ĮVADAS 3
1. Monopolijos formavimosi ypatybės 4
2. Kainų diskriminacija monopolijos sąlygomis 5
3. Monopolijos valstybiniai reguliavimo būdai 7 3.1 Licencijos ir jų išdavimo tvarka 8 3.2 Privalomi mokėjimai – mokesčiai 8 3.3 Kainų reguliavimas 10 3.4 Naturaliųjų monopolijų reguliavimas 12
IŠVADOS 15
LITERATŪRA 16
ĮVADAS
Monopolinės kompanijos valdo svarbiausias ūkio šakas, todėl daugumavartotojų yra ramūs, nes dauguma tų firmų priklauso vyriausybei. Vyriausybėgali be didesnių sunkumų reguliuoti jai priklausančių įmonių veiklą.Privatizavus šias įmones, visų pirma, prarandama jų kontrolė. Dėl vyriausybės negalėjimo kontroliuoti, monopolininkai galireikalauti labai didelio užmokesčio už jų teikiamas paslaugas ar prekes irpan.. Tokiu atveju kentėtų vartotojai. Mano darbo tikslas yra paanalizuoti valstybės antimonopolinę politiką,kuri užkerta kelią monopolisto saviveiklai.
1. MONOPOLIJOS FORMAVIMOSI ĮPATYBĖS
Vienas kraštutinis rinkos struktūros atvejis ir visiška priešingybėtobulai konkurencijai – monopolija. Tai toks rinkos sandaros tipas, kai yravienintelis prekių, neturinčių artimų pakaitų, pardavėjas (gr.’’monos’’ –‘’vienintelis’’, ‘’poleo’’ – ‘’parduoti’’). Realiame gyvenime yra labaimažai produktų, kurie neturi pakaitalų. Gali būti vienintelė elektrosenergijos pardavėja regione, tačiau energija naudojama įvairiems tikslams,turi pakaitalų ir vienas iš jų – anglis. Taigi galima teigti, kad grynosiosmonopolijos yra labai retas reiškinys – abstrakcija.
Išskiriamos keturios pagrindinės įėjimo į monopolinę rinką ir išsilaikymojoje kliūtis.
Išskirtinės teisės, gaunamos iš vyriausybės. Vyriausybė, suteikdama firmoms vienintelio pardavėjo statusą, suformuoja kliūtį kitoms firmoms (licencijos, subsidijos). Daugeliu atvejų vyriausybė pati atstovauja monopolijoms (pašto paslaugos, alkoholinių gėrimų pardavimas, valstybinių loterijų organizavimas).
1. Patentai ir autorinė teisės. Tai garantuoja naujų produktų kūrėjams ar literatūros ir meno kūrinių autoriams išskirtines teiss. Patentai gali būti išduodami ir gamybos technologojoms. Patentai garantuoja išradėjui monopolinę padėtį patento veikimo metu ir tik ribotą
laikotarpį. Kao baigiasi patento vaikimo laikas, įėjimo į šaka kliūtis dingsta. Kada kokia nors firma įsibrauna į rinką, pažeisdama kitos firmos patentą, jos veiklą gali sustabdyti teisms. 2. Svarbiausių žaliavų šaltinių nuosavybė. Monopolija gali išsilaikyti, jeigu ji turi ar valdo viss žaliavas, reikalingas produkto gamybai (‘’Aluminum Company of America’’ ALCOA iki II pasaulinio karo kontroliavo visus boksitų šaltinius). Firmos, kurios turi technologinių paslapčių, taip pat yra monopolininkės, jeigu kitos firmos negali pagaminti tokio pat produkto (Coca-Cola). 3. Didelės monopolinės gamybos maži kaštai. Labai didelių firmų kaštų pranašumai gali leisti vienai firmai, aptarnaujančiai visą rinką, gaminti produkciją su mažesniais kaštais, nei tai būtų galima daryti, jeigu rinką aptarnautų du ar daugiau pardavėjų. Tai padeda firmoms įtvirtinti monopolinę galią, bei tapti klūtimi kitoms firmoms, norinčioms įeiti į šią rinką. Monopolija, norėdama apsaugoti savo rinką, gali nustatyti santykiškai mažas kainas, kurios bus ‘’nepasiekiamos’’ kitoms firmoms. Monopolijomis nedera vadinti įmonių, kurios yra dominuojančios irsėkmingai dirbančios savo srities įmonės užsitarnavusios lyderio pozicijątik savo geru darbu. Jos turi akivaizdžių konkurentų arba konkurentaitiesiog neatsiranda, žinodami, jog negalės geriau įtikti vartotojui. Kitarūšis monopolijų yra kur kas pavojingesnė todėl, kad jų monopolonisstatusas yra teisiškai įtvirtintas arba tokios monopolijos proteguojamosvadžios (‘’Lietuvos Telekomas’’). Detaliau paanalizavę monopolizuotassritis, atrastume, kad kiekviena iš jų nėra natūrali monopolija, kaipbandoma teigti, kad natūralumas yra tik dirbtinis valdžios įsikišimopadarinys. Negalima pamiršti to, kad kiekvienas yra savo turto ir sugebėjimųabsoliutus monopolistas,nes tik savininkas gali priimti sprendimus dėl savo turto. Taigi, monopolisegzistuoja visuomet, tačiau tai netrukdo konkurencijai, o atvirkščiai – yrajos būtina sąlyga. Kita ‘’įteisinta’’ monopolija užkerta kelią konkuruotiir tai yra netoleruotina, ir nepateisinama. Lietuvoje yra nemažai sričių, kuriose vyrauja monopolijos. Taielektros, šilumos, vandens, dujų, fiksuoto telefoninio ryšio, geležinkeliopervežimų, miestų visuomeninio transporto sritys. Prie tokių sričių tenkapriskirti ir dar labiau monopolizuotas, tačiau daugelio pamirštamas sritis:sveikatos apsauga bei švietimas.2. KAINŲ DISKRIMINACIJA MONOPOLIJOS SĄLYGOMIS
Monopolininkas, esant tam tikroms sąlygoms, gali pasinaudoti savopadėtimi rinkoje ir padidinti savo pelną, nustatydamas kainas skirtingiemspirkėjams.Kainų diskriminacija yra tuomet, kai tas pats produktas parduodamas daugiaunei viena kaina. Ne kiekvienas gamintojas gali taikyti kainų diskriminaciją. Tam reikiasąlygų:1. Pardavėjas turi būti monopolininkas arba turėti monopolijos valdžią, t.y. kontroliuoti gamybą ir kainas.2. Pardavėjas turi gebėti suskirdtyti pirkėjus į grupes, kurių kiekvienos galimybė mokėti už produktą būtų skirtinga. Šis skirstymas remiasi skirtingu paklausos elastingumu.3. Pirkėjas negali perparduoti prekės ar paslagos. Jeigu tie, kas perka prekią žema kaina, gali lengvai perparduoti ją aukšta kaina. Tai akštos kainos prekių ir paslaugų pasiūla padidės, o kaina kris. Kainų diskriminacija bus pažeista. Be to, tuomet pelnysis prekių perpardavinėtojas, o ne monopolija. Kainų diskriminacija užsiima komunalinių paslaugų įmonės, kurios taikoaukštesnius tarifus organizacijoms ir žemesnius – individualiemsvartotojams.Ekonomistai nagrinėja trjopą kainų diskriminaciją: Pirmojo laipsnio kainų diskriminacija – kai monopolininkas parduodaprekę skirtingam varototojui skirtinga kaina. Pirkėjų skirstymo kriterijus yra jų pajamų dydžio skirtumai.Didžiausia kaina nustatoma pirkėjams, kurie turi didžiausias pajamas.Kitiems pirkėjams kaina palaipsniui mažinama tol, kol ji susilygimsa sumonopolisto ribiniais kaštais. Jei nustatomos skirtingos kainos kiekvienamvartotojui, tai tokia diskriminacija kainomis vadinama – tobuladiskriminacija.Pvz.: Neurochirurgas galintis atlikti svarbias galvos smegenų operacijas.Kiekvienas ligonis, kreipsis į jį. Chirurgas yra monopolininkas ir siekiauž savo paslaugas maksimalaus pelno.
P A P1=60
P2=50 B E MC = AC P3=40 Em MR D(=MR,kai vykdoma tobulakainų (be kainų diskriminacijos) diskriminacija) 0 Qm=20 QD=40 Q(operacijų skaičius permetus)1 Grafikas. Tobuloji kainų diskriminacija
Vartotojas gali nusipirkti tik vieną operaciją per savo gyvenimą.Tarkime, kad operacijos vidutiniai ir ribiniai kaštai yra lygūs ir sudaro40 tūkst. dol. Jeigu kainų diskriminacijos nebūtų,tai monopolinė kainasiektų 50 tūks.dol. ir būtų atliekama 20 operacijų per metus. Ekonominįpelną, esant šiai sąlygai, rodo stačiakampio plotas Pm BemPL plotas. Taikant kainų diskriminaciją, chirurgas paparašo kiekvieno pacietoužpildyti anketą, kurioje atsiskleudžia informacija apie pacientą irfifnansines jo galimybes. Iš šios informacijos chirurgas sužino, kad: ➢ Yra ligonių, kurie gali mokėti ribinius operacijos kaštus t.y. 40 tūks.dol. Tokių pacientų daugiau nei 20. Chirurgas galės gauti papildomą pelną, jei paskirs kiekvienam pretendentui maksimalią kainą, kurią jis galės sumokėti. Tokiu atveju, chirurgas gauna papildomą pelną, kurį parodo trikampio plotas BemE plotas. ➢ Yra ligonių, kurie gali mokėti daugiau nei 50 tūks.dol, tuomet chirurgas gauna papildomą pelną, kurį rodo trikampio ABPm plotas. Esant idealiai kainų diskriminacjai, monopolininkas pasiima visąvartotojo perteklinę naudą, t.y. skirtumą tarp to pinigų kiekio kurįvartotojas pasiruošęs sumokėi už prekę, ir pinigų kiekio, kurį jis iš tikrouž ją sumoka. Nė vienas vartotojas negauna vartotojo naudos, kadangimonopolininkas paskiria kiekvienam vartotojui maksimalią kainą, kurią jisgali sumokėti. Vartotojo nauda pereina monopolininkui, kaip pelnas.Bendrasis monopolinis pelnas yra plotas PLAE, t.y.vartotojo nauda, kuriąjis būtų turėjęs esant tobulajai konkurencijai. Antroji kainų diskriminacija – kai monopolininkas parduoda skirtingąprodukcijos vienetų kiekį skirtinga kaina, o kiekvienas individas, kurisperka tą patį kiekį, moka tą pačią kainą. Skiriasi vieneo kainos, t.y.priklauso nuo to, kiek vienetų perkama. Tai labiausisi tinka visuomeninėms
prekėms, tarkim elektros energija parduodama skirtinga kaina. Produkcijoskiekiai Q1, Q2, Q3, kurie parduodami atitinkamomis kainomis P1, P2, P3.Mažėjant vieneto kianai nuo P iki P3, kiekio nuolaida didina gamintotjopelną plotu EHBF. Antrojo laipsnio diskriminacija yra panaši į pirmolaipsnio kainų diskriminaciją tuo, kad norima ‘’ištraukti’’ vartotojo naudąiš pirkėjo. Tačiau ji skiriasi esminiais momentais: a. Nedidelis derinių P ir Q skaičius riboja vartotojo naudos paėmimą; b. Esant pirmojo laipsnio kainų diskriminacijai, gamintotjo pelnas būtų lydus vartotojo pertekliui (plotas GCP3) tobuloje konkurencijoje; esant antrojo laipsnio kainų diskriminacijai – tik šio pertekliaus daliai (plotas P1AHBFP3). P G A P1 P2 H B P3 E F C LRAC=LRMCMR D
0 Q1 Q2 Q3 Q
Trečiojo laipsnio kainų diskriminacija – kai monopolininkas parduodaprekes skirtingoms vartotojų grupėms skirtinga kaina, bet kiekvienasvienetas žmonių grupei parduodamas ta pačia kaina.Tai labiausiai paplitusi kainų diskriminacija, kurios pavyzdys gali būtinuolaidos vyresnio amžiaus žmonėms ar studentams. Ši kainų diskriminacija naudojama segmentuotoje rinkoje, t.y. tokioje,kurioje galima išskirti dvi ar daugiau pirkėjų grupių, besiskiriančiųreakcija į kainos pokyčius. Skirdamas kiekvienai grupei skirtngą kainą,monopolininkas gali didinti pelną. Ši kainų diskriminacija plačiai taikoma aviakompanijų vaikloje. Josskirsto keleivius į dvi grupes: turistus ir komandiruotus verslininkus.Turistų paklausa yra elastingestė neu verslininkų. Aviakompanijos nustatoskirtingas bilietų kainas turistams ir verslininkams. Versininkas galimokėti už bilietą du kartus daugiau nei turistas. Bilietų perparduotinegalima, tai sąlygoja buvimo svetur laikotarpis. Bentrąjį pelną sudaro turistų ir verslininkų pelnas. Kainųdikriminacija naudojama tik tuomet, kai paklausos elastingumas kainosatžvilgiu dviejose rinkose skiriasi. Tai galima įrodyti ir pritaikytiformule:
MR = P(1+1/Ed) Tai teisinga ribinėms pajamoms bet kurioje rinkoje. Norintmaksimizuoti pelną, ribinės pajamos abiejose rinkose turi būti lygios.
Taigi pusiausvyra būna, kai MRT = MRVArba PT(1+1/ET) = PV(1+1/EV)PT – bilietų kaina turistams; PV – bilietų kaina verslininkams; EdT – turistų paklausos elastingumas kainos atžvilgiu; EdV – verslininkų paklausos elastingumas kainos atžvilgiu. Kai rinkos segmentuotos, monopolininkas, užsiimantis kainųdiskriminacija, paskirs aukštesnę kianą neelastingoje rinkoje. Rinkossegmentai, kurie negautų jokių paslaugų, jeigu būtų viena kaina, šiuoatveju bus aptarnauti.
3. MONOPOLIJOS VALSTYBINIAI REGULIAVIMO BŪDAI
Kadangi turėdama monopolinę jėgą, įmonė gali pakeisti tobuloskonkurencijos diktuojamą resursų alokaciją ir nacionalinių pajamųpaskirstymą, valstybė antinomopoliniais įstatymais bando neleisti firmomsįgyti monopolinės jėgos arba jos išlaikyti. Antiminopoliniai įstatymaiįvairiose šalyse nevienodi. Nors jie remiasi bendrais teoriniaisprincipais, aiškinančiaisneigiamas monopolijos pasekmes ūkiui, tačiaunemažai lemia ir konkreti kiekvienos valstybės situacija, ir valstybėspožiūris į ją. Vakarų Europos antimonopolinis reguliavimas vėlavo pusęamžiaus, palyginti su JAV, o štai Lietuvoje parengtas antimonopolinioįstatymo projektas tik 1990m, 100 metų veliau nei garsusis šermenoįstatymas – pirmasis antitrestinis įsatymas priimtas Amerikoje. Paprastai antimonopoloniuose įstatymuose neteisėti skelbiamiveiksmai, kuriais gali būti įgyta antimonopolinė rinkos jėga: ➢ Salpti sandėriai tarp įmonių dėl kainų padidinimo bei gamybos apimties sumažinimo. ➢ Prekybos žlugdymas sudarant visų resursų pirkimo iš vieno pardavėjo konrtaktus. ➢ Grobuoniškas kainos nustatymas, verčiant konkurentus jungtis prie firmos, kitaip jiemsgresia bankrotas. ➢ Akcijų supirkimas siekiant prijungti prie firmos konkurentus. ➢ Kelių nepriklausomų įmonių susijungimas į vieną. Kadangi monopolinės rinkos struktūros formavimą sąlygojantys veiksmaineturi griežtų kiekybinių įvertinimo rodiklių, svarbu ne tiktai patysįstatymai, bet jų taikymas praktikoje. Reguliavimo įtaka ekonominiam aktyvumui jau gerokai ankščiau buvotyrinėta išsivysčiusiose Vakarų valstybėse. Jos dydžiui nustatyti buvoatliekami šimtai tyrimų, pateikta gausybė informacijos ir apibendrinimų.Dauguma išvadų labai aiškiai įvardija: reguliavimas padidina kaštus ir
riboja konkurenciją, o tai sukelia nedarbą ir ekonominės veiklos efektyvumomažėjimą. Konkurencija yra būtina gerovės ir bet kokios, ne ekonominės,laisvės sąlyga, nes tik esant konkurencijai žmonių pastangos nukreipiamosten, kur jos yra efektyviausios ir geriausiai pasitarnauja žmonėms.1. LICENCIJOS IR JŲ IŠDAVIMO TVARKA
Vienas pagrindinių barjerų įeiti į rinką – licencijos, leidimai.Pritarimai, sutikimi ar kitos procedūros. Tuomet atsiranda būtinybė gautikito subjekto (paprastai valdžios) sutikimą. Tokiu atveju konkurencijatampa priklausoma ne nuo rinkos dalyvių, o nuo leidimų gavimo arbanegavimo. Teisė išduoti ar neišduoti šiuos leidimus yra monopolinė, todėltokių leidimų reikalavimas tiesiogiai mažina konkurenciją. Šiuo metu Lietuvoje yra kelios dešimtys veiklos rūšių, kuriomisužsiimti draudžiama be specialaus valdžios leidimo – licencijos. LR Įmoniųįstatyme yra išvardintos net 27 licencijuojamų veiklų rūšys, tačiau be šiųegzistuoja ir daugelis kitų. Licencijavimo galia – sprendimas leisti ar neleisti – yra išsklaidytatarp įvairiausių vadžios lygių nuo pat Vyriausybės iki policijos.Licencijavimą privaloma perregistruoti kasmet, ko pasekoje, versininkus‘’pririšo’’ prie valdininkų, pavertė nuolat priklausomais nuo jų sprendimų. Anot vyriausybės licencijavimu siekiama: ➢ Apsaugoti vartotoją ➢ Gauti pajamų į biudžetą ➢ Valdyti informaciją Atlikus nuodugnų tyrimą paaiškėja, kad: ➢ Valdžios noras apsaugoti vartotoją nepasiekiamas, neįmanoma numatyti ir reglamentuoti visų žalos vartotojui atvejų. Tačiau turi neigiamų pasekmių: siaurina vartotojo teises, sukuria iliuziją, kad jis yra apsaugotas ir neskatina saugotis pačiam. Ekonominiu atžvilgiu tai yra labai brangus būdas, nes didina biudžeto išlaidas, o įmonėms sukuria papildomus kaštus, ir galiausiai – vadžios kišimasis užkerta kelią efektyviems privatiems apsaugos mechanizmams (konkurencijai, privatus informacijos verslas, savanoriškos teisių gynimo organizacijos). ➢ Gauti pajamų į biudžetą gali būti pasirinktas didinant bendrųjų mokesčių administravimo efektyvumą, tinkamai valdnt informaciją.
Pajamoms į biudžetą surinkti, pakanka apmokesdinti įmones. ➢ Kad valdyti informaciją – reikalingas integruotas registras, teisiškai ir techniškai reglamantuotas valstybės institucijų pasikeitimas informacija, standartizuotas informacijos surinkimas ir kitos preimonės, susijusios su ‘’informacinės valdžios’’ sukūrimu.3.2 PRIVALOMI MOKĖJIMAI – MOKESČIAI
Kitas barjeras patekti į rinką ir veikti joje yra privalomi mokėjimai.Bet kokie privalomi mokėjimai, nesvarbu, vadinami jie mokesčiais, ar ne,suvaržo rinką, o kai kurie jų nukreipti išskirtinai prieš konkurenciją. Pvz. Tarkime, monopolininko vidutiniai kaštai ilguoju laikotarpiunesikeičia. 2 Grafike parodytas mokesčio, kuriuo apmokesdinama monopolijosprodukcija, įtaka kainai ir produkcijos kiekiui. Tarkim įmonė gamina cigaretes. Pakelio kaina 80cnt. LRAC=LRMC=60cnt.Esant bet kokiai gamybos apimčiai. Vyriausybė uždėjo 10cnt. akcizo mokestįuž vientetą, ko pasekoje LRAC ir LRMC padidės iki 70cnt. Nauja monopolijospusiausvyros kaina šiuo atveju išauga nuo 80cnt. Iki 85cnt. už vienetą. P
85 ——- 80 ————–
E1 LRAC+10cnt.=LRMC+10cnt. 70 E2 LRAC=LRMC 60 D MR
0 Qm2 Qm1 Qt2 Qt1Q
2 Grafikas. Monopolijos apmokestinimas.
Taigi kaina padidėja mažesniu nei akcizo mokestis dydžiu. Jeigu taibūtų tobulosios konkurencijos rinka, tuomet pirminė gamyba būtų Qt1,uždėjus mokesčius – Qt2, o kaina padidėtų nuo 60cnt. iki 70cnt. Esanttobulai konkurencijai, kainos visuomet žemesnės, bet monopolija vartotojuiperkelia mažesnę mokesčio dalį. Taip yra dėl to, kad monopolija savo gamybąderina, pagal ribinių pajamų didėjimą, lygindama ribinius kaštus ne supaklausos kreive, o su ribinių pajamų kreive, kuri visuomet statesnė neipaklausos kreivė. Esant tiesinei paklausos kreivei, ribinių pajamų kreivėleidžiasi žemyn du kartus greičiau nei paklausos kreivė. Tai reiškia, kaddėl akcizo mokesčio padidėję ribiniai kaštai mažina gamybos apimtį per pusęmažiau, nei tai būtų tobulosios konkurencijos rinkoje. Analogiškai, tik
pusė mokesčio atspindi aukštesnėje kainoje. Lietuvoje šiuo metu net kelios ūkio šakos reguliuojamos akcizųpagalba. Viena iš sričių – degalų kainos Lietuvoje. LLRI pernai metų gegužės mėnesį pristatė mažmeninių degalų kainų irprekybos sąlygų naftos produktais tyrimą. Remdamiesi atliktu tyrimu, LLRIekspertai tvirtina, kad degalų kainų augimą Lietuvoje lemia ne karteliniaisusitarimai tarp degalais prekiaujančių įmonių, o valdžios kišimasis įdegalų rinką. Priešingai paplitusiai nuomonei, LLRI tyrimo rezultatai rodo, kaddegalų prekybos įmonės dirba ties nuostolių riba. Pelnas, kurį gaunadegalais prekiaujančios įmonės, yra pernelyg mažas, kad galima būtųįžvelgti slaptus susitarimus dėl degalų kainos ar rinkos pasidalijimo. Tailiudija, kad degalų rinkoje veikia stipri konkurencija, teigia LLRIekspertai. Kaip rodo tyrimai, aukštas degalų kainas sąlygoja išankstinis akcizųir PVM mokėjimas, siekis greitai padidinti akcizus degalams iki ESnustatyto lygio, importo muitai, degalų esporto apribojimai, prekybosnaftos produktais licencijavimas. Išskirtinių sąlygų sudarymas ‘’Mažeikiųnaftai’’ 1999 metais nuo 5 iki 15 proc. Padidintas importo muitas degalams,pagamintiems šalyse, su kuriomis Lietuva neturi pasirašiusi laisvosprekybos sutarčių, tarp jų ir Rusija bei Baltarusija. Tai, kad konkurencija degalų rinkoje yra varžoma valstybėsreguliavimų, pripažysta ir Konkurencijos taryba. Konkurencijos tarybaiįstatymai suteikia teisę siūlyti valdžios institucijoms keisti ar naikintikonkurenciją ribojančias teises nuostatus ir sprendimus. Pvz. Kai monopolijų veikla yra vyriausybės subsidijuojama. Esanttoms pačioms sąlygoms, kaip ir ankstesniame pavyzdyje, tarkime, kadsubsidijuojama monopolija, gaminanti izoliacines medžiagas 3 grafikas. Pradinė kaina 70 Lt. Ji atitinka kiekį Qm1, kai MC=LRMC=50. 10 Lt.Subsidija prekės vienetui sumažina LRAC Ir LRMC iki 40 Lt., dėl ko kainasumažėja iki 65 Lt. Kaina vartotojui sumažėja tik 5 Lt. Monopolinės firmosribinės pajamos mažėja greičiau nei kaina. Kai subsidija sumažina ribiniuskaštus, monopolija prisitaiko prie naujos pusiausvyros pagal ribiniųpajamų, o ne paklausos kreivę. Jeigu izoliacinę medžiagą gamintųkonkuruojančioji šaka, tai pirminė kaina būtų 50 Lt., o subsidijossumažintų LRAC iki 40 Lr., garantuotų ekonominį pelną ir naujų firmųpasirodymą šakoje. Gamyba padidėtų nuo Qt1 iki Qt2, kaina nukristų iki 40Lt. Esant tobulajai konkurencijai, rinkos kaina sumažėja visu subsidijosdydžiu. P70 ————– 65 ——————— E1 LRAC=LRMC 50 LRAC-10 Lt.=LRMC-10 Lt. 40
MR D
0 Qm1 Qm2 Qt1 Qt2 3 Grafikas. Monopolijos subsidijavimas.
3.3 KAINŲ REGULIAVIMAS
Laisvos kainos yra būtina pilnaverčio ekonominio gyvenimo sąlyga.Lietuvoje kainų liberalizavimas prasidėjo dar 1991m., tačiau iki šiolišliko daug valstybės reguliuojamų kainų. Tai – energetika, komunaliniųpaslaugų, žemės ūkio produktų supirkimo, transporto, pašto irtelekomunikacijų paslaugų, taip pat medicinos paslaugų ir vaistų kainos.Blogiausia tai, kad šios senosios monopolijos dažnai įtvirtinamos teisėsaktais. Pavyzdžiui naujas Telikomunikacijų įstatymas, kuriame naujaiįtvirtinti akivaizdūs konkurencijos apribojimai, ir Konstitucinio teismosprendimas, prirpažinęs, kad monopolinių teisių suteikimas vienai įmoneitarnauja vartotojams. Taigi, viena ranka kovojama su monopolijomis, o kitaranka jos proteguojamos. Ir viena, ir kita blogina konkurencijos sąlygas. Pvz. Monopolijų veikla yra reguliuojama. Vienas iš monopolistų galios reguliavimo būdų, yra maksimalios kainos nustatymas. Ji paprastai būna mažesnė nei ta, kuri atitinka produkcijos kiekį, kuriam esant ribinės pajamos yra lygios ribiniams kaštams. Maksimalios kainos nustatymas keičia monopolijos veiklą. Rinkoje susidaro deficitas, kai nustatytoji kaina yra mažesnė už pusiausvyros kainą. P
5 ————- LRMC
A B Pmax = MR2 3 E MR1 D
0 Q1 Q2 QD Q
4 Grafikas. Monopolijos reakcija į maksimalios kainos nustatymą.
Nustatant maksimalias kainas, siekiama apsaugoti vartotojus, padarytiprekes ir paslaugas ‘’prieinamas’’ mažas pajamas turintiems žmonėms. Tačiaukainų reguliavimas neleidžia pasiekti šių tikslų ir sukelia daugiauproblemų, negu išsprendžia.
Reguliuojant kainas bet kokiu atveju sulaukiama neigiamų pasekmių: jeimaksimalios kainos nustatytos didesnės už rinkos, kainų reguliavimasslopina konkurenciją ir skatina kainą pakelti iki maksimalaus lygio, o kainustatoma mažesnė nei rinkos kaina – sukuriamas deficitas. Maksimalių kainųnustatymas pirmiausiai neigiamai paveikia rečiau perkamų prekių rinką, josvartotojus, o taip pat įmones, kuriose yra nedidelė apyvarta. Tiekdidmeniniai, tiek mažmeniniai prekybininkai bando subalansuoti per mažų irper didelių kainų ir antkainių poveikį (sutikdami pardavinėti per pigiai,tikėdamiesi ‘’atsigriebti’’ iš kitų rinkos iškrypimų), tačiau tai padaro jųveiklą nestabilią ir finansiškai pažeidžiamą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad Lietuvos Ūkisgrindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve iriniciatyva, apsprendžia, kad rinkos kainos turėtų būti prezumpcija. TiekKonstitucijos, tiek Kainų įsatymo nuostatos leidžia teigti, kad kainos yrair turi būti nereguliuojamos. Tiesa, Konstitucija suteikia teisę valstybeireguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.Pagrindiniu tokiai išlygai galėtų būti monopolijos ar kitų išimtinų teisiųtam tikram verslui suteikimas, tačiau vaistų rinkoje tokios padėties nėra,taigi nėra ir pagrindo reguliuoti kainas. Nustatytas vaistų kainųreguliavimas pažeidžia ir Kainų įstatymą, kuris numato, kad valstybėsvaldymo organai, nustatydami prekių ir paslaugų kainas bei tarifus, privalosuderinti su Konkurencijos taryba. Centralizuotas pirkimas prieštarauja LR Konkurencijos įsatymui,kuriame eigiama, jog kainos yra svarbiausia konkurencijos sąlyga, ir kad‘’valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisėsaktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuojaatskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar galiatsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkojekonkuruojantiems ūkio subjektams’’. Centralizuotas pirkimas apribojakonkurenciją ir yra ekonomiškai nepagrįstas, nes valstybės institucijaipriskiriamas prekybininko vaidmuo, įvedama absoliuti monopolija, geriausiuatveju tegalinti būti naudinga monopolistui. Valdiškas bei privatizuotas monopolijas imamasi griežtai reguliuoti –administraciškai nustatomos netgi tokių monopolistų paslaugų kainos. Išpirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tūrėtų paskainti konkrenciją, apsaugotivartotojus. Dėja taip nėra. Kainų reguliavimas kaip tik užkonservuojamonopolinę padėtį, nes potencialiems konkurentams, esant žemesniam kainųlygiui, nebe taip apsimoka įeiti į rinką. Beje, neretai susiduriama ir suatvirkštiniu reguliavimu – draudimu dirbtinai sumažinti kainas. Vertaatkreipti dėmesį, kad kainų reguliavimas niekuomet nebus sėkmingas, nespagrįsta kaina susiformuoja tik rinkoje, t.y. kainas apibrėžia pirkėjai, okainų reguliuotojai bando jas išvesti iš kaštų. Vina vertus, gamintojasvisuomet gali pagrįsti vienų ar kitų kaštų būtinumą, kita vartus, kaštųdirektyvinis apribojimas gali būti pražūtingas bet kokiam verslui. Taipnuskriausti lieka visi – ir varotojai, nes kainos lieka ‘’išpūstos’’, irmonopolistai, reguliuotojai juos verčia dirbti nuostolingai. Pgrindinis ir bene svarbiausias pastarųjų metų žingsnis buvo naujoKonkurencijos įstatymo priėmimas ir įsigaliojimas. Įsatymo tikslas buvosuderinti Lietuvos konkurencijos teisę su ES reikalavimais. VadovaujantisEuropos Sąjungos konkurencijos teise įststymas nustato didelius, dažnaiabejotino pagrįstumo, paribojimus privatiems sprendimams. Tačiau įstatymasneįtvirtina efektyvaus mechanizmo, kaip pasipriešinti rinkosmonopolizavimui valdžios pagalba. Taigi, nenuostabu, kad didžiosiossenosios monopolijos ir toliau napajudinamai diminuoja Lietuvos rinkoje,diktuodamos savo sąlygas vartotojams. Kitas ne mažiau svarbus naujas dokumentas – Antidempingo įstatymas,kuris nustato apsaugos nuo dempingo mechanizmus. Valdžiai teko išgirstinemažai kaltinimų, kad šis įstatymas neveikia, tačiau daugiau problemųkelia ne antidempingo priemonių netaikymas, bet pačios antidempingoriemonės. Negalima nepastebėti, kad jos pasulyje atsirado kaip pakaitalastarptautinės prekybos apribojimas tuomet, kai imta globaliniu mastu šalintitarifinius ir netarifinius prekybos apribojimus. Antidempingo muitai buvota protekcionistinė priemonė, kuri tarptautiniais susitarimais nebuvodraudžiama, todėl ypač tiko tiems, kurie nuolat pasiilgsta didesnėsapsaugos nuo ‘’nesąžiningos užsienio konkurencijos’’. Be to Lietuvojeantidempingo sąvoka dažnai interpretuojama ne pagal įprastus tarptautinėjepraktikoje principus – įvežamų prekių kainos lyginamos ne su tų prekiųpardavimo kainomis jų kilmės rinkoje, o su panašių prekių kainomis eksportorinkoje. Pastaruoju metu kuriami planai, kaip restruktūrizuoti monopolijas.Dažnai restruktūrizavimas kaip būtinas žngsnis iki privatizavimo.Mechaninis įmonių skaidymas tegali duoti labai ribotą naudą, o kartais irapskritai nėra tikslingas. Kai kurių paslaugų ar prekių tiekimas rinkojeapskritai įmanomas tik esant aukštam konkurencijos lygiui. Verta atkreiptidėmesį į tai, kad dažnai dirbtinis verslo išskaidymas gresia konkurencijossilpnėjimu, nes iš rinkos pašalinama efektyvi verslo organizavimo forma,geriausiai tarnaujanti vartotojui. Taigi verslo išskaidymas nėrasprendimas, skatinantis konkurenciją.JAV yra pritaikiusi du monopolinio reguliavimo būdus: reguliavimas irantimonopolinė politika. ➢ Ekonominis reguliavimas leidžia specializuotom reguliavimo agentūrom prižiūrėti kainas, kiekius, firmų įėjimą ir išėjimą reguliuojamose šakose; preižiūra apima komunalines paslaugas, transportavimo ir finansines rinkas. Tai galima būtų apibūdinti kaip vyriausybės kontrolę, kai tai nėra vyriausybės nuosavybė. ➢ Antimonopolinė politika – įsatymai, kurie draudžia tam tikrą firmų elgesį pvz.: firmų jungimąsi tam kad nustatytų palankias kainas, ar užkerta kelią tam tikrų rinkos struktūrų susidarymui (grynoji monopolija). Tokia politika ir priimti įstatymai yra naudingi kontroliuojant ne ik monopolijas, bet ir plačiai paplitusias Amerikoje, oligopolijas. Priešingai nei reguliavimas, kur nurodoma ka firmoms daryti ir kokias kainas nustatyti, antimonopolinė politika vaikia pasyviau: nurodo tik ko firmos negali daryti.
3.4 NATŪRALIŲJŲ MONOPOLIJŲ REGULIAVIMAS
Natūrali monopolija atsiranda tada, kai vienos firmos vidutiniai
kaštai mažėja, didėjant gamybos apimčiai, ir kai firma gali gaminti visąperkamų prekių kiekį mažesniais vidutiniais kaštais negu dvi ar daugiaufirmų. Yra atvejų, kai natūrali monopolija nedraudžiame įstatymų, betreguliuojama jos veikla apribojant neigiamas pasėkmes vartotojui. Yra dvi natūraliosios monopolijos reguliavimo galimybės.P MC
M Pm R AC Pr I Pi E MR D
0 Qm Qr Qi Q
6 Grafikas. Natūraliosios monopolijos reguliavimas.
Taškas M yra nereguliuojama, pelną maksimizuojanti monopolijos padėtissu aukštom kainom, mažu kiekiu ir dideliu monopoliniu pelnu. Pirmasis būdas, kaip galima reguliuoti monopoliją – tai kainodarapagal vidutinius kaštus. Šiuo atveju vyriausybinė firma leidžia nustatytitokią kainą, kad firma galėtų padengti savo vidutinius kaštus (AC). Monopolisto nustatyta kaina bus ten, kur vidutinių kaštų kreivė kertapaklausos kreivę (taškas R). Naudojant šį reguliavimo būdą, kainąreguliuojanti vyriausybinė tarnyba atima iš monopolijos galimybę laisvaipasirinkti jai naudingiausią paklausos tašką. Tačiau šis reguliavimo būdastaip pat turi ir savų trūkumų: nors firma, parduodama savo gaminį užvidutinius gamybos kaštus, savo kaštus padengia, tačiau gamina mažesnį neiefektyvų prekės kiekį (Qr). Šis monopolojos reguliavimo būdas plačiaipaplitęs JAV. Paprastai, taip reguliuojami elektros energijos, gamtiniųdujų ir telefono ryšio paslaugų tiekėjai. Antrasis natūraliųjų monopolojų reguliavimo būdas – kainos nustatymaspagal ribinius kaštus. Iš pirmo žvilgsnio šis reguliavomo būdas galipasirodyti labai patrauklus – juk nustatoma kaina lygi ribiniams kaštams(p=MC), o tai puikiai atitinka ekonominį efektyvumą (taškas I). Tačiau tokskainos nustatymas sukelia firmai, turinčiai žemyn besileidžiančią kaštųkreivę, nuostolius. Visa tai galima paaiškinti tuo, kad jei AC leidžiasižemyn, tai MC