A.Vaičiulaitis

Antanas Vaičiulaitis gimė 1906m. birželio mėn. 23d. Didžiųjų Šelvių kaime ,netoli Vilkaviškio geležinkelio stoties ,gausioje šeimoje. Mokslo poreikis Vaičiulaičių šeimoje ruseno visą laiką. 1919 – 1927m. A.Vaičiulaitis mokėsi Vilkaviškio “Žiburio”gimnazijoje. Čia pradėjo rašyti poeziją. 1927m. įstojo į Kauno universiteto Teologijos – filosofijos fakultetą, kur studijavo lietuvių literatūrą ,prancūzų literatūrą, pedagogiką
ir psichologiją. Pramokęs kalbas galėjo laisvai skaityti vokiškai , prancūziškai , angliškai. Dalyvavo “Šatrijos” būrelio veikloje, visus stebino apsiskaitymu. 1934 – 1935m. baigęs universitetą dėstė Kauno jėzuitų gimnazijoje. Deja, mokytojo darbas netraukė. 1935 – 1938m. studijas gilino Grenoblio ir Sarbonos universitetuose . Iš Prancūzijos 1938 – 1940m. grįžo į Lietuvą ir dirbo Eltoje(ELTA) , dėstė Kauno universitete naujosios literatūros kursą. 1940m. išvyksta dirbti į Lietuvos pasiuntinybę Italijoje(Lietuvos Ambasada Romoje). 1940m. gruodžio mėn. Persikelia į JAV. 1941 – 1945m. dėstė lietuvių kalbą Marianapolio koledže , dirbo periodikoje. 1947 – 1951m. profesoriavo Skrantono universitete ,dėstė prancūzų kalbą. 1950 – 1964m. redagavo “Aidų” žurnalą. Nuo 1951m. perėjo dirbti į “Amerikos balsą”. Gyveno Niujorke , vėliau Vašingtone. Išėjęs į pensiją , atsidėjo tik kūrybiniam darbui ir Lietuvos recepcijos prancūzų tyrinėjimui. Mirė 1992m. JAV.

Charakterio bruožai:

Vaikystėje buvo intravertiško charakterio vaikas. Jaunystėje nemėgo kompanijų , nelakstė poo vakarėlius , visada atrodė susikaupęs, bendravo su klierikais. Tėvai norėjo ,kad jis taptų kunigu.

Subtilaus charakterio:ramus, įsiklausantis, tolerantiškas , nelinkęs nei ko stebinti, nei ką neigti , kritikuoti. Tai jungiančio ,telkiančio žmogaus bruožai ,kuriam svetimas kito neigimas , žeminimas. Tvirtai eina savo keliu ,

nekliudydamas kitų.

Suvalkietiško būdo: tvarkingas , pareigingas , korektiškas, savikritiškas , kuklus , šiek tiek asketiškas žmogus.

Kūryba:

Pirmieji A.Vaičiulaičio pasirodymai spaudoje buvo eilėraščiai ir pasakojimai. Prieš karą A.Vaičiulaitis buvo plačiai žinomas kaip modernios ,bet kartu dvasiškai paprastos , elegantiškos prozos kūrėjas, įžvalgus kritikas , talentingas vertėjas. Studijų metais galutinai susiformavo A.Vaičiulaičio pasaulėžiūra , subrendo jo estetinis pažiūros ir skoniai. Tada pasirodė jo novelių rinkiniai:

1932m. “Vakaras sargo namelyje” . Tai pirmoji A.Vaičiulaičio knyga, kuri skirta vaikams (adresatas – sesers dukra Ijolė). Šis rinkinys tik iš dalies skirtas vaikams , nes savo turiniu jis prašoka tikslus , keliamus tradicinėms vaikiškoms knygoms. Autorius stilizuoja pasaulį ne pagal meninę konvenciją “aš esu vaikas” , o “aš esu buvęs vaikas”. Patyrusio žmogaus akys.

1933m. “Vidudienis kaimo smuklėj”.

1936m. “Mūsų mažoji sesuo” – apysaka.

1936m. “Valentina” – romanas(1951m. paredaguotas).

1937m. “Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio” &##8211; kelionių įspūdžių knyga.

1939m. “Pelkių takas” – apsakymų rinkinys.

Augusto Raginio slapyvardžiu išspausdino nemažą recenzijų ir straipsnių “Židinyje” , “Ateityje”, “Naujojoje romuvoje”, “Literatūros naujienose”, “Dienovidyje”. 1936m. išleido studiją “Natūralizmas ir lietuvių literatūra”.

1947m. išeivijoje išleido novelių knygą “Kur bakūžė samanota”.

1949m. “Italijos vaizdai” – kelionių knyga.

1955m. “Pasakojimai” – apysakų rinkinys.

1957m. “Auksinė kurpelė” – pasakų rinkinys.

1966m. “Gluosnių daina” – padavimų rinkinys.

(Dviejuose paskutiniuose rinkiniuose atsiranda daugiau sentimentalumo , egzaltacijos. Žodis nebetenka pirmykščio sodrumo ir spalvingumo).

1980m. “Ir atlėkė volungė” – poezijos rinkinys.

1986m. “Vidurnaktis prie Šeimenos” – novelių rinkinys.

A.Vaičiulaitis rašė ne tik prozą ,bet ir literatūros kritiką “K

Knygos ir žmonės” (1922m.) Taip pat rašė apybraižas , recenzijas , straipsnius.

Kūrybos bruožai:

Pagrindinis A.Vaičiulaičio kūrybos bruožas yra orientacija į amžinus ir pastovius dalykus , nuvalytus nuo laiko apnašų , išgrynintus ir patikrintus. Tai pasakytina ir apie moralines ,dvasines vertybes – meilę ,supratingumą , užuojautą , toleranciją , tikėjimą geraisiais žmogaus pradais ir apie patį rašymo būdą – aiškų , skaidrų , elegantišką stilių.

A.Vaičiulaičio proza nuskaidrinta tauraus humanizmo , paženklinta subtilaus psichologizmo.

Kūrybai būdingas estetiškumas , stiliaus sklandumas , bendražmogiškos problemos , universalumas , lengvumas. Pagrindinės vertybės yra žmonių santykių idiliškumas , poelgių spontaniškumas , naivumas.

Už lakoniško , paprasto aprašymo slepiasi sudėtingi daiktų ir reiškinių ryšiai.

Paslapties , likimo , nežinomybės momentai.

Abstraktūs samprotavimai , potekstė.

Tekstui būdinga: švarus sakinys , prasminga metafora , muzikalus pasakojimo ritmas , išraiškingos detalės , didelis autoriaus pastabumas , psichologinė nuotaka , racionalumo dermė , pasireiškianti tiek kūrinio kompozicijoje , tiek bendroje meninio pasaulio sąrangoje.

Spalvos , atspalviai , tonai , pustoniai.

Naudota literatūra:
1.”Literatūra ir menas” 1988m. 0716 (9 – 15) psl.Viktorija Gasiliūnienė “Kvietimas į paslaptingą pasaulį”.
2.A.Vaičiulaitis “Tavo veido šviesa” 1989m. Albertas Zalatorius (7 – 38) psl.

Leave a Comment