Eismo saugumo priemones keliuose

VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS

TRANSPOTO INŽINERIJOS FAKULTETAS

TRANSPORTO VADYBOS KATEDRA

AUTOMOBILIŲ TRANSPORTO KELIŲ PROJEKTAVIMAS

Eismo saugumo priemonės keliuose

Transporto infrastruktūros kursinis projektas

Darba atliko:

Priėmė: Profesorius A.Baublys

VILNIUS 2007

TURINYS

Įvadas………………………………………………………………………………………………..3

1. Kelio ženklai…………………………………………………………………4

1.1 Kelių ženklų ir signalų konvencijos………………………………………………….8

2. Vertikalus ir horizontalus kelio ženklinimas……………………………….13

2.1. Iš kelių ženklų ir signalų konvencijos……………………………………15

3. Kelių atitvarai……………………………………………………………….20

4. Kelių apšvietimas………………………………………………..……….23

5. Šviesos signalizacija keliuose……………………………………………26

6. Estetinis kelių apipavidalinimas…………………………………………28

7. Aplinkos apsauga…………………………………………………………31

7.1.Triukšmo mažinimo ……………..……………………………………..36

7.2 Kitos triukšmo mažinimo priemonės……………………………………………..40

Išvados………………………………………………………………………42

Literatūra………………………………………………………………………………………….43

ĮVADAS

Saugųeismą keliais veikia daug komponentų, kuriuos galima sutelkti į glaudžiai susijusią visumą, išskiriant keturias jos sudedamąsias dalis: eismo dalyvis, transporto priemonė, kelias ir aplinka. Šios sistemos sudedamąsias dalis galima veikti įvairiomis teisinėmis, administracinėmis, inžinerinėmis, švietėjiškomis priemonėmis, mokslo tiriamaisiais darbais. Visų šių sudedamųjų dalių įtaka saugiam eismui yra vienodai svarbi ir tiesiogiai priklauso nuo šalies ekonomikos, valstybės skiriamų lėšų, gyventojų kultūros, jų saugaus eismo sampratos, valstybinių ir visuomeninių institucijų požiūrio sprendžiant eismo saugumo problemas.

Dėl sparčių automobilizacijos tempų ir didėjančio eismo intensyvumo vis sunkiau užtikrinti saugumą Lietuvos keliuose ir gatvėse. Saugaus eismo veiksnių aplinka sudėtinga ir daugialypė, todėl saugaus eismo problemos turi būti sprendžiamos visais valstybės lygiais – Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės, savivaldybių institucijų, ūkio subjektų, visų eismo dalyvių.

Civilizacija be transporto priemonių jau sunkiai įsivaizduojama, todėl valstybės valdymo institucijų pareiga užtikrinti saugų eismą kuo efektyvesnėmis priemonėmis.

1. Kelio ženklai

Eismą organizuoti bei jo saugumą užtikrinti padeda kelio ženklai. Pagal tarptautinės konvencijos rekomendacijas numatytos septynios kelio ženklų grupės, kurių pavadinimas nurodo funkcinę ženklo paskirtį: 1) įspėjamieji, 2) pirmumo, 3) draudžiamieji, 4) nukreipiamieji, 5) informaciniai nurodomieji, 6) serviso ir 7) papildomos informacijos.

Įspėjamieji, informaciniai nurodomieji ir serviso ženklai informuoja apie kelio sąlygas ir įvairius objektus, esančius ant kelio ar arti jo. Draudžiamieji, nukreipiamieji ir pirmumo ženklai nurodo tam tikrus apribojimus, privalomus visiems ar tik kai kuriems eismo dalyviams.

Kad vairuotojui, važiuojančiam dideliu greičiu, būtų lengviau suvokti kelio ženklus, jie daromi skirtingos formos, didumo ir spalvos. Įspėjamieji ženklai dažniausiai yra trikampio, draudžiamieji ir nukreipiamieji − skritulio, informaciniai ir serviso − kvadrato arba stačiakampio formos, o pirmumo ženklai pagal teikiamos informacijos pobūdį − vienos iš šių formų.

Labai svarbu ir kelio ženklo spalva. Dauguma įspėjamųjų ir draudžiamųjų ženklų turi baltą foną, o nukreipiamieji, informaciniai, nurodomieji ir serviso ženklai − mėlyną. Ženklų, kurie informuoja apie kelio kryptį gyvenviečių ar kitų objektų link, fonas pagal kelio, kuriuo vyksta eismas, kategoriją, būna skirtingos spalvos,− vairuotojui lengviau orientuotis pasirenkant, važiavimo maršrutą (žalio fono ženklų būna automagistralėse, balto − gyvenviečių keliuose, o mėlyno − visuose kituose keliuose).

Kelio ženklai gali būti apšviečiami išoriniu, vidiniu šviesos šaltiniu arba automobilio žibintais (šiuo atveju naudojami gerai atspindintys šviesą dažai). Kelio ženklų simboliai ir teikiama informacija dažniausiai nekeičiama − tokie ženklai vadinami nevaldomais. Valdomi kelio ženklai turi kelis pagal tam tikrą komandą keičiamus simbolius, bet visuomet veikia tik vienas.

Nepaisant klimato ir kitų sąlygų, kelio ženklai turi būti matomi bet kuriuo laiku. Pagal kelio ar gatvės reikšmę jų būna skirtingų matmenų. Ženklų pastatymo būdas bei sąlygos nurodomi specialiuose valstybiniuose standartuose.

Kelio ženklo vieta parenkama taip, kad vairuotojas, pastebėjęs jį, suspėtų suvokti teikiamos informacijos turinį ir pagal ženklo reikalavimus atlikti tam tikrus veiksmus. Įspėjamieji ženklai automobilių keliuose statomi 150…300 m nuo pavojingos vietos, o gyvenvietėse − 50…100 m. Kartais šiuos ženklus galima statyti ir toliau, tačiau tada kartu reikia pateikti ženklą nurodantį atstumą.

Visi serviso ženklai, taip pat dauguma informacinių nurodomųjų ženklų statomi ruožo, kuriame susidaro būdingos eismo sąlygos, pradžioje, arba prieš tą objektą, apie kurį šie ženklai informuoja. Tiktai krypties nuorodos, paisant eismo sąlygų, turi būti pastatytos 50…300 m atstumu iki sankryžos.

1.pav. Kelio ženklų statymo būdai

2.pav. Krypties nuorodų įrengimo būdai

Kelio ženklai statomi dešinėje pagal eismo kryptį kelio pusėje, o kairėje arba virš važiuojamosios juostos ženklai dubliuojami. Tačiau kairėje kelio pusėje kartais statomi ir pagrindiniai ženklai. Virš važiuojamosios dalies įrengiami ženklai, rodantys važiavimo kryptį atskirose eismo juostose.

Kelio ženklų, daromų iš lakštinio plieno, aliuminio ar plastmasės, paviršius turi gerai atspindėti šviesą, kad ženklo simbolį būtų galima matyti naktį. Šio tipo ženklai sudaryti iš pusiau sferinės stiklinės linzės elementų, nuo kurių šviesos srautas atsispindi ir grįžta atgal šviesos šaltinio link. Šviesos atspindžiui naudojama aliuminio folijos plėvelė, prie kurios skaidriais sintetiniais klijais priklijuota gausybė mažyčių stiklinių rutuliukų. Si šviesą atspindinti plėvelė atspari klimato veiksniams, ją patogu remontuoti, lengva priklijuoti prie ženklo paviršiaus.

Automobilių kelių ženklai tvirtinami ant specialių gelžbetoninių ar metalinių stovų (1 pav.). Krypties nuorodų skydai montuojami ant rėmo ar arkos formos atramų ir ant konsolinių stovų (2 pav.). Gyvenvietėse ženklai kabinami ant specialių lyno atotampų arba tvirtinami ant sieninių gembių.

1.1. Iš kelių ženklųir signalųkonvencijos

Šioje Konvencijoje nustatytos sistemos kelio ženklai skirstomi į šias klases:

a) įspėjamieji ženklai: šie ženklai skirti įspėti eismo dalyvius apie pavojų kelyje ir nusakyti jo pobūdį;

b) nurodomieji ženklai: šie ženklai skirti pranešti eismo dalyviams apie specialius reikalavimus, apribojimus ar draudimus, kurių jie privalo laikytis; šie ženklai skirstomi taip:

i) pirmumo ženklai;

ii) draudžiamieji ar ribojamieji ženklai;

iii) privalomieji ženklai;

iv) specialūs nurodomieji ženklai;

c) informaciniai ženklai: šie ženklai skirti padėti eismo dalyviams orientuotis keliaujant arba teikti jiems kitokią naudingą informaciją; šie ženklai skirstomi taip:

i) informaciniai, įstaigų ar paslaugų ženklai;

ii) nukreipiamieji, vietovės ar kitokios informacijos ženklai;

išankstiniai nukreipiamieji ženklai;

nukreipiamieji ženklai;

kelių identifikavimo ženklai;

vietų identifikavimo ženklai;

patvirtinamieji ženklai;

nukreipiamieji ženklai;

iii) papildomos lentelės.

Ženklai statomi taip, kad vairuotojai, kuriems jie skirti, galėtų juos lengvai ir laiku atpažinti. Paprastai ženklai statomi eismo krypties kelio pusėje; tačiau juos galima kabinti ar pakartoti virš kelio važiuojamosios dalies. Eismo krypties kelio pusėje pastatytas ženklas pakartojamas virš kelio važiuojamosios dalies arba kitoje jos pusėje, jei dėl vietos sąlygų vairuotojai, kuriems ženklas skirtas, gali laiku jo nepamatyti.

Visi ženklai vairuotojams, kuriems jie skirti, galioja visoje eismui naudojamoje važiuojamojoje dalyje. Tačiau ženklai gali būti taikomi tik vienai ar kelioms važiuojamosios dalies eismo juostoms, kai šios pažymėtos išilginėmis ženklinimo linijomis.

Rekomenduojama, kad nacionaliniuose teisės aktuose būtų šios nuostatos:

a) ženklai statomi taip, kad netrukdytų transporto priemonių eismui važiuojamąja dalimi, o kai jie pastatyti kelio pakrašty, – kuo mažiau trukdytų pėstiesiems;

b) ženklų skydai yra tokių matmenų, kad ženklai būtų gerai matomi iš tolo ir kad artėjantys asmenys juos lengvai suprastų;

c) kiekvienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje nustatomi įspėjamųjų ir nurodomųjų ženklų (išskyrus specialius nurodomuosius ženklus) matmenų standartai. Paprastai kiekvieno tipo ženklai yra keturių dydžių: maži, vidutiniai, dideli ir labai dideli. Maži ženklai naudojami ten, kur sąlygos neleidžia naudoti vidutinio dydžio ženklų arba kur galimas tik lėtas eismas; be to, jie gali būti naudojami jau buvusiam ženklui pakartoti. Dideli ženklai naudojami labai plačiuose keliuose, kur leidžiamas didelis greitis. Labai dideli ženklai naudojami keliuose, kur leidžiamas labai didelis greitis, pavyzdžiui, automagistralėse.

Tam, kad kelio ženklai, svarbiausia įspėjamieji ir nurodomieji ženklai, išskyrus sustojimą ir stovėjimą apšviestose gyvenviečių gatvėse reglamentuojančius ženklus, būtų geriau matomi ar įskaitomi tamsiu paros metu, rekomenduojama nacionaliniuose teisės aktuose nustatyti, kad ženklai turi būti apšviesti arba padengti šviesą atspindinčia medžiaga ar turėti šviesą atspindinčius įrenginius, tačiau tai turi neakinti eismo dalyvių.

Tam, kad ženklai būtų lengviau suprantami tarptautiniu mastu, šioje Konvencijoje nustatyta ženklų ir signalųsistema pagrįsta tuo, kad kiekvienos klasės ženklai turi būdingą formą bei spalvą ir, kur galima, naudojami ne užrašai, o grafiniai simboliai.

Jokios šios Konvencijos nuostatos nedraudžia stačiakampėje lentelėje žemiau ženklo arba stačiakampėje lentelėje, kurioje nurodytas ženklas, pridėti užrašą, padedantį suprasti ženklą; tokį užrašą galima dėti ir ant paties ženklo, jei tai netrukdo užrašo kalbos nesuprantantiems vairuotojams suprasti ženklą.

Įspėjamieji ženklai

Įspėjamieji ženklai – tai lygiakraštis trikampis, kurio viena kraštinė horizontali, o jai priešingas kampas nukreiptas į viršų; ženklo fonas baltas arba geltonas, o kraštai raudoni. Šių ženklų simboliai yra juodi arba tamsiai mėlyni, jeigu jų aprašyme nenurodyta kitaip.

Įprasto dydžio ženklo kraštinė – apytikriai 0,90 m ilgio; mažo modelio ženklo kraštinė – ne trumpesnė kaip 0,60 m.

Draudžiamieji ar ribojamieji ženklai

Draudžiamieji ir ribojamieji ženklai yra skritulio formos; ne gyvenvietėse statomų ženklų skersmuo – ne mažesnis kaip 0,60 m, o gyvenvietėse statomų ženklų skersmuo – ne mažesnis kaip 0,40 m.

Jeigu šių ženklų aprašyme nenurodyta kitaip, draudžiamieji ir ribojamieji ženklai yra balti arba geltoni su plačiu raudonu kraštu; simboliai ir užrašai, jei ant ženklo jų yra, yra juodi arba tamsiai mėlyni, o įžambūs dryžiai, jei jų yra, raudoni ir eina žemyn iš kairės į dešinę.

Privalomieji ženklai

Privalomieji ženklai yra skritulio formos, jų skersmuo ne mažesnis kaip 0,60 m ne gyvenvietėse ir ne mažesnis kaip 0,40 m gyvenvietėse. Tačiau kartu su šviesoforu ar ant stulpelių eismo saugumo salelėse galima naudoti ženklus, kurių skersmuo ne mažesnis kaip 0,30 m.

Jeigu kitaip nenumatyta, ženklai yra mėlyni, o simboliai balti arba šviesios spalvos; galimas ir kitas variantas – ženklai balti su raudonu krašteliu, o simboliai juodi.

Specialūs nurodomieji ženklai

Specialūs nurodomieji ženklai paprastai yra kvadrato ar stačiakampio formos, jų fonas mėlynas, o simboliai ar užrašai šviesūs, arba jų fonas yra šviesių spalvų su tamsiais simboliais ir užrašais.

Informaciniai ženklai, įstaigų ar paslaugų ženklai

Ženklų fonas mėlynas arba žalias; juose yra baltas arba geltonas stačiakampis su atitinkamu simboliu.

Ant mėlynos arba žalios juostos ženklo apatinėje dalyje balta spalva gali būti nurodytas atstumas iki atitinkamos paslaugos arba iki kelio, vedančio į paslaugos teikimo vietą. Šie ženklai taip pat gali būti pastatyti prie įvažiavimo į kelią, kuris veda į paslaugos teikimo vietą; tokiu atveju ženklo apatinėje mėlynoje ar žalioje dalyje gali būti baltos nukreipiamosios rodyklės. Simboliai ant šių ženklų yra juodi arba tamsiai mėlyni bei raudoni.

Nukreipiamieji, vietovės ir nurodomieji ženklai

Informaciniai ženklai paprastai yra stačiakampio formos; tačiau nukreipiamasis ženklas gali būti pasibaigiantis rodyklės smaigaliu prailgintas stačiakampis, kurio horizontalioji kraštinė yra ilgesnė.

Ant informacinių ženklų gali būti balti arba šviesūs simboliai ar užrašai ant tamsaus fono, arba tamsių spalvų simboliai ar užrašai ant balto ar šviesių spalvų fono; raudoną spalvą galima naudoti tik išimtiniais atvejais ir ji niekuomet neturi vyrauti.

Ant išankstinių nukreipiamųjų ir nukreipiamųjų ženklų automagistralėse bei keliuose, prilyginamuose automagistralėms, naudojami balti simboliai arba užrašai ant mėlyno ar žalio fono.

Papildomos lentelės

Šių lentelių fonas arba baltas, arba geltonas, o kraštelis juodas, tamsiai mėlynas arba raudonas, ir tokiu atveju atstumas arba kelio atkarpos ilgis rašomas juodais arba tamsiai mėlynais skaičiais; arba fonas gali būti juodas arba tamsiai mėlynas, o kraštelis baltas, geltonas ar raudonas, ir tokiu atveju atstumas arba kelio atkarpos ilgis rašomas baltais arba geltonais skaičiais.

Papildomos lentelės tvirtinamos ženklo apačioje.

Nurodomieji ženklai gali būti skiriami tik tam tikriems eismo dalyviams, parodant jų kategorijos simbolį.

2. Vertikalus ir horizontalus kelio ženklinimas

Ruošiant kelio važiuojamąją dalį, danga ir statiniai ženklinami linijomis, informuojančiomis vairuotojus ir pėsčiuosius apie eismo sąlygas. Horizontalusis ženklinimas — tai išilginės ir skersinės linijos, užrašai, rodyklės ir kt. Taip ženklinama patobulinta, platesnė kaip 6 m, danga, kai eismo intensyvumas didesnis kaip 1 000 aut/p. Vertikaliomis linijomis ženklinami kelio statiniai, atitvarai, keleivių stotelės ir kiti panašūs objektai, galintys sukelti pavojų eismui. Kelio ženklinimo linijos turi būti derinamos su kelio ženklais ir eismo reguliavimo priemonėmis. Horizontaliojo ženklinimo linijos dažomos balta spalva, kuri geriausiai matoma įvairiomis sąlygomis, tačiau transporto priemonių sustojimo ir stovėjimo apribojimų linijos dažomos geltona spalva. Vertikalusis ženklinimas būna baltos ir juodos spalvos derinys. Mūsų šalyje keliai ženklinami pagal tarptautinės kelio ženklų ir signalų konvencijos reikalavimus. Ženklinimo linijos būna ištisinės ir brūkšninės. Kelio ašis žymima brūkšnine linija, tačiau nepakankamo matomumo ruožuose, ant tiltų, sankryžų zonoje, kur negalima įvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą, kelio ašis žymima ištisine balta linija. Keturių ir daugiau važiavimo juostų automagistralėse priešpriešinių automobilių srautams atskirti žymimos dvi ištisinės linijos. Ištisinė linija prie važiuojamosios dalies briaunos padeda vairuotojui geriau orientuotis kelyje naktį.

Dviejų eismo juostų kelių įkalnių ruožuose, jeigu matomumas pakankamas, žymimos dvi linijos: ištisinė — nuo važiuojančių nuokalnėn pusės, o brūkšninė — nuo važiuojančių įkalnėnpusės. Šiuo atveju galimaaplenkti lėtai važiuojančius į įkalnę automobilius, tačiau, važiuojant nuokalnėn, užvažiuoti ant šių linijų draudžiama. Sankryžose ir prieigose prie jų dažytomis linijomis atskiriami priešpriešinių krypčių automobilių srautai, žymimos (krypties bei saugumo salelės, pėsčiųjų perėjos ir kt. Ant dangos taip pat gali būti pažymėtos rodyklės, rodančios eismo kryptį. Vertikaliojo ženklinimo linijos informuoja vairuotoją apie netoli kelio važiuojamosios dalies esančias tilto ar viaduko atramas, aptvaras, bordiūrus ir kt.

Ženklinama dažais, termoplastikais, spalvotu asfaltbetoniu bei cementbetoniu, metalinėmis bei keraminėmis plytelėmis ir kt. Ženklinimo medžiagos turi būti pigios, atsparios vandens ir atmosferos veiksnių poveikiui, gerai sukibti su kelio danga, gerai atspindėti šviesą, greitai džiūti. Kelių ženklinimo linijoms nužymėti plačiausiai vartojami specialūs dažai ir termoplastikai.

Kad kelių ženklinimo linijos būtų geriau matomos naktį, vartojamas maltas stiklas, stambus smėlis, keraminės nuolaužos, tačiau dažniausiai— stikliniai mikrorutuliukai. Šios medžiagos įmaišomos į dažus ar termoplastikus arba išberiamos ant jų paviršiaus. Taip paženklintos linijos gerai matomos apšvietus automobilio žibintams, jos gerai laikosi 3…4 metus. Priešpriešinio eismo juostoms atskirti kartais naudojami šviesą atspindintys smeigtukai, daromi iš metalo, grūdinto stiklo ar plastmasės. Jie įdedami į specialiai padary-tas įdubas dangoje arba prie jos priklijuojami epoksidiniais klijais.

2.1. Iš kelių ženklų ir signalų konvencijos

Važiuojamosios dalies ženklinimas (kelių ženklinimas) naudojamas, kai, kompetentingos institucijos nuomone, būtina reguliuoti eismą arba įspėti eismo dalyvius ar suteikti jiems informaciją. Ženklinimas gali būti naudojamas vienas arba kartu su kitais kelio ženklais ar signalais pastarųjų reikšmei akcentuoti arba patikslinti.

Ženklinimas šviesomis ar šviesą atspindinčiais įtaisais

Kiekviena Susitariančioji Šalis patvirtina tą pačią kelio važiuojamosios dalies kraštui pažymėti naudojamų šviesų arba šviesą atspindinčių įtaisų spalvą ar tą pačią spalvų sistemą visoje savo teritorijoje.

Bendrosios nuostatos

Kelio paviršius ženklinamas neslidžia medžiaga ir linijos neturėtų būti daugiau kaip 6 mm iškilusios virš kelio važiuojamosios dalies. Jei ženklinama iškilimais, gauburėliais ar panašiomis priemonėmis, jos neturi būti daugiau kaip 1,5 cm aukštesnės už kelio važiuojamosios dalies paviršių (arba jei gauburėliai atspindi šviesą – ne daugiau kaip 2,5 cm); toks ženklinimas turi atitikti eismo saugos reikalavimus.

Išilginis ženklinimas

Matmenys:

Išilginiam ženklinimui naudojamos ištisinės ar brūkšninės linijos turėtų būti ne siauresnės kaip 0,10 m.

Atstumas tarp dviejų greta einančių išilginių linijų (dviguba linija) turėtų būti nuo 0,10 m iki 0,18 m.

Brūkšninęliniją sudaro vienodo ilgio brūkšniai, vienas nuo kito atskirti vienodais tarpais. Nustatant brūkšnių ir tarpų ilgį, turėtų būti atsižvelgta į transporto priemonių greitį ženklinamoje kelio atkarpoje ar zonoje.

Ne gyvenvietėse brūkšninę liniją turėtų sudaryti brūkšniai, kurių ilgis nuo 2 m iki 10 m. Artėjimo linijos brūkšniai turėtų būti nuo dviejų iki trijų kartų ilgesni už tarpus.

Gyvenvietėse liniją sudarantys brūkšniai ir tarpai turėtų būti trumpesni negu ne gyvenvietėse. Brūkšniai gali būti sumažinti iki 1 m. Tačiau tam tikrose magistralinėse miestų gatvėse, kuriomis transporto priemonės važiuoja greitai, išilginio ženklinimo linijos gali būti tokios pat kaip ir ne gyvenvietėse.

Eismo juostų ženklinimas

Eismo juostos žymimos brūkšninėmis linijomis, ištisinėmis linijomis arba kitu tinkamu būdu.

Ne gyvenvietėse

Dvipusio eismo keliuose, turinčiuose dvi eismo juostas, važiuojamosios dalies vidurio linija ženklinama išilgine linija. Ji paprastai būna brūkšninė. Ištisinė linija šiam tikslui turėtų būti naudojama tik ypatingais atvejais.

Keliuose, turinčiuose tris eismo juostas, eismo juostos paprastai turėtų būti ženklinamos brūkšninėmis linijomis, jeigu matomumas geras. Ypatingais atvejais ir saugesnio eismo sumetimais galima naudoti ištisines arba brūkšnines linijas kartu su ištisinėmis linijomis.

Keliuose, turinčiuose daugiau kaip tris eismo juostas, dvi eismo kryptys turėtų būti atskiriamos viena ištisine linija arba dviem ištisinėm linijom, išskyrus atvejus, kai eismo kryptis centrinėse juostose gali būti pakeista. Be to, eismo juostos turėtų būti pažymėtos brūkšninėmis linijomis.

Gyvenvietėse

Gyvenvietėse nurodytos rekomendacijos taikomos dvipusio eismo gatvėse ir vienpusio eismo gatvėse, kuriose yra bent dvi eismo juostos.

Eismo juostos turėtų būti paženklintos ten, kur kelio plotis sumažėja dėl bortelių, saugumo salelių ar nukreipiamųjų salelių.

Artėjant prie didelių sankryžų (ypač reguliuojamų sankryžų), kur kelio pločio pakanka transporto priemonėms važiuoti dviem ar daugiau eilių, eismo juostos turėtų būti ženklinamos. Tokiais atvejais eismo juostas ženklinančias linijas galima papildyti rodyklėmis.

Kelio važiuojamosios dalies ribas žyminčios linijos

Pageidautina, kad kelio važiuojamosios dalies ribos būtų paženklintos ištisinėmis linijomis. Kartu su tokiomis linijomis galima naudoti iškilimus, gauburėlius ir šviesą atspindinčias priemones.

Skersinis ženklinimas

Bendrosios nuostatos:

Kadangi kelio važiuojamosios dalies ženklinimą vairuotojai mato tam tikru kampu, skersinės linijos yra platesnės už išilgines linijas.

Sustojimo linijos:

Mažiausias sustojimo linijos plotis – 0,20 m, o didžiausias plotis – 0,60 m. Rekomenduojamas 0,30 m plotis.

Vietas, kuriose vairuotojai privalo praleisti kitus eismo dalyvius, žyminčios linijos

Mažiausias šių linijų plotis – 0,20 m, o didžiausias plotis – 0,60 m (24 coliai); jei yra dvi linijos, tarpas tarp jų turi būti bent 0,30 m. Vietoj šios linijos galima naudoti ant kelio paviršiaus vienas šalia kito nubraižytus trikampius, kurių smaigaliai atsukti į vairuotoją, privalantį praleisti kitus eismo dalyvius. Šių trikampių pagrindas turėtų būti ne trumpesnis kaip 0,40 m ir ne ilgesnis kaip 0,60 m, o aukštis turėtų būti ne mažesnis kaip 0,60 m ir ne didesnis kaip 0,70 m.

Pėsčiųjų perėjos:

Tarpas tarp dryžių, žyminčių pėsčiųjų perėją, turėtų būti bent lygus dryžių pločiui ir ne daugiau kaip du kartus didesnis už jų plotį: dryžio ir tarpo plotis kartu sudėjus turėtų būti nuo 1 m iki 1,40 m. Rekomenduojama, kad mažiausias pėsčiųjų perėjų plotis būtų 2,5 m keliuose, kuriuose greitis ribojamas 60 km/h, ir 4 m keliuose, kuriuose leidžiamas didesnis greitis arba jis neribojamas.

Dviratininkų tako susikirtimas su keliu:

Dviratininkų tako susikirtimas su keliu ženklinamas dviem brūkšninėmis linijomis. Pageidautina, kad brūkšninę liniją sudarytų kvadratai (0,40-0,60) x (0,40-0,60) m. Atstumas tarp kvadratų turėtų būti 0,40-0,60 m. Perėjos plotis turėtų būti ne mažesnis kaip 1,80 m. Iškilimais ar gauburėliais ženklinti nerekomenduojama.

Kitos ženklinimo rūšys

Ženklinimas rodyklėmis:

Keliuose, kuriuose yra pakankamai eismo juostų prie sankryžos artėjančioms transporto priemonėms atskirti, eismo juostos, kuriomis turėtų važiuoti transporto priemonės, gali būti ženklinamos rodyklėmis ant kelio važiuojamosios dalies paviršiaus. Rodykles taip pat galima naudoti ir ant vienpusio eismo kelio eismo krypčiai patvirtinti. Rodyklės turėtų būti ne trumpesnės kaip 2 m. Jas galima papildyti užrašais ant kelio važiuojamosios dalies.

Ženklinimas užrašais:

Užrašus ant kelio važiuojamosios dalies galima naudoti eismui reguliuoti, eismo dalyviams įspėti arba jiems suteikti informacijos. Pageidautina, kad būtų rašomi arba vietovių pavadinimai, automagistralių numeriai, arba tarptautiniu mastu lengvai suprantami žodžiai (pavyzdžiui: „stop“, „bus“, „taxi“).

Raidės turėtų būti žymiai pailgintos eismo judėjimo kryptimi, nes artėjantys vairuotojai jas mato mažu kampu.

Kur artėjimo greitis yra didesnis kaip 50 km/h (30 mylių per valandą), raidžių aukštis turi būti ne mažesnis kaip 2,5 m.

Sustojimo ir stovėjimo reguliavimas:

Sustojimo ir stovėjimo apribojimus galima nurodyti paženklinant ant bortelių arba kelio važiuojamosios dalies. Stovėjimo aikštelės ribas galima pažymėti tam tikromis linijomis ant kelio važiuojamosios dalies.

3. Kelių atitvarai

Atitvarais atitveriami pavojingi kelių ruožai, kad vairuotojai butų informuojami apie kelio kryptį ir nenuvažiuotų nuo pylimų, pralaidų, tiltų bei viadukų, nepervažiuotųskiriamosios juostos, neužvažiuotų ant stambiųkliūčių, taip pat būtų saugiau pėstiesiems. Atitvarai yra trijų rūšių: orientuojantieji, nukreipiantieji ir sulaikantieji.

Orientuojantieji atitvarai − dažniausiai šiai stulpeliai informuoja vairuotojus apie kelio kryptį pavojinguose ruožuose. Prie stulpelių, statomų dešinėje kelio pusėje, tvirtinama raudoną šviesą atspindinti plėvelė, o statomų kairėje pusėje— balta. Galima naudoti ir šviesą atspindinčius elementus iš stiklo ar plastiko. Vairuotojas naktį mato tik dvi skirtingos spalvos taškų linijas ir geriau orientuojasi kelyje. Stulpeliai statomi kelkraštyje 0,5 m atstumu nuo sankasos briaunos. Jie įkasami 50…70 cm į gruntą, o jų aukštis virš sankasos paviršiaus − apie 1 m.

I−III kategorijų kelių tiesiuose ruožuose orientuojantieji stulpeliai statomi ant aukštesnių kaip 2…3 m pylimų, 50 m atstumu vienas nuo kito, o kelyje, nutiestame per pelkes, šalia vandentėkmių bei kelio statinių zonoje − 10 m atstumu vienas nuo kito. Horizontalių kreivių ruožuose, jeigu juose kelias nutiestas aukštesniu kaip 1 m pylimu, stulpeliai statomi 5…25 m atstumu vienas nuo kito.

Orientuojantieji stulpeliai dažniausiai daromi iš gelžbetonio, tačiau, užvažiavus ant jų, labai apgadinamas automobilis, taip pat nepatogu valyti sniegą. Todėl šiuos stulpelius rekomenduojama daryti iš plastmasės.

Nukreipiantieji atitvarai − tai standūs gelžbetoniniai barjerai (3a pav.) ir parapetai (3d pav.), pusiau standžios plieninės ar lengvųjų metalų juostos (3b pav.) ir elastingi plieniniai lynai (3c pav.). Jie tvirtinami prie į gruntą įkaltų stulpų.

Nukreipiantieji atitvarai įrengiami išilgai kelio (kelkraštyje ties žemės sankasos briauna ar skiriamojoje juostoje), kad nevaldomas automobilis, atsitrenkęs į jas tam tikru kampu (mažesniu kaip 30°), nebūtų nublokštas į važiuojamąją dalį, neapvirstų, o slystu

pagal aptvarą tolygiai lėtėdamas. Nukreipiantieji atitvarai orientuoja vairuotoją pavojinguose kelių ruožuose. Nukreipiančiųjų atitvarų konstrukcija turi būti tokia, kad atsitrenkęs automobilis juos mažai sugadintų.

Standūs gelžbetoniniai atitvarai yra brangesni, nors, juos įrengus, sumažėja mirtinų atsitikimų. Jie mažai apgadinami, o išlaidos jų remontui nedidelės. Tačiau šie atitvarai neaukšti (apie 50 cm), todėl blogai sulaiko sunkvežimius, kurie atsitrenkę apvirsta, o lengvieji automobiliai kartais vėl nubloškiami į važiuojamąją dalį.

Vis plačiau pradedami naudoti plieninių ir lengvųjų metalų juostų atitvarai gerai akumuliuoja atsitrenkiančio automobilio kinetinę energiją ir nukreipia jį išilgai kelio, taip pat puikiai orientuoja vairuotojus apie kelio kryptį, tačiau jiems įrengti suvartojama daug metalo.

3.pav Nukreipiamieji atitvarai:

a − bajero tipo; b − plieno ir lengvųjų metalų juostų; c − plieninių lynų;

d − parapeto tipo

Įtemptieji plieniniai lynai, pritvirtinti prie daugelio atramų, atsitrenkusio automobilio smūgio jėgą pasikirsto ilgame atitvaro ruože, o automobilis elastingai nukreipiamas išilgai jo. Tačiau šio tipo atitvarai blogai matomi naktį bei rūke.

Sulaikantieji atitvarai įrengiamitam, kad absorbuotų atsitrenkusio automobilio kinetinę energiją ir apsaugotų vairuotoją bei keleivius. Jie gaminami iš kelių vienas už kito sustatytų tuščiavidurių polietileninių cilindrų, pripildytų smėlio ir druskos mišinio, kad žiemą smėlis nesušaltų. Atsitrenkęs automobilis sudaužo tokį atitvarą ir, nusinešdamas su savim tam tikrą smėlio masę, perduoda jam dalį kinetinės energijos.

4. Kelių apšvietimas

Nors naktį eismo intensyvumas bei važiavimo greitis sumažėja, tačiau avarijų būna ne mažiau kaip dieną. Svarbiausia šių avarijų priežastis yra ta, kad naktį žibintais apšviečiamas trumpesnis kelio ruožas, negu reikalingas mažiausias atstumas saugiai automobiliui sustabdyti prieš kliūtį. Atvažiuojančių priešpriešiais automobilių, žibintų šviesa akina vairuotojus ir dėl to įvyksta avarijos, kurių pasekmės labai sunkios. Todėl eismo saugumui padidinti kai kurie kelių ruožai apšviečiami.

Ištisai apšviečiamos automagistralės su skiriamąja juosta, kai eismo intensyvumas didesnis kaip 20 tūkst. aut/p, taip pat automagistralių ruožai gyvenvietėse, kai eismo intensyvumas didesnis kaip 10 000 aut/p, I ir II kategorijos automobilių kelių sankryžos su kitais keliais bei geležinkeliais. Apšviesti rekomenduojama ir ypač pavojingas eismo saugumo požiūriu zonas: autobusų stoteles gyvenvietėse, siaurus tiltus ir viadukus, degalinių teritoriją ir kt.

Šviesos šaltinio skleidžiamos šviesos srautas erdvėje sklinda netolygiai. Tokio srauto tankis apibūdinamas šviesos stiprumu I, kuris rodo šviesos srauto ir erdvinio kampo santykį. Tam tikro paviršiaus apšvietimo intensyvumas nustatomas apšvietimo dydžiu ir matuojamas liuksais. Tačiau žmogaus akis tiesiogiai suvokia ne šviesos srautą ar stiprumą, o apšvietimo ryškumą. Tam tikro paviršiaus ryškumas , žiūrint kampu į šį paviršių, lygus šviesos stiprumo ir šviečiančio šia kryptimi paviršiaus santykiui ir matuojamas ryškumo vienetu kandela į m2:

Apšvietimo paviršiaus ryškumas priklauso nuo atspindžio koeficiento ar ryškumo koeficiento. Šviesos atspindžio koeficientas λ rodo atspindėto nuo tam tikro paviršiaus ir krentančio į šį paviršių šviesos srauto santykį (). Apšvietimo ryškumo koeficientas lygus tam tikro paviršiaus, nukreipto griežtai nustatyta kryptimi link šviesos šaltinio, ir tokia pat šviesa tolygiai apšviesto paviršiaus, kurio atspindžio koeficientas lygus vienetui, ryškumų santykiui.

Rekomenduojama, kad automagistralėse, intensyvaus eismo keliuose ir miesto tranzitinėse magistralėse dangos ryškumas būtų 2 cd/m2, o pagrindiniuose miesto keliuose ir intensyvaus eismo užmiesčio keliuose − 1 cd/m2. Vidutinis dangos ryškumas apšviečiamuose kelių ruožuose turi būti didesnis kaip 0,8 cd/m2.

Apšviestų pavojingų kelių zonų dangos ryškumas turi būti toks, kad vairuotojo akių adaptavimosi trukmė būtų trumpa ir nereikėtų papildomai apšviesti prieigų prie šių zonų.

Skirtingo eismo intensyvumo keliuose apšviečiamo dangos paviršiaus ryškumas bei apšvietimo tolygumas pagal važiuojamosios dalies plotį, t. y. didžiausio ir mažiausio ryškumo santykis, turi būti toks, kaip pateikta lentelėje.

Reikalingas kelio dangos apšvietimo ryškumas ir tolygumas

Kad danga butų tolygiai apšviečiama, turi būti tam tikras šviestuvų aukščio ir horizontalaus atstumo tarp jų santykis. Mažiausias šviestuvo aukštis nustatomas pagal jo lempų skleidžiamą šviesos srautą ir rekomenduojamą dangos apšvietimo ryškumą :

.

Keliamsirjų statiniams apšviesti šviestuvai tvirtinami ant specialių stiebų ar kabinami ant lynų, nutiestų tarp stulpų ar pastatų. Ant aukštų (15…40 m) stiebų šviestuvai dažniausiai kabinami didelėse aikštėse, autobusų stotyse ir kitose panašiose vietose. Įprasto aukščio (7…12 m) plieninės, aliumininės ar gelžbetoninės atramos naudojamos keliams apšviesti, o žemai (1…1,5 m) šviestuvai kartais kabinami prie tiltų turėklų.

Šviestuvai (4 pav.) turi būti įrengiami vienas nuo kito ne didesniu atstumu kaip 4−5 jų aukščiai. Kad būtų saugesnis eismas bei patogiau sniegą valyti, šviestuvų atramos statomos supiltose prie žemės sankasos grunto bermose arba kartais kelkraštyje (0,5 m atstumu nuo sankasos briaunos).

4. pav. Šviestuvų išdėstymo schemos

Dabar keliai ir gatvės apšviečiami joninėmis lempomis, kurios ekonomiškesnės, ilgesnė eksploatavimo trukmė bei didesnis šviesos našumas negu kaitrinių lempų. Didelėms aikštėms, sankryžoms, autobusų stotims apšviesti naudojamos galingos ksenono lempos, kurių skleidžiamo šviesos srauto spektras yra artimas saulės spektrui, taip pat ir halogeno lempos, kurių didelis šviesos našumas ir ilga eksploatavimo trukmė.

Kuo didesnis šviesos srauto atspindys nuo dangos paviršiaus, tuo mažesnės galios reikia apšvietimo šaltinių. Todėl cementbetonio dangoms apšviesti eikvojama mažiau energijos negu asfaltbetonio dangoms. Šioms dangoms rekomenduojama vartoti šviesią skaldą iš dirbtinių medžiagų (chalcedono, sinopalo, termolito ir kt.). Tokia danga būna ne tik šviesi, bet ir šiurkšti. Tačiau šios šviesios medžiagos dar gana brangios, todėl retai vartojamos ir tik labai intensyvaus eismo keliuose.

5. Šviesos signalizacija keliuose

Didėjant eismo intensyvumui pagrindiniame kelyje, įvažiuoti iš šalutinio kelio vis sunkiau. Laukdamas, kada bus galima įvažiuoti į sankryžą, vairuotojas priverstas gaišti daug laiko, todėl kartais jis įvažiuoja anksčiau, negu leidžiama pagal eismo saugumo sąlygas. Tokiose sankryžose susidaro transporto priemonių spūstis, būna avarijų. Eismo sąlygoms pagerinti automobilių srautai reguliuojami šviesoforais. Nors tokiu atveju padedama likviduoti sankryžose pavojingiausius konfliktinius taškus ir padidinamas eismo saugumas, bet automobilių spūstis susidaro pagrindiniame kelyje. Taigi eismą reguliuoti šviesoforais ne visada racionalu, todėl šis būdas taikomas tik ten, kur intensyvūs susikertantys srautai bei gausu avarijų.

Šviesoforus galima naudoti ties geležinkelių pervažomis, pakeliamaisiais tiltais, prieplaukomis, keltais, specialių tarnybų automobilių įvažiavimo į intensyvaus eismo kelius vietose, reversinėse eismo juostose (važiavimo kryptis keičiama priešinga linkme) bei visuomeninio transporto priemonių, pėsčiųjų ir dviračių eismui reguliuoti.

Šviesoforai klasifikuojami pagal paskirtį (transporto, pėsčiųjų), konstrukciją (vienos sekcijos, dviejų ar trijų sekcijų, trijų sekcijų su papildoma sekcija) ir pagal jų svarbą eismo reguliavimo procese (pagrindiniai, dubleriai). Šviesoforo signalai mūsų šalyje atitinka tarptautinės ženklų ir signalų konvencijos reikalavimus.

Labai dažnai naudojami šviesoforai (5 pav.) su skritulio formos ir 20 ar 30 cm skersmens signalais,išdėstytais vertikaliai (kartais ir horizontaliai). Šviesoforai su 30 cm skersmens signalais įrengiami magistraliniuose keliuose. Signalai būna trispalviai, o nuo viršaus žemyn (arba iš kairės į dešinę) jie išdėstomi taip: raudonas, geltonas, žalias.

5. pav. Kai kurių tipų šviesoforai eismui reguliuoti

Šviesoforą sudaro metalinis ar plastmasinis korpusas, dangtelis ir snapelis nuo saulės spindulių. Dangtelyje sumontuotas optinis įrenginys, kurį sudaro šviesos šaltinis, reflektorius ir spalvota linzė.

Šviesoforai tvirtinami ant specialių kolonėlių ar konsolinių atramų, ant gembių ar atotampų, pritvirtintų prie jau esančių atramų ar pastatų sienų ir 4,5…5,5 m virš važiuojamosios dalies arba 2…3 m aukštyje jos šone. Tokie, kuriais nereguliuojami į kairę sukančių automobilių srautai, įrengiami dešinėje kelio pusėje prieš sankryžą, su kairiojo posūkio sekcija − prieš sankryžą skiriamojoje juostoje ar saugumo salelėje, o jeigu šių kelio elementų nėra − gali būti ir dešinėje kelio pusėje.

6. Estetinis kelių apipavidalinimas

Kelių estetika ir jos reikšmė. Automobilių kelių estetika − puikaus kelio, harmoningai susieto su vietovės landšaftu, užtikrinančio eismo saugumą, patogumą bei komfortiškumą, važiuojant dideliu greičiu, suvokimas.

Keliu važiuojančio vairuotojo žvilgsnis slysta nuo vieno kelio ar aplinkos elemento prie kito, vairuotojas atmintyje fiksuoja šiems elementams būdingus požymius ir pagal šią informaciją suvokia kelią. Informacijos suvokimas susijęs su tam tikromis emocijomis. Jeigu informacijos srautas ypač gausus, vairuotojas nespėja jos suvokti ir jo darbingumas mažėja, tačiau, jeigu naujos informacijos yra nedaug, vairuotojo darbo sąlygos darosi monotoniškos, nuobodžios, jis greitai pavargsta, eismas darosi nesaugus. Tik kai yra tam tikras optimalus emocinės informacijos srautas, vairuotojas jaučia estetinį pasitenkinimą ir tai turi teigiamą reikšmę eismo saugumui. Taigi vairuotojui būtinai reikalingi tam tikri optimalūs estetiniai informacijos dirgikliai, stimuliuojantys kelio ir aplinkos elementų sukeliamas teigiamas emocijas.

Automobilių kelio estetinio apipavidalinimo tikslas yra vietovės landšafto, kelio, jo aplinkos (želdinių, poilsio, gražaus reginio aikštelių ir kt.), įrenginių (atitvarų, kelio ženklų ir kt.) bei statinių (tiltų, viadukų, kelio tarnybos bei techninio aptarnavimo pastatų ir kt.) vientiso komplekso, užtikrinančio eismo saugumą ir komfortiškumą, sukūrimas. Pralaidumo, eismo saugumo bei estetinius poreikius tenkinantys reikalavimai įgyvendinami kelią projektuojant, tiesiant ir eksploatuojant. Šis procesas turi būti vientisas ir nenutrūkstantis: kelią projektuojant bei tiesiant, įgyvendinamos konkrečios techninės priemonės, o eksploatuojant − išsaugomi priežiūros priemonėmis.

Estetinis kelių apipavidalinimas. Automobilių keliai − transporto arterijos, aptarnaujančios visą šalį. Jais naudojasi visi šalies gyventojai, todėl kelių eksploatacinės tarnybos padalinių naudojamos organizacinės priemonės turi garantuoti ne tik nepertraukiamą eismą, bet ir estetinę kelio kokybę.

Kelias turi būti ne tik susisiekimo objektas, bet ir vadovas vairuo-tojams ir keleiviams, rodantis, kaip ir per kokius miestus bei gyven-vietes važiuoti į reikiamą punktą, kokie atstumai iki jų, kokie įsidė-mėtini objektai ir vietos yra netoli kelio. Kelias savo ir pakelės stati-niais, pastatais bei įrenginiais turi būti mūsų liaudies ūkio laimėjimų propaguotojas bei agitatorius, taip pat estetiška zona, kuria važiuojant galima maloniai grožėtis aplinkos landšaftu ar, jeigu reikia, ir pailsėti.

Kelias estetiškai apipavidalinamas dviem etapais: pirmiausia kelio trasa harmoningai susiejama su pagrindiniais stambiais aplinkos landšafto elementais, po to estetiškai apipavidalinti pavieniai kelio ruožai derinami su mažomis aplinkos formomis. Antrojo etapo užda-vinius galima spręsti pritaikant kelią prie jau esančių pastatų, želdinių, vaizdingų aplinkos vietų arba sukuriant naują šių elementų derinį.

Kelias estetiškai apipavidalinamas pagal landšaftinio projektavimo bei optinio trasavimo principus sukuriant vientisą kelio ir aplinkos architektūrinę kompoziciją. Kelio ir aplinkos elementai dažniausiai stebimi važiuojant, todėl jų formų ritmas turi būti dinamiškas, jie turi vesti vairuotoją ir keleivius j tam tikrą tikslą, kuriuo dažniausiai būna miestai, kurortai, poilsio kompleksai ir kt. Važiuodami vairuotojai ir keleiviai sutelkia dėmesį į išsiskiriančios architektūros statinius ir pastatus ar kitus būdingus aplinkos elemen-tus, pagal kuriuos ir fiksuojami pravažiuoti kelio ruožai. Visi kelio statiniai bei pastatai turi būti ne tik susieti su aplinkos landšaftu, bet visame kelyje turi sudaryti vientisą architektūrinį ansamblį. Jeigu šie kelio architektūrinio ansamblio elementai sukelia teigiamas emocijas, tai kelias atrodo trumpesnis, kelionės tikslas pasiekiamas nepastebi-mai, mažiau pavargstama. Estetinį kelio vientisumą važiuojantys keliu geriausiai suvokia tik tuomet, kai jo elementų bei aplinkos formų sąsaja, jų subordinacija bei proporcijos tam tikrame kelio ruože (archi-tektūriniame baseine) ir visame kelyje yra pakankamai aiškūs ir logiški. Kelio ruože išskiriamas ryškus akcentas, kuris dominuoja šio landšafto fone (jais gali būti kelio statiniai, aptarnavimo kompleksai ar net nuorodų

stendai). Eliminuojant eismo sąlygų monotoniškumą, išryškinamos kiekvieno architektūrinio baseino ribos, kuriomis gali būti ne tik kelio išilginio profilio lūžiai, vertikalios kreivės, gyvenvietės, kelio posūkiai, bet ir dominuojantys landšafto akcentai.

Kelių estetinis apipavidalinimas glaudžiai susijęs su techniniais kelio ypatumais. Lygi be plyšių ar duobių kelio danga, ryškūs ženklai bei ženklinimo linijos, originalios nuorodos, sustiprinti kelkraščiai ne tik užtikrina saugų ir patogų eismą,bet keliuisuteikia ir gerą estetinį vaizdą. Išvengti duobių remonto dažniausiai nepavyksta, tačiau jas remontuoti reikia taikant racionalią technologiją (taisyklingų formų lopų struktūra ir spalva turi būti tapatinga kelio dangai), tada estetiniai nuostoliai būna mažiausi.

Taigi, jeigu kelias, jo statiniai ir pastatai kartu su želdiniais ir landšaftu sudaro vientisą kompozicinį ansamblį, kurio puikūs reginiai keleiviams ir vairuotojui sukelia malonias emocijas, kelio estetinis apipavidalinimas geras.

7. Aplinkos apsauga

Kelių apželdinimas. Kelių apželdinimo tikslas − sukurti vientisą kelio ir landšafto ansamblį, visapusiškai atskleidžiantį vietovės grožį; padidinti eismo saugumą, želdiniais optiškai orientuojant vairuotojus; atlikti žemių melioravimo funkcijas; sustiprinti nuošliaužų zonas, griovas; atnaujinti, tiesiant kelius, sunaikintus ar pažeistus želdinius ir kt.

Apželdinant kelią, išsaugomi kelio juostoje esantys želdiniai ir sodinami nauji ten, kur reikia paryškinti landšafto formą ar užmaskuoti kai kurias jo vietas, želdiniais sutvirtinami pylimų ar iškasų šlaitai. Kartais kai kurie želdiniai pašalinami, kad geriau matytųsi lankytinos ir vaizdingos vietos. Kelias, apsodintas pavieniais želdiniais ar jų grupėmis, nemonotoniškas, nesukelia monotoniškumo jausmo ir padeda aktyviau suvokti landšaftą, dėl to kelionės būna ne tik malonesnės ir įdomesnės, bet ir saugesnės.

Grupės želdinių, pasodintų prie kelio tose vietose, kurias norima išskirti iš bendro aplinkos peizažo, kad į jas būtų atkreiptas dėmesys (prie sankryžų, autobusų stotelių, nedidelių kelio posūkių), iš anksto vairuotojui signalizuoja apie būdingus kelio elementus, kartais net už matomumo zonos. Skiriamojoje juostoje pasodinti želdiniai, jeigu dėl jų nesusidaro sniego pusnys, apsaugo vairuotojus nuo sutinkamų auto-mobilių žibintų akinamų šviesų, taip pat sutrukdo įvažiuoti į priešin-gos krypties eismo juostas įvykus avarijai. Krūmai, pasodinti ant sankasos šlaitų ir šalikelėje, sulaiko automobilius, kurie nuvažiuoja nuo kelio, o želdiniai, augantys šalia kelio, apsaugo nuo šoninio vėjo.

Pakelės želdiniai, ypač lygumų rajonuose, apsaugo žemės ūkio laukus nuo vyraujančių vėjų, sudarydami palankias mikroklimato sąlygas šioje zonoje. Jie taip pat atlieka sanitarines bei higienines funkcijas, nes apsaugo pakelės gyvenvietes, poilsio aikšteles nuo triukšmo, dulkių, automobilių išmetamų kenksmingų dujų. Želdiniai išskiria daug deguonies, o kai kurių veislių medžiai — ir fitoncidus. Pušų giraitė prie kelio — ne tik būdingas gamtovaizdžio akcentas, bet ir nepakeičiamas aplinkos sanitaras ištisus metus.

Kai kurių veislių želdiniai (beržai, maumedžiai ir kt.) intensyviai išgarina gruntinį vandenį (iš vieno hektaro — iki 1…3,5 mln. kg drėgmės per metus, t. y. apie 20…70 % atmosferinių kritulių), todėl jie sėkmingai naudojami drėgnoms vietovėms nusausinti.

Nuošliaužų ir griovių šlaitams sustiprinti sodinami želdiniai, turintys galingas šaknis ir išgarinantys daug drėgmės (tuopos, akacijosir kt.).

Kai kuriais atvejais želdinių alėjos prie kelio turi teigiamą reikšmę: jos gerai maskuoja aukštus pylimus lygumose (7 pav.), išryškina kelio trasą apsemiamuose upių slėniuose, gerai derinasi su tiksliomis geometrinėmis kanalų linijomis melioruojamuose plotuose. Medžių alėjos tinka priemiesčių zonos keliams apželdinti, nes miestuose jų tęsiniu tampa bulvarai. Kurortų bei poilsio zonų, kuriose dažniausiai vyrauja įvairiarūšės augalijos kompozicijos, kelių medžių alėjos, sukelia nusiraminimo, poilsio, bendravimo su aplinka emocijas.

Pakelės želdinius rekomenduojama formuoti ne tik iš skirtingo aukščio, bet ir iš įvairių rūšių medžių bei krūmų, kurių lapai ir žiedai skiriasi atspalviais, atsparūs išmetamoms automobilių dujoms, vėjui bei sniego dangai, nereiklūs gruntinėms sąlygoms. Geriausias kelio želdinių efektas gaunamas želdinių grupes keičiant pagal natūralias landšafto formas: kalvotoje žemės ūkio naudmenų zonoje tinka krūmai, upių slėniuose − aukštų medžių grupės, o prieigose prie gyvenviečių − medžių alėjos. Taip suformuoti želdiniai padeda aiškiau suvokti aplinką, sukelia teigiamas emocijas.

7. pav. Pylimo maskavimas aukštais medžiais lygumose

Apsaugos nuo triukšmo pylimai paprastai supilami iš statybos metu sukaupto arba atvežto iš kitur grunto. Apsauginiai pylimai paprastai supilami 10 – 20% aukštesni, negu numatyta projekte, tuo užtikrinant, kad projektinis pylimo aukštis bus išlaikytas visą eksploatavimo laiką ir nepakis dėl pylimo nestabilumo. Apsaugos nuo triukšmo pylimų techninė priežiūra apsiriboja želdinių priežiūra. Apželdintos triukšmo užtvaros – tai alternatyva apsaugos nuo triukšmo pylimams tose vietovėse kur nėra pakankamai vietos. Apželdintose triukšmo užtvarose augalai įkomponuojami užtvaros konstrukcijoje, vyniojasi užtvaros fasadine sienele iš kelio pusės arba driekiasi pro įstrižas kiaurymes užtvaros plokštėse. Apželdintos triukšmo užtvaros reikalauja daugiau priežiūros nei apsaugos nuo triukšmo pylimai, kadangi dažniausiai jos pastatomos arčiau kelio, kur sąlygos augalams augti yra blogesnės. (7.1 pav.)

7.1 pav. Apželdinta triukšmo mažinimo užtvara.

Anksčiau keliai, kad nebūtų užpustyti sniegu, būdavo apsodinami iš abiejų pusių medžių ir krūmų juostomis. Taip apsodintose vietose sulaikomas beveik visas pūgos nešamas sniegas. Želdinių juostos atstumas nuo kelio žemės sankasos briaunos turi būti pakankamas sulaikomam sniegui nusėsti. Želdiniams naudojami tiek lapuočių, tiek ir spygliuočių veislių medžiai ir krūmai, tačiau jų veislė turi atitikti rajono klimato ir dirvos sąlygas. Geriausiai sniegą sulaiko (iki 50…75 m3/m) eglaitės, sodinamos 20…30 m atstumu nuo kelio. Lapuočių medžių ir krūmų juostose užsilaiko kiek mažiau sniego − 25…30 m3/m. Šios juostos turi būti atitrauktos per 10…14 aukščių nuo kelio. Taigi sniegą sulaikančių želdinių juostos prie kelio užima labai plačius žemės ūkio naudmenų plotus ir dabar nenaudojamos.

Eksploatuojamų kelių aplinkos apsauga. Eksploatuojant kelius bei statinius, turi būti taikomos specialios aplinkos apsaugos priemonės, užtikrinančios saugų eismą ir ekologinę pusiausvyrą.

Vienas iš neigiamų automobilizacijos padarinių yra automobilių sukeliamas triukšmas, kuris vargina žmogų, gali būti net įvairių ligų sukėlėju, mažina dėmesį, verčia garsiau kalbėtis arba įtemptai klausytis, trukdo ilsėtis naktį. Automobilių sukeliamą triukšmą stengiamasi sumažinti − tobulinama jų konstrukcija bei reguliuojamas. Triukšmui mažinti supilami grunto pylimai, įrengiamos specialios sienos, galerijos ar net tuneliai, sodinamos želdinių juostos, kelias tiesiamas iškasoje ir kt. (7.2 pav.).

7.2 pav. Priemonės gyvenvietei apsaugoti nuo važiuojančių automobilių keliamo triukšmo:

a − kelias nutiestas iškasoje; b − garsą absorbuojančios užtvaros;

c − galerijos; d − tunelis; e − želdinių juostos; f − apsauginiai pylimai

7.1 Triukšmo mažinimo užtvarų rūšys

Medinės triukšmo mažinimo užtvaros

Medinės triukšmo mažinimo užtvaros turi būti projektuojamos pagal Lietuvoje galiojančius standartus. Medinės triukšmo mažinimo užtvaros patvarumas labai priklauso nuo medienos kokybės. Medinės užtvaros amžių galima prailginti pasirinkus slėginiu būdu konservantu apdorotą pjautinę medieną arba natūralią labai patvarią pjautinę medieną, tokią kaip europinio maumedžio šerdies medieną, vakarietiškąjį raudonąjį kedrą (angl. WRC) ir t.t. Patvarumui dar labiau padidinti vartojami dažai ir (arba) konservuojanti alyva. Dažai labiau išlaiko spalvą nei skaidri alyva, kuria apdorotas medis ilgainiui išblunka iki rusvos ar pilkšvos spalvos. Patvarumas gali būti padidintas tinkamai parenkant konstrukcines detales, pvz. vartojamos nerūdijančio ar galvanizuoto plieno tvirtinimo detalės ir t.t. Užtvaros paviršius turi būti valomas, o augalai karpomi mažiausiai kartą per metus. Apsauginis medžio apdorojimas turi būti atliekamas reguliariai, kas 5 – 7 metus, priklausomai nuo medžio rūšies ir aplinkos poveikio. Projekte turi būti įvertinta, kad remontuojant užtvarą, reikės naujų detalių (7.1.1 pav.).

7.1.1 pav. Vizualiajampoveikiui sukurti panaudotas dažytas ir nedažytas medis.

Betoninės triukšmo mažinimo užtvaros

Betoninės triukšmo mažinimo užtvaros turi būti projektuojamos pagal Lietuvoje galiojančius standartus. Betonas yra viena iš patvariausiųmedžiagų, naudojamųdaugeliui greitkelio kelio, įskaitant triukšmo užtvaras. Pageidaujamas ilgaamžiškumas pasiekiamas pasirenkant tankų betoną be šarminių kvarco medžiagų priemaišų su būtinu armatūros kiekiu. Armatūros kiekis priklauso nuo betoninės sienelės konstrukcijos. Minimalus sienelės storis turėtų būti 12 mm. Triukšmo užtvarų gaminimas vietoje taikomas retai, nes tam reikia ilgo statybos laikotarpio. Paprastai jos užsakomos iš anksto norimų gabaritų, pakankamo stiprumo ir estetiškos. Atsarginės plokštės ir detalės turėtų būti gaminamos to paties gamintojo ir laikomos techninę priežiūrą vykdančios organizacijos sandėliuose. Paviršius turėtų būti valomas, o augalai karpomi mažiausiai kartą per metus. Reikėtų pagalvoti apie galimybę padengti statinį apsaugine danga nuo nepageidaujamų užrašų ( 7.1.2 Pav).

7.1.2 pav. Betoninė užtvara absorbuojančiu triukšmą paviršiumi.

Permatomos triukšmo mažinimo užtvaros

Permatomos triukšmo mažinimo užtvaros paprastai statomos iš grūdinto stiklo, organinio stiklo ar polikarbonato plokščių. Stiklo ir organinio stiklo plokštes galima sudaužyti ir todėl tokios užtvaros neturėtų būti statomos ant tiltų ar kitose pavojingose vietose, kuriose duženos gali sužeisti žmones. Iš organinio stiklo ar polikarbonato pagamintos plokštės yra brangesnės nei stiklinės. Jos sunkiau dūžta. Yra apskaičiuota, kad daugeliu atveju bendrosios plastikinių plokščių išlaidos yra mažesnės nei stiklinių. Reikiamų matmenų permatomos plokštės bei jų tvirtinimo elementai dažnai yra vienetiniai ir todėl iškyla sunkumų su atsarginėmis detalėmis. Atsargines plokštes turėtų pagaminti tas pats gamintojas ir jos paprastai laikomos techninę priežiūrą vykdančios organizacijos sandėliuose. Kad permatomos plokštės išliktų skaidrios, jos turi būti nuolat plaunamos ir poliruojamos. Permatomos plokštės turėtų būti dengiamos ultravioletiniams spinduliams ir kitiems agresyviems poveikiams atsparia danga (7.1.3 pav. ).

7.1.3 pav. Permatomos triukšmo užtvaros neužstoja vaizdo.

Kitų medžiagų triukšmo mažinimo užtvaros

Triukšmo mažinimo užtvaros taip pat gaminamos iš aliuminio, nerūdijančio plieno, asbestinio cemento, plytų ir perdirbtų gumos atliekų. Šių tipų triukšmo mažinimo užtvaos taip pat dažnai yra vienetinės, todėl reikėtų sukaupti jų konstrukcinių detalių atsargas. Techninė priežiūra yra panaši, kaip ir betoninių ar plieninių užtvarų (7.4 pav.)

7.1.4 pav. Triukšmo mažinimo užtvara iš aliuminio ir polikarbonato plokščių.

7.2 Kitos triukšmo mažinimo priemonės

Dėlautomobilio ratų ir kelio dangos sąveikos triukšmo lygis priklauso nuo važiavimo greičio, dangos šiurkštumo ir kt. Pavyzdžiui, automobilių, važiuojančių 100 km/h greičiu, padangų sukeliamas triukšmas yra 16 kartų didesnis negu važiuojant 50 km/h. Todėl, apribojus važiavimo greitį, galima išvengti triukšmo žalingo poveikio. Didinant kelio dangos šiurkštumą, didėja ir automobilių padangų sukeliamas triukšmas. Tiesiant kelius per gyvenvietes ar šalia jų, rekomenduojama į asfalto mišinius dėti gumos granulių − sumažėja ne tik padangų keliamas triukšmas, bet ir padidėja dangos atsparumas šalčiui bei deformacijoms, ji mažiau dyla. Gyvenvietėse nerekomenduojama tiesti kelių su cementbetonio danga, nes, važiuojant, per tokios dangos skersinius pjūvius, susidaro ypač pavojingi žmogui infragarso virpesiai.

Su keliu besiliečiančių padangų keliamą triukšmą įtakoja padangų rūšis ir kelio dangos tipas. Pagrindiniai įtakojantys faktoriai yra:

Siauros padangos kelia mažesnį triukšmą;

Minkštesnės padangos kelia mažesnį triukšmą.

Paskutinieji tyrimai parodė, kad tos pačios rūšies, bet skirtingų gamintojų padangų keliamas triukšmas gali svyruoti 8 dB

Kelio aplinka užteršiama automobilių išmetamomis dujomis, kuriose yra daug kenksmingų medžiagų (anglies oksido, švino junginių, angliavandenilių). Teršimo laipsnis priklauso nuo eismo intensyvumo bei sudėties, važiavimo greičio, metų ir paros laiko, vietovės pobūdžio, klimato sąlygų bei teritorijos užstatymo. Svarbu nuolat tobulinti automobilių variklių konstrukciją bei eismo organizavimo metodus, apriboti angliavandenilių, azoto bei anglies oksidų kiekį išmetamose dujose, želdinius taip sodinti, kad keliai geriau vėdintųsi.

Keliuose su pereinamojo ir žemesnio tipo danga, važiuojant transporto priemonėmis, susidaro daug dulkių, o šios, pasklisdamos į žemės ūkio laukus, mažina derlingumą, kenkia žmonėms ir gyvuliams, gali būti avarijų priežastimi. Paprasčiausias būdas − laistymas vandeniu. Efektyvesnis būdas − kelio dangos apdorojimas organinėmis rišamosiomis medžiagomis. Taigi net ir vietinės reikšmės keliai gyvenvietėse turėtų būti su patobulinta lengvesnio tipo danga.

Remontuojant kelius, skystas organines rišamąsias medžiagas reikia rūpestingai naudoti saugant, kad jos nepatektų į kelio griovius, vandens baseinus, ant želdinių. Asfaltbetonio gamyklose, kuriose asfalto mišiniai ruošiami dangų remontui, racionalu naudoti dujų kuru šildomus džiovinimo būgnų hermetiškus katilus, dulkes ir suodžius surinkti dviejų pakopų valymo įrenginiuose.

Aplinka teršiama barstant apledėjusius kelius chloridų tirpalais, taip pat dylančios kelio dangos bei automobilių korozijos produktais, tepalais ir kt. Šios medžiagos kartu su kritulių vandeniu nuteka nuo kelio ir įsigeria į gruntą ar patenka į atvirus vandens baseinus. Dalį šių medžiagų neutralizuoja gruntas, kai kurias suskaido mikrobai, o dar kitos prasiskiedžia. Kad likusieji chloridai nekenktų, želdinius reikia sodinti toliau kaip 9 m nuo kelio važiuojamosios dalies, griežtai normuoti vartojamų druskų kiekį, sodinti druskoms atsparius želdinius (tuopas, gluosnius ir kt.).

Be to, rekomenduojama į chloridus dėti specialių reagentų, kurie sumažina agresyvų chloridų poveikį, net stimuliuoja želdinių augimą. Neigiama chloridų įtaka pakelės želdiniams smarkiai sumažinama nuleidžiant vandenį grioviais, kurių skerspjūvis ir išilginis nuolydis turi būti pakankami, kad vanduo neužsilaikydamas tekėtų į vietovės žemumas.

Intensyviai vandens baseinai užteršiami vandenimis, nutekančiais nuo automobilių stovėjimo aikštelių bei plovyklų, techninio aptarnavimo stočių bei kelio eksploatacinės tarnybos pastatų kompleksų, nes jų dangų plotai dideli, o užterštumas labai koncentruotas. Šiems vandenims valyti reikia įrengti purvo rinktuvus ir nusodintuvus.

Dažnai pakelės aplinka, o ypač miškai, teršiami šiukšlėmis ir atliekomis, kai nėra pakankamai turistams ir keleiviams skirtų gerai įrengtų poilsio aikštelių. Taigi, įrengus optimaliais atstumais kempingus, aptarnavimo stotis, restoranus, valgyklas, gerai sutvarkytas poilsio aikšteles (su visais sanitariniais įrenginiais), labiau tausojama aplinka.

IŠVADOS

Diegiamų kelių eismo saugumo gerinimo priemonių tikslas – sumažinti autoavarijų riziką ir pasekmes. Šių priemonių įgyvendinimas ir diegimas tiesiogiai turi įtakos šalies avaringumo rodikliams, kurie parodo valstybės veiklos rezultatus saugaus eismo užtikrinimo srityje.

Siekiant pagerinti kelių eismo saugumo situaciją, būtina įvertinti visos transporto sistemos sąveiką, t. y. kaip vienas kitą veikia, eismo dalyvis, automobilis, kelias, aplinka. Remiantis šia sąveika galima išskirti priemones, turinčias didžiausią įtaką eismo saugumo gerinimui: saugų eismą reglamentuojantys teisės aktai; švietėjiškos priemonės; inžinierinės kelių eismo saugumo gerinimo priemonės; transporto priemonių būklės gerinimo priemonės. Efektyvus saugaus eismo reglamentavimas – vienas svarbiausių veiksnių siekiant užtikrinti saugų eismą. Patirtis parodė, kad didžiulę naudą duoda eismo dalyvių mokymas: aiškinimas visuomenei apie saugaus eismo problemas; eismo įvykių nelaimių analizės ir komentarų skelbimas; informacijos apie kelių būklę ir juose vykdomus kelių remonto bei kitus darbus skelbimas. Gerinant eismo sąlygas būtina atsižvelgti, kur kelias yra miesto ribose ar užmiestyje. Siekiant apsaugoti eismo dalyvius, kelyje būtina sukurti saugią aplinką.

LITERATŪRA

BAUBLYS Adolfas, VASILIAUSKAS VASILIS Aidas. Transporto infrastruktūra. Vilnius 2005.

http:\ www.tkti.lt

http:\ www.durisol.com

5