BANKO STATISTIKA

Kas yra statistikos mokslo objektas?

Statistikos mokslo objektu yra visi ekonominiai, socialiniai, demografiniai bei kiti aplinkos reiškiniai ir procesai. Tačiau visa informacija apie šiuos reiškinius bei procesus turi būti surenkama, apdorojama ir analizuojama. Todėl čia yra taikoma statistikos metodo sąvoka, t. y. būdų ir priemonių visuma, kurių dėka visi duomenys yra renkami pagal iš anksto numatytą programą, planą, po to šie duomenys sumuojami, prieš tai juos patikrinus, grupuojami, rengiamos statistinės lentelės bei grafikai, ir galiausiai atliekama šių statistinių duomenų analizė.
Statistikos duomenų šaaltiniai yra:
fizinių asmenų, juridinių asmenų bei juridinio asmens teisių neturinčių įmonių bei organizacijų statistiniai stebėjimai bei surašymai;
mokesčių, muitinių, švietimo, sveikatos, darbo biržos, socialinės apsaugos, Lietuvos banko informacinės sistemos, valstybės registrai, taip pat apskričių savivaldos institucijų ir įstaigų sukaupti administracinių tvarkomųjų kaupiamųjų dokumentų duomenys.
Statistiniai duomenys pateikiami Statistikos departamento, kitų oficialiąją statistiką tvarkančių įstaigų nustatytos formos ataskaitose, anketose arba kompiuterinėse laikmenose.
Lietuvos bankas yra nacionalinis analizės centras ir nacionalinis monetų analizės centras Lietuvos Respublikoje. Lietuvos bankas renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos fiinansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia duomenų surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą.
Lietuvos bankas taipogi prižiūri Lietuvos banko licenciją ar leidimą turinčių kredito įstaigų veiklą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Lietuvos banko li

icenciją ar leidimą turinčių kredito įstaigų veiklos priežiūra – tai priežiūrai atlikti reikalingos ataskaitų forma gautos informacijos kaupimas, analizė, kredito įstaigų veiklos bei finansinės būklės vertinimas teisiniu pagrindu, atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytus kredito įstaigų veiklos riziką ribojančius normatyvus bei kitus reikalavimus; įstaigų veiklos inspektavimas: tikrinimas, ar teisingai sudarytos Lietuvos bankui teiktos finansinės ataskaitos, taip pat patikrinimas valdymo veiklos bei finansinės būklės (kapitalo, aktyvų kokybės, pelningumo), turto ir įsipareigojimų valdymo bei vadovavimo efektyvumo vertinimas; ekonominių bei kitų teisės aktuose nustatytų poveikio priemonių taikymas kredito įstaigoms dėl saugios ir patikimos veiklos.
Lietuvos bankas, atlikdamas kredito įstaigų veiklos priežiūrą, tikrina jų sąskaitas, buhalterinius bei kitus dokumentus.

Kokius reiškinius rodo banko balanso straipsniai?

Komercinio banko balansas – tai buhalterinis balansas, kuriame atsispindi nuosavo ir skolinto kapitalo būklė ir jo paasiskirstymas operacijose. Remiantis balanso duomenimis kontroliuojamas piniginių lėšų formavimas ir paskirstymas, taip pat sekamos kreditinės, atsiskaitomosios, kasos ir kitos banko operacijos su vertybiniais popieriais.
Bankų balansai priklauso komercinės informacijos priemonėms ir tenkina šiuos pagrindinius reikalavimus: operatyvumo (tai kasdieninis balanso sudarymas), konkretumo (iš jo galima konkrečiai sužinoti apie pinigines lėšas ir banko klientų mokumą, kredito išteklius ir jų paskirstymą, apie paties banko patikimumą ir stabilumą), patikimumo ir akivaizdumo (banko apskaita turi būti solidi ir patikima). Sudarant banko balansą operacijos grupuojamos straipsniais pagal vi

ienodus ekonominius požymius.
Kitaip tariant, komercinio banko balansas – tai suvestinė lentelė, rodanti finansinę banko padėtį, operacijų pobūdį, struktūrą ir apimtį tam tikru momentu.
Balansą sudaro dvi pagrindinės dalys – aktyvai ir pasyvai. Aktyvai kitaip vadinami turtu, o pasyvai – įsipareigojimais ar įsiskolinimais plius akcininkų nuosavybė.
Banko turtas – tai pinigai, taurieji metalai ir kitos vertybės; lėšos centriniuose bankuose; lėšos kredito įstaigose; paskolos kredito įstaigoms bei kitoms finansų institucijoms; trumpalaikiai VVP; suteiktos paskolos; išperkamoji nuoma; VVP bankams restruktūrizuoti; skolos VP; nuosavybės VP; nematerialus turtas; materialus ilgalaikis turtas; sukauptos pajamos ir ateinančio laikotarpio sąnaudos; kitas turtas; iš viso turto.
Banko įsipareigojimai – tai įsiskolinimai centriniams bankams; kredito įstaigų lėšos; įsiskolinimai kredito įstaigoms bei kitoms finansų institucijoms; indėliai ir akredityvai; spec. ir skolinimo fondai; išleisti skolų VP; sukauptos sąnaudos ir ateinančio laikotarpio pajamos; kiti įsipareigojimai; iš viso įsipareigojimų.
Akcininkų nuosavybė – tai kapitalas ir rezervai.
Balansų aktyvų ir pasyvų sumos turi sutapti (A = P).
Aktyvais (turtu) nusakoma, kur bankas panaudojo turimas lėšas, o pasyvai (įsipareigojimai) rodo banko lėšų struktūrą, t. y. iš kur bankas gavo finansinių išteklių. Kuo didesnė galutinė aktyvų ir pasyvų suma, tuo didesnis bei solidesnis atrodo bankas.

Pagrindiniai balansinės atskaitomybės šaltiniai ir uždaviniai

Pagrindinis balansinės atskaitomybės šaltinis yra bendra paties komercinio banko veikla.
Grupuojant balanso straipsnius, įvertinant likvidumo laipsnį, išskiriami:
kasos aktyvai, lėšos kitų komercinių bankų są

ąskaitose. Tai pirminiai rezervai pagal likvidumą;
lėšų įdėjimas į trumpalaikius VVP, trumpalaikius komercinius vekselius, realizuojamus pinigų rinkoje;
paskolos, išduotos įmonėms, organizacijoms, fiziniams asmenims ir kitiems komerciniams bankams;
kapitalo įdėjimai: lėšų investavimas į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį banko turtą, filialų ir bendrų įmonių sukūrimas.
Banko balanso straipsnių grupavimas pagal ekonominę banko operacijų prasmę gali būti toks:
operacijos su klientais, taip pat visos paskolų išdavimo ir išteklių pritraukimo operacijų rūšys;
tarpbankinės aktyvų ir pasyvų operacijos, apimančios visas operacijas su bankais, tarp jų – ilgalaikės ir vidutinio ilgumo;
kitos banko operacijos, kurias daugiausia sudaro VP lėšos.
Taigi banko balansinė ataskaita leidžia suvokti banko operacijų esmę, įvertinti jų efektyvumą ir racionalumą.
Pagrindinis balansinės atskaitomybės uždavinys (tikslas) – tai nustatyti, ar patikimas bankas, koks finansinio stabilumo lygis rinkų sukrėtimo sąlygomis, taip pat nustatyti jo pajėgumą padengti riziką nuosavomis lėšomis.
Rengdamas balansinę ataskaitą, bankas pirmiausia ir išanalizuoja:
koks nuosavų banko lėšų dalyvavimo lygis jo vykdomose operacijose;
koks banko likvidumo lygis, t. y. kaip padengti indėlius kasos aktyvais tuo atveju, jeigu indėlininkai išimtų savo lėšas;
koks santykinis banko išteklių paskirstymo svoris padidintos rizikos operacijose.
Banko veiklos analizė labai svarbi ir jo indėlininkams bei kitiems kreditoriams, kurių pasirengimas investuoti tiesiogiai priklauso nuo likvidumo, kapitalo ir turto struktūros, pelningumo, pinigų srautų ir pan. gerų rodiklių.
Pagrindiniai banko balanso rodikliai yra likvidumo, kapitalo pakankamumo (mokumo) ir pelningumo. Visi jie susiję, ne
es vieno didėjimas lemia kito mažėjimą ir atvirkščiai.
Banko balansas sudaromas laikantis visų pagrindinių buhalterinės apskaitos principų: nenutraukiamos veiklos, pagrindinių apskaitos taisyklių, atsargumo, pajamų ir išlaidų didėjimo, atskiro aktyvų ir pasyvų pavaizdavimo, informacijos tikrumo, atvirumo ir kt. Balanse aktyvai ir pasyvai grupuojami pagal sudėtį ir išdėstomi pagal likvidumo ir grąžintinumo laipsnį. Komercinio banko balanse turi būti matomi santykiai su centriniu banku, kitais bankais, pinigų rinkos partneriais ir indėlininkais.

Bendri kreditavimo statistikos uždaviniai

Kreditavimas yra pagrindinė aktyvinė banko operacija, generuojanti didžiausią pajamų dalį. Suteiktos paskolos sudaro didžiausią lyginamąjį svorį banko aktyvuose, o palūkanų už paskolas – visų banko pajamų sudėtyje. Kreditavimo tikslas – paskirstyti sukauptas lėšas įmonėms ir gyventojams, siekiant maksimalaus efektyvumo tiek kreditoriaus, tiek kredito gavėjo požiūriu. Kreditavimo efektyvumas banko požiūriu suprantamas kaip sugebėjimas parduoti piniginius išteklius brangiau, negu už juos buvo sumokėta. Paskolos palūkanų norma turi kompensuoti ne tik suteikto kredito pinigų vertę, bet ir tos vertės pasikeitimo riziką bei skolininko neįvykdytų įsipareigojimų riziką, o tai reiškia, kad palūkanų už kreditus dydis labiausiai priklauso nuo situacijos rinkoje, kredito rūšies ir apimties, skolinto kapitalo dydžio, kliento ryšio su banku.
Kreditavimą bankuose reglamentuoja Lietuvos banko norminiai aktai bei bankų įvairių departamentų (Rizikų valdymo, Kreditavimo ir pan.) ruošiamos taisyklės.
Kredito rizika – tai rizika, kad kredito gavėjas nesugebės laiku grąžinti paimto kredito sumos ir laiku sumokėti palūkanų. Todėl atitinkamai kredito rizikos valdymo tikslas būtų įvertinti galimų nuostolių atsiradimo galimybę, numatyti jų dydį, pateikti informaciją banko vadovybei, kad būtų pagerinta susidariusi padėtis. Savo ruožtu kredito rizikos valdymo priemones sudaro:
1.kreditavimo taisyklės ir tvarka;
2.kreditavimo procedūros, reglamentuojančios kreditavimo veiklą;
3.kredito rizikos limitų sistema;
4.paskolų klasifikavimo modeliai bei jų nustatymo kriterijai;
5.kredito rizikos valdymas banko padaliniuose;
6.kreditavimo darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas.
Paskolos suteikiamos pagal griežtai nustatytus kriterijus. Šie kriterijai turi apibrėžti klientą, paskolos struktūrą ir tikslą, paskolos grąžinimo šaltinius ir apdraudimo priemonę.
Banko paskolų portfelio ir didelių paskolų monitoringo (paskolų stebėjimo) tikslas – teikti teisingą informaciją banko vadovybei apie paskolų portfelio struktūrą ir rizikos koncentraciją.
Labai svarbus momentas kreditavime yra tas, kad banko paskolų portfelio, atskirų paskolų monitoringas, ataskaitų rengimas turi būti atliekamas labiausiai atsižvelgiant į šiuos pagrindinius kreditavimo statistikos uždavinius:
atitikimas banko kredito rizikos politikai;
dydžiai ir dinamika;
struktūra;
produktai;
paskolos pagal ekonominę veiklą;
terminai;
valiuta;
draudimo priemonės;
rizikos koncentracija ir didžiausios paskolos;
portfelio struktūra pagal paskolų kokybę vadovaujantis grupavimo sistema;
uždelstų mokėjimų struktūra ir dydžiai;
paskolų nuostolių struktūra ir dydžiai.
Paskolų ir jų rizikos kontrolė turi veikti nepriklausomai ir atskirai nuo tiesioginio kreditavimo veiklos.
Lietuvos bankas 2002 07 04 nutarimu Nr. 91 yra patvirtinęs 25% Maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui ir didelių paskolų normatyvą, kurio privalo laikytis visi komerciniai bankai.
Taigi, apibendrinant šį skyrelį, galima teigti, kad pagrindinis kreditavimo statistikos tikslas yra atlikti kreditų portfelio analizę atsižvelgiant į kaštų kainą. O kalbėdami apie kreditų portfelį, visada turime omenyje pačią didžiausią banko aktyvų dalį. Tuo tarpu pagrindinis kreditavimo statistikos uždavinys – parinkti duomenis, kurių pagalba galima analizuoti ir įvertinti visą kreditų portfelio riziką, galimus nuostolius bei parinkti pelno ir rizikos santykį.

Pagrindiniai informacijos šaltiniai, sudarant ataskaitas,
susijusias su kreditais

Informacija apie kreditavimą ir paskolų valdymą turi būti nuolat pateikiama Banko tarybai, valdybai, Paskolų komitetui, tarnybų ir departamentų vadovams bei įgaliotiems darbuotojams.
Todėl, pagrindiniais informacijos šaltiniais, sudarant ataskaitas, susijusias su kreditais, gali būti šie banko finansiniai dokumentai:
*banko balansas;
*banko balanso nebalansinė dalis;
*banko pinigų srautų ataskaita;
*banko likvidumo ataskaita;
*banko palūkanų normos rizikos (Spragos) ataskaita;
*kiti banko finansiniai dokumentai bei Lietuvos banko nustatyti normatyvai, o taip pat ir Lietuvos Respublikos įstatymai.
Lietuvos bankas yra nustatęs maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui normatyvą – tai yra vieno skolininko paskolų ir nebalansinių straipsnių sumos grynosios vertės santykis su skaičiuotinu banko kapitalu. Šis dydis turi būti ne didesnis 25% banko kapitalo.
Didelių paskolų normatyvas – tai banko suteiktų didelių paskolų bendroji suma. Didelė paskola – kliento balansinių ir nebalansinių įsipareigojimų suma viršijanti 10% banko kapitalą.
Lietuvos bankas pradėjo įgyvendinti naują centralizuotai tvarkomos Paskolų rizikos duomenų bazės projektą, kuris apims:
-skolininkų išorės ir vidaus reitingų sistemą;
-banko vidaus rizikos vertinimo modelius.
Duomenų bazei bus pateikti duomenys ne tik apie paskolas, bet ir atpirkimo sandorius, išsimokėtinai parduotą turtą, faktoringą, vekselių operacijas ir panašiai.

6. Pagrindiniai kreditų grupavimo požymiai

Banko paskolų portfelio diversifikavimas pasireiškia kreditavimo galimybių išskirstymu. Banko kredito rizika didėja didinant bendrą kreditų apimtį, koncentruotą tarp nedidelio skaičiaus skolininkų. Diversifikuojant banko kredito portfelį kreditai skirstomi pagal:
*terminus – priklausomai nuo laukiamų rinkos konjunktūros pakitimų reguliuojama trumpalaikių (paskolos, suteikiamos laikotarpiui iki vienerių metų), vidutinės trukmės (paskolos, kurios suteikiamos laikotarpiui nuo vienerių metų iki penkerių metų) ir ilgalaikių (paskolos, suteikiamos daugiau kaip penkeriems metams) skolų dalis bei projektų finansavimas;
*kreditų paskirtį – sezoniniai, kreditai ilgalaikiam turtui įsigyti, paskolos nekilnojamam turtui įsigyti, paskolos vartojimui, darbinio kapitalo paskolos, sandorio paskolos ir kt.;
*užstato patikimumą;
*palūkanų už kreditą nustatymą – fiksuotos ar kintamos;
*ūkio šakas, šalis ir kt. – paskolos gyventojams, juridiniams asmenims ir pan.
Dabar Lietuvos bankų paskolos pagal joms tenkančią riziką grupuojamos į penkias grupes:
1. Standartinės paskolos (paskolos ir palūkanos grąžinamos nustatytu laiku, gavėjo finansinė būklė nekelia abejonių, paskola yra pakankamai apdrausta). Rizika ir specialiųjų atidėjimų poreikis – 0 proc.
2. Galimos rizikos paskolos (būdingi standartinės paskolos bruožai, tačiau: palūkanos mokamos pavėluotai nuo 1 iki 30 dienų arba nuo 1 iki 90 dienų, bet paskola pakankamai apdrausta, gavėjo finansinė būklė stabili). Rizika ir specialiųjų atidėjimų poreikis taip pat lygus 0 proc.
3. Padidėjusios rizikos paskolos (paskolų ir palūkanų grąžinimo terminai uždelsti nuo 31 iki 90 dienų, gavėjo finansinė būklė blogėja, paskola apdrausta nepakankamai). Rizika ir būtini specialieji atidėjimai – 20 proc. paskolos.
4. Abejotinos paskolos (terminai uždelsti nuo 91 iki 180 dienų, skolininkas turi rimtų finansinių problemų, veikla nuostolinga ir tolesnis verslo gyvavimas kelia didelių abejonių, paskola tik iš dalies garantuota užstatu). Rizika ir būtini specialieji atidėjimai – 40 proc. paskolos.
5. Nuostolingos paskolos (terminai uždelsti daugiau kaip 180 dienų, skolininko finansinė padėtis yra bloga ir jis neturi realių galimybių tęsti savo veiklą bei atsiskaityti su kreditoriais, paskola negarantuota arba užstatas yra apskaičiuotas kaip neturintis jokios vertės bankui). Rizika ir būtini specialieji atidėjimai – 100 proc. paskolos.
Banko taisyklėse nustatyta tvarka paskolos dar yra skirstytinos į homogeninių paskolų grupes. Tai pagal tam tikrus kriterijus sugrupuotos paskolos, kurioms būdingi panašūs kredito rizikos požymiai ir kurias vertindamas ir grupuodamas bankas taiko tuos pačius pagrindinius vertinimo ir grupavimo kriterijus. Šiose taisyklėse, jei bankas teikia tokias paskolas, turi būti išskirtos tokios homogeninių paskolų grupės:
*verslo paskolos;
*hipotekinės paskolos;
*vartojamosios paskolos;
*paskolos centrinių ir vietinių valdymo institucijų, įskaitant privalomuosius socialinio ir sveikatos draudimo fondus, funkcijoms vykdyti arba kitaip – paskolos valdymo institucijų funkcijoms vykdyti;
*paskolos finansiniam tarpininkavimui.
Apskritai, banko kredito portfelis daro didelę įtaką finansinei banko būklei. Todėl pagrindinis būdas nuostoliams sumažinti yra jo (paskolų portfelio) diversifikavimas.

7. Kaip apskaičiuojamas kreditų apyvartumas?

Kreditų apyvartumas apibūdina vidutinį terminą dienomis tarp kredito išdavimo ir jo grąžinimo. Kreditų apyvartumui apskaičiuoti taikoma formulė:
Kreditų apyvartumas dienomis = =

Leave a Comment