BANKO TARPTAUTINĖS OPERACIJOS

1. Valiutų rizika – įmonės veiklos rizika.
Nemažai įmonių, sudarančių sandorius užsienio valiuta, patiria nuostolių dėl užsienio valiutų kursų svyravimų lito atžvilgiu. Daugeliu atvejų šių nuostolių galima išvengti kvalifikuotai valdant valiutinę riziką.

Deja, Lietuvos verslininkams kol kas trūksta žinių apie valiutinės rizikos valdymo būdus ir jų teikiamą naudą.

Skiriami du esminiai valiutinės rizikos valdymo būdai:
• rizikos valdymas balansuojant pinigų srautų (įplaukų ir išlaidų) valiutinę struktūrą,
• rizikos valdymas taikant išvestinius finansinius instrumentus.
Pinigų srautų valiutinės struktūros balansavimas

Efektyvus ir ilgalaikis valiutinės rizikos valdymo būdas – balansuoti įmonės pinigų valiutines įplaukas irr išlaidas. Pagrindinis šio rizikos valdymo būdo principas – siekti išlyginti ta pačia valiuta gaunamas įplaukas ir išlaidas. Valiutinė rizika būtų minimali, jeigu įmonė sugebėtų maksimaliai suvienodinti savo įplaukų ir išlaidų ta pačia valiuta sumas ir suderinti atsiskaitymų terminus.

Pavyzdžiui, jeigu kiekvieno mėnesio pradžioje įmonė į sąskaitą gauna 50 tūkst. JAV dolerių, o mėnesio viduryje sumoka maždaug tokią pat JAV dolerių sumą, ji praktiškai nepatiria valiutinės rizikos dėl JAV dolerio kurso svyravimo, nes jai nereikia nei pirkti, nei parduoti bent kiek žymesnių JAV dolerių suumų.

Norint minimizuoti valiutinę riziką, dažnai nepakanka taikyti vien šią rizikos valdymo priemonę. Vienas pagrindinių tokio rizikos valdymo mechanizmo trūkumų – dažnai, net ir subalansavus valiutinių pinigų srautų struktūrą, nepavyksta suderinti atsiskaitymų terminų (pvz., įmonė gauna JAV dolerius vėliau, negu jai reikia at

tlikti mokėjimus šia valiuta). Be to, ir pačias atsiskaitymų ta pačia valiuta sumas dažnai būna labai sunku subalansuoti. Tokiais atvejais verta taikyti išvestinius rizikos valdymo instrumentus.

Išvestinių finansinių instrumentų taikymas

Nepaisant to, kad komerciniai bankai pastaruoju metu vis aktyviau informuoja ir skatina taikyti finansinius instrumentus, leidžiančius minimizuoti galimus nuostolius dėl valiutų kursų svyravimų, šiais instrumentais naudojasi vis dar nedaug įmonių. Tačiau akivaizdu, jog valiutinės rizikos valdymo instrumentai populiarėja.

Pavyzdžiui, Lietuvos banko duomenimis, 1999 metais Lietuvos komerciniai bankai su šalies ne kredito įstaigomis sudarė išvestinių finansinių sandorių vos už 51 tūkst. litų (skaičiuojant tik tuos sandorius, kurių viena iš valiutų buvo litas), 2000 metais tokių sandorių buvo sudaryta už 535 tūkst. litų, 2001 metais – jau už 1,24 mln. litų.

Per septynis šių metų mėnesius tokių sandorių šalies komerciniai bankai sudarė 5 proc. maažiau, negu per tą patį laikotarpį pernai. Tikriausiai išvestinių finansinių instrumentų rinką paveikė lito perorientavimas nuo JAV dolerio prie euro.

Pagrindiniai valiutų rizikos valdymui taikomi finansiniai instrumentai yra trijų rūšių:
• išankstiniai valiutos pirkimo sandoriai (angl. – forward),
• pasirinkimo sandoriai (angl. – option) ir
• apsikeitimo sandoriai (angl. – swap).
Forvardas – išankstinis valiutos pirkimo arba pardavimo sandoris. Pagal šį sandorį įmonė susitaria su banku pirkti arba parduoti valiutą ateityje sandorio sudarymo dieną nustatytu kursu.

Pavyzdžiui, jeigu įmonei atsiskaitymui su užsienio tiekėju po trijų mėnesių reikės 30 tūkst. JAV dolerių, ji jau dabar ga

ali kreiptis į banką ir sudaryti valiutos pirkimo – pardavimo sandorį, atsiskaitant po 3 mėnesių. Nepriklausomai nuo to, koks bus JAV dolerio kursas po trijų mėnesių, įmonė šią valiutą pirks sandorio sudarymo dieną nustatytu kursu.

Forvardo kursas, kuris priklauso nuo šios dienos kurso, dviejų valiutų tarpbankinių palūkanų normų ir termino, gali būti tiek truputį didesnis, tiek ir truputį mažesnis už šios dienos rinkos kursą. Pavyzdžiui, JAV doleriai, perkami už litus ir naudojami atsiskaitymui po trijų mėnesių, dabar gali kainuoti maždaug 0,02-0,03 lito brangiau negu atsiskaitant šiandien, nes paskolų JAV doleriais palūkanos yra mažesnės. Ir atvirkščiai – litai, perkami už JAV dolerius ir naudojami atsiskaitymui po 3 mėnesių, dabar gali kainuoti iki 0,005 dolerio pigiau, negu šiandien.

Pagrindinis forvardo privalumas yra tas, kad įmonė gali planuoti būsimas išlaidas valiutai pirkti. Sudarydama išankstinius valiutos pirkimo sandorius, įmonė užsitikrina tvirtas pirkimo kainas. Tačiau pagrindinis trūkumas yra tas, jog įmonė netenka galimybės “išlošti” iš valiutų kursų pokyčių, kadangi ji įsipareigoja pirkti valiutą sutartu kursu net ir tuo atveju, jeigu rinkos kursas tampa palankesnis.

Kitas bankų siūlomas finansinis instrumentas – pasirinkimo sandoris (opcionas). Skirtingai negu forvardas, opcionas yra ne įsipareigojimas, o teisė pirkti tam tikrą valiutos kiekį po nustatyto laikotarpio už sutartą kainą. Todėl opcionas leidžia ne tik apsidrausti nuo nuostolio, bet ir “išlošti”, jei rinkos ku

ursas bus palankesnis.

Pavyzdžiui, jeigu JAV dolerio rinkos kursas opciono įvykdymo laikotarpiu bus didesnis už opciono kursą (nustatytą sandorio sudarymo dieną), tada įmonė pasinaudos opcionu ir išvengs nuostolio. Tačiau jeigu dolerio rinkos kursas bus palankesnis, tada įmonė nesinaudos opcionu ir pirks valiutą mažesne rinkos kaina.

Opcionas kainuoja žymiai brangiau, negu forvardas. Sudarant pasirinkimo sandorį, įmonė sumoka bankui negrąžintiną premiją. Pavyzdžiui, trijų mėnesių trukmės JAV dolerių pirkimo už litus opcionas gali kainuoti apie 3-3,5 proc. sandorio sumos.

Grafikas vaizduoja sąnaudas tam pačiam valiutos kiekiui pirkti taikant forvardą, opcioną arba perkant įprastu valiutos pirkimo-pardavimo sandoriu. Taikant forvardą, sąnaudos nepriklauso nuo atsiskaitymo dienos JAV dolerių rinkos kurso.

Sąnaudos JAV doleriams pirkti po trijų mėnesių rinkos kursu arba taikant finansinį instrumentą

Apsikeitimo sandoris (swap) tinka taikyti tuo atveju, jeigu įmonė turi užsienio valiutos (pvz., JAV dolerių) atsargų, kurių prireiks už vienos ar kelių savaičių (pvz. reikės sumokėti užsienio tiekėjui). Kol nereikia atlikti šio mokėjimo, įmonė pinigus galėtų naudoti kasdieninėje veikloje.

Tam turimus JAV dolerius įmonė turėtų iškeisti į litus, tačiau įmonė rizikuoja, jog per vieną ar kelias savaites doleris gali pabrangti, o tada už tą pačią dolerių sumą gali tekti sumokėti daugiau.

Norėdama minimizuoti valiutinę riziką, įmonė gali kreiptis į banką ir sudaryti valiutų apsikeitimo sandorį (t. y., laikinai apsikeisti su banku valiutomis): bankas da

abar nupirks iš įmonės JAV dolerius rinkos kursu, o praėjus nustatytam laikotarpiui – parduos įmonei tą pačią dolerių sumą dabar (sudarant apsikeitimo sandorį) nustatytu forvardo kursu.

Valdyti riziką ar “lošti”?

Taikyti vieną ar kitą valiutinės rizikos valdymo mechanizmą verta vienu iš dviejų atvejų:
• kai rizikos valdymo priemonės taikymo kaštai yra mažesni, negu galimo praradimo dydžio ir praradimo rizikos (tikimybės) sandauga;
• arba kai galimas praradimas yra pakankamai reikšmingas, kad sukeltų įmonei rimtų finansinių problemų.
Tačiau kažkodėl iš anksto žinomi apsidraudimo kaštai dažnai atrodo “baisesni” už nežinomybę. Taip pat dažnai mes mieliau tikime tuo, kad valiutų kursai kis būtinai taip, kaip mums naudinga, todėl būtinai “išlošime”.

Kiekvienos įmonės vadovybė yra laisva pasirinkti: valdyti riziką ar “lošti”. Bet atsakykime patys sau į klausimą – kaip mes uždirbame? Lošdami valiutų rinkose, ar gamindami, prekiaudami, teikdami paslaugas? Jeigu esame profesionalai savo versle, bet nesijaučiame pasirengę prognozuoti pasaulio ūkio vystymosi ir valiutų kursų dinamikos tendencijų, tada gal verčiau stenkimės atsiriboti nuo “lošimo”?

Verslo klientai, kurie naudojasi Banko teikiamomis paslaugomis valiutų rinkoje, gali efektyviai valdyti valiutų riziką ir pinigų srautus.
Valiutos kurso rizika – galimas nuostolis dėl valiutų kursų pasikeitimų.
Nuostolis (arba pelnas) dėl valiutos kurso pasikeitimo atsiranda, jei:
• įmonei leista atidėti mokėjimą arba jei planuojama ateityje gauti pajamų (arba kt. pinigų srautų) užsienio valiuta;
• valiutos kursas per atidėtą laikotarpį pasikeičia;
• mokėtina suma padidėja, o gautina suma litais sumažėja.
Kaip apsidrausti nuo valiutų rizikos arba ją sumažinti
• Jei įmanoma, reikia derinti įmonės turtą ir įsipareigojimus pagal valiutas. Toks valiutų kurso rizikos valdymo būdas vadinamas balansiniu, yra pigiausias ir efektyviausias. Prekybos įmonė stengiasi pirkti prekes už tą pačią valiutą, už kurią jos bus parduodamos; gamybos įmonė perka žaliavas už tą valiutą, kuria gaus įplaukas už pagamintą produkciją.
• Sudarant sutartis su prekių, žaliavų tiekėjais, reikia nustatyti atsiskaitymo už prekes ar žaliavas kainas, kurios kinta atsižvelgiant į valiutos kurso pasikeitimą, palyginti su ta valiuta, už kurią parduodamos prekės ar produkcija.
• Jei įmonės negali pasinaudoti aukščiau išvardintais būdais sumažinti valiutos riziką, galima sudaryti išankstinius valiutų keitimo, apsikeitimo arba valiutų keitimo pasirinkimo sandorius, kad būtų apsidrausta nuo valiutos kurso rizikos
Šiuo metu populiariausia apsidraudimo nuo valiutų rizikos priemonė yra išankstinis sandoris (forward). Išankstinis sandoris – valiutos keitimo sandoris, pagal kurį šalys susitaria pirkti-parduoti nurodytas valiutas ateityje pagal sandorio sudarymo dieną susitartą valiutos kursą.
Išankstiniai sandoriai suteikia galimybę pirkti ar parduoti valiutą iš anksto. Taip apsidraudžiama nuo neigiamos valiutų kursų įtakos. Jeigu žinomas įsipareigojimas mokėti kokia nors užsienio valiuta ateityje, galima sudaryti sandorį reikiamai sumai pirkti jau dabar. Pavyzdžiui, jeigu po trijų mėnesių reikės sumokėti 100 tūkst. eurų, įmonė kreipiasi į banką ir sudaro eurų pirkimo už JAV dolerius sandorį, pagal kurį atsiskaitoma po trijų mėnesių. Nepriklausomai nuo to, koks bus valiutos keitimo kursas po trijų mėnesių, bankas gaus JAV dolerius, o įmonė eurus tuo kursu, kuriuo buvo sudarytas sandoris.
Lietuvoje išanksiniai sandoriai dažniausiai sudaromi tik konvertuojamomis valiutomis, taip pat Vidurio Europos ir Baltijos šalių valiutomis.
Daugelis sandorių neįvyksta vien dėl to, kad šalys nepasitiki viena kita ar nėra tikros, jog laiku ir kokybiškai įvykdys įsipareigojimus. Dažniausia pagrindinis nepasitikėjimo objektas yra pinigai. Ir neretai patikrinti partnerio reputaciją ir finansinius rodiklius, ypač jei sandoris sudaromas su užsienio bendrove, yra sudėtinga.

Bankai siūlo veiksmingas priemones, padėsiančias sumažinti riziką, nes šią riziką prisiims bankas.

Banko garantija ar laidavimas užtikrina, kad įsipareigojimų nevykdymo atveju patirtus nuostolius atlygins garantiją ar laidavimą suteikęs bankas. Bankas parinks tinkamiausią Jūsų sandorio riziką mažinančią priemonę.

Bankas teikia dokumentinio inkaso ir dokumentinio akredityvo paslaugas. Tai reiškia, kad bankas Jūsų partneriui perves pinigus už prekes ir paslaugas tik tuomet, kai dokumentais bankui bus patvirtinta, jog išsiųstos būtent tos prekės ar suteiktos būtent tos paslaugos, už kurias susitarėte mokėti. Taip bankas žymiai sumažina sandorio riziką.

Įmonės civilinės atsakomybės, verslo nutrūkimo, turto draudimas, vairuotojų civilinės atsakomybės draudimas, kitos ne gyvybės draudimo ir gyvybės draudimo paslaugos taip pat padės išvengti finansinių problemų nelaimės atveju ir suteiks Jūsų įmonei solidumo bei patikimumo.
Banko garantija ar laidavimas – tai banko įsipareigojimas sumokėti garantijos gavėjui tam tikrą sumą ar jos dalį, jeigu banko klientas, už kurį bankas garantavo, nesugeba laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimo garantijos gavėjui. Garantija ar laidavimas padės sumažinti sandorio riziką ir įgyti partnerių pasitikėjimą bei užtikrins sandorio prievolių įvykdymą.

Dokumentinis akredityvas – pirkėjo (akredityvo pareiškėjo) prašymu banko prisiimtas įsipareigojimas sumokėti akredityvo sumą pardavėjui (akredityvo gavėjui), pastarajam pateikus akredityvo sąlygas ir terminus atitinkančius dokumentus.
Dokumentinis inkaso – atsiskaitymo operacija, kurios metu bankas, veikdamas pardavėjo (inkaso pareiškėjo) vardu, perduoda pirkėjui (inkaso mokėtojui) komercinius ir (arba) finansinius dokumentus mainais į šių dokumentų apmokėjimą ar sutikimą apmokėti. Inkaso mokėtojui atsisakius apmokėti ar priimti, inkasuojantis bankas dokumentų inkaso mokėtojui neatiduoda, kol pastarasis neįvykdo inkaso sąlygų.

2.Valiutų keitimo sandoriai – neatidėliotino pirkimo / pardavimo sandoriai.

Išankstinis sandoris – tai valiutos keitimo sandoris, pagal kurį šalys susitaria pirkti – parduoti valiutą ateityje pagal sandorio sudarymo dieną sutartą kursą.

Išankstinių sandorių privalumai:
• keitimo kursas užfiksuojamas sandorio sudarymo momentu;
• apsidraudžiama nuo galimo kurso pasikeitimo ir su tuo susijusių nuostolių;
• fiksuotas kursas leidžia geriau valdyti firmos finansus, tiksliai planuojant pinigų srautus;
• išankstiniai sandoriai gali būti sudaromi net 12 mėnesių laikotarpiui;
• bankas nenustato minimalios sandorių sumos;
• nėra jokių papildomų mokesčių.

Išankstinis sandoris suteikia galimybę pirkti ar parduoti valiutą iš anksto. Taip apsidraudžiama nuo neigiamos valiutos kurso svyravimo įtakos. Jeigu yra žinoma, kad ateity reikės atsiskaityti tam tikra užsienio valiuta, galima sudaryti sandorį reikiamai sumai pirkti jau dabar. Kadangi tiksliai nuspėti – kils valiutos kursas ar kris, yra neįmanoma, klientui visada yra naudingiau apsisaugoti nuo galimų nuostolių dėl kurso pasikeitimo nei tikėtis išlošimo, kursui pasikeitus palankia kryptimi.

Kurso fiksavimas leidžia geriau valdyti firmos finansus ir apriboti laisvų pinigų, kurie nieko neuždirba, perteklių. Kadangi sandoris sudarytas ateičiai, tai tiksliai yra žinoma, koks tuo metu bus pinigų srautas. Nereikia spėlioti, kiek pinigų reikės užsienio valiutai nusipirkti arba kiek bus gauta ją pardavus. Pinigų srautas žinomas, ir nereikia palikti laisvų lėšų neprognozuojamam poreikiui.

Šiandien Bankai gali pasiūlyti ne tik tradicinį išankstinį sandorį, bet ir modifikuotas šio sandorio formas – išankstinį sandorį, vykdomą dalimis ir išankstinį sandorį su avansiniu mokėjimu.

Išankstinis sandoris vykdomas dalimis suteikia galimybę atsiskaityti dalimis per pasirinktą laikotarpį. Šio sandorio privalumas – klientas savo nuožiūra pasirenka, kokiomis dalimis atsiskaitinėti. Tokiu būdu neprisirišama prie fiksuotos atsiskaitymo datos.
Išankstinis sandoris su avansiniu mokėjimu skirtas tiems, kurie neturi išankstinio sandorio limito arba nenori laukti, kol bus svarstomas limito nustatymo klausimas. Sudaręs tokį sandorį, klientas turi iškart sumokėti nedidelį avansą, o likusią sumą – suėjus sandorio terminui.

Išankstiniai sandoriai gali būti sudaromi įvairiais atvejais:
• eksportuojant, kai partneriai užsienyje už prekes atsiskaitys vėliau ir kai žinoma, kokia suma valiuta bus gauta, bet nežinoma, kiek už tai bus gauta litų (kadangi iki atsiskaitymo datos kursas gali pasikeisti į bet kurią pusę). Tuomet klientas gali parduoti žinomą valiutos sumą tam terminui, kai bus atsiskaityta iš užsienio partnerių pusės. Eksportuotojas tiksliai žinos, kiek litų gaus ateityje už parduotą valiutos sumą, nepaisant tuo metu būsiančio valiutos kurso rinkoje;
• importuojant, kai įmonė po tam tikro laikotarpio turi atsiskaityti valiuta su užsienio partneriais. Žinant, kiek valiutos reikės, bet nežinant, kiek tai kainuos litų, įmonė iš anksto gali nusipirkti reikiamą sumą valiuta ateičiai tam terminui, kuomet bus atsiskaityta su užsienio partneriais;

Leave a Comment