Turinys
Tikslas 3Įvadas 3Europos Bendra užsienio ir saugumo politika 4I. Bendros užsienio ir saugumo politikos atsiradimas 4II. Bendros užsienio ir saugumo politikos veiklos efektyvumas 6III. Ar reikalinga Bendra užsienio ir saugumo politika? 8IV. BUSP ir Lietuva 9Išvados 11Panaudota literatūra 12TikslasŠio referato tikslas – labiau susipažinti su Europos Sąjunga, jos tikslais, siekiais, programomis nes šiomis dienomis dažnai linksniuojama ši frazė „Europos sąjunga“. O ypač mane domina Europos Bendros užsienio ir saugumo politikos formavimas, veikla ir privalumai bendradarbiaujant joje.ĮvadasVieningos Europos idealas, prieš tapdamas politine koncepcija ir ilgalaikiu Europos Bendrijos narių tikslu, nebuvo žinomas niekam, išskyrus filosofus ir mąstytojus. Jungtinių Europos Valstybių idėja tebuvo dalis humanistinės-pacifistinės svajonės, kurią šio šimtmečio pirmojoje pusėje sunaikino Europos žemyną nualinę dažni konfliktai. Tautinio priešiškumo atsikračiusios naujosios Europos idėja galutinai susiformavo Antrojo pasaulinio karo metais vykstant pasipriešinimo totalitarizmui sąjūdžiams. Postūmi Europai vienytis suteikė dvi teorijos – federalizmo ir funkcionalizmo. Federalizmo esmė buvo ta, kad vietos, regioninės, nacionalinės ir Europos valdžios institucijos turėtų bendradarbiauti ir papildyti vienos kitas. Funkcionalizmas labiau vertino palaipsnį suverenumo perdavimą iš nacionalinio lygmens į Bendrijos lygmenį. Šiandien šie du požiūriai yra persipynę ir juos išreiškia įsitikinimas, kad nacionalines ir regionines valdžios institucijas turi atitikti nepriklausomos demokratinės Europos institucijos, atsakingos už tas sritis, kuriose bendri veiksmai yra efektyvesni negu pavienių valstybių pastangos, būtent: bendroji rinka, pinigų politika, ekonominė ir socialinė sanglauda, aplinkos apsauga, užsienio ir gynybos politika, laisvės ir teisingumo erdvės sukūrimas. Šiuo metu Sąjunga, jau būdama svarbi pasaulio prekybinė jėga, kuria struktūras, galinčias suteikti jai daugiau svorio tarptautinėje arenoje ir padėti vykdyti bendrąją užsienio ir saugumo politiką bei bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityse.
Didžiąją dalį pokario laikotarpio, po antrojo pasaulinio karo, Europos saugumo garantija buvo artimas Bendradarbiavimas su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, o NATO buvo pagrindinė savigynos institucija. Tačiau pasibaigus šaltajam karui situacija iš esmės pasikeitė. Suprasdama, jog JAV nenori kištis į visas regionines krizes Europos žemyne, ir tikrai yra atvejų, kai būtų parankiau, kad pagrindinį darbą atliktų Europa, Europos Sąjunga ėmė labiau ginti savo interesus ir bendrąsias savybes. Taip susikūrė Bendra užsienio ir saugumo politika. Panagrinėkime šios politikos susikūrimą, jos tikslus ir ar ji yra veiksminga.Europos Bendra užsienio ir saugumo politikaKiekvienas pilietis nori gyventi šalyje, kurioje būtų užtikrintas saugumas, negrėstų jokie pavojai iš aplinkinių šalių. Buvęs Čekijos respublikos Prezidentas, Vaclavas Havelas yra pasakęs: „Tikiuosi, kad ateis laikas, kai Europa kitoms pasaulio šalims bus įkvėpimo, efektyvios pagalbos šaltinis ir pavyzdys, kaip žmonės ir tautos gali gyventi kartu taikoje ir bendradarbiavime, apdairiai naudotis pasaulio resursais ir padėti vieni kitiems“ Manau, kad kiekvienas iš mūsų trokšta gyventi tokiame pasaulyje, kur nėra tarpusavio nesantaikos, karų, teroro. Europos Sąjunga ėmėsi įgyvendinti šiuos tikslus ir atnaujino bendrą užsienio ir saugumo politiką. Bendra užsienio ir saugumo politika – tai Europos Sąjungos sutarties įtvirtinta ypatinga ES valstybių narių bendradarbiavimo forma, kuria siekiama: tausoti bendrąsias Sąjungos vertybes, svarbiausius interesus ir nepriklausomybę; visokeriopai stiprinti Sąjungos ir jai priklausančių valstybių saugumą; saugoti taiką pasaulyje ir stiprinti tarptautinį saugumą; skatinti tarptautinį bendradarbiavimą; plėtoti ir stiprinti demokratiją, teisinę valstybę, gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves. Ši specifinė ir kol kas precedento neturinti besiintegruojančių valstybių bendravimo forma, pradėta kaip paprasčiausia atskirų užsienio politikos žingsnių koordinacija, šiandien virto institucionalizuota Europos integracijos dalimi.I Bendros užsienio ir saugumo politikos atsiradimas
Bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP) buvo sukurta Mastrichto Sutartimi 1993m. lapkričio 1d. ir formaliai tapo antruoju Europos sąjungos ramsčiu.Šiuo žingsniu Europos Bendrija norėjo deramai atsakyti į naujus to meto iššūkius: šaltojo karo pabaigą, vidurio Europos šalyse prasidėjusį demokratizacijos procesą, persų įlankos krizę, Balkanuose prasidėjusį konfliktą, JAV karinio buvimo Europoje sumažinimą. Tačiau teigiama, kad BUSP pradėta kurti kur kas anksčiau. Europos integracijos ekspertai sutinka su tuo, kad Bendroji užsienio ir saugumo politika pradėta kurti dar Šaltojo karo metais, kai besiintegruojančios Europos kalbėjimas „vienu balsu“ buvo reikšmingas politinis veiksnys. Europos integracija prasidėjo ir vyko besikeičiančio politinio klimato sąlygomis. Vargu ar penktojo dešimtmečio pabaigoje buvo galima suplanuoti visas Šaltojo karo peripetijas ir jų įtaką Europos šalių politikai. Netgi formaliai tai buvo visų pirma ekonominė integracija. Tą charakterizavo tiek patys bendrijų pavadinimai – Europos anglies ir plieno bendrija, Europos ekonominė bendrija, Euratomas. Tą lėmė ir to laiko politinės realijos. Svarbiausias saugumo klausimas – kaip išvengti naujo pasaulinio karo – buvo sprendžiamas Maskvos – Vašingtono kanalais, ir „ Briuselio šešetukui“ lygiuotis į svarų šių dviejų supervalstybių partnerį tuo metu buvo nerealu. Laikui bėgant padėtis keitėsi. Europos anglies ir plieno bendrijos susikūrimas buvo ne kas kita, kaip Europos suvienijimas to paties išsvajotojo saugumo vardan. Tai turėjo būti padaryta bendrai valdant, kontroliuojant, įsavinant ir eksploatuojant strateginius išteklius. Ilgainiui tai neišvengiamai vedė prie politinės integracijos. Pokarinėje vakarų Europoje valstybės matė keletą grėsmių savo egzistavimui, tai SSRS ekspansija ir galimas Vokietijos, kaip totalitarinės valstybės atgimimas. Todėl 1948 m. kovo 17d. buvo pasirašytas Briuselio paktas dėl ekonominio, socialinio ir kultūrinio bendradarbiavimo ir numatė, jog „vienai iš sutarties šalių tapus ginkluotos agresijos Europoje taikiniu, kitos sutarties šalys, sutinkamai su JT Chartijos 51 straipsniu, suteiks užpultai šaliai visą įmanomą karinę ir kitokią pagalbą bei paramą. Tačiau Briuselio paktas netapo Vakarų Europos saugumo pagrindu. Jis veikiau paskatino platesnės apimties saugumo struktūrų paiešką ir todėl JAV iniciatyva 1949m. balandžio 4 dieną atsirado Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO). Vėliau į šią organizaciją savo karinę struktūrą integravo ir Briuselio pakto šalys (šiandien šis paktas žinomas kaip Vakarų Europos …Sąjungos vardu (WEU)). Bet specifin4 Vokietijos situacija, taip pat ir ekonominės integracijos reikalavimai skatino europiečius nepasikliauti vien NATO, bet ieškoti ir kitų kolektyvinio saugumo galimybių, todėl nuolat buvo kuriamos naujos organizacijos, įvairūs planai: 1952m. Europos gynybos bendrijos (EDC) planas; 1953m. Europos politinės bendrijos (EPC) projektas; 1961-1962m. Fušė (Fouchet) planas (siūlymai įkurti politinę besiintegruojančių valstybių sąjungą); 1970m. Davinjono projektas, kuriuo pradėtas procesas, vėliau gavęs Europos politinio bendradarbiavimo (EPC) vardą, ir į kurio sritį 1983m.buvo įtraukti politiniai ir ekonominiai saugumo aspektai. Galima sakyti, kad EPC visai sėkminga iniciatyva, atlikusi ir globalizacijos tendencijas. Europos šalys ėmė vieningiau laikytis tarptautinių krizių atžvilgiu, vieningiau balsuodavo Jungtinėse Tautose ir kituose tarptautiniuose forumuose. Atrodo, kad europiečiai palengva ėmė suprasti bendro veikimo pranašumus. Suprasta, kad Europos šalių interesai neapsiriboja jų pačių teritorijomis, bet siekia visur, kur tik atkeliauja bent vienas Europos turistas ar mažiausia Europos prekė.Todėl įsigalėjus šitai sampratai, palaipsniui ėmė kristalizuotis konkretesnis Bendros užsienio ir saugumo politikos paveikslas. 1985m. Dudžo (Doodge) komitetas parengė priemonių planą Bendrajai užsienio politikai sustiprinti.