Šatrijos raganos apysaka „Sename dvare“

Šatrijos raganos apysakos „Sename dvare“
Ištraukos analizė ir interpretacija

Įdomiausias ir reikšmingiausias Šatrijos raganos kūrinys yra apysaka „Sename dvare“. Tai autobiografinio pobūdžio pasakojimas apie XIXa. Antros pusės Lietuvos dvarą. Svarbiausia teksto figūra yra moteris, keičianti savo pavidalus; susipina vaiko ir mąsliai į gyvenimą žvelgiančios moters intonacijos. Apysakos kompozicija organizuojama ne pagal fabulą, o pagal pagal emocinius impulsus. XXa. pirmųjų dešimtmečių lituvių prozai tai dar nauja: rašyt ne pagal svarbių įvykių diktuojamą logiką, o pasiduodant jausmui, užplūztančiam pamačius rožę ar kitokį daiktą ar reiškinį.
Ištrauka prradeda pasakotojo būsenos nusakymu: „Nubudau ir nebegaliu užmigti.“ Pasakotoją kažkas slegia, neleidžia jo sielai nurimti ir paskęsti miego jūroje. Pirmasis ištraukos sakinys labai informatyvus, nes iš tie keli žodžiai sukuria įtemptą, neramią nuotaiką. Nuo pasakotojo vidinės būsenos nusakymo einama prie išorinių aplinkybių aprašymo. Galbūt miegoti neleidžia troškus ir šiltas oras, tačiau šiek yiek vėliau galime ižvelgti kitą, daug svarbesnę nemigos priežaztį. Pasakotojo dėmesį patraukia tuščia mamatės lova, kuri dukrai kelia nerimą ir susirūpinimą. Tai parodo ypač šiltus ir artimus mamos irr dukros santykius, nes motinos nebuvimas šalia dukrai neleidžia ramiai miegoti, jai trūksta ramybės ir šilumos, kuria alsuoja mamatė. Mama ir dukra yra tarsi neatskiriama visuma.
Pasakotoja jaučia kito skausmą, ji neabejinga mamos ašaroms: „Taip man sopa mamatės ašaros.“. Mergaitė itin ja

autrios sielos, tyrų jausmų asmenybė, be galo mylinti motiną, galinti juoktis ir liūdėti kartu su ja. Mamatė dukrai yra brangiausias žmogus.
Mergaitė negali gyventi su nerimu širdyje, tad imasi iniciatyvos. Ji pasiduoda spontaniškai švystelėjusiai minčiai, kad reikia eiti pas mamatę. Aplink tamsu, nes paros laikas — naktis. Tamsa sukuria baimės įspūdį, tačiau mergaitė drąsi: meilė mamai nugali šią staiga užplūdusią baimę, kuri vis auga. Aplink taip tylu, jog girdisi laikrodzžio tiksėjimas, visi miega, tik dvi kūrinio moterys neranda ramybės. Nerimas dėl mamos vis stipreja, mergaitė sau užduoda retorinius klausimus: „gal kas pikta nutiko mamatę? Gal įkrito į tvenkinį paklydus?“. Noras į juos atrasti atsakymus suteikia mergaitei jėgu nugalėti visas užplūdusias baimes.
Žinome, jog pati Šatrijos Ragana buvo labai religinga — atsispindi ir jos kūryboje. Tolimesniame segmente gaalima įžvelgti religinį motyvą. Mergaitė, norėdama numalšinti baimę persižegnoja, jai atrodo, jog šis veiksmas turėtų nubaidyti jos tykančias nelaimes. Taip pat pastebime ir mitologinių elementų „.ir gaidys tikrai bus nugiedojęs, tai ir baidyklių viešpatavimas jau pasibaigęs.“, tačiau ši mintis veikėjos nenuramina, ji ir toliau eina baimės sukaustytai žingsniais ir drebėdama žengia per slenkstį. Slenkstis, manau, yra simbolis perėjimo iš vienos erdvės i kitą, šiuo atveju — iš namu i lauka. Pagaliau per dideles kančias patekusi i lauką mergaitė pamato „šviesų stuomenį“, va
aikščiojantį patvenkiny. Šviesi motinos figūra — tai tarsi šviesa ilgo ir tamsaus tunelio gale. Epitetas „šviesų liemenį“ pavartotas ne veltui, o norint pabrėžti motinos, kaip asmenybės, šviesumą, gėrį.
Toliau vaizdas kuriamas dialogu, kuris vyksta tarp motinos ir dukros. Dialogo metu išryškėja motinos paveikslas. Mamatė buvo paskendusi svajonių pasaulyje, todėl krūptelėjo išgirdusi mergaitės žingsnius ir netgi šūktelėjo, nes galbūt supyko, jog kažkas drįso pertraukti jos svajones, tačiau, pamačius mylimą dukrelę, pyktis amkimirksniu išgaravo. Mamatė — jausminga, subtiliai ir giliai jaučianti moteris, kuri bėga nuo kasdienybės, semiasi jėgų ir stiprybės iš idealių, išgalvotų dalykų. Jai nepakanka paprastų, žemiškų dalykų, kad galėtų išgyventi, jos sugebėjimas giliai jausti reikalauja aukštesnių dalykų nei miegas. Naktį, kai visi miega, ji užuovėjos savo sielai ieško gamtoje, idealiame pasaulje, sukurtame jos pačios svajonėse. Tad neabejodami galime teigti, jog ši moteris yra tikra romantikė.
Toliau kuriamas nakties peizažas, kuris yra matomas mažos mergaitės akimis. Naktis — tai labai paslaptingas ir stebuklingas metas, kai viską apgaubia mistiška tamsa, tai metas, kai žmogaus siela atsigauna ir tarsi prisikelia naujam gyvenimui — romantikų rojus. Dukros ir mamos požiūris į tą patį dalyką šiek tiek skiriasi: mamatė ieško gilesnių, neapčiuopiamų dalykų, o mergaitė žavisi nakties gamtos vaizdu, ji džiaugiasi tuo, ką mato savo mažomis, nepatyrusios mergaitės akutėmis, gyvena vis dar pa
asakų pasaulyje. Gamta yra personifikuojama: „.gėlės siunčia žvaigždėms savo kvapius atodūsius.“. Mergaitė girdi lakštingalos balsą, ji supranta, jog tai didžiulis stebuklas , jai malonu jo klausytis, tačiau tai nesukelia mergaitei gilesnių išgyvenimų, o mama yra patyrusi daugiau skaudžių gyvenimo smūgių, todėl ji įžvelgia kai ka gilesnio, ko nepajėgia suvokti mergaitės protas ir širdis. Taigi abi į tuos pačius dalykus žvelgia per savo patyrimo prizmę.
Paskutinis ištraukos sakinys labai informatyvus. Tie keli mamatės pasakyti žodžiai išduoda moters liūdesio ir melancholijos priežastį. Ji ilgisi sau artimos sielos, kuri drauge su ja galėtų pasinerti i svajones ir grožėtis nakties stebuklu. Kadangi gyvenimas moteriai šios laimės pagailėjo, tai motina jos nuoširdžiai linki savo dukrelei.
Šatrijos ragana pirmoji lietuvių literatūroje praplėtė žmogaus vaizdavimo diapozoną, sutelkdama dėmesį į dvasinį pasaulį. Vienas svarbiausių personažų bruožų — psichologinis gilumas ir tikrumas. Čia glūdi didžiausia humanistinės kūrybos reikšmė. Veikėjų paveikslus rašytoja kuria psichologinėmis, realistinėmis detalėmis, kalbinės charakteristikos būdu.

Leave a Comment