Darbo užmokestis

TURINYS

TURINYS 2
Darbo užmokestis 3
Darbo užmokesčio formos 4
Vienetinė darbo užmokesčio forma 4
Laikinė darbo užmokesčio forma 6
Darbo užmokesčio bruožai Lietuvoje 7
Statistika 8Darbo užmokestis
Žmonės dirba skatinami įvairių motyvų: norėdami gauti pajamų, siekdami karjeros, pripažinimo, norėdami bendrauti su kitais žmonėmis ir t.t. Gauti pajamų galima dvejopai: už darbą ir už asmeninio turto naudojimą. Pajamos darbo rinkoje išreiškiamos darbo užmokesčiu, taigi pinigai, kuriuos mes, vartotojai, gauname ir išleidžaime, yra pelnomi iš turto arba uždirbami savo darbu.
Nuo 1991 m. vasario 1 d. įsigaliojo naujas Lietuvos Respublikos darbo apmokėjimo įstatymas, pagal kurį darbuotojų darbo užmokestis priklauso nuuo darbo kiekio ir kokybės bei įmonės veiklos rezultatų. Darbo apmokėjimo įstatymas suteikia teisę darbdaviams nustatyti darbo apmokėjimo sąlygas, profesijų ir pareigų tarifinius kvalifikacinius reikalavimus, darbų ir darbuotojų tarifikavimo tvarką. Konkretūs tarifiniai atlygiai, mėnesio algos ar kitos darbo apmokėjimo sąlygos bei darbo normos pagal Lietuvos darbo apmokėjimo įstatymą turi būti nusakomos kolektyvinėse arba samdos sutartyse. (Alga (salary) – tai įmonės (firmos) ar organizacijos darbuotojui mokamas atlyginimas, t.y. užmokestis už darbą). Taigi darbo užmokestį iš esmės reguliuoja darbdavys ir samdomas darbuotojas. Kiekvieno jųų siekiai ir interesai yra savi, tačiau darbo užmokestį reguliuoja ir specialūs vyriausybės nutarimai, kuriais nustatomas minimalus darbo užmokestis ir minimalus valandinis tarifinis atlygis, mokesčiai iš darbo atlyginimo ir kt.

Taigi darbuotojų atlyginimai nustatomi sudarant darbo sutartis, vadovaujantis priimtais įstatymais ir nu

utarimais, atsižvelgus į įmonės bei organizacijos ekonomines galimybes, darbo sąlygas ir jo sudėtingumą, darbuotojo atlyginimus pagal užimamas pareigas.

Darbo užmokestis (atlyginimas) (wages) – pinigine forma išreikštas pajamų šaltinis; jis vertinamas kaip nacionalinių pajamų dalis, kurią visuomenė moka savo nariams pagal jų sunaudoto darbo kiekį bei kokybę jų materialiniams ir kultūriniams poreikiams tenkinti; tai atlygis darbuotojams už jų darbo jėgos kaip gamybos veiksnio panaudojimą.
• Minimalus darbo užmokestis (minimum wage) – tai įstatymu nustatytas mažiausias darbo užmokestis, kurį darbdavys gali mokėti už išdirbtą laiką ir kuriuo siekiama užtikrinti minimalų gyvenimo lygį (MGL)
• Realusis darbo užmokestis (real wage) – tai prekių ir paslaugų kiekis, kurį darbuotojas gali įsigyti už nominalųjį darbo užmokestį, įvertinus infliaciją ir atskaičius iš jo mokesčius bei kitus atskaitymus.
• Nominalusis darbo užmokestis (nominal wage) – tai pinigų suma, kurią diirbantysis gauna už atliktą darbą.Darbo užmokesčio formos
Įvairių šalių įmonėse populiarios dvi darbo užmokesčio formos: vienetinė ir laikinė. Šias pagrindines darbo užmokesčio formas papildo įvairios sistemos, t.y. atmainos. Įmonės veiklai, jos darbo našumo didinimui ir produkcijos gamybos kaštų (savikainos) mažinimui labai svarbu parinkti tinkamą darbo apmokėjimo formą ir sistemą.Vienetinė darbo užmokesčio forma
Kai darbo užmokesčio forma vienetinė, darbo užmokesčio dydis tiesiogiai priklauso nuo tam tikros kokybės atlikto darbo kiekio, atsižvelgiant į darbo turinį ir sąlygas. Darbo kiekis – tai per tam tikrą laiką pagamintos ti

inkamos produkcijos (detalių, gaminių) arba atlikto darbo (operacijų ir t.t.) apimtis. Darbo kokybę nulemia darbuotojo kvalifikacija, jo darbo lygis ir pobūdis. Pasirinkus vienetinę darbo užmokesčio formą, darbininko uždarbį nulemia pagamintos produkcijos kiekis arba atlikto darbo apimtis ir įkainis už produkcijos vienetą arba už operacijos atlikimą. Darbininko darbo užmokestis (DU) apskaičiuojamas pagal šią formulę:

čia: i – atliktų darbų pavadinimai;

m – atliktų darbų pavadinimų skaičius;

Ni – i – ojo darbo vienetų skaičius;

Įi – i – ojo darbo vieneto įkainis, Lt/vnt.

Paprastai vienetinė darbo užmokesčio forma tinkamiausia tais atvejais, kai:
1) darbas gali būti normuojamas;
2) galima apskaityti jo rezultatus;
3) darbas sistemingai kartojasi.

Vienetinis apmokėjimas gali būti individualus ir kolektyvinis:

• individualiam vienetiniam apmokėjimui būdinga tai, kad atsižvelgiama į kiekvieno atskiro darbuotojo darbo rezultatus, nuo kurių priklauso jo darbo uždarbis. Todėl vienetinis apmokėjimas visiškai atitinka darbuotojų asmeninio materialinio suinteresuotumo savo darbo rezultatais principą.
• Kai darbo apmokėjimas vienetinis kolektyvinis, tai kolektyvo kiekvieno nario uždarbis priklauso nuo galutinių viso kolektyvo (grupės, brigados, baro, cecho, įmonės) darbo rezultatų. Už darbą mokant pagal galutinius kolektyvo rezultatus, atsižvelgiama į kiekvieno darbuotojo kvalifikaciją ir jo įdėto darbo kiekį. Vadinasi, ir kolektyvinė apmokėjimo forma išvengia darbuotojų darbo įvertinimo lygiavos.

Vienetinė darbo užmokesčio forma reiškiasi įvairiomis atmainomis ir yra skirtoma į šias sistemas: tiesioginę (paprastąją), premijinę, progresyvinę, regresyvinę, diferencijuotą (baudų), fiksuotų priedų ir asmeninių priedų, akordinę ir netiesioginę.

• laikantis tiesioginės (paprastosios) vietinės da

arbo užmkesčio formos sistemos, įkainis už produkcijos vienetą ar už tam tikrą darbą (operaciją) yra nekintamas (pastovus), ir dabininko uždarbis apskaičiuojmas įkainį dauginant iš produkcijos kiekio, pagaminto per atsiskaitymo laikotarpį. Darbininko uždarbio suma didėja tiesiogiai proporcingai jo pagamintos produkcijos kiekiui. Ši darbo užmokesčio sistema labai paprasta, suprantama kiekvienam darbuotojui ir efektyvi.
• Vienetine premijine sisitema vadiname stengimasi papildyti premijavimu tiesioginį vienetinį darbuotojų darbo apmokėjimą, už tam tikrus konkrečius rodiklius. Naudojantis šia sistema, bendras darbininko uždarbis susideda iš uždarbio pagal tiesioginius nekintamus vienetinius įkainius ir premijos, kuri priskaičiuojama už kokybinių ir kiekybinių darbo rodiklių įvykdymą ir viršijimą. Premijavimo rodikliai ir premijų dydis nustatomi priklausomai nuo gamybos ypatybių. Vienetiniu premijiniu apmokėjimu daugiausia siekiama gerinti atliekamo darbo kokybę ir kelti darbo našumą. Laikinė darbo užmokesčio forma
Laikinė darbo užmokesčio forma, kitaip negu vienetinė, priklauso nuo darbuotojo dirbto laiko kiekio ir kvalifikacijos. Darbuotojo faktiškai dirbtas laikas nustatomas remiantis tabeline apskaita. Laikinis darbo apmokėjimas tinka tokiuose darbuose ir operacijose, kurias reikia labai kruopščiai atlikti ir kur spartūs darbo tempai gali pabloginti darbo kokybę. Ši užmokesčio forma praverčia ir tais atvejais, kai kiekvienam atliekamam darbo vienetui negalima apskaičiuoti įkainio, taip pat esant reglamentuotam darbo režimui – automatizuotos gamybos baruose, srovinėse ir konvejerinėse linijose.
Laikinė darbo užmokesčio forma gali būti taikoma pa
agrindinių ir pagalbinių darbinikų darbo užmokesčiui organizuoti. Yra keletas laikinės darbo užmokesčio formos atmainų. Mūsų šalyje laikinė darbo užmokesčio forma dažniausiai skirstoma į dvi sistemas: į paprastąją laikinę ir į laikinę premijinę, tačiau egzistuoja ir dar viena pareiginių algų sistema.

• Pagal paprastąją laikinę darbo užmokesčio sistemą darbuotojo uždarbis apskaičiuojamas, remiantis jo valandiniu tarifiniu atlygiu ir faktiškai dirbtu laiku. Remiantis paprasta laikine darbo užmokesčio sistema, darbo užmokestis (DU) apskaičiuojamas pagal šią formulę:

čia: At – valandinis tarifinis atlygis;

Tf – faktiškai dirbtas valandų skaičius.

Tačiau ši paprastoji laikinė sistema retai praktikuojama, nes nepakankamai skatina darbuotojus siekti gerų kiekybinių darbo rezultatų.

• Norint padidinti skatinamąjį vaidmenį, t.y. didinti darbo našumą ir gerinti darbo kokybę, mokamos premijinės priemokos. Tokia apmokėjimo atmaina vadinama laikine premijine darbo užmokesčio sistema. Laikantis šios sistemos, darbuotojui virš uždarbio, gaunamo pagal tarifinį atlygį (valandinis tarifinis atlygis dauginamas iš išdirbtų valandų skaičiaus), papildomai mokama premija už konkrečius geresnius kokybinius ir kiekybinius darbo rezultatus. Premijos dydis nustatomas remiantis patvirtintais premijiniais nuostatais. Premija tuo efektyvesnė, kuo tiksliau atsižvelgta į darbuotojo veiklos rezultatus.

• Pareiginių algų sistema: darbuotojui, einančiam tam tikras pareigas, skiriama mėnesinė alga, pagal kurią ir mokamas darbo užmokestis. Algų dydžiai nustatomi priklausomai nuo ūkio šakos, nuo darbo sąlygų ir produkcijos pobūdžio, nuo atliekamų darbų sudėtingumo ir apimties, nuo darbuotojų kvalifikacijos ir darbo atsakomybės laipsnio.

Taigi esant skirtingoms laikino darbo užmokesčio formos sistemoms, darbuotojo atlyginimas priklausys nuo faktiškai dirbto laiko (valandų, dienų) ir atitinkamo (valandinio, dienos ar mėnesio) tarifinio atlygio.Darbo užmokesčio bruožai Lietuvoje
Dabartiniu metu mūsų šalyje labiausiai paplitusi vienetinė apmokėjimo forma. Ji taikoma pagrindinių darbininkų užmokesčiui, nes skatina didinti darbo našumą. Kur negalima normuoti darbo, pagalbiniams (transporto, remontininkams ir pan.) darbininkams, taikoma laikinė forma.
Automatizuojant gamybą, kai produkcijos apimtis ir kokybė daugiau priklauso nuo gamybos technologijos ir įrengimų našumo negu nuo darbininko pastangų, kai dažnai atnaujinant produkciją padidėja eksperimentinių darbų apimtis, laikinė darbo užmokesčio forma labai plinta.

Taigi užsienio šalyse vis didesnę lyginamąją dalį įgauna laikinė darbo užmokesčio forma. Ji populiariausia JAV, Japonijoje, Prancūzijoje ir kitose išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Ateityje ir pas mus vienetinę turėtų pakeisti laikinė darbo užmokesčio forma. Tačiau tomis sąlygomis darbuotojai turi būti įsisąmoninę, kad reikia dirbti, o ne veltui leisti laiką. Sąmoningą, dorą požiūrį į darbą, sąžiningumą reikia ugdyti iš mažens.Statistika
Statistikos departamentas praneša, kad vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) trečiąjį 2005 m. ketvirtį sudarė 1379,1 lito ir, palyginti su trečiuoju 2004 m. ketvirčiu, padidėjo 9,4 procento, valstybės sektoriuje – 1425,1 lito ir, palyginti su trečiuoju 2004 m. ketvirčiu, išaugo 9,1 procento, o privačiame sektoriuje – 1347,5 lito ir 9,9 procento buvo didesnis negu trečiąjį praėjusių metų ketvirtį.

Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis trečiąjį 2005 m. ketvirtį, palyginti su antruoju 2005 m. ketvirčiu, šalies ūkyje padidėjo 3,6 procento, valstybės sektoriuje – 2,2 procento, o privačiame sektoriuje – 4,7 procento. Darbo užmokesčio padidėjimą trečiąjį 2005 m. ketvirtį, palyginti su antruoju 2005 m. ketvirčiu, lėmė nuo 2005 m. liepos 1 d. padidinta minimalioji mėnesinė alga ir minimalusis valandinis atlygis, sezoniniai svyravimai statybose ir kitose ekonominėse veiklose, bei padidintas darbo užmokestis sveikatos priežiūros darbuotojams.
Vidutinis mėnesinis neto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) trečiąjį 2005 m. ketvirtį sudarė 982,5 lito ir, palyginti su trečiuoju 2004 m. ketvirčiu, padidėjo 8,3 procento, valstybės sektoriuje – 1012,0 lito ir 8,1 procento buvo didesnis negu trečiąjį 2004 m. ketvirtį, o privačiame sektoriuje – 962,3 lito ir 8,8 procento buvo didesnis, palyginti su trečiuoju 2004 m. ketvirčiu.
Vidutinis mėnesinis neto darbo užmokestis trečiąjį 2005 m. ketvirtį, palyginti su antruoju 2005 m. ketvirčiu, padidėjo: šalies ūkyje – 3,2 procento, valstybės sektoriuje – 2,0 procento, o privačiame sektoriuje – 4,2 procento. Realusis darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) trečiąjį 2005 m. ketvirtį, palyginti su trečiuoju 2004 m. ketvirčiu, padidėjo 5,9 procento, valstybės sektoriuje minėtu laikotarpiu – 5,7 procento, o privačiame sektoriuje padidėjo 6,4 procento.
Realusis darbo užmokestis trečiąjį 2005 m. ketvirtį, palyginti su antruoju 2005 metų ketvirčiu, padidėjo: šalies ūkyje – 2,8 procento, valstybės sektoriuje – 1,6 procento, o privačiame sektoriuje padidėjo 3,8 procento.

Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis pagal ekonomikos sektorius ,
darbuotojų kategorijas ir lytį 2004-2005 m. ketvirčiais1
(litais)

Ketvirčiai Visi darbuotojai Iš jų

darbininkai tarnautojai

iš viso vyrai moterys iš viso vyrai moterys iš viso vyrai moterys
2005 m.
III Š 1379,1 1520,1 1242,1 1020,3 1137,2 832,9 1710,9 2096,8 1476,0

V 1425,1 1657,6 1291,5 923,9 1115,0 724,1 1648,7 2070,1 1468,2

P 1347,5 1460,8 1191,0 1054,4 1143,3 887,0 1784,4 2116,9 1488,3
II Š 1331,5 1461,9 1205,9 957,9 1065,3 788,0 1671,5 2044,1 1443,4

V 1394,6 1627,3 1260,4 881,3 1068,2 686,3 1624,4 2051,7 1440,4

P 1286,9 1388,0 1147,9 986,0 1064,5 840,3 1728,0 2038,3 1448,2
I Š 1269,8 1390,4 1155,0 898,1 990,9 754,3 1603,3 1963,8 1382,4

V 1339,2 1560,0 1209,9 854,6 1025,2 671,7 1560,7 1979,1 1380,0

P 1219,7 1311,6 1096,4 914,9 980,3 797,3 1654,5 1952,1 1386,2
2004 m.
IV Š 1310,2 1448,6 1178,7 954,0 1073,1 775,9 1629,9 1970,1 1415,0

V 1386,8 1640,4 1244,3 890,9 1093,5 689,9 1615,2 2063,8 1426,4

P 1251,0 1357,5 1100,2 980,0 1066,7 825,2 1649,0 1898,3 1393,7
III Š 1260,8 1398,5 1128,3 931,6 1045,2 759,0 1564,0 1906,6 1348,4

V 1306,0 1545,1 1170,6 849,1 1038,3 661,1 1519,8 1941,9 1340,9

P 1226,2 1329,7 1078,2 965,0 1047,4 815,0 1621,8 1879,2 1362,2
II Š 1222,1 1348,8 1100,0 890,3 999,8 724,8 1526,1 1843,8 1323,9

V 1268,7 1491,8 1140,6 818,7 997,0 639,7 1480,8 1880,4 1309,0

P 1185,7 1279,7 1051,1 920,1 1000,7 774,4 1586,3 1815,0 1352,1
I Š 1145,9 1267,1 1031,4 831,3 925,6 692,2 1426,2 1735,5 1230,8

V 1192,6 1417,8 1060,4 785,8 962,8 602,1 1379,6 1766,1 1209,3

P 1108,3 1189,6 996,5 850,7 912,9 743,4 1490,2 1709,9 1271,4

1Be individualių įmonių.
Š – šalies ūkis;
V – valstybės sektorius;
P – privatus sektorius

Vidutinis mėnesinis neto darbo užmokestis pagal ekonomikos sektorius,
darbuotojų kategorijas ir lytį 2004-2005 m. ketvirčia.is1
(litais)

Ketvirčiai Visi darbuotojai Iš jų

darbininkai tarnautojai

iš viso vyrai moterys iš viso vyrai moterys iš viso vyrai moterys
2005 m.
III Š 982,5 1072,8 894,9 752,9 827,7 632,9 1194,9 1441,9 1044,6

V 1012,0 1160,8 926,5 691,2 813,5 563,3 1155,1 1424,8 1039,6

P 962,3 1034,8 862,1 774,7 831,7 667,6 1241,9 1454,7 1052,4
II Š 952,0 1035,5 871,7 712,9 781,7 604,2 1169,6 1408,1 1023,7

V 992,5 1141,4 906,6 663,9 783,6 539,1 1139,5 1413,0 1021,8

P 923,5 988,3 834,6 731,0 781,2 637,7 1205,9 1404,4 1026,8
I Š 912,6 989,8 839,1 674,7 734,1 582,7 1126,0 1356,7 984,7

V 957,0 1098,3 874,3 646,8 756,0 529,8 1098,8 1366,6 983,1

P 880,5 939,3 801,6 685,5 727,3 610,2 1158,8 1349,2 987,1
2004 m.
IV Š 938,5 1027,0 854,3 710,5 786,7 596,5 1143,0 1360,8 1005,5

V 987,5 1149,8 896,3 670,1 799,8 541,4 1133,6 1420,8 1012,8

P 900,6 968,7 804,1 727,1 782,6 628,1 1155,3 1314,8 991,9
III Š 906,8 995,0 822,0 696,1 768,9 585,6 1100,9 1320,1 962,9

V 935,8 1088,8 849,1 643,3 764,4 523,0 1072,6 1342,7 958,1

P 884,7 950,9 789,9 717,5 770,2 621,5 1137,9 1302,6 971,7
II Š 882,1 963,2 803,9 669,7 739,8 563,8 1076,6 1280,0 947,2

V 911,9 1054,7 829,9 623,9 738,0 509,3 1047,6 1303,3 937,7

P 858,8 918,9 772,6 688,8 740,4 595,5 1115,2 1261,5 965,2
I Š 833,3 910,9 760,0 632,0 692,3 542,9 1012,7 1210,6 887,6

V 863,2 1007,3 778,6 602,8 716,1 485,2 982,8 1230,2 873,9

P 809,2 861,3 737,7 644,3 684,2 575,7 1053,6 1194,2 913,6

1Be individualių įmonių.
Š – šalies ūkis;
V – valstybės sektorius;
P – privatus sektorius

Naudota literatūra ir šaltiniai
1. „Ekonomikos pagrindai“, B.Martinkus, V.Žilinkskas; 2001
2. www.std.lt
3. www.vtv.lt

Leave a Comment