Darbo rinkos problemos Lietuvoje

Darbo rinkos problemos Lietuvoje

Ivadas

Tarp daugelio ekonominiu problemu reikšminga vieta užima nedarbas. Darbas yra ne vien žmogaus pajamu, bet ir socialines padeties, pilnavertiškumo pagrindas. Ekonomikos požiuriu darbas – tai riboto ištekliaus panaudojimas, gaminant norimas prekes bei paslaugas. Del to tiek atskiras asmuo, tiek visuomene gauna didžiausias pajamas bei paslaugas, kai visi, kurie gali ir nori, dirba.

Visiškas užimtumas – tai bet kurios šalies ekonomines politikos tikslas.

Tikroveje rinkos ukis daugiau ar mažiau nutolsta nuo šio tikslo: jis neaprupina visus norincius dirbti darbo vietomis. Taigi apie nedarba tenka kalbeti kaip apie svarbia ekonomine problema ir vyriausybes politika, siekiant sumažinti nedarbo sukeliamus nuostolius. Nedarbas, mažindamas pajamas, keisdamas žmogaus nuostatas ir dienos ritma, didindamas psichologine itampa ir nepasitikejima ateitimi, daugeliui gyventoju labai apsunkina kasdienini gyvenima, mažina ju socialini ir ekonomini aktyvuma, o neretai lemia ir socialine atskirti, kuri yra nesuderinama su žmogaus socialine raida.

Kokios ekonomines jegos veda prie bedarbystes, kai daugelio žmoniu poreikiai nepatenkinami, nereti šeimu skurdo atvejai. Nedarbas veikia ivairius psichines sveikatos aspektus: mažina savigarba, didina nevilti ir panašiai. Tad silpneja nedirbancio asmens ekonominio ir socialinio aktyvumo motyvacija ir, jeigu nedarbo poveikis užsitesia, žmogui gresia ilgalaikis nedarbas.

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, nedarbo lygis bei bedarbiu skaicius nustatomas dviem budais: bedarbiu apskaita teritorinese darbo biržose ir

Statistikos departamento atliekamais užimtumo tyrimais. Todel išskiriamas nedarbas bei nedarbas pagal tyrimu duomenis.

Registruotas nedarbo lygis nustatomas pagal darbo biržose registruotu bedarbiu skaiciu ir darbo jegos santyki. Bedarbio savoka yra apibrežta

Bedarbiu remimo istatyme: “ Bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninese istaigose, užsiregistrave gyvenamosios vietoves valstybineje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirenge profesiniam mokymuisi.“

Darbo biržos, isikurusios nuo 1991 m., pradejo registruoti bedarbius.

Daugiausia ju buvo užregistruota 2001 m. vasario – kovo men. – po 237

tukst. Bedarbiu registruotu darbo biržoje, nedarbo lygis nuo 0,3% 1991 m.

pakilo iki 13,2 % 2001 m. vasario – kovo men.

Darbo biržos registruoja bedarbius, kurie ieškodami darbo kreipiasi i

Valstybine darbo birža. Taciau nemažai bedarbiu darbo ieško ir kitais budais: privaciose darbo biržose, per žiniasklaidos priemone ir interneta, per giminaicius, pažystamus bei darbdavius.

Darbo biržos duomenys neatspindi tikrojo nedarbo lygio – maždaug 2,5 karto ji sumažina. Žinoma, nedarbo lygis gali buti ir padidintas, kai dalis respondentu tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikroves:

jie tikisi nedarbo pašalpos ar kitu lengvatu.

Dirbanciu gyventoju skaicius nustatomas remiantis dviem šaltiniais: imoniu pateiktomis ataskaitomis (duomenys apie darbuotoju skaiciu imonese) ir gyventoju užimtumo tyrimu rezultatais ( apklausiant 15 metu amžiaus ir vyresnius gyventojus pagal specialiai parengta klausimyna). Lietuvoje užimtumo tyrimai atliekami nuo 1994 metu. Juos atlieka Statistikos departamentas. Iki 2000 m. gyventoju užimtumo tyrimuose buvo apklausiami 14

metu amžiaus ir vyresni gyventojai. Nuo 2000 m., laikantis Europos Tarybos reikalavimu, apklausiami 15 metu amžiaus ir vyresni gyventojai. Jie atrenkami iš gyventoju registro paprastosios atsitiktines imties metodu.

Kiekvienam tyrimui atrenkama 3000 namu ukiu. Kiekvieno tyrimo metu keiciama

30% namu ukiu. Taigi atrinktas namu ukis apklausiamas tris kartus.

Ilgainiui buvo tobulinama atranka, klausimynas ir tyrimo duomenu perskaiciavimai visiems gyventojams. Lietuvos gyventoju užimtumo tyrimo klausimyne 2000 m. respondentams pateikiama 90 klausimu.

Statistikos departamento atliekamuose užimtumo tyrimuose bedarbiai apibrežiami pagal Tarptautines darbo organizacijos (TDO) rekomendacijas.

”Bedarbiai – tiriamojo amžiaus asmenys (15 metu amžiaus ir vyresni), kurie tiriamaja savaite neturejo mokamo darbo ar pajamas duodancio užsiemimo, ji surade galejo artimiausiu metu pradeti dirbti, ivairiais budais aktyviai ieškojo darbo: kreipesi i valstybine ar privacia darbo birža, darbdavius, pažystamus, gimines, žiniasklaida, laike testus del priemimo i darba, ieškojo žemes, patalpu ar irengimu, leidimu, licenziju ar finansiniu ištekliu savo verslui pletoti.“ Bedarbiu grupei pagal TDO priskiriami ir neaktyvus gyventojai (moksleiviai, studentai), kurie nori dirbti ir ivairiais budais aktyviai ieško darbo.

Taigi du bedarbiu skaiciaus ir nedarbo lygio ivertinimo budai remiasi skirtinga metodika bei bedarbio samprata. Skirtingos nedarbo situacijos ivertinimo metodologijos, kuriomis naudojasi teritorines darbo biržos bei

Statistikos departamentas, ir lemia nedarbo lygio bei bedarbiu skaiciaus duomenu skirtumus. Taciau abu nedarbo situacijos ivertinimo budai, naudojami kartu, padeda objektyviau ir nuodugniau apibudinti bedarbystes situacija šalyje.

Nedarbas gali buti laikinasis, strukturinis ir ciklinis, arba nepakankamos paklausos.

Laikinasis nedarbas – nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese. Kadangi laikinasis nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jegos apyvartai, kai žmones keicia darbus ir išeina ar grižta i darba, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Del to, kad konkretus del kuriu nors priežasciu like be darbo žmones pakeicia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas.

Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, kadangi daugelis žmoniu susiranda geriau apmokama, labiau kvalifikuota ir produktyvesni darba. Del to dideja žmoniu pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis nacionalinis produktas.

Strukturinis nedarbas – atsiranda, kai darbo paklausa struktura neatitinka darbo pasiulos.

Strukturini nedarba sukelia ir anksciau nagrineti rinkos mechanizmo veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokescio istatymu taikymas;

profsajungu reikalavimu stabiliu darbo užmokesciu, mažinanciu atliginimu diferenciacija; skatinancio darbo užmokescio sistemu ivedimas. Tokios priemones pažeidžia rinkos desniu veikima darbo rinkoje, ir del to dalis darbuotoju netenka darbo, nes istatymuose nustatytas darbo užmokescio minimumas yra per didelis siulomoms darbo funkcijoms apmoketi. Kitaip tariant, nesutampa laisvu darbo vietu reikalavimai žinioms ir bedarbiu turimos žinios. Panašiai susiklosto darbo jegos strukturos neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventoju gyvenamaja vieta.

Kadangi strukturini nedarba lemia žiniu ar gyvenamosios vietos, ar abieju kartu, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampanciu nedarbu.

Laikinaji nedarba atskirti nuo strukturinio nelabai paprasta. Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turi darbo igudžiu, kuriuos gali parduoti. Tuo tarpu “ strukturiniai “ bedarbiai negali iš karto gauti darba, nes jiems reikia arba keisti profesija, arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamaja vieta. Be to, laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o strukturinis – ilgesnes trukmes.

Ciklinis nedarbas – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kuri sukelia bendruju išlaidu nepakankamumas.Jie tiesiogiai susijes su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažeja, kai ekonominis aktyvumas išauga.

Nors atskirose šalyse kai kurios nedarba sukeliancios priežastys gali skirtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, neišvengiami, yra laikinasis ir strukturinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, ekonomikai iš nuosmukio stadijos perejus i kitus ciklo etapus, ypac i pakilimo stadija, gali išnykti.

Nedarbo pasekmes ir kaštus visuomenei galima vertinti siauraja ir placiaja prasme. Pirmuoju atveju – tai mikroekonominiai nuostoliai, antruoju –

makroekonominiai nuostoliai.

Mikroekonominiai nedarbo nuostoliai – tai nuostoliai, padaryti žmogui, praradusiam darba. Pirmiausiai darbo netekes žmogus praranda visas arba dali pajamu, medicinini draudima ir kt. Išsivysciusiose šalyse bedarbio padetis dar lyg ir pakenciama, bet menkiau išsivysciusiose šalyse padetis žymiai dramatiškesne. Taciau visose šalyse bedarbio pašalpu mokejimas yra griežtai reglamentuotas, ir ne kiekvienas prarades darba, gali ja gauti.

Pašalpos dydis sudaro tik dali užmokescio, kuri gaudavo darbuotojas paskutineje darbovieteje. Jos dydis ir mokejimo trukme gali priklausyti nuo šeimynines dalies, amžiaus ir kitu veiksniu. Mokslininku nuomone, negalima moketi per dideliu pašalpu, nes tai stabdo darbo paieškas. Butinas kompromisas tarp žmoniu skatinimo dirbti ir palengvinimo gyventi nedarbo atveju. Valstybes istatymais garantuojamos bedarbio pašalpos sušvelnina ekonomines nedarbo pasekmes. Lietuvoje bedarbio pašalpa skiriama turintiem ne mažesni kaip 24 men. Socialinio draudimo staža per trejeta pastaruju metu. Pašalpos dydis negali buti mažesnis už vyriausybes patvirtintas remiamas pajamas ir neturi viršyti dvieju minimaliu gyvenimo lygiu.

Pašalpa mokama neilgiau kaip 6 men. Per 12 menesiu laikotarpi, o priešpensinio amžiaus asmenims pašalpos mokejimas pratesiamas dar du menesius Pakartotinai pašalpa skiriama tik išdirbus 180 dienu viešuosius darbus arba remiamus darbus, baigus profesini mokyma.

Makroekonominiai nedarbo nuostoliai – nuostoliai placia prasme, kuriuos patiria visa šalies ekonomika.

Šiuo atveju nedarba galima traktuoti kaip viena svarbiausiu neefektyvaus darbo jegos ir kitu gamybos ištekliu panaudojimo priežasciu. Kaip bendrasis nedarbo lygis itin aukštas, viršijantis naturaluji nedarbo lygi, šalyje nepagaminamas potencialusis nacionalinis produktas. Jei ekonomika nepajegia patenkinti visu norinciu ir galinciu dirbti, nepasiekiama potenciali prekiu ir paslaugu gamyba. Kitaip tariant, nedarbas trukdo visuomenei judeti potencialiu gamybiniu kreive.

Nedarbas sukelia ne tik ekonominiu sunkumu, bet ir psichologiniu –

nepasitikejima ateitimi, savo sugebejimais, nevisavertiškumo jausma ir kt.

Kai kurie ekonomistai mano, kad savanoriškas nedarbas žmogui priimtinas, kadangi laisvalaikis irgi naudingas.

Savanoriškas nedarbas – tai nedarbas, kai žmones nesutinka dirbti už esama pusiausvyros darbo užmokesti. Tokia situacija atitinka naturaluji nedarbo lygi. Savanoriškai atsisakydami darbo, žmones mano, kad laisvalaikis yra didesne vertybe negu darbo pajamos.

Nedarbas sukelia ne tik ekonominiu sunkumu, bet ir psichologiniu –

nepasitikejima ateitimi, savo sugebejimais, nevisavertiškumo jausma ir kt.

Lietuvoje 2000 metais atlikto jaunu bedarbiu tyrimo duomenimis, beveik kas antras respondentas pažymejo neigiama nedarbo itaka gyvenimo lygiui, tolesniam mokymuisi (kvalifikacijos tobulinimui), apsisprendimui kurti šeima ar tureti vaiku ir bendrai emocinei savijautai. Išsamesne mineto tyrimo rezultatu analize parode, kad šalia materialiuju padariniu išsiskiria dvi pagrindines socialiniu psichologiniu padariniu grupes:

pirmoji apima tarpasmeninius santykius su bedarbiams artimiausiais žmonemis (šeima, tevais, draugais), antroji – tai visu visuomeninio gyvenimo sriciu (mokymosi, laisvalaikio leidimo, apsisprendimo del šeimos kurimo ir pan.)

pokyciai. Visa tai tiesiogiai veikia socialines atskirties atsiradima, t.y.

riboja žmogaus socialine raida.

Nedarbo problemos veikia ne tik tiesiogiai žmones, kurie nori dirbti, taciau neturi darbo, bet ir ju šeimas. Ivairiose šeimose skirtingai patiria nedarba. Galima išskirti tokias grupes:

1. Šeimos, kuriu vienas iš nariu (ar daugiau – 2001 metu ilgalaikiu bedarbiu tyrimo duomenimis, net 51 proc. Respondentu nurode, kad ju sutuoktinis irgi neturi darbo) buvo atleistas iš darbo ir tam tikra laika negalejo isidarbinti. Tai yra gausiausia šeimu grupe.

2. Šeimos, kuriu vienas ar daugiau nariu priversti dirbti sutrumpinta darbo laika, dirba pagal terminuota sutarti arba laikinus sezoninius darbus ar dirba neoficialiai. Pavyzdžiui, 1994 metu rugseji Lietuvoje, remiantis

2500 didesniu imoniu informacija, 23 tukst. darbuotoju priverstinai atostogavo, o 22,7 tukst. – dirbo pagal sutrumpinta darbo laiko grafika.

Ekspertiniais vertinimais, 1998 metais Lietuvoje buvo apie 300 tukst.

neoficialiai dirbanciu žmoniu.

3. Šeimos, kuriose yra abiturientu ar profesiniu istaigu absolventu, kurie baige negalejo rasti tinkamo darbo. Lietuvos darbo biržos duomenimis,

2000 metu pabaigoje užregistruota 226 tukst. bedarbiu, iš ju 57 tukst. – 16-

24 metu jaunimas. Lietuvoje jaunimo nedarbo problema sudetinga tuo, kad dideja ne tik bendras nedirbancio jaunimo skaicius, bet nuolat daugeja jaunu asmenu, neturincio jokio profesinio pasirengimo. 2000 m. pabaigoje

Lietuvoje 44 proc. Jaunu bedarbiu neturejo profesinio pasirengimo.

4. Šeimos, kuriu vienas ar daugiau nariu gavo pranešimus apie atleidima iš darbo. Ispejimo iš darbo gavimas labai neigiamai veikia daugelio žmoniu psichika ir dažnai neigiamai – sveikatos bukle.

Ilgejant nedarbo trukmei ir blogejant materialiajai šeimos padeciai deformuojasi ir šeimos socialine funkcija. Nedarbas skatina ir šeimos uždaruma, t.y. šeimos gyvenimas vis labiau telkiasi aplink savo buto (namo)

problemas, todel dideja visuomenine šeimos izoliacija. Toks šeimos klimatas neigiamai veikia tarpusavio santykius šeimoje ir ju pasauležiuros formavimasi. Jis neskatina visokeriopos vaiku raidos, nepletoja jo aktyvios socialines pozicijos ir tobulejimo poreikiu.

Taciau ypac neigiama poveiki žmogui ir visuomenei daro ilgalaikis nedarbas, kai gali pasikeisti net esmines gyvenimo nuostatos. Ilgalaike bedarbyste –

viena skaudžiausiu problemu tiek ES šalyse, tiek ir Lietuvoje. Ilgalaikiu bedarbiu vadinamas asmuo, kuris neturi darbo ilgiau nei 12 menesiu.

Ilgalaikio nedarbo didejima lemia ivairios priežastys, kurias galima suskirstyti i dvi grupes: objektyvias ir subjektyvias.

· Objektyvios labiau priklauso nuo bendros padeties šalies ukyje, darbo rinkoje, nuo užimtumo ir socialines apsaugos politikos, nuo darbo santykiu imonese ir socialinio dialogo.

· Subjektyvios priežastys labiau priklauso nuo paciu bedarbiu kokybiniu charakteristiku (sveikatos bukles, išsilavinimo, profesijos, amžiaus, gyvenimo vietos ir pan.) ju isidarbinimo motyvacijos, šeimos funkciju vykdymo ir vyraujanciu darbdaviu nuostatu.

Kartu reikia pažymeti, kad ilgalaikis nedarbas lemia didžiausias ekonomines ir socialines išlaidas. Lietuvoje 2001 metais atliktas ilgalaikio nedarbo tyrimas parode, kad ilgalaikis nedarbas prasideda gerokai anksciau, nei žmogus susiduria su darbo rinka ar kreipiasi i darbo birža. Daugeliui ilgalaikiu bedarbiu ši problema prasidejo jau pradineje mokykloje.

Nepakankamas pažangumas bendrojo lavinimo mokykloje riboja jauno žmogaus galimybes siekti kokybiško profesinio pasirengimo ir paklausios profesijos.

Tinkamo profesinio pasirengimo trukumas riboja isidarbinimo galimybes, ypac kaimo vietovese ir miesteliuose. Dauguma bedarbiu (23 %) neturi profesinio pasirengimo, yra baige tik vidurine mokykla. Asmenys, baige profesines mokyklas, kuriose igijo nepaklausias profesijas, ar del mažu praktiniu igudžiu sunkiai isidarbina. Apie penktadali bedarbiu yra baige technikumus ar aukštesniasias mokyklas. Bedarbiu, turinciu aukštojo mokslo diplomus, buna nedaug, ju skaicius svyruoja nuo 16 iki 20 tukst. (apie 7 % visu bedarbiu).

Ilgalaikiam nedarbui itakos turi ir ukio raidos strukturos pokyciai.

Nepakankamos investicijos i pramones, statybos ir paslaugu sektorius, mažejanti žemes ukio pletra sukuria pertekline darbo jega ir didina nedarba. Ši problema ypac aktuali kaime, kur žemes ukyje dirba daugiausia gyventoju. Stringant žemes ukio reformoms, dideja nedarbas kaime, jis nuo

8,2 proc. 1999 m. pakilo iki 14,6 proc. 2000 m. Daug problemu kyla perkvalifikuojant žemes ukio darbuotojus, suteikiant jiems paklausia kvalifikacija bei juos idarbinant. Seslus gyvenimo budas, lešu stoka isigyti busta apsunkina šiu problemu sprendima. tai budinga visoms postkomunistinems valstybems.

MIESTO IR KAIMO UŽIMTI GYVENTOJAI PAGAL IŠSILAVINIMA

Apžvelgiant nedarbo situacija Lietuvoje, ryškeja dvi neigiamos tendencijos. Pirma, daugeja bedarbiu, turinciu darbo rinkoje nepaklausias profesijas ar neturinciu kvalifikacijos. Mažeja nekvalifikuotos darbo jegos paklausa ir dideja ypac kvalifikuotu specialistu poreikis: darbo pasiulos kvalifikacija neatitinka darbo rinkos paklausos. Darbdaviams reikia aukštos kvalifikacijos specialistu ir darbininku, o i darbo biržas daugiausia kreipias asmenys, nepasirenge darbo rinkai, t. y. igije nepaklausias profesijas ar ilgalaikiai bedarbiai, turintys silpna darbo motyvacija. Jie sudaro nuo 84 iki 89 % visu registruotu bedarbiu. Nors šalyje veikia 17

darbo rinkos mokymo centru juose parengti ar perkvalifikuoti bedarbiai del mažo mobilumo negali rasti ju kvalifikacija atitinkancio darbo. Antra, ypac aukštas nedarbo lygis tarp jaunu (iki 25 metu amžiaus) žmoniu. Jaunimo nedarbo problema yra aktuali visose Europos šalyse.

Neigiami ilgalaikio nedarbo padariniai dažniausiai yra susije su šeimos iširimu, nedirbancio asmens hospitalizacija, stacionariu psichiatriniu gydimu, savižudybemis ar suicidiniais meginimais, nusikalstama veikla ir vaiku, auganciu ilgalaikio bedarbio šeimoje, socialinio kapitalo (išsilavinimo, laisvalaikio, draugu ir pan.) sumažejimu. Taciau butina pažymeti, kad ilgalaikio nedarbo poveikio psichinei sveikatai negalima atskirti nuo pagrindiniu neigiamu ekonominiu ir socialiniu salygu, kitaip tariant, nuo ekonomines ir socialines (išsilavinimo) nelygybes, kuri asmeniui egzistavo iki nedarbo.

Apibendrinimas

Galima apibendrinti, kad blogiausia itaka žmogaus socialinei raidai daro ilgalaikis nedarbas ir jo lemiama socialine atskirtis, t.y. laisvo žmogaus pasirinkimo socialineje ekonomineje sferoje ribojimas. Socialine atskirtis del mažo ekonominio aktyvumo (nedarbo) – tai nepakankamai veiksmingos švietimo ir ugdymo, profesinio rengimo (placiuoju požiuriu), socialines apsaugos, darbo rinkos ir ekonomines rinkos politikos rezultatas. Todel siekiant ja mažint butina formuoti lankscia kompleksine nedarbo (ypac ilgalaikio) prevencijos sistema, apimancia visas darbo jegos formavimo ir jos itraukimo i darbine veikla grandis. Socialines atskirties mažinimas turi tiesiogine teigiama itaka žmogaus socialinei raidai, nes:

· Didina profesiju aktyvuma;

· Teigiamai veikia gyventoju sveikata;

· Mažina biudžeto paradimus del socialines paramos finansavimo.

Atsižvelgiant i Lietuvoje sukaupta medžiaga bei ES šaliu patirti, socialines atskirties užimtumo srityje mažinimo priemones pirmiausiai turi buti orientuotos i ilgalaikio nedarbo mažinima.

2000 m. Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino pagrindines Vyriausybes 2000-

2004 m. programos nuostatas del ekonomikos, darbo, socialines, švietimo politikos bei kitu veiklos sriciu, kurios daro itaka gyventoju užimtumui.

Strateginiai užimtumo ir darbo rinkos politikos tikslai numato liberalizuoti verslo salygas, skatinti ekonomikos pletra, siekti užimtumo didinimo ir mažinti biurokratinius suvaržymus bei trukdymus. Lietuvos

Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 m. programos strateginiai tikslai:

§ iveikti neigiamus strukturines ukio reformos ir išores poveikio padarinius gyventoju užimtumui ir darbo rinkai;

§ didinti gyventoju užimtuma, mažinti nedarba ir subalansuoti darbo rinka;

§ prisideti prie ES užimtumo strategijos koordinavimo.

Literatura

1. Makroekonomika, Kauno technologijos universitetas 2001

2. Makroekonomikos pagrindai, B.Drilingas, J.Ciburiene V.Snieška, Kaunas

1997

3. Gyventoju užimtumas, Statistikos departamentas, Vilnius 2003

4. Gyventoju užimtumas,V.Motiekaitiene, Vilnius 2003

5. Žmogaus socialine raida, B. Gruževskis Vilnius 2002

6. Žmogaus socialine raida, Socialines politikos grupe Vilnius 2002