ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS EKONOMIKOS KATEDRA
REGIONŲ EKONOMIKOS OBJEKTAS, METODAI IR UŽDAVINIAI, REGIONAI IR JŲ KLASIFIKACIJA
TurinysĮvadas 4I. Regionų ekonomikos objektas 4II. Regionų ekonomikos metodai 4 2.1 Regiono investicinio klimato vertinimo metodai 4 2.2. Metodai skirti probleminiams regionams diferencijuoti 6III. Regioninės ekonomikos uždaviniai 7IV. Regionai ir jų klasifikacija 9Išvada 18Literatūra: 19
Įvadas
Regionas – valstybės teritorijos vientisa dalis, kurioje vykdomavalstybės (nacionalinė) regioninė politika. Regionų ekonomika – taiekonomika, kurioje sprendžiamos optimalios gamybos vietos problemos beinustatoma kompleksinė regionų ūkinės veiklos kryptis, leidžianti nagrinėtivietines problemas. Svarbus uždavinys yra regionų išskyrimas iridentifikavimas, ekonominės erdvės klasifikavimas ir regionų bazėsparinkimas šalies mastu, nustatant patrauklumo zonas. Svarbiausia regionų plėtros esmė (dalis) susijusi su gyvenimo kokybėsužtikrinimu. Regioninei politikai įgyvendinti reikalinga: nacionalinėpolitika ir teisinė bazė; aiškus užduočių atskyrimas tarnacionalinės irregioninės valdžios institucijų. Galima teigti, kad kol nebus suteiktaregionams pakankamai savarankiškumo, pačio regiono plėtros galimybės yralabai ribotos. Regioną efektyviai sustiprinti gali tik išsilaikantiekonomika.
Regionų ekonomikos objektas
Objektas (moksle) – reiškinys, verstas žmogaus praktinės ir pažintinės veiklos dalyku. Šiuolaikinės ekonomikos objektas yra šalies gamybos išdėstymas,ekonominiai, socialiniai, demografiniai ekologiniai regiono ypatumai.Šiuolaikinė regionų ekonomika tai analizė, prognozavimas, gamybinių jėgųišdėstymo pagrindimas, įskaitant bendrą ekonominę socialinę plėtojimostrategiją ir ekologinius reikalavimus, regionų ir šalies ekonomikos beitarpregioninių ekonominių ryšių tyrimas, taip pat teritorinis ūkioorganizavimas. Regionų plėtra turi būti vykdoma nuosekliai, planingai. Labai svarbusuformuoti lanksčią regionų plėtros politiką, jautriai reguojančią įekonominius, socialinius ir politinius pokyčius. Vienas iš svarbiausiųregioninės politikos tikslų yra išlyginti atskirų regionų ekonominį lygį,naudojant visumą priemonių, kuriomis siekiama efektyviai paskirstytiišteklius ir sudaryti sąlygas kuo geriau juos panaudoti ekonomineisocialinei ir aplinkosauginei regionų plėtrai.
II. Regionų ekonomikos metodai
2.1 Regiono investicinio klimato vertinimo metodai
Metodas (moksle) – tikslo siekimo, veikimo būdas, veiklos tvarkasąmojingai naudojama kokiam nors tikslui pasiekti. Metodas – reiškiniųtyrimo būdas. Mokslinėje literatūroje regiono investicinio klimato ir regionoinvesticinio patrauklumo sąvokos dažnai vartojamos sinonimai. Tačiauekonomistai (Bendavid-Val A. 1991 m. , Folomjev A., Revazov V. 1999 m.)siūlo šias savokas vertinti skirtingai. Regiono investicinio klimatovertinimo metodai yra trys: Pirmasis metodas – apibendrintasis. Jis remiasi bendrų rodikliųįvertinimu: bendro vidaus produkto ir gamybos įmonių produkcijos apimčiųpokyčių; privatizavimo eigos; investicinės veiklos teisinio reglamentavimo;įvairių investicinių rinkų, tarp jų fondų ir pinigų rinkų plėtojimo. Antrasis metodas – išsamusis, paremtas detalia veiksnių analize. Šiuometodu vertinama: • Ekonominio potencialo charakteristika (regiono apsirūpinimas ištekliais, klimato sąlygoa, laisvų žemės plotų potencialas, energetinių bei darbo išteklių lygis, mokslinio-techninio potencialo bei infrastuktūros plėtros lygis); • Bendrų veiklos sąlygų išvystymas (ekologinis saugumas, gamybos ir statybos bazės plėtros lygis, nebaigtos statybos apimtys); • Regiono rinkos plėtros lygis (rinkos infrastruktūros raidos lygis, infliacija ir jos įtaka investicinei veiklai, konkurencinės aplinkos plėtojimo lygis, vietinės rinkos apimtis, tarptautinių bei tarpregioninių ryšių plėtra, eksporto galimybės, užsienio kapitalo apimtys); • Politiniai veiksniai (gyventojų pasitikėjimo regiono valdžia lygis, regiono ir valstybės valdžios bandradarbiavimo lygis); • Socialiniai ir kultūriniai veiksniai (gyvenimo lygis, darbo užmokesčio dydis, gyvenimo sąlygos, sveikatos priežiūros lygis, migracijos įtaka investiciniam procesui) • Organizaciniai teisiniai veiksniai ( valdžio požiūris į užsienio investuotojus, regiono valdžios institucijų laikymasis įstatymų, įmonės įregistravimo sudėtingumas, prekių, kapitalo ir darbo jėgos judėjimo sąlygos); • Finansiniai veiksniai (regiono biudžeto struktūra, vienam regiono gyventojui tenkančių nebiudžetinių fondų lėšų dydis,
valstybės ir regiono biudžetų parama investicijoms, kredito užsienio valiuta sąlygos, bankų teikiamų paskolų palūkanos, nuostolingai veikiančių įmonių dalis regione). Regiono investicinio klimato vertinimo pagal antrąjį metodą galėtubūti: regiono investiciniam klimatui darantys įtaką veiksniai ir jųsąveika vertinama atsižvelgiant į statinius duomenis, sumažinamasubjektyvių vertinimų galimybė, diferencijuojamos regiono veiklos sritys,suteikiama išsami informacija investuotojams. Taikant antrajį metodą būtinalaikytis tokių nuostatų: • Suderinti regiono ir investitorių interesus; • Įvertinti, numatyti ir efektyviai panaudoti regiono mokslinį – technologinį ir inovacinį potencialą; • Lyginant atskirų regionų investicinio klimato rodiklius, stengtis eliminuoti sunkiai pamatuojamus veiksnius; Trečiasis metodas – rizikos įvertinimas. Šiuo metodu atstovaujamapirmiausia strateginio investuotojo interesams, galima įvertinti ne tikregiono patrauklumą investicijoms, bet ir rizikos lygį. Analizuojantregiono investicinę riziką, išskiriamos šios rizikos rūšys: politinė –priklausanti nuo regiono valdžio pastovumo ir gyventojų politinių pažiūrų;ekonominė – susijusi su ekonominių procesų dinamika regione; socialinė –apibūdinama socialinės įtampos lygiu; kriminalinė – nusakoma nusikaltimųskaičiumi beijų pobūdžiu; ekologinė – apibūdinama aplinkos užterštumolygiu; finansinė – įvertinanti regiono biudžeto padėtį ir regino įmoniųbendrusius veiklos rezultatus; teisinė – apibūdinama teisinių normų,reguliuojančių ekonominius santykius. Apibendrinant šiuos metodologinius aspektus galiam teigti, kadinvesticinis klimatas – tai ypatinga institucinės ekonominės sistemosdalis, sudaranti sąlygas efektyviai naudoti socialinį – ekonominį beimokslinį – technologinį potencialą regionui (valstybei) plėtoti per aktyviąinvesticinę veiklą.2.2. Metodai skirti probleminiams regionams diferencijuoti
Regioninės politikos formavimo procese susiduriama su daugeliuproblemų. Nėra moksliškai pagrįstos regioninių plėtros programų rengimometodikos ir rekomendacijų programinei regiono vadybai įdiegti. Todėlrengiamos regioninės ir kaimo plėtros programos pasižymi paviršutiniškumu,joms trūksta gilaus regiono vidinių išteklių ir jų pasitelkimo regionoplėtrai galimybių įvertinimo, išorinių plėtros veiksnių analizės,ilgalaikių prognozių, visapusiško plėtros strateginių krypčių irinstrumentarijaus pagrindimo ir suderinimo. Silpna regionų vadybos vieta – regione pasiektų socialinių irekonominių rezultatų kompleksinis vertinimas. Neturint vieningos vertinimometodikos, pagrįstos integruotais rodikliais, apskaičiuotais pagal tų pačiųinformacijos šaltinių duomenis, rezultatų vertinimuose daug subjektyvumo.Tokie rezultatai netinkami ar mažai tinkami tarpregioniniams palyginimams. Kaip rodo regionų plėtros įvairių aspektų analizė, svarbiausiaproblema, kad strateginiai regionų ypač jų ekonomikos ir vadybos,sprendimai pradėti priiminėti be gilesnio sisteminio teorinio pagrindimo,nesukūrus šioje integruotoje srityje naujų mokslo žinių sistemos. Lietuvajau turi skaudžią patirtį, kai be gilesnio mokslinio pagrindimo, o tikvadovaujantis bendromis rinkos ekonomikos giliai neperprastomis sąvokomisbei politiniais interesais, buvo vykdoma valstybinio turto privatizacija,agrarinė reforma, kai kurios kitos šalies ekonomikos permainos. Padarytųsunkiai ištaisomų klaidų negalima kartoti naujuose strateginiuosesprendimuose, tame tarpe ir dėl regionų plėtros. Kaimo vietovių būklė turi didelę įtaką regionų plėtrai, nes čiaistoriškai susiklostė didesnė ūkinė priklausomybė nuo agrarinio sektoriaus,jo keliamų struktūrinių pertvarkymų ir problemų. Kaimo vietovėse mažesnisgyventojų tankumas, nepalankus susisiekimas, žemesnis aprūpinimoinfrastruktūros elementais lygis. Iš problemų susijusių su regionų plėtra ir jų kaimiškumo iragrariškumo požiūriu, galima išskirti svarbiausias: 1. Problemos, sąlygojančios žemesnio, struktūriškai nesubalansuoto išteklių lygio; 2. Problemos, susijusios su nepalankiais demografiniais procesais; 3. Problemos, atsirandančios dėl nevienodų plėtros tempų. Šių problemų identifikavimui ir sprendimo priemonių parinkimui tenkaanalizuoti didelį skaičių rodiklių, turinčių daug variantinių reikšmių.Minimalaus ir pakankamai reprezentatyvaus jų skaičiaus nustatymui naudojamišiuolaikinės faktorinės analizės ir skaitmeninės taksonomijos metodai. Šiuolaikinės faktorinės analizės metodai (ypač gerai tinkasvarbiausiųjų faktorių metodas) įvertina rodiklių tarpusavio ryšius ir tuopagrindu atrenka esminius rodiklius, tuo pačiu juos apjungdamas į
aukštesnio lygio apibendrinamuosius faktorius, kurie iš esmės atitinkakriterijų apibūdinimą. Skaitmeninės taksonomijos metodai leidžia išskirti vieningas tiriamųobjektų grupes pagal didelį skaičių požymių, todėl gali būti labaisėkmingai taikomas probleminių regionų identifikavimui.III. Regioninės ekonomikos uždaviniai
Pagrindinis regioninės politikos uždavinys Lietuvoje yra išlygintiatskirų regionų (apskričių) ekonominį lygį ir priartėti prie EuroposSąjungos vidurkio pagal pagrindinius ekonominio augimo rodiklius. Šiouždavinio sprendimas sudėtingas ir įvairiapusiškas, reikalaujantis dideliųfinansinių išteklių ir verslo plėtros pastangų, regioninės plėtros programųir kitų dokumentų sudarymo, jų koordinavimo ir realizavimo.
Šiuo metu Lietuvoje galima išskirti dvi regioninės politikos kryptis:Europos Sąjungos regioninės politikos įgyvendinimas Lietuvoje ir pačiosLietuvos regioninė politika. Suprantama šios abi kryptys tarpusavyje labaisusijusios. Jų formavimas ir realizavimas sudaro galimybes Lietuvaidalyvauti Europos Sąjungos regioninės politikos paramos programose.Siekiant gauti Europos Sąjungos paramą regioninės politikos įgyvendinimui,reikalinga šalyje gerai funkcionuojanti ir ES nuostatus atitinkantivalstybės regioninė politika. Todėl būtina:
• parengti ir įgyvendinti nacionalinės regioninės ekonominės ir socialinės plėtros programą, atspindinčią regionų specializaciją pagal ekonomines veiklas;
• tinkamai administruoti Europos Sąjungos struktūrinės paramos programas.
Lietuvoje tik pastaraisiais metais atkreiptas dėmesys į ekonominės irsocialinės raidos netolygumus atskiruose regionuose, didelius jų gyventojųužimtumo, gyvenimo sąlygų, išsilavinimo lygio skirtumus. Ekonominė veiklaLietuvoje daugiausiai sukoncentruota prie transporto magistralių,didžiuosiuose miestuose ir keliuose mažesniuose pramonės centruose. Šiuoseregionuose plečiasi pramonės ir paslaugų sektoriai, didėja investicijos.Tačiau kai kurie Lietuvos regionai, kurie anksčiau buvo išplėtoti irorientuoti į produkcijos gamybą Rytų rinkai, dabar susiduria su rimtomissocialinėmis problemomis, susijusiomis su nedarbu. Išlyginti regioniniųskirtumų pati savaime rinka negali. Priešingai rinkos poveikyje šieskirtumai turi tendenciją didėti. Todėl reikalingas tikslinis valstybėspoveikis formuojant ir realizuojant regioninę stuktūrinę politiką.
Vertinant Lietuvos regioninę politiką, galima pasakyti, kad jiatitinka ES regioninės politikos nuostatas, bet ji yra dar tik pradinėjestadijoje. Šiuo metu yra formuojama institucinė infrastruktūra ir teisiniaiekonominiai regioninės politikos pagrindai: yra suformuota bazinėinstitucinė struktūra ES investicinei paramai administruoti, formuoti beiįgyvendinti Lietuvos regioninę politiką, yra įkurtos regioninės plėtrosagentūros, patvirtinti regioninės politikos metmenys, rengiamas Regioninėspolitikos įstatymas ir su juo susiję teisės aktai. Lietuvos RespublikosSeimas 2000 m. patvirtino Regioninės politikos įstatymą, o 2002 m. buvopatvirtintas šio įstatymo pakeitimas. Šių dokumentų priėmimas sudaroregioninės politikos institucinius pagrindus, tačiau būtina juos plėtoti,suformuoti aiškią regioninės politikos koncepciją, numatyti regioninėspolitikos metodus, rengti regionų plėtros programas, pritraukiant jųvykdymui privataus kapitalo investicijas, remiant verslo įmonių kūrimąsiregionuose, sukurti ekonomiškai atsilikusių regionų paramos mechanizmą,numatyti ir realizuoti finansines regioninės politikos priemones. Pasak G.Mačio ir V.Stempkausko 2000 m. moksliniame žurnale „Ekonomikair vadyba – 2000: aktualijos ir perspektyvos“ išspausdinto straipsnio„Regionų ekonominė plėtra: analizės metodika ir finansiniai šaltiniai„ –regioninė politika turėtų būti suprantama kaip visuma priemonių, kuriomissiekiama efektyviai paskirstyti išteklius ir sudaryti sąlygas kuo geriaujuos panaudoti ekonominei – socialinei regionų plėtrai. Teoriškai, visiškai nėra garantijos, jog netgi įgyvendinus tobuląkonkurenciją „laisvos rinkos“ modelis taip pat reikštų lygybę tiek tarpindividų, tiek tarp pačių regionų. Dar daugiau tokiame modelyjeneįvertinamas kompleksiškas realaus pasaulio vaizdas, tiek svarbių faktoriųregioniniai skirtumai, tiek rinkos deformacijos, paverčiančios rinkąneefektinga. Praktiškame lygmenyje, laukiami rinkos rezultatai yra „ilgalaikiai“
reikalaujantys dešimčių ar netgi šimtmečių, o pats perėjimo procesas nėraneskausmingas. Rinkos pokyčiai dažnai gali sukelti masinę migraciją irpareikalauti milžiniškų socialinių kaštų, kai atskiros bendruomenės arnetgi kultūros sugriaunamos vardan mistinio ar abejotino „efektyvumo“.Mistinio, nes pradinės tokio modelio sąlygos niekur, išskyrus patį modelį,neegzistuoja. Abejotino, nes modelis nagrinėja tik materialius visuomenėsporeikius, o kiti ignoruojami. Taip socialiniai, kultūriniai, politiniai irpsichologiniai kaštai dažnai aukojami dėl materialių pranašumų, kuriedažnai taip ir nepasiekiami. Pagrindinė regionų plėtros strategija yraįkurti institucijas, keisti fizinę infrastruktūrą ir įgyvendinti regioninespolitikas, užtikrinančias ilgalaikę palaikomą plėtrą. Plėtra apima platesnęviziją, nei paprastai padidintas vartojimas. Tai reiškia ne tik augantįgyventojų skaičių, bet vis labiau patenkintus jų socialinius, politinius,kultūrinius ir materialius siekius. Plėtra yra daugiau nei ekonominisaugimas ar tokio augimo strategija, nes visuomenės poreikiai apima daugiaunei materialus komfortas ar ekonominių rodiklių augimas. Todėl priimantsprendimus reikia propažinti ir įvertinti kompromisus tarp materialiosnaudos siekimo bei kitų socialinių tikslų, kaip socialinė lygybė arkultūra, o pačios įgyvendinimo politikos pirmiausiai turi pripažintisocialinių faktorių svarbą plėtros procesuose. Atsižvelgiant į minėtus socialinius ir ekonominius faktorius,regioninės politikos uždaviniai būtų: 1. Padidinti vietinį darbo našumą, efektyviau panaudojant vietinius ekonominius išteklius. (Regionuose pastebimo ženklūs nedarbo lygio skirtumai. Labiausiai nedarbas palietė žemės ūkio rajonus, tiek dėl užimtumo mažėjimo žemės ūkio sektoriuje, tiek dėl lėtos smulkaus verslo sektoriaus plėtros kaimiškose vietovėse); 2. Panaikinti socialinius – ekonominius regionų skirtumus (Lietuva – nedidelė šalis, tačiau gamtos ir visuomenės teritoriniai skirtumai joje pakankamai ryškūs. Jie pasireiškia dirvožemio, reljefo, klimato, kraštovaizdžio skirtingumais, ekonominiais pasiekimais, socialiniais – kultūriniais, demografiniais, etniniais (net kalbos) skirtumais. Valstybės politika gali šiuos skietingumus slopinti, skatinti ar rūšiuoti, palaikydama pozityvų gamtinį bei kultūrinį savitumą ir lygindama socialinius – ekonominius skirtumus.); 3. Pereiti prie programinio atskirų plėtros projektų finansavimo; 4. Užtikrinti visų regionų piliečių lygias galimybes į kokybiškesnį ir geresnį gyvenimą bei pragyvenimo lygį; 5. Sukurti prielaidas tolesnei plėtriai. Šių uždavinių sprendimas sudėtingas ir įvairiapusis, reikalaujantisdidelių finansinių išteklių bei verslo plėtros pastangų, regioninės plėtrosprogramų ir kitų dokumentų sudarymo, jų koordinavimo ir realizavimo.IV. Regionai ir jų klasifikacija
Šiandien regionų problematikoje egzistuoja daug prieštaravimų. Jie netik egzistuoja, bet dar ir didėja. Kurgi yra problema? Problema yra tame,kad regionas yra tyrinėjamas įvairiais mokslais, kiekvienas iš kurių turisavo požiūrį. Paskutiniu metu vis dažniau yra kalbama, kad yra patiriamivis didesni nuostoliai mokslinių tyrimų praktikoje. Apie regioną mes turimedaugiau žinių visumoje, negu kad įsivaizduojam jį kaip visumą. Todėl norintpadidinti regiono kompleksinio tyrimo efektyvumą būtina turėti bendrąsupratimą apie tyrimo objektą. Svarbiausia dabar mokslui apibrėžti vieningą“regiono” sąvoką, nustatyti jo ribas. Regiono samprata. Mokslinėje literatūroje ir praktikoje dažnai yranaudojamos tokios sąvokos kaip: teritorija, regionas, teritorinė sistema,regioninė ekonomika, rajonas ir kt., kurios dažnai naudojamos kaipsinonimai. Regionų integruotos plėtros rėmimo diferencijavimui sėkmingai galibūti pritaikyti ir regionų tipizavimo rezultatai. Tipizavimo, t.y. regionųsuskirstymo į tipines grupes rezultatai leidžia geriau išryškintiregioninius skirtumus, o tuo pačiu ir parinkti tinkamiausias rėmimopriemones. Atlikti šalies kaimo regionų tipizavimo tyrimai leido nustatytiatskirų rajonų gamtinių sąlygų, ekonominio lygio bei socialinius –kultūrinius skirtumus ir pasiūlyti konkrečius rėmimo priemoniųdiferencijavimo lygius. Pagal žymų Rusijos mokslininką A.B.Alaevą teritorija – tai kieto žemės
paviršiaus dalis su savo gamtinėmis, antropogeninėmis savybėmis irištekliais, kuri yra charakterizuojama geografiniu išsidėstymu ir kitomissavybėmis. Socialinę-ekonominę erdvę skirstant į dalis naudojamiteritoriniai vienetai – arealai, zonos, rajonai, regionai, anklavai[1] irkt. Dažniausiai yra naudojamos “rajonas” ir “regionas” sąvokos. Nemažaimokslininkų teigia, kad dvi sąvokos: “rajonas” ir “regionas”, nors ir yragiminingos, tačiau skiriasi viena nuo kitos. Rajonas yra apibrėžiamas kaipteritorija su jai priklausančių elementų visuma. Ir ši elementų visumaskiria vieną teritoriją nuo kitos. Pastebėtina yra tai, jog praktiškai nėvienoje Vakarų šalyje terminas “rajonas” nėra naudojamas, nežiūrint įpastarojo užsienio kilmę – vietoj šio termino naudojamas terminas“regionas”. Termino “rajonas” etimologija[2] yra paini. Dažnai yra aiškinama, kadšis terminas yra kilęs iš Prancūzijos, tačiau žymus Rusijos mokslininkasE.B. Alaev pažymi tai, kad šis terminas yra kilęs iš Ispanijos, kadangi tenjis turi teritorinę prasmę. Vėliau atsirado terminas “regionas”. Šisterminas pasirodė daugiau elastingas ir svarbu laisvas nuoteritorinio -administracinio prisirišimo. Todėl būtina dabar pateiktiregiono apibrėžimą. Tačiau reikia pastebėti, kad iki šiol nėra vieningo joapibrėžimo. Perry Anderson teigia, kad “regiono” sąvoka yra labaineapibrėžta. Pasak jo, ji svyruoja tarp specifinio teritorinio ir bendraisektorinio apibrėžimo. Žymus rašytojas Cornello universiteto profesoriusBenedict Anderson teigia, kad į regioną galima žiūrėti, kaip į socialinę irpolitinę struktūrą. Į regioną įeina žmonių tapatybės ir socialinė veikla,politinės institucijos ir ekonominės organizacijos. Tačiau mūsų nuomone,pats aiškiausias ir priimtiniausias yra klasikinis regiono apibrėžimas,kuris teigia, jog regionas tai visų pirma – teritorija, pasižyminti tamtikromis specifinėmis gamtinėmis, demografinėmis, socialinėmis irekonominėmis sąlygomis, kurios jį charakterizuoja ir skiria nuo gretimųteritorijų. Kartu terminas “regionas” gali apibrėžti ir grupę regionų,susijungusių į vieną didesnį, ir peržengiantį nacionalinės valstybėssienas. Regionas, kaip pagrindinis socialinės-ekonominės erdvės vienetas, yracharakterizuojamas taip pat kai kuriomis struktūrinėmis savybėmis. Tuoatveju, jeigu regiono atsiradimą lemiantys požymiai mažėja nuo centro ikiperiferijos, regionas yra vadinamas tolydžiu. Priešingu atveju –netolydžiu. Pagrindiniais regiono struktūriniais elementais yra laikomitokie: taškas, centras, židinys, fokusas, branduolys, periferija. Taškas –tai bet koks ekonomikos objektas, regiono dalis. Centras – taškas regionoribose. Židinys – šis elementas labai panašus į centrą, tačiau tai ne tikcentras, o difuzijos centras, skleidžiantis energiją, finansus, informacijąvisam regionui arba jo daliai. Fokusas yra laikomas kaip traukos centras.Periferija – apskritimas; konors pakraštys, išorinė dalis (kaip priešiškacentrui). Dažniausiai centras, židinys, fokusas, branduolys yra viena regionoteritorija, o kita yra vadinama periferija. Daugybė įvairių požiūrių į regioną, jo funkcijas nulėmė margumąregiono terminologijoje (žr. 1 pav.) ir regionų klasifikacijoje.Dažniausiai regionų klasifikaciją nulemia tokie kriterijai: 1) ekonominio išsivystymo lygis; 2) regiono ekonominio vystymosi tempai; 3) ūkio teritorinės struktūros tipas (tolydus ūkio vystymas, netolydusūkio vystymas); 4) gyventojų tankumas teritorijoje; 5) gyventojų augimo tempai; 6) ūkio specializacijos pobūdis ir lygis (rekreacijos, turizmo,pramoninis ir kt.); 7) kiti kriterijai. Regionų klasifikacija išsivysčiusiose šalyse yra be abejo turtingesnė negu besivystančiose šalyse. Čia pagrindinai išskiriami tokie regionai: • Depresiniai – parodantys pakankamai aukštus augimo tempus praeityje; • Stagnaciniai -jie skiriasi santykinai žemu augimo tempu; • Mikroregionai – dalijant į smulkesnius, jie netenka tam tikrų regiono požymių; • Probleminiai – tokie regionai išskiriami ir išsivysčiusiose šalyse, ir charakterizuojami labai žemu augimo tempu; ir kt. [pic] 1 pav. Regiono terminologijos variantas “Teritorijos” ir “regiono” sąvokų esmė ir jų tarpusavio ryšiai leidžiasuformuluoti praktinę reikšmę turinčias išvadas: • Kadangi teritorija ir regionas yra laikomi kaip visuma, tai sąvokas “teritorinis planavimas”, “teritorinis valdymas” reikia naudoti tais atvejais, kai kalbame apie tam tikrų jėgų pasiskirstymą erdvėje; • Sąvokos “regionas” ir “rajonas”, kurios apibrėžia bendrą teritorijos dalį yra laikomos sinonimais ir naudojamos apibrėžti tam tikrą erdvės dalį. Taigi matome kokie yra regiono struktūriniai elementai, kiek daugregiono klasifikacijos kriterijų, o taip pat kiek įvairių regionoapibrėžimų. Tačiau pastebėjome, kad kiekvienas regionalistas nors ir kitaipapibrėžia tą pačią sąvoką, norėdamas kažką išryškinti savo, laikosi tokiųbendrų trijų požymių: teritorija, specializacija, ekonominiai santykiai. Anksčiau buvo pateikta įvairių regiono apibrėžimų, tačiau remiantisužsienio ekonomikos mokslais norėtume pateikti dar tokį regiono apibrėžimą:Regionas – tai socialinės-ekonominės erdvės visuma, charakterizuojama visųnuosavybės formų gamybos struktūra, gyventojų, darbo vietų koncentracija,bei turinti savo teritorijos valdymo organus. Todėl toliau panagrinėsimeregioną kaip socialinę-ekonominę sistemą. Regionas kaip socialinė-ekonominė sistema. Būtina pabrėžti, kadvienodų regionų nėra, yra centriniai ir periferijos, yra regionai, kuriuosegyventojų skaičius auga, kituose mažėja ir t.t. taipogi regionai skiriasisavo socialine struktūra, naudingųjų iškasenų apimtimi, atstumu nuoissivysčiusių pramoninių, kultūrinių ir sostinės centrų. Todėl manome, kadį visus tokius skirtumus mokslas turi atsižvelgti, ypač formuluojantstabilizacijos, išėjimo iš ekonomikos krizės, rinkos santykių vystymorekomendacijas. Būtina taip pat atsižvelgti į tai, kad artimiausiu metu turi būtimokslu apibrėžtas naujas ekonominis rajonavimas, atsižvelgiant įreorganizavimą. Šitą svarbią problemą būtų tikslinga išspręstivadovaujantis schema, pateikta 2 pav. [pic]2 pav. Schema padedanti apibrėžti ekonominį rajonavimą
Ekonomikos literatūroje pastaruoju metu vis didesnis dėmesys yra skiriamas regionų tematikai. Tačiau noriu pridurti, kad ta tematika susidomėjo ir mokslininkai – sociologai. Bet sociologijoje kol kas dar neprieita prie vienos nuomonės aiškinant regiono sampratą. Sprendžiant socialinių-ekonominių regionų plėtros problemas, jųekonominio savarankiškumo problemas, didelių rezultatų yra pasiekusiekonominė geografija. Ji teigia, kad labai didelę reikšmę apibrėžiantregionų ekonominį savarankiškumą turi demografinė situacija. Regioninėssąlygos vykstant demografiniams procesams yra skirtingos. Kartu su kitomis mokslo disciplinomis regionų problemas tiriaekologija. Šiandien nėra tokio regiono, kur aplinkos užterštumas nekeltųžmonių nerimo. Taigi ekonomikos mokslai apibrėžia regioną kaip socialinę-ekonominęvisumą, kur vyksta materialinės gamybos procesai. Socialinė-ekonominėgeografija apibrėžia jį kaip gamybos objektą, arba kaip aplinką, kurioježmogus ir materialinė gamyba yra tarpusavyje susiję. Regioną, kaipgyvenamąją aplinką, kurioje yra kuriamos žmonių gyvenimo sąlygos, tiriademografija. Ekologija susidomėjo regionu kaip teritorija, kuri daropoveikį supančiai aplinkai. Iš tikrųjų, kaip matome, tai, kad regionas yra tyrinėjamas įvairiaismokslais, kiekvienas iš kurių turi savo požiūrį, t.y. kad nėra bendrosvienos nuomonės, yra svarbi mokslo problema, reikalaujanti ypatingodėmesio. Šiandien regionas Lietuvoje tapo svarbiu ekonominių ir politiniųsantykių objektu. Todėl labai svarbu šitoje situacijoje apibrėžti regionųekonomikos formavimo specifiką, vieno ar kito regiono prioritetus, regionoistorinę, kultūrinę raidą. Lietuvoje galima sakyti dar žengiami pirmiejižingsniai regioninės politikos srityje. Lietuvos regioninė politika yraorientuota visų pirma į regioninių skirtumų šalies viduje mažinimą. Tačiaukalbant apie regioninę politiką Lietuvoje, vienas iš esminių klausimųišlieka regiono kaip teritorinio darinio samprata. O apibrėžiant regionusremiantis įvairiais požiūriais, problema iškyla dėl to, kad paprastairegionai, nusakyti remiantis tais atskirais požiūriais, nesutampa. Todėlbūtina integruoti šitų mokslų požiūrius, tam kad apibrėžti vieningą
“regiono” sąvoką, nustatyti jo ribas.Lietuvos regioninės struktūros formavimosi raida. Lietuvosapgyvendinimo sistema formavosi istorijos bėgyje, nueitas ilgas kelias.Lietuvos dabartinės regionų struktūros ištakų toli ieškoti nereikia. Socialiniame – ekonominiame Lietuvos vystyme (SSSR sudėtyje) nemažasvaidmuo teko optimaliai regioninei politikai, kuri buvo vykdoma nuopraėjusio šimtmečio VI dešimtinečio vidurio. 1964 m. Lietuvos SSR MinistrųTaryba patvirtino Lietuvos miestų ir gamybos vystymo schemą. Jojerajonavimo principu, panaudojant gyvenamųjų vietovių hierarchijos sistemą,nustatyti socialiniai -ekonominiai atraminiai taškai. Schemą 1962-1964 m.parengė Pramonės projektavimo institutas, Kauno Politechnikos Institutaskartu su kitomis organizacijomis laikotarpiui iki 1980 metų, kuri analogųneturėjo visoje SSSR. Svarus indėlis rengiant šį projektą įdėtas Lietuvių liaudies kaimoarchitektūros tyrinėtojo prof. K.Šešelgio. Projekte numatyta respublikosteritorijos vieninga apgyvendinimo sistema, susidedanti iš 10 sąlyginaitolygiai išdėstytų tarprajoninių (regioninių) centrų, atliekančiųepizodinio aptarnavimo vaidmenį, 26 rajoninių centrų atliekančių periodinįgyventojų aptarnavimą, 174 mikrorajoninių centrų vykdančių pastovųaptarnavimą ir 4 tūkst. plėstinų kaimo gyvenviečių (centrinių, pagalbinių).1974 m. buvo nustatytas koordinacinis planas kompleksiniam problemossprendimui “Lietuvos TSR vieninga apgyvendinimo sistema laikotarpiui iki1990 m.” Schemos pagrindu apribotas pagrindinių miestų (Vilnius ir Kaunas)augimas, išspręstas tolygaus apgyvendinimo išdėstymo klausimas, sparčiauvystyti vidutinio dydžio miestai (Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys) ir maži(Alytus, Utena, Kapsukas (dabar Marijampolė) ir kt.). Lietuvos eksperimentoesmė kad visi miestai ir rajonai rado savo vietą bendrame kontekste.Vieningos apgyvendinimo sistemos privalumai: • Schema atliko savo vaidmenį minėtame istoriniame periode. Įrodytas Lietuvos pajėgumas plėsti gyvenamųjų vietovių struktūrą vidiniais resursais, nepritraukiant gyventojų iš SSSR • Sukurtas tolygus gyvenamųjų vietovių tinklas • Vidutiniai miestai paversti naujais atraminiais taškais, sukurta “atsvara” didesniems miestams. Vieningos apgyvendinimo sistemos trūkumai: • Mažai respublikai užimančiai tik 65,3 tūkst. km2 plotą, 10 regioninių centrų per daug. Lietuvos regionų teritorijos sąlyginai mažos. 15-20 metų patirtis, vystant transporto, kultūros, buitinio aptarnavinio struktūras, parodė šio skaičiaus mažinimo galimybę. Paskutinieji sistemos projektai numatė perspektyvoje vystyti 6 grupinių sistemų gyvenamas vietoves (regionus) -Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus. Europos Sajungos regionų teritorinė struktūra. ES taikoma 3 lygių regionų teritorinės struktūros sistema:
1. Nacionaliniu lygiu (mikroregionai); 2. Europiniu lygiu (mezoregionai, susidedantys iš mikroregionų); 3. Globaliniu lygiu (makroregionai, susidedantys iš mezoregionų). ES regionų struktūra žemiausiu (nacionaliniu) lygiu pasižymi formųgausa, teritorinės – administracinės struktūros įvairove (3 pav.),nacionalinių regionų teritorijos dydžiu.
3 pav. ES regionų teritorinės struktūros schema
Lietuvos regionų dydžio vidurkis 6,530 tūkst. km2, žymiai mažesnis užES valstybių mikroregionų dydį. Rytų Europos valstybės, išskyrus Vengrįją, įvykdėregioninę restruktūrizaciją. Kaimyninė Lenkija buvo suskirstyta į 49 vaivadijas (provincijas), 2384komunas (837 miesto ir 1547 kaimo).1999 m. įvykdžius administracinęreformą, šiandien Lenkija padalinta į 16 vaivadijų, 65 miestus pavietų(lenk.-pawitow) teisėmis ir 308 pavietus. Lenkijos vaivadijos vidutinisplotas 19543 km2 sudaro beveik trečdalį Lietuvos ploto.
Pagrindinės priežastys ES sistemos valstybių regionų transformavimui:
• “EU Standarts -the NUTS 1(5 regions”(angl.)• ES regionų struktūriniai fondai• ES erdvinis modelis ir vystymo planas “Europa -2000+” (aktualusLietuvos atveju). NUTS Europos Sąjungoje galiojanti unifikuota teritorijos skirstymo įregionus sistema (Nomenclature des Unités Territoriales Statistiques).Pagal ją skiriami penkių lygių teritoriniai dariniai: NUTS I: dažniausiai tai visa šalis, kai kuriais atvejais tai gali būtiir smulkesni teritoriniai dariniai (pvz., Vokietijos Länder, Belgijosrégions – tai visų pirma turi būti susiję su federacine šių šaliųsantvarka); NUTS II: santykinai dideli regionai (Prancūzijos régions; Italijosregione; Ispanijos autonominės provincijos – Comunidades Autónimas;Nyderlandų provincijos); NUTS III: paprastai tai tarpinis lygmuo tarp regiono ir savivaldos(Vokietijos Kreise, Prancūzijos départements, Švedijos Län, Suomijos
Maakunnat, Graikijos Nomoi); NUTS IV: savivaldos vienetai (Prancūzijos communes, Švedijos kommuner,Vokietijos Gemeinder); NUTS V: už savivaldos darinius smulkesni teritoriniai vienetai(analogiški mūsų seniūnijoms). ES regioninė politika yra įgyvendinama per aukščiausio lygmensadministracinius – teritorinius vienetus – NUTS I, NUTS II, kartais NUTSIII regionus. Lietuva ES kontekste bus traktuojama kaip NUTS II lygioregionas, o tarpiniai teritoriniai dariniai tarp savivaldybių irnacionalinio lygmens (šiuo metu tai apskritys) – kaip NUTS III lygiovienetai.EUROPOS SĄJUNGOS STRUKTŪRINIAI FONDAI Europos regioninės plėtros fondas teikia regionams įvairią finansinęparamą. Fondo lėšos sudaro apie pusę visų struktūrinių fondų biudžeto.Fondas numato: • investicijas į gamybą, siekiant sukurti ir išsaugoti ilgalaikes darbo vietas; • investicijas į infrastruktūrą (keliai, telekomunikacijos, energetika) siekiant sujungti centrinius ES regionus su periferiniais; • investicijas, padedančias atgaivinti krizę išgyvenančius pramonės, žemės ūkio rajonus; • darbo vietų kūrimą bei paramą smulkiam ir vidutiniam verslui (įmonių konsultavimas, rinkos tyrimai, mokslo tyrimai); • technologijų plėtrą, vietinės infrastruktūros plėtrą. Europos socialinis fondas remia projektus, sprendžiančius socialines(pirmiausia užimtumo) problemas. Finansuoja: • švietimą ir profesinį mokymą; • paramą įsidarbinant; • mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą (specialistų mokymas mokslinio tyrimo įstaigose); • socialinės ekonomikos projektus (padeda sukurti privačias vaikų priežiūros įstaigas); • švietimo ir profesinio mokymo sistemų tobulinimą (keliant darbuotojų kvalifikaciją). Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas. Orientavimo dalislaikoma ES struktūrinės (o ne bendrosios žemės ūkio) politikos dalimi, nesteikia paramą diegiant naujus ūkininkavimo metodus, plėtojant alternatyviąekonominę veiklą kaimo vietovėse (pvz., kaimo turizmą). Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas. Remia naujų metodųdiegimą bei ekonominės veiklos perorientavimą vietovėse, kur verčiamasižuvininkyste. Neformaliai penktuoju Struktūriniu fondu vadinamas Sanglaudos fondas.Jis buvo įkurtas 1994 m., pasirašius Mastrichto sutartį, kuri numatė įkurtiEuropos valiutų sąjungą. Šalims, norinčioms įsilieti į bendros Europosvaliutos zoną, buvo nustatyti gana griežti konvergencijos (susiliejimo)reikalavimai. Sanglaudos fondas buvo įkurtas siekiant finansuoti didelius keliųtiesimo ir aplinkos apsaugos projektus. Šiuo metu iš Sanglaudos fondopagalbą gauna keturios ES šalys: Graikija, Ispanija, Portugalija ir Airija. Europos Sąjungos reglamentai numato, kad kiekvienas struktūrinisfondas gali finansuoti tam tikrus tikslus įgyvendinančias priemones. Šiuometu nustatyti 3 prioritetiniai struktūrinių lėšų investavimo tikslai: 1.Tikslas Skatinti atsiliekančių regionų plėtrą ir prisitaikymą prie ekonomikospokyčių. Parama skiriama regionams, kuriuose BVP vienam gyventojui mažesnisnei 75 proc. ES vidurkio, taip pat regionams, kur ypač mažas gyventojųtankumas (remiant pastaruosius, siekiama išvengti migracijos ir tolesnio jųgyventojų skaičiaus mažėjimo). Būtent šiam paramos tikslui yra priskiriamavisos Lietuvos teritorija. 2.Tikslas Remti krizės apimtus pramonės regionus, kad jie galėtų persiorientuotiį kitas ekonomikos sritis. Remiami regionai, kuriuose ekonominės veiklospagrindą sudaro pramonė ir kuriuose ilgai išlieka didelis nedarbas. Taippat skatinama kaimo vietovių plėtra ir prisitaikymas prie ekonomikospokyčių. 3.Tikslas Teikti paramą mokymui, kvalifikacijos kėlimui ir perkvalifikavimui.Pagrindinės priemonės – profesinis mokymas ir perkvalifikavimas, darborinkos institucijų plėtra. Šios priemonės bus finansuojamos iš Europossocialinio fondo.
“Europa -2000+” Parengtas planas “Europa -2000+” sulaukė gausios kritikos dėl jorengimo principų. Planas traktuotas kaip nacionalinių scenarijų suma.Nuspręsta rengti naują planą kuris taip ir pavadintas “Naujasis Europosplanas”. Jame centrais imamos pagrindinės sostinės, infrastruktūra,karkasai vystomi jas jungiant. Trijų Baltijos šalių atveju centru tampaRyga -stambiausia sostinė ir taškas. Lietuva lieka provincija, tranzitokoridoriumi.
Regionalizmo teoretikai Michael Keating ir John Lauglin ES sudėtyjemato keturias regionų kategorijas: 1. Ekonominiai regionai 2. Istoriniai / etniniai regionai 3. Administraciniai / planiniai regionai 4. Politiniai regionai Daugumoje atvejų “regionas” reiškia administracinį planinį vienetą,atitinkantį ekonominį regioną. Politinių regionų kategorija reiškia vieneto
valdžios renkamumą. Lietuva šiai kalegorijai negali būli priskiriama. Didžioji dalis ES regionų priskiriami trečiajai kategorijai,suformuoti naudojant teritorijų planavimo metodiką. Regionai formuojaminaudojantis etalonu “EU Standarts -the NUTS 1-5 regions (angl.)”. Dominuojaregionai, tnrintys teritorijoje miestą virš 100 tūkst. gyventojų ir jįsupančias gretimybes: smulkesnes teritorines struktūras, mažesnius miestus.Tankiai apgyvendintose Europos teritorijose regionai gali turėti po keletątokių miestų. Mažai apgyvendintuose regionuose centriniai miestai gali būtimažesni. Pagrindinė regionų klasifikacija tiesiogiai priklauso nuo regionųadministracinės struktūros, skiriamos 4 rūšys: 1. “klasikiniai regionai” su istoriniu miestu ir keletu smulkių miestų kaimo teritorijoje. Pavyzdys galėtų būti Salamankos provincija: istorinis universitetinis 190.000 miestas centre kaimiško regiono su 15 gyv./km2 tankumu. 2. Rusiškos/Sovietinės apskritys (oblast rus.) regionai Belgijos ar Nyderlandų dydžio su stambiais gamybiniais centrais virš 250 tūkst. gyventojų. 3. Didelio tankumo regionai (virš 100 gyv./km2), kuriuose ištisinės urbanizuotos teritorijos, aukšto lygmens mobilumas, ekonominis tinklas apsunkina regioninį tikslių ribų nustatymą. 4. Mažai apgyvendinti regionai. Šioje klasifikacijoje Baltijos valstybės patenka į pirmą kategorįją.Pažymėtina, kad regionų teritorijų formavime etniniai ar istorinių sąjungųkriterijai atmetami. Teritorijų planavimo principu pagal griežtus kanonussufomuoti unifikuotų regionų neįmanoma ir netikslinga. Europoje 500“projektinių” regionų.Išvada
Dėmesys regionams – būtina Europos Sąjungos valstybių politikosdalis. Lietuva įstojusi į Europos Sąjungą turi įgyvendinti regionųekonomikos iškeltus tikslus ir uždavinius norėdama susilyginti su kitomisEuropos Sąjungos šalimis.
Literatūra:
1. Mačys G., Stemkauskas V. “regionų ekonominė plėtra: analizės metodika ir finansiniai šaltiniai”; Aktualijos ir Metodologija; Ekonomika ir vadyba – 2000 m. 252-254 psl. 2. Graužinis A. “Lietuvos regionų teritorinio planavimo modelis Baltijos regione” KTU 79-85 psl. 3. Bartaškienė D. “Lietuvos regioninės politikos uždaviniai” Tarptautiniai konfliktai, Regioninė ekonomika ir plėtra 1999 m. spalio 21-22 d. Kaunas 12 psl. 4. Bagdzevičienė R. “Regioninės ekonomikos vykdymo prielaidos” Regioninė ekonomika ir plėtra 2001 m. KU 116-21 psl. 5. LR regioninės plėtros įstatymo pakeitimo projektas 2002 m. 6. Kirstukas J. “Integruotos regionų plėtros rėmimo diferencijavimo kriterijai” Ekonomika ir vadyba – 2000 m.; Aktualijos ir Metodologija; 199-201 psl. 7. Bagdzevičienė R. “Regioninė politika – vidinis poreikis ar ES salyga?” KTU Aktualijos ir Metodologija; Ekonomika ir vadyba – 2000 m. 49-50 psl. 8. Bagdzevičienė R. , Rimas J., Venckus A. “Regionų ekonomikos plėtros strategija” KTU, Lietuvos regionų tyrimų institutas 30-35 psl. 9. Mačerinskienė I. Sabaitė G. “Regiono institucinio klimato vartojimo metodai” KTU Ekonomika ir vadyba – 2000 m.; Aktualijos ir Metodologija; 249-251 psl. 10. Šimelevič K., Bagdzevičienė R “Kas yra regionas” KU 274-278 psl. 11. Graužinis A. “Lietuvos regioninė struktūra ES kontekste” Regionų plėtra – 2001 m. KTU 143-148 psl. 12. Damašienė V., Butkus M. “Regionų ekonomikos teorijų genezė” Verslas, vadyba ir studijos 2002 m. 19-25 psl.
———————–[1] Anklavas – valstybės teritorija arba jos dalis iš visų pusių apsuptakitų valstybių ir neturinti jūros kranto.[2] Etimologija – [gr. etymologija