TURINYS
1. REZIUME………….…………………………………………………………………………………22. ĮVADAS…………………………………………………………………………………….………33. LITERATŪROS ANALIZĖ……………………………………………………………………………………………..43.1 Konkurencingumo samprata………………………………………………………………………43.2 Apdirbamosios pramonės veiklos rūšys Lietuvoje………………………………………………………..63.3 Pramonės konkurencingumas ir konkurencinių pranašumų formavimas………………………….73.4 Pramonės vertinimas ir vertinimo būdai………………………………………………………………………73.5 Lietuvos apdirbamosios bei išgaunamosios pramonės konkurencingumo veiksnių analizė 1998-2002 metais…………………………………………………………………………………………………..153.5.1. Paklausos sąlygos………………………………………………………………………………………….153.5.2. Veiksnių sąlygos……………………………………………………………………………………………223.5.3. Susujusios ir palaikančios pramonės šakos……………………………………………………….323.5.4. Šakos strategija, struktūra ir konkurencija………………………………………………………..383.5.5. Vyriausybės vaidmuo…………………………………………………………………………………….453.5.6. Galimybių vaidmuo……………………………………………………………………………………….454. REZULTATAI IR IŠVADOS ………………………………..…………………………………..465. LITERATŪROS SĄRAŠAS …………………..…………………………………………………496. PRIEDAI ……………………………………………………………………..……………….…50
1.REZIUME
The term paper is written by: Title: “Competitive ability factors of companies of manufacturing”
The supervisor is: Number of pages: 68
Number of tables and illustrations: 24
Number sources: 7
The work was written in Kaunas, in 2004
Latter – day globalization conditions for Lithuania, while it is integrating into markets of worldwide and trying to become a part of market of European Union, Lithuanian industry has to taste growing competitive pressure of those markets. So it is really important to evaluate the competitive of the country. We are going to evaluate it, using M.E. Porter’s “diamond” model. M. E. Porter says that competitive of the country depends on the companies’ of industry capabilities to create new value and increase grow of economics. “Competitive ability – means rising incomes of economics an high workforce employment’s degree in the development of economics”. M. Porter’s competitive conception helps evaluate factors, which are cooperating one with each, which have influence for gaining, sustenance and expansion of competitive of Lithuania’s industry. Hence we will evaluate these factors, which determine competitive of Lithuania’s industry: 1. Reservation of factors; 2. Reservation of demand; 3. Connected and sustaining branches of industry; 4. Strategy of a branch, composition and competition; 5. Part of government; 6. Part of possibilities.
2. ĮVADAS
Kursinio darbo tema – „Apdirbamosios ir išgaunamosios pramonės įmonių konkurencingumo veiksniai 1998-2002 m.”
Pramonė ekonominėje sistemoje vaidina labai svarbų vaidmenį, joje siekiant aukštų ekonominių rezultatų. Lietuvos Statistikos departamentas pramonę skirsto į išgaunamąją ir apdirbamąją pramonę. Taigi, šiame darbe aptarsime pagrindinius pramonės įmonių konkurencingumo veiksnius.
Darbo aktualumas: Lietuvai šiuolaikinėmis globalizacijos sąlygomis integruojantis į pasaulines rinkas ir, ypač, siekiant tapti ES rinkos dalimi, tenka patirti vis didėjantį šių rinkų konkurencinį spaudimą. Kadangi pramonės gaminiai sudaro didžiąją dalį Lietuvos eksportuojamų prekių, šalies konkurencingumą tarptautinėse rinkose užtikrina pramonės įmonės, jų gaminama produkcija. Šiam ekonomikos sektoriui tenka itin sudėtingas uždavinys, siekiant sėkmingai plėtoti veiklą ir užsienio, ir vidaus rinkose.Pagrindinis kiekvienos valstybės ekonominis tikslas – užtikrinti pastovius ir aukštus ekonominės plėtros tempus, pakankamai aukštą bei kylantį savo šalies piliečių gyvenimo lygį. Svarbus uždavinys tai pasiekti – palaikyti aukštą šalies įmonių konkurencingumo lygį. Konkurencingumas yra vienas iš svarbiausių narystės Europos Sąjungoje (ES) kriterijų, kadangi Lietuvai teks atlaikyti konkurencijos spaudimą ir rinkos jėgas, veikiančias ES. Lietuvai reikės stengtis, esant konkurencinės rinkos sąlygomis, gaminti prekes ir paslaugas, kuriomis sėkmingai konkuruotų tarptautinėje rinkoje bei išlaikytų ar didintų šalies pajamas ilguoju periodu. Beje, tik apgalvota valstybės politika gali tikslingai formuoti aplinką, palankią tiek pramonės, tiek bendro ūkio konkurencingumo lygio augimui, ypač kai ūkio subjektai sąlyginai yra ekonomiškai silpni ir atskirai kiekvieno jų poveikis tarptautinėms rinkoms yra menkas.Pramonės šakos konkurencingumo formavimo šaltiniai šiame darbe bus analizuojami, pritaikant M. Porter pramonės konkurencinio pranašumo teoriją. Ši konkurencingumo koncepcija padeda įvertinti tarpusavyje sąveikaujančius veiksnius, turinčius įtakos šalies pramonės konkurencingumo įgijimui, išlaikymui ar didinimui. Taigi, įvertinsime šiuos pramonės konkurencingumą lemiančius veisnius: Veiksnių sąlygas, paklausos sąlygas, susijusias ir palaikančias pramonės šakas, Šakos strategiją, struktūrą ir konkurenciją, vyriausybės vaidmenį, galimybių vaidmenį.
Problematika: Įstojus į ES ir prieš tai tinkamai nepasiruošus, Lietuvos pramones įmones gali nukonkuruoti kitų ES šalių įmonės. Tai atsitikus, keistųsi Lietuvos žemės ūkio struktūra, pramonės raida, Lietuvoje padidėtų kitų šalių įsigytų įmonių skaičius.
Darbo objektas: Lietuvos pramonės įmonių konkurencingumo veiksniai.
Kursinio darbo tikslas: išanalizuoti pramonės įmonių konkurencingumo veiksnius 1998-2002m.
Darbo uždaviniai:• apibūdinti pramonės konkurencingumą ir jos konkurencinių pranašumų formavimą;• išanalizuoti konkurencingumo veiksnius Lietuvos pramonėje pagal M. Porterio “Deimanto” modelį;• parodyti Europos ekonominės integracijos įtaką pramonės konkurencingumui.
3. LITERATŪROS ANALIZĖ3.1. KONKURENCINGUMO SAMPRATA
Terminas “konkurencija’ kilęs iš lotynų kalbos- susidūrimas, varžymas. Konkurencija-automatinis rinkos pusiausvyros mechanizmas, centrinė rinkos ekonomikos mokslo sąvoka. Konkurencija buvo ir lieka rinkos ekonomikos subjektų rungtyniavimo forma. Verslininkų konkurencijos neišvengiamumą lemia pirkėjų prioritetas pardavėjų atžvilgiu dabartinėse rinkose. Ir priešingai, esant pardavėjo rinkai, konkuruoja pirkėjai. Mokslinėje ir taikomojoje literatūroje tarptautinis konkurencingumas plačiąja prasme yra apibrėžiamas kaip šalies sugebėjimas gaminti prekes ir teikti paslaugas, kurios tenkintų tarptautinių rinkų poreikius, ir kartu užtikrinti ir didinti savo piliečių realias pajamas. Siauresne prasme konkurencingumui aprašyti kartais naudojami tik atskiri užsienio prekybos (ypač eksporto) arba makroekonominiai (bendro vidaus produkto (BVP) ir kt.) rodikliai. Tačiau dauguma specialistų sutinka, jog konkurencingumas yra ypatingai sudėtingas ir daugiaaspektis reiškinys, kurio įvertinimas reikalauja atsižvelgti į pasiektus rezultatus įvairiose, ir ne vien tik ekonomikos, srityse. OECD (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija – Organization for Economic Cooperation and Development –angl.) nuomone, konkurencingumas – tai šalies sugebėjimas, esant konkurencinės rinkos sąlygomis, gaminti prekes ir paslaugas, kuriomis sėkmingai konkuruojama tarptautinėje rinkoje bei išlaikomos ar didinamos šalies pajamos ilguoju periodu. Vieno žymiausių mokslininkų, išvysčiusių šiuolaikinę šalies konkurencingumo teoriją, alternatyvią kaina pagrįstai teorijai, M. E. Porter (1990) nuomone, šalies konkurencingumas priklauso nuo pramonės įmonių sugebėjimų kurti naują kokybę ir didinti ekonomikos augimą. “Konkurencingumas – reiškia augančias ekonomikos pajamas ir aukštą darbo užimtumo lygį plėtros ekonomikoje”.Tobula konkurencija- tam tikros struktūros rinka: daug gamintojų, daug pirkėjų,negalinčių paveikti rinkos kainos ir kt.charakteristikos. Didelis įmonių sk., elgsena,kai priimama rinkos kaina, ar laisvas įėjimas ir išėjimas iš rinkos dažnai laikomi konkurencijos buvimo šakoje kriterijais. Tačiau daugelis ekonomistų terminą konkurencija vartoja rinkų, kurios yra nekonkurencingos kontekste(keletas kainą nustatančių įmonių labai konkuruoja dėl pardavimų apimties).1)Konkurencinė elgsena – kompanijų tarpusavio kova:-rungtyniavimas dėl naudingiausių prekės pardavimo sąlygų.-gamintojų kova už naudingesnės prekės gamybos ir realizavimo sąlygas.-kova dėl retų ekonominių gėrybių ir vartotojų pinigų už kuriuos galima šias gėrybes įsigyti.2)Struktūrinė traktuotė- rinkos struktūros, joje vyraujančių sąlygų analizė. K. apibrėžiama kaip situacija, kurioje yra daug konkuruojančių vienetų ir jie yra nepriklausomi, tai situacija, kai rinkoje yra daug nepriklausomų pirkėjų ir pardavėjų ir jie gali laisvai įeiti į rinką ir išeiti iš jos. Dėmesio centre – ar iš esmės įmonė gali paveikti bendrą kainų lygį rinkoje.3)Funcinis požiūris- nusako vaidmenį, kurį konkurencija vaidina ekonomikoje.-Produktų diferencijavimas ir kokybė, naujos technologijos.Pirmenybė kaštams ir kokybei ir tam, kas veikia ne vien pelno maržą ir įmonių ribinius produktus, bet ir jų pagrindus ar net egzistavimą(Schumpeteris)-Dėmesys į mechanizmus, kurie verstų priartinti kainas prie minimalių gamybos kaštų ir neduotų gamintojui galimybės veikti rinkos pusiausvyros(neoklasikai)
Konkurencingumą galima apibrėžti įmonės, pramonės šakos ar segmentų bei nacionaliniame lygiuose: • įmonė turi konkurencinių privalumų, jei gali gaminti ir parduoti konkurencinėse rinkose homogeniškus gaminius palankesnėmis kainomis nei kitos be subsidijų, arba jei gali gaminti unikalius gaminius, ar kurti ypatingas savybes esamiems gaminiams – inovacinius gaminius, jų patobulinimus, kurių kitos įmonės gaminti negali; • pramonės šaka ir segmentas turi konkurencinių privalumų, jei: a) yra pakankama konkurencija, kuri gerina produktyvumą ir skatina inovacijas, b) vartotojai yra reiklesni ir pažangesni už konkurentų, c) egzistuoja sinergijos tarp įmonių, galimybės pradėti naują verslą ir pozityvi išorinė aplinka (informacijos gausa), d) įmonės patobulino turimus gamybos veiksnius; • šalis turi konkurencinių pranašumų, jei verslo aplinka palanki atskirų ūkio segmentų plėtrai, o šalies ekonomika gali mobilizuoti išteklius produktyviam jų panaudojimui.Konkurencingumo tyrimų apžvalga leidžia daryti išvadą, jog itin didelis dėmesys yra skiriamas pramonės konkurencingumo vertinimams. Nors pastaruoju metus itin intensyvi paslaugų sektoriaus plėtra, tačiau pramonė neprarado savo, kaip viso šalies ūkio bei gyvenimo lygio augimo pagrindo, vaidmens. Kadangi apie 90% visos pasaulinio eksporto apimties sudaro pramonės produkcija, todėl dažnai, remiantis vien tik pramonės sektoriaus analize, daromos išvados apie visos šalies ekonomikos konkurencinę padėtį. Tarptautinėse rinkose veikia įmonės, ir jų veiklos rezultatai tiesiogiai lemia pasiektą pramonės konkurencingumo lygį. Tačiau akivaizdu, kad įmonės veikia tam tikroje aplinkoje, kuri stipriai įtakoja įmonių užsienio prekybos bei kitus konkurencingumo rodiklius. Tik apgalvota valstybės politika gali tikslingai formuoti aplinką, palankią tiek pramonės, tiek bendro ūkio konkurencingumo lygio augimui, ypač kai ūkio subjektai sąlyginai yra ekonomiškai silpni ir atskirai kiekvieno jų poveikis tarptautinėms rinkoms yra menkas. Konkurencingumą galima didinti įvairiais būdais, tame tarpe – aktyvinant inovacinę veiklą, remiant taikomojo pobūdžio, įmonėms aktualius mokslinio tyrimo darbus. Inovacinės veiklos palaikymas turėtų pasireikšti visuose lygiuose: valstybės, savivaldybių, įmonių. Pramonės restruktūrizavimui paspartinti reikia pradėti formuoti technologiškai giminingos gamybos produktų kompleksus (segmentus), visų pirma -mokslui imliose šakose, tokiose, kaip mašinų ir įrengimų, elektros, radijo, televizijos ir ryšių įrengimų pramonėse. Pramonės plėtros tikslu turėtų tapti žinių pagrindu plėtojamos ekonomikos kūrimas, kas atitiktų pasaulines pramonės plėtros tendencijas ir taptų prielaida įmonėms įsitvirtinti tarptautinėse rinkose intelektinės ekonomikos sąlygomis. Todėl, siekiant efektyviai valdyti ir formuoti palankią verslui aplinką, numatyti tolesnes veiklos kryptis ir neatidėliotinus veiksmus, būtinas pastovus konkurencingumo monitoringas, nuolatinė konkurencingumo veiksnių įtakos bei pokyčių tendencijų analizė.
Konkurencijos metodai ir konkurencinės strategijos:
Metodų grupės:1)Kainų konkurencija-rungtyniavimas dėl galimybės gauti papildomą pelną, pardavus papildomą produkcijos kiekį ir dėl to sumažinus produkcijos vieneto sąnaudas.Tam sumažinamos kainos, nekeičiant produkcijos asortimento ir kokybės.2)Ne kainų konkurencija apima:produkcijos savybių keitimą; naujų savybių suteikimą esamai produkcijai;tuos pačius poreikius tenkinančios naujos produkcijos sukūrimą; produkcijos sukūrimą anksčiau neegzistavusiems poreikiams tenkinti; prekės savybių (mados,prestižo simbolių) atnaujinimą; su preke susijusių paslaugų tobulinimą.Efektyvios konkurencijos sąlygomis vyrauja ne kainų konkurencijos metodai. Įmonių rungtyniavimo pagrindą sudaro kova dėl diferencijuotos paklausos. Konkurencinių metodų pasirinkimas priklauso nuo konkurencinių pranašumų, o šie nuo produkto savybių.
Konkurencinės strategijos:1)Lyderiavimas kaštų srityje. Įmonė turi išlaikyti mažesnę už konkurentus savikainą Pagrindinis veiksnys-pažangi technologija, gamybos masto ekonomija,žaliavos prieinamumas.Lyderis kaštų mažinimo ir produkcijos diferencijavimo srityje turi prilygti konkurentams ar bent nedaug atsilikti.2)Diferencijavimas. Įmonė kuriuo nors aspektu siekia unikalumo.Tokia elgsena reikalauja didesnių gamybos kaštų.Įmonė turi kartu siekti didinti gamybos efektyvumą ir mažinti sąnaudas, nes priešingu atveju gali tapti nekonkurencinga dėl santykiškai didelės savikainos.3)Koncentravimasis. Pastangų sutelkimas į kurį nors veiklos aspektą siauroje konkurencijos srityje šakos viduje:pirkėjų grupė,konkreti produkcija ar konkr.geografinė rinka.Esmė-pasirinkti rinkos segmentą ir jį aptarnauti geriau ir efektyviau negu konkurentai. Reikiamų konkurentinių pranašumų galima įgyti arba mažinant savikainą arba didnant produkcijos diferencijavimą ir tuo išsiskirti iš konkurentų.Atsižvelgdama į aplinkybes, įmonė gali taikyti bet kuriuos konkurencijos metodus ir naudoti bet kurį konkurencinės elgsenos modelį,tačiau visi įmonės veiksmai priklauso nuo jos konkurencinės orientacijos.
3.2. APDIRAMOSIOS PRAMONĖS VEIKLOS RŪŠYS LIETUVOJE
Pramonė, gaminanti plataus vartojimo produktus, gamybos priemones, žaliavas ir medžiagas kitoms ūkio veiklos rūšims, sukurianti darbo vietas, ekonominėje sistemoje vaidina svarbų vaidmenį, joje siekiant aukštų ekonominių rezultatų.
Pramonę sudaro:
• Kasyba ir karjerų eksploatavimas• Apdirbamoji pramonė• Elektros, dujų ir vandens tiekimas
Kiekviena grupė skirstoma į tam tikras veiklos rūšis. Veiklą sudaro įmonės, kurių gaminama pagrindinė produkcija atitinka tos veiklos pavadinimą.
Apdirbamosios pramonės ekonominės veiklos rūšys:
1.Maisto produktų ir gėrimų gamyba2.Tabako gaminių gamyba3.Tekstilės gaminių gamyba4.Drabužių siuvimas, kailių išdirbimas ir dažymas5.Odos ir jos dirbinių gamyba6.Medienos ir medienos gaminių gamyba (išskyrus baldus)7.Plaušienos, popieriaus ir popieriaus gaminių gamyba8.Leidyba, spausdinimas ir įrašytų laikmenų atgaminimas9.Rafinuotų naftos produktų gamyba10.Chemikalų ir chemijos pramonės gaminių gamyba11.Guminių ir plastikinių gaminių gamyba12.Kitų nemetalo mineralinių produktų amyba13.Pagrindinių metalų gamyba14.Metalo gaminių, išskyrus mašinas ir įrangą, gamyba15.Mašinų ir įrangos gamyba16.Įstaigos įrangos ir kompiuterių gamyba17.Elektros mašinų ir aparatūros gamyba18.Radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros gamyba19.Medicinos, tiksliųjų ir optinių prietaisų gamyba20.Variklinių transporto priemonių, priekabų ir puspriekabių gamyba21.Kitos transporto įrangos gamyba22.Baldų gamyba; kita, niekur kitur nepriskirta gamyba23.Metalo atliekų ir laužo perdirbimas (3)
3.3. PRAMONĖS KONKURENCINGUMAS, KONKURENCINIŲ PRANAŠUMŲ FORMAVIMAS
Konkurencinga nacionalinė pramonė – viena svarbiausių sąlygų, užtikrinančių aukštą ekonomikos augimą, kylantį šalies išsivystymo bei pragyvenimo lygį, aukštą bendrąjį nacionalinį produktą ekonominės integracijos bei verslo globalizacijos sąlygomis.Bet kurios pasaulio šalies išsivystymo lygis tiesiogiai priklauso nuo apdirbamosios pramonės išsivystymo lygio bei jos lyginamosios dalies bendroje ūkio struktūroje (A. Sabonienė, 2001). O pramonės konkurencingumo samprata analizuojama, tiriant šalies konkurencingumo priežastis.Formuojant konkurencingumo koncepciją, svarbu nustatyti konkurencingumo lygius priklausomai nuo veikėjų, dalyvaujančių ir kuriančių ekonominę vertę rinkoje. Konkurencingumą galima analizuoti šalies, pramonės, įmonės bei prekės lygiu. Šalies konkurencinis pranašumas siejamas su makroekonominiais rodikliais – bendruoju vidaus produktu, palūkanų norma, biudžeto deficitu ar nacionalinės valiutos stabilumu. Tarptautinėje rinkoje konkurencingumą lemia ne pati šalis, o tos šalies pramonės šakos, pramonės įmonių produkcija (A. Sabonienė, 2001). Porter (1990) siūlo šalies konkurencingumo sąvoką keisti pramonės šakos konkurencingumo samprata – šalis yra konkurencinga, joje egzistuojant pakankamai aukštai konkurencingos pramonės šakos koncentracijai ir konkurencingai veikiantiems klasteriams.
3.4. PRAMONĖS VERTINIMAS IR VERTINIMO BŪDAI
Pramonės, kito ūkio sektoriaus ar viso ūkio konkurencingumo vertinimas yra gana plačiai paplitęs tyrimų būdas pasaulyje. Konkurencingumo tyrimus atlieka tarptautinės organizacijos (pvz., Pasaulio bankas), nepriklausomų ekspertų grupės arba institutai (pvz., Tarptautinis vadybos plėtros institutas (IMD), Austrijos ekonominių tyrimų institutas (WIFO) ir kt.), tyrinėjantys bei reitinguojantys daugelio pasaulio valstybių konkurencingumą, o taip pat atskirų šalių ekspertai, kurių tikslas – nustatyti savo šalies įmonių konkurencingumą bei tolimesnę pramonės ir paslaugų sektorių plėtros kryptis, atsižvelgiant į savo šalies ekonomikos specifiką ir esamą informacinį aprūpinimą. Užsienio, o pastaruoju metu ir Lietuvos, specialistai yra sukūrę arba pritaikę savo šalių poreikiams įvairias konkurencingumo įvertinimo metodikas. Priklausomai nuo tyrimo siekiamų tikslų, konkurencingumo vertinimui naudojami skirtingi rodikliai. Konkurencingumo įvertinimui reikalingi skaičiavimai atliekami dvejopai: naudojant rodiklių sistemas arba kompleksinius rodiklius. Turint omenyje, jog konkurencingumas yra sudėtingas, įvairių veiksnių ir sąlygų veikiamas reiškinys, tinkamai parinkta rodiklių sistema galėtų pilniau ir giliau atskleisti konkurencingumo lygį, nei atskiri kompleksiniai rodikliai. Siekiant identifikuoti šalies ūkio ir jo sektorių padėtį tarptautiniu mastu, galimybes atlaikyti kitų šalių įmonių konkurencinį spaudimą, rodiklių rezultatai paprastai lyginami su kitų šalių rezultatais.
Pramonės konkurencingumą vertinančius tyrimus pagal tyrimo tikslą sąlyginai galima suskirstyti į šias grupes: 1). Įvairiapusis, tradicinis šalies visos pramonės (kartais tik jos atskiro sektoriaus) konkurencingumo įvertinimas. Šių tyrimų pagrindinis bruožas – sistemiškai parinkus pramonę apibūdinančius rodiklius arba vieną kompleksinį rodiklį, nustatomas pramonės konkurencingumas tarptautinėse rinkose. Pramonė arba jos sektorius gali būti analizuojamas įvairaus agregavimo lygio veiklų pjūvyje. Tokio tyrimo tikslas – nustatyti konkurencingus šalies pramonės sektorius bei įvertinti jų plėtros perspektyvas tarptautinėse rinkose, identifikuoti pramonės konkurencingumą įtakojančius veiksnius. 2). Dabartiniu metu itin paplitęs tyrimų būdas, kuomet analizuojami pasirinkto sektoriaus ryšiai su kitais pagalbiniais sektoriais, vadinamas pramoninių grupių (angl. – clusters) analize. Pramoninė grupė, kurios sąvoką pasiūlė bei analizės metodiką sukūrė amerikiečių mokslininkas M.Porteris, apima ne tik konkretaus pramonės sektoriaus įmones, bet ir jų tiekėjus, distributorius, paslaugų teikėjus bei kitokiais būdais susijusias įmones ir institucijas. Pramoninės grupės analizė praktiškai reiškia, jog nagrinėjamas visas produkto gamybos procesas nuo žaliavų gavimo iki jo pateikimo vartotojui; 3). Šalies tarptautinio konkurencingumo aukštų technologijų bei sudėtingų produktų srityse, o taip pat kuriančių didelę pridėtinę vertę pramonės sektoriuose ir veiklose, įvertinimas. Tokių tyrimų pastaruoju metu gausėja, kadangi išsivysčiusios šalys didžiausią dėmesį kreipia į technologinę pažangą užtikrinančių verslo paslaugų bei pramonės sektorių plėtrą; 4). Verslo aplinkos įvertinimas. Šiuo atveju gali būti atliekami specialūs pramonės ar net atskiro sektoriaus veiklos aplinkos įvertinimai. Kitas verslo aplinkos įvertinimo būdas – panaudojami šalies, kaip ekonominio vieneto, konkurencingumo įvertinimai. Nors specialistai pripažįsta, jog konkuruoja ne valstybės, o įmonės, tačiau apstu tyrimų, kuriuose įvertinamas šalies konkurencinis potencialas pasauliniu (arba grupės šalių) mastu. Dažnai tokių tyrimų galutinis tikslas yra šalių reitingavimas pagal originalias metodikas. Tai iš tiesų reikšmingi tyrimai pramonės konkurencingumo įvertinimui, kadangi atskleidžiami agreguoti gyvenimo lygio, užsienio prekybos, darbo jėgos potencialo, infrastruktūros sąlygų ir kiti rodikliai, kurie parodo, kokia aplinka sudaroma šalyje verslui, tame tarpe – pramonei, plėtoti. Konkurencingumo vertinimų įvairovę bei kompleksiškumą akivaizdžiai atskleidžia konkurencingumo tyrimų pavyzdžiai, atstovaujantys kiekvienai išskirtai tyrimų grupei.Kai kuriuos vertinimo būdus panagrinėsime plačiau:
1)Įvairapusis pramonės konkurencingumo vertinimas
Pirmosios grupės tyrimai yra itin įvairialypiai, o naudojamų rodiklių skalė labai plati. Mokslinėje literatūroje naudojamus pramonės konkurencingumą apibūdinančius rodiklius sąlyginai galima suskirstyti į dvi dideles grupes:• užsienio prekybos rodikliai;• pramonės veiklos bei finansiniai rodikliai. Paprastai visapusiškai nagrinėjant pramonės konkurencingumą yra skaičiuojami abiejų grupių rodikliai. Užsienio prekybos rodikliai parodo realų nagrinėjamų šalių pasiektą prekių konkurencingumo lygį. Tai eksporto ir importo apimtys, grynosios pajamos iš užsienio prekybos, eksportuojamų prekių užimamos užsienio rinkos dalis, eksporto dalis kitų šalių eksporte, bei šių rodiklių kitimo dinamika, atskleistas santykinis pranašumas (angl. – revealed comparative advantage (RCA)), parodantis eksporto specializaciją kitų šalių atžvilgiu. Lietuvai, kaip įtvirtinančiai rinkos ekonomiką šaliai, tarptautinio konkurencingumo nustatymui nėra korektiška daryti kategoriškas išvadas, remiantis vien pramonės sektorių eksporto ir importo apimčių palyginimo rodikliais. Šių rodiklių rezultatai yra interpretuojami taip: jei eksportas viršija importą, laikoma, jog sektorius yra konkurencingas, o jei importas viršija eksportą – nekonkurencingas. Tačiau šiuo atveju reikia įvertinti tą faktą, jog reformuojančiose ekonomiką šalyse importo perteklius gali atsirasti dėl technologijų ir įrengimų importo didelių apimčių, siekiant pasivyti kitas šalis gamybos modernizavimo srityje. Pramonės veiklos bei finansiniai rodikliai savo ruožtu gali būti suskirstyti į tokias grupes: • produktyvumo rodikliai;• rinkos dalies rodikliai;• finansiniai rodikliai;• plėtros rodikliai;• kokybiniai rodikliai. Pagrindiniu konkurencingumą įvertinančiu rodikliu paprastai laikomas darbo produktyvumas (per metus vieno darbuotojo sukurta pridėtinė vertė arba produkcijos apimtis) bei jo augimo tempų rodiklis. Nors ir paprastai apskaičiuojamas, produktyvumo rodiklis integruoja daugelio veiksnių įtaką, kadangi atspindi pelningumo ir darbo užmokesčio lygį, kurie savo ruožtu priklauso nuo daugelio kitų veiksnių, be to, gali būti taikomas įmonės, sektoriaus ar viso ūkio mastu. Tačiau interpretuojant šį rodiklį reikia turėti omenyje, jog aukštą darbo produktyvumą gali nulemti kapitalui imlios pramonės dominavimas, todėl kai kada yra papildomai skaičiuojamas kapitalo produktyvumo rodiklis. Jo matavimo būdas – pajamos, gaunamos iš įmonės nuosavo kapitalo. Produktyvumo pagal pagamintą produkciją rodiklio dydžiui žymią įtaką turi gamybos kooperavimo bei specializavimo lygis. Dėl to kyla klausimas, koks realus produktyvumo lygis yra pasiektas pramonėje bei konkrečiame sektoriuje, neskaitant pirktinių materialinių vertybių (medžiagų, pusfabrikačių, komplektuojamų detalių, mazgų) vertės. Šio trūkumo neturi kitas produktyvumo rodiklis – metinė sukurta pridėtinė vertė. Produktyvumas pagal pridėtinę vertę gerai atspindi pramonės pelningumą bei darbo apmokėjimo lygį, kas ypač svarbu ir susiję su gyvenimo lygio augimu. Vienintelis jo trūkumas – dėl sudėtingo apskaičiavimo, lyginant su produktyvumo rodikliu pagal produkcijos apimtį, Lietuvoje šis rodiklis skaičiuojamas tik pagal sustambintas pramonės veiklos rūšis, todėl detali pramonės analizė šiuo aspektu kol kas negalima. Rinkos dalies įvertinimui naudojama pramonės arba atskirų sektorių pridėtinės vertės (arba produkcijos apimties, pardavimų apimties) dalies, lyginant su visa rinka, rodiklis bei šios dalies augimo tempai. Tyrimuose dažnai naudojama trijų rodiklių – pridėtinės vertės, darbo produktyvumo ir užimtumo augimo tempų – sistema, kuri parodo, kas sąlygojo darbo produktyvumo pokyčius. Finansiniai rodikliai plačiau taikomi, nagrinėjant įmonės konkurencingumą, tačiau sektoriaus lygyje itin aktualūs įvairūs pelningumo bei sąnaudų dydžio pagal išlaidų straipsnius rodikliai. Plėtros rodikliai daugiau būdingi verslo aplinkos tyrimams, tačiau analizuojant konkurencingumą skatinančius veiksnius, yra svarbios vietos bei užsienio investicijų į atitinkamus pramonės sektorius apimtys ir jų augimo tempai; išlaidų mokslinio tyrimo ir plėtros darbams, reklamai, darbuotojų mokymams bei kitų nematerialių išlaidų santykiniai dydžiai ir jų augimo tempai. Sudėtingiausia kokybinius, dar vadinamus nevertiniais, rodiklius įvertinti kiekybiškai. Jie daugiau naudotini įmonių konkurencingumui įvertinti. Tai produkcijos kokybė, klientų aptarnavimo lygis, produkcijos realizavimo galimybės, produktų dizainas, žmogiškasis kapitalas ir kiti. Tačiau sektoriniame lygyje tokie rodikliai, kaip aukštos kvalifikacijos darbuotojų santykinė dalis, aukštos technologijos produkcijos santykinė dalis, aukštos technologijos prekių eksporto dalis visame eksporte ir kitos, netiesiogiai parodo visos pramonės ar atskirų jos sektorių kokybinį potencialą, turintį ypatingos svarbos konkurencingumui didinimui. Išvardinti rodikliai naudojami, siekiant nustatyti konkurencingiausias pramonės šakas tiek vietos, tiek tarptautinėse rinkose. Pastaruoju atveju, atliekant konkurencingumo vertinimus, rodiklius būtina lyginti su analogiškais užsienio valstybių rodikliais.
2)Antroji grupė apima konkurencingumo tyrimus, kurių metodologinis pagrindas yra M. Porterio sukurtas “deimanto” modelis (1 pav.). Jame išskirti keturi vidiniai veiksniai, veikiantys kiekvienas atskirai ir visi keturi kaip sistema, ir išoriniai veiksniai, sąlygojantys pramoninių grupių konkurencingumą.Taigi, pramonės šakos konkurencingumo formavimo šaltiniai gali būti analizuojami, pritaikant M. Porter pramonės konkurencinio pranašumo teoriją. Ši konkurencingumo koncepcija padeda įvertinti tarpusavyje sąveikaujančius veiksnius, turinčius įtakos šalies pramonės konkurencingumo įgijimui, išlaikymui ar didinimui. Konkurencijos analitiko M. Porter konkurencinio pranašumo koncepcija apjungia veiksnius, veikiančius šalies pramonės konkurencingumą, šios teorijos pagrindu analizuojama bendros šalies aplinkos įtaka tarptautinėje rinkoje konkuruojančioms įmonėms.Strateginius sprendimus dėl įmonės tikslų bei jų siekimo metodų priima pačios įmonės, taigi, svarbų vaidmenį, formuojant įmonės konkurencinius pranašumus, turi optimali įmonės valdymo struktūra, vadybinis bei strateginis darbuotojų paruošimas, strateginės konkurencijos numatymas bei orientacija į inovacijas ir pan. pramonės įmonių gamybos efektyvumui ir jos konkurenciniams pranašumams įtakos turi konkurencinės rinkos mechanizmai, kurių įmonės negali kontroliuoti, todėl svarbu įvertinti tokius veiksnius, kaip gamybos veiksnių vystymasis ar paklausos rinkoje susidarymas. M. Porter (1990), išanalizavęs, kaip šalies kultūra, infrastruktūros sistema ir makroekonominės sąlygos gali paveikti įmonių veiklą, pasiūlė “deimanto” modelį, analizuojantį šalies daromą įtaką įmonių tarptautinio konkurencinio pranašumo įgijimui, išlaikymui ar didinimui. Jame išskirti keturi vidiniai veiksniai, veikiantys kiekvienas atskirai ir visi keturi kaip sistema, ir išoriniai veiksniai, sąlygojantys pramoninių grupių konkurencingumą. (žr. 1 pav.).
1 pav. M. Porter nacionalinio konkurencinio pranašumo teorijos modelis
Keturi tiesiogiai konkurencingumą lemiantieji “deimanto” veiksniai yra:
1. Veiksnių sąlygos. Pramonės šakų sugebėjimai yra kuriami kvalifikuotos darbo jėgos (žmogiškųjų išteklių), gamtos išteklių (fizinių išteklių), kapitalo ar reikalingos infrastruktūros pagrindu, siekiant konkurencinių pranašumų šakoje. Skiriamos dvi veiksnių grupės: baziniai veiksniai – istoriškai susiformavę, paveldėti veiksniai, nereikalaujantys didelių investicijų: gamtiniai ištekliai, geografinė padėtis, klimatas, kapitalas, darbo jėgos kvalifikacija. Išskirtiniams veiksniams priklauso veiksniai, reikalaujantys pastangų ir investicijų – vadybinė patirtis, moderni technologija, patentai, mokslo institucijų veikla, finansinės sistemos patikimumas bei komunikacinės infrastruktūros išsivystymas. Lietuvoje žmogiškasis kapitalas yra pigus ir pasižymi aukštai specializuota inžinerine kvalifikacija, įgyta įvairiose pramonės šakose. Gamtos ištekliai yra nedideli, išskyrus miško ir keleto kitų žaliavų, taigi, dauguma žaliavų ir energijos išteklių yra įvežami. Pramonės įmonės, žaliavų išteklius naudojančius racionaliai, turi galimybių įgyti konkurencinių pranašumų prieš kitas. Veiksnių sąlygas atspindi universitetų, tyrimų institutų, bankų veiklos pobūdis, patikimumas, efektyvumas ir ryšiai su pramonės šakomis. Pereinamuoju laikotarpiu Lietuvoje iškilo apskaitos specialistų, bankų ekspertų, tarptautinio verslo vadybos ir marketingo ekspertų poreikis. Infrastruktūros (informacinių technologijų, transporto, ryšių, gamtos apsaugos, sveikatos apsaugos sistemos) išsivystymo lygis turi įtakos šalies patrauklumui, pritraukiant užsienio investicijas. Silpnai funkcionuojanti finansinė sistema – vienas didžiausių trūkumų. Lietuvos ekonomikoje transformacijos laikotarpio pradžioje, lėmęs ribotas kapitalo galimybes. Šių veiksnių dinamiką ir pokyčius svarbu analizuoti ir stiprinti. 2. Paklausos sąlygos. Pramonės šakų rezultatai priklauso nuo vidinės ir išorinės paklausos augimo tempų ir lygio, paklausos segmentinės struktūros, vartotojų skaičiaus ir vartotojų poreikių vystymosi pobūdžio. Tarptautinis konkurencingumas įgyjamas tuomet, kai vartotojai suformuoja konkretų poreikį vietinėje rinkoje anksčiau nei kitur ir įmonė, prisitaikydama prie naujų vartotojų poreikių, greičiau įgyja pranašumą lemiančias savybes. Aukšta vietinė paklausa turi įtakos masto ekonomikai. Lietuvos vartojimo prekių rinka nedidelė ir perkamoji galia yra pasiskirsčiusi tarp plataus vartojimo prekių. Vartotojų elgsena Lietuvoje pereinamuoju į rinkos ekonomiką metu neypatingai sudėtinga ir paklausa nėra specializuota, kaip išsivysčiusiose rinkos ekonomikos šalyse. Ilguoju periodu ekonomikos išsivystymas turi įtakos vartotojų poreikių augimui ir paklausa tampa labiau specializuota bei sudėtinga. Vietinės paklausos augimo tempai skatina investicijas – taikomos naujos technologijos, diegiami mokslinių tyrimų rezultatai, tobulinama prekių kokybė, kuriamos naujos prekės; tai gali tapti privalumu tarptautinėje rinkoje. Prisotinta vietinė rinka skatina įmones eksportuoti produkciją, tačiau konkurencinius pranašumus įgyja tos prekės, kurios atitinka užsienio vartotojų poreikius. 3. Susijusios ir palaikančios pramonės šakos. Tai horizontalių ir vertikalių ryšių tarp giminingų pramonės šakų ar įmonių kūrimas naudingų kontraktų dėka. Susijusios pramonės šakos – tiekėjos, aprūpina viena kitą naujomis technologijomis, žaliavomis, komplektuojančiais gaminiais, idėjomis, pateikimo kanalais, teikia aukštesnės kokybės išteklius privilegijuotu būdu. Šios pramonės šakos gali būti galutinių produktų, komplektuojančių gaminių vartotojai, potencialūs konkurentai. Kuriant ryšius tarp susijusių ir palaikančių pramonės šakų, įvertinamas tiekėjų bei giminingų šakų konkurencingumas, sugebėjimas tarpusavio bendradarbiavimo dėka stiprinti ir efektyvinti veiklą. Veiklos pasidalijimas skatina vystyti bendras technologijas, gamybos procesus, marketingo bei aptarnavimo paslaugas. Glaudūs ryšiai tarp efektyviai dirbančių tiekėjų, gamintojų, pramoninių vartotojų, prekybininkų, patogiai išsidėsčiusių geografiniu aspektu, gali formuoti stiprius konkurencinius pranašumus tarptautinėje rinkoje, užtikrinant galimybę bendradarbiauti, dalintis naujausiais informaciniais srautais, keistis inovacijomis, verslo idėjomis. Klasterių dėka, stiprinant integracinius ryšius, didinant gamybos apimtis, dalijantis darbo jėgos kvalifikaciniais ir technologiniais pasiekimais, yra vystomos jį sudarančios pramonės šakos. Šalies vyriausybė gali stiprinti klasterių vystymąsi, perskirstydama gamybos išteklius, skatindama mokslo tyrimus ir inovacinį procesą. 4. Šakos strategija, struktūra ir konkurencija reikalauja turėti aiškius veiklos tikslus, organizuoti veiklą pagal vietinės ir išorinės konkurencijos sąlygas, siekiant palankios konkurencinės padėties rinkoje. Įmonės nuosavybės struktūra, savininkų, vadovų bei darbuotojų motyvacija, valdymo pobūdis, organizavimo įgūdžiai, sugebėjimai diegti inovacijas bei tobulinti veiklą, daro įtaką tiek įmonės, tiek visos pramonės šakos sudėčiai. Žmogiškųjų išteklių kokybė ir motyvacija lemia įmonės sugebėjimus priimti teisingus strateginius sprendimus ir tai priklauso nuo darbuotojų novatoriškumo, kvalifikacijos kėlimo, mokymosi. Įmonių strategijos numato rinkų parinkimą, orientaciją į inovacijas, konkurencinės strategijos parinkimą, atsižvelgiant į pramonės šakos konkurenciją tarptautiniu mastu. Konkurencija skatina inovacijas, įmonės veiklos efektyvumą bei konkurencinių pranašumų formavimą. Sprendimai dėl pramonės įmonės valdymo ir restruktūrizavimo yra priimami kiekvienoje įmonėje nuolat. Pramonės įmonės dirba konkurencinėmis sąlygomis tokių restruktūrizavimo elementų dėka:• turi sukurti teisinį ir institucinį pagrindą, siekiant nustatyti įmonės vietą rinkoje privatizavimo proceso ir kapitalo rinkų vystymo dėka;• sukoncentruoti informacijos perdavimo mechanizmus, panaudojant gautus finansinius duomenis savo veiklai bei įmonės organizacinei struktūrai tobulinti;• minimizuoti sandorių kaštus įmonėse, kurioms būdinga specifinė aktyvų struktūra ir centralizuota gamyba.
Išoriniai, bet konkurencingumo vertinimui svarbūs M.Porterio “deimanto” modelio veiksniai:
5. Vyriausybės vaidmuo.Vyriausybė formuodama investicijų ir inovacijų politikas, užtikrindama ūkio sektorių plėtros programų įgyvendinimą, turi sudaryti sąlygas pažangių ir naujoviškų produktų gamybai; teisinių aktų pagalba Vyriausybė turi nustatyti griežtus aplinkos apsaugos reikalavimus, darbo saugos standartus ir prižiūrėti, kaip jų laikomasi, įgyvendinti priemones, užkertančias monopolistiniams susitarimams, užtikrinančias rinkos sistemos funkcionavimą, skatinančias darbo jėgos kvalifikacijos augimą; 6. Galimybių vaidmuo. Galimybėmis laikomi išoriniai, kartais netikėti įvykiai – “grynos” inovacijos, technologijos šuoliai, kainų svyravimai, politinių sistemų pasikeitimai, karai ir kt., kurie paprastai turi milžinišką įtaką konkurencinių pranašumų atsiradimui, stiprėjimui arba išnykimui; 7. Tarptautinio verslo vaidmuo. Daugelis įmonių turi savo “namų bazę”, iš kurios kyla jų specifinė patirtis, ir kuri yra nuolat tobulinama; tačiau veikia ir pasaulinės korporacijos, kurios atsižvelgdamos į visų geriausią savo veiklai vietą, jau nebeturi vienos tėvynės. Jų vaidmuo gali turėti lemiamos reikšmės, plėtojant tam tikras pramonės veiklas daugelyje pasaulio šalių. M. Porter konkurencinio pranašumo elementai sukuria vientisą sistemą, kurios dėka pramonės šakos gali įgyti konkurencingumą tarptautiniu mastu. Šie pagrindiniai konkurencinių pranašumų formavimo veiksniai yra visapusiškai stiprinami ir, atsiradus trūkumams viename iš šių veiksnių, jie gali būti kompensuojami kitų veiksnių dėka. Tai įmanoma trumpuoju laikotarpiu, nes ilgalaikis pramonės įmonių konkurencingumas yra sukuriamas visų veiksnių sąveikos dėka. Visi elementai yra tampriai tarpusavyje susiję, todėl konkurenciniai pranašumai, pagrįsti vienu iš šių veiksnių, neturi galimybių būti stiprinami. Kiekvieno modelio elemento poveikis pramonės šakai ar įmonei priklauso nuo kitų veiksnių tarpusavio įtakos ir stiprumo.Šalies ekonominių pokyčių tarptautinėje rinkoje požiūriu, M. Porter pasiūlė konkurencingumo formavimo etapus: išteklių valdymo, investicijų valdymo, inovacijų valdymo, gerovės valdymo (žr. 2 pav.).
2 pav. M. Porter konkurencingumo formavimo etapai pramonės įmonėse
• Išteklių valdymo etape pramonės įmonės kuria savo konkurencinius pranašumus gamybos veiksnių pagrindu, čia konkurenciniai pranašumai grindžiami pigia darbo jėga, gamtinėmis žaliavomis, palankiomis klimato sąlygomis ar geografine padėtimi, žemos pridėtinės vertės produkcija. Pagrindiniai gamybos veiksniai yra svarbiausi konkurencinių pranašumų formavimo šaltiniai, konkurenciniai pranašumai, sukurti šių veiksnių pagrindu, yra riboti ir nereikalaujantys ypatingų investicijų. Šalies ekonomika yra pažeidžiama ir priklauso nuo pasaulinės ekonomikos pokyčių bei žaliavų kainų svyravimų. Lietuvoje pereinamojo laikotarpio pradžioje ekonominės institucijos nebuvo pilnai restruktūrizuotos, eksporto paklausa nežymi, technologiškai imli gamyba vyko anksčiau įdiegtose pramonės šakose, tokiose kaip mašinų gamybos ir elektronikos pramonės šakos. Užsienio investitoriai panaudojo pigią darbo jėgą ir aprūpino būtiniausia technologija, know – how bei kitomis specializuotomis paslaugomis, tokiomis kaip marketingo kanalai ar apskaitos metodai. Restruktūrizavimo kaštai šiame etape aukšti, privatizavimo ir restruktūrizacijos procesas vertikaliai integruotoje gamyboje apsprendė įmonių bankrotą. Neproporcingas informacijos pasiskirstymas, finansinių struktūrų nepatikimumas sąlygojo aukštą verslo riziką. Vertybinių popierių rinkos veiklos pradžia, bankų sektoriaus formavimasis ir maža kreditų pasiūla, lėmė įmonių jautrumą kainų augimui, ekonomikos svyravimams, palūkanų normos kitimui.• Investicijų valdymo etape ekonomika pasižymi ilgalaikių technologinių investicijų, skirtų šalies konkurencingumui didinti, vyravimu. Pramonės įmonės investuoja į modernią įrangą ir technologinius procesus, licenzijas, užsienio technologija ir metodai nuolat tobulinami. Konkurenciniai pranašumai formuojami įmonės strateginio restruktūrizavimo dėka, tobulinant turimus gamybos veiksnius, vietinės paklausos sąlygas, konkurencijos sąlygas. Šalies ekonomika mažiau priklausoma nuo pasaulinės ekonomikos svyravimų nei pirmajame etape, bet išlieka pažeidžiama bei priklausoma nuo užsienio technologijų kainų lygio. Ekonomikos transformacijos šalyse smulkaus ir vidutinio verslo įmonės buvo perorientuojamos naujų rinkų sąlygoms ar parduodamos užsienio investitoriams, antra vertus, novatoriškas vystymasis stambiose pramonės įmonėse buvo ypatingai sudėtingas, dėl morališkai pasenusių atsargų ir technologijų, taigi, normalus įmonės augimas įmanomas restruktūrizuojant didžiąją dalį įmonės. Nors Lietuvoje skatinamos tiesioginės užsienio investicijos, diegiamos naujos technologijos, kita vertus, vietinės investicijos yra pakankamai mažos, įmonių galimybės kurti konkurencinius pranašumus investicijų dėka yra ribotos.• Inovacijų valdymo etape konkurenciniai pranašumai formuojami, stiprinant visus keturis elementus, ir konkurencingumas įgyjamas pramonės šakų jungimosi būdu, kai įmonės kuria naujas gamybos technologijas ir metodus, konkuruoja aukštu gamybos našumu ir kokybe. Vartojimo paklausa tampa sudėtingesne dėl asmeninių vartojimo pajamų augimo, poreikių augimo ir stiprėjant konkurencijai. Šiame etape formuojasi klasteriai, tai atspindi pramonės šakų konkurencingumo stiprėjimą tarptautiniu mastu. Įmonės ruošia tarptautines strategijas, didindamos investicijas į mokslą, mokslinius tyrimus, žmogiškuosius išteklius, informacinę bei komunikacinę infrastruktūrą. Ekonomika pasiekia aukštą išsivystymo lygį ir yra mažiau pažeidžiama makroekonominių krizių metu, pramonės įmonės konkuruoja technologiniu ir produkcijos diferenciacijos pagrindu. Išorinės valdymo ir kontrolės struktūros – bankai, vertybinių popierių rinka, vidinė pramonės įmonių struktūra, yra aukštai išvystytos. Lietuvoje inovaciniai tyrimai menki, pramonės įmonių galimybės vystyti inovacinę veiklą ribotos, įmonių, formuojančių konkurencinius pranašumus inovacijų pagrindu, šiandieninėje Lietuvoje nėra.• Gerovės valdymo etape ekonomika valdoma anksčiau sukauptų pasiekimų dėka, sumažėja investitorių, vadovų ir asmenų motyvacija, dėl to krenta investicijos ir inovacijos. Įmonių pasiekimai mažėja, skatinamas tarnautojų motyvacijos slopinimas, įmonės ima prarasti konkurencinius pranašumus prieš užsienio įmones. Šiam etapui būdinga, kad šalis, pasiekusi aukštą išsivystymo lygį, stengiasi jį išsaugoti, neskatindama tolimesnio šalies pramonės vystymosi, o tai gali tapti šalies ekonominio smukimo prielaida.Produktyvumui analizuoti Pitelis (1999) siūlo pagrindinius veiksnius, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai veikdami, gali didinti ne tik produktyvumą, bet ir konkurencingumą.Žmogiškieji ištekliai atspindi darbo jėgos kiekybines ir kokybines charakteristikas, verslininkų ir vadybininkų sugebėjimą valdyti ir motyvuoti darbuotojus. Technologijų diegimas ir inovacijos tobulina darbo organizavimo metodus, naujus produktus, gamybos metodus, žmogiškųjų išteklių administravimą ir pan. Vieneto kaštų ekonomija apima gamybos masto ekonomiją, veiklos, augimo, mokymo, laiko, sutarčių ekonomijas. Infrastruktūra ir technologinė bei inovacinė veikla veikia kaštų ekonomiją ir turi įtakos investicijų patrauklumui. Konkurencingumui tiesioginį poveikį turi šalies makroekonominė politika ir institucinė sistema. Institucinė sistema apima viešąjį administravimą, nacionalinę politiką, teisinę ir valdymo sistemą, visuomeninio sektoriaus dydį, kokybę ir sugebėjimą įtakoti įstatymdavystę.Porter šalies konkurencingumo analizė, priešingai nei siūlo dauguma autorių, naudojančių kainos ar prekybos balanso rodiklius, nukreipta į tarptautinę pramonės įmonių veiklą, išskiriant du pagrindinius rodiklius:• eksportas į kuo didesnį užsienio rinkų skaičių;• įmonių investicijos į užsienio rinkas, steigiant užsienio rinkose atstovybes, filialus.
Taigi šį M. Porterio “deimanto” modelį taikysime Lietuvos apdirbamosios pramonės konkurencingumo veiksniams įvertinti.
3.5. LIETUVOS APDIRBAMOSIOS IR IŠGAUNAMOSIOS PRAMONĖS KONKURENCINGUMO VEIKSNIŲ ANALIZĖ 1998-2002 m.
Lietuvos pramonės konkurencingumo veiksnių įvertinimo metodikos pagrindą sudaro modifikuotas M. Porter konkurencinių pranašumų “deimanto” modelis, kurį plačiai taiko išsivysčiusių šalių pramonės įmonės bei ekspertų grupės. Lietuvoje ši teorija taip pat yra taikoma pramonės, atskirų pramonės šakų ar įmonių konkurencingumo analizei.Taigi, apdirbamosios ir išgaunamosios pramonės konkurencingumo veiksnius 1998-2002 m. stengsimės įvertinti analizuojant šiuos veiksnius:
1. Paklausos sąlygas nustatysime, analizuojant:1.1. pardavimo apimčių pokyčius;1.2. pokyčius produkcijos gamyboje;1.3. pokyčius produkcijos eksporto struktūroje.
2. Veiksnių sąlygas:
3. Susijusias ir palaikančias pramonės šakas. 3.1. Energetika 3.2. Transportas
4. Šakos strategiją, struktūrą ir konkurenciją.
3.5.1. PAKLAUSOS SĄLYGOS
1998 metai
Statistikos departamento duomenimis apdirbamosios ir išgaunamosios pramonės įmonės 1998 metais pagamino ir pateikė vartotojams produkcijos už 24145 mln.litų. 1998 metais IAP dalis sudarė 19,9 proc. bendros pridėtinės vertės (BPV) apimtyje. Lyginant pastarųjų kelerių metų IAP tenkančią BPV dalį, reikėtų pažymėti, kad ji pastoviai mažėja. Tokį nuolatinį smukimą sąlygoja vykstantys IAP struktūros pasikeitimai, nepakankamas gaminamos produkcijos konkurencingumas vidaus ir užsienio rinkose, pasenusios gamybos technologijos, žemas darbo produktyvumas ir kt. Pardavimo apimčių ir gamybos pokyčiai. 1998 metais 9-se IAP veiklose iš 24 pasireiškė neigiamos tendencijos, t.y. jose pastebimas ryškus gamybos ir realizavimo apimčių mažėjimas. Iš jų 3-jose šakose, kurių dalis bendroje IAP realizavimo apimtyje sudaro apie 40 proc., pardavimo apimtys per 1998 metus sumažėjo: maisto produktų ir gėrimų pramonėje – 3,6 proc., tekstilės gaminių pramonėje – 4,2 proc., mašinų ir įrengimų pramonėje – 11,6 proc. Vidutinis sumažėjimo tempas šiame sektoriuje per 1998 metus sudarė apie 4-5 procentus. Analizuojant mėnesinius IAP veiklos rodiklius, pastebimas ženklus realizavimo apimčių pasikeitimas III-IV ketvirčiuose. Pramonės parduotos produkcijos mėnesinės apimtys per pirmuosius šešis 1998 metų mėnesius pastoviai viršijo 1997 metų atitinkamų mėnesių realizaciją, tačiau pasireiškus Rusijos krizei, liepos–rugsėjo mėnesiais produkcijos pardavimo apimtys susilygino su 1997 metų apimtimis, o pradedant spalio mėnesiu pardavimo apimtys mažėjo. 1998 metų IV ketvirtyje IAP produkcijos realizavimo apimtys, lyginant su tuo pačiu 1997 metų laikotarpiu, sumažėjo 3,3 procento. Didžiausią įtaką IV ketvirčio nuosmukiui turėjo maisto produktų ir gėrimų pramonės, drabužio siuvimo, kailių išdirbimo ir dažymo pramonės, radijo, televizijos ir ryšių įrengimo bei aparatūros pramonės, kitų nemetalinių mineralinių produktų pramonės, cheminių medžiagų ir produktų pramonės, mašinų ir įrengimų pramonės veiklos rezultatai. Tačiau nežiūrint šių neigiamų veiksnių, 1998 metais, lyginant su 1997 metais, IAP parduotos produkcijos apimtys išaugo 7 procentais. IAP struktūroje galima išskirti keletą veiklų, kurių darbo rezultatai nulemia visos pramonės veiklos rezultatus. 1998 metais IAP parduotos produkcijos struktūroje didžiausią dalį sudarė maisto produktų ir gėrimų pramonė, realizavusi 28 proc. IAP parduotos produkcijos, naftos perdirbimo produktų pramonė – 20,2 proc., drabužių siuvimas, kailių išdirbimas ir dažymas – 8,1 proc., cheminių medžiagų ir produktų pramonė – 8 proc., tekstilės pramonė – 8 proc. (5 lentelė). Tokiu būdu, didžiausią įtaką metiniam IAP parduotos produkcijos padidėjimui turėjo:• naftos perdirbimo produktų pramonė, kurios realizavimo apimtys per metus padidėjo 23,9 proc., • cheminių medžiagų ir produktų pramonė (padidėjimas 4,4 proc.), • medienos ir medinių dirbinių pramonė (padidėjimas 12,4 proc.). Daugiausiai produkcijos realizavimo apimtys išaugo elektros mašinų ir prietaisų pramonėje – 60,5 proc., tokia pat situacija buvo ir 1997metais. Gamintojų parduotos pramonės produkcijos kainos per 1998 metus (palyginus 1998 metų gruodį su 1997 metų gruodžiu) išgaunamojoje ir apdirbamojoje pramonėje sumažėjo 10,4 procento. Daugiausia parduotos produkcijos kainos sumažėjo naftos perdirbimo produktų pramonėje (34,4 proc.), antrinio metalo atliekų ir laužo perdirbime (39,1 proc.), žuvies ir žuvies produktų perdirbime ir konservavime (22,8 proc.), cukraus (23,6 proc.) bei pieno produktų pramonėje (15 proc.). IAP parduotos produkcijos struktūra 1998 metais atsispindi lentelėje Nr.1. Pokyčiai produkcijos eksporto struktūroje. Lietuvos pramonė konkurencingumo didinime pastebimi teigiami pokyčiai. Tai parodo didėjančios produkcijos, parduodamos užsienio rinkose, apimtys. Jei 1995 metais užsienyje parduotos produkcijos dalis visoje parduotoje produkcijoje sudarė 42,5 proc., tai 1996 metais – 49,4 proc., 1997 metais – 51,8 proc., 1998 metais – 54,6 procento. Išanalizavus vidaus rinkoje parduotos ir eksportuotos pramonės produkcijos gamintojų kainų pokyčius pastebima aiški tendencija, kad eksportuotos produkcijos pardavimo kainos sumažėjo daugiau. Visos pramonės eksportuotos produkcijos kainos per 12 mėnesių vidutiniškai sumažėjo 12,5 proc., o vidaus rinkoje gamintojų parduotos pramonės produkcijos kainos sumažėjo tik 5 procentais. Galima padaryti išvadą, kad gamintojai, parduodami produkciją užsienio šalių rinkose, sutinka padaryti didesnę kainos nuolaidą.
1999 metai
Iki 1999 IAP pagamintos produkcijos pardavimų apimtys nuolat didėjo. Tačiau nuo 1999 metų pradžios pardavimų apimtys pradėjo mažėti. Krizė Rusijoje ir sutrikę ekonominiai santykiai su NVS šalimis, Vokietijos markės bei euro kurso kritimas dolerio atžvilgiu, Rusijos rublio devalvacija sumažino Lietuvos produkcijos konkurencingumą ir paklausą užsienio rinkose. Pigios importuojamos produkcijos antplūdis, ypač iš NVS šalių, į vidaus rinką bei gamybos sąnaudų didėjimas (energijos ir kuro brangimas) pablogino IAP įmonių veiklos sąlygas. Sumažėjęs vidaus rinkos mokumas, iškilę sunkumai dėl užsienio rinkų pasikeitimų, sąlygojo IAP produkcijos pardavimų apimčių mažėjimą 1999 metais. Tam nemažos įtakos turėjo ir AB “Mažeikių nafta” neritmingas darbas 1999 metais (be šios bendrovės IAP parduotos produkcijos apimtys 1999 metais padidėjo 0,8 proc.). Remiantis Statistikos departamento duomenimis, 1999 metais sumažėjo naftos perdirbimo produktų pramonės, mašinų ir įrengimų pramonės ir augo drabužių siuvimo, kailių išdirbimo, cheminių medžiagų ir produktų, maisto produktų ir gėrimų, elektros įrengimų ir prietaisų pramonės dalis IAP struktūroje. Kitų pramonės veiklų pardavimo apimtys keitėsi nežymiai ir didesnės įtakos struktūriniams pokyčiams neturėjo. Pardavimo apimčių pokyčiai. Per 1999 metus išankstiniais duomenimis IAP pagamino ir realizavo produkcijos (be PVM ir akcizo) už 18127 mln.litų (veikusiomis kainomis). Lyginant su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, produkcijos apimtys sumažėjo 7,9 procento (lentelė Nr.2) Didžiausią įtaką bendram pramonės nuosmukiui turėjo naftos perdirbimo produktų pramonės veikla. Dėl žalios naftos tiekimo sutrikimų pirminio naftos perdirbimo apimtys sumažėjo 30 proc., o visos šakos produkcijos pardavimo apimtys – net 36,9proc.. Be naftos perdirbimo produktų pramonės, net 15 iš 22 pramonės veiklų, kurios sudaro apie 44proc. IAP struktūros, susidurdamos su valiutų kursų svyravimų bei rinkų persiorientavimo sunkumais, sumažino parduodamos produkcijos apimtis. Nežiūrint, bendro pramonės nuosmukio, kai kurios jos veiklos (apimančios apie 38proc. IAP pardavimo apimčių), gerindamos produkcijos kokybę ir išplėsdamos prekybą kitose užsienio rinkose, didino savo produkcijos gamybos ir pardavimų apimtis. Per praėjusius metus jų augimo tempai buvo pakankamai aukšti ir kompensavo kitų pramonės veiklų nuosmukį. 1999 metais IAP produkcijos indeksas, be naftos perdirbimo produktų pramonės, sudarė 100,8proc.. Šį nedidelį augimą pagrindinai nulėmė cheminių medžiagų ir produktų pramonė, kurios produkcijos pardavimo apimtys, palyginus su 1998 metais, padidėjo 9,7proc., guminių ir plastmasinių dirbinių pramonė – atitinkamai 40,3proc., radijo, televizijos ir ryšių įrengimų bei aparatūros pramonė – 17,4proc., elektros mašinų ir prietaisų pramonė – 23,0proc. ir kt. Palyginti aukšto produkcijos konkurencingumo lygio šios pramonės veiklos pasiekė, sumažindamos gaminamos produkcijos savikainą (rekonstruodamos gamybą, efektyviau valdydamos turtą ir skolas, investuodamos į gamybines ir informacines technologijas, išplėsdamos savo įtaką vietos ir užsienio rinkose). Pokyčiai produkcijos gamyboje. 1999 metais ne visos pramonės įmonės, susidūrusios su produkcijos realizavimo sunkumais, dirbo sėkmingai. Aukštą gamybos lygį sugebėjo palaikyti tik žuvies produkciją, aliejų, alų, trikotažo gaminius, siuvinius, kartoną, mineralines trąšas, televizorius, dviračius bei kai kuriuos baldus gaminančios įmonės. Pasiūlydamos naują, pigesnę ir geresnės kokybės produkciją vidaus ir užsienio rinkose, kai kurios pramonės įmonės per 1999 metus sugebėjo net 20-80proc. padidinti savo gaminamos produkcijos apimtis. Kitos įmonės, kurioms buvo sunku persiorientuoti į Vakarų rinką ir atlaikyti atpigusios užsienio produkcijos konkurencinį spaudimą, buvo priverstos mažinti gaminamos produkcijos apimtis. 1999 metus palyginus su 1998 metais sumažėjo mėsos ir I-os kategorijos subproduktų, nenugriebto pieno produkcijos, degtinės bei likerio gaminių, audinių, guminės avalinės, medienos drožlių plokščių, pirminio naftos perdirbimo, elektros variklių ir kt. produktų gamyba. Svarbiausių pramonės veiklų produktų gamyba 1999 metais lentelėje Nr.3. Pokyčiai produkcijos eksporto struktūroje. Mažėjant ilgalaikio vartojimo prekių paklausai ir vartotojų perkamajai galiai daugelis pramonės įmonių stengėsi padidinti gaminamos produkcijos eksporto apimtis. Per 1999 metus IAP įmonės eksportavo apie 53,1proc. visos realizuotos produkcijos, arba 1,4 procentinio punkto daugiau negu ankstesniais 1998 metais.Produkcijos eksporto dalį visoje parduotoje produkcijoje padidino 18 iš 23 pramonės veiklų. Iš jų sėkmingiausiai užsienyje prekiavo drabužių siuvimo, kailių išdirbimo ir dažymo, medienos ir medinių dirbinių, cheminių medžiagų ir produktų, elektros įrengimų ir prietaisų, radijo, televizijos ir ryšių aparatūros bei baldų ir niekur kitur nepriskirta pramonė. Dėka šių pramonės veiklų padidėjo visos IAP parduodamos produkcijos eksporto apimtys. Eksporto dalies pokyčiai 1999 metais pateikti lentelėje Nr.4. (proc. pardavimo apimčių).
2000 metai
Pardavimo apimčių pokyčiai. 2000 metais, lyginant su 1999 metais, pramonės produkcijos pardavimo apimtys padidėjo: visoje pramonėje – 7 proc., o IAP sektoriuje – 10,7 procento. Pardavimo apimčių kitimo tempai pramonės veiklose buvo skirtingi. Labiausiai pardavimų apimtys padidėjo: radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros gamyboje – 42,5 proc., kitos transporto įrangos gamyboje – 39,1 proc., plaušienos, popieriaus ir popieriaus gaminių gamyboje. – 19,6 proc., baldų gamyboje ir kitoje, niekur kitur nepriskirtoje gamyboje – 24,2 proc., medienos ir medienos gaminių gamyboje – 24,1 proc., elektros mašinų ir aparatūros gamyboje – 4,6 proc., chemikalų ir chemijos pramonės gaminių gamyboje – 21,4 procento. Tačiau kai kuriose pramonės veiklose produkcijos pardavimo apimtys sumažėjo: rafinuotų naftos produktų gamyboje – 7,5 proc., tabako gaminių gamyboje – 9,4 proc., kitų nemetalo mineralinių produktų gamyboje – 3,1 procento. Skirtingus 1999 metų ir 2000 metų pramonės veiklos rezultatus, sąlygojo gana skirtingos abiejų laikotarpių veiklos sąlygos ir iš esmės pakeista Vyriausybės ekonominė politika. Jei 1999 metais Rusijos ekonominės krizės įtaka Lietuvos ekonomikai buvo labai didelė, iš esmės pakeitusi ekonominės ir finansinės veiklos sąlygas ir rezultatus (per 1999 metus IAP parduotos produkcijos apimtys, lyginant su 1998 metais sumažėjo 7,9 proc.), tai 2000 metais vidaus ir tarptautinės ekonominės veiklos sąlygos pastoviai gerėjo, šalies ekonomika išsivadavo iš krizės.
Pokyčiai produkcijos gamyboje. Svarbiausių pramonės gaminių gamybos 1999–2000 metų natūrine išraiška duomenys yra preliminarūs ir ateityje dar bus tikslinami. Per 2000 metus daugelis pramonės įmonių didino gamybos apimtis arba išlaikė gaminamos produkcijos apimčių lygį (5 lentelė). Palyginus analizuojamo laikotarpio svarbiausių gaminių gamybos apimtis su 1999 metais, matyti, jog daugiau nei 65 proc. svarbiausių gaminių gamybos apimtys padidėjo. Pagerėjusi ekonominė situacija vidaus ir užsienio rinkose bei įmonių vykdoma veiklos strategija – aktyvi rinkų paieška ir produktų kokybės gerinimo politika sąlygojo geresnius rezultatus daugelyje veiklų. Daugiausia produkcijos gamybos apimtis padidino žuvies, sūrio, aliejaus, kombinuotųjų pašarų, degtinės, alaus, trikotažo gaminių, apsiaustų ir striukių, kelnių, sijonų, chrominių odų, klijuotos faneros, medienos drožlių bei plaušo plokščių, kartono, popieriaus, mokyklinių sąsiuvinių, medikamentų, sintetinių dervų ir plastmasių, sintetinių verpalų, butelių, vielos, vinių, kuro siurblių, kabelio gaminių, elektros variklių, kineskopų televizoriams, televizorių, transformatorių televizoriams, kreipimo sistemų, dviračių, fotelių, medinių lovų gamintojai. Tačiau labai sumažėjo mėsos, sviesto, linų pluošto, audinių, kilimų ir kiliminių gaminių, pėdkelnių, kojinių ir puskojinių, apsiaustų iš natūralaus kailio, avalynės (be guminės ir veltinės), durų, skalbimo muilo, plėvelės iš plastikų, cemento, statybinių plytų, surenkamųjų konstrukcinių elementų, katilų (boilerių), medžio apdirbimo staklių, metalo pjovimo staklių, kompresorių, naudojamų šaldymo įrengimuose, sausų galvaninių elementų, elektros energijos ir skysčio skaitiklių, sofų lovų, sekcijų, bei degtukų gamyba Pokyčiai produkcijos eksporto struktūroje. Statistikos departamento duomenimis 2000 metais apdirbamosios pramonės įmonės eksportavo 59,6 proc. pagamintos produkcijos. 1999 metais buvo eksportuota 52,1 proc. produkcijos. Eksporto dalį bendrose pardavimų apimtyse padidino visos svarbiausios pramonės veiklos, išskyrus mašinų gamybą. Daugiausia eksporto dalis padidėjo maisto produktų ir gėrimų gamyboje – 5,6 punktais, medienos ir medienos gaminių gamyboje – 3,6 p., rafinuotų naftos produktų gamyboje – 9,3 p., chemikalų ir chemijos pramonės gaminių gamyboje – 4,2 p., kitų nemetalo mineralinių produktų gamyboje – 5,3 p, elektros mašinų ir aparatūros gamyboje – 2,9 p., kitos transporto įrangos gamyboje – 8,7 p. ir baldų gamyboje; kitoje, niekur kitur nepriskirtoje, gamyboje – 12,4 punkto (6 lentelė). Analizuojant eksporto struktūrą vienos veiklos lygyje, pastebima tendencija, jog didėja pramonės veiklų, eksportuojančių 80 proc. ir daugiau savo parduodamos produkcijos, skaičius. Analizuojamame laikotarpyje net 6 stambiausios veiklos eksportavo daugiau nei 80 proc. savo parduotos produkcijos: transporto įrangos pramonė – per 94 proc., drabužių siuvimo pramonė – beveik 93 proc., elektros mašinų ir aparatūros pramonė – beveik 85 proc., tekstilės gaminių pramonė – per 85 procentus. Svarbiausi pramonės produkcijos eksportuotojai 2000 metais buvo: rafinuotų naftos produktų pramonė, eksportavusi 20,7 proc. visos IAP eksportuojamos produkcijos (vertinant veikusiomis kainomis), drabužių siuvimo, kailių išdirbimo ir dažymo pramonė – 14,2 proc., chemikalų ir chemijos pramonė – 8,9 proc., maisto ir gėrimų pramonė – 9,7 proc., bei tekstilės gaminių pramonė – 7,7 procento.2001 metai
2001 metais sparčiai padidėjo gamybos apimtys šalies pramonėje. Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, 2001 m. pramonės produkcijos veikusiomis kainomis parduota už 26,65 mlrd. Lt (be PVM ir akcizo). Produkcijos pardavimų augimo tempai ženkliai viršijo ne tik 2000 m. pasiektą prieaugį, bet ir buvo didžiausi per eilę pastarųjų metų (1 pav.). Čia ir toliau apimčių vertine išraiška pokyčiai pateikti skaičiuojant palyginamosiomis kainomis. Pardavimo apimčių pokyčiai. Didžiąją šalies pramonės pardavimų apimties dalį sudarė išgaunamosios ir apdirbamosios pramonės (IAP) produkcijos pardavimų apimtys – 23,57 mlrd. Lt arba 88,4 proc. visos pramonės produkcijos pardavimų apimties. 2001 m. IAP produkcijos pardavimo augimo tempai taip pat ženkliai viršijo 2000 m., pasiektą prieaugį. Jeigu 2000 m., lyginant su 1999 m., pardavimo apimtys IAP sektoriuje padidėjo 8,8proc., tai 2001 m. – atitinkamai 17 proc. Atskirais mėnesiais produkcijos pardavimų prieaugio tempai 2000 m. svyravo nuo -8,8 proc. iki 20,5 proc., o 2001 m. nuo 3,6 proc. iki 35,3 proc. (2 pav.). Tokie geri IAP veiklos rezultatai sąlygojo IAP dalies bendroje pridėtinėje vertėje (BPV) didėjimą.. Išgaunamosios ir apdirbamosios pramonės įmonių pridėtinės vertės lyginamasis svoris padidėjo 2,7 punkto (9 mėn.duomenimis, palyginus su atitinkamu 2000 m. laikotarpiu) ir pasiekė 24,7 proc. Didžiausią įtaką IAP produkcijos realizavimo apimčių didėjimui 2001 metais turėjo rafinuotų naftos produktų gamybos augimas. Dėl stabilaus žaliavų tiekimo naftos produktų buvo perdirbta, palyginus su 2000 m., 40,4 proc. daugiau. Padidėjo ir rafinuotų naftos produktų pardavimo apimtys, kurios išaugo 47,3 proc. Savo produkcijos pardavimo apimtis padidino ir medienos ir medienos gaminių (išskyrus baldus) pramonės įmonės – prieaugis sudarė atitinkamai 28,7 proc., 25,8 proc. padidėjo mašinų ir įrangos gamybos įmonių produkcijos pardavimas, 25,4 proc. –guminių ir plastikinių gaminių, 19,3 proc. – baldų gamybos ir kitos niekur kitur nepriskirtos gamybos, 15,8 proc.– tekstilės gaminių, 13 proc. – radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros, 9,5 proc. – elektros mašinų ir aparatūros pardavimas. Tačiau kai kuriose pramonės veiklose produkcijos pardavimo apimtys sumažėjo: -13,3 proc. chemikalų ir chemijos pramonės gaminių,-7,9 proc. odos ir jos dirbinių gamyboje, -1,2 proc. maisto produktų ir gėrimų gamyboje ir kt. 2001 m. ženkliai padidėjus (palyginus su 2000 m.) rafinuotų naftos produktų, medienos ir jos gaminių, baldų, mašinų ir įrangos, tiksliųjų prietaisų, tekstilės gamintojų parduotos produkcijos apimtims, padidėjo ir šių veiklos rūšių dalis visoje IAP įmonių realizuotoje produkcijoje (7 lentelė). Didžiausią dalį realizuotoje šalies pramonės produkcijoje, kaip ir 2000 m., sudarė rafinuoti naftos produktai 21,8 proc. ir maisto produktai bei gėrimai 21,1 procento. Kaip rodo pateikiama informacija, dėl pardavimo apimčių mažėjimo arba jų tempų sulėtėjimo, bendroje pramonės įmonių realizuotoje produkcijoje toliau mažėjo maisto produktus gaminančių įmonių, chemijos pramonės, drabužių siuvimo pramonės produkcijos dalis. Nors maisto produktus ir gėrimus gaminančių įmonių produkcijos pardavimo apimtys mažėjo, ir 2001 m. bendroje parduotos produkcijos struktūroje sudarė 21,0 proc., o įskaitant tabako gamybą, 22,5 proc., tačiau IAP sukurtoje pridėtinėje vertėje šios veiklos rūšies dalis išliko didžiausia. Tuo tarpu parduotų naftos produktų dalis, sudarydama 21,8 proc. realizuotoje IAP produkcijoje, IAP sukurtoje BPV tesiekė 7,4 proc. Pokyčiai produkcijos gamyboje. Tačiau, kaip rodo pateikiama informacija, dar ne visi gamintojai sugeba konkuruoti rinkoje. Nors bendri eksporto prieaugio tempai (20,3 proc.) ir viršijo importo prieaugį (15,1 proc.), tačiau skaičiuojant vertine išraiška, bendras importo apimčių prieaugis viršijo eksporto prieaugį, ir neigiamas užsienio prekybos balansas netgi padidėjo (2000 m. sudarė – 6,6 mlrd.litų, o 2001 m. – 6,8 mlrd. litų. Padidėjo importo apimtys ne tik žaliavų bei Lietuvoje neauginamų kultūrų ir negaminamų prekių, bet ir tokių prekių, kurias pagaminti yra pajėgūs šalies gamintojai. Mėsos importas padidėjo 10,1 proc., gaminių iš kakavos – atitinkamai 29,4 proc., farmacijos produktų – 28,6 proc., trąšų – 38,2 proc., trikotažo gaminių – 24,9 proc., avalynės – 37,1 proc., stiklo dirbinių – 17,8 proc. ir t.t Atskirų prekių realizavimo rinkų (tiek vidaus, tiek ir užsienyje) ribotumas neigiamai veikė jų gamybos plėtrą. 2001 metais sumažėjo mėsos (-7,3 proc.), sviesto (-6,2 proc.), audinių (-12 proc.), kilimų ir kiliminių gaminių (-20 proc.), apsiaustų iš natūralaus kailio (-75 proc.), mineralinių trąšų (-12,5 proc.), cemento (-7,1 proc.), statybinių plytų (-5,6 proc.), sausų galvaninių elementų (-61,3 proc.), elektros variklių (-34,9 proc.), elektros energijos skaitiklių (-52,9 proc.) ir kt. gamyba. Kaip ir ankstesniais metais, šalies pramonėje vyravo žemų technologijų pramonė (76,1 proc.).Tokių šakų, kaip medienos gaminių, baldų pramonės, naftos produktų perdirbimo spartesnė plėtra, palyginus su kitomis šakomis, sąlygojo žemų technologijų pramonės dalies padidėjimą. Pramonės sektorių grupavimas pagal technologijų lygį, darbo jėgos kvalifikaciją atliktas naudojant WIFO (Osterreichisches Institut fur Wirtschaftsforschung) instituto metodiką, pateiktą leidinyje “European Commission. The Competitiveness of European Industry. 1999 Report. Luxembourg: Office for Official Publications of the European Communities, 1999.). Skaičiuojant natūrine išraiška, daugiausia produkcijos gamybos apimtis padidino naftos perdirbimo įmonės (40,4 proc.), šaldytuvų ir šaldyklių (48,4 proc.), žuvies (36,2 proc.), sūrių (23,1 proc.), konditerijos (18,7), nealkoholinių gėrimų (28,3), drabužių siuvimo pramonės (apsiaustų ir striukių 38,6 proc.), medienos, plaušienos ir popieriaus (klijuotos faneros 30,2 proc., medienos drožlių plokščių 14,6 proc., kartono 32,4 proc., mokyklinių sąsiuvinių 70,8 proc.), sintetinių dervų ir plastmasių (36,2 proc.), katilų (20,1 proc.), kabelio gaminių (33,7 proc.), transformatorių televizoriams (23,8 proc.), dviračių (25,4 proc.), baldų (fotelių 3,4 k., sofų lovų 2,1 k.,sekcijų 3,9 k., spintų 25,5 proc., stalų 22,1 proc.), degtukų (3,2 k.) ir kt. gamintojai (8 lentelė). Pokyčiai produkcijos eksporto struktūroje. Pagrindinės eksporto prekės 2001 m. buvo rafinuoti naftos produktai – 29,7 proc. viso Lietuvoje pagamintų prekių eksporto, mediena, medienos dirbiniai ir baldai – 11,3 proc., drabužiai – 9,9 proc., elektros įrengimai, vaizdo ir garso įrašymo ir atkūrimo reikmenys – 6,9 proc. (9 lentelė). Ypatingai sparčiai padidėjo didžiausią dalį šalies eksporte sudarančių naftos produktų eksporto apimtys – 36,4 proc., skaičiuojant vertine išraiška. Plastikų ir jų dirbinių eksportas išaugo 35,9 proc., popieriaus ir kartono, jų dirbinių – atitinkamai 35,4 proc., baldų –20,6 proc., įvairių katilų, mechaninių įrenginių –24,0 proc., elektros įrenginių, vaizdo ir garso įrašymo ir atkūrimo aparatų ir reikmenų – 15,9 proc., farmacijos produktų – 32,8 proc., žuvies ir jos produktų – 68,4 proc., atskirų konditerijos gaminių – 30,6 proc., alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų – 30,9 proc., transporto priemonių – 16,5 proc. ir kt. Tekstilės dirbinių eksporto apimtys nors didėjo palyginti ir lėtesniais tempais – drabužių – 6,6 proc., trikotažo dirbinių – 10,6 proc., jų lyginamasis svoris bendrame šalies eksporte išliko santykinai didelis – atitinkamai 9,9 proc.ir 4,3 proc. Kaip jau buvo minėta, atskirų gaminių eksporto galimybių didėjimas teigiamai įtakojo šios produkcijos gamybos apimčių augimą.
2002 metai
Lietuvos pramonė, po ženklaus jos atsigavimo 2001 metais (pardavimų prieaugis. sudarė 16,1 proc.), 2002 m., nors ir lėtesniais tempais, toliau didino produkcijos gamybos ir pardavimų apimtis. Išgaunamosios ir apdirbamosios pramonės (IAP) įmonės per 2002 m. pardavė savo pagamintos produkcijos už 22,3 mlrd. litų (be PVM ir akcizo). IAP parduotos produkcijos apimtys per 2002 m. padidėjo 2,7 proc., o skaičiuojant be rafinuotų naftos produktų – atitinkamai 5,8 proc. Jau eilę pastarųjų metų (išskyrus 1999 m.) pramonės produkcijos pardavimo apimtys didėja (3 pav.). Pardavimo apimčių pokyčiai. Atskirais 2002 m. mėnesiais produkcijos pardavimų prieaugio tempai svyravo nuo -8,4 proc. iki 13,4 proc. ir buvo santykinai tolygesni, palyginus su 2001 m. 2002 metais, kaip ir ankstesniais, sparčiai didėjo pramonės produkcijos pardavimų apimtys įmonėse, kurių pagrindinė veikla medienos ir medienos gaminių gamyba (prieaugis sudarė 23,6 proc.), baldų (atitinkamai 27,2 proc.), guminių ir plastikinių gaminių (16,0 proc.), mašinų ir įrangos (30,5 proc.), elektros mašinų ir aparatūros gamyba (11,9 proc.). Pastebimi ženklūs chemijos pramonės atsigavimo požymiai (produkcijos pardavimo prieaugis 2002 m.. pasiekė 24,1 proc.), sparčiai augo aukštoms technologijoms priskiriamų pramonės šakų produkcijos realizavimo apimtys (radijo, televizijos ir ryšių įrangos pardavimas padidėjo 25,6 proc., o skaičiuojant natūrine išraiška, televizorių gamybos apimtys padidėjo beveik 2,5 karto, kineskopų televizoriams – atitinkamai 22,9 proc., kreipimo sistemų – 13,3 proc.). Suaktyvėjo statybinių medžiagų pramonės produkcijos gamyba ir pardavimas. Skaičiuojant natūrine išraiška, cemento gamyba padidėjo 13,2 proc., statybinių plytų – atitinkamai 23,2 proc., surenkamųjų konstrukcinių elementų 30,2 procento. Šio sektoriaus produkcijos realizavimo bendros apimtys padidėjo 3,8 proc. Nors 2002 metų pabaigoje naftos produktų perdirbimas bei pardavimas pradėjo viršyti atitinkamų 2001 metų laikotarpių pasiektą lygį, tačiau bendros metinės šių produktų realizavimo apimtys liko 6,4 proc. mažesnės už pasiektas 2001 m. Parduotos produkcijos pokyčius svarbiausiose pramonės veiklose iliustruoja 4 paveikslas.Spartesni atskirų pramonės sektorių plėtros tempai turėjo įtakos ir realizuotos produkcijos struktūriniams pokyčiams. Šalies realizuojamoje pramonės produkcijoje per 2002 metus sparčiau didėjo, palyginus su 2001 metais, medienos ir medienos gaminių, baldų, chemijos pramonės, mašinų ir įrangos, guminių ir plastikinių gaminių produkcijos lyginamasis svoris (10 lentelė). Pokyčiai produkcijos gamyboje. Svarbiausių pramonės produkcijos rūšių gamybos pokyčiai, skaičiuojant natūrine išraiška, pateikti 11 lentelėje. Didžiausia dalis šalies pramonės struktūroje, kaip ir anksčiau, teko maisto produktų ir gėrimų gamybai, rafinuotų naftos produktų, medienos ir medienos gaminių, baldų gamybai, drabužių siuvimui, kailių išdirbimui ir dažymui, tekstilės gaminių gamybai.Tai, iš esmės, žemų arba vidutiniškai žemų technologijų pramonė, tačiau padedanti spręsti šalies gyventojų užimtumo problemas (minėtuose sektoriuose užimta apie 63 proc. visų dirbančiųjų šalies pramonėje). Aukštų technologijų, taip pat aukštos kvalifikacijos darbo jėgą naudojančiai pramonei priskiriamų sektorių (įmonių, kurių pagrindinė veikla yra vaistų, radijo, televizijos ir ryšių įrangos, raštinės reikmenų bei kompiuterių, mašinų ir įrangos, skraidymo priemonių gamyba, laivų statyba ir remontas, produkcija) dalis realizuotoje apdirbamosios pramonės dalyje nors ir padidėjo, tačiau visumoje ir toliau išlieka palyginti nedidelė (operatyvinės statistinės informacijos pagrindu atliktų skaičiavimų duomenimis, minėtų sektorių lyginamasis svoris sudaro apie 9 proc.). Didėjo informacinių technologijų panaudojimo įmonėse apimtys. Statistikos departamento atlikto tyrimo duomenimis, 2001 m. pradžioje kompiuterine technika naudojosi 80,2 proc. apdirbamosios pramonės ir paslaugų sektoriaus įmonių, o 2002 m. pradžioje – atitinkamai 84,4 proc. Mažiausiai kompiuterine technika naudojosi medienos ir medienos gaminių gamyba užsiimančios įmonės (71,7 proc. 2002 m. pradžioje). Taip pat mažesnis apsirūpinimo kompiuterine technika lygis išliko mažose įmonėse (10-49 darbuotojų įmonėse 81,2 proc., 50-249 darbuotojų – atitinkamai 94,6 proc., virš 250 darbuotojų – 98,2 proc.).Lietuvos pramonės gaminama produkcija yra labiau orientuota į užsienio rinkas. Statistikos departamento atrankinių tyrimų duomenimis, šalies pramonės įmonės, 2002 m., kaip ir 2001 m., eksportavo beveik 59 proc. visos parduotos produkcijos, tačiau palyginus su ankstesniais laikotarpiais, eksportuotos produkcijos dalis ženkliai padidėjo.Pokyčiai produkcijos eksporto struktūroje. Palyginus su 2001 m., eksportuotos produkcijos dalis visoje realizuotoje produkcijoje padidėjo chemijos pramonės, mašinų įrangos gamybos, baldų pramonės sektoriuose. Kituose sektoriuose eksportuotos produkcijos dalis išliko 2001 metų lygyje arba nežymiai sumažėjo. Pagrindinė Lietuvoje pagamintos eksportuojamos produkcijos dalis buvo realizuojama Vakarų rinkose. Eksporto apimtys į Europos Sąjungos (ES) valstybes 2002 m. padidėjo 11,7 proc. ir sudarė 57,2 proc. visos eksportuotos produkcijos (2001 m. atitinkamai 55,4 proc.). Dėl sumažėjusio naftos produktų eksporto, sumažėjo į Latviją eksportuojamos produkcijos apimtys, o tuo pačiu ir lyginamasis svoris bendrame eksporte (12 lentelė). Taip pat sumažėjo produkcijos eksportas į NVS šalis, Lenkiją. Susidaręs eksportuojamos ir realizuojamos vidaus rinkoje produkcijos santykis lemia, kad sėkmingą daugelio IAP įmonių veiklą sąlygoja tiek situacija vidaus rinkoje, tiek ir eksporto galimybių didėjimas. Ekonominė situacija vidaus rinkoje 2002 m. visumoje palaipsniui gerėjo (vidutinis metinis nedarbo lygis Darbo biržos duomenimis sumažėjo nuo12,5 proc. 2001 m. iki 11,3 proc.2002 m., vidutinės namų ūkių disponuojamos pajamos, skaičiuojant vienam namų ūkio nariui, padidėjo apie 6 proc., o išryškėjus defliacijos tendencijoms, reali šalies gyventojų perkamoji galia didėjo dar sparčiau, šalies mažmeninė prekių apyvarta per 2002 m. 11 mėn. padidėjo13,5 proc.). Bendri eksporto prieaugio tempai rodo gerėjančią situaciją ir užsienio rinkose. Lietuvoje pagamintų prekių eksporto apimtys visumoje 2002 m. padidėjo 8,1 proc. Neigiamos įtakos bendroms Lietuvoje pagamintų prekių eksporto apimtims turėjo rafinuotų naftos produktų eksporto sumažėjimas (-14,8 proc.). Skaičiuojant be naftos produktų, eksporto prieaugis pasiekė 15,7 procento. Tai dalinai byloja apie atskirų gamintojų įsitvirtinimo užsienio rinkose tendenciją.Tačiau vykstantis ES plėtros procesas yra susijęs su stiprėjančia konkurencija. Stiprėjanti konkurencija, o taip pat pastaruoju metu euro zonoje pastebimas sulėtėjęs ekonomikos augimas mažina atskirų gamintojų galimybes didinti eksporto apimtis. Dalis gamintojų, susidurdami su augančia konkurencija užsienio rinkose, nesugeba jose įsitvirtinti arba jas praranda. Sulėtėjo vienos iš stambiausių Lietuvos eksporto prekių grupės – tekstilės gaminių eksporto augimo tempai (trikotažo gaminių eksporto prieaugis sudarė 3,0 proc., drabužių – atitinkamai 0,3 proc.).
Bendroms Lietuvoje pagamintų prekių eksporto apimtims (skaičiuojant vertine išraiška) neigiamos įtakos turėjo ir pastovus eksportuojamos produkcijos kainų mažėjimas (eksportuojamos produkcijos kainos 2002 m., palyginus su 2001 m., sumažėjo vidutiniškai 2,3 proc.). Dalies gamintojų produkcijos eksportas sumažėjo ir dėl JAV dolerio kurso kritimo.Pagrindinės Lietuvos pramonės eksporto prekės, kaip ir 2001 m., buvo rafinuoti naftos produktai (24,5 proc. viso Lietuvoje pagamintų prekių eksporto), tekstilės gaminiai, drabužių ir kailių siuvimo, odos ir jos dirbinių pramonės produkcija (19,3 proc., iš jų drabužiai ir trikotažo gaminiai – 13,3 proc.), mediena, medienos dirbiniai ir baldai (12,6 proc.) (13 lentelė).3.5.2. VEIKSNIŲ SĄLYGOS
Poindustrializacijos procesas užtikrina šalies ekonominio, socialinio ir kultūrinio suklestėjimo naujus veiksnius ir sąlygas, nors kartu sukelia papildomų sunkumų daliai šalies visuomenės narių prisitaikant prie naujos situacijos. Ikiindustrinėje ekonomikoje pagrindiniai ekonominiai ištekliai buvo gamtiniai ištekliai, pirmiausia žemė. Industrinėje ekonomikoje svarbiausiu ištekliumi tapo kapitalas ir realia forma (gamybos priemonės), ir pinigine forma. Poindustrinėje ekonomikoje pagrindiniais ištekliais tampa žinios ir darbas. Intelektualioji visuomenės raida tampa nepaprastai svarbia ūkinio gyvenimo prielaida, o patį ūkio veiksmingumą lemia inovacijos. Dėl padidėjusio dėmesio žinioms ir informacijai poindustrinę visuomenę dažnai vadina informacine visuomene. Pagrindiniai poindustrinės ekonomikos bruožai yra šie:• paslaugų vaidmens didėjimas gamybos ir vartojimo struktūroje;• švietimo lygio kilimas (visų pirma pomokyklinio švietimo dėka);• naujas požiūris į darbą (kūrybiškumas, nauji reikalavimai darbo santykiams);• didesnis dėmesys gamtinei aplinkai (perėjimas prie ekonomikos plėtojimo, besiremiančio ne gamtiniais ištekliais, o žinių naudojimu);• ekonomikos humanizacija (pagrindiniu investicijų ir biudžetinio finansavimo objektu tampa socialinės ir kultūros sritys);• informacinės visuomenės kūrimas;• mažojo verslo renesansas;Lietuvos ekonomika ir visas pasaulinis ūkis funkcionuoja ekonominių išteklių (gamybos veiksnių) pagrindu. Tai gamtiniai, darbo, kapitalo (fizinio kapitalo, t.y. gamybos priemonių forma, ir finansinio kapitalo), verslumo ir mokslo ištekliai. Apskritai ekonominiai ištekliai lemia Lietuvos ekonomikos potencialą ir nacionalinį konkurencingumą. Analizuojant šalies ekonominius išteklius ir nacionalinį konkurencingumą galima išryškinti ekonomikos potencialo stiprybes ir silpnybes.Aptarsime juos šiek tiek plačiau:Gamtiniai ištekliai tebelieka vienas iš ribojančių ekonomikos raidos veiksnių ir turi įtakos Lietuvos vietai pasaulinėje ekonomikoje. Tačiau dėl daugelio priežasčių šio veiksnio svarba kinta. Ir čia svarbu ne vien tai, kad mokslinė techninė pažanga greitai transformuoja gamybos, kuro ir energetikos bazę, įveda apyvarton pakaitalus, sintetines medžiagas ir t.t. Išvystytų šalių (Japonijos, Italijos, Anglijos, Šveicarijos, Vokietijos) patirtis rodo, kad svarbių gamtinių išteklių trūkumas nėra kliūtis plėtoti ekonomiką, pasiekti didelį konkurencingumą tarptautinėje rinkoje. Priešingai, gamtinių išteklių gausa gali turėti neigiamų pasekmių ir suklostyti integracijos į pasaulinį ūkį „palengvintas“ formas, stabdyti kitų išteklių mobilizavimą, kurie šių laikų sąlygomis gali tapti svarbiausi ir perspektyviausi (pavyzdžiui, žmogiškasis veiksnys, inovacinė veikla, gamybos intensyvinimas ir pan.). Tačiau esant kitoms sąlygoms vienodoms šalys, turinčios turtingų ir įvairių gamtinių išteklių, įgyja papildomų pranašumų.Lietuvos gamtiniai ištekliai yra labai kuklūs. Svarbiausi yra dirbama žemė ir mediena. Yra užtektinai žaliavų cemento, stiklo ir statybinių medžiagų gamybai, taip pat durpių ir mineralinio vandens. Komerciškai eksploatuojami maži geros kokybės naftos telkiniai. Atrastas nemažas geležies rūdos su retųjų metalų priemaišomis telkinys, 200 m gylyje yra gausybė anhidrito ir gipso. Tai iš esmės ir visi nuosavi gamtiniai ištekliai, kuriais gali disponuoti Lietuva plėtodama savo ekonomiką.Skirtingai nuo gamtinių išteklių, nacionalinių konkurencijos pranašumų plėtojimui ir palaikymui darbo išteklių svarba didėja. Dar neseniai daugiausia buvo rūpinamasi darbo jėgos pigumu, laikant, kad šalys, kuriose darbo jėga pigi, atsiduria palankesnėje padėtyje. Mokslo ir technikos pažangos sąlygomis vis daugiau dėmesio skiriama žmogiškajam veiksniui, kvalifikacijos lygiui, drausmingumui, mobilumui, inovaciniam potencialui. Taigi prioritetas teikiamas kvalifikuotesniems, nors ir brangesniems darbo ištekliams. Kad darbo, kaip ekonomikos augimo veiksnio, vaidmuo yra labai svarbus, parodė naujosios industrinės šalys. Darbo jėga čia pasižymi dideliu drausmingumu, lengvu prisitaikomumu prie technologinių ir organizacinių pokyčių, aukštu išsilavinimo ir kvalifikacijos lygiu. Tuo tarpu Lietuvoje, nors darbo jėgos kvalifikacija santykiškai gera ir kaina žema, jos drausmingumas, mobilumas ir prisitaikomumas prie pokyčių nėra patenkinami. Dėl to kai kuriose veiklos šakose jau dabar jaučiamas darbo jėgos, ypač kvalifikuotos, stygius, nors bendras nedarbo lygis šalyje pasiekė grėsmingą ribą. Išsivysčiusios šalys lenkia Lietuvą pagal darbo jėgos kokybę – išsilavinimo lygį, aukštos kvalifikacijos specialistų skaičių, darbo jėgos mobilumą. Lietuvai, kaip ir kai kurioms pereinamosios ekonomikos šalims, būdingas didelis procentas užimtų gyventojų, turinčių aukštąjį ir specialųjį vidurinį išsilavinimą. Specialistai, turintys aukštąjį ir specialųjį vidurinį išsilavinimą, yra greičiausiai didėjanti ekonomiškai aktyvių gyventojų kategorija. Tačiau Lietuvoje nepakankamai greitai daugėja labiausiai kvalifikuotų, susijusių su mokslui imlių gamybos šakų plėtote, darbuotojų. Išvystytose šalyse poslinkiai šakinėje užimtumo struktūroje vyksta trimis pagrindinėmis kryptimis: 1) užimtųjų žemės ir miškų ūkyje dalis tikriausiai jau pasiekė minimalų lygį; 2) laipsniškai mažėja užimtųjų dalis pramonėje ir statyboje; 3) didėja užimtųjų paslaugų srityje dalis. Tuo tarpu pagrindinės tendencijos Lietuvoje, kaip ir kitose pereinamosios ekonomikos šalyse, yra tokios: 1) didėja užimtųjų paslaugų srityje dalis; 2) mažėja užimtųjų pramonėje ir statyboje dalis; 3) nors ir išlaikoma santykiškai didelė užimtųjų agrariniame sektoriuje dalis, kaime vyraujant senyvo amžiaus gyventojams, šiame sektoriuje pradeda reikštis realus darbo jėgos stygius. Poslinkiai darbo jėgos struktūroje lemia, kad pirmiausia tenka spręsti profesinio parengimo ir perkvalifikavimo problemą atsižvelgiant į darbo turinio pokyčius, masinį naujų specialybių ir profesijų atsiradimą. Lietuvos ekonomikos plėtotę veikia greitai didėjanti tarptautinė darbo jėgos migracija. Mokslinė techninė pažanga lemia, kad gausėja iš Lietuvos išvykstančių asmenų, turinčių aukštą išsilavinimo ir profesinės kvalifikacijos lygį („protų nutekėjimas“). Dėl „protų nutekėjimo“ artimiausioje ateityje gali padidėti kvalifikuotos darbo jėgos stygius ir nekvalifikuotos darbo jėgos perteklius šalyje. Vakarų Europos šalys pradėjo riboti darbo migraciją iš šalių, kurios nėra ES narės, siekdamos diegti darbą taupančias technologijas, perkeldamos nekvalifikuotą darbo jėgą naudojančias gamybos šakas į besivystančias ir pereinamosios ekonomikos šalis, kuriose darbo užmokestis daug mažesnis, norėdamos sumažinti vietinių gyventojų nepasitenkinimą dėl imigrantų didinamos konkurencijos darbo rinkoje. Tačiau jos noriai pritraukia iš užsienio aukštos kvalifikacijos techninio profilio specialistus (programuotojus, elektronikus, gamtos mokslų mokslininkus). Nors Lietuva ir gauna papildomų pajamų iš darbo jėgos eksporto, bet jis silpnina šalies intelektinį potencialą ir didina depopuliaciją (gyventojų skaičiaus mažėjimą). Finansinių išteklių globalizacija turi ir pozityvių, ir negatyvių pasekmių Lietuvos ekonomikos plėtotei. Prie pozityvių reikia priskirti finansinių išteklių stygiaus Lietuvai problemos supaprastėjimą, kadangi, stokojant nacionalinio finansinio kapitalo, jis gali būti perkamas pasaulinėje finansų rinkoje, įvežamas į šalį tiesioginių užsienio investicijų forma, suteikiamas lengvatinėmis sąlygomis iš ES ir tarptautinių finansinių organizacijų. Globalizacija padidina konkurenciją Lietuvos nacionalinėje finansų rinkoje ir kartu mažina finansinio-kreditinio tarpininkavimo (finansinių paslaugų) ūkio subjektams kainą. Prie neigiamų padarinių pirmiausia reikėtų priskirti nacionalinės finansų rinkos nestabilumo didėjimą dėl finansinių krizių atskiruose regionuose ir nacionalinės finansų rinkos liberalizavimo, atveriančio kelius „karštiems pinigams“. Kitas neigiamas padarinys – vis didesnė Lietuvos ekonomikos priklausomybė nuo finansinio kapitalo, o ne nuo fizinio kapitalo (realaus ekonomikos sektoriaus). Piniginio ir realaus kapitalo tarpusavio sąryšyje pirmasis darosi mažiau priklausomas nuo antrojo, net pradeda vyrauti. Todėl šalies ekonomikos būklė tampa labiau priklausoma nuo jos finansų būklės. Ši savo ruožtu labai priklauso nuo nerezidentų, kurie vis aktyviau dalyvauja nacionalinėse finansų rinkose, elgsenos, taip pat nuo finansų rinkų kitose šalyse ir pasaulio regionuose būklės, ypač nuo situacijos tarptautiniuose finansų centruose. Dėl globalizacijos Lietuvos valstybės įtakos nacionaliniams finansams jėga silpsta. Kartu didėja transnacionalinių kompanijų, taip pat institucinių investuotojų ir tarptautinių spekuliantų įtaka šalies finansams. Lietuvos, kaip būsimos ES narės, finansams vis didesnę įtaką daro ES priimti sprendimai ir bendra politika. Lieka svarbus tarptautinių ekonominių organizacijų, visų pirma Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko, kapitalas. Realų (fizinį) kapitalą, t.y. gamybos priemones, galima nagrinėti technologinio lygio ir šakinės struktūros aspektais. Lietuvos ūkio plėtotė dabartiniame etape susiduria su sunkumais, kuriuos sąlygoja paveldėtas iš sovietinio laikotarpio realaus kapitalo technologinis atsilikimas. Paveldėta iš šio laikotarpio šakinė šalies ūkio struktūra taip pat sunkiai pritaikoma prie pasaulinių ekonomikos plėtotės tendencijų. Pasaulinio ūkio struktūra yra dinamiška ir šios struktūros pokyčių bendras dėsningumas yra toks: ekonomikos raidos procese „pirminės šakos“ (žemės ūkis ir kasyba) užleidžia pirmenybę šakinėje ūkio struktūroje „antrinėms šakoms“ (apdirbamoji pramonė ir statyba), o šios – „tretinėms šakoms“ (paslaugų sritis). Pagrindinė BVP pokyčių išsivysčiusiose šalyse tendencija antroje XX a. pusėje buvo paslaugų sektoriaus virtimas vyraujančia ekonomikos dalimi (60–70 proc. BVP). Apdirbamosios pramonės dalis BVP didėja, kol pasiekiamas tam tikras lygis, po to stabilizuojasi arba mažėja. Kartu žemės ūkis, pramonė ir prekyba integruojasi į agropramoninį kompleksą, išreiškiantį naują gamybinių santykių tipą. Lietuva iki sovietinės industrializacijos buvo agrarinė šalis. Sovietinės industrializacijos pagrindu šalies realusis kapitalas buvo formuojamas nepaisant nacionalinio ūkio integralumo reikalavimų, o vadovaujantis sovietinių žinybų Maskvoje suformuluotais kooperacijos atskirų ūkio šakų viduje principais. Sutinkamai su sovietiniais regionų ekonomikos plėtotės principais Lietuva buvo priskiriama prie šiaurės vakarų regiono, kuriam priklausė Baltarusija ir Leningradas, arba Pabaltijo regiono, prijungiant Kaliningrado sritį. Vietinių žaliavų išteklių veiksnys plėtojant Lietuvos ekonomiką didelės svarbos neturėjo. Ekonomikos plėtotė pagal tokius principus iškreipė ekonomikos struktūrą, kuri būtų susiklosčiusi natūraliai. Šalyje buvo sukurtos iš tikrųjų naujos elektronikos, staklių ir įrenginių gamybos, chemijos ir karinio komplekso produkcijos pramonės šakos, nors plėtotos ir tradicinės Lietuvai maisto, lengvosios ir statybinių medžiagų pramonės šakos. Kadangi realusis kapitalas sovietiniais laikais kurtas neatsižvelgus į tikruosius Lietuvos pranašumus ir ūkio integralumą, pereinamuoju laikotarpiu po 1990 metų kilo nemažai specifinių sunkumų. Pereinamuoju laikotarpiu Lietuvoje įvyko žymių struktūrinių pokyčių: sumažėjo žemės ūkio dalis BVP, dar labiau sumažėjo pramonės dalis, be to, kai kurios pramonės šakos pradėjo gaminti žemesnio techninio lygio produkciją, santykiškai išaugo paslaugų dalis. Tai iš esmės atitinka tendencijas, susiklosčiusias kitose mažų ir vidutinių pajamų šalyse. Ūkio restruktūrizacija nėra užbaigta. Nepatenkinami tebėra ne tik ūkio integralumas ir jo šakų viena kitos papildymas, bet ir pramonės šakų proporcijos yra pasislinkusios nuo sudėtingesnės (elektronika, mašinų gamyba) prie paprastesnės (maisto, tekstilės) gamybos. Apdirbamosios pramonės dalis yra sumažėjusi per daug, palyginti su paslaugomis. Kitaip tariant, reali gamyba yra per maža ir per daug primityvi. Pagal pasaulines tendencijas žemės ūkio dalis turėtų dar mažėti, pramonės šiek tiek padidėti ir paskui išlikti stabili, o paslaugų didėti. Suprantama, visos trys šakos absoliutiniu masteliu turi augti.Ūkio struktūrą lems pastangos ir galimybės gaminti didesnės pridėtinės vertės gaminius ir paslaugas. Tikėtina, kad paslaugų dalis BVP didės pirmiausia modernių informacinių ir telekomunikacinių paslaugų plėtojimo sąskaita, taip pat dėl valdymo, švietimo ir sveikatos apsaugos paslaugų vertės didėjimo, sąlygojamo didėjančių galimybių jas finansuoti. Šakinė pramonės struktūra vidutinės trukmės laikotarpiu yra pririšta prie esamų fizinio kapitalo ir atitinkamos kvalifikacijos darbo jėgos, kurie negali pakisti staigiai. Be to, kol kas būtent tradicinės šakos ir tradiciniai gaminiai dėl savo gerokai didesnės apimties užtikrina ekonomikos augimą, jei tik pavyksta įsitvirtinti naujose rinkose ar atgauti turėtąsias.Mokslo ištekliai (mokslo bei technikos potencialas, mokslas) lemia šalies galimybes vykdyti joje mokslo tyrimo ir technologijos plėtotės darbus. Moksliniam techniniam šalies potencialui, jo būklei ir plėtotės tendencijoms įtakos turi dvi veiksnių grupės. Pirma, tai kiekybiniai veiksniai – mokslininkų skaičius, mokslo materialinio techninio aprūpinimo lygis ir mokslui bei mokslo aptarnavimui skiriamų finansinių išteklių dydis. Antra, tai mokslo organizavimo sistema, mokslinių tyrimų prioritetai, mokslo bei gamybos kooperacija. Lietuvos mokslinis potencialas smulkiai išnagrinėtas Verslumo ištekliai tampa vis svarbesnis ekonominis išteklius. Verslumas – tai gebėjimas efektyviai organizuoti kitų išteklių (darbo, žemės, kapitalo, žinių) tarpusavio sąveiką, kad būtų užtikrinta ūkinė veikla. Jis realizuojamas vadybos srityje, t.y. valdant firmų arba organizacijų veiklą. Manoma, kad šalyje pakanka verslumo išteklių, jeigu joje nemažai patyrusių ir išsilavinusių verslininkų, išplėtota rinkos infrastruktūra, turi gilias šaknis verslo etika ir kultūra, o pati visuomenės nuomonė palanki verslui ir didelė šalies gyventojų dalis trokšta imtis verslo. Panašias charakteristikas turi išvystytos šalys, taip pat kai kurios naujosios industrinės šalys, turėjusios stiprias prekybos tradicijas (pavyzdžiui, Rytų ir Pietryčių Azijos šalys). Pasaulinė praktika rodo, kad verslumo gebėjimai geriausiai realizuojami tose šalyse, kuriose didelis ūkinės veiklos liberalizavimo laipsnis derinamas su dideliu valstybinių institucijų efektyvumu, taip pat aktyviu valstybiniu smulkiojo ir vidutinio verslo palaikymu ir konkurencijos vidaus rinkoje skatinimo politika.Lietuvoje verslumo potencialo būklę sąlygoja ekonomikos pereinamasis pobūdis. Viena, greitai daugėja verslininkų ir gerėja jų kvalifikacija (tai skatina radikalus ekonominių reformų pobūdis ir aukštas gyventojų išsilavinimo lygis), gerėja rinkos infrastruktūra, didėja norinčių tapti verslininkais skaičius. Kita vertus, didelė dalis verslininkų neturi atitinkamo išsilavinimo ir būtinos patirties, nepakankamai efektyvūs rinkos infrastruktūros institutai, prasta verslo etika ir kultūra, didelė dalis gyventojų priešiškai žiūri į verslininkus kaip visuomenės sluoksnį. Egzistuoja verslininkų ryšys su valstybės aparatu: nemaža dalis verslininkų yra išeiviai iš valstybės aparato, privačių įmonių veikloje sunku išvengti valdininkų įtakos, jos kenčia nuo biurokratizmo. Lietuvoje verslumo ištekliai naudojami ne vien legalioje, bet ir šešėlinėje ekonomikoje, kuri veikia ne pagal valstybės nustatytas ūkinio gyvenimo normas ir taisykles. Šešėlinė ekonomika egzistuoja bet kurioje šalyje nepriklausomai nuo to, ar vyrauja joje rinkos ekonomika, ar pereinamoji, ar komandinė sistema. Labiausiai pažengusiose šalyse pagrindinė priežastis plėtotis šešėlinei ekonomikai yra labai aukštas apmokestinimo lygis (pavyzdžiui, Vakarų Europos šalyse mokesčiai sudaro 40–50 proc. vidutinio piliečio mėnesinio darbo užmokesčio). Nelegalus samdomasis darbas Vakarų Europoje daugiausia paplitęs statyboje ir paslaugų srityje. Lietuvoje, kaip ir kitose pereinamosios ekonomikos šalyse, šešėlinėje ekonomikoje vyrauja antrinio užimtumo sritis, leidžianti gyventojams išgyventi sunkų ekonominį laikotarpį. Daugelis žmonių turi dar ir ne pagrindines pareigas keliose vietose oficialiai neįsiforminę, vengdami papildomų uždarbių apmokestinimo. Kita ženkli šešėlinės ekonomikos dalis – tai primityvių paslaugų ir stichinės prekybos sritis, kurią sąlygoja ekonomikos negebėjimas užtikrinti užimtumą šiuolaikinėse šakose.
1998 metai
Investicijos. 1998 metais šalies teritorijoje investuota 6442,7 mln.litų. Daugiausia investicijų buvo skiriama transportui – 23 proc., apdirbamajai pramonei – 16 proc., gyvenamųjų namų statybai – 7 procentai. Investicijos 1998 metais, palyginti su 1997 metais, išaugo 16,8 proc. Daugiausia investuota į apdirbamąją pramonę – 1759,12 mln.litų arba 30,6 proc. visų investicijų. Į išgaunamąją pramonę buvo investuota 68,49 mln.litų. Iš apdirbamosios pramonės šakų daugiausia investuota į maisto produktų, gėrimų ir tabako pramonės įmones – 645,21 mln.litų. Lengvojoje pramonėje buvo investuota 239,55 mln.litų, naftos perdirbimo ir chemijos produktų pramonėje investuota 160 mln.litų. Reikia pastebėti, kad užsienio investuotojai labai mažai steigia bendrų įmonių ir investuoja į investicines prekes (metalo apdirbimo, mašinų ir įrengimų) gaminančias veiklas. Socialinė būklė. Nuo 1998 metų sausio 1 dienos vidutiniškai 30 procentų buvo padidintas darbo užmokestis. Nedarbas. Nedarbo lygis metų bėgyje išaugo nuo 6,7 iki 6,9 proc. Socialinis draudimas ir pensijos. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamos 1998 metais 1,2 karto viršijo 1997 metų pajamas, atitinkamai išlaidos 1998 metais 1,2 karto viršijo 1997 metų išlaidas. Pensijų išmokos sudaro 72 proc. valstybinio socialinio draudimo fondo išlaidų, pašalpos – 9,8 procento.Socialinė parama. Per 1998 metų 9 mėnesius išmokėta 3,6 mln. įvairių pašalpų šeimoms. Šioms pašalpoms skirta 510,7 mln.litų. Vidutiniškai per mėnesį pašalpas gavo apie 276,2 tūkst. šeimų. Iš jų socialinę pašalpą, kuri skiriama mažas pajamas turinčioms šeimoms, vidutiniškai gavo 32,6 tūkst. šeimų arba 100,7 tūkst. asmenų (apie 2,7 proc. visų Lietuvos gyventojų).
1999 metai
Investicijos. Statistikos departamento duomenimis, 1999 metų sausio-gruodžio mėnesiais šalies teritorijoje investuota 5376,7 mln.litų (materialinės investicijos). Lyginant su 1998 metų tuo pačiu laikotarpiu, visos materialinės investicijos sumažėjo 18,4 procento. Tai susiję su bendru šalies ūkio ekonominio aktyvumo sumažėjimu. Įrengimai, mašinos, transporto priemonės bendroje materialinių investicijų apimtyje sudarė 31,8 procento. Daugiausia investuota į šias veiklos rūšis: transportą – 19,9 proc., apdirbamąją pramonę – 17,5 proc., elektros, dujų ir vandens tiekimą – 11,2 proc., paštą ir nuotolinį ryšį – 10,7 proc., gyvenamųjų namų statybą – 8,4 procento.Tiesioginės užsienio investicijos (Tiesiogine užsienio investicija laikoma tokia investicija, kurios pagrindu susiformuoja ilgalaikiai ekonominiai santykiai ir interesai tarp tiesioginio užsienio investuotojo ir tiesioginio investavimo įmonės (turi būti 10 ir daugiau procentų paprastųjų akcijų arba balsavimo teisių). 2000 metų sausio 1 dienai sudarė 8252,1 mln.litų, iš jų 1373,7 mln.litų ilgalaikės ir trumpalaikės paskolos. Daugiausia investuota tradicinėse ekonominės veiklos srityse: į apdirbamąją pramonę – 32 proc. visų investicijų, prekybą – 24 proc., pašto ir ryšių paslaugas –13 procentų.Į Lietuvos ūkį iki 1999 metų gruodžio 31 dienos kapitalą yra investavę 110 pasaulio valstybių investuotojai. Daugiausia užsienio kapitalo įregistravo Europos Sąjungos šalys – 58,5 proc. viso investuoto kapitalo. Pagal atskiras valstybes 1999 m. gruodžio 31 d. pirmauja Danija, Didžioji Britanija, Jungtinės Valstijos, Švedija, Vokietija.Socialinė būklė. Realusis darbo užmokestis šalies ūkyje 1999 metų gruodžio mėnesį, palyginti su 1998 metų gruodžio mėnesiu, sumažėjo 1,2 procento. Realusis minimalios vidutinis metinis mėnesinės algos dydis 1999 metais, palyginus su 1998 metais, išaugo 2,1 procento. Realusis senatvės pensijos dydis išaugo 3,0 procentais.1999 metais disponuojamos pajamos per mėnesį vienam namų ūkio nariui padidėjo 1,3 proc., išlaidos (atitinkamai) sumažėjo 0,4 procento.Darbo rinka. Vidutinis metinis bedarbių skaičius padidėjo 30,2 procento. Nedarbo lygio augimui turėjo įtakos išryškėjusios finansinės krizės Rusijoje neigiamos pasekmės šalies ūkiui. BVP sumažėjimas įtakojo gyventojų užimtumo mažėjimą. Darbo rinkos profesinio mokymo įstaigose profesijas įgijo 15,4 tūkst. bedarbių. Pagal darbdavių užsakymus parengta virš tūkstančio kvalifikuotų darbuotojų. Bendradarbiaujant su Danijos ekspertais pagal Lietuvos-Danijos bendradarbiavimo darbo rinkos srityje programą 1999 m. metų III ketvirtyje Vilniaus darbo biržoje įrengtas Jaunimo darbo centras (toliau JDC), kuris padės pradedantiems darbinę veiklą jauniems asmenims geriau pažinti vietos darbo rinką, neturintiems profesinio pasirengimo – pasirinkti profesiją ir mokymo įstaigą. Didžiausias nevisiškas užimtumas buvo pramonėje (66 proc.). Siekiant spręsti jaunimo integracijos į darbo rinką problemą, būtina tobulinti profesinio orientavimo sistemą, užtikrinti rinkos poreikius atitinkančių specialistų parengimą. Tuo tikslu yra parengtos ir įgyvendinamos Jaunimo profesinio orientavimo ir integracijos į darbo rinką priemonės. Įgyvendinant šias priemones numatoma plėsti profesinį orientavimą ir konsultavimą mokyklose, padėti moksleiviams, tėvams, pedagogams spręsti profesijos pasirinkimo klausimus, tobulinti darbo rinkos profesinį informavimą. Bendras valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjų skaičius kasmet didėja. Nuo 1992 iki 1999 metų padidėjo 18 procentų.
2000 metai
Investicijos. Statistikos departamento duomenimis materialinės investicijos sumažėjo 2 proc., o valstybės sektoriuje – 20,8 procento. Pagrindinis finansavimo šaltinis yra ūkio subjektų nuosavos lėšos – 69,6 proc. visų investicijų. Žymiai sumažėjo investicijos finansuojamos iš nacionalinio biudžeto – 60,3 procento. Mažesnis privataus sektoriaus investicijų finansavimas iš užsienio (-34,2 proc.) bei tokios pat išliko Respublikos bankų paskolos (+0,9 proc.). Bendroje investicijų apimtyje 2000 metais valstybinio sektoriaus investicijos sudarė 39,7 procento. Pagal investicijų struktūrą, daugiausia investicijų buvo skiriama pastatų, inžinerinių statinių statybai ir remontui – 56,4 proc., įrengimų, mašinų, transporto priemonių įsigijimui – 43,4 proc., tačiau ypatingai mažai žemei ir kitoms išlaidoms (melioracijai) – 0,2 procento. Pagal ekonominės veiklos rūšis: apdirbamajai pramonei buvo skirta 21,2 proc. (2000 m. III ketv. atitinkamai buvo 20,5 proc.) investicijų, transportui ir sandėliavimui – 15 proc. (16 proc.), gyvenamųjų namų statybai – 9,2 proc. (10,9 proc.), elektros, dujų ir vandens tiekimui – 7,9 proc. (7,7 proc.), paštui ir nuotoliniam ryšiui – 9 proc. (9,3 proc.). Materialinėsinvesticijos į apdirbamąją pramonę (AP). Statistikosdepartamento duomenimis per 2000 m. į Lietuvos ūkį buvo investuota 18,8 proc. Daugiau nei 1999m.Investicijosį pramonės veiklas pasiskirstė labai netolygiai. Daugiausiai buvo investuojama įmaisto, gėrimų ir tabako gamybą (32,4 proc. investicijų į AP) bei naftosproduktų ir chemijos pramonės gaminių gamybą (28,3 proc.). 2000 metais investicijų apimtys kai kuriose veiklose buvo didesnės negu 1999 metais.Jos ypač padidėjo radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros, rafinuotųnaftos produktų bei chemikalų ir chemijos pramonės gaminių, medicinos, tiksliųjųir optinių prietaisų įvairių tipų laikrodžių, baldų gamyboje; kitoje, niekurkitur nepriskirtoje, gamyboje ir antriniame perdirbime.Statistikos departamento duomenimis 2001 m. sausio mėn. 1 d. tiesioginės užsienio investicijos (TUI) į Lietuvos ūkį sudarė 9337 mln.litų. Daugiausia investuota į tradicines ekonominės veiklas: į apdirbamąją pramonę 28,8 proc. visų tiesioginių investicijų, prekybą –22,7 proc., ryšių paslaugas – 16,9 proc., finansinio tarpininkavimo įmones – 16,2 procento. Į išgaunamąją pramonę buvo investuota 100,2 mln.litų arba 1,07 proc. visų TUI,. o į elektros, dujų ir vandens tiekimą – 237,7 mln.litų arba 2,55 proc. visų TUI.Iš apdirbamosios pramonės šakų daugiausia investuota į maisto produktų, gėrimų ir tabako pramonės įmones. Į 63 šios pramonės veiklos įmones užsienio investuotojai buvo investavę 1077 mln.litų – 40,1 proc. visų investicijų į AP. Į lengvosios pramonės 84 įmones buvo investuota 435,7 mln.litų (16,2 proc.), į naftos perdirbimo ir chemijos gaminių gamybos 21 įmonių investuota 171,2 mln.litų (6,4 proc.). Per 2000 metus apdirbamojoje pramonėje TUI padidėjo 61 mln.litų. Daugiausia TUI padidėjo maisto produktų, gėrimų ir tabako gamyboje (103 mln.litų), tekstilės gaminių gamyboje – 62 mln.litų, drabužių siuvime; kailių išdirbime ir dažyme – 174 mln.litų, plaušienos, popieriaus ir popieriaus gaminių gamyboje, leidyboje ir spausdinime – 24 mln.litų, medienos ir medienos gaminių (išskyrus baldus) gamyboje – 19 mln.litų, radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros gamyboje – 17 mln.litų.Socialinė būklė. Realusis vidutinis mėnesinis darbo užmokestis šalies ūkyje 2000 m. sumažėjo 3 procentais. Minimali mėnesinė alga per dvylika 2000 metų mėnesių nekito. Realusis senatvės pensijos dydis 2000 m. sumažėjo 0,6 procento. Tiek realus minimalus gyvenimo lygis, tiek reali minimali mėnesinė alga 2000 m. sumažėjo 1,4 procento.Per 2000 metus teritorinėse darbo biržose buvo užregistruota 5,2 procento daugiau bedarbių negu per 1999 metus. 2000 metais daugiausia bedarbių kreipėsi iš paslaugų (70 tūkst.) ir pramonės sektoriaus (40 tūkst.).
2001 metai
Investicijos. Statistikos departamento duomenimis, per 2001 metus šalies teritorijoje materialinės investicijos padidėjo 28,1 proc., o valstybės sektoriuje – 5,1 procento. Pagrindinis finansavimo šaltinis yra ūkio subjektų nuosavos lėšos – 71,1 proc. visų investicijų. Bendroje investicijų apimtyje 2001 metais valstybinio sektoriaus investicijos sudarė 32,6 procentus. Pagal investicijų struktūrą, daugiausia investicijų buvo skiriama pastatų, inžinerinių statinių statybai ir remontui – 53,5 proc., įrengimų, mašinų, transporto priemonių įsigijimui – 46,2 proc., tačiau ypatingai mažai žemei ir kitoms išlaidoms (melioracijai) – 0,3 procento. Struktūroje pagal ekonominės veiklos rūšis: apdirbamajai pramonei – 19,2 proc., transportui ir sandėliavimui – 11,2 proc., gyvenamųjų namų statybai – 7,2 proc., elektros, dujų ir vandens tiekimui – 9,5 proc., paštui ir nuotoliniam ryšiui – 8,7 procento. Tiesioginės užsienio investicijos 2001 metų spalio 1 dienai sudarė 10413,2 mln.litų. Daugiausia investuota į apdirbamąją pramonę – 26,8 proc. visų tiesioginių investicijų , prekybą – 20,4 proc., finansinio tarpininkavimo įmones – 19,2 proc., ryšių paslaugas – 15,4 procento. Pagrindinės šalys investuotojos: Danija – 1500,8 mln.litų (18,1 proc.), Švedija – 1631,7 mln.litų (15,7 proc.), Estija – 1057,7 mln.litų (10,2 proc.), Vokietija – 962,8 mln.litų (9,2 proc.), JAV – 943 mln.litų (9,1 proc.). Palyginti su sausio 1 d. duomenimis, 77 proc. išaugo Estijos ir 39,7 proc. Vokietijos tiesioginės investicijos.Vienas iš būdų didinti investicijas į Lietuvos ūkį yra įmonių, į kurias investuotas užsienio kilmės kapitalas, kūrimas. Iki 2001 metų gruodžio 31 dienos Lietuvoje įregistruota 7593 įmonės, kuriose investuotas užsienio kilmės kapitalas. Jų įstatinis kapitalas sudarė 11,7 mlrd.litų, iš kurio 6,3 mlrd.litų arba 53,5 proc. užsienio kilmės.2001 m. Lietuva tęsė teisinės bazės tobulinimo procesą, atsižvelgdama į Europos komisijos rekomendacijas Laisvo kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimo, pramonės politikos ir kituose investicinio klimato gerinimo prielaidas sudarančiuose sektoriuose. Pereinamojo laikotarpio šalių ekonomikos institutas Suomijoje identifikavo Lietuvos ekonomiką, kaip sparčiausiai besivystančią ekonomiką 3 Baltijos šalyse. 2001 m. Lietuvos pramonės pardavimai išaugo 17%, kai tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje pramonės augimas buvo atitinkamai 7% ir 8%.Pagal tatistikos departamentą visos (piniginės ir natūrinės) vidutinės disponuojamos pajamos, skaičiuojant vienam ūkio nariui, per mėnesį sudarė 401,1 lito ir, palyginus 2000 metais sumažėjo 2,2 procento. Visos vidutinės vartojimo išlaidos vienam namų ūkio nariui sudarė 404,2 lito ir, palyginus su 2000 metais padidėjo 1,4 procento. Pajamų ir išlaidų kitimo tendencijų skirtumą, kai pajamos mažėja, o išlaidos didėja lėmė padidėjęs vartojimas imant kreditą.Gyvenimo lygis šalyje 2001 metais nekilo. Per 2001 metus sumažėjo realūs dydžiai: vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 0,4 proc., minimalios menesinės algos 2 proc., senatvės pensijų 0,3 proc., minimalaus gyvenimo lygio 2 procentais. O padidėjo: vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, neįskaitant individualių (personalinių) įmonių 0,8 procento, vidutinis mėnesinis neto darbo užmokestis šalies ūkyje, neįskaitant individualių (personalinių) įmonių 0,7 procento.Darbo rinkoje pastebimas nedarbo lygio augimo mažėjimas. Gana aukštas šalyje nedarbo lygis (2001 m. gruodžio pabaigoje – 12,9 proc.. ir lyginant su metų pradžia padidėjo 0,3 proc. ) punkto. 2001 m. užregistruota bedarbių 3,2 proc. mažiau negu per 2000 metus. Pasiūlymų darbui skaičius padidėjo 13 tūkst. arba 36,7 procento.Vidutinis metinis nedarbo lygis 2001 metais padidėjo 1,0 proc. punkto, tačiau jo augimo tempai sumažėjo. Nedarbo lygio augimą, esant sumažėjusiam bedarbių skaičiui, lėmė sumažėjęs šalies darbo jėgos rodiklis (darbo jėga sumažėjo beveik 53 tūkst.). Vidutinis metinis bedarbių skaičius 2001 metais sudarė 223,5 tūkst., o tai 18,6 tūkst. asmenų arba 9,1 proc. daugiau nei 2000 metais.Nuolatinio darbo pasiūla išaugo 17 proc., terminuoto – 44 proc. Didžiausia darbo paklausa buvo paslaugų sferoje (52 proc.), pramonėje (30 proc.), statyboje (12 proc.) ir tik 5 proc. žemės ūkyje. Valstybinis socialinis draudimas yra viena iš svarbiausių socialinės apsaugos sistemų dalių. Jo fondo biudžeto pajamos 2001 metais išaugo 2,1 proc., tuo tarpu išlaidos sumažėjo 2,8 procento. 2001 metais Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamos pirmą kartą per pastaruosius penkerius metus buvo didesnės nei išlaidos. Socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimas. Nuo 1999 metų yra vykdomas Socialinių darbuotojų pirminis atestavimas, kurio metu socialiniams darbuotojams praktikams, neturintiems profesinio išsilavinimo, suteikiamos bazinės socialinio darbo žinios bei įvertinama jų profesinė kompetencija, suteikiant vieną ar kitą kvalifikacinę kategoriją. Kvalifikacijos kėlimo kursus socialiniams darbuotojams – praktikams įvairiuose Lietuvos regionuose organizavo 13 mokymo įstaigų. Per 2001 m. birželio-gruodžio mėnesius kvalifikacijos kėlimo kursai buvo organizuoti 1127 socialiniams darbuotojams – praktikams.
2002 metai
Investicijos. Statistikos departamento duomenimis, per 2002 metus šalies teritorijoje materialinės investicijos sudarė 6649,8 mln.litų. Lyginant su 2001 metais, visos materialinės investicijos padidėjo tik 1,9 procento. Bendroje investicijų apimtyje per 2002 metus valstybinio sektoriaus investicijos sudarė 2487,1 mln. litų (37,4 procento nuo visų investicijų), ir, lyginant su 2001 metais, šios investicijos padidėjo 16,9 procentais, o privataus sektoriaus investicijos atitinkamai sudarė 4162,7 mln.litų (62,6 procento nuo visų investicijų), tačiau sumažėjo 5,4 procento. Susidarė tokia investicijų struktūra: pastatų, inžinerinių statinių statybai ir remontui – 57,5 proc., įrengimų, mašinų, transporto priemonių įsigijimui – 33,2 proc., tačiau ypatingai mažai žemės įsigijimams ir kitoms išlaidoms (melioracijai) – po 0,7 procento. Struktūra pagal veiklos rūšis: apdirbamajai pramonei – 18,3 proc., transportui ir sandėliavimui –13,1 proc., elektros, dujų ir vandens tiekimui – 10,5 proc., gyvenamųjų namų statybai – 10,0 proc., paštui ir nuotoliniam ryšiui –8,9 procento.Siekiant pagreitinti naujų technologijų diegimą ir įmonių modernizavimą tebelieka aktualus didelių investicijų klausimas. Pagrindiniu investicijų šaltiniu yra įmonių nuosavos lėšos, o jos gana ribotos. Todėl labai svarbu sudaryti palankias sąlygas įmonėms pasinaudoti ir kitais finansiniais resursais.Statistikos departamento duomenimis tiesioginės užsienio investicijos padidėjo 18,0 proc. Daugiausia investuota į apdirbamąją pramonę – 29,3 proc. visų tiesioginių investicijų, finansinio tarpininkavimo įmones – 19,7 proc., prekybą – 17,3 proc., ryšių paslaugas – 14,0 procento. Socialinė būklė. Minimali mėnesinė alga per 2002 metus nekito. Realus jos dydis 2002 m. padidėjo 4,5 procento, kadangi nuo 2002 m. balandžio mėnesio pasikeitė neapmokestinamasis minimumas nuo 214 litų iki 250 litų bei per šį laikotarpį sumažėjo vartotojų kainų indeksas. Per 2002 m. realus senatvės pensijos dydis padidėjo 5,3 proc., kadangi didėjo valstybinio socialinio draudimo bazinė pensija bei per šį laikotarpį nežymiai sumažėjo vartotojų kainų indeksas. Realus darbo užmokestis per šį laikotarpį išaugo 7,5 procento. Tam įtakos turėjo paties darbo užmokesčio augimas, neapmokestinamojo minimumo padidėjimas bei kainų indekso kitimas.Disponuojamos pajamos išaugo 5,6 procento (realus disponuojamų pajamų augimas sudarė 6,5 proc.). Vartojimo išlaidos per minėtą laikotarpį išaugo 1,7 procento.Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžete per dvylika 2002 m. mėnesių gauta 27,6 mln. Lt (0,6 proc.).Darbo jėgos paklausa ir pasiūla. Išliko aukšta kvalifikuotos darbo jėgos paklausa ir sumažėjo jos pasiūla. Darbo jėgos poreikis nuolatiniam darbui, lyginant su 2001 m., padidėjo 4,7 tūkst. (arba 5,4 proc.) – iki 93,4 tūkst. Terminuotų darbų pasiūla sumažėjo daugiau kaip 14 procentų. Vidutinis metinis bedarbių skaičius, lyginant su 2001 m., sumažėjo 11 proc.Sumažėjo nedarbo lygis. Per 2002 metus nedarbo lygis sumažėjo 2 procentiniais punktais – nuo 12,9 proc. iki 10,9 procento (5 paveikslas). Aukščiausias nedarbas buvo įregistruotas vasario 1 d. – 13,1 procento. Per metus nedarbo lygis sumažėjo visose apskrityse, labiausiai – Šiaulių (3,3 procentinio punkto) ir Marijampolės (3,1 procentinio punkto) apskrityse. Nedarbas nuo1 iki 4 procentinių punktų mažėjo beveik visose šalies savivaldybėse, išskyrus Varėnos, Pasvalio ir Neringos savivaldybes, kur nedarbas nepakito. Rietavo savivaldybėje nedarbas išaugo 3,5 procentinio punkto. Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių dėka galimas nedarbo lygis buvo sumažintas 1,6 proc. punkto, o jaunimo – 3,3 proc. punkto, ilgalaikių bedarbių skaičius – 12,4 proc. punkto.Darbo pasiūlos ir paklausos suderinamumui svarbu atviras informavimas ir tiesioginis įdarbinimas. 2002 metais toliau buvo plėtojama ir tobulinama atviro informavimo ir tiesioginio paslaugų teikimo sistema. Teritorinių darbo biržų veikloje labiau akcentuota galimybė prieiti prie informacijos, o ne informacijos suteikimas klientui. 2002 m. įdarbinta daugiau negu per dvejų 1996-1997 metų laikotarpį. Nuolatiniam darbui įdarbinta 70 proc., kai tuo tarpu 2001 m. – 65 proc. Žemės ūkio įmonėms padėta susirasti 7,3 tūkst. darbuotojų, pramonės – 42,4 tūkst., statybos – 18,6 tūkst. ir paslaugų – 65,4 tūkst. darbuotojų.
Profesinis mokymas. Į profesinio mokymo programas įtraukta 23,4 tūkst. asmenų – penktadaliu daugiau palyginti su 2001 m. – daugiausia per visą veiklos laikotarpį. Profesinės kvalifikacijos suteiktos 16,4 tūkst. bedarbių. Programa buvo orientuota patenkinti darbdavių poreikį. Prekybos įmonėms parengta 3,9 tūkst., aprangos ir tekstilės – 3,4 tūkst., statybos – 3,2 tūkst. darbuotojų. Taip pat – sumažinti nekvalifikuotos darbo jėgos skaičių, 7,2 tūkst. bedarbių be profesinio mokymo suteikiant profesines kvalifikacijas. Kaimo bedarbių užimtumui didinti – 0,7 tūkst. suteiktos profesinės kompetencijos netradiciniams verslams plėtoti.Verslumo gebėjimų ugdymas. Daugiau kaip 3,7 tūkst. asmenų darbo biržų specialistai suteikė žinias kaip pradėti savo verslą, rengti verslo planus.Naujų aktyvinimo priemonių taikymas. Vykdomas ilgalaikių bedarbių aktyvinimas siekiant atnaujinti profesines žinias ir praktinius įgūdžius. Pirmą kartą ilgalaikių bedarbių aktyvinimui didinti pradėtos diegti Įgūdžių atnaujinimo priemonės, į kurias įtraukta 1,5 tūkst. bedarbių. Specializuotus psichologijos užsiėmimus pasitikėti savimi, prisitaikyti prie pokyčių lankė 1,1 tūkst. ilgalaikių bedarbių. Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimas. Reali pagalba steigti darbo vietas aukščiausio nedarbo teritorijose tapo vietinių užimtumo iniciatyvų projektai. Dvigubai 2002 m. išsiplėtė realizuojamų projektų ir įsteigtų darbo vietų skaičius. Įgyvendinti 36 projektai ir sukurtos 377 darbo vietos. Kas trečias projektas įgyvendinamas kaimo vietovėse, daugėja ekologinio pobūdžio projektų.Naujų informacinių technologijų diegimas. Perėjimui prie vieningos ieškančiųjų darbo ir darbo vietų duomenų bazės, pradėtos diegti naujos 14 teritorinių darbo biržų pažangesnės kompiuterinės technologijos. Sukurta šiuolaikinė darbo pasiūlos ir paklausos sistema, veikianti internetinių technologijų pagalba, sudarant sąlygas ieškantiesiems darbo aukštos kvalifikacijos asmenims tiesiogiai įsivesti savo duomenis į „Talentų banko“ duomenų bazę. Naujų technologijų pagalba vystoma ,,Valdymo informacinė sistema” ir didinamas ,,DBIRŽA-I” funkcionalumas. (6)
3.5.3. SUSIJUSIOS IR PALAIKANČIOS PRAMONĖS ŠAKOS.
Susijusios ir palaikančios pramonės šakos – tai tiekėjos, aprūpinančios viena kitą naujomis technologijomis, žaliavomis, komplektujančiais gaminiais, kitais materialiniais komponentais, paslaugomis, ir netgi informacija. Tokios susijusios pramonės šakos yra:
1. Energetika;2. Transportas.
Taigi šias šakas aptarsime plačiau.
1998 metai
Energetika. 1998 metais Lietuvoje buvo sunaudota 9,9 Mtne (milijonais tonų naftos ekvivalentu) energijos išteklių, iš kurių naftos produktai sudarė 38 proc., branduolinė energija – 36 proc., gamtinės dujos – 18 proc., kiti ištekliai (hidroenergija, anglys, durpės, malkos) – 8 procentai. Palyginus su 1997 metais bendrosios energijos sąnaudos padidėjo apie 8 proc. dėl elektros energijos eksporto ir naftos perdirbimo padidėjimo. Per šį laikotarpį pasikeitė energijos balanso struktūra: naftos produktų dalis padidėjo nuo 36 iki 38 proc., gamtinių dujų dalis sumažėjo nuo 21 iki 18 proc., anglių ir vietinių energijos išteklių dalis sumažėjo nuo 10 iki 8 procentų. 1998 metais daugiausia energijos išteklių sunaudojo elektros gamyba – 42 procentus. Šilumos (garų ir karšto vandens) gamybai sunaudota 19 proc., galutinėms kuro reikmėms – 27 proc. ir kitoms reikmėms (naftos perdirbimo savos reikmės, kuro nuostoliai, neenergetinės kuro reikmės) – 12 procentų.Galutinės energijos (kuro, šilumos, elektros) reikmės 1998 metais, palyginus su 1997 metais, sumažėjo apie 1 procentą. Galutinės energijos balanse namų ūkis sudarė 34 proc., transportas – 28 proc., pramonė – 23 proc., kitos ūkio šakos – 15 procentų.1998 metais šalyje perdirbta 6,36 mln.t naftos ir 0,51 kitos naftos žaliavos (iš viso – 6,87 mln.t) arba 22,4 proc. daugiau negu per 1997 metus. Pagamintų naftos produktų struktūroje benzinas sudarė 31 proc., dyzelinis kuras – 29 proc., mazutas – 22 procentus. Į užsienio šalis eksportuojama apie 45 proc. Lietuvoje pagamintų naftos produktų.1998 metais buvo pagaminta 17,63 TWh elektros energijos (Ignalinos AE – 77 proc., šiluminės elektrinės – 18 proc., hidroelektrinės – 5 proc.) arba apie 18,6 proc. daugiau negu 1997 metais. Pagrindinė šio padidėjimo priežastis yra elektros eksporto žymus padidėjimas (72,5 proc.). Galutinės elektros reikmės per šį laikotarpį padidėjo apie 1 procentą. Daugiausia galutinės elektros suvartojo pramonė (45 proc.) ir namų ūkis (26 proc.).Transportas. Ekonominė krizė Rusijoje turėjo tam tikrą neigiamą įtaką šalies transporto veiklai 1998 metais: Klaipėdos uoste perkrauta krovinių 6,9 proc. mažiau negu 1997 metais. Krovinių perkrovimas sumažėjo: naftos produktų 36,8 proc., grūdų – 70 proc., statybinių medžiagų – 22,2 proc., medienos – 19,5 proc., maisto produktų – 18,6 procento. Pirmą kartą per pastaruosius metus kelių transporto priemonių krova Klaipėdos uoste, palyginus su praeitais metais, sumažėjo 16,4 procento. Tai įvyko dėl irgi sumažėjusių Vakarų šalių (Vokietijos, Olandijos, Danijos ir t.t.) prekybos apimčių su Rusija. Sulėtėjo krovinių vežimo augimo tempai kelių ir geležinkelio transporte. Geležinkelių transporte krovinių vežimas padidėjo 1,3 proc., iš jų vidaus vežimai padidėjo 27,7 proc., tačiau tarptautiniai vežimai sumažėjo 3,5 procento. Tranzitiniai srautai kelių transporte per Lietuvą 1998 metais, lyginant su 1997 metais, išaugo 12,7 procento. Tačiau 1998 metais tranzito paslaugų apimtys sumažėjo 12,7 proc. (preliminariais duomenimis) geležinkeliuose, 11 proc. – Klaipėdos uoste. Nuolat auga lėktuvų, besinaudojančių Lietuvos oro erdve, skaičius, kuris 1998 metais pasiekė beveik 70 tūkst. skrydžių, iš jų du trečdaliai – tranzitas.Keleivių vežimai Lietuvos sausumos transportu ir toliau mažėjo dėl sparčiais tempais kylančio automobilizacijos lygio ir, tuo pačiu, augančio kelionių privačiais lengvaisiais automobiliais skaičiaus. Tačiau keleivių vežimo apimtys oro transporte išaugo 11,4 proc., upių transporte – 9,1 proc., atvykusių ir išvykusių keleivių skaičius Lietuvos oro uoste sudarė 527,1 tūkst.keleivių, t.y. 9,2 proc. daugiau negu per 1997 metus, Klaipėdos jūrų uoste – 76,1 tūkst.keleivių, t.y. 8,6 proc. daugiau negu per 1997 metus.
1999 metai
Energetika. 1999 metais energetikos įmonės dirbo nuostolingai. Įmonių ekonominę įtakojo tiek bendri visai Lietuvai (bendras ekonominis nuosmukis, susidaręs dėl finansinės krizės Rusijoje), tiek specifiniai faktoriai būdingi tik energetikos sektoriaus įmonėms bei daugelis neišspręstų problemų. 1999 metais, palyginus su 1998 metais, 2,3 karto sumažėjo elektros eksportas.Lietuvoje 1999 metais sunaudota 8,7 Mtne (milijonais tonų naftos ekvivalentu) energijos išteklių. Tai apie 11 proc. mažiau negu per 1998 metus. Energijos išteklių balanse per šį laikotarpį branduolinės energijos dalis sumažėjo nuo 36,0 proc. iki 29,5 proc. ir padidėjo naftos produktų dalis – nuo 38,3 proc. iki 40,6 proc. bei gamtinių dujų dalis – nuo 17,9 proc. iki 21,1 procento.Šalies vartotojų skolos: 1999 m. gruodžio 31 d. už elektros energiją sudarė 64,6 mln. litų; už gamtines dujas – 46.1 mln.litų; už naftos produktus – 115 mln.litų.Galutinės energijos (kuro, šilumos, elektros) reikmės per 1999 metus, palyginus su 1998 metais, sumažėjo apie 1,5 procento. Galutinės energijos balanse namų ūkis sudarė 33 proc., pramonė – 22 proc., transportas – 30 proc., žemės ūkis ir kiti vartotojai – 15 procentų.Per 1999 metus šalyje perdirbta 4,36 mln.t naftos ir 0,24 kitos naftos žaliavos (iš viso – 4,6 mln.t) arba 23 proc. mažiau negu per 1998 metus (AB “Mažeikių nafta” dėl žaliavos nepateikimo iš Rusijos prastovėjo 49 paras). Pagamintų naftos produktų struktūroje benzinas sudarė 31 proc., dyzelinis kuras – 30 proc., mazutas (prekinis ir savų reikmių) – 21 procentą. Į užsienio šalis eksportuojama apie 23 proc. Lietuvoje pagamintų naftos produktų.Per 1999 metus buvo pagaminta 13,54 TWh elektros energijos (Ignalinos AE – 73 proc., šiluminės elektrinės – 21 proc., hidroelektrinės – 6 proc.) arba 23 proc. mažiau negu 1998 metais. Pagrindinė šio sumažėjimo priežastis yra elektros eksporto sumažėjimas (56 proc.). Galutinės elektros reikmės per šį laikotarpį sumažėjo 3,3 procento. Daugiausia galutinės elektros suvartojo pramonė (40,4 proc.) ir namų ūkis (29 proc.).Transportas. Lietuvos transporto sektoriuje 1999 metais beveik visose vežimo rūšyse apimtys mažėjo, išskyrus: krovinių ir keleivių vežimą upių ir jūrų transportu, naftos produktų perkrovimą Klaipėdos uoste, atvykusių ir išvykusių keleivių skaičių Lietuvos oro uostose ir Klaipėdos uoste. Preliminariai 1999 metais pardavimai ir paslaugos sudarė 196,3 mln.litų arba, lyginant su 1998 metais, 5,5 proc. mažiau, bendrasis pelnas – 30,8 mln.litų arba 33 proc. mažiau, kitos veiklos pajamos 4,8 mln.litų arba 2,5 karto daugiau, nei 1998 metais, finansinės investicinės veiklos pajamos 2,3 mln.litų bei pagautė 2,7 mln.litų. Tokiu būdu bendrosios preliminarios pajamos sudarė 200,3 mln.litų arba 7,3 proc. mažiau, nei 1998 metais. Tokį bendrųjų pajamų sumažėjimą tiesiogiai įtakojo pagrindinė veikla, t.y. keleivių skaičiaus sumažėjimas, taip pat paslaugų kainų sumažėjimas.Kelių transportas. Bendros geležinkelių krovinių vežimo apimtys per 1999 metais sudaro virš 28 mln.t, tai yra 8,3 proc. mažiau, lyginant su 1998 metų vežimo apimtimis. Pasikeitė paslaugų struktūra: per 53 proc. srautų sudarė tranzitas (1998 metais – 44 proc.), eksporto-importo vežimai- 31 proc. (1998 metais – 36 proc.), likusi dalis – vidaus rinkos aptarnavimas. Tranzitiniai vežimai geležinkeliais per tą patį laikotarpį išaugo 9,7 proc. ir sudarė 15 mln.t, pagrindinės tranzito kryptys – į Klaipėdą (61,3 proc. bendro tranzito ) ir į Kaliningrado sritį (38,0 proc.). Tranzitiniai vežimai Lietuvos teritorija keliu transportu 1999 metais siekė 3,8 mln.t, tai 6,4 proc. daugiau negu 1998 metais. Eksporto ir importo vežimas palyginus su atitinkamu laikotarpiu išaugo: eksportas (4,0 mln.t) – 11,2 proc., o importas (3,7 mln.t) – 9,1 procento. Atliktų kelionių skaičius, lyginant su 1998 metais, sumažėjo 14,4 proc. (pagrindinė vežiojamų krovinių dalis buvo gabenama į Rusiją). Lietuvos vežėjų, vykdančių tarptautinius krovinių vežimus, skaičius sumažėjo 18,8 proc., eksploatuojamų transporto priemonių sumažėjo 4,5 proc. Tranzitinių krovinių vežimo apimčių didėjimui 1999 metų antroje pusėje teigiamos įtakos turėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės vykdoma tranzito liberalizavimo politika. Vandens transportas. 1999 metais Klaipėdos uoste perkrauta 14,97 mln.t .krovinių (0,3 proc. mažiau, negu 1998 metais). Tuo tarpu išaugo skystų krovinių (naftos produktų- beveik 2 kartus) perkrovimas, birių bei suverstinių krovinių – 22,9 proc. (pagrindiniai iš jų – cukrus, cementas, trąšos), tačiau bendrųjų krovinių perkrovimas sumažėjo 29,4 procento. Pagrindinės jo priežastys: metalo eksporto į JAV apribojimai, maisto produktų eksporto iš Vakarų į Rusiją sumažėjimas. 1999 metais jūrų transportu pervežta 4200 tūkst.tonų krovinių, tai 0,8 proc. daugiau, nei per 1998 metus. 1999 metais vidaus vandenų transportu buvo pervežta 796,7 tūkst.tonų krovinių – tai 40,5 proc. mažiau, nei 1998 metais. Keleivių buvo pervežta 1726,2 tūkst.keleivių, 10,4 proc. daugiau, nei 1998 metais. Oro transportas. Vyko konkurencinė kova su užsienio aviakompanijomis dėl išsilaikymo ir įsitvirtinimo Europos rinkoje, vykstant integracijos į Europos Sąjungą ir liberalizacijos procesams.1999 metais Lietuvos aviakompanijos pervežė 279 tūkst.keleivių, palyginus su 1998metais keleivių skaičius sumažėjo 7,6 procento. Pagrindiniai veiksniai, turėję neigiamos įtakos rodikliams buvo šalies ekonomikos nuosmukis ir su tuo susiję gyventojų perkamosios galios sumažėjimas, aštrėjanti konkurencija (užsienio aviakompanijos padidino skrydžių skaičių), tarifų mažėjimo bendros tendencijos, strateginės partnerystės sutarčių nebuvimas tranzitiniams srautams aptarnauti.
2000 metai
Energetika. Lietuvoje per 2000 metus pagaminta 11,43 TWh elektros energijos arba 15,5 proc. mažiau negu 1999 metais. Elektros gamybos struktūra, lyginant su 1999 metais beveik nepasikeitė. Elektros energijos gamybos mažėjimą šalyje lėmė 2,8 kartus, palyginus su 1999 metais, sumažėjęs eksportas į Baltarusiją. 2000 metais į Baltarusiją buvo eksportuota 716,6 GWh elektros energijos (1999 metais – 2019 GWh). Galutinės elektros reikmės per nagrinėjamąjį laikotarpį sumažėjo apie 5 proc. ir 2000 metais vienam šalies gyventojui teko apie 1700 kWh. Lietuvos vartotojams buvo realizuota 55 proc., eksportuota 30 proc. pagamintų naftos produktų. Likusią dalį (15 proc.) sudarė įmonės savosios reikmės (8 proc.), perdirbimo nuostoliai (2 proc.) ir įmonės likutis (5 proc.). Naftos produktai buvo eksportuojami į Lenkiją, Latviją, Estiją bei kai kurias NVS ir Vakarų Europos šalis.Lietuvos vartotojai 2000 metais sunaudojo 2582 mln.kub.m gamtinių dujų arba apie 13 proc. daugiau negu 1999 metais. Daugiausia dujų šalyje sunaudota šilumai gaminti (43-45 proc.) ir trąšoms gamintis (27-29 proc.).Lietuvoje 2000 metais sunaudota apie 7,5 Mtne (milijonais tonų naftos ekvivalentu) energijos išteklių arba 7 proc. mažiau negu 1999 metais.Šiame energijos balanse 2000 metais, palyginus su 1999 metais, santykiniu ir absoliutiniu dydžiu padidėjo gamtinių dujų ir sumažėjo naftos produktų ištekliai. Pagrindinė šių pokyčių priežastis – ženklus naftos ir naftos produktų kainų padidėjimas. Vidutinė importuojamos naftos kaina per metus padidėjo nuo 420 iki 775 litų už toną arba apie 1,8 karto. Dujų kaina per šį laikotarpį praktiškai išliko nepasikeitusi. Bendrovėje “Mažeikių nafta” perkamos naftos kaina 1999 metais įvairiais mėnesiais svyravo nuo 225 iki 690 litų už toną, tai 2000 metais – nuo 600 iki 910 litų už toną.Dėl sumažėjusio elektros eksporto branduolinės energijos ištekliai balanse per metus sumažėjo apie 0,4 Mtne arba apie 15 procentų. Taip pat apie 30 proc. per nagrinėjamąjį laikotarpį sumažėjo balanse ir anglių ištekliai.Išlaidinėje energijos balanso dalyje daugiausia per metus mažėjo energijos sąnaudos elektrai gaminti (15 proc.) ir šilumai gaminti (8 proc.).Galutinės energijos (kuro, šilumos, elektros) reikmės 2000 metais, palyginus su 1999 metais, sumažėjo apie 3,5 procento. Daugiausia sumažėjo šilumos (7 proc.) ir elektros (3,5 proc.) reikmės. Šalies ūkyje didžiausi galutinės energijos vartotojai buvo namų ūkis (34 proc.) ir transportas (28 proc.).
Transportas. Per 2000 metus, lyginant su 1999 metais, krovinių vežimo apimtys išaugo visose transporto šakose. Keleivių vežimas 2000 metais geležinkelių, kelių bei upių transportu sumažėjo. Krovinių perkrovimas Klaipėdos uoste per 2000 metus išaugo 29,6 proc., o iš viso įskaitant Būtingės terminalą – 46,1 procento. Naftos produktų perkrovimo apimtys, lyginant su praėjusiais metais padidėjo 86,7 procento. Transporto priemonių perkrovimas Klaipėdos uoste padidėjo 18,6 proc. Padidėjo keleivių srautai (+33,7 proc.). Sumažėjo perkrautų vagonų kiekis – 84,54 procento.Vandenų transportas. Per 2000 metus jūrų transportu vežta 4515 tūkst.t krovinių, tai 5,5 proc. daugiau nei per 1999 metus. 2000 metais vežta 64,2 tūkst. keleivių, 26,4 proc. daugiau nei per 1999 metus. 2000 metais vidaus vandenų transportu buvo vežama 852,4 tūkst.t krovinių – tai 7 proc. daugiau nei per 1999 metus. Keleivių buvo vežta 1275,1 tūkst., 26,1 proc. mažiau nei per 1999 metus. Geležinkelių transportas. Geležinkelių krovinių vežimas per 2000 metus, palyginus su 1999 metais, išaugo 8,3 proc., o apyvarta – 13,6 procento. Atitinkamai 8,2 proc. ir 6 proc. sumažėjo importuojamų ir eksportuojamų krovinių vežimų mastai. Vietinių vežimų mastai beveik nepakito (padidėjo 1,5 proc.). 2000 metais didžiausią dalį krovinių struktūroje sudarė nafta ir naftos produktai (32,4 proc.) bei juodieji metalai ir metalo laužas (17,2 proc.). Jų vežimo mastai per metus padidėjo atitinkamai 14,1 proc. ir 31,1 procento. Cheminės ir mineralinės trąšos sudarė 14,9 proc. visų krovinių, tačiau jų vežimo apimtys sumažėjo 2 procentais. Taip pat 2000 metais padidėjo grūdų ir miltų bei medienos vežimų apimtys, o sumažėjo anglies ir kokso, statybinių ir kitų krovinių vežimai. Krovinių vežimo pajamos 2000 metais išaugo 9 procentais.Keleivių vežimo mastai analizuojamu laikotarpiu mažėjo. Per 2000 metus keleivių buvo vežta 8,8 mln. žmonių, tai 23,3 proc. mažiau nei per 1999 metus. Sumažėjo keleivių, važiavusių tiek vietiniais (26,6 proc.), tiek tarptautiniais maršrutais (1,2 proc.), o keleivių vežimo apyvarta sudarė 611,2 mln. keleivio kilometrų ir sumažėjo 18 procentų. Pajamų už keleivių vežimą buvo gauta 15,3 proc. mažiau nei 1999 metais.Kelių transportas. Per 2000 metus Lietuvos vežėjai sunaudojo 338,6 tūkst. kelionės leidimų tarptautiniam krovinių vežimui arba 8,9 proc. daugiau nei per 1999 metus. Tranzitiniai vežimai kelių transportu per Lietuvos teritoriją 2000 metais, palyginus su 1999 metais, išaugo 15,7 procento. Eksporto ir importo vežimas, palyginus su atitinkamu laikotarpiu, išaugo: eksportas – 22,7 proc., o importas – 19,2 procento. Keleivių vežimo apimtys kelių transportu (viešojo naudojimo autobusais ir miesto elektriniu transportu) nuolat mažėjo, 2000 metais keleivių vežimas sumažėjo 18,7 procento. Oro transportas. Bendras visų oro uostų veiklos pokyčiai per 2000 metus, lyginant su 1999 metais, buvo tokie: skrydžių skaičius sumažėjo 9,5 proc., aptarnautų keleivių skaičius išaugo 7 proc., aptarnautų krovinių ir pašto kiekis išaugo 24 proc., visi oro uostai dirbo pelningai, išskyrus Šiaulių oro uostą. 2000 metais buvo įvykdyta 10938 skrydžiai, tai yra 6,3 proc. mažiau, negu 1999 metais: vežta 341,9 tūkst. keleivių, t.y 15,7 proc. daugiau negu 1999 metais, vežta 3252,6 t krovinių ir pašto, t.y. 28 proc. daugiau negu 1999 metais.
2001 metai
Energetika. Lietuvoje per 2001 metus pagaminta 14,73 TWh elektros energijos arba 28,9 proc. daugiau negu 2000 metais. Elektros energijos gamybos padidėjimą šalyje lėmė beveik tris kartus palyginus su 2000 metais išaugęs elektros energijos eksportas. Šalies vartotojams 2001 metais parduota 7,16 TWh elektros energijos (2000 metais – 6,18 TWh).
Galutinės elektros reikmės per nagrinėjamą laikotarpį padidėjo 3 proc. ir 2001 metais vienam šalies gyventojui teko apie 1830 kWh. 2001 m. AB „Mažeikių nafta“ perdirbo 6813,6 tūkst. t. žaliavos (2000 m. – 4912 tūkst.t), iš jų 6543,7 tūkst. t. žalios naftos; 2001 m. preliminariais duomenimis naftos produktų suvartojimas Lietuvoje sudarė 95% 2000 m suvartojimo lygio. (2000 m. suvartojimas – 2234 tūkst.)Vietinės naftos gavyba 2001 metais siekė 470 tūkst. t, kas sudaro apie 22% nuo vidaus naftos produktų suvartojimo. Palyginus su 2000 m. gavyba padidėjo 48 %. Lietuvos vartotojams 2001 metais patiekta 2,681 mlrd. m3 gamtinių dujų, t.y 3,8% daugiau nei 2000 m. Transportas. Lietuvos transporto sektoriuje 2001 metais beveik visose vežimo rūšyse pastebimas mažėjimas. Nemažėjo tik krovinių vidaus ir eksporto vežimai geležinkelio transportu, kelių transporto tranzitas per Lietuvos teritoriją, keleivių ir krovinių vežimai oro transportu, atvykusių ir išvykusių keleivių skaičius oro uostuose bei kai kurių krovinių, konteinerių ir ro-ro priemonių pakrovimas ir iškrovimas Klaipėdos uoste.Krovinių perkrovimas Klaipėdos uoste. 2001 m. Klaipėdos uoste krauta 17297,6 tūkst. t krovinių – tai 10,1% mažiau kaip 2000 m., bet 15,6% daugiau negu 1999 m. Auga naftos produktų krovimas Būtingės terminale. Lyginant su praėjusiais metais jų apimtis padidėjo 45,6%. Nuo š.m. balandžio mėn. į krovos apimtį įtraukti bendros Danijos ir Olandijos įmonės ,,Aarsleff Ballast JV“ krauti kroviniai (daugiausiai – statybinės medžiagos), o nuo 2001 m. rugsėjo mėn. – ,,Malkų įlankos terminalas“ (krauna medieną).Viso Lietuvos uostai per 2001 m. krovė 22358,8 tūkst. t krovinių, atsilikimas nuo rekordinio 2000 metų lygio sudaro 2,5 %. Pasiekti geresnių rezultatų negu 2000 metais sutrukdė avarija Būtingės terminale.Vandens transportas. 2001 m. (pagal išankstinius duomenis) jūrų transportu buvo vežta 4706 tūkst. t krovinių – tai 4,2% daugiau negu 2000 m. 2001m. buvo vežta 68,8 tūkst. keleivių, 7,2% daugiau nei 2000 m. 2001 m. vidaus vandenų transportu vežta 543,3 tūkst. t krovinių, tai 36,3% mažiau nei 2000 m. Keleivių vežta 1318,9 tūkst. ir tai 1,5% daugiau negu 2000 m. Kelių transportas. 2001m. Lietuvos vežėjai sunaudojo 400 tūkst. kelionės leidimų tarptautiniam krovinių vežimui arba 18% daugiau, nei 2000 m. Vežėjai, atsižvelgdami į ES kelių transporto techninius reikalavimus, vis daugiau eksploatuoja ekologiškai „švarių“ automobilių. Tranzitiniai vežimai kelių transportu per Lietuvos teritoriją 2001 m., palyginus su 2000 m., išaugo 6,8%. Eksporto ir importo vežimas, palyginus su atitinkamu laikotarpiu, išaugo: eksportas – 17,9 %, o importas – 14,4%. Keleivių vežimo apimtys kelių transportu (viešojo naudojimo autobusais ir miesto elektriniu transportu) nuolat mažėjo, 2001 m. (pagal išankstinius duomenis) keleivių vežimas sumažėjo 7,1%.Geležinkelių transportu krovinių vežimas 2001 m. palyginus su 2000 m. sumažėjo 5,0%, o apyvarta – 13,2%. Didžiausią vežimų dalį (51,9 %) sudarė tranzitiniai kroviniai, kurių vežta 15,8% mažiau nei pernai. Vietiniai krovinių vežimai analizuojamu laikotarpiu išaugo nuo 1,7 mln.t iki 6,3 mln.t arba 35,9% ir bendroje vežimų struktūroje sudarė 21,7%. Importuojamų bei eksportuojamų krovinių vežimo apimtys 2001 m. atitinkamai sudarė 3,4 mln.t (sumažėjo 13,9%) ir 4,3 mln.t (išaugo 4,2%).2001 m. didžiausią dalį krovinių struktūroje sudarė nafta ir naftos produktai (37,9%), juodieji metalai ir metalo laužas (10,8 %). Jų vežimo mastai 2001 m. atitinkamai padidėjo 9,6% ir sumažėjo 38,7%. Cheminės ir mineralinės trąšos sudarė 15,4% visų krovinių, tačiau jų vežimo apimtys sumažėjo 3,5%, taip pat 2001 m. kur kas sumažėjo grūdų vežimo apimtys (29,5%), o išaugo anglies ir kokso (14,8%), cukraus (23,7 %) vežimai. 2001 m. krovinių vežimo pajamos 5% mažesnės nei pernai.Keleivių vežimo mastai toliau mažėjo. Geležinkelių transportu 2001 m. naudojosi 7,7 mln. keleivių, tai 1,13 mln. keleivių arba 12,8% mažiau nei 2000 m. Vietiniais maršrutais vežta 6,3 mln. keleivių arba 81,7% visų geležinkeliais vežtų keleivių kiekio. Šie vežimai palyginti su 2000 m. sumažėjo 1,1 mln. keleivių arba 15,1%. Didelės įtakos keleivių skaičiaus mažėjimui turėjo keleivinių traukinių eismo pertvarkymai bei didelė kelių transporto konkurencija. Oro transportas. Bendras Palangos, Kauno ir Vilniaus oro uostų ūkinis-ekonominis pokytis 2001m., lyginant su 2000 m., buvo toks: skrydžių skaičius padidėjo 1,8%; aptarnautų keleivių skaičius padidėjo 11%; gabentų krovinių ir pašto kiekis padidėjo 13,6%; Vilniaus Kauno ir Palangos oro uostai 2001 m. dirbo pelningai.2002 metai
Energetika. 2001 m. užbaigta Lietuvos elektros energetikos ūkio reforma. Nuo 2002 m. sausio 1 d. pradėjo veikti naujai įsteigtos akcinės bendrovės Lietuvos elektrinė, Mažeikių elektrinė, „Rytų skirstomieji tinklai“, „Vakarų skirstomieji tinklai“ ir veiklą tęsia akcinė bendrovė „Lietuvos energija“. Visos šios bendrovės sėkmingai veikia ir 2002 m. baigė pelningai. Lietuvoje per 2002 metus pagaminta 17,7 TWh elektros energijos (Ignalinos AE – 79,7 proc., šiluminės elektrinės 15,8 proc, hidroelektrinės ir hidroakumuliacinė elektrinė 4,5 proc.) arba 20 proc. daugiau negu per 2001 metus. Tokį elektros energijos gamybos padidėjimą sąlygojo išaugęs elektros eksportas. 2002m. Vartotojų sąnaudos per šį laikotarpį padidėjo 11 proc., daugiausia elektros energijos suvartojo pramonė 35 proc. ir namų ūkis 25 pro.Per 2002 m. AB „Mažeikių nafta“ perdirbo 6,59 mln. tonų žaliavos, iš jos 6,45 mln.tonų žalios naftos. Vietinės naftos gavyba 2002 m. sudarė 434 tūkst.t. Palyginus su 2001 m. (471 tūkst.t) gavyba sumažėjo 7,8%.2002 metais dujų įmonės į Lietuvą patiekė 2,711 mlrd. m3 gamtinių dujų, (1,1% daugiau nei 2001 m – 2,68 mlrd. m3). Lietuvos vartotojai suvartojo 2,68 mlrd. m3 gamtinių dujų (2001 m. – 2,64 mln. . m3).
Transportas. Pastaraisiais metais Lietuvos transporto sektoriuje sukuriama bendrosios pridėtinės vertės dalis didėja ir 2002 metais sudarė 9 procentus. Šiame sektoriuje dirba 5 proc. visų Lietuvos dirbančiųjų. Taigi santykinai mažesnis dirbančiųjų skaičius sukuria didesnį BVP. Lietuvos transporto sektoriuje per 2002 metais padidėjo beveik visų krovinių vežimo, išskyrus upių ir kelių transportą, apimtys. Keleivių vežimai geležinkelių ir jūrų transportu per analizuojamą laikotarpį sumažėjo.Per 2002 metais Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste krauta 19,7 mln.t krovinių – tai 14,2 proc. daugiau nei per 2001 metus ir 2,6 proc. daugiau nei per 2000 metus. Tai yra didžiausias krovos rezultatas per pastaruosius 12 metų. 2002 metais jame be naftos produktų, perkrauta 13,1 mln.t krovinių, t.y. 0,9 mln.t arba 7,4 proc. daugiau negu 2001 metais. Naftos produktų 2002 metais perkrauta 6,68 mln.t, t.y. 1,6 mln.t arba 30 proc., daugiau negu 2001 metais. Naftos produktų krovos padidėjimas buvo viena pagrindinių bendros Klaipėdos uosto krovos augimo priežasčių. Kitų pagrindinių Klaipėdos valstybinio jūrų uosto krovinių – trąšų ir ro–ro krovinių – srautai iš esmės nepakito. Būtingės terminale per 2002 metus perkrauta 6,07 mln.t naftos, tai 20 proc. daugiau nei praeitais metais. Iš viso per 2002 metus Lietuvos uostai perkrovė 25,8 mln.t krovinių – tai 15,5 proc. daugiau nei praeitais metais. Per 2002 metus jūrų transportu buvo vežta 4,9 mln.t krovinių, tai 4,1 proc. daugiau nei per 2001 metus; buvo vežta 59 tūkst. keleivių – 14,2 proc. mažiau nei per 2001 metus. Per 2002 m. vidaus vandenų transportu vežta 515 tūkst.t krovinių, tai 5,2 % mažiau nei per 2001 m.; keleivių vežta 2,9 mln. ir tai 2,2 kartus daugiau nei per 2001 m. Didžiausią dalį krovinių bei keleivių vežimo vidaus vandenų transportu sudaro keltais į Neringą keliami kroviniai bei keleiviai. Kelių transportas. Tranzitiniai vežimai kelių transportu per Lietuvos teritoriją 2002 metais, palyginti su praėjusiais metais, išaugo 19,8 proc. Eksporto vežimas, palyginti su praėjusiais metais, išaugo 12,3 proc., o importos – 25,2 procento. Per 2002 metus kelių transportu pagal preliminarius duomenis bus vežta 42,3 mln.t krovinių – tai 6,2 proc. mažiau nei per 2001 metus. Vidaus vežimai sudaro 85 proc. visų vežimų kelių transportu, kurių apimtis sumažėjo 10 proc., tarptautiniai vežimai kelių transportu išaugo 22 procentais.Keleivių vežimo apimtys miesto elektriniu transportu, palyginti su 2001 metais, išaugo 0,8 procento. 2002 metais, palyginti su 2001 metais, pirmą kartą per pastaruosius metus pastebimas, 0,9 proc. augimas keleivių vežimo viešojo naudojimo autobusais.Geležinkelių krovinių vežimas per 2002 metais, palyginti su 2001 metais, išaugo 25,6 proc., o apyvarta – 26,2 procento. Tranzitinių krovinių vežimai išaugo net 37,3 proc. ir sudarė 56,7 proc. visų geležinkeliais vežtų krovinių srauto. Atitinkamai 43,6 proc. išaugo importuojamų ir 4,8 proc. eksportuojamų krovinių vežimai. Išaugo vietinių vežimų mastai – 2,2 procento.Per 2002 metus didžiausią dalį krovinių struktūroje sudarė nafta ir naftos produktai (42,1 proc.), cheminės ir mineralinės trąšos (14,3 proc.) bei juodieji metalai ir metalų laužas (10,6 proc.). Jų vežimo mastai per 2002 metus išaugo atitinkamai 39,5 proc., 16,9 proc. ir 23,5 procento. Gerokai daugiau vežta ir statybinių krovinių (28,9 proc.) bei chemijos produkcijos (43,4 proc.). Analizuojamu laikotarpiu krovinių vežimo pajamos, palyginti su 2001 metais, padidėjo 27,8 procento. Per 2002 metus vežta 7,2 mln. keleivių, t.y. 6,7 proc. mažiau nei pernai. Vietinio susisiekimo maršrutais vežta 5,8 mln. keleivių, tai 8,1 proc. mažiau nei per 2001 metus, tarptautinio susisiekimo maršrutais – 1,4 mln., tiek pat kiek pernai. Didelės įtakos tam, kad vietiniais maršrutais vežamų keleivių mažėja, turi susilpnėjusi gyventojų perkamoji galia, taip pat automobilių transporto konkurencija. Oro transportas. Bendras Palangos, Kauno ir Vilniaus oro uostų ūkinis-ekonominis pokytis per 2002 m., palyginti su 2001 m. tuo pačiu laikotarpiu, buvo toks: skrydžių skaičius sumažėjo 5,6 proc.; aptarnautų keleivių skaičius padidėjo 7,8 proc.; gabentų krovinių ir pašto kiekis sumažėjo 6,1 procento.Palyginti su 2001 metais, gabentų krovinių ir pašto apimtys per ataskaitinį laikotarpį sumažėjo visuose oro uostuose. Krovinių srauto sumažėjimą lėmė Baltarusijoje ir Rusijoje taikomi apribojimai antžeminiu transportu iš Lietuvos vežamiems tranzitiniams kroviniams. Lietuvos aviakompanijos per 2002 metus vežė 3,35 tūkst. t krovinių ir pašto 1,5 proc. daugiau nei per 2001 metais, o keleivių buvo vežta 376,3 tūkst. – tai 3,6 proc. daugiau negu 2001 metais. (6)
3.5.4. ŠAKOS STRATEGIJA, STRUKTŪRA IR KONKURENCIJA
Tiesioginių užsienio investicijų pritraukimas į šalies ekonomiką – ilgalaikis procesas, ir tik šalyje, įgijusioje tarptautinėje investicijų rinkoje palankios užsienio kapitalui valstybės reputaciją, jis tampa stabiliai augančiu. Valstybė, matydama būsimą naudą iš pritrauktų TUI, turi pati investuoti (skirti lėšų) į investicijų pritraukimą. Valstybė, siekdama pritraukti užsienio ir vietos privačias investicijas, turėtų orientuotis pirmiausia į valstybės investavimą – įskaitant ir būsimąjį kofinansavimą panaudojant ES struktūrinius fondus bei objektų (sklypų, pastatų) infrastruktūros parengimą privačioms investicijoms. 2002 m. Lietuva tęsė teisinės bazės tobulinimo procesą, atsižvelgdama į Europos komisijos rekomendacijas Laisvo kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimo, pramonės politikos ir kituose investicinio klimato gerinimo prielaidas sudarančiuose sektoriuose. Pastangos gerinti šalies investicinį klimatą buvo pripažintos 2000 metais Viena iš pagrindinių kliūčių užsienio investuotojams išlieka draudimas užsieniečiams ir juridiniams asmenims įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypus yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsniu, ne žemės ūkio paskirties žemės sklypų įsigijimą riboje leidimų sistema.2000 metais, kaip ir 1999 metais, didžioji tiesioginių užsienio investicijų dalis į Lietuvą atėjo privatizuojant atskirus objektus, tuo tarpu, investavimo į “plyną lauką” lygis išliko gana žemas. Dėl šios priežasties yra ypatingai svarbu išsaugoti patrauklumą tiesioginėms užsienio investicijoms “beveik baigtos” privatizacijos kontekste bei sudaryti patrauklias sąlygas “plyno lauko” investicijų augimui.Tolesnis biurokratinių verslo suvaržymų mažinimo priemonių, numatytų Pasaulio banko FIAS studijoje ir “Saulėtekio” komisijų paruoštuose priemonių planuose, įgyvendinimas turės lemiamos įtakos Lietuvos ūkio plėtrai ir sudarys teigiamas prielaidas palankiai ūkio ekonominei ir socialinei būklei.Taip pat rekia skatinti užimtumo rėmimą ir didinimą. Užimtumo problemų sprendimas glūdi ekonominėje sferoje, pirmiausia naujų darbo vietų steigime ir jų išlaikyme. Todėl gyventojų užimtumo politika turi būti traktuojama kaip šalies ekonominės politikos dalis, užimtumo problema sprendžiama kompleksiškai, sutelkiant įvairių valstybės institucijų pastangas šiems uždaviniams spręsti. 2000-2002 metams rengiamas Užimtumo didinimo veiksmų planas. Tai bus Lietuvos Respublikos Vyriausybės programinis dokumentas, apibrėžiantis valstybės užimtumo ir darbo rinkos politikos strategiją, jos prioritetinius tikslus bei veiksmus (priemones), kurių Vyriausybė ir kitos valstybinės institucijos numato imtis užimtumui didinti bei integruojantis į ES vieningą rinką. Nacionalinio užimtumo didinimo plano numatytos veiksmų kryptys iš esmės atitinka pagrindines ES užimtumo strategijos kryptis. Tai: • verslininkystės skatinimas; • užimtumo rėmimas; • prisitaikymas prie struktūrinių pokyčių; • lygių galimybių darbo rinkoje didinimas; • politikos integravimas – atsižvelgiant į mūsų šalies užimtumo ir darbo rinkos vystymosi ypatumus, išskirta papildoma kryptis.
Reikalingi tam tikri pokyšiai ir kai kuriose apdirbamosios pramonės šakose. Visų pirma naftos sektoriuje laukia dideli darbai rengiantis narystei ES. Tai ir aplinkosauginių reikalavimų įgyvendinimas energetikos sektoriuje, naftos produktų kokybės gerinimas pagal ES standartus ir direktyvų nuostatas. Šiems tikslams pasiekti svarbiausi darbai yra: atlikti AB „Mažeikių nafta“ naftos perdirbimo gamyklos modernizaciją, naftos produktų terminalų ir degalinių rekonstrukciją, kurą deginančioms įmonėms įgyvendinti priemones, užtikrinančias teršalų emisijos normų vykdymą. Taigi toliau tobulinama energetikos sektoriaus teisinė bazė.Pokyčiai, reikalingi ir transporto šakoje. Kelių priežiūros ir remonto darbuose kasmet diegiamos naujos technologijos. Ankstesniais metais įrengtose kelių dangose dėl padidėjusio krovininių sunkiasvorių automobilių srauto formuojasi proveržos. Proveržoms šalinti pradėta taikyti nauja technologija: nestabilūs asfaltbetonio sluoksniai nufrezuojami ir užklojami armuotos celiuliozės pluoštu bei specialios paskirties skaldos mastikos asfaltbetonio mišiniu. Šie mišiniai naudojami stiprinant Vilniaus-Kauno-Klaipėdos automagistralės dangas. Išspræsta ir plyšių atsikartojimo problema, paklojus naują dangą automagistralėje. Tam tikslui buvo panaudota amerikiečių technologija, pagal kurią, prieš klojant naują sluoksnį, buvo įrengiama membrana iš geotekstilės.Trumpai aptarsime nagrinėjamų metų bendrąjį vidaus produktą, jo kitimą bei priežastis, susijusias su jo kitimu, taip pat vykdytas pramonės plėtojimo programas, valstybės finansavimą, tiesiogines užsienio ivesticijas.
1998 metai
1998 metų BVP, lyginant su 1997 metais, padidėjo 4,4 proc. ir veikusiomis kainomis sudarė 42740 mln.litų. 1998m. Pagal perkamosios galios paritetą perskaičiuoto BVP vienam gyventojui Lietuvoje siekė tik 31 proc. ES šalių vidurkio, tačiau jo augimas, palyginti su 1995 metais, spartesnis nei kitose Europos šalyse. Lietuvoje BVP vienam gyventojui 1995-1998 metais padidėjo net 29 proc., t.y. gerokai daugiau nei kurioje nors kitoje ES, Centrinės ar Rytų Europos šalyje. Didžiausias augimas buvo statybos veikloje, kurios apimtis išaugo 21,9 proc., nekilnojamojo turto, nuomos bei kita verslo veikloje – 15 proc., prekyboje – 14,5 procento.Lietuvos pramonės konkurencingumo didinime pastebimi teigiami pokyčiai. Tai parodo didėjančios produkcijos, parduodamos užsienio rinkose, apimtys. Jei 1995 metais užsienyje parduotos produkcijos dalis visoje parduotoje produkcijoje sudarė 42,5 proc., tai 1996 metais – 49,4 proc., 1997 metais – 51,8 proc., 1998 metais – 54,6 procento.
1999 metai
Statistikos departamento duomenimis BVP 1999 metais sudarė 42597 mln.litų, skaičiuojant vidutiniškai vienam gyventojui jo sukurta 11514 litai. Palyginti su 1998 metais, BVP sumažėjo 4,1 procento. BVP smukimą lėmė sumažėjimas daugelyje veiklų: elektros, dujų ir vandens tiekimas (-16,7 proc.), statyba (-11,2 proc.), žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė (-8,9 proc.), apdirbamoji pramonė (-6,7 proc.), sveikata ir socialinis aprūpinimas (-5,9 proc.) bei kai kurios kitos veiklos, todėl pridėtinės vertės padidėjimas transporte, sandėliavime ir ryšiuose (7,9 proc.), finansiniame tarpininkavime (6 proc.), nekilnojamo turto, nuomos veiklose ir kituose versluose (3,4 proc.), kitoje komunalinėjeir aptarnavimo veikloje (2,2 proc.) bei viešbučių ir restoranų veikloje (1,5 proc.) neturėjo žymesnės įtakos į BVP pokyčius. Visa tai turėjo įtakos BVP struktūros pasikeitimui.
2000 metai
Statistikos departamento duomenimis 2000 metais sukurtas BVP siekė 44930 mln.litų. Palyginti su 1999 metais, BVP padidėjo 3,3 proc., tačiau nepasiekė 1998 metų lygio (minus 1,8 proc.). Daugiausia pridėtinės vertės sukuria trys veiklos rūšys: apdirbamoji pramonė – 21,0 proc., prekyba -15,1 proc. bei transportas ir sandėliavimas – 12,1 procento..Gamybos sferoje įvykę pokyčiai atsispindi ir BVP struktūroje išlaidų metodu. Prekių ir paslaugų eksporto apimčių mažėjimas, prasidėjęs 1998 metais, tęsėsi visus 1999 metus. Jų dalis BVP sumažėjo nuo 47,2 proc. 1998 metais iki 39,9 proc. 1999 metais. Per 2000 metus eksporto dalis padidėjo iki 45,5 procento. Neefektyvi ūkio subjektų veikla, t.y. mažas įmonių pelningumas (pelno prieš apmokestinimą santykis su pajamomis iš pardavimų ir paslaugų) sumažino galimybes investuoti. Įmonių pelningumas 1999 metų I ketvirtyje sudarė 6,9 proc., 1999 metų II ketvirtyje – 9,2 proc., 1999 metų III ketvirtyje – 2,7 proc. ir 1999 metų IV ketvirtyje – 1,5 proc., atitinkamais 2000 metų laikotarpiais – 1,5 proc., 2,3 proc., 2,8 proc. ir nuostolingumas 2,0 procento. Jei 1999 metų I, II, III ir IV ketvirtį bendrųjų vidaus investicijų dalis BVP struktūroje sudarė atitinkamai 14,7 proc., 23,8 proc., 26,2 proc. ir 24,6 proc., tai 2000 metų tuo pačiu laikotarpiu atitinkamai – 16,8 proc., 21,8 proc., 22,9 proc. ir 20 procento.
Pramonės veiklos 2000 metais sąlygas įtakojo įgyvendinamos programos pramonės sektoriuje. Tarp svarbiausių, pramonės plėtrą skatinančių ekonominių programų buvo Pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politiką ir jos įgyvendinimo strategija, Eksporto plėtros ir skatinimo strategija, Nacionalinė kokybės programa, Inovacijų versle programa, Pavojingų atliekų tvarkymo programa ir kt. Įgyvendinant šių strateginių dokumentų nuostatas buvo siekiama didinti Lietuvoje gaminamos produkcijos ir teikiamų paslaugų konkurencingumą bei eksportą, skatinti pažangių technologijų plėtrą ir inovacijų diegimą, gerinti gaminamos produkcijos ir teikiamų paslaugų kokybę bei užtikrinti subalansuotą pramonės sektoriaus vystymąsi. Užtikrinant minėtų tikslų įgyvendinimą, 2000 m. buvo iš dalies finansuojamas: eksportuotojų dalyvavimas parodose, kokybės sistemų diegimas, gaminių sertifikavimas, atitikties infrastruktūros plėtra, informacinių leidinių išleidimas, konferencijų ir seminarų organizavimas, įvairių verslo (inovacijų, informacinių ir kt.) centrų steigimas ir veiklos palaikymas, pramonės veiklą skatinančių teisinių ir kt. dokumentų parengimas, pavojingų atliekų aikštelių statyba ir kt. Šių priemonių įgyvendinimui iš valstybės biudžeto buvo skirta 19 mln.Lt. Tačiau didžiąja dalimi buvo panaudotos privataus kapitalo ir kt. lėšos.2001 metai
Tai Lietuvos ekonomikos pakilimo metai. Statistikos departamento vertinimu per 2001 metus šalyje buvo sukurta 47,8 mlrd.litų bendrojo vidaus produkto. Palyginti su 2000 metais, BVP realiai išaugo 5,7 proc. (2000 metais BVP augo 3,9 proc.). Toks BVP augimas pranoko visas analitikų prognozes (Finansų ministerija prognozavo, kad BVP 2001 metais augs 4,8 proc., Vilniaus bankas – iki 5 proc., Tarptautinis valiutos fondas – 4 proc.). BVP augimą lėmė pramonės, statybos bei prekybos ekonominiai rodikliai.Kaip ir ankstesniais metais, šalies pramonėje vyravo žemų technologijų pramonė (76,1 proc.).Tokių šakų, kaip medienos gaminių, baldų pramonės, naftos produktų perdirbimo spartesnė plėtra, palyginus su kitomis šakomis, sąlygojo žemų technologijų pramonės dalies padidėjimą (14 lentelė). Pramonės sektorių grupavimas pagal technologijų lygį, darbo jėgos kvalifikaciją atliktas naudojant WIFO (Osterreichisches Institut fur Wirtschaftsforschung) instituto metodiką, pateiktą leidinyje “European Commission. The Competitiveness of European Industry. 1999 Report. Luxembourg: Office for Official Publications of the European Communities, 1999.).Aukštų technologijų pramonės, kuriai priskirtinos vaistų, radijo, televizijos, ryšių įrengimų bei aparatūros ir kt. gamyba, parduotos produkcijos apimtys, palyginus su 2000 m. didėjo, tačiau lėtesniais tempais, negu pasiekti vidutiniai apdirbamojoje pramonėje. Dėl šios priežasties aukštų technologijų pramonės dalis santykinai nežymiai sumažėjo.Nors ir padidėjo žemų technologijų pramonės lyginamasis svoris, tačiau pastebimi teigiami poslinkiai mažinant žemos kvalifikacijos darbo jėgos panaudojimą (15 lentelė).Teigiamai reikėtų vertinti žemesnės, nei aukštos kvalifikacijos darbo jėgos pramonės dalies padidėjimą. Šiame sektoriuje,kuriam priskirtina celiuliozės, popieriaus, leidybos, elektros įrengimų, radijo, televizijos, ryšių įrengimų, tiksliųjų įrankių ir kt. gamyba, sukuriama beveik 40 proc. visos apdirbamosios pramonės produkcijos. Tai didžiausio produktyvumo sektorius. Teigiamą įtaką pramonės plėtros tendencijų kitimui daro investicijos, ypač tiesioginės užsienio investicijos.Statistikos departamento duomenimis, 2001 m. spalio mėn. 1 d. tiesioginės užsienio investicijos į Lietuvos ūkį sudarė 10413 mln. Lt. Daugiausia investuota į apdirbamąją pramonę – 2796 mln. Lt arba 26,8 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų. Į išgaunamąją pramonę buvo investuota 109 mln. Lt.(1,05 proc.), o į elektros, dujų ir vandens tiekimą – 252 mln. Lt arba 2,42 proc. visų užsienio investicijų. Iš apdirbamosios pramonės šakų daugiausia investuota į maisto produktų, gėrimų ir tabako pramonės įmones, tekstilės, transporto priemonių, statybinių medžiagų, ryšių priemonių, medienos gaminių gamybą (16 lentelė).Pramonės veiklos 2001 m. sąlygas taip pat įtakojo Vyriausybės patvirtintos programos. Tarp svarbiausių, pramonės plėtrą skatinančių ekonominių programų buvo Pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politika ir jos įgyvendinimo strategija, Eksporto plėtros ir skatinimo strategija, Nacionalinė kokybės programa, Inovacijų versle programa, Atitikties įvertinimo infrastruktūros plėtros programa, Pavojingų atliekų tvarkymo programa ir kt. Valstybės parama buvo skiriama pagrindinai per dvi programas: pramonės konkurencingumo didinimo bei Eksporto plėtros ir skatinimo strategijos įgyvendinimo, ir dalinai, per Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros ir skatinimo strategijos įgyvendinimo programą.Konkurencingumo didinimo srityje prioritetas teikiamas verslo informacinės infrastruktūros bei didelę pridėtinę vertę sukuriančių gamybų plėtrai, darbuotojų mokymui, inovacijų ir aukšto lygio technologijų bei kokybės sistemų diegimui, rinkų paieškai ir aktyviam skverbimuisi į naujas rinkas.Valstybės parama skiriama konkretiems projektams pagal Verslo plėtojimo tarybos nustatytus kriterijus, suderintus su Konkurencijos taryba. Svarstant projektus ir teikiant paramą dalyvauja įvairių sričių atstovai: asocijuotų verslo organizacijų, agentūrų, ministerijų ir pan. 2001 m. iš viso buvo suteikta parama įgyvendinant per 300 įvairių projektų.2001 m. buvo iš dalies finansuojamas: eksportuotojų dalyvavimas parodose, kokybės sistemų diegimas, gaminių sertifikavimas, atitikties įvertinimo ir verslo infrastruktūros plėtra, informacinių leidinių išleidimas, konferencijų ir seminarų organizavimas, pramonės veiklą skatinančių teisinių ir kt. dokumentų parengimas, pavojingų atliekų aikštelių statyba ir kt. Atliktas pramonės konkurencingumo tyrimas, kurio pagrindu parengti pasiūlymai konkurencingumo monitoringo sistemai įdiegti.Subalansuotos pramonės plėtros srityje prioritetas buvo teikiamas palankių sąlygų pramonės plėtrai ypač padidinto nedarbo regionuose sudarymui, švarios gamybos ir beatliekinių technologijų diegimui, platesniam vietinių išteklių panaudojimui,aplinkos vadybos sistemų diegimui, racionaliam pavojingų atliekų tvarkymui. Rengiama subalansuotos pramonės plėtros programa.Minėtoms priemonėms įgyvendinti iš valstybės biudžeto buvo skirti 34 mln. Lt., taip pat buvo panaudotos privataus kapitalo ir kt. lėšos.
2002 metai
Per 2002 metus sukurta 50704 mln.litų BVP (veikusiomis kainomis; išankstiniu vertinimu). Palyginus su 2001 metais, realiai jis išaugo 5,9 procento. BVP augimą lėmė gamybinės paskirties ir galutinio vartojimo paslaugos bei žemės ūkis. Daugiausia pridėtinės vertės sukurta transporto, sandėliavimo ir nuotolinių ryšių, mažmeninės ir didmeninės prekybos, statybos bei žemės ūkio veiklose.Siekiant didinti pramonės konkurencingumą, buvo stengiamasi įgyvendinti įvairias priemones, padedančias šalies pramonei orientuotis į kvalifikuotos darbo jėgos, aukštų technologijų bei mokslo ir žinių pagrindu plėtojamus pramonės sektorius. Atskirų priemonių įgyvendinimą remia valstybė. Valstybės parama skiriama per Pramonės konkurencingumo didinimo, Eksporto plėtros ir skatinimo strategijos įgyvendinimo bei Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros ir skatinimo strategijos įgyvendinimo programas. Plėtojama inovacijų skleidimo ir įgyvendinimo infrastruktūra bei bendradarbiavimo ir kooperacijos ryšiai tarp mokslo institucijų bei pramonės įmonių. Ūkio ministerija skatino bei teikė dalinę finansinę pagalbą mokslo ir technologijų parkų kūrimuisi. 2002 m. įsteigti Šiaurės miestelio technologijų parkas, Kauno informacinių ir aukštųjų technologijų parkas, Klaipėdos mokslo ir technologijų parkas bei Visorių informacinių technologijų parkas. Ūkio ministerijos pagalba šių parkų steigimuisi ir jų pirmųjų metų veiklos išlaidoms padengti sudarė 2,7 milijonus litų. Skatinant pramonės įmonių ir mokslo tiriamųjų institucijų kooperaciją bei bendradarbiavimą, vykdant Europos tyrimų plėtros ir bendradarbiavimo programos „Eureka“ projektus, 2002 m. 16-kai įmonių, įgyvendinančių „Eureka“ projektus lazerių, elektronikos, biotechnologijų, bei aplinkosaugos srityje, skirta 1,3 mln. litų, suteikiant iki 50 proc. projekto vertės dalinę subsidiją. Įgyvendinant Ūkio ministerijos koordinuojamą PHARE projektą „Konkurencingumo skatinimas ir įmonių finansinės drausmės stiprinimas“ parengtas Nacionalinės inovacijų programos projektas. Ši programa turėtų padėti teisingai paskirstyti prioritetus bei priemones, numatytus Bendrajame programavimo dokumente, siekiant skatinti inovacijas ir užtikrinti Lietuvos įmonių konkurencingumą. Pradėtas vykdyti PHARE ekonominės ir socialinės sanglaudos 2001 m. programos projektas „Inovaciniai gebėjimai“. Jo pagrindinis tikslas yra inovacijų diegimo visoje Lietuvoje propagavimas ir rėmimas, skatinant tinklų kūrimą, bendradarbiavimą ir naujų technologijų naudojimą tam, kad įmonės galėtų pelningai veikti pasaulinėje rinkoje ir bendradarbiauti su kitomis, ypač su Europos Sąjungos šalimis. Šio projekto įgyvendinimo rezultate 4 Lietuvos regionuose bus įsteigti inovacijų perdavimo centrai. Tačiau mokslo ir gamybos ryšių plėtojimas dar nėra pakankamas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siekdama orientuoti mokslo ir technologijų politiką šalies ūkio poreikiams tenkinti, įsteigė Mokslo ir technologijų komisiją, sudarytą iš valstybės institucijų, mokslo bei pramonės atstovų, kuriai pavedė svarstyti bei teikti pasiūlymus Vyriausybei dėl pagrindinių mokslo ir technologijų plėtros politikos gairių ir šios politikos koordinavimo. Komisija savo pirmajame posėdyje svarstė Ūkio ministerijos parengtus Mokslo ir technologijų parkų koncepcijos bei Inovacijų versle programos projektus bei pritarė pasiūlymui Ūkio ministerijoje įsteigti Inovacijų ir technologijų padalinį, kurio pagrindinė funkcija – įgyvendinti valstybės inovacijų ir technologijų plėtros politiką, kuriant palankią teisinę bei ekonominę aplinką inovacijų ir technologijų plėtrai. Šiuo metu toks padalinys jau yra įsteigtas. Siekiant didinti pramonės konkurencingumą, pasirengti atlaikyti Europos Sąjungos ir kitų šalių rinkų konkurencinį spaudimą, sudaryti Lietuvos ūkio subjektams palankesnes sąlygas laisvam prekių judėjimui, toliau vykdoma 2001 metais pradėta įgyvendinti Atitikties įvertinimo infrastruktūros (bandymų laboratorijų, sertifikacijos įstaigų) plėtros programa, stiprinama metrologinė ir rinkos priežiūros sistema, baigiama derinti teisinė bazė perimant ES direktyvas įvairioms produktų grupėms. Atitikties įvertinimo įstaigų plėtrai 2002 m. buvo skirta 6 mln. litų valstybės lėšų. Apart valstybės tam tikslui skirtų lėšų, buvo gauta parama per Ūkio ministerijos koordinuojamą PHARE projektą „Administracinių ir techninių gebėjimų, skatinančių laisvą prekių judėjimą, stiprinimas“. Per šį projektą buvo skirta per 0,65 mln. EUR (t.y. per 2,2 mln. litų) įrangai atitikties įvertinimo įstaigoms pirkti, taip pat daugiau, kaip 1 mln. EUR metrologinei įrangai pirkti. Pagal minėto projekto Dvynių dalį Ispanijos ekspertai vykdo įvairių Lietuvos institucijų, ministerijų, įmonių specialistų mokymą, konsultavimą perkeliant ir įgyvendinant ES direktyvas, parengiant atitikties įvertinimo įstaigas notifikavimui. Konkurencingumo didinimas susijęs ir su produkcijos kokybės gerinimu, aplinkos apsaugos vadybos sistemų diegimu. Įmonėse, kuriose įdiegtos kokybės bei aplinkos apsaugos vadybos sistemos, garantuojama stabili produkcijos kokybė, technologiniai procesai atitinka ekologinius reikalavimus. Per 2002 m. 115-kai įmonių dalinai padengtos kokybės ir aplinkos apsaugos vadybos sistemų sertifikavimo išlaidos, 29 įmonėms – gaminių sertifikavimo išlaidos. Šiuo metu Lietuvoje per 350 įmonių yra įdiegusios tarptautinių ISO 9000 serijos standartų reikalavimus atitinkančias sertifikuotas kokybės vadybos sistemas ir per 40 įmonių – aplinkos apsaugos vadybos sistemas. Pagal Danijos Vyriausybės teikiamą paramą, įgyvendinami projektai rengiant Lietuvos lengvosios ir medienos pramonės įmones įdiegti aplinkos apsaugos vadybos sistemas. Ūkio ministerija kartu su Kokybės taryba kasmet organizuoja Nacionalinio kokybės prizo konkursą. 2002 m. konkurso nugalėtojais tapo: didžiųjų įmonių kategorijoje – AB „Šilutės baldai“, vidutiniųjų – UAB „Plungės lagūna“, mažųjų – UAB „Sintagmos sistemos“. Buvo organizuotas konkursas „Lietuvos metų gaminys“, kuriame dalyvavo 123 įmonės, pateikusios 165 gaminius, taip pat konferencija „Kokybės vadyba Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą procese“.Pagal vykdomą PHARE projektą „Administracinių ir techninių gebėjimų skatinti laisvą prekių judėjimą stiprinimas“ Ūkio ministerija finansavo Lietuvos standartizacijos departamento parengto Standartų elektroninio formato projekto įgyvendinimą.. Įgyvendinus projektą, Lietuvos standartus bus galima platinti kompaktinėmis plokštelėmis bei kompiuterinio ryšio priemonėmis, pramonės ir kitų Lietuvos ūkio šakų subjektai gaus operatyvesnę informaciją apie naujausius Lietuvos bei kitų šalių standartus, sutrumpės standartų įsigijimo laikas ir visa tai sudarys sąlygas didinti pramonės konkurencingumą. Į elektroninį formatą jau pervesta 30 proc. Lietuvos standartų fondo.Eksportui palankios aplinkos kūrimui, prekių ir paslaugų konkurencingumo didinimui, palankaus Lietuvos, jos ūkio subjektų ir jų gaminamų prekių bei teikiamų paslaugų įvaizdžio formavimui, teigiamą poveikį turi vykdomos Eksporto plėtros ir skatinimo strategijos įgyvendinimo priemonės. 2002 m. šioms priemonėms paremti buvo skirta beveik 14 mln. Lt. Buvo skirta parama eksportuotojų ne rinkos rizikos draudimo išlaidoms dalinai padengti, paremtas ūkio subjektų dalyvavimas 74 parodose, iš kurių 59 vyko užsienyje, iš dalies padengtos 13 konferencijų ir seminarų išlaidos, 12 verslininkų misijų organizavimo išlaidos, išleista 40 informacinių leidinių, greta jau veikiančių komercijos atašė pareigybių Lenkijoje, Rusijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje, įsteigtos komercijos atašė pareigybės Prancūzijoje ir Ukrainoje, suteikta parama Lietuvos ekonominės plėtros agentūros (LEPA) dviejų atstovybių veiklai suaktyvinti. Eksporto plėtros skatinimui, Lietuvos ekonominio įvaizdžio užsienyje formavimui nukreiptos ir LEPA vykdomos priemonės (verslininkų misijų į užsienio valstybes organizavimas, užsienio kompanijoms potencialių partnerių – įmonių-eksportuotojų paieška Lietuvoje, seminarų „Kaip sėkmingai pasiruošti eksportui“ rengimas Lietuvos įmonėms ir t.t.). Teigiamų poslinkių formuojant šalies įvaizdį tikimasi pradėjus veikti Vyriausybės sudarytai Informacijos apie valstybę koordinavimo komisijai.Teigiamos įtakos tolesnei pramonės plėtrai gali turėti nuo 2002 m. II ketvirčio pagyvėjęs užsienio investicijų pritraukimo procesas. Užsienio investicijos į šalies apdirbamąją pramonę nuo metų pradžios padidėjo 34,9 proc. (spalio 1 d. duomenimis). Ženkliausiai didėjo investicijos į chemijos pramonę (skaičiuojant kartu su naftos perdirbimu, jos padidėjo beveik 10 kartų), odos ir jos dirbinių gamybą ( atitinkamai 3,7 karto). Investicijų prieaugis į mašinų ir įrangos gamybą, į kompiuterių ir kitų elektros mašinų gamybą sudarė beveik 23,8 proc., į medicinos, tiksliųjų ir optinių prietaisų gamybą – atitinkamai 56,4 proc. Tačiau pradėjo mažėti užsienio investicijos į drabužių siuvimo ir kailių išdirbimo pramonę, į tekstilės gaminių gamybą, baldų pramonę (17 lentelė). Kaip ir ankstesniu laikotarpiu, didžiausia investicijų dalis apdirbamojoje pramonėje tenka maisto produktų, gėrimų ir tabako gamybos įmonėms. Siekiant racionaliai naudoti gamtinius išteklius, kurti darbo vietas, pritraukti užsienio investuotojus, toliau buvo vykdomi celiuliozės gamyklos statybos Lietuvoje projekto įgyvendinimo darbai. Vykdant šio projekto įgyvendinimo darbus celiuliozės gamyklos statybos Lietuvoje projektas pripažintas valstybinės svarbos projektu. Vyriausybei pasiūlyta vesti derybas su potencialiu strateginiu investuotoju dėl celiuliozės gamyklos statybos projekto įgyvendinimo, naudojant privačių investuotojų ir (ar) tarptautinių finansinių institucijų finansinius išteklius.Investicijoms Lietuvoje skatinti buvo nukreipti ir LEPA įgyvendinami investiciniai projektai.Siekiant sukurti pavojingų atliekų tvarkymo sistemą, toliau įgyvendinami regioniniai pavojingų atliekų tvarkymo aikštelių projektai. 2002 metais baigta statyti ir pripažinta tinkama naudoti Alytaus regiono pavojingų atliekų tvarkymo aikštelė. Tai antrasis regionas Lietuvoje (pirmasis buvo Šiauliai), kuriame įdiegta pavojingų atliekų tvarkymo sistema. 2003 metais numatoma įdiegti pavojingų atliekų tvarkymo sistemą Vilniaus regione. Pavojingų atliekų galutinio sutvarkymo (deginimo įmonės ir ilgalaikio sąvartyno) projektams įdiegti numatoma gauti ES ISPA finansavimą. Švedijos tarptautinio vystymo agentūrai (SIDA) skyrus finansinę paramą, šiuo metu rengiama minėtų projektų techninė dokumentacija. 2002 metais parengtas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateiktas svarstyti Antrinių žaliavų perdirbimo plėtros programos projektas. Programa parengta remiantis esamos antrinių žaliavų perdirbimo situacijos Lietuvoje analizės rezultatais, atsižvelgiant į užsienio šalių patirtį šioje srityje ir įvertinant realias galimybes skatinti antrinių žaliavų perdirbimo plėtrą. Programos tikslas – 2003–2004 metais sukurti prielaidas antrinių žaliavų perdirbimo sistemai plėtoti, siekiant įgyvendinti Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane nustatytas antrinių žaliavų surinkimo, paruošimo perdirbti, perdirbimo ir perdirbimo pajėgumo plėtros užduotis.Siekiant didinti Lietuvos pramonės konkurencingumą, racionaliai naudoti energiją ir gamtinius išteklius, mažinti gamybos neigiamą poveikį aplinkai, gerinti darbo sąlygas ir skatinti naujų darbo vietų kūrimą, padėti pramonės įmonėms adaptuotis ES, Ūkio ministerija parengė Subalansuotos pramonės plėtros programos projektą, kuris yra pateiktas svarstyti Nacionalinei subalansuotos plėtros komisijai.
3.5.5. VYRIAUSYBĖS VAIDMUO.
Lietuvoje valstybė neįgyvendina nacionalinio konkurencingumo plėtojimo politikos, kompleksiškai neugdo veiksnių, formuojančių konkurencinę atmosferą, kurioje veikia šalies firmos;
3.5.6. GALIMYBIŲ VAIDMUO.
Lietuvoje nesukurta strateginės stebėsenos (monitoringo) sistema fiksuoti įvykiams, kurie gali sustiprinti arba susilpninti šalies konkurencinius pranašumus; Nagrinėjant 1998 metų ir 1999 metų I pusmečių pramonės veiklos rezultatus, reikėtų išskirti du šios veiklos laikotarpius – laikotarpį iki ekonominės ir finansinės krizės Rusijoje ir krizės laikotarpį.
4. REZULTATAI IR IŠVADOS
Konkurencingumo tyrimų apžvalga leidžia daryti išvadą, jog itin didelis dėmesys yra skiriamas pramonės konkurencingumo vertinimams. Nors pastaruoju metus itin intensyvi paslaugų sektoriaus plėtra, tačiau pramonė neprarado savo, kaip viso šalies ūkio bei gyvenimo lygio augimo pagrindo, vaidmens. Kadangi apie 90% visos pasaulinio eksporto apimties sudaro pramonės produkcija, todėl dažnai, remiantis vien tik pramonės sektoriaus analize, daromos išvados apie visos šalies ekonomikos konkurencinę padėtį.
Šiame darbe pramonės konkurencingumui įvertinti naudojome M. Porterio sukurtą “deimanto” modelį. Aptarėme veiksnių, paklausos sąlygas, susijusias ir palaikančias pramonės šakas, šakos strategiją, struktūrą ir konkurenciją, vyriausybės bei galimybių vaidmenis. Išanalizavus konkurencingumo veiksnius gavome rezultatus ir padarėme tokias išvadas: Paklausos sąlygos. 1998 metais 9-se IAP veiklose iš 24 pasireiškė neigiamos tendencijos, t.y. jose pastebimas ryškus gamybos ir realizavimo apimčių mažėjimas, tačiau lyginant su 1997 metais, IAP parduotos produkcijos apimtys išaugo 7 procentais. Lietuvos pramonė konkurencingumo didinime pastebimi teigiami pokyčiai. Tai parodo didėjančios produkcijos, parduodamos užsienio rinkose, apimtys. 1999 metais sutrikę ekonominiai santykiai su Rusija ir NVS šalimis, Vokietijos markės ir EUR kurso kritimas dolerio atžvilgiu bei Rusijos rublio devalvacija, sumažino Lietuvos produkcijos paklausą užsienio ir vidaus rinkose, padidino pigių prekių antplūdį į vidaus rinką. Tai sąlygojo ir užimtumo sumažėjimą visame ūkyje ir pramonėje. IAP produkcijos realizavimo apimtys bei naftos perdirbimo produktų pramonės išaugo 0,8 proc. 2000 metais Lietuvos pramonės įmonės palaipsniui prisitaiko prie sudėtingų tarptautinės ekonominės veiklos sąlygų. Didėjančios išgaunamosios ir apdirbamosios pramonės pardavimų apimtys byloja apie tai, kad šalies pramonė išsivaduoja iš Rusijos krizės sukeltų padarinių. Lietuvos įmonės aktyviai formuodamos užsakymų portfelius bei gerindamos produkcijos kokybę vis daugiau orientuoja savo gamybą į užsienio rinkas. 2001 m. pasiekti aukščiausi per eilę pastarųjų metų Lietuvos pramonės įmonių parduotos produkcijos prieaugio tempai, padidėjo pramonėje sukurtos BPV dalis šalies BVP. Ženklus produkcijos eksporto augimas rodo pramonės konkurencingumo didėjimą. Tačiau neigiamas užsienio prekybos balansas byloja apie dar išliekantį atskirų gamintojų nesugebėjimą konkuruoti su importuojama produkcija. Lietuvos išgaunamoji ir apdirbamoji pramonė, po ženklaus produkcijos pardavimo augimo šuolio 2001 metais (16,5 proc.), 2002 metais toliau didino parduotos produkcijos apimtis, nors ir lėtesniais tempais (7,7 proc.).Lietuvoje pagamintos produkcijos eksporto augimo tempai (8,1 proc.) atsiliko nuo produkcijos importo prieaugio (11 proc.). Neigiamas užsienio prekybos balansas padidėjo 12 proc. Neigiamo užsienio prekybos balanso didėjimas byloja apie dar išliekantį atskirų gamintojų nesugebėjimą konkuruoti su importuojama produkcija. Lietuvoje pagamintų prekių eksporto apimčių augimui turėjo įtakos ne tik nepakankamas produkcijos konkurencingumas, bet ir bendras ekonomikos nuosmukis euro zonoje bei JAV dolerio kurso kritimas.Veiksnių sąlygos. Užsienio investuotojai, dirbantys Lietuvoje, aiškina savo interesą Lietuvai nurodydami tokias priežastis: Lietuvos geografinė padėtis, jos darbo jėgos kokybė, palyginus geras transporto tinklas, politinis stabilumas ir vyriausybės noras atsižvelgti į pasiūlymus gerinti verslo klimatą. Šį faktorių rinkinį galima laikyti tam tikra aibe faktorių, turinčių teigiamą poveikį ilgalaikiam augimui. Lietuvos ekonomika ir visas pasaulinis ūkis funkcionuoja ekonominių išteklių (gamybos veiksnių) pagrindu. Tai gamtiniai, darbo, kapitalo (fizinio kapitalo, t.y. gamybos priemonių forma, ir finansinio kapitalo), verslumo ir mokslo ištekliai. Apskritai ekonominiai ištekliai lemia Lietuvos ekonomikos potencialą ir nacionalinį konkurencingumą.Svarbiausi Lietuvos gamtiniai resursai yra dirbama žemė ir mediena. Yra užtektinai žaliavų cemento, stiklo ir statybinių medžiagų gamybai, taip pat durpių ir mineralinio vandens. Komerciškai eksploatuojami kuklūs geros kokybės naftos telkiniai. Geležies rūdos su retųjų metalų priemaišomis telkinys. Yra gigantiški kiekiai anhidrito ir gipso.Šiuo metu darbo jėga neauga demografine prasme ir neaugs bent dešimtmetį. Tačiau turint mintyje 12-14 proc. nedarbą, nesunku suvokti, kad faktiškai darbo jėga turi augti kokius 10 proc. per artimiausius keletą metų. Kita 10 proc. gali ateiti iš žemės ūkio, kur dabar dirba maždaug 20 proc. šalies darbo jėgos. Gaila, bet abiem atvejais ateis daugiausiai nekvalifikuoti ar su pasenusia kvalifikacija darbuotojai.Lietuvoje supaprastėjo finansinių išteklių stygiaus problema, nes, stokojant nacionalinio finansinio kapitalo, jis gali būti perkamas pasaulinėje finansų rinkoje, įvežamas į šalį tiesioginių užsienio investicijų forma, suteikiamas lengvatinėmis sąlygomis iš ES ir tarptautinių finansinių organizacijų. Tačiau didėja nacionalinės finansų rinkos nestabilumas dėl finansinių krizių atskiruose regionuose ir nacionalinės finansų rinkos liberalizavimo, atveriančio kelius „karštiems pinigams. Didesnėja Lietuvos ekonomikos priklausomybė nuo finansinio kapitalo, o ne nuo fizinio kapitalo (realaus ekonomikos sektoriaus). Lietuvos ūkio plėtotė susiduria su sunkumais, kuriuos sąlygoja paveldėtas iš sovietinio laikotarpio realaus kapitalo technologinis atsilikimas. Tai sunkiai pritaikoma prie pasaulinių ekonomikos plėtotės tendencijų. Pereinamuoju laikotarpiu Lietuvoje įvyko žymių struktūrinių pokyčių: sumažėjo žemės ūkio dalis BVP, dar labiau sumažėjo pramonės dalis, be to, kai kurios pramonės šakos pradėjo gaminti žemesnio techninio lygio produkciją, santykiškai išaugo paslaugų dalis. Reali gamyba yra per maža ir per daug primityvi. Pagal pasaulines tendencijas žemės ūkio dalis turėtų dar mažėti, pramonės šiek tiek padidėti ir paskui išlikti stabili, o paslaugų didėti. Verslumo ištekliai tampa vis svarbesnis ekonominis išteklius. Greitai daugėja verslininkų ir gerėja jų kvalifikacija, gerėja rinkos infrastruktūra, didėja norinčių tapti verslininkais skaičius. Kita vertus, didelė dalis verslininkų neturi atitinkamo išsilavinimo ir būtinos patirties. Susijusios ir palaikančios pramonės šakos. Iš sovietinių laikų Lietuva paveldėjo didžiulius elektros generavimo galingumus ir stambią naftos perdirbimo (12 mln. t žaliavos) gamyklą. Ir viena, ir kita kol kas veikia mažiau nei puse pajėgumo, nežiūrint į tai eksportuoja nemažai produkcijos. Elektros ir naftos gamybos svarba visam Lietuvos ūkiui yra daugiau negu akivaizdi.Žiūrint į ateitį bendroji ekonomikos augimo politika dėl elektros eksporto, uždarius Ignalinos atominę elektrinę, neturėtų keistis; priklausomai nuo elektros kainų ir pajamų iš energijos eksporto, augimas bus sunkesnis ar lengvesnis. Kaip ir elektros atveju, naftos šakai plėtoti nereikia kokios nors ilgalaikės strategijos, o tik sėkmingo privatizavimo. Tačiau efektyvus “Mažeikių naftos” funkcionavimas akivaizdžiai padėtų viso ūkio plėtotei per turtingesnį biudžetą ir eksporto pajamas.Siekiant tinkamai tenkinti Europos transporto reikmes, reikia ne tik pagerinti kelius, uostus ir terminalus, bet ir įdiegti modernias informacines technologijas, suderinamas su technologijomis kaimyninėse šalyse. Reikia suderinti su ES normomis transporto veiklos reguliavimo aktus dėl muitinių, saugumo, ekologijos ir kt. Lietuva turi geras galimybes išplėtoti multimodalinių pervežimų sistemą; tai ne tik techninė, bet ir vadybinė bei institucinė problema.Šalis ar įmonė gali išplėtoti savo pranašumus pelningai gaminti kokius nors gaminius ar paslaugas; tačiau jos gali bet kurį turėtą pranašumą ir prarasti. Todėl ne nafta ar geografinė padėtis yra pranašumai, bet nuolatinis augimo faktorių ir jų naudojimo gerinimas technologijų, vadybos, žinių ir kt. faktorių inovacijomis.Technologijos. Lietuvos pramonės struktūros įvertinimas naudojamų technologijų požiūriu parodė, kad Lietuvoje labai mažą dalį pagal pagaminamos produkcijos dalį visoje pramonės produkcijoje sudaro aukštų technologijų pramonė. Bendroje šalies pramonės įmonių realizuotoje produkcijoje lėtai auga naudojančios aukštos kvalifikacijos darbo jėgą, į mokslo tyrimus, aukštas technologijas orientuotos pramonės, dalis. Tai neigiamas veiksnys, kuomet pasaulyje ima dominuoti žinių pagrindu plėtojama ekonomika, ir kuris ateityje gali pabloginti Lietuvos pramonės konkurencingumą.Statistiniai duomenys patikimai patvirtina, kad visuminis faktorių produktyvumas lemia maždaug du trečdalius ekonomikos augimo. Todėl Lietuvos pramonės augimui bei vystymuisi labai svarbus yra veiksnių produktyvumas.BVP. 1998m. Lietuvos pramonės konkurencingumo didinime pastebimi teigiami pokyčiai. Didėjo produkcijos, parduodamos užsienio rinkose, apimtys. 1998 metų BVP, lyginant su 1997 metais, padidėjo 4,4 proc.1999m. BVP sumažėjo 4,1 procento. BVP smukimą lėmė sumažėjimas daugelyje veiklų: elektros, dujų ir vandens tiekimas, statyba, žemės ūkis, , apdirbamoji pramonė ir kitose.2000m. BVP padidėjo 3,3 proc. Daugiausia pridėtinės vertės sukuria trys veiklos rūšys: apdirbamoji pramonė, prekyba bei transportas ir sandėliavimas.2001m. – Lietuvos ekonomikos pakilimo metai. Palyginti su 2000 metais, BVP realiai išaugo 5,7 proc. BVP augimą lėmė pramonės, statybos bei prekybos ekonominiai rodikliai.2002 metais, realiai BVP išaugo 5,9 procento. BVP augimą lėmė gamybinės paskirties ir galutinio vartojimo paslaugos bei žemės ūkis.Ūkio struktūrą lems pastangos ir galimybės gaminti didesnės pridėtinės vertės gaminius ir paslaugas. Tikėtina, kad paslaugų dalis BVP didės pirmiausia modernių informacinių ir telekomunikacinių paslaugų plėtojimo sąskaita, taip pat dėl valdymo, švietimo ir sveikatos apsaugos paslaugų vertės didėjimo, sąlygojamo didėjančių galimybių jas finansuoti. Šakinė pramonės struktūra vidutinės trukmės laikotarpiu yra pririšta prie esamų fizinio kapitalo ir atitinkamos kvalifikacijos darbo jėgos, kurie negali pakisti staigiai. Be to, kol kas būtent tradicinės šakos ir tradiciniai gaminiai dėl savo gerokai didesnės apimties užtikrina ekonomikos augimą, jei tik pavyksta įsitvirtinti naujose rinkose ar atgauti turėtąsias.„Atlikus kursinį darbą buvo pasiektas šio darbo tikslas, t.y. išanalizuoti išgaunamosios ir apdirbamosios pramonės konkurencingumo veiksniai 1998-2002 metais.“5. LITERATŪROS SĄRAŠAS
Nuorodos į knygas:
1. Porter M., (1990). The Competitive Advantage of nations. London.
2. Sabonienė A. Pramonės restruktūrizacija konkurencinių pranašumų aspektu, Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą: daktaro disertacija, socialiniai mokslai, ekonomika, Kauno technologijos universitetas.- Kaunas, 2001.-166p.
3. Lietuvos statistikos metraštis, 2003 m.
4. Monkevičienė Z. Tarptautinės konkurencijos strategijos: paskaitų konspektai.-Kaunas, 2001.
Nuorodos į šaltinius internete:
5. – OECD organizacijos tinklapis: http://www.oecd.org
6. Lietuvos Respublikos Ūkio ministerijos internetinis puslapis: http://www.ukmin.lt/catalogs/9/index.shtml
7. http://finansai.tripod.com/ekonpletra.htm