BANKO BALANSAS IR JO ANALIZĖ

1. BANKO BALANSAS IR JO ANALIZĖ

Komercinio banko balansas – tai buhalterinis balansas, kuriame atsispindi nuosavo ir skolinto kapitalo būklė ir jo pasiskirstymas operacijose. Remiantis balanso duomenimis kontroliuojamas piniginių lėšų formavimas ir paskirstymas, taip pat sekamos kreditinės, atsiskaitomosios, kasos ir kitos banko operacijos su vertybiniais popieriais.

1.1. Banko balansas

Bankų balansai priklauso komercinės informacijos priemonėms ir tenkina šiuos pagrindinius reikalavimus: operatyvumo, konkretumo, patikimumo ir akivaizdumo. Banko balanso operatyvumas – tai kasdieninis jo sudarymas. Iš banko balanso galima konkrečiai sužinoti apie pinigines lėšas ir banko klientų mokumą, kredito iššteklius ir jų paskirstymą, apie paties banko patikimumą ir stabilumą. Banko apskaita turi būti patikima ir solidi. Sudarant banko balansą operacijos grupuojamos straipsniais pagal vienodus ekonominius požymius.

Komercinių bankų balansai skirstomi į metinius ir einamuosius (dienos, dekados, mėnesio, ketvirčio, pusės metų). Balansai gali būti skirstomi ir pagal jų susidarymo detalumą: vidinis ir skelbiamas.

Vidinis banko balansas – tai detali vidinė buhalterinė atskaitomybė su atitinkama visų operacijų apskaita. Jis skirtas praktiniam vadovavimui banko veiklai.

Skelbiamą metinį ir einamąjį banko balansą sudaro suvestinės sustambintos sąskaitos, atitinkančios bankų koontrolės organų reikalavimus. Atsižvelgus į esamos bankų kontrolės reikalavimus, balansai skelbiami viename iš oficialių leidinių arba žiniasklaidoje griežtai nustatytu laiku po finansinių metų pabaigos.

Balansas yra viena iš banko finansinės ataskaitos dalių. Be balanso, bankas turi pateikti pelno (nuostolio), piniginių srautų ataskaitas, pa

aaiškinamąjį raštą bei nepriklausomų auditorių išvadas. Banko balansai viešai skelbiami po auditorių patikrinimo ir paskelbimo, kad duomenys yra teisingi ir atitinka tikrovę (po akcininkų susirinkimo, kai balansas patvirtintas). Pagal Lietuvos banko nutarimą komerciniai bankai privalo viešai skelbti metine ataskaitas ir auditorių nuomonę apie tas ataskaitas ne vėliau kaip iki kitų metų gegužės 1 dienos.

Kalbėdami apie bankų balansus būtinai turime išskirti paties komercinio banko, kaip savarankiško juridinio asmens, balansą ir vadinamąjį konsoliduotą balansą. Konsoliduotame balanse įtrauktos ne tik paties banko operacijos, bet ir jo padalinių, filialų (skyrių) ir asocijuotų organizacijų sąskaitos.

Taigi banko balansas rodo banko patikimumą, padeda klientui teisingai pasirinkti norimą taupymo, kredito ar investicijų organizaciją – banką. Jo analizė leidžia kontroliuoti banko likvidumą, tobulinti banko veiklos valdymą.

Komercinių bankų balansas yra ne tik buuhalterinės atskaitomybės, bet ir komercinės informacijos, bankų vadybos, taip pat reklamos potencialiems klientams priemonė.

1.2. Banko balanso struktūra

Komercinio banko balansas – tai suvestinė lentelė, rodanti finansinę banko padėtį, operacijų pobūdį, struktūrą ir apimtį tam tikru momentu.

Balansą sudaro dvi pagrindinės dalys – aktyvai ir pasyvai. Aktyvai dar vadinami turtu, o pasyvai – įsipareigojimai ar įsiskolinimai. Atskirą pasyvų dalį sudaro akcininkų (nuosavas) kapitalas. Balansų aktyvų ir pasyvų sumos turi sutapti. Bazinė banko balanso formulė yra tokia:

Aktyvai = Pasyvai
Turtas = Įsipareigojimai + Akcininkų nuosavybė
Aktyvais nusakoma, kur bankas panaudojo turimas lėšas, o pa

asyvai rodo banko lėšų struktūrą, t.y. iš kur bankas gavo finansinių išteklių. Kuo didesnė galutinė aktyvų ir pasyvų suma, tuo didesnis bei solidesnis atrodo bankas.

Kad banko balansas būtų tinkamas palyginti ir analizuoti, bankai turi naudoti vieną sąskaitų sistemą ir unifikuotą balanso formą. Balansai aktyvai ir pasyvai grupuojami pagal sudėtį ir išdėstomi pagal likvidumo ar grąžinimo laipsnį. Komercinio banko balanse turi būti numatomi santykiai su centriniu banku, kitais bankais, pinigų rinkos partneriais ir indėlininkais. Paprastai balanse rodomi ne tik einamųjų, bet ir vienų praėjusių finansinių metų duomenys. Kiekvienos šalies centriniai bankai turi patvirtinę savo balansinės ataskaitos formas, kurios nedaug kuo skiriasi viena nuo kitos, nes parengtos pagal tarptautinius apskaitos standartus.

Banko balansinė ataskaita turi ir nebalansinę dalį – „Nebalansinius įsipareigojimus“. Šiame straipsnyje nurodomi įsipareigojimai ir nenumatyti pasyvai, nurodoma, kaip išduoti laidavimai, garantijos, įsipareigojimai išleisti akredityvus, pirkti (parduoti) valiutą ir pan.

Daugelis banko balanso ataskaitos straipsnių turi būti tikslinami, detalizuojami pateikiant papildomą informaciją paaiškinamajame rašte. Tam tikslui sudaromos specialios papildomos lentelės ir rašomos pastabos. Tačiau skelbiant spaudoje balansinę ataskaitą šių pastabų ir lentelių galima neminėti

1.3. Banko balanso analizė

Analizės paskirtis ir vykdymo etapai. Banko balanso analizė yra viena iš svarbiausių ekonominio darbo krypčių. Ji leidžia suvokti banko operacijų esmę įvertinti jų efektyvumą ir racionalumą. Analizės tikslas – nustatyti, ar

r tinkamas bankas, koks finansinio stabilumo lygis rinkų sukrėtimo sąlygomis, taip pat nustatyti jo pajėgumą padengti riziką nuosavomis lėšomis. Analizė padeda atskleisti, kas lėmė vieną ar kitą pokytį, ar tas pokytis pageidautinas, ar neigiamas. Ji rodo silpnąsias banko veiklos vietas ir leidžia pastebėti finansinės būklės likvidumo bei pelningumo tendencijas. Tik gerai žinodami banko padėtį, galime prognozuoti ir reikiama linkme nukreipti jo veiklą. Tai ypač aktualu dabartinėmis ekonominėmis sąlygomis, kai nemaža dalis bankų teikiamų paskolų yra abejotinos bei nuostolingos. Banko veiklos analizė labai svarbi ir jo indėlininkams bei kitiems kreditoriams, kurių pasirengimas investuoti tiesiogiai priklauso nuo likvidumo, kapitalo ir turto struktūros, pelningumo, pinigų srautų ir pan. gerų rodiklių.

Taigi komercinio banko balanso analizė pirmiausia turi atsakyti į tris klausimus:
1. Koks nuosavų banko lėšų dalyvavimo lygis jo vykdomose operacijose?
2. Koks banko likvidumo lygis, t.y. kaip padengti indėlius kasos aktyvais tuo atveju, jeigu indėlininkai išimtų savo lėšas?
3. Koks santykinis banko išteklių paskirstymo svoris padidintos rizikos operacijose?
Banko balanso analizėje išskiriamos dvi pagrindinės kryptys:
– Balanso straipsnių turinio analizė;
– Analizuojamo banko balanso palyginimas su kitų komercinių bankų balansais bei to paties banko kelerių metų balansais.
Banko balanso analizės procese pagrindinis tyrimų objektas yra bendra komercinė banko veikla. Analizės subjektai yra ne tik pats komercinis bankas, bet ir kitos kredito įstaigos, iš jų centrinis bankas, re
ealūs ir potencialūs klientai ir korespondentai, fiziniai ir juridiniai asmenys. Analitinis banko balanso darbas atliekamas keliais etapais, kurie skiriasi sudėtimi ir darbo apimtimi, analizuojama informacija ir atlikimo laiku, naudojamos analizės metodai.

1 lentelė
Banko analizės etapai, turinys ir metodai
Analizės etapai Etapo turinys Analizės metodai
I. Įžanginis etapas
Struktūrizavimas 1. Pirminis aktyvų ir pasyvų straipsnių grupavimas Grupavimo metodas
Tikrinimas 2. Atitinkamų aktyvų ir pasyvų straipsnių grupių tikrinimas pagal įvairius kriterijus (terminus, išlaidų rūšis, jų šaltinius, kontragentus) Palyginimo metodas
Skaičiavimas 3. Vertinių ir normatyvų rodiklių skaičiavimas Koeficientų metodas, ekonominiai, matematiniai ir statistiniai metodai
Lentelių sudarymas 4. Lentelių rūšių ir skaičiaus, jų rekvizitų ir grupavimo nustatymas Tabuliacijos metodas
Iliustruotos medžiagos parinkimas 5. Iliustruotos tiriamų dinamikos rodiklių medžiagos bei jos formų parinkimas Grafinio interpretavimo metodas
II. Analizavimo etapas
Analizė Apskaičiuotų rodiklių aprašymas
III. Baigiamasis etapas
Ekspertų įvertinimas Analizavimo etapo rezultatų pateikimas, rekomendacijų parengimas

Banko balanso analizė prasideda nuo įžanginio etapo – pasirengimo tolesniam analitiniam darbui. Šiame etape atskiri jo straipsniai struktūrizuojami pagal atitinkamus kriterijus, grupuojami pasyvų ir aktyvų straipsniai. Paskui atitinkamos balanso aktyvų ir pasyvų grupės sugretinamos pagal terminus, išlaidų rūšis ir jų šaltinius, kontragentų kategorijas; tikrinama, kaip laikomasi centrinio banko normatyvų ir vidinių banko taisyklių. Tik struktūrizavus ir patikrinus balanso aktyvų ir pasyvų dalis, galima pradėti skaičiuoti konkrečius rodiklius suvestinėms lentelėms sudaryti bei analizuoti. Atsižvelgus į iškeltus tikslus ir pasirinktus metodus, analizės forma ir suvestinių lentelių sudėtis, jų rekvizitus ir grupavimo metodai skirsis kiekvienu konkrečiu atveju.
Grynai analitiniame darbo etape aprašomi gauti apskaičiuoti apimčių rodikliai, analizuojamų duomenų struktūra ir dinamika, pagal analitinio darbo rezultatus parengiama išvada.
Baigiamajame etape ekspertai įvertina analizės rezultatus ir parengia banko tobulinimo rekomendacijų.
Banko balanso analizės procese svarbią reikšmę turi savo lėšų dydžio nustatymas, nes remiantis šiuo rodikliu nustatomas likvidumo normatyvas, kurį centrinis bankas naudoja komercinių bankų veiklai kontroliuoti ir reguliuoti. Išskirtinis komercinių bankų balansų bruožas – palyginti nedaug nuosavų lėšų ir daugiausia kreditinių išteklių pasyve. Įstatyme apibrėžtas santykis tarp nuosavo ir skolinto kapitalo, todėl komerciniai bankai stengiasi palaikyti leidžiamą minimalų savo lėšų lygį. Todėl pagrindiniu aktyvinių operacijų padengimo šaltiniu tampa iš kitų skolintojų gautos paskolos.
Grupuojant balanso straipsnius, įvertinant likvidumo laipsnį, išskiriami tokie aktyvai:
1. Kasos aktyvai, lėšos kitų komercinių bankų sąskaitose. Tai pirminiai rezervai pagal likvidumą.
2. Lėšų įdėjimas į trumpalaikius Vyriausybės vertybinius popierius, trumpalaikius komercinius vekselius, realizuojamus pinigų rinkoje. Dalis šių aktyvų gali būti greitai paversti grynaisiais pinigais, rizikuojant turėti nedidelį nuostolį.
3. Paskolos, išduotos įmonėms, organizacijoms, fiziniams asmenims ir kitiems komerciniams bankams. Šie balanso aktyvai priklauso mažai likvidiems įdėjimams, nes bankai rizikuoja dėl jų padengimo laiku ir pavertimo likvidžiomis lėšomis.
4. Kapitalo įdėjimai: lėšų investavimas į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį banko turtą, filialų ir bendrų įmonių sukūrimas.
Banko balanso straipsnių grupavimas pagal ekonominę banko operacijų prasmę gali būti atliktas taip:
1. Operacijos su klientais, taip pat visos paskolų išdavimo ir išteklių pritraukimo operacijų rūšys.
2. Tarpbankinės aktyvų ir pasyvų operacijos, apimančios visas operacijas su bankais, tarp jų – ilgalaikės ir vidutinio ilgumo. Šiuose straipsniuose vyrauja likvidūs aktyvai.
3. Kitos bankų operacijos, kurias daugiausia sudaro vertybinių popierių lėšos,, tarp jų – trumpalaikiai likvidūs popieriai. Šioje grupėje apskaitomos komercinių bankų aktyvų operacijos. Pasyve lėšų pritraukimas obligacijų paskolų forma.
Straipsniai taip pat gali būti grupuojami pagal aktyvų pelningumą, pasyvų vertę ir pan. Balanso straipsniai gali būti sugrupuoti kaip depozitų – paskolų, atsiskaitomosios, fondinės, investicinės, agentinės operacijos.
Banko praktinei veiklai ir valdymui turi reikšmės ne tik vidinių banko rodiklių palyginamoji analizė, bet ir pagrindinių pelningumo, rizikos, patikimumo ir likvidumo rodiklių palyginimas su kitų bankų duomenimis. Kuo daugiau bankų lyginama, tuo didesnės galimybės sužinoti, o paskui pritaikyti kitų bankų patirtį. Šį tarpbankinės palyginamosios analizės metodą banko vadybos rezultatams įvertinti paprastai naudoja bankai korespondentai, potencialūs klientai, taip pat banko akcininkai.
Balanso analizės formos. Pagal balanso sudarymo periodiškumą jo analizę galima klasifikuoti į kasdieninę, kas 10 dienų (dekadinę), mėnesinę, ketvirtinę ir metinę.
Banko balanso analizė klasifikuojam atitinkamai pagal jos tikslus ir tyrimų pobūdį, tiriamų klausimų išsamumą ir komplektiškumą. Pagal analizuojamų objektų sudėtį analizė skirstoma i pilnąją, atrankinę ir teminę. Teminės analizės pavyzdys gali būti banko pelno ir jo augimo veiksnių analizė, paskolų ir depozitų, bankų rizikos analizė.
Pagal tikslus ir pobūdį tyrimai gali būti preliminarūs, operatyviniai ir galutiniai. Preliminari (pirminė) analizė leidžia įvertinti, pavyzdžiui, išteklių būklę sprendžiant apie ilgalaikių ir vidutinių paskolų išdavimą. Operatyvinė – kas mėnesį atliekama analizė likvidumo normatyvams ir kitiems rodikliams įvertinti. Galutinė (rezultatinė) analizė atliekama nustatant galutinius komercinio banko rezultatus ir efektyvumą, norint nustatyti jo pelningumo padidinimo rezervus. Perspektyvinė analizė atliekama banko veiklos rezultatams prognozuoti, atsižvelgiant į konkrečius jo veiklos veiksnius.
Pagal tyrimų objektą komercinio banko analizė skirstoma į funkcinę, struktūrinę (aktyvinių – pasyvinių operacijų, pajamų, išlaidų ir pelno struktūras) ir operacijų vertės.
Funkcinės analizės duomenys leidžia nustatyti banko veiklos specializaciją, įvertinti jos efektyvumą. Atsižvelgus į bendrą balanso sumą, nustatomi depozitų, paskolų, nuosavų ir skolintų lėšų, tarpbankinių operacijų dydžiai, apibrėžiamas vienokių ar kitokių bankų operacijų lyginamasis svoris ir reikšmingumas bendroje balanso sumoje, taip pat operacijų, kuriose specializuojasi bankas, pelningumo ir likvidumo didinimo galimybės. Kartu nustatomas banko patikimumo ir gebėjimo konkuruoti laipsnis.
Struktūrinės analizės atveria depozitinių indėlių ir paskolų gavėjų sudėtį ir struktūrą, taip pat banko išlaidų, pajamų ir pelno, vertybinių popierių ir pan. struktūrą.
Operacijų vertės analizė leidžia spręsti apie banko paslaugų bei atskirų operacijų vertę ir rentabilumą, įvertinti kiekvienos operacijos rūšies įtaką banko pelnui ir tobulinti pagrindines banko politikos kryptis didinant pelną.
Banko praktinei veiklai ir valdymui turi reikšmės ne tik vidinių banko rodiklių palyginamoji analizė, bet ir pagrindinių pelningumo, rizikos, patikimumo ir likvidumo rodiklių palyginimas su kitų bankų duomenimis. Kuo daugiau bankų lyginama, tuo didesnės galimybės sužinoti, o paskui pritaikyti kitų bankų patirtį. Šį tarpbankinės palyginamosios analizės metodą banko vadybos rezultatams įvertinti paprastai naudoja bankai korespondentai, potencialūs klientai, taip pat banko akcininkai.
1.4 Balanso analizės metodai ir rodikliai.

Banko balanso analizė atliekama įvairiais metodais. Ją galima atlikti pagal banko aktyvų ir pasyvų struktūrą ir rodiklius. Aktyvų ir pasyvų struktūros analizė gali būti atliekama kokybiniu ir kiekybiniu požiūriu.
Skelbiamame banko balanse pateikiami ir ataskaitinių, ir praėjusių metų duomenys – tai kokybinei balanso analizei leidžia nustatyti naujas banko lėšų panaudojimo kryptis, naujas aktyvų operacijų rūšis, atsiradusias per ataskaitinius metus. Banko aktyvų struktūros kokybinės analizės pabaigoje banko operacijų sąrašą reikia palyginti su kitų bankų aktyvų operacijų sąrašais.
Nagrinėjant aktyvus kiekybiškai, pirmiausia reikia nustatyti minimalų privalomųjų atsargų dydį centriniame banke. Pagal svarbą banko veikloje toliau galima apskaičiuoti įvairių operacijų santykinį dydį. Tam tikslui sudaromos lentelės – balanso aktyvų straipsnių rodiklių dalis lyginama su visa turto suma. Gautas procentines reikšmes galime palyginti su praėjusių metų duomenimis – taip nustatomos banko lėšų naudojimo tendencijos. Šiuos procentinius aktyvų duomenis galime palyginti ir su kitų bankų balansais, taip sužinosime, į kokią sritį orientuojasi konkretus bankas.
Balanso pasyvų ir aktyvų struktūros analizė gali būti kokybinė ir kiekybinė. Ji apima nuosavų lėšų ir pritrauktų lėšų (įsipareigojimų) analizę. Kokybinė nuosavų lėšų (akcininkų nuosavybės) struktūros analizė leidžia išskirti jų suformavimo šaltinius, nustatyti, kiek pakito struktūros dalys per metus. Atliekant kiekybinę analizę galima palyginti įvairių bankų akcininkų nuosavybės rodiklius – kapitalą, rezervus, pelną. Čia, kaip ir aktyvų dalies analizės analoge, apskaičiuojama įvairių banko lėšų šaltinių santykinė dalis visame kontekste. Taip pat pasyvų struktūros duomenys lyginami su kitų bankų duomenimis.
Atliekant kiekybinę nuosavų banko lėšų analizę, pirmiausia reikia nustatyti ir išanalizuoti banko lėšų santykinį svorį, lyginant su centrinio banko nustatytais rodikliais. Tai svarbu, kai banko nuosavų lėšų struktūrą reikia palyginti su kitų bankų nuosavų lėšų struktūromis. Pagrindinę nuosavų lėšų dalį sudaro įstatinis akcinis kapitalas ir banko pelnas.
Komerciniai bankai nuosavas lėšas dažnai didina praėjusių metų nepanaudoto pelno likučiais. Toks nuosavų lėšų šaltinis kartais net viršija kitus formavimo šaltinius. Analizuojant ir lyginant savo banko nuosavų lėšų struktūromis, būtų tikslinga nustatyti įstatinio kapitalo ir nuosavų lėšų augimo tempą, nes šie veiksniai apibūdina banko veiklos plėtrą.
Atliekant skolintų lėšų struktūros kiekybinę analizę ir nustatant jų santykinį svorį, kaip ir nuosavų lėšų struktūros kiekybinės analizės atveju, reikia atkreipti dėmesį į centrinio banko nustatytus reikalavimus.
Struktūrinė banko balanso analizė rodo tik sausus skaičius, jų dalis, palyginimus, bet daug svarbiau bankininkystėje žinoti banko veiklos veiksmingumo, saugumo, patikimumo ir pelningumo rodiklius. Tai santykiniai dydžiai, kurie gali būti išreikšti procentais ar koeficientais. Šiuos santykinius rodiklius kaip ir absoliutinius dydžius geriausia analizuoti kaip dinaminę eilutę, nes tada bus matomos finansinės tendencijos.
Suprantama, banko balanso analizė atliekama naudojant įvairius statistinius metodus, ekonominius matematinius skaičiavimus, grafinį duomenų interpretavimą.
Pagrindiniai banko balanso rodikliai yra likvidumo, kapitalo pakankamumo (kitaip dar vadinama mokumo rodikliu) ir pelningumo. Visi jie susiję, nes vieno didėjimas lemia kito mažėjimą ir atvirkščiai.
Lietuvos bankas, siekdamas suteikti metodinį bendrumą vidinei bankų finansinei analizei, parengė atitinkamą rodiklių sistemą. Rodikliai yra rekomendacinio pobūdžio, t.y. kiekvienas bankas turėtų pats nuspręsti, ar skaičiuoti visus pateiktus rodiklius, ar tenkintis tam tikru jų skaičiumi. Tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad platesnis rodiklių spektras išryškintų įvairias banko veiklos ypatybes ir analizė būtų informatyvesnė.

1.4.1. Likvidumo rodikliai

Likvidumas – tai banko gebėjimas įvykdyti savo įsipareigojimus (grąžinti skolas), suėjus nustatytam terminui.
Bankas yra likvidus, jeigu jo grynųjų lėšų ir kitų likvidžiųjų aktyvų suma, taip pat galimybė greitai mobilizuoti lėšas iš kitų šaltinių yra pakankama skoliniams ir finansiniams įsipareigojimams laiku padengti.
Bankai privalo nuolat palaikyti savo balanso likvidumą, t.y. tokią būklę, kuri leistų, realizuojant aktyvų lėšas, greitai padengti skubius pasyvų įsipareigojimus. Tam tikslui banko įplaukų ir išmokų terminai turi būti subalansuoti. Likvidumo būklei turi įtakos atskirų aktyvų operacijų rizikos laipsnis, nes jo padidėjimas mažina banko likvidumą. Jo lygį taip pat veikia ir indėlių iki pareikalavimo, pastovių ilgalaikių depozitorių ir paskolų, gaunamų iš kitų kreditorių, svoris.
Kaip banko likvidumą vertinti, apskaičiuoti, nustato atskirų šalių centriniai bankai. Jų pateikiama metodika būna labai įvairi, bet reiškia tą patį tikslą ir esmę. Skaičiuojant likvidumo rodiklį, imami duomenys iš banko balanso aktyvo ir pasyvo straipsnių. Paprastai valstybių centriniai bankai savo teritorijos komerciniams bankams nustato likvidumo rodiklius, išreikštus santykiais tarp aktyvų ir banko įsipareigojimų, įvertintų pagal jų padengimo terminus ir aktyvų realizavimo galimybę.
Rekomenduojama išskirti du likvidumo rodiklius – pirmojo ir antrojo laipsnio. Teigiama, kad kartu pateikti pirmojo ir antrojo laipsnio likvidumo rodikliai padėtų finansinių ataskaitų tyrinėtojams geriau įvertinti banko padėtį.
Pirmojo laipsnio likvidumo rodiklis (likvidus trumpalaikis turtas/banko įsipareigojimai kiekvieno pareikalavimo atveju).
Pirmojo laipsnio likvidumo rodiklis tiksliau rodo dabartinę banko mokumo būklę. Norint jį apskaičiuoti trumpalaikis turtas turi būti suskirstytas į likvidų trumpalaikį turtą ir mažiau likvidų trumpalaikį turtą.
Likvidus trumpalaikis turtas – tai banko grynieji pinigai, korespondentinė sąskaita centriniame banke, privalomieji rezervai nacionaline valiuta, korespondentinės sąskaitos kituose bankuose, trumpalaikiai iždo vertybiniai popieriai ir banko suteiktos paskolos, iki kurių grąžinimo liko mažiau negu mėnuo.
Banko įsipareigojimai kiekvieno pareikalavimo atveju – tai banko trumpalaikis įsiskolinimas centriniam bankui, korespondentinės sąskaitos banke, finansų institucijų depozitai iki pareikalavimo, respublikinių ir vietinių valdymo įstaigų, valstybinių ir privačių įmonių, visuomeninių organizacijų, gyventojų depozitai iki pareikalavimo, terminuotieji depozitai, kurių grąžinimo terminas – 30 artimiausių dienų.
Kuo pirmojo laipsnio likvidumas didesnis, palyginti su ankstesniais ataskaitiniais laikotarpiais bei kitų bankų analogiškais rodikliais, tuo labiau banko trumpalaikiai įsipareigojimai yra padengti lengvai mobilizuojamais aktyvais. Banko likvidumo situaciją reikėtų vertinti kaip pavojingą, jei šis rodiklis yra gerokai mažesnis nei 50 proc. Kita vertus, pernelyg didelis pirmojo laipsnio likvidumas reiškia, kad banko aktyvai naudojami nepakankamai veiksmingai, nes likvidus turtas paprastai duoda mažiau pajamų.
Lietuvos banko valdyba nustatė panašų likvidumo normatyvą, kuris negali būti mažesnis negu 30 proc. Lietuvos bankas turi patvirtinęs banko turto ir nuosavybės struktūros pagal terminus mėnesinę formą, pagal kurią tikrina komercinių bankų likvidumo rodiklį.
Antrojo laipsnio likvidumo rodiklis (trumpalaikis turtas/trumpalaikiai įsipareigojimai).
Trumpalaikis turtas – tai banko grynieji pinigai, korespondentinė sąskaita centriniame banke, privalomieji rezervai nacionaline valiuta, korespondentinės sąskaitos kituose bankuose, trumpalaikiai iždo vertybiniai popieriai, banko paskolos, iki kurių grąžinimo liko mažiau negu mėnuo, bei 1-3 mėnesių paskolos.
Trumpalaikiai įsipareigojimai – tai banko trumpalaikis įsiskolinimas centriniam bankui, korespondentinės sąskaitos banke, finansų institucijų depozitai iki pareikalavimo, respublikinių ir vietinių valdymo įstaigų, valstybinių ir privačių įmonių, visuomeninių organizacijų, gyventojų depozitai iki pareikalavimo, terminuotieji depozitai, kurių grąžinimo terminas – 30artimiausių dienų, taip pat 1-3 mėnesių depozitai.
Šis likvidumo rodiklis tinka banko mokumo situacijai artimiausioje perspektyvoje prognozuoti. Jis neturėtų būti daug mažesnis negu 60 proc. Banko balanso likvidumą galima nagrinėti ir pagal smulkesnius likvidumo rodiklius.

1.4.2. Įsiskolinimo rodikliai

Depozitų iki pareikalavimo santykis su visais banko įsipareigojimais (depozitai iki pareikalavimo/visi įsipareigojimai).
Minimas rodiklis rodo banko įsipareigojimų struktūrą ir santykiškai pigių kredito išteklių įsigijimo galimybes. Kuo šis rodiklis didesnis, tuo palankesnėmis sąlygomis bankas gali finansuoti savo paskolas. Lygiagrečiai reikia stebėti likvidumo rodiklių dinamiką, kad banko mokumo situacija netaptų grėsminga.
Depozitų iki pareikalavimo santykis su visais depozitais (depozitai iki pareikalavimo/visi depozitai).
Šis rodiklis rodo depozitų struktūrą pagal rūšis ir papildo ankstesnįjį. Įvertintas depozitų panaudojimo laipsnis, rodantis, kiek procentų bendros depozitų apimties įdėta į banko teikiamas paskolas. Didesnis nei 75 proc. lygis rodo agresyvią banko paskolų politiką, mažesnis nei 65 proc. – pasyvią paskolų politiką. Bendresnis šio tipo rodiklis – skolintų lėšų naudojimo laipsnis, nusakantis, kuri dalis (%) pritrauktų lėšų nukreipiama paskoliniam kapitalui formuoti.
Įgyvendinant depozitų (indėlių) politiką bankams verta naudotis skaičiavimais, kad būtų nustatytas vidutinis depozito (indėlio) saugojimo laikas (vidutinis indėlių likuti/indėlių išmokėjimų dienos apyvartos ir dienų skaičiaus skaičiavimo periodu sandauga). Šis rodiklis rodo depozitų (indėlių) stabilumo lygį, o tai labai svarbu įvertinant šį trumpalaikio kreditavimo resursą.
Analizuojant banko likvidumą tikslinga įvertinti kiekvienos rūšies vertybinių popierių dalį banko investicijų portfelyje (didelis vyriausybės vertybinių popierių likutis nusako pakankamą banko likvidumą ir stabilias pajamas), taip pat tų pačių vertybinių popierių pasiskirstymą pagal apmokėjimo terminus (padeda nustatyti dėl vienų ar kitų vertybinių popierių rūšių pasikeitimo atsiradusias problemas).

1.4.3. Kapitalo ir turto struktūros rodikliai

Kapitalo pakankamumo rodiklis (banko kapitalas/pagal rizikos laipsnį įvertintas turtas).
Kapitalo pakankamumo rodiklis rodo banko mokumą, bet nereikia jo painioti su banko likvidumu, nors mokumui turi įtakos ir balanso likvidumas, ir kiti veiksniai, susiję su politine ir ekonomine situacija šalyje, pinigų bei vertybinių popierių rinkų plėtotės ir banko valdymo kokybės lygiu.
Kapitalo pakankamumas skaičiuojamas įvairiais būdais, nors kiekvienu atveju šio rodiklio apskaičiavimą reglamentuoja šalių centriniai bankai, yra išleidžiamos jo apskaičiavimo taisyklės nustatant privalomas minimalias normatyvo reikšmes.
Kapitalo pakankamumo rodiklis Europos Sąjungoje vadinamas “Kuko koeficientu” ir skaičiuojamas pagal formulę:

NUOSAVAS KAPITALAS >8%
RIZIKOS DYDIS

Nuo 1993 m. sausio 1d. šis rodiklis privalomas visoms Europos Sąjungos šalims.
Lietuvos banko valdyba, atsižvelgdama į tai, kad šalis siekia integruotis į pasaulio finansų rinkas ir sparčiai plečiasi tarptautiniai bankų ryšiai, bankų rizikai apriboti, nustatė, kad banko kapitalo ir turto (aktyvų), įvertinto pagal rizikos laipsnį, santykis nuo 1997 m. sausio 1d. turi būti ne mažesnis kaip 10 proc., iki tol buvo reikalaujama, kad būtų nemažesnis kaip 13 proc.
Kuo šis rodiklis didesnis, palyginti su praėjusiais ataskaitiniais laikotarpiais bei kitų bankų analogiškais rodikliais, tuo daugiau banko veikla yra padengta nuosavo kapitalo ištekliais, tuo labiau indėlininkai ir kiti kreditoriai gali pasitikėti jo stabilumu.
Kita vertus, pernelyg didelė rodiklio reikšmė (didesnis kaip 20 proc.) rodo, kad banko veikla nukreipta į nerizikingus ir katu ne itin pelningus projektus. Tokiu atveju bankas vykdo pasyvią politiką, pritraukdamas laisvas lėšas, kitaip sakant, blogai dirba banko personalas, nes mažėja kapitalo pelno norma.
Banko įsipareigojimai depozitoriams, indėlininkams, kitiems kreditoriams (į įsipareigojimus įtraukiama ir 50 proc. banko suteiktų garantijų bei laiduotų sumų) turi neviršyti banko kapitalo daugiau nei 10 kartų.
Pernelyg maža šio rodiklio reikšmė, palyginti su ankstesnių ataskaitinių laikotarpių ir kitų bankų analogiškais rodikliais, turėtų kelti susirūpinimą dėl didelės banko priklausomybės nuo išorinių investuotojų.
Pajamas duodančio turto ir viso turto santykis (pajamas duodantis turtas/visas turtas).
Skaičiuojama pagal balansinės ataskaitos duomenis.
Šis rodiklis rodo turto panaudojimo naudingumą. Jeigu jis didelis, palyginti su praėjusių ataskaitinių laikotarpių bei kitų bankų analogiškais rodikliais, galima daryti išvadą, kad banko turtas labiau orientuotas į pajamų didinimą. Tačiau šį rodiklį reikia analizuoti kartu su kapitalo pakankamumo rodikliu, nes pernelyg aktyvi banko aktyvų politika gali lemti kapitalo pakankamumo sumažėjimą žemiau nustatytos minimalios ribos.
Padidintos rizikos, abejotinų ir nuostolingų paskolų santykis su visomis paskolomis (padidintos rizikos, abejotinos, nuostolingos paskolos/visos paskolos).
Šis rodiklis apskaičiuojamas remiantis bankų ketvirtinės ataskaitos “Paskolų grupavimas ir specialiųjų atidėjimų poreikio apskaičiavimas” duomenimis. Rodiklis rodo banko paskolų portfelio kokybę. Kuo jis didesnis, palyginti su praėjusių ataskaitinių laikotarpių ir kitų bankų analogiškais rodikliais, tuo didesni galimi banko nuostoliai dėl paskolų negrąžinimo. Rodiklis rodo artimiausią banko finansinės būklės perspektyvą.
Nuostolingų paskolų ir visų paskolų santykis (nuostolingos paskolos/visos paskolos).
Šis santykis rodo, kuri banko paskolų dalis yra ypač blogos paskolos, sudarančios potencialius banko nuostolius. Jis papildo anksčiau pateiktą rodiklį.

1.4.4. Pajamų ir pelno rodikliai

Šių rodiklių nereguliuoja centriniai bankai ar kitos kontrolės instancijos, nes pelnas – tai kiekvieno banko tikslas ir veiksmingumo kriterijus.

Iš banko balanso analizės galime nustatyti pagrindinius rodiklius. Norint plačiau išanalizuoti pelną pagal jo struktūrą ir šaltinius reikia analizuoti pelno (nuostolio) ataskaitą.
Banko pajamų ir palūkanų išlaidų santykis (visos pajamos/palūkanų išlaidos). Šis santykis rodo, kiek pajamų uždirbama iš palūkanų išlaidų vieneto.
Banko balansinio pelno ir turto santykis (pelnas iki mokesčių mokėjimo/visas turtas).
Labiausiai pasaulyje paplitęs bankų pelningumo rodiklis ekspertų yra vadinamas pelno ir aktyvų (turto) santykiu (pelnas/aktyvai), kuris rodo aktyvų (turto) naudojimo veiksmingumą (užsienyje vadinamas ROA – return on assets).
ROA = PAJAMOS – IŠLAIDOS – REALŪS NUOSTOLIAI

VISAS TURTAS
Šis rodiklis apibūdina banko gebėjimą priversti aktyvus “dirbti” kuo naudingiausiai ir pelningai. Tam turi įtakos aktyvų pajamos ir banko galimybės sumažinti išlaidas. Kai kurių ekspertų nuomone, aktyvų pelningumas – daugiau rodiklis, nusakantis banko vidaus politiką, jo personalo profesionalumą, palaikant optimalią aktyvų ir pasyvų struktūrą pagal pajamas ir išlaidas.
Akcininkų nuosavybės pelningumas (grynasis pelnas/įregistruotas akcinis kapitalas).
Apibendrinančiu banko rezultatyvumo rodikliu laikomas taip pat kapitalo pelno norma (vadinamasis ROE – return on equity).
ROE = PAJAMOS – IŠLAIDOS – REALŪS NUOSTOLIAI

KAPITALAS

Šis rodiklis rodo, kaip greitai atsiperka akcininkų investuotas kapitalas. Kuo jis didesnis, tuo atsipirkimo laikas yra trumpesnis. 13-16 proc. rentabilumo lygis vertinamas kaip normalus.
Vienos akcijos pelningumas (grynasis pelnas/paprastųjų ir/ar privilegijuotų akcijų skaičius).
Šis rodiklis yra svarbus ūkiniam subjektui, ketinančiam įsigyti banko akcijų. Kuo jis didesnis, tuo palankiau investuotojai vertina banko veiklą, tuo aukščiau kyla šio banko akcijų kursas vertybinių popierių biržoje. Analizuojant vienos akcijos pelningumą ir lyginant jį su kitų bankų analogiškais rodikliais, būtina atsižvelgti į tai, kad įvairių bankų akcijų nominalioji vertė yra nevienoda.
Akcijos teikiamų dividendų rodiklis (akcijos dividendai/akcijos rinkos kursas arba nominalioji vertė).
Skaitiklis rodo paprastajai arba privilegijuotajai akcijai tenkančią absoliučią dividendų sumą. Vardiklyje galima pasirinkti akcijos rinkos kursą arba nominaliąją vertę, nes vertybinių popierių biržoje prekiaujama ne visų bankų akcijomis. Kuo rodiklis didesnis, tuo investuotojai yra labiau pasirengę įsigyti konkretaus banko akcijų. Kita vertus, jo skaitmeninė reikšmė tiesiogiai priklauso nuo banko dividendų politikos. Kai kurie pelningi bankai, siekdami sparčiai didinti nuosavą kapitalą, gali išmokėti nedidelius dividendus ir atvirkščiai.
Dividendų dalis grynajame pelne (dividendai/grynasis pelnas).
Šis rodiklis rodo, kokia grynojo pelno dalis skiriama dividendams išmokėti. Sparčios banko plėtros siekiantys akcininkai norėtų, kad jis būtų mažesnis, o maksimaliomis pajamomis iš investuoto kapitalo suinteresuoti akcininkai siekia, kad dividendų dalis būtų kuo didesnė. Rodiklį reikėtų įvertinti atsižvelgus į banko kapitalo pakankamumo bei kapitalo ir įsipareigojimų santykio normatyvinius ir faktinius rodiklius.
Apskritai pelno dalis akcijų dividendams išmokėti neturėtų viršyti 30-40 proc.
Akcijos rinkos kurso ir nominaliosios vertės santykis (akcijos rinkos kursas/akcijos nominalioji vertė).
Tai sintetinis banko įvertinimo rodiklis. Vertybinių popierių rinkos dalyviai, įsigydami banko akcijų, analizuoja įvairius banko veiklos ypatumus, tarp jų ir tuos, kurių neįmanoma išreikšti kiekybiškai. Todėl akcijos rinkos kurso ir jos nominaliosios vertės santykis yra itin vertingas rodiklis, pritaikomas bankams, ir kuo jis aukštesnis, palyginti su ankstesnių ataskaitinių laikotarpių ir kitų bankų analogiškais rodikliais, tuo palankiau investuotojai vertina konkretaus banko finansinę būklę bei veiklos perspektyvas.
Akivaizdu, kad komercinių bankų grupavimas pagal jų pelningumo rodiklius yra atvirkščias jų grupavimui pagal kapitalo pakankamumo ar likvidumo rodiklį. Potencialiam investuotojui, kurio tikslas – kuo pelningiau investuoti, geriau pasirinkti banką, kurio pelningumo rodiklis aukštas. Tačiau investuotojui, kuris rūpinasi maksimaliu savo lėšų patikimumu (mažiausia rizika), labiau tiks bankas, kurio kapitalo pakankamumo ar likvidumo rodiklis yra aukštas.

1.4.5. Išlaidų struktūros rodikliai

Visų paskolų ir operacinių išlaidų santykis (visos paskolos/operacinės išlaidos).
Šis santykis rodo, kaip veiksmingai aptarnaujamos paskolos. Kuo jis didesnis, palyginti su praėjusių ataskaitinių laikotarpių bei kitų bankų analogiškais rodikliais, tuo mažiau išlaidų reikia paskoloms administruoti. Rodiklio mažėjimo priežastis reikėtų tirti pagal dvi veiksnių grupes: paskolų smulkėjimą ir bendrą operacinių išlaidų didėjimą.
Atlyginimų, socialinio draudimo ir kitų personalo išlaidų santykis su visomis išlaidomis (atlyginimų išlaidos/visos išlaidos).
Kuo santykis mažesnis, palyginti su praėjusių ataskaitinių laikotarpių bei kitų bankų analogiškais rodikliais, tuo didesnis darbo veiksmingumas. Kita vertus, santykiškai mažesnę rodiklio reikšmę gali lemti blogesnės darbo apmokėjimo sąlygos konkrečiame banke. Todėl reikėtų palyginti darbuotojų vidutinį darbo užmokestį su kitų bankų analogiškais rodikliais.
Nuomos išlaidų ir operacinių išlaidų santykis (nuomos išlaidos/operacinės išlaidos).
Rodiklis rodo, kokį lyginamąjį svorį operacinėse išlaidose sudaro patalpų ir kitos nuomos išlaidos. Jei šis santykis didelis, palyginti su praėjusių ataskaitinių laikotarpių bei kitų bankų analogiškais rodikliais, reikėtų paanalizuoti, ar jo padidėjimo nelėmė santykiškai brangi patalpų nuoma, ar vienam banko darbuotojui netenka pernelyg didelis vidutinis patalpų plotas ir pan.

1.4.6. Pinigų srautų rodikliai

Grynųjų pinigų srauto ir banko įsipareigojimų kiekvieno pareikalavimo atveju santykis (grynųjų pinigų srautas/banko įsipareigojimai kiekvieno pareikalavimo atveju).
Grynųjų pinigų srautas apskaičiuojamas kaip pinigų rezervų metų pabaigoje ir metų pradžioje skirtumas. Banko įsipareigojimai kiekvieno pareikalavimo atveju apskaičiuojami analogiškai kaip ir pirmojo laipsnio likvidumo rodiklyje. Kuo šis santykis didesnis, palyginti su praėjusių ataskaitinių laikotarpių bei kitų bankų analogiškais rodikliais, tuo labiau banko įsipareigojimai yra padengti banko pagrindinės, finansinės, investicinės ir kitos veiklos rezultatais, tuo didesnės indėlininkų ir kitų kreditorių galimybės laiku susigrąžinti investuotus į banką pinigus ir gauti palūkanų.
Grynųjų pinigų srauto ir viso turto santykis (grynųjų pinigų srautas/visas turtas).
Šis rodiklis rodo, kaip veiksmingai naudojamas banko turtas pinigams generuoti. Kuo jis didesnis, tuo geriau galima vertinti dabartinę banko finansinę būklę.
Kai kurie iš pateiktų rodiklių (pirmojo laipsnio likvidumo, pelningumo, pinigų srautų rodikliai) yra labiau tinkami momentinei banko būklei įvertinti, o kiti rodikliai (antrojo laipsnio likvidumo, kapitalo, turto ir išlaidų struktūros rodikliai) geriau atspindi artimiausią banko perspektyvą ir leidžia laiku pastebėti krizės simptomus, taigi jie yra savotiškas veiklos “barometras”.
Vadinasi, banko balanso rodikliai padeda išspręsti bankų pasirinkimo, vertinimo problemas. Analizuodami banko balansą, jo rodiklius, galime nustatyti, kuris bankas geresnis.

Leave a Comment