėmis ir 308 pavietus. Lenkijos vaivadijos vidutinis
plotas 19543 km2 sudaro beveik trečdalį Lietuvos ploto.

Pagrindinės priežastys ES sistemos valstybių regionų transformavimui:

• “EU Standarts -the NUTS 1(5 regions”(angl.)
• ES regionų struktūriniai fondai
• ES erdvinis modelis ir vystymo planas “Europa -2000+” (aktualus
Lietuvos atveju).

NUTS

Europos Sąjungoje galiojanti unifikuota teritorijos skirstymo į
regionus sistema (Nomenclature des Unités Territoriales Statistiques).
Pagal ją skiriami penkių lygių teritoriniai dariniai:

NUTS I: dažniausiai tai visa šalis, kai kuriais atvejais tai gali būti
ir smulkesni teritoriniai dariniai (pvz., Vokietijos Länder, Belgijos
régions – tai visų pirma turi būti susiję su federacine šių šalių
santvarka);

NUTS II: santykinai dideli regionai (Prancūzijos régions; Italijos
regione; Ispanijos autonominės provincijos – Comunidades Autónimas;
Nyderlandų provincijos);

NUTS III: paprastai tai tarpinis lygmuo tarp regiono ir savivaldos
(Vokietijos Kreise, Prancūzijos départements, Švedijos Län, Suomijos
Maakunnat, Graikijos Nomoi);

NUTS IV: savivaldos vienetai (Prancūzijos communes, Švedijos kommuner,
Vokietijos Gemeinder);

NUTS V: už savivaldos darinius smulkesni teritoriniai vienetai
(analogiški mūsų seniūnijoms).

ES regioninė politika yra įgyvendinama per aukščiausio lygmens
administracinius – teritorinius vienetus – NUTS I, NUTS II, kartais NUTS
III regionus. Lietuva ES kontekste bus traktuojama kaip NUTS II lygio
regionas, o tarpiniai teritoriniai dariniai tarp savivaldybių ir
nacionalinio lygmens (šiuo metu tai apskritys) – kaip NUTS III lygio
vienetai.

EUROPOS SĄJUNGOS STRUKTŪRINIAI FONDAI

Europos regioninės plėtros fondas teikia regionams įvairią finansinę
paramą. Fondo lėšos sudaro apie pusę visų struktūrinių fondų biudžeto.
Fondas numato:

• investicijas į gamybą, siekiant sukurti ir išsaugoti ilgalaikes darbo

vietas;

• investicijas į infrastruktūrą (keliai, telekomunikacijos, energetika)

siekiant sujungti centrinius ES regionus su periferiniais;

• investicijas, padedančias atgaivinti krizę išgyvenančius pramonės,

žemės ūkio rajonus;

• darbo vietų kūrimą bei paramą smulkiam ir vidutiniam verslui (įmonių

konsultavimas, rinkos tyrimai, mokslo tyrimai);

• technologijų plėtrą, vietinės infrastruktūros plėtrą.

Europos socialinis fondas remia projektus, sprendžiančius socialines
(pirmiausia užimtumo) problemas. Finansuoja:

• švietimą ir profesinį mokymą;

• paramą įsidarbinant;

• mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą (specialistų mokymas

mokslinio tyrimo įstaigose);

• socialinės ekonomikos projektus (padeda sukurti privačias vaikų

priežiūros įstaigas);

• švietimo ir profesinio mokymo sistemų tobulinimą (keliant darbuotojų

kvalifikaciją).

Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas. Orientavimo dalis
laikoma ES struktūrinės (o ne bendrosios žemės ūkio) politikos dalimi, nes
teikia paramą diegiant naujus ūkininkavimo metodus, plėtojant alternatyvią
ekonominę veiklą kaimo vietovėse (pvz., kaimo turizmą).

Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas. Remia naujų metodų
diegimą bei ekonominės veiklos perorientavimą vietovėse, kur verčiamasi
žuvininkyste.

Neformaliai penktuoju Struktūriniu fondu vadinamas Sanglaudos fondas.
Jis buvo įkurtas 1994 m., pasirašius Mastrichto sutartį, kuri numatė įkurti
Europos valiutų sąjungą. Šalims, norinčioms įsilieti į bendros Europos
valiutos zoną, buvo nustatyti gana griežti konvergencijos (susiliejimo)
reikalavimai.

Sanglaudos fondas buvo įkurtas siekiant finansuoti didelius kelių
tiesimo ir aplinkos apsaugos projektus. Šiuo metu iš Sanglaudos fondo
pagalbą gauna keturios ES šalys: Graikija, Ispanija, Portugalija ir Airija.

Europos Sąjungos reglamentai numato, kad kiekvienas struktūrinis
fondas gali finansuoti tam tikrus tikslus įgyvendinančias priemones. Šiuo
metu nustatyti 3 prioritetiniai struktūrinių lėšų investavimo tikslai:

1.Tikslas

Skatinti atsiliekančių regionų plėtrą ir prisitaikymą prie ekonomikos
pokyčių. Parama skiriama regionams, kuriuose BVP vienam gyventojui mažesnis
nei 75 proc. ES vidurkio, taip pat regionams, kur ypač mažas gyventojų
tankumas (remiant pastaruosius, siekiama išvengti migracijos ir tolesnio jų
gyventojų skaičiaus mažėjimo). Būtent šiam paramos tikslui yra priskiriama
visos Lietuvos teritorija.

2.Tikslas

Remti krizės apimtus pramonės regionus, kad jie galėtų persiorientuoti
į kitas ekonomikos sritis. Remiami regionai, kuriuose ekonominės veiklos
pagrindą sudaro pramonė ir kuriuose ilgai išlieka didelis nedarbas. Taip
pat skatinama kaimo vietovių plėtra ir prisitaikymas prie ekonomikos
pokyčių.

3.Tikslas

Teikti paramą mokymui, kvalifikacijos kėlimui ir perkvalifikavimui.
Pagrindinės priemonės – profesinis mokymas ir perkvalifikavimas, darbo
rinkos institucijų plėtra. Šios priemonės bus finansuojamos iš Europos
socialinio fondo.

“Europa -2000+”

Parengtas planas “Europa -2000+” sulaukė gausios kritikos dėl jo
rengimo principų. Planas traktuotas kaip nacionalinių scenarijų suma.
Nuspręsta rengti naują planą kuris taip ir pavadintas “Naujasis Europos
planas”. Jame centrais imamos pagrindinės sostinės, infrastruktūra,
karkasai vystomi jas jungiant. Trijų Baltijos šalių atveju centru tampa
Ryga -stambiausia sostinė ir taškas. Lietuva lieka provincija, tranzito
koridoriumi.

Regionalizmo teoretikai Michael Keating ir John Lauglin ES sudėtyje
mato keturias regionų kategorijas:

1. Ekonominiai regionai

2. Istoriniai / etniniai regionai

3. Administraciniai / planiniai regionai

4. Politiniai regionai

Daugumoje atvejų “regionas” reiškia administracinį planinį vienetą,
atitinkantį ekonominį regioną. Politinių regionų kategorija reiškia vieneto
valdžios renkamumą. Lietuva šiai kalegorijai negali būli priskiriama.

Didžioji dalis ES regionų priskiriami trečiajai kategorijai,
suformuoti naudojant teritorijų planavimo metodiką. Regionai formuojami
naudojantis etalonu “EU Standarts -the NUTS 1-5 regions (angl.)”. Dominuoja
regionai, tnrintys teritorijoje miestą virš 100 tūkst. gyventojų ir jį
supančias gretimybes: smulkesnes teritorines struktūras, mažesnius miestus.
Tankiai apgyvendintose Europos teritorijose regionai gali turėti po keletą
tokių miestų. Mažai apgyvendintuose regionuose centriniai miestai gali būti
mažesni. Pagrindinė regionų klasifikacija tiesiogiai priklauso nuo regionų
administracinės struktūros, skiriamos 4 rūšys:

1. “klasikiniai regionai” su istoriniu miestu ir keletu smulkių miestų

kaimo teritorijoje. Pavyzdys galėtų būti Salamankos provincija:

istorinis universitetinis 190.000 miestas centre kaimiško regiono su

15 gyv./km2 tankumu.

2. Rusiškos/Sovietinės apskritys (oblast rus.) regionai Belgijos ar

Nyderlandų dydžio su stambiais gamybiniais centrais virš 250 tūkst.

gyventojų.

3. Didelio tankumo regionai (virš 100 gyv./km2), kuriuose ištisinės

urbanizuotos teritorijos, aukšto lygmens mobilumas, ekonominis tinklas

apsunkina regioninį tikslių ribų nustatymą.

4. Mažai apgyvendinti regionai.

Šioje klasifikacijoje Baltijos valstybės patenka į pirmą kategorįją.
Pažymėtina, kad regionų teritorijų formavime etniniai ar istorinių sąjungų
kriterijai atmetami. Teritorijų planavimo principu pagal griežtus kanonus
sufomuoti unifikuotų regionų neįmanoma ir netikslinga. Europoje 500
“projektinių” regionų.

Išvada

Dėmesys regionams – būtina Europos Sąjungos valstybių politikos
dalis. Lietuva įstojusi į Europos Sąjungą turi įgyvendinti regionų
ekonomikos iškeltus tikslus ir uždavinius norėdama susilyginti su kitomis
Europos Sąjungos šalimis.

Literatūra:

1. Mačys G., Stemkauskas V. “regionų ekonominė plėtra: analizės metodika

ir finansiniai šaltiniai”; Aktualijos ir Metodologija; Ekonomika ir

vadyba – 2000 m. 252-254 psl.

2. Graužinis A. “Lietuvos regionų teritorinio planavimo modelis Baltijos

regione” KTU 79-85 psl.

3. Bartaškienė D. “Lietuvos regioninės politikos uždaviniai”

Tarptautiniai konfliktai, Regioninė ekonomika ir plėtra 1999 m. spalio

21-22 d. Kaunas 12 psl.

4. Bagdzevičienė R. “Regioninės ekonomikos vykdymo prielaidos” Regioninė

ekonomika ir plėtra 2001 m. KU 116-21 psl.

5. LR regioninės plėtros įstatymo pakeitimo projektas 2002 m.

6. Kirstukas J. “Integruotos regionų plėtros rėmimo diferencijavimo

kriterijai” Ekonomika ir vadyba – 2000 m.; Aktualijos ir Metodologija;

199-201 psl.

7. Bagdzevičienė R. “Regioninė politika – vidinis poreikis ar ES salyga?”

KTU Aktualijos ir Metodologija; Ekonomika ir vadyba – 2000 m. 49-50

psl.

8. Bagdzevičienė R. , Rimas J., Venckus A. “Regionų ekonomikos plėtros

strategija” KTU, Lietuvos regionų tyrimų institutas 30-35 psl.

9. Mačerinskienė I. Sabaitė G. “Regiono institucinio klimato vartojimo

metodai” KTU Ekonomika ir vadyba – 2000 m.; Aktualijos ir

Metodologija; 249-251 psl.

10. Šimelevič K., Bagdzevičienė R “Kas yra regionas” KU 274-278 psl.

11. Graužinis A. “Lietuvos regioninė struktūra ES kontekste” Regionų

plėtra – 2001 m. KTU 143-148 psl.

12. Damašienė V., Butkus M. “Regionų ekonomikos teorijų genezė” Verslas,

vadyba ir studijos 2002 m. 19-25 psl.

———————–
[1] Anklavas – valstybės teritorija arba jos dalis iš visų pusių apsupta
kitų valstybių ir neturinti jūros kranto.
[2] Etimologija – [gr. etymologija

Leave a Comment