Asmens savivoka

Referatas: Asmens savivoka

Kiekvienas individas suvokiamas daugeliu aspektų: fiziniu, emociniu, moraliniu ir socialiniu. Ir kiekvienas iš mūsų kaip individas turi savivoką. Formuodami savivoką, mes remiamės savimi kaip objektu, įsivaizduodami, kad jis yra savarankiška būtybė, kurią stebi kažkas kitas. Dauguma socialinių tyrimų padalija savivoką į du didelius dydžius: susitapatinimus ir savęs vertinimus.

Socialiniai vaidmenys, ypač tie, kurie tam tikru metu individui yra svarbiausi, didžiąją dalimi susitapatina. Kiekviena mergaitė yra dukra, kiekvienas berniukas yra sūnus, ir daugeliui žmonių būti savo tėvų vaiku yra svarbus sutapimo ellementas. Keletas susitapatinimo aspektų tęsiasi visą gyvenimą. Pavyzdžiui, sutapimas su lytimi, suvokimas savęs kaip vyro ar moters atsiranda anksti ir atrodo esąs pagrindinis asmens sutapimo elementas, nors tik tam tikrais gyvenimo laikotarpiais jis yra svarbesnis nei kiti elementai. Bet kadangi individo situacijos gyvenime keičiasi, susitapatinimas nėra įtvirtintas. Jis vystosi ir kinta, individui išmokstant naujus vaidmenis arba kai pasikeičia jau esamų vaidmenų reikalavimai. dirbantis vyras gali sutapatinti savo individualybę su profesija, bet, jam išėjus į pensiją, pirmame plane gali atsidurti jo kaip seenelio, turinčio anūkų, vaidmuo.

Požiūriai, siekiai ir vertybės taip pat apibrėžia savivokos turinį, darydami įtakos vaidmenų svarbai ir jų patyrimui. Pavyzdžiui, studentas, norintis tapti daktaru, tikriausiai daug rimčiau studijuos už tą, kuris tikisi paveldėti šeimos verslo rūšį, neatsižvelgiant į mokymosi rezultatus. Gerai mo

okytis yra pirmo studento susitapatinimo dalis, o antrojo studento pagrindinį susitapatinimą sudaro šeimos lūkesčių pateisinimas.

Be susitapatinimų žmonės jaučia save ir vertina tą grupę žmonių, kuriai jie save priskiria. Savęs vertinimai grįsti dviem dalykais: sugebėjimo pojūčiu ir vertės pojūčiu. Pirmasis yra nukreiptas į žmonių jausmus, kaip gerai jie daro tai, ką daro, ir kokie jie įspūdingi savo veiksmuose. Teiginiai “Aš esu geras dailidė” arba “Norėčiau būti geresniu tėvu” išreiškia savęs vertinimą šiuo aspektu. Antrasis savęs vertinimo pamatas yra susijęs su asmeninėmis savybėmis, tokiomis kaip sąžiningumas, ištikimybė ir drąsa. Abu savęs vertinimo elementai vystosi iš nuomonės apie save patį ir kitų žmonių atsiliepimų.

Tiriant, kaip žmonės suvokia save, juos priimta klausti, kad atsakytų keletą kartų į klausimą “Kas aš esu?”. Atsakymuose dažnai kartojasi aiiškiai charakterizuojantys dalykai, tokie kaip vardas, amžius, ūgis, svoris, tautybė. Penkiolika ar dvidešimt kartų pakartojus klausimą, jau galima sulaukti gilesnių atsakymų, nusakančių individo charakterį, nuotaiką, visuomeninę padėtį ir bendravimo stilių.

Studentai buvo tiriami, klausiant “Kas aš esu?”, ilgiau negu tris dešimtmečius. Taigi įmanoma palyginti šiandieninių studentų savivoką su 1950 m. ir pilietinių teisių – karo Vietname eros – studentų savivoką. Dauguma 1950 m. ir 1960 m. studentų tapatino save su pripažįstamais socialiniais vaidmenimis, taigi su visuomenės tikslais ir grupinių įsipareigojimų pripažinimu, jie apibūdino save pagal studento vi
isuomeninę padėtį, religiją ir šeimos padėtį. 1960 m. pabaigoje studentų savęs susitapatinimas nuo institucinės orientacijos pasistūmėjo link dėmesio impulsui. Tai reiškia, jog studentai tapatino save pasitenkinimo ir savęs išsipildymo kryptimi, labiau išreikšdami asmenines negu visuomenines vertybes. Jie apibūdino save, naudodami tokias laisvas sąvokas kaip buvimas laimingu, geros muzikos mėgėjas arba nekenčiantis veidmainių. Nors šiuolaikiniai studentai retkarčiais lyginami su savo 1950 m. tėvynainiais, tyrimai rodo, kad jų savęs susitapatinimas turi daugiau bendro su 1960 m. ir 1970 m. pradžios studento savęs susitapatinimų.

Keletas XIX a. ir XX a. pradžios mokslininkų išvystė teiginį, jog individo prigimtį nulemia visuomenės patyrimas. Pasak šio teiginio, žmogaus sąmonės turinys negali būti atskirtas nuo visuomenės, kurioje jis susiformavo. Nors ir pabrėždami skirtingus ryšio tarp individo ir visuomenės aspektus, trys teoretikai Cooley, Mead ir Freud laikėsi vieningų įsitikinimų, kad individualaus aš pagrindas yra socialiniame pasaulyje, ir jie stengėsi išsiaiškinti, kaip visuomenė daro įtaką individo sąmonei.

Cooley ir Mead moksliniai darbai iki tebeveikia sociologinį mąstymą, o ypač mąstymo mokyklą, žinomą simboliniu interakcionizmo vardu. Freud darbai turėjo didelį poveikį psichologijai ir ypač klinikinei psichiatrijai.

Tai, kokie mes esame, iš dalies nulemia kitų žmonių požiūrį į mus ir į tai, ką mes darome. Mes nuolatos patiriame grįžtamąjį ryšį, pajungdami jį savęs suvokimui. “Aš” yra kuriamas per socialinę są
ąveiką. Kartu su individo realybe egzistuoja ir socialinė aplinka. Charles Horton Cooley (1864-1929) rėmėsi atsispindinčiuoju arba veidrodiniu “Aš”. Veidrodinį “Aš” sudaro trys elementai: “mūsų išvaizda kitam žmogui, įsivaizdavimas, kaip jis vertina mūsų išvaizdą ir iš to kylantis tam tikras mūsų jausmas, kaip pasididžiavimas arba kančia” priklausomai nuo to vertinimo (Cooley). Žmonės įsivaizduoja ne tik tai, kaip kiti vertina tą, ką mato, – pritardami ar abejodami, priešiškai. Taigi veidrodinį “Aš” sudaro pojūčiai, kuriuos sukelia kitų žmonių nuomonė. “Aš” sudaro daugiau ar mažiau tikslus kitų vertinimų suvokimas. Pačiam Cooley šis socialinis “Aš’ buvo svarbiausias visuomenės elementas. “Vaizdiniai, kuriuos žmonės susidaro apie vienas kitą, yra svarūs visuomenės faktai” (Cooley).

George Herbert Mead (1863-1931), amerikiečių filosofas, niekados nefiksavo savo idėjų knygose. Keturi tomai išspausdinti jo vardu yra daugiausiai paskaitų, kurias jis skaitė 1900-1930 m., užrašai. Jis pabrėžė kasdienį socializacijos procesą, kaip bazę, atsirandančiam aš, kurį jis laikė ne visuomenės kūrėju, bet jos produktu. “Aš esmė yra socialinė struktūra, ir ji atsiranda kartu su socialiniu patyrimu” (Mead). Apžvelgdamas būdą, kuriuo kalba, socialinės sąveikos ir vaidmenų pasirinkimas formuoja žmogaus protą, jis davė pradžią socialinei psichologijai.

Kaip ir Cooley, Mead pabrėžė kitų socialinių būtybių svarbą savęs kūrimo procese. Vaiko sugebėjimas pasirinkti objektu save, įvertinti ir kontrluoti save kaip išorinį objektą yra iš
š esmės socialus, ir tai yra savimonės pagrindas. Jis įgalina žmones prisitaikyti sau kito vaidmenį, reaguojant į pačius save taip, kaip būtų reagavęs kas nors kitas. Vaikai perima tam tikrų individų, ypač savo tėvų, požiūrį, ir jų bendravimas apsiriboja tik tam tikrais individais, ypač reikšmingais jiems. Pamažu jie sužino mažiau asmeniškas, sudėtingesnes sąveikos formas, kurios suteikia galimybę dalyvauti organizuotuose žaidimuose pagal taisykles. Tokiu būdu jie atsiliepia į apibendrintą kitą žmogų, kuris susijęs su “organizuota visuomene ar socialine grupe” (Mead).

Svarbiausią vietą jo teorijoje užima kalba. Ne žodinis ryšys gestų pagalba sudaro pagrindą, bet tik kalbos pagalba “Aš” tampa būtybe. Pasak Mead, visuomeninis “Aš” sudarytas iš dviejų komponentų: iš “Aš”, kuris yra spontaniškas ir kūrybingas, bei “antrojo aš”, kuris yra kontroliuojamas visuomeninių normų ir susitarimų. Jei grupės gyvenimas yra suvaržytas, tuomet vietoj “Aš” dominuoja “antrasis aš”, ir kūrybiškumas yra sumažintas. Bet, esant geroms sąlygoms, “Aš” daro įtaką ir gali net pakeisti grupės gyvenimą. Palankiausi patyrimai vyksta tuomet, kai “antrojo aš” reikalavimai leidžia pasireikšti “Aš”.

Didelės įtakos “Aš” teorijoms turėjo psichoanalizės kūrėjas Zigmund Freud (1854-1939). Kai Mead dėstė filosofiją Čikagos universitete, Freud Vienoje užsiiminėjo psichoterapija. Mead tyrė visuomenės vaidmenį besivystančiam protui ir asmenybei; Freud pabrėžė visuomenės vaidmenį emocinių sutrikimų ir ligų atsiradimų atvejais. Mead iškėlė bendrus tiek grupės gyvenimo, tiek savęs kūrimo aspektus; Freud akcentavo konfliktus, kurie atsiranda grupės gyvenime, vidinę individo kovą ir sunkumus, siekiant išlaikyti asmenybės vientisumą. Freud padalijo “Aš” į tris tarpusavyje susijusias dalis. Id atstovauja impulsus, kurie reikalauja patenkinimo, ego – sąmoninga savisauga, o superego atstovauja atitikimą (susiderinimą). Žmonės sumyšta, kuomet susikerta šių trijų dalių reikalavimai. Išgyvendami vidinius konfliktus, žmonės suformuoja daugybę “Aš”, charakterių tipų ir asmenybių.

Pasak Freud, id yra biologinis savęs pagrindas, jis atstovauja gyvuliškajai žmogaus prigimčiai. Seksualiniai ir agresyvūs id impulsai nuolat reikalauja patenkinimo. Id yra toji “Aš” dalis, kurią visuomenė stengiasi kontroliuoti.

Freud superego yra panašus į Mead “antrąjį aš”. Jis atstovauja visuomenę ir jos reikalavimus, socialines normas, kurios yra sąžinės balsas. Superego veikla yra esminė, bet ji yra potencialiai žalinga individui. Kuomet susivaldymai, kurie lydi socializaciją, sukelia pernelyg didelį kaltės jausmą ar iškraipo elgesį, jie gali pastūmėti individą elgtis taip, kad nubaustų save arba sunaikintų.

Ego derina id impulsus su superego reikalavimais. Jis atstovauja sugebėjimą atsižvelgti į faktus: mąstyti, numatyti veiksmų rezultatus, atidėti pasitenkinimą ir vengti pavojaus, trupai sakant, elgtis racionaliai. Ego tarpininkauja tarp biologinių individo poreikių ir visuomenės reikalavimų. Jis integruoja ir kontroliuoja individo “Aš”.

Kartais apie “Aš” sprendžiama. Remiantis individo savimone. Tačiau “Aš” aprėpia daugiau už tuos elementus, apie kuriuos žmogus žino. Freud išplėtė savęs suvokimą, pabrėždamas pasąmonę. Jis mokė, kad žmonėms daro įtaką patyrimai, kurie jau yra užmiršti, kadangi atsiminimai labai vargina sąmoningą įsivaizdavimą. Šių nuslopintų atsiminimų įtaka gali būti tokia didelė, kad gali sukelti fizinius sutrikimus arba emocinį nerimą, ir pasąmonėje vykstantys procesai turi didelę įtaką visuomeniniams savitarpio santykiams.

Pasąmonės reiškiniai sąlygoja ne tokius sklandžius ir iš anksto numatytus socializacijos procesus, kurie tokie būtų, jeigu visas elgesys būtų kontroliuojamas sąmonės. Socializacijos patyrimo poveikis dažnai skiriasi nuo to, ko, remdamiesi logika, galėtume tikėtis iš dalies todėl, kad pasąmonės “logika” yra labiau simbolinė nei racionali. Freud yra įžymus tuo, kad stebėdavo kaip jo pacientai dažnai nesąmoningai savo kaltę ir būgštavimus dėl seksualinių reikalų išreikšdavo kaip baimę visiškai nepavojingų dalykų, kurie atsitiktinai asocijuodavosi su seksu. Simboliniai ryšiai, susiformavę pasąmonėje, sukuria pačiame “Aš” daug aiškiai prieštaringų savybių, požiūrių ir idėjų. Pasąmonės sąvoka pabrėžia “Freud apsirikimo” žinojimą ir sapnų aiškinimą, kadangi pasąmonė prasimuša į sąmonės regos lauką per tokius dalykus. Tuo būdu Freud pabrėžia socializacijos ir “Aš” sudėtingumą, atkreipdamas dėmesį į tai, kad net pačioje būtybėje vyksta prieštaringi dalykai.

Leave a Comment