Skurdas

Daugelis jaunuolių visame pasaulyje vienas kito ir savęs klausia: ar yra kokia nors viltis mūsų ateičiai? Kaip galime nuo nerimo eiti prie pasitikėjimo?
Mūsų visuomenės kartais patiria sukrėtimų. Žmonijos ateitis, kai nuolat didėja skurdas, neaiški. Kenčia daugybė vaikų, nutraukti santykiai žeidžia širdis.
Ir vis dėlto ar nematome, jog net labiausiai bauginančiose pasaulio situacijose kyla nepaneigiamos vilties ženklai?
Skurdas, mano nuomone, viena iš didžiausių pasaulio problemų. Ko gero,
daug didesnė problema, negu Sadamas Huseinas ar Al Qaeda. Su juo kovoti
reikia būtinai, bet kaip? Neturiu beveik jookios patirties kovoje su
skurdu. Nemanau, kad galėčiau pasakyti ką protingo ir naujo, kas būtų
verta susidomėjimo. Vienintelis dalykas, kurį kai kada tikrai galiu,
tai padėti tiems žmonėms, kurie yra arti manęs, kuriuos pažįstu. Tai gali
beveik kiekvienas.Bet mano manymu, padėti daug lengviau, kai žmogų pažįsti. Ir daug labiau tada norisi padėti. O nepažįstamiems padėti daug sunkiau. Pvz., jei vaikas manęs prašo centų Laisvės Alėjoje, aš nelabai noriu duoti. Tada neaišku, ar tie mano duoti centai jam padės, o gal, priešingai, pakenks? Aišku, kad skkurstantis žmogus “su ryšiais” yra geresnėje padėtyje, negu
skurstantis “be ryšių”. Jei žmogus skursta ir dar yra vienišas, tai jau
skurdas kvadratu, ar ne? Na tarkim aš padėsiu savo pažystamiems ir artimiems žmonėms lipti iš skurdo, bet juk negaliu pasirūpinti visais.Kam tada li

ieka kiti?Visų pirma tai jiems patiems, ir jų suvokimui, kad reikia kažką daryti.O mes, jaunimas, tik galime padėti tai suprasti, jiems įrodyti.
Tai ne aš, o visuomenė turi rūpintis tais beglobiais vaikais. Reikia išsiaiškinti, kodėl tie vaikai užuot sėdėję gatvėjė ir valkatavę, neina į mokyklą. Juk galimybės yra. Valstybė užtikrina nemokamą pradinį, pagrindinį bei vidurinį išsilavinimą, pirminį profesinį rengimą visiems. Pagal įstatymą privalomas mokymasis iki 16 metų. Bet visi žinome, kad yra tai atmetančių vaikų, šeimų. Kodėl? Ar pakanka mums tolerancijos vadinamiems “nemoksliems”? Ar gebame aprėpti visus pajėgius mokytis, kitaip sakant, visus be išimties? O gal lietuviškas “dosnumas” turi ir kitą pusę – kartais pykstame ant tų, kurie nuo mūsų pasiūlos nusisuka. Tai žmogiška. Tačiau manau, kad taip pat žmogiša padėti pyktį į šalį. Jaustume diidelį palengvėjimą be išsisukinėjimo pripažinę, kad dalis moksleivių meta pagrindinę mokyklą ir kad nelabai tiksliai žinome kiek. Pripažinę, kad auga vis daugiau vaikų, kuriems dėl savo elgesio vis vien, nes jų ateitis tarsi iš anksto parduota, būsime priartėję prie sprendimų priėmimo slenksčio. Tam dar jį peržengti trūksta vieno pripažinimo – kad esame už juos atsakingi. Vaikai patys nenori mokytis? Taip, dauguma nenori. Tada tenka kalbėti apie elementarų vaiko susivokimą, kad mokykla jam vertinga – kad joje vyksta būtent tas mokymasis, kuris gyvenime pr
ravers. Vaikams reikia artimiausiai aplinkai atviros mokyklos , o ne tokios, kuri neigia mūsų vaikų kasdienybę deklaracijomis, verčiančiomis susidvejinti – suskaldyti į tai, kas kalbama mokykloje ir vyksta aplinkui. Jeigu sykį vaikas pajus, kad santykiai mokykloje ir mokymosi turinys autentiški – atliepia jo tikrovę, tik tuomet bus galima pasiūlyti tą tikrovę peraugti ir lenkti gėriui. Tuomet reikia jiems įrodyti kuo dėta pagrindinė mokykla. Tuo, kad ji rengia kiekvieną žmogų kurti savo likimą, kad netaptų jo bejėgiu žaisleliu. Įgalina ir įpareigoja atvirai kalbėti, plačiai žvelgti ir kūrybiškai bendradarbiauti ieškant sprendimų. Nederėtų pamiršti, kad trokšdami laisvės su ja įsigijome ir jos sesę – prievolę skiepytis prieš pasyvumą. Tėvai privalo vykdyti prievolę skiepyti savo vaikus. Namie ir mokykloje, mieste ir kaime, turte ir skurde ugdyti neabejingus žmones. Patys vaikai turi suprasti, kad lankydami mokyklą jie gauna mokėjimo mokytis žinių ir sąlygų mokytis visą gyvenimą. Pagaliau reikia skatinti verslumo bei veržlumo impulsus, vertinti norą ir puoselėti įprotį planuoti ateitį bei pasirengimą spręsti nepažįstamas, netikėtai iškilusias problemas. Tai reikalauja naujo ugdymo kokybės šuolio.
Studentai yra išskirtinis visuomenės sluoksnis, kuriam daugelyje sričių suteikiama įvairių lengvatų, atsiveria perspektyvos, naujos galimybės kurti savo ateitį. Tačiau stereotipinė nuomonė apie linksmą ir lengvą “studentišką” gyvenimą keičiasi, kadangi aukštasis mokslas jaunimui darosi vis sunkiau pasiekiamas. Šiandieną studentų si
ituacija komplikuojasi: dauguma jaunų žmonių ne vien mokosi tam, kad galėtų dirbti, bet dirba tam, kad galėtų mokytis. Valstybė turėtų bent jau padėti, sumažinti tuos laiptus į aukštają mokyklą. Kad ji būtų lengviau pasiekiama, tiek turtingam, tiek neišgalinčiam susimokėti už mokslą. Juk jie vienodai nori siekti ateities savjonių, ir mokslo aukštumų.
Aš pati viena nežinau ka būtent reiktų daryti, kad mažėtų skurdas.Jei ir žinočiau viena to padaryti neįtengčiau. Tačiau tam tikslui susivienijęs jaunimas gali pasiekti labai daug. Ir visų pirma tai reikia stengtis, kad tas jaunimas mokytusi, tobulėtų. Kad tie gatviniai vaikai, ar net pagaliau tie, kurie tingi mokytis suprastu del ko mokosi ir kam. Dėl savęs ir tikrai ne dėl ko kito. Turime jiems įskiepyti pagrindinį dalyką, kad tik nuo jų priklauso ne tik jų pačių, bet ir visuomenės ateitis. Ir belieka viltis, kad jie tai supras ir jų dėka mažės skurdas, arba bent jau nustos didėti.

Leave a Comment