VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS
VERSLO VADYBOS FAKULTETAS
SOCIALINĖS EKONOMIKOS IR VADYBOS KATEDRA
CENTRINIS BANKAS IR KOMERCINIAI BANKAI. BANKŲ VEIKLOS PRINCIPAI IR YPATUMAI
Referatas
Vilnius, 2015
1. Įvadas
Bankai atlieka didelį vaidmenį kiekvienos šalies ekonomikoje. Tai specialūs ekonominiai institutai, teikiantys laikinai esančias laisvas lėšas ir santaupas, teikiantys kreditą, tarpininkaujantys piniginiuose atsiskaitymuose, leidžiantys apyvarton pinigus, vertybinius popierius, atlikinėjantys atsiskaitymus ir kitas funkcijas. Visų šalių ekonomiką iš dalies įtakoja stabili bei patikima bankų veikla, nes būtent bankai vykdo ir formuoja šalies finansinę politiką. Bankai yra svarbiausi šalies ūkio centrai, kurie leidžia pinigus į „ekonominį gamybos darbą“, jie yra šalies ūkio smegenys, kurie, leisdami pinigus, žiūri, kad jie dirbtų planingą, šalies ūkiui naudingą ir pelningą kūrybinį darbą. Tad, kas vartoja bankinius pinigus, tas kartu prisideda formuojant šalies ūkio kūrybinį procesą.
Bankų vaidmuo svarbus tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims bei valstybinėms institucijoms, planuojant ar sprendžiant klausimus susijusiais su pinigais. Skirtingai nuo gamybos įmonių, bankai tiesiogiai negamina materialių vertybių, jie tik aprūpina ūkio ir finansų subjektus finansiniais ištekliais ir racionaliai organizuoja jų srautus.
Norint užtikrinti efektingą bankų veiklą, finasinę padėtį šalies ekonomikoje, bankai skirstomi į tam tikrus tipus, veikia pagal nustatytus reikalavimus bei šalies priimtus įstatymus. Tik stipriai suformuota bankinė sistema leidžia racionaliai nuspręsti kaip efektingai vykdyti pinigų politiką.
Bankai, reaguodami į išorinę aplinką ir joje vykstančius pokyčius, atitinkamai transformuoja savo veiklą, keičia organizacines struktūras, kuria ir diegia naujus produktus bei paslaugas, plečia rinkas. Pagal veiklos pobūdį bankai skirstomi į:
1. Centrinį bankąi – vadinamąjį pirmos eilės arba bankų bankąs;
2. Komercinius bankus (Lietuvos Respublikoje tai – kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę).
Darbo tikslas: Išanalizuoti bankų tipus, jų kvalifikaciją bei veiklą.
Darbo uždaviniai: 1) Apžvelgti centrinių ir komercinių bankų ypatybes, bei jų funkcijas. 2) Apžvelgti centrinio, bei komercinių bankų veiklą Lietuvoje. 3) Pateikti išvadas.
2. Centrinių bankų esmė ir atsiradimas.
Centrinis bankas, tai valstybinis bankas, kuris vykdo valstybės pinigų politiką, atlieka nacionalinės valiutos emisiją, valdo oficialiąsias tarptautines atsargas, atlieka vyriausybės fiskalinio agento funkciją, reguliuoja kredito institucijų veiklą.
Centriniai bankai yra valstybės įstaigos, nesirūpinančios savo pelno maksimaliu didinimu. Jų tikslas – rūpintis visa ekonomika. Svarbiausios centrinio banko funkcijos – ekonomikos reguliavimas, vykdant pinigų politiką, bei bankų banko funkcija. Šios funkcijos pavertė centrinį banką nacionalinės bankų sistemos centru. Jo darbą lemia faktas, kad šalies ekonomika grindžiama vadinamaisiais centrinio banko pinigais. Šie pinigai reikalingi bankams, kad galėtų savo klientams išmokėti grynuosius pinigus. Kredito įstaigos joms reikalingus pinigus gali gauti iš centrinio banko. Pastarasis nuolat analizuoja pinigų kiekio augimą bei stebi kainų kaitą, ir, atsižvelgdamas į jų pokyčius, taiko pinigų politikos priemones.
Pinigų politika veikia šalies palūkanų bei kainų kaitą ir kontroliuoja pinigų apimtį, t. y. visų apyvartoje esančių pinigų kiekį.
Pagrindiniu centrinio banko tikslu pastaruoju metu laikomas kainų stabilumas. Kitais žodžiais tariant, kiekvieno centrinio banko tikslas yra išlaikyti savo išleidžiamų pinigų perkamąją galią.
Anksčiau kai kurių centrinių bankų tikslas (iki 2001 m. kovo 30 dienos, kol įsigaliojo 2001 m. kovo 13 d. priimtas naujasis Lietuvos banko įstatymas, šio tikslo laikėsi ir Lietuvos bankas) buvo palaikyti šalies valiutos išorinį ir vidinį stabilumą. Geriausiai šiuos tikslus gali įgyvendinti šalies centrinis bankas, nes jis gali daryti didžiausią įtaką pinigams ir kreditams. Vykdant pagrindinį centrinio banko tikslą, būtina garantuoti tinkamo lygio finansų sistemą ir gerą atsiskaitymų sistemos funkcionavimą.
Centrinis bankas kitaip dar vadinamas ,,bankų banku”, nes jame komerciniai bankai atidaro korespondentines sąskaitas nacionaline valiuta; be to, centrinis bankas, esant reikalui, teikia komerciniams bankams paskolas. Centrinis bankas nevykdo operacijų su verslo įmonėmis arba gyventojais. Jo klientai – tai komerciniai bankai ir kitos kredito įstaigos bei valstybės įstaigos, kurioms jis teikia įvairias paslaugas. Svarbiausia šiuolaikinio centrinio banko funkcija – formuoti ir vykdyti šalies pinigų ir kredito politiką, kuri lemia finansinio sektoriaus ir viso šalies ūkio būklę.
Centriniai bankai išsirutuliojo dviem būdais. Vienas iš tų būdų – lėtas evoliucijos procesas. Pirmutinis tokio banko pavyzdys būtų Anglijos bankas. Jis pradėjo savo veiklą 1694 m. kaip komercinis bankas, per ilgą laiką sustiprėjo, prisiėmė atsakomybę ir pamažu tapo centriniu banku. Kitas tokio banko, palaipsniui tapusio centriniu banku pavyzdys – Švedijos Riksbankas, įsteigtas 1668 m. Abu šie bankai, prieš tapdami centriniais bankais, veikė kaip valstybės iždą aptarnavę komerciniai bankai. Nors Švedijos Riksbankas buvo įsteigtas 26 metais anksčiau už Anglijos banką, tačiau Anglijos bankas pirmasis įgijo banknotų emisijos monopolį ir turėjo didelę įtaką centrinio banko institucijos įsitvirtinimui visoje Europoje.
Kitas centrinių bankų atsiradimo būdas siejamas su valdžios priimtais sprendimais steigti naują banką jam iš karto suteikiant centrinio banko funkciją. Tokių bankų pavyzdžiams priskirtini Prancūzijos bankas, JAV Federalinė rezervų sistema ir daugelis kitų centrinių bankų.
Antroji centrinių bankų steigimosi banga buvo po Pirmojo pasaulinio karo. Tuo metu susikūrė daug naujų valstybių: Kanada, Kinija, Australija, Vengrija, Čekoslovakija, Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija ir kt. 1920 m. Briuselyje vykusi tarptautinė konferencija rekomendavo naujoms valstybėms įkurti nacionalinius centrinius bankus tam, kad jos galėtų stabilizuoti savo pinigų sistemas ir glaudžiau bendradarbiauti tarptautinių atsiskaitymų srityje.
Lietuvos bankas savo veiklą pradėjo 1922 m. spalio mėn. 2 d., išleisdamas į apyvartą tarpukario litus.
Iš pradžių centriniai bankai buvo vadinami emisiniais bankais, atsižvelgiant į jų turimą monopolinę teisę leisti šalies grynuosius pinigus.
Vėliau, kai centriniuose bankuose savo sąskaitas nacionaline valiuta ėmė laikyti komerciniai bankai, emisiniai bankai pradėti vadinti centriniais bankais, nes jie iš tikrųjų tapo ,,bankų bankais”, ne tik atliekančiais atsiskaitymus tarp bankų, bet ir ėmę skolinti komerciniams bankams, kai jų korespondentinėje sąskaitoje centriniame banke pritrūkdavo lėšų atsiskaitymams atlikti.
3. Centrinių bankų funkcijos.
Įprastinės centrinio banko funkcijos yra:
leisti į apyvartą šalies pinigus,
planuoti ir įgyvendinti pinigų politiką,
tvarkyti ir tobulinti užsienio valiutos sistemą, saugoti bei valdyti valstybės užsienio valiutos, aukso ir kitų tauriųjų metalų atsargas, įskaitant tarptautinių rezervų tvarkymą,
būti bankų bankininku, įskaitant paskutinio likvidumo šaltinio bankų sistemoje paskolas,
organizuoti, prižiūrėti ir, jei reikia, tvarkyti atsiskaitymų, kliringo ir apmokėjimo sistemas,
būti bankininku ir ekonominiu patarėju vyriausybei, esant reikalui, laikant vyriausybės sąskaitas bei organizuojant vyriausybės vertybinių popierių pardavimą bei išpirkimą,
tinkamai prižiūrėti bankus,
rinkti ir skelbti pinigų bei finansinę statistiką.
Be išvardintų funkcijų centriniam bankui kartais dar priskiriamos ir kelios papildomos funkcijos:
būti Parlamento ekonominiu patarėju,
spausdinti pinigus.
Tačiau ne visur centriniai bankai patys spausdina pinigus, tai atlieka specialios pinigų spaustuvės, dažnai net esančios kitose šalyse.
Kadangi komercinių bankų priežiūrą kai kuriose šalyse atlieka specialios komercinių bankų bei kitų finansinių institucijų priežiūros institucijos, todėl laikoma, kad ir komercinių bankų priežiūra nėra pagrindinė centrinio banko funkcija.
4. Centrinių bankų kūrimas ir valdymas. Jo esmė ir vaidmuo.
Centrinio banko nepriklausomybės būtinumas grindžiamas šiomis argumentų grupėmis:
– ekonominiais argumentais: Centrinio banko pavaldumas politinėms organizacijoms gali sukelti ,,fiskalinės infliacijos” pavojų. Vyriausybės išlaidos gali būti finansuojamos iš mokesčių, vietinių ar užsienio paskolų arba iš centrinio banko pinigų. Jeigu dideli ir nuolatiniai vyriausybės pajamų – išlaidų deficitai bus finansuojami, skolinantis iš centrinio arba komercinių bankų, kuriuos remia centrinis bankas, atsiras didelė infliacija. Kad to nebūtų, centrinio banko sprendimų priėmimo procesas turi būti nepriklausomas nuo fiskalinės politikos proceso, nors tai jokiu būdu nepaneigia jų koordinavimo galimybių. Fiskalinė politika visą dėmesį sukoncentruoja į vyriausybės išlaidas ir mokesčius bei jų įtaką ekonomikai, tuo tarpu pinigų politika privalo susikoncentruoti į pinigų kiekio ir palūkanų normų reguliavimą, siekiant užtikrinti kainų stabilumą. Centrinio banko nepriklausomybė ypač svarbi tais atvejais, kada gali būti dideli biudžeto deficitai, o privataus sektoriaus santaupos yra nepakankamos;
– politiniais argumentais: diskretiška vyriausybės ekonominė politika gali sukelti ūkio raidos ciklus, kartais nulemiančius pinigų stabilumo svyravimus ( ypač prieš rinkimus ). Pinigų politikos veiksmai paprastai veikia ekonomiką ir kainas ilgą laiką. Taigi, pinigų politikoje reikia daryti sprendimus, kurie atspindėtų ateitį.
,,Pinigai yra politiškai jautriausia prekė, jų valdymas turi būti apsaugotas nuo vienadienės politikos. Leiskime vyriausybei nustatinėti palūkanų normą, ir ji panaudos savo valdžią, kad sukurtų ekonominio augimo bumą prieš pat rinkimus”, – rašė 1995 metais išleistos knygos „Centriniai bankai” ( „The Central Banks”) autoriai, žinomi ekspertai M.Deane ir R.Pringle’as. Dėl to kils nauja infliacijos banga, tiesa, jau po rinkimų [ p. 359 ] ;
– techniniais argumentais: Centrinio banko nepriklausomybė rekomenduojama dar ir todėl, kad ji leidžia pagreitinti sprendimų priėmimo procesą;
– finansiniais argumentais: Centrinis bankas turi turėti galimybę savarankiškai finansuoti savo funkcijas įstatymo rėmuose.
Centrinis bankas įgyvendina savo tikslus (kainų arba valiutos stabilumą) per savo vykdomą pinigų ir kredito politiką. Orientuotoje į rinką ekonomikoje centrinis bankas veikia pinigų ekspansiją, kontroliuodamas bankų likvidumo augimą (t. y. komercinių bankų rezervus centriniame banke).
Pagrindinis rodiklis, kurį turi reguliuoti centrinis bankas – tai perteklinės privalomųjų rezervų atsargos bankų sistemoje. Jei bankų sistemoje atsiranda didesnis privalomųjų rezervų perteklius, viršijantis centrinio banko numatytas pinigų pasiūlos apimtis, tai šis perteklius turėtų būti pašalintas iš sistemos. Tuomet, kai bankų sistema turi mažiau likvidžių lėšų, nei numatyta centrinio banko pinigų plėtros apimtyse, tai centrinis bankas turėtų padidinti likvidumą bankų sistemoje.
Centrinis bankas gali padidinti bankų sistemos likvidumą:
teikdamas paskolas bankams,
pirkdamas užsienio valiutą iš komercinių bankų,
pirkdamas iš komercinių bankų vyriausybės vertybinius popierius,
sumažindamas privalomąsias atsargas,
rediskontuodamas vekselius ar kitus centriniam bankui priimtinus skolinius įsipareigojimus.
Centrinis bankas gali sumažinti bankų likvidumą:
išieškodamas iš bankų jiems suteiktas paskolas,
parduodamas užsienio valiutą komerciniams bankams,
parduodamas komerciniams bankams savo arba vyriausybės išleistus vertybinius popierius,
padidindamas privalomąsias atsargas,
savo nustatyta tvarka ir sąlygomis priimdamas indėlius litais iš komercinių bankų.
Jei vyriausybės lėšos yra laikomos centriniame banke, tai tuomet, kai vyriausybei mokami mokesčiai ar ji gauna kitas pajamas nacionaline valiuta, bankų sistemos likvidumas sumažėja, o kai vyriausybė perveda iš savo sąskaitos į komercinius bankus pinigus biudžeto įstaigų tarnautojų atlyginimams ar kitoms išlaidoms išmokėti, tuomet bankų sistemos likvidumas padidėja.
Pagrindinis centrinio banko uždavinys orientuotoje į rinką ekonomikoje yra įvertinti skirtingus veiksnius, turinčius įtakos bankų likvidumui, ir panaudoti savo turimus svertus bankų sistemos likvidumui reguliuoti taip, kad siekiamas rezultatas atitiktų centrinio banko pinigų politikos tikslus.
5. Lietuvos bankas
Nacionaliniai pinigai, šalių centriniai bankai ir bankų sistemos – tai valstybės ekonominio savarankiškumo pamatas ir ūkio politikos svertas. Kadangi Nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvenimą 1940 m. nutraukė Tarybų Sąjungos okupacija, Lietuvos ūkis ilgiems dešimtmečiams buvo inkorporuotas į socialistinio ūkininkavimo sistemą, o iš Lietuvos banko istorijos buvo išbraukta kelių kartų centrinės bankininkystės evoliucija.
Vėl atkurti Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę ir Lietuvos banką buvo lemta tik po 50 metų. Dabartinio Lietuvos banko kūrimas prasidėjo 1990 m. kovo 13 d., Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai – Atkuriamajam Seimui paskyrus pirmąjį atkurto centrinio banko valdybos pirmininką. Bankui viską teko pradėti iš naujo: ieškoti patalpų, specialistų, nagrinėti prieškario Lietuvos banko ir nūdienos užsienio centrinių bankų patirtį, kurti bankininkystės veiklą reguliuojančių teisinių aktų projektus. Lietuvos bankas, kaip ir kitos valstybės institucijos, eidamas valstybingumo įtvirtinimo keliu, savo nuoseklia veikla siekė atkurti visavertį, šiandienos reikmes atitinkantį modernų centrinį banką.
Lietuvos bankas atlieka keturias pagrindines funkcijas: jis yra emisijos bankas, bankų bankas, valstybės iždo agentas ir užsienio aktyvų valdytojas. Jis teikia paskolas, licencijuoja ir prižiūri kredito įstaigas, bet neatlieka tiesioginių operacijų su įmonėmis ir gyventojais.
Lietuvos banko įstatymas skelbia, kad Lietuvos Respublikoje centrinis bankas yra Lietuvos bankas, kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei. Lietuvos bankas yra Europos centrinių bankų sistemos dalis. Lietuvos banko veiklos reglamentavimas suderintas su Europos Sąjungos teisės aktais. Lietuvos bankas turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja šio įstatymo nustatytu mastu, tvarka ir sąlygomis. Lietuvos banką steigia ir likviduoja Seimas.
Lietuvos banko teisinis statusas. Lietuvos bankas yra juridinis asmuo. Lietuvos bankas turi antspaudą, kuriame yra Lietuvos valstybės herbas ir žodžiai „Lietuvos bankas”. Lietuvos banko buveinė yra Vilniuje, Gedimino pr. 6. Lietuvos valstybė neatsako už Lietuvos banko prievoles ir Lietuvos bankas neatsako už Lietuvos valstybės prievoles.
Lietuvos bankas palaiko ryšius ir sudaro sutartis su užsienio valstybių ir tarptautinėmis finansų institucijomis. Lietuvos bankas gali atstovauti Lietuvos Respublikai tarptautinėse finansų institucijose.
Lietuvos banko išimtinė teisė leisti pinigus. Pinigų emisijos teisę turi tik Lietuvos bankas. Jis:
1) įstatymų nustatyta tvarka išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus;
2) nustato Lietuvos Respublikos pinigų nominalus, skiriamuosius, apsaugos ir mokumo požymius, išima iš apyvartos banknotus ir monetas, pakeičia juos kitais ir apie tai paskelbia viešai, organizuoja pinigų gaminimą, gabenimą bei saugojimą, nustato susidėvėjusių ir sugadintų pinigų išėmimo iš apyvartos, jų keitimo bei naikinimo tvarką, Lietuvos Respublikos banknotų ir monetų atvaizdų naudojimo tvarką, sudaro atsarginius banknotų ir monetų fondus, atlieka Lietuvos Respublikos pinigų ir Europos Sąjungos bendros valiutos banknotų ir monetų ekspertizę.
Lietuvos bankas yra nacionalinis analizės centras ir nacionalinis monetų analizės centras Lietuvos Respublikoje.
Lietuvos banko pagrindinis tikslas. Pagrindinis Lietuvos banko tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Lietuvos bankas pagal savo kompetenciją palaiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekonominę politiką, kiek ji neprieštarauja Lietuvos banko pagrindiniam tikslui.
Lietuvos banko funkcijos ir veikla. Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą, atlieka šias funkcijas:
1) vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;
2) formuoja ir vykdo pinigų politiką;
3) nustato lito reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;
4) valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;
5) atlieka valstybės iždo agento funkcijas;
6) išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir prižiūri jų veiklą, taip pat išduoda ir atšaukia leidimus steigti užsienio valstybių kredito įstaigų skyrius bei atstovybes ir jiems veikti bei prižiūri užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, veiklą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka;
7) nustato Lietuvos Respublikos kredito įstaigų ir užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
8) skatina patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą;
9) renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą.
6. Komercinių bankų samprata
Komerciniai bankai – kredito įstaigos, kurios turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę). Skiriami: 1)Komerciniaiuniversalūs bankai 2)Komerciniai specializuotieji bankai
Komercinis bankas – Lietuvoje įsteigta kredito įstaiga, kuri turi
specialią licenziją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš
neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei
atsakomybę. Tokių bankų, kaip verslo įmonių, pagrindinė ypatybė yra tai, kad jie operuoja beveik vien skolintomis lėšomis, todėl kyla poreikis juos prižiūrėti ir reguliuoti jų veiklą. Didžioji tokių finansinių įsipareigojimų dalis turi būti išmokama pagal pirmą pareikalavimą.
Vadinasi, viso deponuoto kapitalo bankas paskolinti negali, jis privalo turėti pinigų
atsargą. Atsargos yra tam tikra dalis banke laikomų lėšų. Visa šiuolaikinė bankininkystė
yra pagrįsta dalinių atsargų principu. Tai yra tokios atsargos, kurias indėlius priimančios
bei išmokančios kredito įstaigos privalo laikyti nustatyta tvarka tam, kad galėtų vykdyti
savo teisėtus finansinius įsipareigojimus . Anksčiau atsargų dydį nustatydavo pats
bankas, šiais laikais jį dažniausiai visoms šalyje veikiančioms kredito įstaigoms nustato
centrinis bankas. Todėl jos vadinamos privalomosiomis atsargomis. Dalinių atsargų
principas padeda užtikrinti indėlininkų lėšų saugumą ir reguliuoti pinigų pasiūlą rinkoje.
Jis realizuojamas įstatymu nustatant būtiną atsargų dydį kaip santykinių banko indėlių
kiekį. Būtinąsias atsargas gali sudaryti grynieji pinigai arba indėliai centriniame banke.
Komercinius specializuoti bankai:
a) Investiciniai. Investiciniai bankai teikia įvairias investicines paslaugas –
užsiima vertybinių popierių prekyba, padeda susijungti bendrovėms ar įsigyti
įmones kitoms bendrovėms bei rūpinasi vertybinių popierių platinimu.
b) Taupomieji. Taupomieji bankai įprastai teikia tik taupymo ir skolinimo
paslaugas. Taupomieji bankai skiriasi nuo kitų bankų dviem aspektais: banko
kapitalas suformuojamas ne iš privačių asmenų ar vyriausybinių organizacijų
įnašų, bet iš atsargų, renkamų darant nedidelius atskaitymus iš pagrindinės
veiklos ilguoju laikotarpiu, ir valdymo organų, į kuriuos deleguojami ne banko
akcinio kapitalo atstovai, o savivaldybių, banko klientų ir kiti atstovai.
c)Inovaciniai. Inovaciniai bankai sukaupia ilgalaikes lėšas ir investuoja jas į naująsias technologijas. Inovaciniai bankai labiau orientuoti į veiklą, kuri atsiperka negreitai ir dažnai būna itin rizikinga: naujų ekonominės veiklos sričių skatinimą, naujos technikos ir naujųjų technologijos diegimą ir pan.
d) Hipotekos. Hipotekos bankai išduoda klientams paskolas už įkeistą nekilnojamąjį turtą, dažniausiai žemę: teikia ilgalaikes paskolas nekilnojamajam turtui: žemei ir pastatams įsigyti. Be to, jie mobilizuoja išteklius, išleisdami ypatingus vertybinius popierius, padengtusbanko nekilnojamuoju turtu. Paskolos dažnai naudojamos žemės, įrengimų, mašinų, trąšų pirkimui.
7. Komercinių bankų esmė bei tikslai.
Komercinis bankas – kredito įstaiga, kuri turi licenziją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų
grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią
riziką bei atsakomybę. Taigi komercinis bankas yra finansinis tarpininkas tarp subjektų, laikančių
indėlius banke, ir subjektų, gaunančių iš banko paskola. Tai yra pelno siekianti institucija, kuri priima indėlius, teikia paskolas ir investuoja į kitą turtą, ypač – obligacijas.
Pagrindinis komercinio banko tikslas yra pelnas. Bankas visiškai savarankiškai sutarčių pagrindu
akumuliuoja laisvas ūkio ir gyventojų lėšas ir šitaip sukaupia kapitalą, kuri panaudoja komercinei
veiklai finansuodamas kitų ūkio subjektų veiklą. Kiekviena verslo įmonė ar kitokia organizacija gali
laisvai pasirinkti vieną ar kitą kredito įstaigą, su kuria jai patogu ir naudinga turėti dalykinius ryšius,
pagrįstus abipusiu pasitikėjimu ir suinteresuotumu. Todėl komercinio banko veiklos pagrindas yra
įmonių ir organizacijų kreditavimas. Komerciniai bankai, be paskolų išdavimo, gali vykdyti ir kitas
finansines paslaugas bei operacijas. Komerciniai bankai įprastai užsiima veikla, pagrįsta tokiais
principais:
• Veikti pelningai.
• Kuo pigiau nupirkti, kuo brangiau parduoti. Tai iš esmės spekuliacinis principas, tačiau
jis neturi peržengti įstatymų nustatytų ribų.
• Bankas gali rizikuoti savo, bet ne savo klientų kapitalu, jų pelnu.
Taigi bankai, siekdami išsilaikyti rinkoje, turi tarnauti savo klientų interesams. Imdamas dideles
palūkanas, bankas gali prarasti savo klientus, taigi ir savo pelną. Kiekvienam klientui svarbu, kad jų
pasirinktas bankas būtų patikimas ir atitiktų jų poreikius, todėl kiekvienas komercinis bankas siekia:
• stiprinti savo finansines pozicijas, įsitvirtinti ir plėstis rinkoje;
• užmegzti ir plėtoti ilgalaikius ryšius su klientais;
• teikti kokybiškas, patrauklias, įvairias paslaugas ir produktus (pvz., mokėjimo korteles)
bei tobulinti juos.
8. Komercinių bankų funkcijos
Makroekonomikos požiūriu bankai atlieka finansinio tarpininko funkciją. Jie dalyvauja pinigų perskirstymo procese ir užima ypatingą bei svarbią vietą šalies, o vis spartėjant ekonomikos globalizavimo procesui – ir pasaulio ekonominiame gyvenime. Kredito įstaigų veikla grindžiama lėšų, kurių didžiąją dalį sudaro indėliai, pritraukti iš fizinių asmenų, privačių verslo įmonių, valstybės ne finansų įmonių, finansų įstaigų ir kitų juridinių asmenų, iš toje valstybėje gyvenančių asmenų ir nerezidentų, sukaupimu. Indėlių reikšmė finansų rinkoms neabejotina: be indėlių bankų sistema apskritai negalėtų egzistuoti.
Kiekvienas komercinis bankas teikia skirtingas paslaugas, priklausomai nuo jo tipo bei šalies, bet įprastai bankai teikia šias paslaugas:• suteikia galimybę klientams įnešti pinigus į taupomąsias ir kitas sąskaitas;
• skolina pinigus įmonėms ir fiziniams asmenims;
• išgrynina čekius ;
• tarpininkauja pinigų pervedimuose (tarpbankiniuose ar kelionių čekių) ;
• išduoda kredito korteles, debeto korteles, įrengia bankomatus ;
• teikia internetinės bankininkystės paslaugas ;
• teikia vertingų daiktų saugojimo seifuose paslaugą ;
• išleidžia elektroninius pinigus .
9. Lietuvos komerciniai bankai
Šiuo metu Lietuvoje veiklą vykdo 7 Lietuvos banko licenciją turintys komerciniai bankai:
|
AB SEB bankas – didžiausias komercinis bankas Lietuvoje, priklausantis Šiaurės Europos finansų įmonių grupei SEB, kuri valdo 99,7 procento SEB banko akcijų. SEB bankas (iki 2008 m. sausio 21 dienos – SEB Vilniaus bankas) buvo įkurtas 1990 metų kovo 2 dieną ir yra vienas iš komercinės bankininkystės Lietuvoje pradininkų. Jis teikia visas bankininkystės paslaugas privatiems ir verslo klientams bei finansų įstaigoms. AB Swedbank – didžiausios Baltijos šalyse finansų grupės Swedbank bankas Lietuvoje. „Swedbank“ grupė veikia 14-oje šalių, kur turi daugiau nei 10,4 mln. privačių ir beveik 436 tūkst. verslo klientų. „Swedbank“ grupė turi 758 padalinius Švedijoje ir 286 padalinius Baltijos šalyse.
AB DNB bankas (iki 2011 m. lapkričio 11 d. – AB DnB NORD bankas) yra vienas didžiausių Lietuvos komercinių bankų, aptarnaujantis daugiau nei 650 tūkst. privačių ir verslo klientų. DNB bankas priklauso didžiausiai Norvegijos finansinių paslaugų grupei DNB Bank ASA, kuri visuose jai priklausančiuose bankuose 19-oje pasaulio šalių nuosekliai puoselėja vertę klientams kuriančią paslaugų, aptarnavimo ir verslo kultūrą.
Šiaulių bankas, įkurtas 1992 m. vasario 4 d, yra vienas didžiausią lietuviško kapitalo dalį turintis bankas. Centrinė banko buveinė įsikūrusi Šiauliuose. Pastaruosius keletą metų bankas laipsniškai didina užimamą rinkos dalį Lietuvoje. Per savo veiklos metus Šiaulių bankas įgijo patikimo, stabiliai dirbančio, nuosekliai augančio, ypatingą dėmesį smulkiajam ir vidutiniam verslui skiriančio banko vardą.
UAB Medicinos bankas – komercinis bankas, teikiantis finansines paslaugas verslo ir privatiems klientams nuo 1992 m. Bankas pradėjo savo veiklą Vilniaus mieste, o šiuo metu turi klientų aptarnavimo padalinius Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės ir Tauragės apskrityse. Bankas sparčiai plečia savo tinklą, per 2008 metus bankas atidarė 12 klientų aptarnavimo skyrių. Bankas šiuo metu turi 10 filialų, bei 44 klientų aptarnavimo skyrius.
AB „Citadele” bankas Lietuvoje priklauso naujojo Latvijoje įsteigto „Citadele“ banko grupei. AB „Citadele“ banko Lietuvoje vienintelis akcininkas – Latvijos AS „Citadele banka“. Lietuvoje veikia ir 7 užsienio bankų filialai:
Danske Bank A/S Lietuvos filialas priklauso vienai didžiausių Šiaurės Europos šalyse, „Danske Bank“ finansinei Grupei. Iki 2008 m. Lietuvoje jis buvo žinomas kaip SAMPO bankas, valdomas Suomijos finansinių paslaugų grupės „SAMPO Plc“, kurią „Danske Bank“ įsigijo 2006 m. lapkritį. Lietuvoje sėkmingai veikęs septynerius metus, SAMPO bankas įtvirtino savo pozicijas rinkoje, o tapdamas Danske banku, įžengė į naują kokybės etapą.
Nordea – Švedijos kapitalo bankas, teikiantis finansinio tarpininkavimo paslaugas Šiaurės Europoje, Baltijos šalyse. Būstinė – Stokholme. Lietuvoje Nordea grupė veiklą pradėjo 2000 m. Šiuo metu Nordea Bank Lietuva yra vienas iš sparčiausiai augančių bankų, teikiantis visas pagrindines banko paslaugas privatiems ir verslo klientams.
1966 m. Airijoje įsteigtas „Allied Irish Banks” (AIB) yra didžiausias ir stambiausias komercinis bankas šioje valstybėje. AIB turi platų filialų tinklą visoje Airijoje, todėl šis bankas pagrįstai laikomas Didžiojo Ketverto, kurį sudaro keturi pagrindiniai šalies bankai Airijoje, banku. AIB bankas savo veiklą vykdo ir plėtoja ne tik Europoje, tačiau ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. 2008 m. pradžioje AIB, įsigijęs „AmCredit” būsto paskolų kompaniją, įžengė ir į Lietuvos, Latvijos bei Estijos rinkas.
AS „UniCredit Bank” Lietuvos skyrius priklauso „UniCredit Group” – vienam didžiausių bankininkystės tinklų Europoje, kur 22 šalyse apytikriai, 10 000 skyrių, 180 000 darbuotojų aptarnauja 40 milijonų klientų. 2007 m. banke įvyko didelių struktūrinių pasikeitimų – siekdamas sustiprinti savo pozicijas Baltijos šalyse, AS „UniCredit Bank” sukūrė naują banką Baltijos šalims, kurio centras yra Latvijoje (Rygoje), o skyriai – Lietuvoje ir Estijoje.
BIGBANK AS – bankas, veikiantis Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Suomijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Ispanijoje, Olandijoje ir Švedijoje – buvo įkurtas 1992 m. Tartu mieste, Estijoje. Baltijos šalyse bankas specializuojasi vartojimo paskolų ir terminuotųjų indėlių srityje. Banko filialas Lietuvoje duris atvėrė 2007 m. rugsėjo mėn. Pagrindinė filialo veiklos sritis – vartojamųjų paskolų teikimas fiziniams asmenims. BIGBANK yra vienas didžiausių privačių asmenų kreditorių po universaliųjų bankų ir lizingo bendrovių Baltijos šalyse.
„MP Bank hf.“ yra veržli finansinė institucija, kuri domisi mažesnėmis Europos rinkomis, turinčiomis didelį augimo potencialą. 1999 m. bendrovė buvo įsteigta Islandijoje kaip „MP Securities,“ o 2003 m. tapo „MP Bank hf.“ 2007 m. sausio mėnesį „MP Bank” įsteigė filialą Vilniuje. „MP Bank filialas Baltijos šalyse“ teikia finansines paslaugas Baltijos ir Šiaurės šalių investuotojams, ypatingą dėmesį skirdamas investicijoms į Rytų Europos finansų rinkas.
Šiaurės Europos finansų grupė SEB perkėlė dalį grupės operacijų į Vilnių, todėl Lietuvoje įregistravo „Skandinaviska Enskilda Banken AB” Vilniaus filialą. Naujasis operacijų padalinys Vilniuje aptarnaus SEB grupės mažmeninės bankininkystės paslaugų naudotojus Švedijoje. Taigi nuo šiol Švedijoje SEB grupės kliento naują atidarytą banko sąskaitą ir visus su ja susijusius procesus tvarkys Lietuvoje dirbantys specialistai. 10. Išvados Komercinių bankų ir centrinio banko bendradarbiavimą pirmiausia nulemia ekonominė sistema. Centralizuotai valdomoje ekonomikoje komerciniai bankai paprastai yra centrinio banko padaliniai, todėl prieštaravimų tarp jų dažniausiai nebūna. Rinkos ekonomikoje prieštaravimų pasitaiko, nes komerciniai bankai, išreiškia laisvos rinkos interesus,o centrinis bankas – vyriausybės interesus Pagrindinis Centrinio banko tikslas – siekti kainų stabilumo. Siekdamas šio tikslo Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų valstybės įstaigų. Pagrindinis centrinio banko uždavinys orientuotoje į rinką ekonomikoje yra įvertinti skirtingus veiksnius, turinčius įtakos bankų likvidumui, ir panaudoti savo turimus svertus bankų sistemos likvidumui reguliuoti taip, kad siekiamas rezultatas atitiktų centrinio banko pinigų politikos tikslus. Svarbiausias komercinių bankų tikslas yra būti finansiniu tarpininku bei teikti įvairių sandėrių paslaugas. Jų funkcijos yra įvairiais būdais surinkti pinigus ir paskirstyti juos paskolų verslui ar kita forma. Komerciniai bankai teikia svarbią paslaugą visiems ekonomikos sektoriams, akumuliuodami santaupas ir jas panaudodami ekonominiams ir socialiniams poreikiams tenkinti. Kreditavimas yra pagrindinė ,,klasikinio’’ komercinio banko investicinė veikla, generuojanti didžiausią jo pajamų dalį. Suteiktos paskolos sudaro didžiausią lyginamąjį svorį visų banko investicijų, o palūkanų pajamas – visų banko pajamų struktūroje. Lietuvos komercinė bankininkystė plėtojama universalia kryptimi, nes šalies bankai neapsiriboja vien komerciniu skolinimu. Literatūra 1. S.Kuzminskas. Lietuvos banko emisijos politika Europos monetarinių santykių plėtotės šviesoje. Kaunas – Marijampolė, ,,Dirvos” bendrovė, 1928, 216 p. 2. 23. B.Martinkus, V.Žilinskas. Pinigai. Vertybiniai popieriai. Bankai. Mokomoji knyga. K., Technologija, 1996, 262 p. 3. Čiapas, L. Bankų kapitalo pakankamumo reguliavimo raida. Pinigų studijos. Lietuvos bankas, 1999 4. Lietuvos bankas : http://www.lbank.lt 5. 32. S.Šiaudinis. PRIVALOMŲJŲ ATSARGŲ REIKALAVIMAI KOMERCINIAMS BANKAMS: ŠIUOLAIKINĖS TENDENCIJOS „Pinigų studijos” 2000 m. Nr. 4, p. 5 – 24. 6. : http://gid.lt/ekonomika/pinigai-bankai-monetarine-sistema 7. M.Vinkus. CENTRINIŲ BANKŲ VEIKLOS SKAIDRUMAS „Pinigų studijos” 2000 m. Nr. 3, 17 – 31 p. 8. Jasienė, M., Staroselskaja, J. Lietuvos bankų konkurencingumas ir banko pasirinkimas, Pinigų studijos, Lietuvos bankas, psl. 29-41, 2010 |
AB bankas „Finasta“ – pirmasis po dešimties metų pertraukos šalyje įkurtas lietuviško kapitalo bankas, kurio specializacija yra investicijų ir privačios bankininkystės paslaugos. Bankas teikia kompleksines investicijų, finansų valdymo ir įmonių finansų paslaugas privatiems ir verslo klientams. Investiciniame banke „Finasta“ klientams siūloma didžiulė paslaugų įvairovė – nuo tradicinių bankinių iki sudėtingų finansų ir investicijų valdymo.
