Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse

Turinys

Tikslas 3
Įvadas 3
Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse 4
I. Bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse atsiradimas 5
II. Institucinė „Laisvės, saugumo ir teisingumo srities“ sąranga 7
1. Teisė laisvai judėti 7
2. Bendra prieglobsčio ir migracijos politika 8
3. Saugumas 9
4. Europos teismų erdvės kūrimas 9
III. Ar reikalingas bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse 10
IV. Lietuva ir Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse 12
Išvados 13
Panaudota literatūra 14Tikslas
Manau, kad mus visus domina Europos Sąjungos veikla bei vykdoma politika, nes juk ir Lietuva yra ES nare, o mes esame Europos piliečiai, turintys teisę gyventi laisvai, be persekiojimo ir smurto baimės visoje Europos Sąjungoje. Šio reeferato tikslas ir buvo – susipažinti su Europos Sąjungos valstybių narių veikla, kaip jos bendradarbiauja teisingumo ir vidaus reikalų srityse, ir susipažinti su „Šengeno“ erdvės problemomis.
Tačiau tarptautinis nusikalstamumas ir terorizmas šiandien kelia daugiausia rūpesčių europiečiams. Todėl ir nusprendžiau pasidomėti ES valstybių bendradarbiavimu teisingumo ir vidaus reikalų srityse.Be to per artimiausius keletą metų teisingumas ir vidaus reikalų dalykai taps dar svarbesni, nes vis daugiau europiečių yra linkę pasinaudoti savo teise nevaržomai judėti ES teritorijoje darbo ar asmeniniais reikalais, todėl valstybių narių poolicijos pajėgoms, muitinės tarnyboms bei teisinių sistemų atstovams reikės kur kas labiau bendradarbiauti.Įvadas
Šiandien Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje tarptautinė organizacija, apimanti 3,9mln. kv. kilometrų ir vienijanti 25 valstybes. Tai ne vien ūkio subjektas – tai sykiu ir namai daugiau nei 455 milijonams žmonių, ku

urie yra ne tik didžiulės bendros rinkos vartotojai, bet ir Europos Sąjungos piliečiai. Visi jie nori turėti galimybę gyventi bet kurioje ES teritorijos vietoje ir nesibaiminti baudžiamojo persekiojimo ar smurto.
Narkotikai, terorizmas, tarptautinis sukčiavimas, prekyba žmonėmis ir seksualinis vaikų išnaudojimas – visos šios problemos Europos piliečiams kelia didelį nerimą. Tai yra valstybių sienas peržengianti nusikalstama veikla ir tik valstybių sienas peržengiantis bendradarbiavimas gali padėti jas veiksmingai spręsti. Jei Europa yra pasiryžusi veikti ir visiems savo piliečiams visoje ES sudaryti vienodas galimybes naudotis pilietiniu teisingumu, visų ES valstybių narių teismai, policija, muitinių pareigūnai ir migracijos tarnybos turi dirbti išvien. Šiam tikslui pasiekti ir buvo sukurta bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse politika.
Teisingumo ir vidaus reikalų klausimai, trečiasis ES ramstis, tradiciškai buvo laikomi vaalstybių vidaus reikalu ir ilgą laiką koordinuoto Europos valstybių bendradarbiavimo šioje srityje nebuvo. Tačiau laipsniškai kuriant bendrąją rinką, lengvinant sąlygas laisvam asmenų, prekių, paslaugų bei kapitalo judėjimui susidarė palankesnės sąlygos ne tik ekonominei plėtrai, bet ir tarptautinio nusikalstamumo augimui. Pastarasis reiškinys įgavo vis platesnį mąstą ir Europos valstybės nebegalėjo jo pažaboti pavieniui. Taip kilo poreikis padėti pamatus bendrai Europos valstybių politikai teisingumo ir vadaus reikalų srityje.
Jei anksčiau bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityje tradiciškai buvo laikomas valstybių tarpusavio susitarimo re
eikalu ir iki Europos Sąjungos sutarties įsigaliojimo vyko už Europos bendrijos ribų, bei šiam klausimui nebuvo skiriama daug dėmesio, tai dabar tai galima būtų priskirti prie vienos iš labiausiai reformuojamų sričių.Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse
„Šengenas“ yra Europos Sąjungos teisingumo ir vidaus reikalų integravimo eksperimentinis projektas. Tarptautinėje praktikoje teisingumo ir vidaus reikalų politikos formavimas tradiciškai pripažįstamas kaip nacionalinės valstybės prerogatyva. Žinoma, ši politika tiesiogiai veikia ir tarptautinius santykius, bet nacionalinio suverenumo principas lemia jos objektą ir turinį. Antrojoje XXa. pusėje ši tradicija pakito. Mintis, kad nacionalinės valstybės teisingumo ir vidaus politika nėra tik jos pačios reikalas, o reikalauja tarptautinės bendrijos vertinimo, atsirado tuomet, kai per beveik keturis dešimtmečius žmonija pergyveno du pasaulinius karus. Po Antrojo pasaulinio karo JTO priimta Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija nustatė pagrindinius teisingumo ir vidaus reikalų tvarkymo standartus. Viena iš priežasčių, lėmusių Deklaracijos paskelbimą, įvardijamas ir faktas, kad „.žmogaus teisių visiškas nepaisymas ir niekinimas pastūmėjo vykdyti barbariškus aktus, piktinančius žmonijos sąžinę.“, todėl Deklaracija yra visuotinis idealas, „.kurio turi siekti visos tautos ir visos valstybės dėl to, kad kiekvienas žmogus ir kiekvienas visuomenės organas, nuolat turėdami šią Deklaraciją, pasitelkę švietimą ir mokslą, stengtųsi prisidėti prie to, kad šios teisės ir laisvės būtų gerbiamos ir kad būtų garantuota, imantis pa
ažangių nacionalinių ir tarptautinių priemonių, kad jos bus visuotinai ir tikrai pripažįstamos ir taikomos tiek valstybių narių gyventojams, tiek gyventojams teritorijų, esančių jų jurisdikcijoje“.Deklaracija sudarė prielaidas šiuolaikinės valstybės teisingumo ir vidaus reikalų politikos laisvę riboti remiantis tarptautine teise.
Žmogaus teisių apsaugos požiūriu, teisingumo ir vidaus reikalų politikos tikslai formuojami atsižvelgiant į asmens saugumo pojūtį. Pojūčiai lemia ir asmens požiūrio į valstybę formavimą. Todėl kiekviena valstybė, siekdama užtikrinti savo piliečiams kuo palankiausias gyvenimo sąlygas, aktyviai reaguoja į visuomenės nuomonę, kuri pripažintina vidiniu teisingumo ir vidaus reikalų politikos formavimo ir funkcionavimo imperatyvu. Antra vertus, vidinę valstybės politiką lemia taip pat ir tarptautinės valstybės pozicijos diktuojami veiksniai, o jų visumos poveikis traktuojamas kaip išorinis imperatyvas. Todėl teisingumo ir vidaus reikalų politika yra erdvė, kurioje siekiama savotiško kompromiso tarp valstybės funkcijas lemiančių vidinių ir išorinių veiksnių.Šių veiksnių variacijos kiekvienoje Europos valstybėje yra skirtingos ir jų tarpusavio proporcija nevienoda.
Nors visas Europos valstybes vienija vadinamoji „Europos kultūra“ ir krikščioniškosios vertybės, tautinis identitetas turi lemiamą reikšmę, todėl kiekvienos valstybės teisėtvarkos sistema yra unikali. Mes galime įžvelgti panašumus tik pagal priklausomumą žinomoms pasaulinėms teisinėms sistemoms. Pažymėtina, kad absoliučiai „Grynų“ teisinių sistemų jau nebėra, tačiau pagal jų tradicijas funkcionuojančių teisėtvarkos institucijų panašumai ar skirtumai vis dar pastebimi. Išskirtinos dvi valstybių grupės, kuriose te
eisėtvarkos institucijos suformuotos pagal romėnų – germanų ir anglo – saksų teisinių sistemų principus.

I. Bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse atsiradimas
Europos valstybių bendradarbiavimas, kovojant su nusikalstamumu, prasidėjo po to, kai 1898m. niekam nežinomas anarchistas Ženevoje nužudė Austrijos imperatorienę Elžbietą. Dėl šio įvykio buvo sušaukta tarptautinė konferencija, kurioje buvo nustatytos elementarios policijos bendradarbiavimo, kovojant su anarchizmu Europoje, procedūros, ypač policijos žvalgybos srityje.
1923m. Vienoje buvo įkurta Tarptautinė kriminalinės policijos komisija. Ši organizacija buvo nepolitinė, nepriklausoma policijos vadovų asociacija. Po antrojo pasaulinio karo ji buvo revizuota ir sukurta Tarptautinė kriminalinės policijos organizacija (Interpolas). Organizacijos būstinė buvo Sant Klode, o vėliau parsikėlė į Lioną. Šios organizacijos veiklos pagrindą sudaro informacijos api.e tarptautinio pobūdžio nusikaltimus kaupimas ir perdavimas nacionaliniams biurams. Tačiau Interpolo organizacija, Europos politikų akimis žiūrint, buvo nelanksti ir biurokratiška. Tuo pačiu Interpole buvo aiškiai pastebimas JAV dominavimas, ir Europos, siekiančios sukurti Sąjungą kaip pasaulinį geopolitinį bloką, tokia padėtis netenkino. Todėl buvo orientuojamasi į bendradarbiavimo plėtrą, kuria turėjo būti sukurta Europos policijos įstaiga. Tačiau Interpolas nėra ignoruojamas, jo kanalai naudojami tais atvejais, kai reikia gauti informaciją arba ja keistis su valstybėmis, neįtrauktomis į Šengeno ir kitas Europos informacines sistemas, taip pat ir su kitų pasaulio regionų valstybėmis. Štai Didžioji Britanija nedalyvauja Šengeno informacinėje ir toliau naudojasi Interpolo informaciniais kanalais taupumo sumetimais.
Europos Sąjungos valstybių poreikis koordinuoti ir teisėtvarkos institucijų operacijas atsirado 7 – 8 dešimtmetyje. Teroristiniai aktai Vokietijoje (pavyzdžiui, pasaulį šokiravusios islamo teroristų surengtos Izraelio sportininkų žudynės 1972m. Miuncheno olimpiados metu), Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje vertė ieškoti naujų policijos bendradarbiavimo formų. Terorizmas, radikalizmas, ekstremizmas paprastai yra tarptautiniai reiškiniai, nusikaltėliai migruoja iš vienos valstybės į kitą, todėl vienos kurios nors valstybės pastangų užkirsti kelią šių nusikaltimų plitimui nepakanka. Dėl šių priežasčių, 1975m. laipsniškai buvo pradėta bendradarbiauti tarpvyriausybiniu lygmeniu sprendžiant klausimus, susijusius su migracija, pabėgėliais, policijos ir teisėsaugos institucijų bendradarbiavimu. Vienas iš ryškiausių tokio bendradarbiavimo pavyzdžių – Trevi grupė, kur rinkosi šalių narių vidaus reikalų ministrai, kad kartu aptartų klausimus, susijusius su policijos ir teisėsaugos institucijų bendradarbiavimu bei kova su terorizmu. Tai buvo neformalūs susitikimai, ir ši Trevi grupė nebuvo atskaitinga jokiai Bendrijos institucijai ar pareigūnui. Bendrijos institucijos tuo metu nedalyvavo bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reiklų srityse procese – visi sprendimai buvo priimti tarpvyriausybiniu lygmeniu. Taigi tai buvo politinis bendradarbiavimas, kuris vyko ne Europos bendrijos rėmuose.
1986m. liepos 1d. įsigaliojo Bendrasis Europos aktas (BEA). Šio Akto III antraštinė dalis Europos politiniam bendradarbiavimui suteikė teisinį pripažinimą, numatydama, kad Komisijos veikla turi būti „visiškai susieta su politinio bendradarbiavimo procedūromis“, o Europos Parlamento veikla turi būti su tuo „artimai susieta“. Akto 8 straipsnis apibrėžė laisvą asmenų judėjimą kaip vieną iš keturių pagrindinių sudedamųjų bendrosios rinkos elementų ir perkėlė šią sritį į Bendrijos jurisdikcijos sferą. Įsigaliojus BEA naujai sukurtos darbo grupės turėjo atsižvelgti į šiuos pasikeitimus – jų darbe ėmė dalyvauti Komisijos stebėtojai. 1986m. sukurtam ad hoc darbo grupė migracijos, vizų politikos, išorinių sienų kontrolės stiprinimo bei prieglobsčio klausimams spręsti, ją sudarė ministrai, atsakingi už šią sritį, o Europos Komitetas kovai su narkotikais (CELAD) įkūrė savo sekretoriatus kartu su Europos Sąjungos Tarybos sekretoriatu. Taryba susidedanti iš šalių narių teisingumo ministrų, ėmė rengti reguliarius susitikimus, kuriuose buvo ( ir iki šiol yra) aptariami klausimai, susiję su teismų bendradarbiavimu baudžiamosiose ir civilinėse bylose, bei Europos politinio bendradarbiavimo sferos klausimai.Deja, nepaisant šių pasikeitimų bei rekomendacijų dėl laisvo asmenų judėjimo reguliavimo, 1985metų Komisijos Baltojoje knygoje teisingumo ir vidaus reikalų sritis vis dar buvo priskirta tarpvyriausybiniam reguliavimui.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje tapo aišku, kad norint užtikrinti efektyvesnį šalių narių priimtų (parengtų) priemonių teisingumo ir vidaus reikalų srityje vykdymą, įvairių darbo grupių bendradarbiavimą bei išvengti veiksmų ir funkcijų dubliavimosi – turi būti sukurtas efektyvesnis, labiau formalizuotas ir struktūrizuotas .bendradarbiavimo mechanizmas. Todėl 1993m. lapkričio 1d. įsigaliojusioje Mastrichto sutartyje buvo oficialiai patvirtinta naujoji Europos Sąjungos struktūra, primenanti graikų ir romėnų šventovę, kurią sudaro trys kolonos – ramsčiai: pirmasis – Europos bendrijos, antrasis – Bendroji užsienio ir saugumo politika ir trečiasis – Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų (TVR) srityse. Mastrichto sutartyje oficialiai pripažįstama, kad teisingumo ir vidaus reikalai vienodai rūpi visoms ES valstybėms narėms. Be to, pagal jos nuostatas buvo sukurta speciali įstatymų kūrimo struktūra, skirta TVR sritį reglamentuojantiems teisės aktams leisti. Teisingumas ir vidaus reikalai tapo Europos Sąjungos kompetencija, ir tai buvo pirmasis reikšmingas šios srities žingsnis, tačiau vis dėlto susijusių teisės aktų kūrimas, net ir pasirašius Mastrichto sutartį, išliko lėtas ir sudėtingas procesas.
Kitas svarbus žingsnis, besiformuojant TVR sritį reglamentuojančiam ES teisynui, žengtas 1999m. gegužės 1d., kai įsigaliojo Mastrichto sutartį papildžiusi Amsterdamo sutartis. Pagal Amsterdamo sutartį keletas svarbių politikos sričių, pavyzdžiui, prieglobsčio ir imigracijos politika bei civilinių teismų bendradarbiavimo klausimai, buvo perduoti įprastinių ES įstatymų kūrimu užsiimančių struktūrų kompetencijai.
II. Institucinė „Laisvės, saugumo ir teisingumo srities“ sąranga
Europos Sąjungos plėtrą garantuojantis saugumas ir teisingumas reiškia tokią būklę, kai žmogus bet kurioje Europos Sąjungos šalyje gali tikėtis teismų ir valdžios paramos taip pat lengvai, kaip ir savo šalyje. Tuo pačiu nusikaltėliai neturi rasti galimybių pasinaudoti Sąjungos narių teisinių sistemų skirtumais tam, kad išvengtų atsakomybės. Laisvės, saugumo ir teisingumo sritis turėtų būti grindžiama „skaidrumo“ ir demokratinės kontrolės principais. Jos plėtra siejama su visuomenės pritarimu ir parama.
Europos sąjungos sutarties VI antraštinėje dalyje buvo apibrėžtos Bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse nuostatos. K.1. straipsnyje įtvirtintos valstybių narių bendrų interesų sritys: 1)prieglobsčio politika; 2)asmenims taikomos valstybių narių išorinių sienų kirtimo taisyklės ir jų kontrolė; 3)imigracijos politika ir politika trečiųjų šalių atžvilgiu; 4)kova su narkomanija; 5)kova su tarptautinio masto piktnaudžiavimais; 6)teisinis bendradarbiavimas civilinėse bylose; 7)teisinis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose; 8)muitinių bendradarbiavimas; 9)policijos bendradarbiavimas užkertant kelią terorizmui, neteisėtam narkotikų gabenimui bei kitiems rimtiems tarptautiniams nusikaltimams ir kovojant su jais, taip pat prireikus apimant tam tikras muitinių bendradarbiavimo sritis, susijusias su sistemos visai Sąjungai skirta informacija keistis organizavimu Europos policijos biure (Europole. 1993m. birželio mėn. 2d. Kopenhagoje TREVI grupės teisingumo ir vidaus reikalų ministrai pasirašė susitarimą dėl Europolo įkūrimo ir tik 1999m. sausio 1d. pradėjo veikti, o būstinė įsikūrė Hagoje)1. Teisė laisvai judėti
Europos Sąjungos piliečio teisė laisvai keliauti po ES ir įsikurti bet kurioje jos vietoje yra vienas akivaizdžiausių įrodymų, jog vieninga Europa yra sukurta žmonėms.
Vienos iš svarbiausių iniciatyvų, skirtų ES piliečių kelionėms po Europos Sąjungą palengvinti, pradžia buvo tik dalyje ES teritorijos galiojantis susitarimas, kurį 1985m. Liuksemburgo pasienio mieste Šengene pasirašė Vokietija, Prancūzija, Belgija, Liuksemburgas, Nyderlandai.Toje sutartyje buvo nuspręsta panaikinti visus, nepriklausomai nuo pilietybės, asmenų patikrinimus prie bendrų sienų, suvienodinti pasienio kontrolę prie sienų su ne ES valstybėmis ir įgyvendinti bendrą vizų politiką. Taip buvo sukurta teritorija be vidaus sienų, vadinamoji Šengeno erdvė. Kertant jos išorės sienas, ES piliečiams pakanka parodyti tik tapatybės kortelę arba pasą. Šengeno erdvė plėtėsi ir dabar apima 25 šalis.
Išvardintomis priemonėmis anaiptol nesiekiama sukurti neįveikiamą tvirtovę. Atvirkščiai: taip lengvinamas legaliai keliaujančių asmenų įvažiavimas į Europos Sąjungos ir jų kelionės po ES teritoriją, tačiau kliudoma organizuotoms nusikaltėlių grupuotėms išnaudoti žmones.2. Bendra prieglobsčio ir migracijos politika
Europa didžiuojasi savo sena atvirumo užsieniečiams tradicija ir humanitariniu požiūriu siūlant prieglobstį nuo pavojaus ir persekiojimo bėgantiems pabėgėliams. Pirmą kartą Europos istorijoje migruojantys asmenys renkasi ES valstybes nares kaip šalis, į kurias jie nori migruoti. Tokio likimo susilaukė net Graikija, Ispanija, Italija ir Portugalija, iš kurių gyventojai iki tol tik emigruodavo. Šiandien ES vyriausybėms vis dažniau iškyla klausimas, kaip vidaus sienų neturinčioje teritorijoje kovoti su gausėjančiais legaliais ir nelegaliais imigrantais, ir išsaugoti humanistines Europos tradicijas.
Europos Sąjungos vyriausybės susitarė suderinti taisykles, kad būtų galima nagrinėti prieglobsčio prašymus laikantis visoje ES pripažįstamų pagrindinių principų. 1999m. spalį Tamperėje ,vykusiame aukščiausio lygio susitikime, buvo iškeltas tikslas priimti bendrą prieglobsčio suteikimo procedūrą ir vienodai visoje Sąjungoje elgtis su prieglobstį gavusiais asmenimis. 2000m. rugsėjį Europos Sąjungoje buvo žengtas dar vienas žingsnis ir įkurtas Europos pabėgėlių fondas, kad padėti valstybėms narėms pasirūpinti prieglobsčio prašančiais asmenimis, integruoti pabėgėlius ir įgyvendinti savanoriško grįžimo programas.
Taip pat yra tokia nuomonė, jog vyriausybės turi imtis keisti viešąją nuomonę apie imigrantus. Jie turi būti suvokiami kaip teigiamas šalies ūkio veiksnys, skatinantis kurti naujas darbo vietas ir stiprinantis ekonomiką, juk imigrantai, kaip ir visi kiti, moka socialinio draudimo įmokas ir į bendruomenes, kur jie apsigyvena, įneša gyvybiškai būtinų naujovių.ES nutarė suteikti imigrantams tokias pat kaip ir Europos piliečių teises ir pareigas. Tokių teisių ir pareigų ribos skirsis priklausomai nuo to, kiek laiko toks asmuo legaliai gyvena Europos Sąjungoje. Be to, Europos Komisija, užtikrinti, kad valstybės narės laikosi Tamperėje duotų pažadų, įvedė „rezultatų lentą“, iš kurios matyti pažanga, daroma įgyvendinant Tamperėje priimtus sprendimus. „Rezultatų lenta“ atnaujinama kas pusę metų, o su joje pateikta informacija gali susipažinti kiekvienas norintis.
Europos Sąjunga stengiasi spręsti visas su prieglobsčiu bei imigracija susijusias problemas ir, kai tik įmanoma, dirba su imigrantų ir prieglobsčio ieškančių asmenų kilmės šalimis, kad būtent jose būtų gerinamos minėtųjų asmenų gyvenimo sąlygos ir jiems nereikėtų ieškoti saugesnės ir tinkamesnės vietos negu jų gimtoji šalis. Taigi atkreiptinas dėmesys į kilmės ir tranzito šalyje užtikrinamas politines ir žmogaus teises, taip pat ir į šių šalių plėtros klausimus. Norint padėti nors kiek pataisyti, reikia naikinti skurdą, gerinti gyvenimo sąlygas ir sudaryti daugiau galimybių susirasti darbą, užkirsti kelią konfliktams, stiprinti demokratines valstybes ir užtikrinti pagarbą žmogaus – ypač mažumų, moterų ir vaikų – teisėms.3. Saugumas
Nusikaltėliams valstybių sienos nėra kliūtis. Organizuotų nusikaltėlių grupuočių veikla tampa vis rafinuotesnė, be to, jos reguliariai naudojasi ES ar net tarptautiniais tinklais. Terorizmas aiškiai parodė, kad jis gali žvėriškai smogti bet kurioje pasaulio vietoje (Geriausią pavyzdį turime rugsėjo 11-tąją, kai Niujorke buvo susprogdinti dangoraižiai „dvyniai“). Todėl buvo sukurta Šengeno informacijos sistema (ŠIS), tai sudėtinga duomenų bazė, leidžianti teisėsaugos pareigūnams ir teisminėms institucijoms keistis informacija apie konkrečius žmones ir turtą, tarkim, apie vogtus automobilius ar meno dirbinius, apie asmenis, kuriuos norima areštuoti arba išsiųsti iš šalies. Vienas iš geriausių būdų nusikaltėliams susekti yra jų nelegalių pajamų judėjimo stebėjimas. Siekdama tai padaryti, taip pat sustabdyti nusikaltėlių organizacijų finansavimą, ES taiko pinigų plovimą draudžiančius teisės aktus.
Neabejotinai didžiausia pastarųjų metų pažanga teisėsaugos pareigūnų bendradarbiavimo srityje yra Europolo sukūrimas. Šią ES organizaciją sudaro policijos ir muitinių pareigūnai, kurių darbas yra užtikrinti įstatymų laikymąsi visoje Europoje. Europolas kovoja su įvairiais tarptautiniais nusikaltėliais: prekyba narkotikais, vogtais automobiliai, žmonėmis, seksualiniu moterų ir vaikų išnaudojimu, pornografija, klastojimu, radioaktyvių ir atominių medžiagų prekyba, terorizmu, pinigų plovimu, euro padirbinėjimu.4. Europos teismų erdvės kūrimas
Europos Sąjungos valstybės narės turi savo teisines sistemas, todėl tais atvejais, kai teisiniame procese dalyvauja keleto valstybių narių piliečiai, gali kilti problemų. Jei šeimą sukūrę skirtingų ES valstybių narių piliečiai nusprendžia skirtis, jų skyrybos turi būti pripažįstamos ir galiojančios abiejose jų atstovaujamose šalyse, jų skyrybų byloj priimtas teismo sprendimas turi galioti visoje Europos Sąjungoje, taip išvengiant tolesnių ginčų dėl turto pasidalijimo ir dėl tėvų teisių. Dar daugiau problemų kyla prireikus vienos valstybės narės teismo sprendimus įgyvendinti kitoje valstybėje narėje. Suformavus bendrą ES rinką ir pasirašius Šengeno sutartį, įgalinusią žmones laisvai keliauti po Europos Sąjungą, tokio pobūdžio problemų padaugėjo.
ES valstybių vyriausybės ir Europos Komisija pripažįsta, kad bylinėtis svetimoje valstybėje narėje gali būti sunku ir pavieniams žmonėms, ir verslo subjektams. Siekdamos taisyti susidariusią padėtį, valstybės narės ir Komisija ėmėsi įvairių priemonių, kad būtų derinamos ES valstybių narių teisinės sistemos ir užtikrinamas tų sistemų bendradarbiavimas. Todėl ES pradėjo vykdyti konkrečias programas teisės profesionalams iš įvairių valstybių narių suvienyti. „Grotius“ programa padėjo advokatams ir teisėjams sužinoti, kaip veikia kitų ES valstybių teisinės sistemos. „Falcone“ programa padėjo plėsti teisėjų, prokuratūrų, policijos pajėgų ir muitinės pareigūnų ryšius visoje Europos Sąjungoje. Bet reikšmingiausias praktinio bendradarbiavimo šioje srityje pavyzdys yra Eurojusto – centrinės koordinavimo struktūros – nuveikti darbai. Jos tikslas yra nacionalinėms tyrimų ir baudžiamosios atsakomybės įstaigoms suteikti galimybę dirbti kartu kelias ES valstybes apimančiuose kriminaliniuose tyrimuose.
Be to įvairių ES valstybių teismų bendradarbiavimą apsunkina skirtingi konkrečių kriminalinių veiksmų apibrėžimai. Bet tarptautiniai nusikaltimai, įskaitant terorizmą, nepaiso nacionalinių ribų. Siekdama problemą efektyviai išspręsti, sąjunga pamažu kuria bendrą baudžiamąją politiką. Ji tikisi įvesti bendrą teisinę sistemą kovai su terorizmu, aukšto lygio piliečių apsaugai ir tarptautiniam bendradarbiavimui šioje srityje gerinti.
Policijos ir teismų bendradarbiavimo kriminalinėse bylose sritis lieka išskirtinai valstybių narių vyriausybių kompetencija. Todėl, kad ši sritis yra glaudžiai susijusi su nacionaliniu suverenumu, pagal Mastrichto sutartį ES vyriausybių veiklą šioje srityje koordinuoja Taryba. Čia Komisija taip pat dalijasi iniciatyvos teise su valstybėmis narėmis.

Ar reikalingas bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse?
Per pastaruosius penkiasdešimt metų šalys narės ėmė aktyviau bendradarbiauti teisingumo ir vidaus reikalų srityje įvairiais lygmenimis: dvišaliu, regioniniu (Europos Taryboje) ir pasauliniu (dėl Jungtinių Tautų ir Interpolo). Tačiau bendras ES darbas šioje srityje yra naujovė. Nors 1975m. Europos bendriją steigiančioje sutartyje vienu iš tikslų įvardinamas laisvas asmenų judėjimas, tačiau ten nekalbama apie sienų kirtimą, imigraciją ar vizų politiką. Į judėjimo laisvę žiūrėta vien ekonomine prasme ir domėtasi tik darbo jėgos judėjimu. Šiandien teisingumas ir vidaus reikalai yra glaudžiai susiję su daugeliu ES politinių tikslų. Europiečiams vis dažniau keliaujant po ES verslo ir asmeniniais reikalais sparčiai ėmė augti poreikis glaudžiau bendradarbiauti nacionalinėms policijoms, muitinės tarnyboms ir teisinėms sistemoms. Tarptautinių teroristinių grupių ir organizuotų nusikalstamų organizacijų veikla taip pat rodo, kad nacionalinės teisės įgyvendinimo agentūros turėtų beveik kasdien bendradarbiauti su atitinkamomis agentūromis kitose šalyse narėse.
Tačiau yra įvairių nuomonių dėl Bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse. Kai kurie piliečiai palaiko šią politiką, nes jų nuomone Šengeno kooperacija Europos piliečiams palengvina ir pagreitina keliones Europos šalyse. Iki Šengeno sukūrimo ilgos eilės žmonių laukdavo, kol galės kirsti sienas, o j.au šiandien sienos ES viduje kertamos be trukdžių.Patekęs į Šengeno erdvės vidų, žmogus gali laisvai judėti visur, kur jis nori. Šengeno taisyklės taip pat leidžia geriau koordinuoti policijos tarnybų, ir teisinių institucijų veiklą apsaugant laisvo judėjimo erdvę ir efektyviai kovojant prieš organizuotą nusikalstamumą. Labai svarbu, kad pasienio kontrolė išorinių sienų teritorijoje būtų pakankamai griežta ir stabdytų nelegalią imigraciją, narkotikų kontrabandą ir kitus neteisėtus veiksmus. Be to tai ne tik palengvina keliones, bet ir rinkos sąlygas. Panaikinus kontrolę prie sienų ir padidėjus galimybėms keliauti, tarp šalių narių atsiranda poreikis bendradarbiauti daugelyje sričių, kurias iki šiol kiekviena šalis narė spręsdavo pati ar dvišaliu bendradarbiavimu su savo kaimyninėmis šalimis.
Taip pat, Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse siejamas su bendra kova prieš nusikaltėlius. Nusikaltimai nepaiso nacionalinių sienų. Organizuoti nusikaltėliai vis labiau tobulėja ir vis dažniau veikia tarptautiniu lygiu. Nusikalstamų organizacijų struktūra pasikeitė. Anksčiau nusikaltėlius jungė priklausymas šeimai ar etninė kilmė, o šiandien nusikalstamo pasaulio atstovai yra susijungę į tarptautines grupuotes, veikiančias keliose šalyse. Taigi policija turi reaguoti į tokius pasikeitimus. Bendradarbiavimas – tai dialogas, parama ir sutelktos jėgos tarp šalių narių policijos, muitinės, imigracijos tarnybų ir teisingumo departamentų. Vienas iš tokios kooperacijos pavyzdžių yra bendra Šengeno informacijos sistema, kuri gali būti naudojama visų institucijų gauti informacijai apie ieškomus žmones, pavogtas mašimas ir t.t.Žinoma nereikia pamiršti ir Europolo, kuris sudaro galimybes policijai dalintis informacija ir dirbti kartu nepaisant sienų. Tai reiškia, kad nusikaltėliai negali pasislėpti kitoje valstybėje, o ir šalys narės yra įpareigotos išduoti nusikaltėlius kaltintojams kitose šalyse narėse, net jei įvykdytas kriminalinis nusikaltimas nepažeidžia įstatymų tos šalies, kurioje nusikaltėlis yra pagautas. Bei dar vienas, kaip jau buvo paminėta anksčiau, svarbus elementas, užtikrinantis pagrindines Europos piliečių teises, koordinuojantis teisines institucijas ir padedantis valstybių vykdomuose tarptautinio nusikalstamumo tyrimuose, yra Eurojust, bendradarbiavimas tarp šalių narių prokurorų. Pavyzdžiui per keturis 2003m. mėnesius Eurojust Danijos policijai padėjo išspręsti 17 rimtų tarptautinių nusikaltimų bylų.
Dar vienas argumentas palaikantis Bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityse yra toks, kad ES kelia teisinius standartus šalyse narėse. ES reaguoja į naująjį nusikalstamumą ir kelia šalių narių teisinius standartus, taip stiprindama kovą prieš nusikalstamumą Europoje. Pavyzdžiui, ES buvo sukurtos taisyklės, stiprinančios kovą prieš vaikų išnaudojimą bei vaikų pornografijos gamybą, platinimą ir laikymą. Šios naujos taisyklės kelia ir harmonizuoja standartus tiek senosiose, tiek naujosiose šalyse narėse. Užtikrinama, kad nusikaltėliai bus vienodai nubausti visur. Nusikaltėliai nebeturi galimybės svarstyti, kurioje šalyje atlikti nusikaltimą, kad policijai juos pagavus gautų mažiausią bausmę.
Tačiau kaip visada, žmonių nuomonės išsiskiria dėl vienokių ar kitokių dalykų. Kalbant apie šią politiką, tai taip pat neišvengiama. Yra piliečių, pasisakančių prieš Bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityse. Savo apsisprendimą argumentuoja tuo, kad Šengenas įsteigia Europos tvirtovę. Šengenas ir sienų panaikinimas yra pastangos sukurti Europos tvirtovę, kuri uždarytų sienas visiems, esantiems už ES ribų.Taip pat yra manančių, kad Europolas yra užmaskuotas „eurogestapas“, tai yra Europolas sukurs „eurogestapą, valdomą Briuselio biurokratų.(Gestapas – Vokietijos politinė policija, įkurta 1933, Hitleriui paėmus valdžią; veikusi kaip teroristinis įrankis Vokietijoje ir jos okupuotose šalyse)
Lietuva ir Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse

Lietuva, kaip ir kitos narės šalys, siekė nary.stės ES, nes ES remiasi laisvės, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms principais, ekonomiškai ir socialiai pažangios valstybės principais, kurie atitinka Lietuvos nacionalinius interesus – valstybingumo išsaugojimą ir gerą Lietuvos piliečių gyvenimą.
Sukurti modernią, ekonomiškai ir politiškai stiprią valstybę įmanoma tik glaudžiai bendradarbiaujant su Europos valstybėmis ir kartu su jomis kuriant bendrą Europos rinką, didinant ekonominę ir socialinę sanglaudą, gerinant žmonių gyvenimą (įskaitant jų aplinkos apsaugą), prisidedant prie skaidraus ir artimesnio visuomenei bendrų sprendimų priėmimo ir Europos identiteto kūrimo. Todėl, siekiant gerovės, visomis pastangomis Lietuva siekė bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse su kitomis šalimis narėmis, nes Vyriausybės manymu, teisingumo ir vidaus reikalų sektorius yra labai svarbus valstybės saugumui užtikrinti ir potencialios destabilizacijos (ypač – organizuoto nusikalstamumo ir nelegalios migracijos) prevencijai. Manoma, kad pradėjus darbą šiame sektoriuje, Lietuvos institucijos glaudžiau ir intensyviau bendradarbiaus su kitų ES valstybių teisėsaugos institucijoms ir galės efektyviau kovoti su organizuotu nusikalstamumu – nelegalia prekyba žmonėmis, narkotikais, ginklais, pinigų plovimu ir pan., t.y. padidės šalies vidinis saugumas. Taip pat bus užtikrinama tinkama žmogaus teisių apsauga, papildant atitinkamus įstatymus ir sustiprinant Asmens duomenų apsaugos inspekciją, kaip nepriklausomą priežiūros instituciją, bei įgyvendinus ES vizų rėžimą, Lietuvos piliečiams atsivers laisvesnės keliavimo sąlygos su šalimis, kurios ES taiko bevizę tvarką.
Siekiant Bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse bei įstojimo į Šengeno erdvę Lietuva turėjo įvykdyti ES keliamus reikalavimus, kurie iš ties nėra lengvi, turėjo patobulinti kai kurių institucijų veiklą, priimti naujus įstatymus. Tačiau nors Lietuva ir tapo visateise ES nare, ji nėra pasiekusi visiškos integracijos visose srityse: vis dar lieka keletas pereinamųjų laikotarpių, pvz:, laisvo asmenų judėjimo apribojimai, apribojant parduodant žemę užsieniečiams arba teisė išlaikyti žemesnius akcizus cigaretėms. Tapusi ES nare, Lietuva automatiškai netapo nei euro zonos, nei Šengeno erdvės nare. Norėdama prisijungti prie šių erdvių, Lietuva privalo įvykdyti tam tikrus papildomus reikalavimus (vykdyti konvergencijos kriterijų dėl narystės euro zonoje, bei įrodyti sugebėjimą apginti išorines sienas dėl prisijungimo prie Šengeno sutarties). Tikimasi, kad Lietuva įstos į euro zoną bei prisijungs prie Šengeno erdvės jau 2007 metais.Išvados
1999m. spalio 15-16d. Tamperėje vykusiame Europos viršūnių tarybos susitikime buvo pabrėžta, kad pagrindinių laisvių Europos Sąjungoje užtikrinimas galimas tik esant tinkamai saugumo ir teisingumo būklei.ES plėtrą garantuojantis saugumas ir teisingumas reiškia tokią būklę, kai žmogus bet kurioje Europos sąjungos šalyje gali tikėtis teismų ir valdžios paramos taip pat lengvai, kaip ir savo šalyje. Tuo pačiu nusikaltėliai neturi rasti galimybių pasinaudoti Sąjungos narių teisinių sistemų skirtumais tam, kad išvengtų atsakomybės. Laisvės, saugumo ir teisingumo sritis turėtų būti grindžiama „skaidrumo“ ir demokratinės kontrolės principais.
Taigi, norint užtikrinti tinkamą saugumą ir teisingumą Europos Sąjungoje, jau 1992m. pasirašius Mastrichto sutartį, prie ES struktūros buvo pridėtas trečiasis teisingumo ir vidaus reikalų ramstis. Nors iš esmės visa tai prasidėjo kur kas anksčiau. Visų pirma, 1986m. valstybės narės nusprendė bendradarbiauti ir vieningai reglamentuoti trečiųjų šalių piliečių įvažiavimą į Europos Sąjungą bei jų teises gyventi ES ir keliauti po jos teritoriją.Mastrichto sutartyje oficialiai pripažįstama, kad teisingumas ir vidaus reikalai vienodai rūpi visoms ES valstybėms narėms. Be to, pagal jos nuostatas buvo sukurta speciali įstatymų kūrimo struktūra, skirta TVR sritį reglamentuojantiems teisės aktams leisti.
Teisingumo ir vidaus reikalų srityje taikomi Europos Sąjungos teisės aktai ir procedūros reglamentuoja vienus iš sudėtingiausių klausimų, kuriuos šiandien Europos Sąjungai tenka spręsti, t.y. prieglobsčio, imigracijos, narkotikų, nusikalstamumo ir kitus su teisėtais tarptautiniais veiksmais susijusius dalykus. Pavieniai asmenys ir verslo atstovai vis dažniau naudojasi jiems suteikta teise gyventi ir dirbti bet kurioje ES vietoje, todėl Europos lygmeniu vis svarbesni tampa įvairūs teismo procesų ypatumai ir piliečių teisės. Dėl to, ES bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityje tikslas yra suteikti piliečiams visišką saugumą laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje. Tai logiška vidaus rinkos įdiegimo pasekmė, ypatingai tuomet, kai žmonės gali judėti laisvai, o šalys narės turi bendradarbiauti kontroliuodamos asmenis pasiekiančius atskiros šalies erdvėje ir kovodamos su nusikalstamumu. Kita logiška pasekmė – nacionalinių šalių narių teismų bendradarbiavimas, kuriuo siekiama, kad vienoje šalyje paskelbti nuosprendžiai dėl kompensacijų, bankrotų ir skyrybų būtų priimti ir įgyvendinti kitose šalyse narėse. Dauguma Europos šalių stengiasi priklausyti šiai teisingumo ir vidaus reikalų sričiai, nes nori būti patraukli ir saugi vieta gyventi bei užsiimti verslu asmenims bei įmonėms.
Taigi, Teisingumas ir vidaus reikalai sudaro Europos piliečio sampratos pagrindą. Kol žmonės iki galo nesuvoks jiems, kaip Europos piliečiams, suteiktų teisių bei laisvių ir naudos, kurią jiems teikia galimybė saugiai gyventi ir dirbti bet kurioje Europos sąjungos vietoje ir keliauti po ES, – pati Europos Sąjunga daugumai žmonių liks tik miglota ir tolima samprata.

Panaudota literatūra:
1. Europos integracijos studijų centras 2000m. „Europos Sąjunga. Institucinė sąranga ir Politikos aktualijos“
2. Europos dokumentai 200m. Liuksemburgas „Gyventi laisvai, saugiai ir teisingai. Teisingumas ir vidaus reikalai Europos Sąjungoje“
3. Dr. Klausas Dyteris Borchartas, Europos dokumentai 1995m. Liuksemburgas „Europos integracija. Europos Sąjungos susidarymas ir plitimas“
4. Enciklopedinis žinynas. Vilnius 1999m. „Europos Sąjunga“
5. Veineris Veidenfeldas, Volfgangas Veselsas 1997m. Liuksemburgas „Europa nuo A ikiZ. Europos integracijos vadovas“
6. Žurnalas „Integracijos žinios“ 2002m. Nr. 11-12(42)
7. http://www. EURO.lt
8. http://www.kam.lt

Leave a Comment