Darbo rinkos problemos Lietuvoje

Darbo rinkos problemos Lietuvoje

Ivadas

Tarp daugelio ekonominiu problemu reikšminga vieta užima nedarbas. Darbas
yra ne vien žmogaus pajamu, bet ir socialines padeties, pilnavertiškumo
pagrindas. Ekonomikos požiuriu darbas – tai riboto ištekliaus panaudojimas,
gaminant norimas prekes bei paslaugas. Del to tiek atskiras asmuo, tiek
visuomene gauna didžiausias pajamas bei paslaugas, kai visi, kurie gali ir
nori, dirba.
Visiškas užimtumas – tai bet kurios šalies ekonomines politikos tikslas.
Tikroveje rinkos ukis daugiau ar mažiau nutolsta nuo šio tikslo: jis
neaprupina visus norincius dirbti darbo vietomis. Taigi apie nedarba tenka
kalbeti kaip apie svarbia ekonomine prroblema ir vyriausybes politika,
siekiant sumažinti nedarbo sukeliamus nuostolius. Nedarbas, mažindamas
pajamas, keisdamas žmogaus nuostatas ir dienos ritma, didindamas
psichologine itampa ir nepasitikejima ateitimi, daugeliui gyventoju labai
apsunkina kasdienini gyvenima, mažina ju socialini ir ekonomini aktyvuma, o
neretai lemia ir socialine atskirti, kuri yra nesuderinama su žmogaus
socialine raida.
Kokios ekonomines jegos veda prie bedarbystes, kai daugelio žmoniu
poreikiai nepatenkinami, nereti šeimu skurdo atvejai. Nedarbas veikia
ivairius psichines sveikatos aspektus: mažina savigarba, didina nevilti ir
panašiai. Tad silpneja nedirbancio asmens ekonominio ir socialinio aktyvumo
motyvacija ir, jeigu nedarbo poveikis užsitesia, žmogui grresia ilgalaikis
nedarbas.

Turinys

1 Ivadas 2
2 Turinys 3
3 Bedarbiu apskaita: 4
3.1 Darbo biržose 4
3.2 Statistikos departamente 4
4 Nedarbas skirstymas i: 5
4.1 Laikinasis 5
4.2 Strukturinis 5
4.3 Ciklinis 6
5 Nedarbo pasekmes ir kaštai: 6
5.1 Mikroekonominis nedarbas 6
5.2 Makroekonominis nedarbas 6
5.3 Savanoriškas nedarbas 7
6 Poveikiai bedarbiu šeimoms 7
7 Ilgalaikis nedarbas: 8
7.1 Objektyvios priežastys 8
7.2 Subjektyvios priežastys 8
7.3 Lentele 8
8 Bedarbiai pagal išsilavinima 9
8.1 Lentele: 10
9 Nedarbo si

ituacija Lietuvoje 10
9.1 Lentele: 10
10 Ilgalaikio nedarbo padariniai 10
11 Apibendrinimas 11
12 Literatura 12

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, nedarbo lygis bei bedarbiu skaicius
nustatomas dviem budais: bedarbiu apskaita teritorinese darbo biržose ir
Statistikos departamento atliekamais užimtumo tyrimais. Todel išskiriamas
nedarbas bei nedarbas pagal tyrimu duomenis.
Registruotas nedarbo lygis nustatomas pagal darbo biržose registruotu
bedarbiu skaiciu ir darbo jegos santyki. Bedarbio savoka yra apibrežta
Bedarbiu remimo istatyme: “ Bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus
darbingi asmenys, nesimokantys dieninese istaigose, užsiregistrave
gyvenamosios vietoves valstybineje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir
pasirenge profesiniam mokymuisi.“
Darbo biržos, isikurusios nuo 1991 m., pradejo registruoti bedarbius.
Daugiausia ju buvo užregistruota 2001 m. vasario – kovo men. – po 237
tukst. Bedarbiu registruotu darbo biržoje, nedarbo lygis nuo 0,3% 1991 m.
pakilo iki 13,2 % 2001 m. vasario – kovo men.
Darbo biržos registruoja bedarbius, kurie ieškodami darbo kreipiasi i
Valstybine darbo birža. Taciau nemažai bedarbiu darbo ieško ir kiitais
budais: privaciose darbo biržose, per žiniasklaidos priemone ir interneta,
per giminaicius, pažystamus bei darbdavius.
Darbo biržos duomenys neatspindi tikrojo nedarbo lygio – maždaug 2,5 karto
ji sumažina. Žinoma, nedarbo lygis gali buti ir padidintas, kai dalis
respondentu tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikroves:
jie tikisi nedarbo pašalpos ar kitu lengvatu.
Dirbanciu gyventoju skaicius nustatomas remiantis dviem šaltiniais: imoniu
pateiktomis ataskaitomis (duomenys apie darbuotoju skaiciu imonese) ir
gyventoju užimtumo tyrimu rezultatais ( apklausiant 15 metu amžiaus ir
vyresnius gyventojus pagal specialiai parengta klausimyna). Lietuvoje
užimtumo tyrimai atliekami nuo 1994 metu. Juos atlieka Statistikos
departamentas. Ik

ki 2000 m. gyventoju užimtumo tyrimuose buvo apklausiami 14
metu amžiaus ir vyresni gyventojai. Nuo 2000 m., laikantis Europos Tarybos
reikalavimu, apklausiami 15 metu amžiaus ir vyresni gyventojai. Jie
atrenkami iš gyventoju registro paprastosios atsitiktines imties metodu.
Kiekvienam tyrimui atrenkama 3000 namu ukiu. Kiekvieno tyrimo metu keiciama
30% namu ukiu. Taigi atrinktas namu ukis apklausiamas tris kartus.
Ilgainiui buvo tobulinama atranka, klausimynas ir tyrimo duomenu
perskaiciavimai visiems gyventojams. Lietuvos gyventoju užimtumo tyrimo
klausimyne 2000 m. respondentams pateikiama 90 klausimu.
Statistikos departamento atliekamuose užimtumo tyrimuose bedarbiai
apibrežiami pagal Tarptautines darbo organizacijos (TDO) rekomendacijas.
”Bedarbiai – tiriamojo amžiaus asmenys (15 metu amžiaus ir vyresni), kurie
tiriamaja savaite neturejo mokamo darbo ar pajamas duodancio užsiemimo, ji
surade galejo artimiausiu metu pradeti dirbti, ivairiais budais aktyviai
ieškojo darbo: kreipesi i valstybine ar privacia darbo birža, darbdavius,
pažystamus, gimines, žiniasklaida, laike testus del priemimo i darba,
ieškojo žemes, patalpu ar irengimu, leidimu, licenziju ar finansiniu
ištekliu savo verslui pletoti.“ Bedarbiu grupei pagal TDO priskiriami ir
neaktyvus gyventojai (moksleiviai, studentai), kurie nori dirbti ir
ivairiais budais aktyviai ieško darbo.
Taigi du bedarbiu skaiciaus ir nedarbo lygio ivertinimo budai remiasi
skirtinga metodika bei bedarbio samprata. Skirtingos nedarbo situacijos
ivertinimo metodologijos, kuriomis naudojasi teritorines darbo biržos bei
Statistikos departamentas, ir lemia nedarbo lygio bei bedarbiu skaiciaus
duomenu skirtumus. Taciau abu nedarbo situacijos ivertinimo budai,
naudojami kartu, padeda objektyviau ir nuodugniau apibudinti bedarbystes
situacija šalyje.
Nedarbas gali buti laikinasis, strukturinis ir ciklinis, arba nepakankamos
paklausos.
Laikinasis nedarbas –
nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos
procese. Kadangi laikinasis nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jegos
apyvartai, kai
žmones keicia darbus ir išeina ar grižta i darba, šis nedarbas dažnai
vadinamas apyvartiniu. Del to, kad konkretus del kuriu nors priežasciu like
be darbo žmones pakeicia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka,
nors yra gana dinamiškas.
Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir
pageidautinas, kadangi daugelis žmoniu susiranda geriau apmokama, labiau
kvalifikuota ir produktyvesni darba. Del to dideja žmoniu pajamos,
racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis
nacionalinis produktas.
Strukturinis nedarbas – atsiranda, kai darbo paklausa struktura neatitinka
darbo pasiulos.

Strukturini nedarba sukelia ir anksciau nagrineti rinkos mechanizmo
veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokescio istatymu taikymas;
profsajungu reikalavimu stabiliu darbo užmokesciu, mažinanciu atliginimu
diferenciacija; skatinancio darbo užmokescio sistemu ivedimas. Tokios
priemones pažeidžia rinkos desniu veikima darbo rinkoje, ir del to dalis
darbuotoju netenka darbo, nes istatymuose nustatytas darbo užmokescio
minimumas yra per didelis siulomoms darbo funkcijoms apmoketi. Kitaip
tariant, nesutampa laisvu darbo vietu reikalavimai žinioms ir bedarbiu
turimos žinios. Panašiai susiklosto darbo jegos strukturos neatitikimas
teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventoju
gyvenamaja vieta.
Kadangi strukturini nedarba lemia žiniu ar gyvenamosios vietos, ar abieju
kartu, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampanciu nedarbu.
Laikinaji nedarba atskirti nuo strukturinio nelabai paprasta. Esminis
skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turi darbo
igudžiu, kuriuos gali parduoti. Tuo tarpu “
strukturiniai “ bedarbiai
negali iš karto gauti darba, nes jiems reikia arba keisti profesija, arba
papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamaja vieta. Be to,
laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o strukturinis – ilgesnes
trukmes.
Ciklinis nedarbas – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos
nuosmukiui, kuri sukelia bendruju išlaidu nepakankamumas.Jie tiesiogiai
susijes su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažeja, kai ekonominis
aktyvumas išauga.
Nors atskirose šalyse kai kurios nedarba sukeliancios priežastys gali
skirtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, neišvengiami, yra
laikinasis ir strukturinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, ekonomikai iš
nuosmukio stadijos perejus i kitus ciklo etapus, ypac i pakilimo stadija,
gali išnykti.
Nedarbo pasekmes ir kaštus visuomenei galima vertinti siauraja ir placiaja
prasme. Pirmuoju atveju – tai mikroekonominiai nuostoliai, antruoju –
makroekonominiai nuostoliai.
Mikroekonominiai nedarbo nuostoliai – tai nuostoliai, padaryti žmogui,
praradusiam darba. Pirmiausiai darbo netekes žmogus praranda visas arba
dali pajamu, medicinini draudima ir kt. Išsivysciusiose šalyse bedarbio
padetis dar lyg ir pakenciama, bet menkiau išsivysciusiose šalyse padetis
žymiai dramatiškesne. Taciau visose šalyse bedarbio pašalpu mokejimas yra
griežtai reglamentuotas, ir ne kiekvienas prarades darba, gali ja gauti.
Pašalpos dydis sudaro tik dali užmokescio, kuri gaudavo darbuotojas
paskutineje darbovieteje. Jos dydis ir mokejimo trukme gali priklausyti nuo
šeimynines dalies, amžiaus ir kitu veiksniu. Mokslininku nuomone, negalima
moketi per dideliu pašalpu, nes tai stabdo darbo paieškas. Butinas
kompromisas tarp žmoniu skatinimo dirbti ir palengvinimo gyventi nedarbo
atveju. Valstybes istatymais garantuojamos bedarbio pašalpos sušvelnina
ekonomines nedarbo pasekmes. Lietuvoje bedarbio pašalpa skiriama turintiem
ne mažesni kaip 24 men. Socialinio draudimo staža per trejeta pastaruju
metu. Pašalpos dydis negali buti mažesnis už vyriausybes patvirtintas
remiamas pajamas ir neturi viršyti dvieju minimaliu gyvenimo lygiu.
Pašalpa mokama neilgiau kaip 6 men. Per 12 menesiu laikotarpi, o
priešpensinio amžiaus asmenims pašalpos mokejimas pratesiamas dar du
menesius Pakartotinai pašalpa skiriama tik išdirbus 180 dienu viešuosius
darbus arba remiamus darbus, baigus profesini mokyma.
Makroekonominiai nedarbo nuostoliai – nuostoliai placia prasme, kuriuos
patiria visa šalies ekonomika.
Šiuo atveju nedarba galima traktuoti kaip viena svarbiausiu neefektyvaus
darbo jegos ir kitu gamybos ištekliu panaudojimo priežasciu. Kaip bendrasis
nedarbo lygis itin aukštas, viršijantis naturaluji nedarbo lygi, šalyje
nepagaminamas potencialusis nacionalinis produktas. Jei ekonomika nepajegia
patenkinti visu norinciu ir galinciu dirbti, nepasiekiama potenciali prekiu
ir paslaugu gamyba. Kitaip tariant, nedarbas trukdo visuomenei judeti
potencialiu gamybiniu kreive.
Nedarbas sukelia ne tik ekonominiu sunkumu, bet ir psichologiniu –
nepasitikejima ateitimi, savo sugebejimais, nevisavertiškumo jausma ir kt.
Kai kurie ekonomistai mano, kad savanoriškas nedarbas žmogui priimtinas,
kadangi laisvalaikis irgi naudingas.
Savanoriškas nedarbas – tai nedarbas, kai žmones nesutinka dirbti už esama
pusiausvyros darbo užmokesti. Tokia situacija atitinka naturaluji nedarbo
lygi. Savanoriškai atsisakydami darbo, žmones mano, kad laisvalaikis yra
didesne vertybe negu darbo pajamos.
Nedarbas sukelia ne tik ekonominiu sunkumu, bet ir psichologiniu –
nepasitikejima ateitimi, savo sugebejimais, nevisavertiškumo jausma ir kt.
Lietuvoje 2000 metais atlikto jaunu bedarbiu tyrimo duomenimis, beveik kas
antras respondentas pažymejo neigiama nedarbo itaka gyvenimo lygiui,
tolesniam mokymuisi (kvalifikacijos tobulinimui), apsisprendimui kurti
šeima ar tureti vaiku ir bendrai emocinei savijautai. Išsamesne mineto
tyrimo rezultatu analize parode, kad šalia materialiuju padariniu
išsiskiria dvi pagrindines socialiniu psichologiniu padariniu grupes:
pirmoji apima tarpasmeninius santykius su bedarbiams artimiausiais žmonemis
(šeima, tevais, draugais), antroji – tai visu visuomeninio gyvenimo sriciu
(mokymosi, laisvalaikio leidimo, apsisprendimo del šeimos kurimo ir pan.)
pokyciai. Visa tai tiesiogiai veikia socialines atskirties atsiradima, t.y.
riboja žmogaus socialine raida.
Nedarbo problemos veikia ne tik tiesiogiai žmones, kurie nori dirbti,
taciau neturi darbo, bet ir ju šeimas. Ivairiose šeimose skirtingai
patiria nedarba. Galima išskirti tokias grupes:
1. Šeimos, kuriu vienas iš nariu (ar daugiau – 2001 metu ilgalaikiu
bedarbiu tyrimo duomenimis, net 51 proc. Respondentu nurode, kad ju
sutuoktinis irgi neturi darbo) buvo atleistas iš darbo ir tam tikra laika
negalejo isidarbinti. Tai yra gausiausia šeimu grupe.
2. Šeimos, kuriu vienas ar daugiau nariu priversti dirbti sutrumpinta
darbo laika, dirba pagal terminuota sutarti arba laikinus sezoninius darbus
ar dirba neoficialiai. Pavyzdžiui, 1994 metu rugseji Lietuvoje, remiantis
2500 didesniu imoniu informacija, 23 tukst. darbuotoju priverstinai
atostogavo, o 22,7 tukst. – dirbo pagal sutrumpinta darbo laiko grafika.
Ekspertiniais vertinimais, 1998 metais Lietuvoje buvo apie 300 tukst.
neoficialiai dirbanciu žmoniu.
3. Šeimos, kuriose yra abiturientu ar profesiniu istaigu absolventu,
kurie baige negalejo rasti tinkamo darbo. Lietuvos darbo biržos duomenimis,
2000 metu pabaigoje užregistruota 226 tukst. bedarbiu, iš ju 57 tukst. – 16-
24 metu jaunimas. Lietuvoje jaunimo nedarbo problema sudetinga tuo, kad
dideja ne tik bendras nedirbancio jaunimo skaicius, bet nuolat daugeja
jaunu asmenu, neturincio jokio profesinio pasirengimo. 2000 m. pabaigoje
Lietuvoje 44 proc. Jaunu bedarbiu neturejo profesinio pasirengimo.
4. Šeimos, kuriu vienas ar daugiau nariu gavo pranešimus apie atleidima
iš darbo. Ispejimo iš darbo gavimas labai neigiamai veikia daugelio žmoniu
psichika ir dažnai neigiamai – sveikatos bukle.
Ilgejant nedarbo trukmei ir blogejant materialiajai šeimos padeciai
deformuojasi ir šeimos socialine funkcija. Nedarbas skatina ir šeimos
uždaruma, t.y. šeimos gyvenimas vis labiau telkiasi aplink savo buto (namo)
problemas, todel dideja visuomenine šeimos izoliacija. Toks šeimos klimatas
neigiamai veikia tarpusavio santykius šeimoje ir ju pasauležiuros
formavimasi. Jis neskatina visokeriopos vaiku raidos, nepletoja jo aktyvios
socialines pozicijos ir tobulejimo poreikiu.
Taciau ypac neigiama poveiki žmogui ir visuomenei daro ilgalaikis nedarbas,
kai gali pasikeisti net esmines gyvenimo nuostatos. Ilgalaike bedarbyste –
viena skaudžiausiu problemu tiek ES šalyse, tiek ir Lietuvoje. Ilgalaikiu
bedarbiu vadinamas asmuo, kuris neturi darbo ilgiau nei 12 menesiu.
Ilgalaikio nedarbo didejima lemia ivairios priežastys, kurias galima
suskirstyti i dvi grupes: objektyvias ir subjektyvias.

· Objektyvios labiau priklauso nuo bendros padeties šalies ukyje, darbo
rinkoje, nuo užimtumo ir socialines apsaugos politikos, nuo darbo santykiu
imonese ir socialinio dialogo.
· Subjektyvios priežastys labiau priklauso nuo paciu bedarbiu kokybiniu
charakteristiku (sveikatos bukles, išsilavinimo, profesijos, amžiaus,
gyvenimo vietos ir pan.) ju isidarbinimo motyvacijos, šeimos funkciju
vykdymo ir vyraujanciu darbdaviu nuostatu.

Kartu reikia pažymeti, kad ilgalaikis nedarbas lemia didžiausias ekonomines
ir socialines išlaidas. Lietuvoje 2001 metais atliktas ilgalaikio nedarbo
tyrimas parode, kad ilgalaikis nedarbas prasideda gerokai anksciau, nei
žmogus susiduria su darbo rinka ar kreipiasi i darbo birža. Daugeliui
ilgalaikiu bedarbiu ši problema prasidejo jau pradineje mokykloje.
Nepakankamas pažangumas bendrojo lavinimo mokykloje riboja jauno žmogaus
galimybes siekti kokybiško profesinio pasirengimo ir paklausios profesijos.
Tinkamo profesinio pasirengimo trukumas riboja isidarbinimo galimybes, ypac
kaimo vietovese ir miesteliuose. Dauguma bedarbiu (23 %) neturi profesinio
pasirengimo, yra baige tik vidurine mokykla. Asmenys, baige profesines
mokyklas, kuriose igijo nepaklausias profesijas, ar del mažu praktiniu
igudžiu sunkiai isidarbina. Apie penktadali bedarbiu yra baige technikumus
ar aukštesniasias mokyklas. Bedarbiu, turinciu aukštojo mokslo diplomus,
buna nedaug, ju skaicius svyruoja nuo 16 iki 20 tukst. (apie 7 % visu
bedarbiu).
Ilgalaikiam nedarbui itakos turi ir ukio raidos strukturos pokyciai.
Nepakankamos investicijos i pramones, statybos ir paslaugu sektorius,
mažejanti žemes ukio pletra sukuria pertekline darbo jega ir didina
nedarba. Ši problema ypac aktuali kaime, kur žemes ukyje dirba daugiausia
gyventoju. Stringant žemes ukio reformoms, dideja nedarbas kaime, jis nuo
8,2 proc. 1999 m. pakilo iki 14,6 proc. 2000 m. Daug problemu kyla
perkvalifikuojant žemes ukio darbuotojus, suteikiant jiems paklausia
kvalifikacija bei juos idarbinant. Seslus gyvenimo budas, lešu stoka
isigyti busta apsunkina šiu problemu sprendima. tai budinga visoms
postkomunistinems valstybems.
MIESTO IR KAIMO UŽIMTI GYVENTOJAI PAGAL IŠSILAVINIMA

Apžvelgiant nedarbo situacija Lietuvoje, ryškeja dvi neigiamos
tendencijos. Pirma, daugeja bedarbiu, turinciu darbo rinkoje nepaklausias
profesijas ar neturinciu kvalifikacijos. Mažeja nekvalifikuotos darbo jegos
paklausa ir dideja ypac kvalifikuotu specialistu poreikis: darbo pasiulos
kvalifikacija neatitinka darbo rinkos paklausos. Darbdaviams reikia aukštos
kvalifikacijos specialistu ir darbininku, o i darbo biržas daugiausia
kreipias asmenys, nepasirenge darbo rinkai, t. y. igije nepaklausias
profesijas ar ilgalaikiai bedarbiai, turintys silpna darbo motyvacija. Jie
sudaro nuo 84 iki 89 % visu registruotu bedarbiu. Nors šalyje veikia 17
darbo rinkos mokymo centru juose parengti ar perkvalifikuoti bedarbiai del
mažo mobilumo negali rasti ju kvalifikacija atitinkancio darbo. Antra, ypac
aukštas nedarbo lygis tarp jaunu (iki 25 metu amžiaus) žmoniu. Jaunimo
nedarbo problema yra aktuali visose Europos šalyse.

Neigiami ilgalaikio nedarbo padariniai dažniausiai yra susije su šeimos
iširimu, nedirbancio asmens hospitalizacija, stacionariu psichiatriniu
gydimu, savižudybemis ar suicidiniais meginimais, nusikalstama veikla ir
vaiku, auganciu ilgalaikio bedarbio šeimoje, socialinio kapitalo
(išsilavinimo, laisvalaikio, draugu ir pan.) sumažejimu. Taciau butina
pažymeti, kad ilgalaikio nedarbo poveikio psichinei sveikatai negalima
atskirti nuo pagrindiniu neigiamu ekonominiu ir socialiniu salygu, kitaip
tariant, nuo ekonomines ir socialines (išsilavinimo) nelygybes, kuri
asmeniui egzistavo iki nedarbo.

Apibendrinimas

Galima apibendrinti, kad blogiausia itaka žmogaus socialinei raidai daro
ilgalaikis nedarbas ir jo lemiama socialine atskirtis, t.y. laisvo žmogaus
pasirinkimo socialineje ekonomineje sferoje ribojimas. Socialine atskirtis
del mažo ekonominio aktyvumo (nedarbo) – tai nepakankamai veiksmingos
švietimo ir ugdymo, profesinio rengimo (placiuoju požiuriu), socialines
apsaugos, darbo rinkos ir ekonomines rinkos politikos rezultatas. Todel
siekiant ja mažint butina formuoti lankscia kompleksine nedarbo (ypac
ilgalaikio) prevencijos sistema, apimancia visas darbo jegos formavimo ir
jos itraukimo i darbine veikla grandis. Socialines atskirties mažinimas
turi tiesiogine teigiama itaka žmogaus socialinei raidai, nes:
· Didina profesiju aktyvuma;
· Teigiamai veikia gyventoju sveikata;
· Mažina biudžeto paradimus del socialines paramos finansavimo.
Atsižvelgiant i Lietuvoje sukaupta medžiaga bei ES šaliu patirti,
socialines atskirties užimtumo srityje mažinimo priemones pirmiausiai turi
buti orientuotos i ilgalaikio nedarbo mažinima.
2000 m. Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino pagrindines Vyriausybes 2000-
2004 m. programos nuostatas del ekonomikos, darbo, socialines, švietimo
politikos bei kitu veiklos sriciu, kurios daro itaka gyventoju užimtumui.
Strateginiai užimtumo ir darbo rinkos politikos tikslai numato
liberalizuoti verslo salygas, skatinti ekonomikos pletra, siekti užimtumo
didinimo ir mažinti biurokratinius suvaržymus bei trukdymus. Lietuvos
Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 m. programos strateginiai tikslai:
§ iveikti neigiamus strukturines ukio reformos ir išores poveikio
padarinius gyventoju užimtumui ir darbo rinkai;
§ didinti gyventoju užimtuma, mažinti nedarba ir subalansuoti darbo
rinka;
§ prisideti prie ES užimtumo strategijos koordinavimo.

Literatura

1. Makroekonomika, Kauno technologijos universitetas 2001
2. Makroekonomikos pagrindai, B.Drilingas, J.Ciburiene V.Snieška, Kaunas
1997
3. Gyventoju užimtumas, Statistikos departamentas, Vilnius 2003
4. Gyventoju užimtumas,V.Motiekaitiene, Vilnius 2003
5. Žmogaus socialine raida, B. Gruževskis Vilnius 2002
6. Žmogaus socialine raida, Socialines politikos grupe Vilnius 2002

Leave a Comment