Darbo rinka

TURINYS1. Įvadas. Darbo vertybė individo gyvenime…………………………………………………… 12. Darbo rinkos samprata ir pokyčiai……………………………………………………………… 23. Darbo rinkos struktūra. Jos įstaigos……………………………………………………………. 4 a) Darbo birža……………………………………………………………………………….. 5 b) Darbo rinkos mokymo tarnyba……………………………………………………. 5 c) Darbo rinkos įstaigų: Lietuvos darbo biržos ir Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos tikslai ir uždaviniai ………………………………… 74. Situacija Lietuvos darbo rinkoje……………………………………………………………… .. 7 a) Besikreipiančių bedarbių skaičius 2001 – 2004 metais……………… 7b) Didžiausios įsidarbinimo galimybės ……………………………………………….. 9c) Nedarbas – pagrindinė Lietuvos darbo rinkos problema……………………. 9d) Darbo jėgos pasiūla ……………………………………………………………………. 10e) Bedarbių struktūra ……………………………………………………………………… 12 5. Darbo rinkos apžvalga Jurbarko rajone ……………………………………………………. 12a) Darbo jėgos pasiūla ir pokyčiai …………………………………………. 12b) Darbo jėgos paklausa ………………………………………………………. 13 6. Užimtumo didinimo 2001 – 2004m. programa ……………………………………………. 147. Išvados. 2004 m. darbo rinkos prognozė …………………………………………………… 16

1. ĮVADAS. DARBO VERTYBĖ INDIVIDO GYVENIME

Vertybės problema domino daugybę filosofų ir mokslininkų atstovavusių įvairias mokyklas bei pozicijas. Vertybė yra gana reliatyvi sąvoka – ji visuomet yra “kažkieno”, tai yra, vertybė konkrečiam asmeniui, kuris priklauso tam tikrai socialinei grupei ir kultūrai. “Vertybė” gali būti suprantama kaip žmogaus poreikių, troškimų ir siekių, teigiamų vertinimų ir nuostatų objektas. Vertybė – fizinis objektas, asmuo, institucija, idėja, veiklos rūšis, socialinis santykis, pan. Mūsų vertybės gali būti be galo įvairios, apimti skirtingas gyvenimo, veiklos ir jos rezultatų sritis. Vertybės tvirtai įsišakniję socialinėje aplinkoje. Jos smarkiai veikia įvairias gyvenimo sritis. Darbas – viena jų. Kaip vertybė, darbas gali būti suvokiamas trimis jau aukščiau minėtais aspektais: darbo vieta tarp kitų “kasdieninio gyvenimo” vertybių, skirtingų darbo aspektų vertė, ir abstrakčios vertybės, pasireiškiančios per darbinę veiklą. “Kasdieninės” vertybės – tai įvairios žmogaus gyvenimo sferos, jo veiklos (šeimos gyvenimas, darbas, socialinės ir politinės veiklos, visuomeninis gyvenimas, t.t.) ir jų rezultatai (pvz., individo finansinė situacija). Darbas kaip “kasdieninio gyvenimo” vertybė – tai individo atliekama veikla ir bendra jo darbinė situacija, susidedanti iš išorinių darbo sąlygų, socialinės aplinkos, užmokesčio, socialinių garantijų, karjeros galimybių ir pan. Taip suprantamas, darbas gali būti lyginamas su kitomis žmogaus gyvenimo sferomis, pvz. šeimyniniu gyvenimu, tolimesniu mokymusi, visuomeninėmis ar politinėmis veiklomis, poilsiu.

Kalbant apie darbą, kaip vertybę, galima išskirti įvairius jo elementus, arba aspektus. Svarbiausi elementai – tai darbas pats savaime, uždarbis, paaukštinimas, santykiai su viršininkais, kolegomis ar bendradarbiais, t.t. Skirstant darbines vertybes į “vidines” ir “išorines”, pirmosioms priskiriama pati darbinė veikla, jos rezultatai, antrosioms – tokios šios veiklos pasekmės, kaip uždarbis, socialinis prestižas, fizinė ir socialinė aplinka.Abstrakčios vertybės taip pat gali būti įvairiai skirstomos. Pavyzdžiui, galima abstrakčias vertybes skirstyti į teorines, ekonomines, estetines, socialines (altruistines), politines (prestižas ir galia) ir religines. Kitas abstrakčių vertybių skyrimas – į vidines vertybes (jų esmė – savęs realizavimas ir saviraiška), išorines (materialiniai ir prestižo atlygiai), ir papildomas vertybes, kylančias iš santykių su kitais žmonėmis (pvz. draugystė, kitų pagarba, vertinimas ir pan.) Abstrakčios vertybės darbe atsiskleidžia per tai, ko individas nori pasiekti darbe, kokius savo troškimus gali per jį realizuoti, ir kokius socialinius lūkesčius pateisinti. Be asmeninių abstrakčių vertybių, galima skirti ir individualias socialines vertybes. Jos kyla iš individo tapatumo įvairioms socialinėms grupėms, organizacijoms ar kultūrinei terpei. Šių vertybių esmė – bendruomenės gerovė, o ne asmeniniai interesai. Šiandien didžiausią reikšmę turi mažosios socialinės grupės, tokios kaip šeima, darbo grupė, draugų ratas. Tačiau reikšminga išlieka ir identifikacija su didelėmis grupėmis, ypač – socialinėmis klasėmis, tautomis ir valstybėmis. Tai motyvuoja žmones veikti bendrų idėjų, tokių kaip laisvė, lygybė, socialinis progresas, labui. Šios vertybės ypač išryškėja socialinės tvarkos sutrikimo periodais, pvz. ekonominių krizių, karų, revoliucijų metu.

2. DARBO RINKOS SAMPRATA IR JOS POKYČIAI

Dar netolimoje praeityje Lietuvoje buvo planinis ūkis. Pramonė ir žemės ūkis buvo įjungti į sudėtingą visasąjunginį mechanizmą, įmonės nesusidurdavo su prekių realizacijos problemomis, nereikėjo rūpintis žaliavomis – viskas buvo skirstoma iš centro. Bedarbystė neegzistavo, nes baigusiam studijas ir įgijusiam specialybę asmeniui buvo garantuojama darbo vieta, neatsižvelgiant į tos rūšies specialistų paklausą. Jeigu žmogus dėl tam tikrų priežasčių (motinystės atostogų, grįžusieji po būtinosios karinės tarnybos) būdavo bedarbis, tai valstybė jam arba išsaugodavo ankstesnę darbo vietą, arba suteikdavo galimybę per tam tikrą laiko tarpą susirasti kitą darbą. Neįgalintiems žmonėms taip pat buvo garantuojamos bent jau nedidelės pajamos iš apmokamo darbo.

Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, padėtis iš esmės pakito. Prasidėjo perėjimas nuo planinio ūkio prie rinkos ekonomikos, buvo vykdoma privatizacija. Suirus centralizuotai ūkio valdymo sistemai, įmonės prarado produkcijos ir žaliavų realizavimo rinkas, suiro darbo vietų paskirstymo sistema. Tai sukėlė įmonių prastovas, gamybos apimties sumažėjimą, bankrotus, lėšų, skirtų darbo apmokėjimui, stygių, darbo vietų sumažėjimą. Sumažėjo sunkiosios pramonės reikšmė, karinė pramonė visai išnyko. Įteisinus privačią nuosavybę, atsirado naujos verslo organizavimo formos: individualios įmonės, partnerinės įmonės (UAB), akcinės bendrovės (AB), investicinės akcinės bendrovės (IAB). Visi šie pokyčiai lėmė darbo rinkos susiformavimą, nes dėl socialistinei sistemai būdingo darbo vietų paskirstymo galima sakyti, kad tarybiniu laikotarpiu tokios rinkos nebuvo. Darbo pasiūla ėmė nebeatitikti darbo paklausos. Kai kurios specialybės (ūkio planuotojai, sunkiosios ir karinės pramonės inžinieriai ir pan.) tapo nebereikalingomis, o jas turintys žmonės nespėja arba nebesugeba persikvalifikuoti. Padidėjo paklausa tokių specialybių kaip: teisininkai, politologai, ekonomistai, ypač rinkos ekonomikos specialistai, bankininkai, verslininkai. Anksčiau tokiø specialistų buvo ruošiama nedaug, todėl norintys dabar užimti šitas darbo vietas turi greitai persikvalifikuoti.Lietuvos darbo rinkos pokyčiai pasireiškė tuo, kad:1) Nuo 1989 iki 2001m. statybose dirbančių žmonių skaičius sumažėjo 45% . 2) Nuo 1989 iki 2001m. pramonės darbuotojų skaičius sumažėjo 35% . 3) Nuo 1989 iki 2001m. transporto darbuotojų skaičius sumažėjo 40% . 4) Švietimo ir sveikatos apsaugos darbuotojų skaičius praktiškai nepakito. 5) Žmonių, užsiimančių komercine veikla, skaičius išaugo 60% . 6) Prekybininkų skaičius padidėjo 43% . 7) Jeigu 1989m. tik 10 % visų darbuotojų priklausė privačiam sektoriui, tai 2001m. šis skaičius išaugo iki 56% . 8) 2001m. pabaigoje tik 3% žemės ūkio darbininkų dirbo ne privačiame sektoriuje. Atsiradus darbo rinkai, atsirado ir nedarbas, kuris suprantamas kaip darbo pasiūlos ir paklausos disbalansas. Nedarbo lygis gali būti suprantamas dvejopai:1. Natūralus bedarbystės lygis – kai ciklinės bedarbystės lygis lygus nuliui. (Ciklinė bedarbystė – fenomenas atsirandantis esant nestabiliai ekonominei situacijai, kai mažinamas darbo vietų skaičius. Tai ypatingai nepageidautina bedarbystės rūšis.) 2. Normalus nedarbo lygis – bedarbių santykis su ekonomiškai aktyviais šalies gyventojais. Ekonomiškai aktyviais laikomi darbingo amžiaus, visada pasirengę pradėti dirbti asmenys. Nedarbo lygis nulemia, ar nedarbas yra blogybė, ar toleruotinas dalykas. Įvairūs šaltiniai skirtingai charakterizuoja normaliais laikytinus nedarbo lygius. Dažniausiai normaliu nedarbo lygiu laikomas 5-6% nedarbo lygis. Lietuvos respublikinės darbo biržos duomenimis vidutinis oficialus nedarbo lygis Lietuvoje atitinka normą ir sudaro 6.7 % (1994m. – 3.8% , 1995m. – 6.1% , 1996m. – 7.1% . Tačiau tai neatspindi realios padėties, nes nėra vieningo susitarimo, koks asmuo turi būti laikomas bedarbiu. Darbo birža pateikia tokią bedarbio sampratą: bedarbiu laikomas darbingo amžiaus asmuo, neturintis darbo, užsiregistravęs darbo biržoje, vykdantis aktyvią darbo paiešką. Statistikos departamentas taip pat tiria bedarbystės paplitimą, tačiau naudoja ne bedarbio, o nedirbančio žmogaus sampratą. Į nedirbančiųjų skaičių patenka visi apklausos metu pasisakę esantys bedarbiais (neatsižvelgiant į tai, ar jis registruotas darbo biržoje, ar ne, ar aktyviai ieško darbo, ar ne).Todėl respublikinės darbo biržos ir statistikos departamento pateikiami duomenys apie bedarbystės lygį yra skirtingi. Pvz.: 1994 m. respublikinės darbo biržos duomenimis bedarbystės lygis siekė 3.8% , o statistikos departamento atliktas tyrimas rodė tą lygį esant net 14% . Prie viso to dar reikia paminėti neseniai mūsų visuomenėje atsiradusį fenomeną – juodąją darbo rinką (neoficialų darbą). Tai reiškia, kad nėra jokių raštiškų darbininko ir darbdavio susitarimų, nemokami mokesčiai ir socialinis draudimas, negarantuojamas darbo saugumas ir atlyginimas už darbo metu galimas traumas. Be to į juodąją darbo rinką gali būti įsitraukę tiek užsiregistravę darbo biržose, tiek jose neregistruoti asmenys. Galima ir tokia situacija, kada žmogus yra oficialiai registruotas darbo biržoje kaip bedarbis, gauna bedarbio pašalpą, bet tuo pačiu yra užimtas juodojoje darbo rinkoje. Tai galima paaiškinti politinės, ekonominės situacijos nestabilumu, neoficialaus darbo kontrolės ir apskaitos nebuvimu. Įvairiais duomenimis nuo 150 iki 600 tūkstančių žmonių yra įtraukti į neoficialią darbo rinką.

3. DARBO RINKOS STRUKTŪRA IR JOS ĮSTAIGOS

Lietuvoje susiformavo specifinė darbo rinkos struktūra, kuri nuo tradicinės užimtumas _ nedarbas) skiriasi tuo, kad joje yra dar du segmentai: paslėptas nedarbas ir neoficialus užimtumas. Tai būdinga ir kitoms Europos šalims, bet mažesniu mastu. Paslėptas nedarbas, o ypač neoficialus užimtumas, labiausiai paplito buvusios Sovietų Sąjungos šalyse. Lietuvoje paslėptas nedarbas ir neoficialus užimtumas apima 15_20% ekonomiškai aktyvių gyventojų.Paslėptas nedarbas ir neoficialus užimtumas sudaro nekontroliuojamą darbo rinkos dalį. Dėl šios priežasties labai sunku įvertinti darbo rinkos priemonių efektyvumą bei realizuoti bendras socialinės politikos priemones. Lietuvoje gyventojai dažnai registruojasi darbo biržoje ne iš tiesų ieškodami darbo, bet vien norėdami gauti atitinkamą pažymėjimą, leidžiantį jiems pretenduoti į tam tikras socialines išmokas ar lengvataŠiuo metu Lietuvoje yra žymiai pagerėjusios darbo rinkos funkcionavimo sąlygos, skatinančios gyventojų užimtumą. Tai liudija darbo rinką apibūdinantys rodikliai: išaugo darbo jėgos paklausa, sumažėjo bedarbių, taip pat ilgalaikių bedarbių skaičius, sumažėjo nedarbo lygis bei jo teritorinė diferenciacija. Juntamai pagerėjus verslo sąlygoms ir bendrai ekonominei padėčiai, per šiuos metus darbdaviai teritorinėse darbo biržose užregistravo 145 tūkst. laisvų darbo vietų. Į jas, taip pat ir ankščiau užregistruotas darbo vietas, tarpininkaujant teritorinėms darbo biržoms buvo įdarbinta 148 tūkst. asmenų arba vidutiniškai 11,4 tūkst. kas mėnesį. Aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse dalyvavo 123,7 tūkst. bedarbių. Tai įgalino juos lanksčiau prisitaikyti prie kintančios darbo rinkos sąlygų, padidino jų įsidarbinimo galimybes.2001 metais didžioji dalis (apie 84 proc.) naujų darbo pasiūlymų buvo užregistruota privačiame sektoriuje, 83 proc. – smulkiojo ir vidutinio verslo (iki 200 dirbančiųjų) įmonėse. Didesnėse negu 500 dirbančiųjų įmonėse darbo vietų pasiūla sudarė 7 proc.

2002 metų liepos 1 d. teritorinėse darbo biržose buvo įregistruota 29 tūkst., arba 13,7 proc., bedarbių mažiau lyginant su praėjusiųjų metų tuo pačiu laikotarpiu. Ilgalaikių bedarbių taip pat įregistruota apie 8 tūkst. mažiau.

Lietuvos darbo rinkos struktūrą galima pavaizduoti taip:Oficialiairegistruoti, gaunabedarbio pašalpą.

Neoficiali bedarbystė.(trumpasdarbo laikas, priverstinės atostogos,niekada neregistruoti darbo biržoje)

Neoficiali darbo rinka. Juodoji darbo rinka.Firmos , nemokančios mokesčių ir socialinio draudimo

a) Darbo biržaTam, kad sureguliuoti Lietuvoje darbo rinką 1991 m. kovo mėn. 1 dieną savo veiklą pradėjo Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Kurią sudaro Respublikinė ir 46 teritorinės darbo biržos. Viena iš dabartinės darbo rinkos problemų yra nedarbas. Lietuvos darbo birža – valstybinė institucija kuri teikia nemokamas paslaugas ir informaciją visiems darbo rinkos subjektams: bedarbiams ir dirbantiems asmenims kurie ieško darbo arba nori keisti darbą bei darbdaviams. Lietuvos darbo birža, įgyvendindama valstybines užimtumo garantijas darbo rinkoje, padeda ieškantiems darbo asmenims įsidarbinti ne tik Lietuvoje, bet ir kai kuriose užsienio šalyse legaliai, aprūpina darbdavius reikiama kvalifikuota darbo jėga, darbo biržoje registruotus asmenis įtraukia į gyventojų užimtumo programas: profesinį bei prevencinį mokymą, perkvalifikavimo bei kvalifikacijos kėlimo kursus, savo verslo organizavimą, įdarbinimą į užimtumo fondo remiamus arba viešuosius darbus, subsidijuojamų darbo vietų steigimą, darbo klubų veiklą, moka bedarbiams pašalpas. Valstybinėje darbo biržoje registruotiems bedarbiams yra suteikiamos lengvatos gaunant patentus. Visuomeniniais pagrindais prie visų darbo biržų veikia trišalės komisijos, kurias sudaro: profesinės sąjungos, darbdaviai bei valstybės valdymo organų atstovų. Trišalė komisija periodiškai nagrinėja šalies bei teritorijų gyventojų užimtumo klausimus.

b) Darbo rinkos mokymo tarnybaŠiuo metu šalyje veikia penkiolika Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos reguliavimo sferoje esančių darbo rinkos mokymo centrų, turinčių filialus ar punktus kituose miestuose.

Pagrindinės darbo rinkos mokymo centrų veiklos kryptys – suaugusiųjų profesinis mokymas, perkvalifikavimas, kvalifikacijos tobulinimas. Tai suteikia žmogui galimybę pakelti profesinį lygį, išmokti naujo amato, įgyti darbo patirties. Mokytis priimami darbdavių ir darbo biržų siųsti asmenys, o taip pat savarankiškai besikreipiantys žmonės. Bedarbių mokymą finansuoja darbo birža iš Užimtumo fondo lėšų. Savarankiškai atvykusiajam – už mokslą reikia mokėti pačiam.Centruose mokoma pagal formalias ir neformalias darbo rinkos mokymo programas. Išklausius mokymo programą, laikomi egzaminai. Juose dalyvauja profesijos mokytojai ir darbdaviai. Baigusieji formalias mokymo programas, įtrauktas į studijų ir mokymo programų registrą, gauna valstybės pripažintą pažymėjimą, kuris liudija apie suteiktą kvalifikaciją arba gebėjimą atlikti konkretų darbą. Asmenys, baigę neformalias mokymo programas (modulius), gauna neformalaus mokymo pažymėjimą. Mokymo centruose taikomos įvairios mokymo formos –teorinis ir praktinis mokymas, laboratoriniai darbai ir vis populiarėjantis nuotolinis mokymas bei mokymasis eksternu. Mokymosi trukmė pagal darbo rinkos mokymo programas yra ne ilgesnė kaip 10 mėnesių. Tai lemia pasirinktos mokymosi programos trukmė. Darbo rinkos mokymo centrai atlieka svarbų vaidmenį mažinant nedarbą, didinant žmonių užimtumą, teikiant aukštos kokybės mokymo paslaugas, tenkinant darbo rinkos, darbdavio ir paties darbuotojo švietimo ir profesinio mokymo poreikius.Darbo rinkos mokymo centrų teikiamų profesinio mokymo paslaugų kokybę užtikrina patirtis ir kompetencija, kvalifikuotas personalas, stipri mokymo bazė, dalyvavimas tarptautiniuose projektuose ir glaudus bendradarbiavimas su socialiniais partneriais.Darbo rinkos mokymo centruose rengiami paklausių profesijų specialistai, todėl daugelis baigę mokslus sėkmingai įsidarbina. Lietuvoje yra įsikūrusios ir privačios įdarbinimo agentūros. Jos Lietuvos darbo rinkoje užsiima tik asmenų įdarbinimu Lietuvoje bei užsienyje, įdarbinimas užsienyje dažniausiai būna nelegalus. Ir šios įdarbinimo agentūros dažniausiai neatsako už tai kas jų klientų laukia užsienyje. Kadangi socializmo laikotarpiu visi Lietuvos piliečiai turėjo garantiją į darbą. Nepriklausomai nuo to koks buvo išsilavinimas: pradinis, pagrindinis, vidurinis, profesinis, aukštesnysis ar aukštasis. Tad nelabai buvo suinteresuoti tuo, kad turėti aukštesnį išsilavinimą ar didesnę kvalifikaciją.Todėl dauguma Lietuvos asmenų buvo nepasiruošę naujiems darbo rinkoje pokyčiams. Kai kiekvienas asmuo yra pats atsakingas už tai, kad įsidarbintų. Tuo labiau, kad darbdaviai pageidauja išsilavinusių, aukštos kvalifikacijos darbuotojų.Nors kai kurie darbdaviai diskriminuoja jaunus tik ką baigusius mokymo įstaigas ir be darbinės patirties asmenis, bei vyresnio amžiaus panašiai nuo 35 – 40 metų moteris ir nuo 50 – 55 metų vyrus. Vyresnio amžiaus asmenys sudaro didžiąją daugumą ilgalaikių bedarbių (tai asmenys kurie darbo biržoje registruoti ilgiau kaip 2 metus).

c) Darbo rinkos įstaigų: Lietuvos darbo biržos ir Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos tikslai ir uždaviniai

Tikslai: • didinti įgyvendinamų darbo rinkos politikos priemonių efektyvumą; • gerinti bedarbiams ir darbdaviams teikiamų paslaugų kokybę; • mažinti ilgalaikį nedarbą.Uždaviniai:• sumažinti galimą vidutinį metinį nedarbo lygį 1,1-1,3 proc.;• sumažinti vidutinį metinį ilgalaikių bedarbių skaičių 4 proc. punktais;• pasiekti, kad įsidarbintų neterminuotam darbui: pasibaigus užimtumo fondo remiamiems darbams – 60-70 proc.; per 90 dienų baigus darbo rinkos profesinį mokymą – 75-80 proc.; • užpildyti per sutartą su darbdaviais laikotarpį 80 proc. laisvų darbo vietų.

4. SITUACIJA LIETUVOS DARBO RINKOJE

a) Besikreipiančių bedarbių skaičius 2001 – 2004 metais

2004 m, kaip ir kasmet, žymiai padaugėjo besiregistruojančių teritorinėse darbo biržose bedarbių. Per sausį įsiregistravo 24,6 tūkst. bedarbių, 7,3 tūkst. arba 42,2 proc. daugiau negu 2003 m. gruodžio mėnesį. Tačiau, lyginant su 2003 m. sausio mėnesiu, bedarbių registruota beveik 2 tūkst. arba 7,5 proc. mažiau.

Iš 2004 m. sausio mėnesį registruotų bedarbių 45,7 proc. sudaro moterys ir 54,3 proc. – vyrai. Lyginant su gruodžiu, besiregistruojančių vyrų bedarbių skaičius išaugo 35,5 proc., o moterų 51,0 proc. Asmenys iki 25 m. amžiaus sudarė 16,4 proc., o priešpensinio amžiaus – 5,6 proc. Daugiau nei 32 proc. bedarbių neturi profesijos, per 40 proc. turi ilgesnę negu vienerių metų darbo pertrauką, beveik kas vienuoliktas nėra dirbęs.Tik kas ketvirtas – penktas bedarbis į darbo biržą kreipėsi pirmą kartą. Iš 19,0 tūkst. pakartotinai registruotų bedarbių kas ketvirtas kreipėsi į darbo biržą antrą kartą per vienerių metų laikotarpį.

Registruotas nedarbas – 8,0 proc. darbingo amžiaus gyventojų Nuo 2004 m. sausio mėnesio darbo rinkos pokyčiams įvertinti ir gyventojų socialinių -demografinių grupių nedarbo palyginamumui pagal teritorijas, registruotas nedarbo lygis pradėtas skaičiuoti nuo darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus. 2004 m. vasario 1 d. šalyje buvo įregistruota 167 tūkst. bedarbių. Tai 8,1 tūkst. daugiau negu sausio 1 d., bet 30,3 tūkst. mažiau negu prieš metus. Registruotas nedarbo lygis, skaičiuojamas nuo darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus, 2004 m. sausio mėnesį šalyje išaugo iki 8,0 proc., mėnesio pradžioje buvo 7,7 proc. Praeitų metų vasario 1 d. registruotas nedarbas šalyje, skaičiuojant nuo darbingo amžiaus gyventojų, siekė 9,6 proc. ir sausio mėnesį taip pat augo 0,3 punkto.

b) Didžiausios įsidarbinimo galimybės:

• Pakuotojams rankiniu būdu ir kitiems nekvalifikuotiems apdirbimo pramonės darbininkams• Nekvalifikuotiems pastatų statybos darbininkams• Kitiems, niekur kitur nepriskirtiems, verslo specialistams :prekybos, pardavimų, transporto, turizmo, nekilnojamojo turto, reklamos vadybininkams• Lengvųjų automobilių, taksi ir furgonų vairuotojams• Viešbučių, biurų ir kitu įstaigų pagalbiniams darbininkams, valytojams ir kambarinėms• Parduotuvių pardavėjams ir prekių demonstruotojams• Kiemsargiams ir susijusiems darbininkams• Kitiems, niekur kitur nepriskirtiems, apsaugos darbuotojams• Staklių derintojams ir derintojams operatoriams• Draudimo agentams• Durininkams, sargams, budėtojams ir susijusių profesijų darbuotojams• Produktų gamybos ir paslaugų padalinių vadovams• Sandėliavimo tarnautojams• Įrankininkams ir susijusių profesijų darbininkams• Variklinių transporto priemonių mechanikams ir derintojams• Filologams ir vertėjams• Išnešiojamosios prekybos ir prekybos telefonu agentams• Orlaivių variklių mechanikams ir derintojams• Namų ruošos pagalbininkams ir valytojams

c) Nedarbo lygis

Antrus metus mažėja registruotas nedarbo lygis. Vidutinis metinis 2003 metais nedarbo lygis šalyje buvo 10,3 proc. tai vienu procentiniu punktu mažiau negu 2002 metų rodiklis.

Nedarbo lygis, proc. 2002-01-01 2003-01-01 2004-01-01Šalyje 12,9 10,9 9,8Moterų 12,2 10,8 10,5Vyrų 13,5 11,0 9,0Jaunimo 18,7 13,4 11,8

2003 m. IV ketvirčio pabaigoje aukščiausias nedarbo lygis buvo užfiksuotas Druskininkų (22,2 proc.), o mažiausias Trakų (5,1 proc.) darbų biržų aptarnaujamose teritorijose.

2004 m. sausio 1 d. didžiausiuose šalies miestuose registruotas nedarbo lygis buvo: Vilniuje – 5 proc., Kaune – 6,9 proc., Klaipėdoje – 8,3 proc., Šiauliuose – 8,1 proc. ir Panevėžyje – 10,5 proc.

Nedarbo lygio pokyčiai• IV ketvirtyje vyrų vidutinis nedarbas, lyginant su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, sumažėjo 1,6 punkto, o moterų – 0,5 punkto. • Jaunimo vidutinis nedarbas sumažėjo 1,4 punkto. • Bendras nedarbo lygis sumažėjo 1,1 punkto.

d) Darbo pasiūlos tendencijos

Darbo jėgos pasiūla nežymiai padidėjo – lyginant su 2002 m. IV ketvirčiuPer IV ketvirtį , tūkst. 2002 2003Įregistruota bedarbių, iš jų: 57,9 58,0moterų 25,1 26,9vyrų 32,8 31,0jaunimo 12,1 11,7be profesinio mokymo 24,6 19,1priešpensinio amžiaus 3,0 3,4pirmą kartą pradedančių darbinę veiklą 7,4 7,2iš naujo (po 1 m.) siekiančių darbinės veiklos 22,5 23,6neseniai (iki 1 m.) praradusių darbą 28,0 26,0darbo rinkoje papildomai remiamų bedarbių 20,8 21,0

Darbo jėgos pasiūlos pokyčiai per ketvirtįPadaugėjobedarbių moterų – 1,8 tūkst.,priešpensinio amžiaus bedarbių (5 m. iki pensijos) – 0,4 tūkst.,papildomai remiamų bedarbių – 0,2 tūkst.Sumažėjo bedarbių vyrų – 1,8 tūkst.,jaunų bedarbių – 0,4 tūkst.,pirmą kartą pradedančių darbinę veiklą (t.y. prieš tai niekur nedirbę) – 0,2 tūkst.,bedarbių be profesinės kvalifikacijos –5,5 tūkst.

e)Bedarbių struktūra2004 m. sausio 1 d. darbo biržose įregistruota 158,8 tūkst. bedarbių – 32,3 tūkst. mažiau negu prieš metus.IV ketv. pabaigoje, tūkst. 2001 2002 2003Bedarbių skaičius, iš jų: 224,0 191,1 158,8moterų 106,4 96,1 85,1vyrų 117,6 95,0 73,7jaunimo 28,7 21,7 17,2priešpensinio amžiaus 17,3 14,5 14,1ilgalaikių bedarbių 74,5 58,4 40,8Bedarbių struktūros pokyčiai• Bedarbių vyrų užregistruota žymiai mažiau negu moterų (atitinkamai 46,4 ir 53,6 proc.) • Jaunų bedarbių dalis sumažėjo 0,6 punkto (iki 10,8 proc.) Sumažėjo ilgalaikių bedarbių dalis 4,8 punkto (iki 25,7 proc.)

5. DARBO RINKOS SITUACIJA JURBARKO RAJONEa) Darbo jėgos pasiūla ir pokyčiai

2004 m. sausio mėnesį Jurbarko darbo biržoje registravosi 404 bedarbiai. Lyginant su 2003 m. gruodžio mėn. darbo jėgos pasiūla padidėjo 33,9 proc., lyginant su 2003 m. sausio mėnesiu darbo jėgos pasiūla sumažėjo 6,4 proc. (per 2003 m. sausio mėnesį darbo biržoje registravosi 430 bedarbių

2004 m. sausio mėnesį: Įregistruota bedarbių 404 Įdarbinta bedarbių 175– iš jų, pagal neterminuotas darbo sutartis 131– Paskirta bedarbio pašalpų 37– Įregistruota naujų laivų darbo vietų 146– – iš jų neterminuotam darbui 102– Nukreipta į aktyvias darbo rinkos politikos programas 202

Bedarbių skaičiaus dinamika 2002 m. – 2004 m.

c) Darbo jėgos paklausa

Per 2004 m. sausio mėn. Jurbarko darbo biržoje užregistruotos 146 naujos darbo vietos, iš jų 44 – terminuotam darbui. Tarp įdarbintų per sausio mėnesį moterys sudarė 44,7 proc., jaunimas – 17,6 proc., ilgalaikiai bedarbiai – 26 proc.

Užregistruotos naujos laisvos darbo vietos 2002 – 2004 m.

Užregistruota per 2004 m. sausio mėnesį bedarbių, kurie turi mažesnę nei 1 m. darbo pertrauką, pagal veiklos sritį

6. UŽIMTUMO DIDINIMO 2001 – 2004M. PROGRAMA

Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 metų programa apibrėžia užimtumo ir darbo rinkos politikos strateginius tikslus, numatančius įveikti užimtumui ir darbo rinkai daromus neigiamus struktūrinės ūkio reformos ir išorės poveikio padarinius, didinti gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą ir subalansuoti darbo rinką. Programoje numatytos penkios svarbiausios nedarbo mažinimo politikos įgyvendinimo kryptys:  darbo vietų kūrimo sistemos plėtojimas (darbo vietų sistemos plėtra, vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimas);  užimtumo rėmimo tobulinimas (darbo rinkos politikos aktyvinimas, užimtumo gebėjimų didinimas, profesinio rengimo tobulinimas, užimtumo ir socialinės sanglaudos stiprinimas); gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas (lanksčių darbo organizavimo ir apmokėjimo formų plėtojimas, darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas, struktūrinių pokyčių padarinių švelninimas);  lygių galimybių darbo rinkoje didinimas (visiems prieinamos darbo rinkos formavimas, vyrų ir moterų lygių galimybių darbo rinkoje užtikrinimas, asmenų su negalia rėmimas);  užimtumo politikos integralumo didinimas (užimtumo ir darbo rinkos valdymo sistemos tobulinimas, institucinės darbo rinkos sistemos stiprinimas ir pertvarkymas, atviros darbo rinkos formavimas, privačių įdarbinimo agentūrų sistemos plėtojimas).

Aktyvios bei pasyvios darbo rinkos politikos priemonėsAktyviomis bei pasyviomis darbo rinkos politikos priemonėmis siekiama suteikti bedarbiams laikino užimtumo galimybes, sudaryti sąlygas įgyti būtinos darbinės patirties, padėti palaikyti esamą kvalifikaciją, ją patobulinti arba įgyti naują paklausią darbo rinkoje profesiją

Bedarbio pašalpaPasyvi darbo rinkos priemonė yra laikina materialinė parama asmenims, netekusiems darbo. Bedarbio pašalpa mokama kas mėnesį, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį. Į bedarbio pašalpos mokėjimo laikotarpį neįskaitomas laikas, kai bedarbis dirbo viešuosius darbus, Užimtumo fondo remiamus darbus arba mokėsi pagal profesinio mokymo programas. Bedarbio pašalpos dydis siejamas su valstybiniu privalomuoju socialinio draudimo stažu bei darbo netekimo priežastimis. Minimali bedarbio pašalpa – 135 Lt, t.y. valstybės remiamų pajamų dydžio. Maksimali pašalpa – 250 Lt, t.y. dviejų minimalių pragyvenimo lygių dydžio. Bedarbiams iki senatvės pensijos amžiaus likus ne ilgiau kaip 5 metams, pašalpos mokėjimas pratęsiamas dar du mėnesius. 2002 m. sausio 9 d. įsigaliojusios Bedarbių rėmimo įstatymo pataisos pagerino priešpensinio amžiaus bedarbių socialinę apsaugą. Sunkiausiai darbo rinkoje integruojamiems priešpensinio amžiaus asmenims likus ne ilgiau kaip 2 metams iki senatvės pensijos amžiaus ir turintiems ne mažesnį kaip 15 metų valstybinio socialinio draudimo stažą sudaryta galimybė gauti priešpensinę bedarbio pašalpą. Jos mokėjimo laikotarpiu šiems asmenims netaikomos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, įsidarbinus – pašalpos mokėjimas sustabdomas. Ilgalaikių bedarbių rėmimas 2002 metų rugsėjo 26 d. įsakymu Nr.115 patvirtinta ,,Ilgalaikių bedarbių profesinių žinių ir praktinių įgūdžių atnaujinimo organizavimo ir vykdymo tvarka” , pagal kurią ilgalaikiams bedarbiams jų gyvenamojoje vietoje organizuojami trumpalaikiai iki vieno mėnesio trukmės mokymo kursai suteikiantys žmonėms žinių apie susidariusią padėtį ir kaip jai esant elgtis, taip pat supažindinant juos su profesijomis, kurias galėtų pasirinkti, pagilinti jau turimas žinias.Baigiamos rengti pirmosios trumpalaikės 20 populiariausių darbo rinkoje profesijų pažintinės programos. Jos leis ilgalaikiams bedarbiams atnaujinti žinias pagal turimą profesinį pasirengimą, įvertinti savo galimybes susirasti darbą arba suteiks žinių apie naują profesiją, jos įgijimo sąlygas. Kvalifikuoti profesinio mokymo specialistai ir psichologai dirbs su mažomis bedarbių grupėmis, bendrai ieškodami priimtinų nedarbo sprendimo būdų.Tokius profesinių žinių ir praktinių įgūdžių atnaujinimo kursus numatoma pirmiausia rekomenduoti bedarbiams, kurie juos baigę dirbtų užimtumo fondo remiamus darbus, viešuosius darbus arba lankytų grupinius užsėmimus darbo klubuose. Priklausomai nuo šių priemonių rezultatyvumo, tokio pobūdžio priemonių taikymą numatoma plėsti. Šių darbo rinkos politikos priemonių taikymas turėtų padėti žmonėms įgyti žinių apie padėtį darbo rinkoje, profesinę paklausą, sėkmingai integruotis į darbo rinką.

6. IŠVADOS. 2004-ŲJŲ METŲ DARBO RINKOS PROGNOZĖ

Lietuvos darbo birža, siekdama atskleisti darbo rinkos pokyčius, nuo 1995 m. kasmet atlieka darbo rinkos ateinančių metų prognozę, naudodamasi kartu su Švedijos nacionalinės darbo rinkos tarnybos ekspertais parengta metodika.2004-ųjų metų prognozė atlikta remiantis spalio – lapkričio mėn. vykdytos darbdavių apklausos rezultatais ir atsižvelgiant į darbo rinkos bei makroekonominių rodiklių pokyčius.2003 metais teritorinių darbo biržų specialistai atsitiktinės atrankos būdu apklausė 7,7 tūkst. darbdavių, kurių įmonėse dirba 0,5 mln. dirbančiųjų. Atsitiktinė darbdavių atranka vyko įvertinant jų pasiskirstymą pagal nuosavybės formas, ekonomines veiklas ir dirbančiųjų skaičių, išskiriant labiausiai besivystančias ūkio šakas, steigiančias, likviduojančias darbo vietas. Daugiausiai apklausta – 84 proc. privataus, 57 proc. – paslaugų sektoriaus bei 83 proc. – smulkaus ir vidutinio verslo darbdavių pas kuriuos dirba iki 250 darbuotojų.

 Užimtųjų gyventojų didėsPastaraisiais metais ekonomika auga greitėjančiais tempais. Ūkio augimą skatina spartus eksportas bei atsigaunanti vidaus paklausa. BVP augimo virš 6 proc. kasmetinė prognozė paremta prielaida, kad ekonominė plėtra Europoje palaipsniui spartės. Lietuvos verslas konkuruos ir vidaus ir išorės rinkose. ES finansinė parama didins BVP augimo tempus. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis augs spartėjančiais tempais.Mažės ekonomiškai aktyviausio amžiaus gyventojų skaičius. Rekordiškai padidėjęs užimtųjų skaičius 2002 metais, didės ir toliau. Jų skaičius per 2004 metus gali padidėti 16 tūkst. iki 1435 tūkst.

 Nedarbo lygis sumažėsĮvertinę ekonominių ir darbo rinkos rodiklių pokyčius bei gautus duomenis iš darbdavių prognozuojama, kad nedarbas mažės. Vidutinis nedarbo lygis 2004 metais turėtų sumažėti iki 9,5 – 9,8 proc., kai tuo tarpu 2003 metais buvo 10,3 proc. – kokį ir buvome prognozavę. Toks nedarbo lygis buvo beveik prieš penkis metus. Prognozuojamas sezoninis nedarbo lygio sumažėjimas iki 8,5 – 8,8 proc. birželio-rugpjūčio mėn.2004 metų pabaigoje teritorinėse darbo biržose įregistruotų bedarbių skaičius gali sumažėti dar apie 15 tūkst. ir siekti 140 – 145 tūkst. Neliks savivaldybių, kurių teritorijose nedarbo lygis viršytų 20 proc.Vidutinis metinis nedarbo lygis sumažės visose apskrityse ir 54 savivaldybių teritorijose. Didžiausias nedarbo lygio sumažėjimas – virš 1,0 proc. punkto prognozuojamas Panevėžio, Šiaulių ir Tauragės apskrityse. Aukščiausias nedarbas 2004 metais išliks Druskininkų savivaldybėje, tačiau čia jis sumažės 3 proc. punkto ir neviršys 20 proc.Didžiuosiuose miestuose nedarbo lygis sumažės nuo 0,2 proc. punkto Vilniuje, Kaune iki 1,7 proc. punkto Panevėžyje. Klaipėdoje išliks nepakitęs.  Didžiausias – jaunimo nedarbasJaunimo vidutinis metinis nedarbo lygis 2004 metais prognozuojamas apie 13,2 proc. – aukščiausias tarp kitų bedarbių grupių. Moterų nedarbas – 10,7 proc. aukštesnis negu vyrų – 9,2 proc. Darbo vietų steigimas bus spartesnis nei likvidavimasJau treti metai prognozuojamas teigiamas darbo vietų balansas. 2004 metais numatoma įsteigti beveik 47 tūkst., o likviduoti apie 10 tūkst. darbo vietų. Steigiamų darbo vietų balansas – 37 tūkst. – aukščiausias per vykdomų prognozių laikotarpį.Pagrindiniais darbo vietų steigėjais bus paslaugų sektoriaus – 50,5 proc. bei smulkaus ir vidutinio verslo – 75 proc. įmonės.Daugiau darbo vietų įsteigti negu likviduoti numato pramonės, statybos bei paslaugų, o likviduoti negu įsteigti – žemės ūkio sektorių darbdaviai.

 Daugiausia prognozuojama įsteigti darbo vietų pramonėje: maisto produktų gamybos, medienos gaminių, drabužių siuvimo, elektroninių įrenginių, metalo dirbinių.paslaugose: didmeninės ir mažmeninės, prekybos verslo paslaugų, transportavimo kompiuterių, informacinių, technologijų finansinio, tarpininkavimo

 Daugiausia prognozuojama likviduoti darbo vietų tekstilės gaminių sveikatos priežiūros, odos ir odos dirbinių, švietimo

 Didės kvalifikaciniai reikalavimai darbo jėgaiPer 2004 metus prognozuojama įregistruoti apie 130 –135 tūkst. naujų darbo pasiūlymų, kaip ir ankstesniais 2001-2003 metais. Išaugs kvalifikuotos darbo jėgos paklausa, ir visų pirma darbui statybos, transporto, konsultavimo, verslo paslaugų, informacinių technologijų, elektronikos ūkio sektoriuose bei smulkaus ir vidutinio verslo įmonėse.  Darbo rinkoje bus aktuali darbdavių aprūpinimo kvalifikuota darbo jėga problemaBedarbių struktūroje išliks didelė nepasirengusių darbo rinkai ir turinčių nepaklausias darbo rinkoje profesines kvalifikacijas, be profesinio mokymo dalis. Augs be darbo įgūdžių bedarbių dalis. Du trečdaliai darbo jėgos pasiūlos – pakartotinai besikreipiantys į darbo biržas, nesugebėję joje įsitvirtinti.

Literatūra:

1. Lietuvos ekonominė ir socialinė raida. – 1996m. sausio – gruodžio mėn.,- V.: Statistikos departamentas prie LRV., 19972. Lietuvos demografiniai pokyčiai ir gyventojų politika.- V.: 19953. Finansų ministerijos Ekonominės plėtros perspektyvų 2003 – 2006 metais duomenys4. www.ldrmt.lt/mod/klasifikatorius 5. Žin., 2001, Nr. 40-14046. http://www.darborinka.lt/7. Žin., 2002, Nr.2-518. Žin., 2002, Nr.96-42249. www. Std.lt10. www.socmin.lt