Turinys
Tikslas 3Įvadas 3Europos Bendra užsienio ir saugumo politika 4I. Bendros užsienio ir saugumo politikos atsiradimas 4II. Bendros užsienio ir saugumo politikos veiklos efektyvumas 6III. Ar reikalinga Bendra užsienio ir saugumo politika? 8IV. BUSP ir Lietuva 9Išvados 11Panaudota literatūra 12TikslasŠio referato tikslas – labiau susipažinti su Europos Sąjunga, jos tikslais, siekiais, programomis nes šiomis dienomis dažnai linksniuojama ši frazė „Europos sąjunga“. O ypač mane domina Europos Bendros užsienio ir saugumo politikos formavimas, veikla ir privalumai bendradarbiaujant joje.ĮvadasVieningos Europos idealas, prieš tapdamas politine koncepcija ir ilgalaikiu Europos Bendrijos narių tikslu, nebuvo žinomas niekam, išskyrus filosofus ir mąstytojus. Jungtinių Europos Valstybių idėja tebuvo dalis humanistinės-pacifistinės svajonės, kurią šio šimtmečio pirmojoje pusėje sunaikino Europos žemyną nualinę dažni konfliktai. Tautinio priešiškumo atsikračiusios naujosios Europos idėja galutinai susiformavo Antrojo pasaulinio karo metais vykstant pasipriešinimo totalitarizmui sąjūdžiams. Postūmi Europai vienytis suteikė dvi teorijos – federalizmo ir funkcionalizmo. Federalizmo esmė buvo ta, kad vietos, regioninės, nacionalinės ir Europos valdžios institucijos turėtų bendradarbiauti ir papildyti vienos kitas. Funkcionalizmas labiau vertino palaipsnį suverenumo perdavimą iš nacionalinio lygmens į Bendrijos lygmenį. Šiandien šie du požiūriai yra persipynę ir juos išreiškia įsitikinimas, kad nacionalines ir regionines valdžios institucijas turi atitikti nepriklausomos demokratinės Europos institucijos, atsakingos už tas sritis, kuriose bendri veiksmai yra efektyvesni negu pavienių valstybių pastangos, būtent: bendroji rinka, pinigų politika, ekonominė ir socialinė sanglauda, aplinkos apsauga, užsienio ir gynybos politika, laisvės ir teisingumo erdvės sukūrimas. Šiuo metu Sąjunga, jau būdama svarbi pasaulio prekybinė jėga, kuria struktūras, galinčias suteikti jai daugiau svorio tarptautinėje arenoje ir padėti vykdyti bendrąją užsienio ir saugumo politiką bei bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityse.
Didžiąją dalį pokario laikotarpio, po antrojo pasaulinio karo, Europos saugumo garantija buvo artimas Bendradarbiavimas su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, o NATO buvo pagrindinė savigynos institucija. Tačiau pasibaigus šaltajam karui situacija iš esmės pasikeitė. Suprasdama, jog JAV nenori kištis į visas regionines krizes Europos žemyne, ir tikrai yra atvejų, kai būtų parankiau, kad pagrindinį darbą atliktų Europa, Europos Sąjunga ėmė labiau ginti savo interesus ir bendrąsias savybes. Taip susikūrė Bendra užsienio ir saugumo politika. Panagrinėkime šios politikos susikūrimą, jos tikslus ir ar ji yra veiksminga.Europos Bendra užsienio ir saugumo politikaKiekvienas pilietis nori gyventi šalyje, kurioje būtų užtikrintas saugumas, negrėstų jokie pavojai iš aplinkinių šalių. Buvęs Čekijos respublikos Prezidentas, Vaclavas Havelas yra pasakęs: „Tikiuosi, kad ateis laikas, kai Europa kitoms pasaulio šalims bus įkvėpimo, efektyvios pagalbos šaltinis ir pavyzdys, kaip žmonės ir tautos gali gyventi kartu taikoje ir bendradarbiavime, apdairiai naudotis pasaulio resursais ir padėti vieni kitiems“ Manau, kad kiekvienas iš mūsų trokšta gyventi tokiame pasaulyje, kur nėra tarpusavio nesantaikos, karų, teroro. Europos Sąjunga ėmėsi įgyvendinti šiuos tikslus ir atnaujino bendrą užsienio ir saugumo politiką. Bendra užsienio ir saugumo politika – tai Europos Sąjungos sutarties įtvirtinta ypatinga ES valstybių narių bendradarbiavimo forma, kuria siekiama: tausoti bendrąsias Sąjungos vertybes, svarbiausius interesus ir nepriklausomybę; visokeriopai stiprinti Sąjungos ir jai priklausančių valstybių saugumą; saugoti taiką pasaulyje ir stiprinti tarptautinį saugumą; skatinti tarptautinį bendradarbiavimą; plėtoti ir stiprinti demokratiją, teisinę valstybę, gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves. Ši specifinė ir kol kas precedento neturinti besiintegruojančių valstybių bendravimo forma, pradėta kaip paprasčiausia atskirų užsienio politikos žingsnių koordinacija, šiandien virto institucionalizuota Europos integracijos dalimi.I Bendros užsienio ir saugumo politikos atsiradimas
Bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP) buvo sukurta Mastrichto Sutartimi 1993m. lapkričio 1d. ir formaliai tapo antruoju Europos sąjungos ramsčiu.Šiuo žingsniu Europos Bendrija norėjo deramai atsakyti į naujus to meto iššūkius: šaltojo karo pabaigą, vidurio Europos šalyse prasidėjusį demokratizacijos procesą, persų įlankos krizę, Balkanuose prasidėjusį konfliktą, JAV karinio buvimo Europoje sumažinimą. Tačiau teigiama, kad BUSP pradėta kurti kur kas anksčiau. Europos integracijos ekspertai sutinka su tuo, kad Bendroji užsienio ir saugumo politika pradėta kurti dar Šaltojo karo metais, kai besiintegruojančios Europos kalbėjimas „vienu balsu“ buvo reikšmingas politinis veiksnys. Europos integracija prasidėjo ir vyko besikeičiančio politinio klimato sąlygomis. Vargu ar penktojo dešimtmečio pabaigoje buvo galima suplanuoti visas Šaltojo karo peripetijas ir jų įtaką Europos šalių politikai. Netgi formaliai tai buvo visų pirma ekonominė integracija. Tą charakterizavo tiek patys bendrijų pavadinimai – Europos anglies ir plieno bendrija, Europos ekonominė bendrija, Euratomas. Tą lėmė ir to laiko politinės realijos. Svarbiausias saugumo klausimas – kaip išvengti naujo pasaulinio karo – buvo sprendžiamas Maskvos – Vašingtono kanalais, ir „ Briuselio šešetukui“ lygiuotis į svarų šių dviejų supervalstybių partnerį tuo metu buvo nerealu. Laikui bėgant padėtis keitėsi. Europos anglies ir plieno bendrijos susikūrimas buvo ne kas kita, kaip Europos suvienijimas to paties išsvajotojo saugumo vardan. Tai turėjo būti padaryta bendrai valdant, kontroliuojant, įsavinant ir eksploatuojant strateginius išteklius. Ilgainiui tai neišvengiamai vedė prie politinės integracijos. Pokarinėje vakarų Europoje valstybės matė keletą grėsmių savo egzistavimui, tai SSRS ekspansija ir galimas Vokietijos, kaip totalitarinės valstybės atgimimas. Todėl 1948 m. kovo 17d. buvo pasirašytas Briuselio paktas dėl ekonominio, socialinio ir kultūrinio bendradarbiavimo ir numatė, jog „vienai iš sutarties šalių tapus ginkluotos agresijos Europoje taikiniu, kitos sutarties šalys, sutinkamai su JT Chartijos 51 straipsniu, suteiks užpultai šaliai visą įmanomą karinę ir kitokią pagalbą bei paramą. Tačiau Briuselio paktas netapo Vakarų Europos saugumo pagrindu. Jis veikiau paskatino platesnės apimties saugumo struktūrų paiešką ir todėl JAV iniciatyva 1949m. balandžio 4 dieną atsirado Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO). Vėliau į šią organizaciją savo karinę struktūrą integravo ir Briuselio pakto šalys (šiandien šis paktas žinomas kaip Vakarų Europos …Sąjungos vardu (WEU)). Bet specifin4 Vokietijos situacija, taip pat ir ekonominės integracijos reikalavimai skatino europiečius nepasikliauti vien NATO, bet ieškoti ir kitų kolektyvinio saugumo galimybių, todėl nuolat buvo kuriamos naujos organizacijos, įvairūs planai: 1952m. Europos gynybos bendrijos (EDC) planas; 1953m. Europos politinės bendrijos (EPC) projektas; 1961-1962m. Fušė (Fouchet) planas (siūlymai įkurti politinę besiintegruojančių valstybių sąjungą); 1970m. Davinjono projektas, kuriuo pradėtas procesas, vėliau gavęs Europos politinio bendradarbiavimo (EPC) vardą, ir į kurio sritį 1983m.buvo įtraukti politiniai ir ekonominiai saugumo aspektai. Galima sakyti, kad EPC visai sėkminga iniciatyva, atlikusi ir globalizacijos tendencijas. Europos šalys ėmė vieningiau laikytis tarptautinių krizių atžvilgiu, vieningiau balsuodavo Jungtinėse Tautose ir kituose tarptautiniuose forumuose. Atrodo, kad europiečiai palengva ėmė suprasti bendro veikimo pranašumus. Suprasta, kad Europos šalių interesai neapsiriboja jų pačių teritorijomis, bet siekia visur, kur tik atkeliauja bent vienas Europos turistas ar mažiausia Europos prekė.Todėl įsigalėjus šitai sampratai, palaipsniui ėmė kristalizuotis konkretesnis Bendros užsienio ir saugumo politikos paveikslas. 1985m. Dudžo (Doodge) komitetas parengė priemonių planą Bendrajai užsienio politikai sustiprinti. Plane numatyta koordinuoti pastangas saugumo srityse, ginklų pramonėje bei įkurti sekretoriatą. Instituciniam bendravimui pagrindas jau buvo padėtas: atsirado Bendrosios užsienio ir saugumo politikos koordinatoriai – Europos korespondentai. Paskutinieji žingsniai Bendrajai užsienio ir saugumo politikai įteisinti buvo žengti su Vieningos Europos pakto (1987m.) ir Mastrichto sutarties(1993m.) pasirašymu. Tačiau Europos Sąjungos institucijos vietoje nestovi, todėl ES sutarties nuostatas dėl BUSP papildė Amsterdamo sutartis, kuri įsigaliojo 1999m. gegužės 1d. Ši sutartis patobulino sprendimų priėmimą sprendžiant BUSP klausimus.Be to, ji reglamentuoja bendrąsias strategijas, taikomas ES valstybėms narėms labai svarbiose srityse.Amsterdamo sutartyje atidžiau formuluojamos politinės nuostatos. Be to, joje kalbama apie ankstyvojo perspėjimo mechanizmo diegimą, jeigu būtų sukurtas Ministrų Tarybai atsakingas politikos padalinys. Visa tai papildo įsteigtas laikinasis politikos ir saugumo komitetas bei paraleliai veikiantis karo komitetas, kurių funkcija yra patarti valstybių narių vyriausybėms krizių valdymo klausimais.Vienas iš akivaizdžiausių Amsterdamo sutarties garantuotų laimėjimų yra tai, jog buvo įsteigtas BUSP atstovo institucija. 1999m. spalio 18d. buvęs Ispanijos užsienio reikalų ministras ir NATO generalinis sekretorius Javier Solana tapo pirmuoju BUSP atstovu. Ponas Solanas artimai bendradarbiauja su Komisijos ir ES valstybėmis narėmis, naudojasi jų plačiai diplomatiniais ryšiais ir dirba su Komisijos delegacijomis, taip siekdamas užtikrinti ES užsienio politiko tęstinumą ir veiksmingumą. Amsterdamo sutartyje kitaip formuluojamai Europos Sąjungos saugumo ir gynybos uždaviniai ir užtikrinama galimybė humanitarinio pobūdžio nelaimių atveju pasinaudoti tiek kariniais, tiek ir nekariniais gebėjimais. Tai vadinamosios Petersbergo užduotys, apimančios viską nuo paieškos ir išlaisvinimo misijų iki taikos palaikymo ir net taikdarių operacijos. 2000m. birželio 19-20d. Europos Taryba nusprendė plėtoti civilinius krizių valdymo aspektus keturiose prioritetinėse sritys: policijos, konstitucinės valstybės principo sustiprinimo, valstybės tarnybos sustiprinimo ir civilinės apsaugos.Vėliau 2001m. 15-16d. Europos Taryba nusprendė įsteigti 200 teisės ekspertų padalinį, kurie, vos pranešus, galėtų būti siunčiami į krizių regionus arba ten, kur neveikia ankstesnė teisinė sistema.2003m. vasario 1d. įsigaliojo Nicos Sutartis, kuria Vakarų Europos Sąjunga inkorporuota į ES, be to palaipsniui pradėta kurti ir Europos gynybos politika, tačiau prieš tai, 2002m. gruodžio 12-13d. Europos Taryba nutar…ė iš NATO perimti taikos palaikymo veiksmus Makedonijoje ir Bosnijoje. Šiandien BUSP Europos šalys suvokia kaip bendrų interesų sferą, kurioje nė vienos šalies suverenitetas nedingsta, o galimybės veikti – išauga. Multipoliarinėje XXI amžiaus politinėje sanklodoje tai ypač svarbu.II Bendros užsienio ir saugumo politikos veiklos efektyvumasPolitikos efektyvumas gali būti matuojamas įvairiais būdais – tai ir politinės valios įgyvendinimo satisfakcija, ir sistemos veikimo grietis bei efektyvumas, ir politikos kaštai. Sprendimų priėmimo procesas BUSP nėra lengvas. Kiekviena šalis turi savo interesus, kadangi Europietiškoji Taryba apie strateginius dalykus turi spręsti vienbalsiai, todėl net ir viena šalis gali „blokuoti“ visą strategiją. Kad būtų išvengiama tokių problemų, 1999m. įsigalėjusioje modifikuotoje ES (Amsterdamo) sutartyje BUSP sritis yra išplėsta, todėl BUSP įgijo naujų priemonių: vadinamąjį konstruktyvųjį susilaikymą, kai nepageidaujanti dalyvauti bendruose BUSP veiksmuose ES valstybė galės susilaikyti per balsavimą ir atsisakyti jame dalyvauti, kartu neblokuodama daugumos ES narių iniciatyvos, ir bendrąją strategiją, kuri praplės bendrąją poziciją ir leis Europos viršūnių tarybai suformuluoti tikslą, būdus, priemones jam įgyvendinti. BUSP koordinavimą apsunkina „specifiniai“ šalies interesai (kaip, tarkime, Makedonijos klausimas), kurie labai toli nuo pačios „žmonių Europos“ ideologijos bei Europos integracijos sunkus dorojimasis su tokiomis „neracionaliomis“ problemomis, kaip etniniai konfliktai. Europos Sąjunga kaip demokratijos sąlygotos gerovės oazė dažniausiai atrodo bejėgė ten, kur reikia ryžtingos ir savotiškai „atakuojančios“ strategijos. Manoma, kad Europos sąjunga tik pasyvi stebėtoja,reaguojanti į įvykius, bet ne juos kurianti. Mečiaristinės Slovakijos laikais Bratislavos adresu plaukė tik susirūpinimo laiškai ir nieko daugiau. Ne daugiau nuveikta rūpinantis demokratijos likimu Baltarusijoje, nekalbant jau apie Slobodano Miloševičiaus likimą. Kandidatės į Europos Sąjunga tikisi, kad jos, tapdamos ES narėmis, apsiginkluos papildomais užsienio politikos instrumentais, tačiau susidaro įspūdis, kad aktyvių politinių žingsnių teisė paliekama kitiems, nes Europos Sąjungai tiesiog gerai taip, kaip yra. BUSP sėkmė ginčytina ir administracinėje srityje. Daugiausiai bendrų veiksmų ir pozicijų buvo priimta buvusios Jugoslavijos klausimu. Tačiau dauguma šių veiksmų apsiribojo ES administracijos Mostaro mieste bei ginkluotos humanitarinės pagalbos krovinių palydos klausimais. Konfliktas buvusioje Jugoslavijoje tik parodė, kad šalys narės nesugeba įveikti prie jų pasienyje vykstančio konflikto. Tik kai Jungtinės Valstijos ėmėsi veiksmų, buvo įmanoma sustabdyti žiaurumus Bosnijoje ir Kosove. Tačiau ES negali būti priklausoma nuo JAV įsikišimo, nors konfliktas vyksta Europos galiniame kieme. Išteis praktika parodė, kad Europa be JAV net savame kontinente gali išties nedaug.
Europos Sąjunga nesuvaidino lemiamo vaidmens sprendžiant ir Artimųjų Rytų problemas, nesugebėjo vykdyti vienodos politikos Irako atžvilgiu. Turbūt svarbiausia BUSP neveiksmingumo priežastimi reikėtų laikyti, jau seniau minėtą, pagrindinių ES diplomatijos subjektų, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos, nesugebėjimą vykdyti vienodą politiką, o tą savo ruožtu sąlygoja šių šalių siekis tarptautinėje politikoje išlaikyti nacionalinį identitetą, kuris paprastai remiasi įvairiais interesais ir įvairiomis nacionalinės užsienio politikos tradicijomis. Kaip pasekmė šių nesėkmingų atvejų, tiek Kosove, tiek Artimuosiuose Rytuose, kurie tik išryškino dabartinių Europos nacionalinių ir kolektyvinių karinių gebėjimų trūkumus ir Europos strateginės gynybos politikos poreikį, 1999m. gruodį Helsinkyje, vykusio ES valstybių ir vyriausybių vadovų susitiko metu, buvo suformuotas strateginės gynybos politikos pagrindas. Būtent tada buvo susitarta suformuoti greito reagavimo pajėgas ir reikalauti, jog bendradarbiavimo ir konsultavimo su NATO bei …ES narėmis nesančiomis šalimis procedūros būtų skaidrios. Tuomet buvo aiškiai pabrėžta, jog NATO išlieka kolektyvinės aljanso narių gynybos pagrindu ir kad Europos Sąjunga imsis veiksmų tik tais atvejais, kurie iš esmės nesusiję su NATO.III Ar reikalinga Bendra užsienio ir saugumo politika?Yra įvairių nuomonių dėl Bendros užsienio ir saugumo politikos. Šios politikos apologetai ir kritikai šiandien turi savų argumentų už ir prieš tai, kas vadinama BUSP. Išties yra laimėjimų, nestinga nesėkmių, O BUSP istorijoje, kaip ir visos Europos integracijos istorijoje gausu geresnių ir blogesnių projektų, sprendimų ir kompromisų.Kai kurie Bendrą užsienio ir saugumo politiką palaiko, nes jų nuomone BUSP suteikia balanso tarptautinei politikai. Pasauliui reikia ir europietiško, ir amerikietiško požiūrių. Padalinta lyderystė tarp ES ir JAV pasaulį padaro jautresnį. ES yra vienintelis tarptautinis veikėjas, kuris turi išteklių ir galios mesti iššūkį Amerikos dominavimui, nes kaip minėjau, iki šiol JAV neretai primesdavo savo užsienio politikos liniją europiečiams, perdaug nesiskaitydamos su jų nuomone. Europos Sąjunga vykdydama savo užsienio, saugumo ir ypač gynybos politiką kol kas labai priklauso nuo JAV. Ir ne tik nuo JAV politinės valios ir siekio bendradarbiauti, o ne diktuoti, bet ir nuo JAV karinės galios, konkrečiai nuo tų NATO resursų, kuriais de facto disponuoja ar kuriuos bent jau kontroliuoja JAV. Netgi vykdydama bent kiek rimtesnes Petersbergo tipo operacijas (tai taikos palaikymo, taikos įgyvendinimo, humanitarinės ir gelbėjimo misijos) ES kol kas realiai negalėtų išsiversti be NATO resursų, o tai reiškia, kad operacijoms, kurioms JAV nepritartų, tie resursai nebūtų skiriami. Tačiau laikui bėgant, jei ES sustiprins savo bendradarbiavimą BUSP, sėkmingai vykdys savo planus, susijusius su Greitojo reagavimo pajėgų kūrimu, ypač žvalgybos ir transporto, o taip pat de facto nepriklausomo karinio planavimo ir vadovavimo srityje, tai jau po kelių metų ES gali tapti palyginti rimta savarankiška karine jėga.
Taip pat vyrauja nuomone, kad BUSP mažoms šalims narėms pasaulį daro saugesnį. Ši politika mažina kitų didžiųjų šalių (Rusijos arba Kinijos) grėsmę ES šalims narėms. Pavyzdžiui, kai Rusija norėjo, kad Danijos Vyriausybė jai perduotų čečėnų politiką Ahmedą Sakajevą, Danija galėjo pasipriešinti Rusijos reikalavimams būtent dėl ES politinės paramos ir galios. Rusija į tai atsakė pasienio kontrolės postuose trukdydama Danijos eksporto įmonėms į Rusiją įvežti daniškas prekes. Danijos vardu Komisija pasiskundė Rusijai ir pagrasino nutraukti ES paramą Rusijos stojimui į PPO. Tai iškart Rusiją privertė nustoti trukdyti Danijos verslininkams. Bendros užsienio ir saugumo politikos įgyvendinimą remia ES narės, kurios yra suinteresuotos, kad bendra užsienio ir saugumo politika papildytų ir padėtų Jungtinėms Tautoms bei NATO. Tai matyti iš to, kad beveik visos šalys narės yra NATO narės, išskyrus Suomija, Airiją, Švediją ir Austriją, kurios laikosi neutralumo. Taip pat aštuonios iš dešimties naujų šalių narių pateikė prašymus tapti NATO narėmis (išskyrus Maltą ir Kipra). Šis poreikis bendradarbiauti su NATO yra įtrauktas į ES sutartį bei Konstitucinės sutarties projektą. Ir Nicos sutartyje, ir Konstitucinės sutarties projekte teigiama, kad į bendrą užsienio ir saugumo politiką turi būti įtrauktas bendradarbiavimas su NATO. Be to, NATO ir JT įgyvendina labai svarbius tikslus, kurių ES negali atlikti vietoje jų. Taigi šalys yra suinteresuotos NATO ir JT tolesniu gyvavimu.Bendra užsienio ir saugumo politika užtikrina ne tik saugesnį gyvenimą ES šalims narėms, suteikia balanso tarptautinei politikai, bet ir garantuoja stabilumą pasienio regionuose. ES ženkliai didina prekybą ir investicijas ir su ekonominės bei politinės paramos programomis skleidžia stabilumą šalims, besiribojančioms su ES. Taip yra siekiama padidinti savo piliečių bei kaimyninių šalių piliečių saugumą ir gerovę. Karlas Biltas, buvęs Švedijos Ministras pirmininkas,… teigė: „ Mes galime bandyti apsaugoti savo ateitį politinėmis, socialinėmis ir ekonominėmis priemonėmis. Tačiau šios priemonės turi remtis galimybe veikti kariniu keliu. Ne puolamuoju kariniu veiksmu, o tarnaujant taikai. Mes matėme siaubingus įvykius Balkanuose. Pabėgėlių bangos užtvindė Europą. Tai paveikė netgi atokiausių Skandinavijos bendruomenių socialinius biudžetus. Įvyks tas pats, jei nebūsime pajėgūs užkirsti kelio tokiam sprogimui kituose regionuose“. Taigi, atsižvelgiant į šiuos nuogąstavimus, BUSP būtina dar it tam, kad užtikrinti Europoje taiką, stabilumą ir sustabdyti pabėgėlių antplūdį.Vykstant neramumams Balkanuose, kai ES, neturėdama bendros užsienio ir saugumo politikos, neturėjo galios sukliudyti tiems konfliktams, žmonės baiminosi dėl gyvybių ir buvo priversti paliksi savo namus. Pabėgėliai plūdo į daugelį šalių narių ir tai sukėlė didelių sunkumų.Tačiau yra ir „antra medalio pusė“. Ne visi yra nusiteikę priimti Bendrą užsienio ir saugumo politiką. Kai kurie argumentai prieš šią politiką grindžiami informacijos apie BUSP stoka, kai kurie – baime būti priklausomiems nuo ES, kuri primetinėtų savo vertybes pasauliui.Kai kurie žmonių skeptiškai žiūri į šią politiką, nes jų nuomone, ji tiesiog neįmanoma, nes šakys narės dažnai negali susitarti dėl bendros pozicijos. Karas Irake 2003m. pavasarį parodė, kad šalys narės turi labai skirtingas nuomones ir interesus šiuo atžvilgiu. Kai kurios šalys narės palaiko Jungtinių Valstijų pusę, tuo tarpu kitos prieštarauja karui. Be to manoma, kad nėra jokio poreikio kurti Europos gynybos politiką, nes kitos organizacijos yra pajėgios tai daryti. Nacionalinei gynybai pakanka narystės NATO, o tarptautinis taikos palaikymas turi būti užtikrinamas kitų organizacijų – JT ir ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija).IV BUSP ir Lietuva
Dalyvavimas Bendroje užsienio ir saugumo politikoje su Europos Sąjungos šalimis yra vienas tų simbolių, kuriuos eksponuoja visos ES kandidatės. Lietuva vykdo BUSP, stengiasi savo politiką su ES, taip pat su trečiosiomis šalimis formuoti pagal tuos prioritetus, kuriems pirmenybę teikia Europos Sąjunga.Lietuva aktyviai dalyvauja daugiašaliame politiniame dialoge Bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) rėmuose nuo Europos sutarties pasirašymo 1995 06 12. Nuo tada iki 1998 08 01 Lietuva prisijungė prie daugiau nei 600 ES pareiškimų, demaršų, bendrų pozicijų, paskelbtų įvairiuose forumuose ( per Europos viršūnių tarybos sekretoriatą Briuselyje, Jungtinių Tautų Organizaciją bei jos specializuotas agentūras, o taip pat ESBO rėmuose. Sąlygas sklandžiam ir konstruktyviam darbui sudaro ir tai, kad Lietuva neturi jokių teritorinių ginčų su ES valstybėmis bei kaimyninėmis asociacijos šalimis. Jų pavyzdžiu gali būti glaudūs ir įvairiapusiai Lietuvos ryšiai su Lenkija. Geri ir konstruktyvūs santykiai palaikomi su visomis Lietuvos kaimyninėmis valstybėmis. Plėtojamas regioninis bendradarbiavimas su Latvija ir Estija, taip pat su Šiaurės Europos, Vidurio Europos valstybėmis, su Baltijos jūros šalimis. Nuo 1998 07 01 mūsų šalis net vieneriems metams perėmė pirmininkavimą Baltijos jūros valstybių taryboje (BJVT).Naujoji sąjunga pasisako už šią užsienio ir saugumo politiką. Ji mano, kad ES yra saugumo ir stabilumo zona pasaulyje. Lietuvos narystė ES mažina išorinių grėsmių tikimybę, nes valstybės narės bendrai sprendžia sienų apsaugos, kovos su terorizmu, nelegalia migracija, nusikalstamumu ir kitas su piliečių saugumu susijusias problemas. 2004m. gegužės 1d. Lietuva tapdama ES nare, visiškai įsijungė į tarpvyriausybinį bendradarbiavimą užsienio politikos srityje – Bendrąją užsienio ir saugumo politika. Pagrindinės šios politikos įgyvendinimo priemonės – bendra pozicija ir bendras veiksmas, kuriuo ES valstybės gali ( tačiau neprivalo) pareikšti ar imtis įgyvendinti konkrečiu užsienio politikos klausimu. Tokiu būdu valstybės narės plėtoja tarpusavio politinį solidarumą ir susilaiko nuo veiksmų, kurie prieštarauja Sąjungos interesams. B…e to, dalyvaudama ES Bendrojoje užsienio ir saugumo politikoje Lietuva kartu įgyja galimybę, nors ir netiesiogiai, palaikyti santykius su kur kas daugiau valstybių nei šiuo metu. O tolimesnėse šalyse Lietuva galutinai bus suvokiama kaip tikra Europos valstybe. Senosios ES narės iš Lietuvos ir kitų naujų narių tikisi solidarumo svarbiausiais saugumo ir užsienio politikos klausimais. Ateityje BUSP įtaka Lietuvai tik didės – kiek ši įtaka bus teigiama priklausys nuo to, kokiu keliu pasuks pati Europa: savarankiškos gynybinės struktūros kaip alternatyvos NATO, ar glaudaus bendradarbiavimo su NATO ir JAV keliu. Bet kokiu atveju jau šiandien aišku, kad Lietuvai reikės nuolat ieškoti balanso tarp įsipareigojimų ES ir NATO, nes kaip žinia Lietuva yra ne tik ES, bet ir NATO nare, o tai skirtingos organizacijos. Šiame procese Lietuvai bus vertingiausi diplomatiniai sugebėjimai. IšvadosDidžiąją dalį pokario, t.y. po Antrojo pasaulinio karo, Europos saugumo garantija buvo artimas bendradarbiavimas su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, o NATO buvo pagrindinė savigynos institucija. Tačiau pasibaigus šaltajam karui situacija iš esmės pasikeitė.Europai jau nebegresia masinė ataka, naudojant įprastinius ir atominius ginklus. Deja, kaip parodė situacija Balkanuose, Artimuosiuose Rytuose, Irake, kur nesugebėjo vykdyti vienodos politikos Irako atžvilgiu, ES tenka susidurti su visokia rizika, galinčia pakenkti Europos stabilumu, ir tai paskatino Europos Sąjungą 1993 metų Mastrichto sutartyje aprašyti Bendrosios užsienio ir saugumo (BUSP) politikos pagrindus, kuriuos plačiau reglamentuoja 1999m. gegužės 1d. įsigaliojusi Amsterdamo sutartis. Neretai ES BUSP yra vadinama antruoju ES ramsčiu, taip pabrėžiant esminį jos skirtumą nuo pirmojo ramsčio, t.y. Europos Bendrijų. Pagrindiniai BUSP uždaviniai: užtikrinti ES pamatinius interesus ir nepriklausomybę; stiprinti ES saugumą; saugoti taiką pasaulyje ir didinti tarptautinį saugumą; skatinti tarptautinį bendradarbiavimą; stiprinti demokratiją, įstatymo galią ir pagarbą žmogaus teisėms. Nepaisant visų nesėkmių, nesugebėjimo susitvarkyti su kilusiais konfliktais be JAV pagalbos, ES narės šalys palaiko šią politiką ir tiki geresne jos ateitimi. Lietuva kaip ir kitos narės tiki, kad bendradarbiaujant BUSP srityje, padidės šalių saugumas, piliečiai, būdami užsienio valstybėje, kurioje nėra jų šalies atstovybės, galės kreiptis į bet kurios ES valstybės atstovybę, prašydami suteikti diplomatinę ar konsulinę pagalbą, dalyvaudamos ES Bendrojoje užsienio ir saugumo politikoje mažesnės šalys, pavyzdžiui Lietuva, įgis galimybę, nors ir netiesiogiai, palaikyti santykius su kur kas daugiau valstybių, be to, visos šalys narės, nesvarbu ar tai mažesnės ar didesnės, turės tokį pat balsą sprendžiant pasaulio politines problemas.Panaudota literatūra:1. Europos integracijos studijų centras 2000m. „Europos Sąjunga. Institucinė sąranga ir Politikos aktualijos“2. Žurnalas „Baltijos jūros šalys ir Europos ateitis – požiūriai į išsiplėtusią Europa“3. Ramūnas Vilpišauskas „Integracija Europoje: Baltijos šalys ir Europos Sąjunga“4. Enciklopedinis žinynas. Vilnius 1999m. „Europos Sąjunga“5. http://www. EURO.lt6. http://www.kam.lt