BENDRASIS VIDAUS PRODUKTAS IR EKONOMINĖ GEROVĖ

1622 0

ŠIAULIŲ VALSTYBINĖS KOLEGIJOS

ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETO

EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS

Ekonomikos, apskaitos ir finansų institutas

BENDRASIS VIDAUS PRODUKTAS IR EKONOMINĖ GEROVĖ

Makroekonomikos referatas

Akademija, 2016

TURINYS

ĮVADAS 3

1.BENDROJO VIDAUS PRODUKTO IR EKONOMINĖS GEROVĖS TEORINIAI ASPEKTAI 4

1.1.Bendras nacionalinis produktas ir bendras vidaus produktas 4

1.2.BVP skaičiavimo metodai 4

1.3.Kainų lygio poveikis BVP apimčiai 5

1.4.Veiksniai įtakojantys BNP (BVP) apimtį 5

1.5.Grynoji ekonominė gerovė 6

1.6.Pagrindiniai rodikliai įtakojantys šalies ekonominę gerovę 8

2.BENDROJO VIDAUS PRODUKTO IR EKONOMINĖS GEROVĖS ANALIZĖ LIETUVOJE 9

2.1.Ekonominės gerovės pokyčiai, vertinant BVP 9

2.2.Ekonominės gerovės pokyčiai, vertinant infliaciją 10

2.3.Ekonominės gerovės pokyčiai, vertinant nedarbo irr užimtumo lygį 11

IŠVADOS 13

LITERATŪRA 14

ĮVADAS

Bendrasis vidaus produktas (BVP) yra gana tikslus ir svarbus šalies ekonomikos funkcionavimo rodiklis, tačiau jis neparodo visuomenės gyvenimo gerovės lygio. BNP tėra tik metinės gamybos apimties, nukreiptos į rinką, rodiklis. Jis turi tam tikrų trūkumų, kurie, viena vertus, sumažina arba, atvirkščiai, padidina realią gamybos apimtį, tačiau, kita vertus, ne visuomet gamybos apimties augimas kelia visuomenės gyvenimo gerovės lygį.

Ekonominės gerovės matavimo rodiklių sistemos dalis susideda iš trijų sudedamųjų dalių: BVP augimas, infliacija, nedarbo lygis.

Tyrimo objektas – bendrasis vidaus prroduktas ir ekonominė gerovė.

Tyrimo tikslas – atlikti bendrojo vidaus produkto ir ekonominės gerovės analizę Lietuvoje.

Tyrimo uždaviniai:

Išsiaiškinti BVP ir ekonominės gerovės teorinius aspektus;

Išanalizuoti Statistikos departamento teikiamus duomenis apie BVP, infliaciją, nedarbo lygį 2011-2015 metais susiejant su šalies ekonomine gerove.

Darbo metodai:

Literatūros šaltinių analizė;

Statistinių du

uomenų analizė.

BENDROJO VIDAUS PRODUKTO IR EKONOMINĖS GEROVĖS TEORINIAI ASPEKTAI

Bendras nacionalinis produktas ir bendras vidaus produktas

Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) – tai visų galutinių prekių ir paslaugų, kurias šalies asmenys pagamina ir pateikia per metus, piniginė verčių sumos išraiška (bendrasis produktas), pridėjus grynąsias pajamas iš užsienio.

BNP sudaro asmeninio vartojimo išlaidos (C), vyriausybiniai prekių ir paslaugų pirkiniai (G), bendrosios individualios (privačios) vidaus investicijos (Ig), grynasis prekių ir paslaugų eksportas (NE). Šalies BNP nustatymas eliminuoja pakartotinį pagamintų materialinių gėrybių vertės išskaičiavimą (Martinkus, Žilinskas, 2008).

Bendrasis vidaus produktas – (BVP) yra visų baigtinių prekių ir paslaugų, sukurtų per tam tikrą laikotarpį šalies viduje, vertė, išreikšta faktinėmis kainomis.

Šiame apibrėžime svarbus vaidmuo tenka sąvokai baigtinės prekės ir paslaugos. Baigtinės prekės ir paslaugos yra prekės, įsigyjamos vartoti namų ūkyje, investuojamos firmų beei nuperkamos vyriausybės, tai produktai, skirti galutiniam vartojimui. Baigtinės prekės atspindi visų krašto ūkyje pagamintų prekių ir paslaugų vertę atėmus iš jos tarpinio produkto vertę. Tarpiniai produktai yra naudojami gaminant prekes ar teikiant paslaugas. Pavyzdžiui, stalas yra baigtinis produktas, jis įeina į BVP, tačiau nereikia įskaičiuoti medienos, iš kurios stalas pagamintas. Tarpinis produktas (mediena) turi būti iš BVP eliminuotas (Paliulytė, 2005).

Nors BNP ir yra itin svarbus rodiklis, nusakantis šalies visuomenės gerovę, tačiau pastarajame dešimtmetyje daugelis pasaulio šalių gaminamų prekių ir teikiamų pa

aslaugų kiekiui įvertinti naudoja bendrąjį vidaus produktą (BVP). Naudojant šį rodiklį gaunami tikslesni realūs šalies metinės gamybos rezultatai. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad BNP ir BVP labai panašūs. Kitaip tariant, BVP – taip BNP, išskaičiavus iš jo grynosios veiksnių pajamas (GVP), t.y. pajamos gautos iš šalies gamybos veiksnių užsieniui teikiamas paslaugas, ir užsienio gamybos veiksnių, teikiamų paslaugų šalies ekonomikai, pajamų skirtumas (Martinkus, Žilinskas, 2008).

BVP skaičiavimo metodai

BVP skaičiavimas – sudėtinga procedūra. Skaičiavimo rezultatai labai priklauso nuo to, kokia metodika yra naudojama.

BVP apskaitai naudojami šie 3 būdai:

BVP skaičiavimas pagal pridėtinės vertės dydį (kitaip: pagal produkciją/išeigą) – tai BVP skaičiavimas gamybos metodu. Tokiu būdu BVP skaičiuojamas pagal produkciją sudedant visų firmų metinę produkciją ir iš gautos sumos atimant tarpinį produktą, t.y. BVP lygus vertei, kurią kiekviena įmonė/organizacija pridėjo prie įsigytų žaliavų vertės.

BVP skaičiavimas išlaidomis. Šiuo atveju BVP apskaičiuojamas sudedant visas išlaidas, skirtas baigtinėms prekėms ir įsigyti. Baigtinės produkcijos visumines išlaidas sudaro keturios išlaidų grupės: 1) privataus vartojimo išlaidos (C); 2) investicijos (I); 3) vyriausybės išlaidos (G); 4) grynasis eksportas (E-I).

BVP skaičiavimas pagal pajamas. Šiuo metodu BVP apskaičiuojamas sudedant visas pajamas, kurias gauna visų gamybos veiksnių savininkai už kuriamas ekonomines gėrybes bei pridedant amortizacinius atskaitymus (amortizacija – pagrindinio kapitalo, kuris buvo panaudotas produktui gaminti, nusidėvėjimas) ir netiesioginius verslo mokesčius. Netiesioginiai verslo mokesčiai apima: 1) pardavimų/apyvartos mo

okestis akcizai (nustatomi kuro, naftos ir kt. produktams); 3) muitai. Šie mokesčiai nustatomi ne pačiai įmonei ar organizacijai, bet jos gaminamai produkcijai (Snieška, Čiburienė, 2005).

Kainų lygio poveikis BVP apimčiai

Bazinis kainų lygis – pasirinktų kurių nors metų prekių kainų lygis.

Visų kitų analizuojamų metų BVP (BNP), matuodami bazinių metų kainomis, gauname tikslius duomenis apie realųjį BVP (BNP) dydį. Bazinių metų kainos, naudojamos kitų metų BVP nustatyti, vadinamus sugretinamosiomis kanomis.

Realusis BVP visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laiką (paprastai per metus), suma, apskaičiuota bazinių metų (sugretinamosiomis) kainomis.

Esamųjų (einamųjų) metų kainos vadinamos faktiškomis kainomis. BVP apimtį matuojant faktiškomis kainomis gaunamas nominalusis BVP.

Nominalusis BVP – visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laiką (paprastai per metus) suma, apskaičiuota faktiškomis kainomis.

Kainų lygio kitimui apskaičiuoti dažniausiai naudojami šie indeksai: 1) BVP defliatorius; 2) vartojimo prekių (vartotojų) kainų indeksas; 3) pramonės produkcijos gamintojų pardavimo kainų indeksas; 4) statybos kainų indeksas; 5) žemės ūkio produkcijos supirkimo kainų indeksas; 6) eksportuojamos bei importuojamos produkcijos kainų indeksas. (Snieška ir kt., 2008).

Veiksniai įtakojantys BNP (BVP) apimtį

BNP (ar BVP) yra gana tikslus ir svarbus šalies ekonomikos funkcionavimo rodiklis, tačiau jis neparodo visuomenės gyvenimo gerovės lygio. BNP tėra tik metinės gamybos apimties, nukreiptos į rinką, rodiklis. Jis turi tam tikrų trūkumų, kurie, viena vertus, sumažina arba, atvirkščiai, padidina realią ga

amybos apimtį, tačiau, kita vertus, ne visuomet gamybos apimties augimas kelia visuomenės gyvenimo gerovės lygį. Apskaičiuojant BNP (BVP) apimtį, neįtraukiami:

Prekės ir paslaugos, sukuriamos ne rinkos ūkyje (namų šeimininkės darbas namuose; mūrininko, statančio namą, batsiuvio, siuvančio batus, veikla ir t.t.);

Legalios, teisėtos šešėlinės ekonomikos veiklos rezultatai, kurie mokesčių nemokėjimo sumetimais neregistruojami (pavyzdžiui, verslininkas nuslėpė dalį pelno, gauto realizavus produkciją; bedarbis, norėdamas gauti bedarbio pašalpą, parsisamdė dirbti neapsiforminęs dokumentų arba už grynus pinigus, ir t.t.);

Didėjančio laisvalaikio teigiamas poveikis visuomenės narių gerovei (pavyzdžiui, darbo savaitės trukmės sumažėjimas nuo 53 valandų šio šimtmečio pradžioje iki 40 valandų Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ar 35 valandų šiuo metu kai kuriose išsivysčiusiose valstybėse; šventinių dienų skaičiaus pasikeitimai; darbas pagal slenkantį grafiką ir t.t. rodo didėjantį gyventojų laisvalaikį, o kartu ir jų gerovės kilimą);

Kokybiniai prekių ir paslaugų vartojimo pokyčiai (BNP yra kiekybinis, o ne kokybinis rodiklis, todėl jis neatspindi kokybinių pokyčių vystantis ekonomikai, taigi kartu ir materialinės gerovės kilimo).

Visa tai mažina BNP apimtį.

Kita veiksnių grupė didina sukurto produkto apimtį, bet dėl to visuomenės gerovės lygis nekyla. Apskaičiuojant BNP apimtį, įskaičiuojamos:

Prekės ir paslaugos, kurias gaminant teršiama aplinka (oras, vanduo, dirvožemis), didėja triukšmas bei sergamumas gyvenamuosiuose rajonuose ar atsiranda kitų blogybių (kitais žodžiais tai vadinama civilizacijos ligomis);

Prekė ir paslaugos, kurių vartojimas tiesiogiai žalingas žmogui (nikotinas, alkoholis ir kt.), tai vadinam „blogybių gamyba“.

Grynoji ekonominė gerovė

1972 m. prof. Vijamas Nordhausas (Nordhaus, William) ir Džeimsas Tobinas (Tobin, James) įvedė naują rodiklį, kurį pavadino grynąja ekonomine gerove. Šis rodiklis bendrąjį nacionalinį produktą – parodo visuomenės gerovės kitimą.

Grynoji ekonominė gerovė – (NEW – net economic welfare) – tai patikslinta nacionalinio produkto apimtis, apimanti vartojimą ir investicijas, tiesiogiai didinančius šalies gerovę.

Šis rodiklis, atsižvelgiant į išvardytuosius BNP (BVP) apskaitos trūkumus, apima:

Prekes ir paslaugas, realizuojamas ne per rinką;

Legalios, šešėlinės ekonomikos veiklos rezultatus;

Didėjančio laisvalaikio poveikį;

Kokybinių prekių ir paslaugų vartojimo pokyčius;

Minusuoja prekes ir paslaugas, kurias gaminant atsiranda įvairių blogybių ir kurių vartojimas yra tiesiogiai žalingas žmogui.

V. Nordhauso ir Dž. Tobino nuomone, grynosios ekonomikos gerovės rodiklis savo apimtimi yra didesnis, negu BNP, tačiau jo didėjimo tempai lėtesni (Snieška ir kt., 2008).

O. G. Rakauskienė ir V. Servetkienė (2011) siūlo sisteminę gyvenimo kokybės sampratą. Gyventojų gyvenimo kokybė – tai integruota sąvoka, visapusiškai apibūdinanti sveikatos-ekologinę, ekonominę-materialinę, ir moralinę-dvasinę visuomenės plėtrą.

Gyvenimo kokybės svertai – visų pirma, tai vartojimo ištekliai (BVP sukurta dalis vartojimui), taip pat prieinamumas prie vartojimo gėrybių (prekių ir paslaugų) pagal atskiras gyventojų grupes (socialines, moterų ir vyrų, ir kt.), tai – žmonių sveikatos būklė ir aplinkos apsauga. Tai ir yra iš esmės gyvenimo kokybės indikatoriai.

Atsižvelgiant į autorių pateikiamą gyvenimo kokybės sisteminę sampratą, atsiranda galimybė vertinti ir matuoti gyvenimo kokybę, sukuriant ir panaudojant gyvenimo kokybės rodiklių sistemą. Gyvenimo kokybės rodiklių visumą sudaro trys pagrindinės grupės.

Pirmoji gyvenimo kokybės rodiklių grupė apima žmogaus sveikatos ir demografinius rodiklius – tai vidutinė gyvenimo trukmė, gimstamumo bei mirtingumo lygis, gyventojų reprodukcijos rodikliai (vaikų gimstamumas, jų skaičius), šeiminė padėtis, gyventojų emigracijos mastai. Gali būti ir tokie papildomi indikatoriai kaip sergamumas, neįgalumo rodikliai, šeimos instituto stabilumas, santuokų skaičius ir pan.

Antroji gyvenimo kokybės rodiklių grupė apima gyventojų gyvenimo lygio indikatorius. Vartojimo ištekliai, kaip gamybos rezultatas, – tai prekės ir paslaugos, skirtos vartojimui, tai gyvenimo gerovės šaltinis, kurį sudaro BVP dalis, skirta vartojimui (70–90 proc. BVP). Realus vartojimo lygis ir struktūra priklauso nuo to, kiek prekės ir paslaugos yra prieinamos atskiroms socialinėms grupėms ir sluoksniams, o tai priklauso nuo gyventojų darbo užmokesčio ir pajamų lygio, nuo pajamų diferenciacijos (paskirstymo), taip pat nuo santaupų, nekilnojamojo turto ir pan. Gyvenimo kokybė kaip žmonių veiklos sfera, siejama su materialinių ir dvasinių poreikių tenkinimu, priklauso nuo šalies ekonomikos išsivystymo lygio ir augimo ir kartu ji pati daro įtaką ekonomikos plėtrai, teikdama postūmį ekonomikos augimui.

Trečiasis aspektas, kuris parodo gyvenimo kokybę, – tai išsilavinimo, kultūros ir moralinių­dvasinių vertybių rodiklių sistema. Kultūra yra viena iš svarbiausių ne tik visuomenės (sociologijos), bet ir ekonomikos sąvokų. Kultūra pasaulyje suvokiama kaip ekonominė samprata. Be kultūros negali būti ir moralės. O bloga moralė lemia ir „blogą“ – neefektyvią ekonomiką. Išsilavinęs, aukštos kultūros, aukšto profesinio lygio žmogus, pirma, disponuoja kokybiškais „neapčiuopiamais“ ištekliais – žiniomis, kompetencija, intelektu, profesionalumu, aukštomis dvasinėmis ir moralinėmis vertybėmis, kurie žinių ekonomikoje vertinami labiau nei materialūs ištekliai; antra, toks žmogus sukuria ir aukštos kokybės produktą (pvz., inovacijas), užtikrina didesnį darbo našumą, sukuria didesnį indėlį į BVP ir aukštesnę gyvenimo kokybę (Rakauskienė, Servetkienė, 2011).

Pagrindiniai rodikliai įtakojantys šalies ekonominę gerovę

Ekonominė šalies gerovė – visuomenės veiklos sritis, susijusi su materialinių gėrybių kūrimu. Ji apima gamybą (prekių, produktų ir paslaugų sukūrimą), jų paskirstymą ir vartojimą.

Ekonominė gerovė dažniausiai tiesiogiai siejama su pajamomis ir pagrindiniu jos matu yra pripažįstamas BVP. BVP rodo šalyje pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų piniginę išraišką rinkos kainomis (Babachinaitė, 2008).

Norint įvertinti makroekonominius reiškinius ir jų kitimo tendencijas reikalinga ir tam tikra ekonominė matų sistema. Šią sistemą sudaro šios pagrindinės rodiklių grupės, taikomos šalies ekonominei būklei įvertinti ir ekonominei analizei atlikti: 1) rodikliai, apibūdinantys gamybos apimtį šalyje. Svarbiausi iš jų – bendrasis nacionalinis arba bendrasis vidinis produktas, nacionalinės pajamos ir kt.; 2) rodikliai, apibūdinantys kainų lygį, t. y. BVP kainų indeksas bei kiti kainų indeksai, rodantys infliacijos lygį; 3) rodikliai, apibūdinantys darbo išteklių naudojimo efektyvumą, t. y. užimtumo ir nedarbo lygio rodikliai. Šiuos ir kitus statistinius rodiklius, kurie taikomi šalies nacionalinėje sąskaityboje, apskaičiuoja ir periodiškai skelbia Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Davulis, 2009).

BENDROJO VIDAUS PRODUKTO IR EKONOMINĖS GEROVĖS ANALIZĖ LIETUVOJE

Ekonominės gerovės pokyčiai, vertinant BVP

Vertinant ekonominės gerovės pokyčius – BVP – tiksliausiai atspindi šalies ekonominį lygį.

Lietuvos ekonominis lygis 2011-2015 m. sumažėjo, tam įtakos turėjo sumažėjusi prekių ir paslaugų paklausa.

1 lentelė. BVP Lietuvoje 2011-2015 m. (sudaryta autoriaus pagal Lietuvos statistikos departamento informaciją)

BVP, to meto kainomis | mln. EUR
2011 m. 2012 m. 2013 m. 2014 m. 2015 m.*
31 263,097 33 334,73 34 962,23 36 444,362 37 189,729
BVP pokyčiai Lietuvoje (palyginti su ankstesniu laikotarpiu), proc.
2011 m. 2012 m. 2013 m. 2014 m. 2015 m.*
11,54 6,63 4,88 4,24 2,05

*- išankstiniai duomenys

2015 m. Lietuvos ekonomika paaugo 2 proc. – mažiausiai lyginant su 2011 m., kai ūkio aktyvumas ėmė atsigauti po pasaulinės finansų krizės. Pastaraisiais metais ypač sulėtėjo besiformuojančios rinkos ekonomikos šalių ir besivystančių šalių ekonominė plėtra. Lietuvos BVP nuolat didėjo ir 2015 m. siekė 37 189 mln. eurų. Tačiau 2011 m. BVP 5 926,63 mln. eurų buvo mažesnis lyginant su 2015 m. ir tai sudarė beveik 10 procentų.

BVP nėra tikslus pragyvenimo lygio rodiklis dėl galimos gyventojų skaičiaus kaitos. Todėl siekiant tiksliau įvertinti ekonominę šalies gerovę naudotinas B. . .

Išanalizavus trečią paveikslą, matyti, kad nedarbo lygio mažėjimą įtakojo didesnis užimtumas Lietuvoje. Užimtumas – tai realiojo darbo užmokesčio ir žmonių, sugebančių susirasti darbą, sąryšis. Lyginant praeitų metų užimtumą su 2014 m., užimtumas išaugo 1,3 proc., tačiau didžiausias pokytis buvo 2012-2013 metais – 1,7 proc. 2015 metais ketvirtą ketvirtį užimtumas siekė 54,2 proc. lyginant su 2011 metais – 5,2 proc. mažesnis.

Išanalizavus nedarbo lygį ir užimtumą Lietuvoje, galima teigti, kad didėjant darbo išteklių efektyvumui ir užimtumo lygiui Lietuvoje – ekonominė gerovė nuosekliai gerėja.

IŠVADOS

Ekonominės gerovės matavimo rodiklių sistemos dalis susideda iš trijų sudedamųjų dalių: BVP augimas, infliacija, nedarbo lygis.

2015 m. Lietuvos ekonomika paaugo 2 proc. – mažiausiai lyginant su 2011 m. BVP nuolat didėjo ir 2015 m. siekė 37 189 mln. eurų. BVP tenkančio vienam gyventojui – ekonominiai tempai sulėtėję ir ekonominė gerovė 3 procentais mažesnė lyginant su praėjusiais metais. 2015 m. BVP vienam gyventojui siekė 12 802 eurus.

Lietuvoje 2012-2013 metų gruodžio mėnesį, infliacija sumažėjo 2,4 procentiniais punktais. 2014 m. buvo pirmieji neigiamos vidutinės metinės infliacijos metai po daugiau nei dešimtmečio pertraukos. 2015 m. gruodžio mėn. defliacija sumažėjo iki -0,1 proc..

Lietuvoje 2011-2015 m. sumažėjo nedarbo lygis ir ilgalaikio nedarbo lygis. 2015 m. nedarbo lygis siekė 8,8 proc. ir buvo 1,3 procento mažesnis nei 2014 m. Ilgalaikio nedarbo lygis pernai sudarė 3,5 proc. Užimtumas analizuojamu laikotarpiu taip pat augo, 2015 metais ketvirtą ketvirtį siekė 54,2 proc.

Apibendrinant visus tris pagrindinius ekonominės gerovės rodiklius, galima daryti išvadą, kad visi trys rodikliai įtakoja vienas kitą. Sumažėjus ekonomikos augimo tempams – sumažėja investicijos. Toks investicijų sumažėjimas sumažina bendrąją paklausą, dėl ko BVP dar labiau sumažėja. Nedarbas įtakoja BVP pagal tam tikrą priklausomybę, tai visi nedarbo lygio pokyčiai irgi įtakoja BVP pokyčius. Infliacijos lygis tiesiogiai veikia gerovę, nes mažina realias pajamas.

LITERATŪRA

BABACHINAITĖ G. ir kt., 2008, Nusikalstamumas Lietuvoje ir jo prognozė iki 2015 m.: monografija, Vilnius: Mykolo Romerio universiteto elektroninių knygų portalas http:/ebooks.mruni.eu [žiūrėta 2016 m. balandžio 22 d.]. Prieiga per internetą: http://ebooks.mruni.eu/pdfreader/nusikalstamumas-lietuvoje-ir-jo-prognoz-iki-2015-met/118/ekonomin%C4%97+gerov%C4%97

DAVULIS G., 2009 Ekonomikos teorija, vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams [interaktyvus]. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto elektroninių knygų portalas http://ebooks.mruni.eu [žiūrėta 2016 m. balandžio 23 d.]. Prieiga per internetą: http://ebooks.mruni.eu/pdfreader/ekonomikos-teorija25174/3/ekonomikos+teorija

MARTINKUS B., ŽILINSKAS V.J., 2008, Ekonomikos pagrindai, Kaunas: Technologija.

LIETUVOS BANKAS. Straipsnis: „Lietuvos ekonomikos raida ir perspektyvos“. Prieiga per internetą: https://www.lb.lt/makroekonomines_prognozes [žiūrėta 2016 m. balandžio 24-25 d.].

LIETUVOS STATISTIKOS DEPARTAMENTAS. Prieiga per internetą: http://osp.stat.gov.lt/mano-lenteles [žiūrėta 2016 m. balandžio 20-25 d.].

PALIULYTĖ R, 2005 Makroekonomika, Vilnius: VVAM.

RAKAUSKIENĖ O. G., SERVETKIENĖ V., 2011 Lietuvos gyventojų gyvenimo kokybė: dvidešimt metų rinkos ekonomikoje: monografija [interaktyvus]. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto elektroninių knygų portalas http://ebooks.mruni.eu [žiūrėta 2016 m. balandžio 22 d.]. Prieiga per internetą: http://ebooks.mruni.eu/pdfreader/lietuvos-gyventoj-kokyb-dvideimt-met-rinkos-ekonomikoje25188/289/BVP+ekonomin%C4%97+gerov%C4%97

SNIEŠKA V., ČIBURIENĖ L., 2005 Makroekonomika: vadovėlis ekonominių specialybių studentams. Kaunas: Technologija

SNIEŠKA V. ir kt., 2008, Makroekonomika. Kaunas: Technologija.

Join the Conversation