antimonopolinė valstybės politika

ĮVADAS 3

1. Monopolijos formavimosi ypatybės 4

2. Kainų diskriminacija monopolijos sąlygomis 5

3. Monopolijos valstybiniai reguliavimo būdai 7

3.1 Licencijos ir jų išdavimo tvarka 8

3.2 Privalomi mokėjimai – mokesčiai 8

3.3 Kainų reguliavimas 10

3.4 Naturaliųjų monopolijų reguliavimas 12

IŠVADOS 15

LITERATŪRA 16

ĮVADAS

Monopolinės kompanijos valdo svarbiausias ūkio šakas, todėl dauguma
vartotojų yra ramūs, nes dauguma tų firmų priklauso vyriausybei. Vyriausybė
gali be didesnių sunkumų reguliuoti jai priklausančių įmonių veiklą.
Privatizavus šias įmones, visų pirma, prarandama jų kontrolė.

Dėl vyriausybės negalėjimo kontroliuoti, monopolininkai gali
reikalauti labai didelio užmokesčio už jų teikiamas paslaugas ar prekes ir
pan.. Tokiu atveju kentėtų vartotojai.

Mano darbo tikslas yrra paanalizuoti valstybės antimonopolinę politiką,
kuri užkerta kelią monopolisto saviveiklai.

1. MONOPOLIJOS FORMAVIMOSI ĮPATYBĖS

Vienas kraštutinis rinkos struktūros atvejis ir visiška priešingybė
tobulai konkurencijai – monopolija. Tai toks rinkos sandaros tipas, kai yra
vienintelis prekių, neturinčių artimų pakaitų, pardavėjas (gr.’’monos’’ –
‘’vienintelis’’, ‘’poleo’’ – ‘’parduoti’’). Realiame gyvenime yra labai
mažai produktų, kurie neturi pakaitalų. Gali būti vienintelė elektros
energijos pardavėja regione, tačiau energija naudojama įvairiems tikslams,
turi pakaitalų ir vienas iš jų – anglis. Taigi galima teigti, kad grynosios
monopolijos yra labai retas reiškinys – abstrakcija.

Išskiriamos keturios pagrindinės įėjimo į monopolinę rinką ir išsilaikymo
joje kliūtis.

Išskirtinės teisės, gaaunamos iš vyriausybės. Vyriausybė, suteikdama

firmoms vienintelio pardavėjo statusą, suformuoja kliūtį kitoms

firmoms (licencijos, subsidijos). Daugeliu atvejų vyriausybė pati

atstovauja monopolijoms (pašto paslaugos, alkoholinių gėrimų

pardavimas, valstybinių loterijų organizavimas).

1. Patentai ir autorinė teisės. Tai garantuoja naujų produktų kūrėjams

ar literatūros ir meno kūrinių autoriams išskirtines teiss. P

Patentai

gali būti išduodami ir gamybos technologojoms. Patentai garantuoja

išradėjui monopolinę padėtį patento veikimo metu ir tik ribotą

laikotarpį. Kao baigiasi patento vaikimo laikas, įėjimo į šaka

kliūtis dingsta. Kada kokia nors firma įsibrauna į rinką, pažeisdama

kitos firmos patentą, jos veiklą gali sustabdyti teisms.

2. Svarbiausių žaliavų šaltinių nuosavybė. Monopolija gali išsilaikyti,

jeigu ji turi ar valdo viss žaliavas, reikalingas produkto gamybai

(‘’Aluminum Company of America’’ ALCOA iki II pasaulinio karo

kontroliavo visus boksitų šaltinius). Firmos, kurios turi

technologinių paslapčių, taip pat yra monopolininkės, jeigu kitos

firmos negali pagaminti tokio pat produkto (Coca-Cola).

3. Didelės monopolinės gamybos maži kaštai. Labai didelių firmų kaštų

pranašumai gali leisti vienai firmai, aptarnaujančiai visą rinką,

gaminti produkciją su mažesniais kaštais, nei tai būtų galima daryti,

jeigu rinką aptarnautų du ar daugiau pardavėjų. Tai padeda firmoms

įtvirtinti monopolinę galią, bei tapti klūtimi kitoms firmoms,

norinčioms įeeiti į šią rinką. Monopolija, norėdama apsaugoti savo

rinką, gali nustatyti santykiškai mažas kainas, kurios bus

‘’nepasiekiamos’’ kitoms firmoms.

Monopolijomis nedera vadinti įmonių, kurios yra dominuojančios ir
sėkmingai dirbančios savo srities įmonės užsitarnavusios lyderio poziciją
tik savo geru darbu. Jos turi akivaizdžių konkurentų arba konkurentai
tiesiog neatsiranda, žinodami, jog negalės geriau įtikti vartotojui. Kita
rūšis monopolijų yra kur kas pavojingesnė todėl, kad jų monopolonis
statusas yra teisiškai įtvirtintas arba tokios monopolijos proteguojamos
vadžios (‘’Lietuvos Telekomas’’). Detaliau paanalizavę monopolizuotas
sritis, atrastume, kad kiekviena iš jų nėra natūrali monopolija, kaip
bandoma teigti, kad natūralumas y
yra tik dirbtinis valdžios įsikišimo
padarinys.

Negalima pamiršti to, kad kiekvienas yra savo turto ir sugebėjimų
absoliutus monopolistas,
nes tik savininkas gali priimti sprendimus dėl savo turto. Taigi, monopolis
egzistuoja visuomet, tačiau tai netrukdo konkurencijai, o atvirkščiai – yra
jos būtina sąlyga. Kita ‘’įteisinta’’ monopolija užkerta kelią konkuruoti
ir tai yra netoleruotina, ir nepateisinama.

Lietuvoje yra nemažai sričių, kuriose vyrauja monopolijos. Tai
elektros, šilumos, vandens, dujų, fiksuoto telefoninio ryšio, geležinkelio
pervežimų, miestų visuomeninio transporto sritys. Prie tokių sričių tenka
priskirti ir dar labiau monopolizuotas, tačiau daugelio pamirštamas sritis:
sveikatos apsauga bei švietimas.

2. KAINŲ DISKRIMINACIJA MONOPOLIJOS SĄLYGOMIS

Monopolininkas, esant tam tikroms sąlygoms, gali pasinaudoti savo
padėtimi rinkoje ir padidinti savo pelną, nustatydamas kainas skirtingiems
pirkėjams.
Kainų diskriminacija yra tuomet, kai tas pats produktas parduodamas daugiau
nei viena kaina.

Ne kiekvienas gamintojas gali taikyti kainų diskriminaciją. Tam reikia
sąlygų:
1. Pardavėjas turi būti monopolininkas arba turėti monopolijos valdžią,

t.y. kontroliuoti gamybą ir kainas.
2. Pardavėjas turi gebėti suskirdtyti pirkėjus į grupes, kurių kiekvienos

galimybė mokėti už produktą būtų skirtinga. Šis skirstymas remiasi

skirtingu paklausos elastingumu.
3. Pirkėjas negali perparduoti prekės ar paslagos. Jeigu tie, kas perka

prekią žema kaina, gali lengvai perparduoti ją aukšta kaina. Tai akštos

kainos prekių ir paslaugų pasiūla padidės, o kaina kris. Kainų

diskriminacija bus pažeista. Be to, tuomet pelnysis prekių

perpardavinėtojas, o ne monopolija.

Kainų diskriminacija užsiima komunalinių paslaugų įmonės, kurios taiko
aukštesnius tarifus organizacijoms ir žemesnius – individualiems
vartotojams.
Ekonomistai nagrinėja trjopą kainų diskriminaciją:

Pirmojo laipsnio kainų di

iskriminacija – kai monopolininkas parduoda
prekę skirtingam varototojui skirtinga kaina.

Pirkėjų skirstymo kriterijus yra jų pajamų dydžio skirtumai.
Didžiausia kaina nustatoma pirkėjams, kurie turi didžiausias pajamas.
Kitiems pirkėjams kaina palaipsniui mažinama tol, kol ji susilygimsa su
monopolisto ribiniais kaštais. Jei nustatomos skirtingos kainos kiekvienam
vartotojui, tai tokia diskriminacija kainomis vadinama – tobula
diskriminacija.
Pvz.: Neurochirurgas galintis atlikti svarbias galvos smegenų operacijas.
Kiekvienas ligonis, kreipsis į jį. Chirurgas yra monopolininkas ir siekia
už savo paslaugas maksimalaus pelno.

P

A

P1=60

P2=50 B

E MC = AC

P3=40 Em

MR D(=MR,kai vykdoma tobula
kainų

(be kainų diskriminacijos) diskriminacija)

0 Qm=20 QD=40 Q(operacijų skaičius per
metus)
1 Grafikas. Tobuloji kainų diskriminacija

Vartotojas gali nusipirkti tik vieną operaciją per savo gyvenimą.
Tarkime, kad operacijos vidutiniai ir ribiniai kaštai yra lygūs ir sudaro
40 tūkst. dol. Jeigu kainų diskriminacijos nebūtų,tai monopolinė kaina
siektų 50 tūks.dol. ir būtų atliekama 20 operacijų per metus. Ekonominį
pelną, esant šiai sąlygai, rodo stačiakampio plotas Pm BemPL plotas.

Taikant kainų diskriminaciją, chirurgas paparašo kiekvieno pacieto
užpildyti anketą, kurioje atsiskleudžia informacija apie pacientą ir
fifnansines jo galimybes. Iš šios informacijos chirurgas sužino, kad:

➢ Yra ligonių, kurie gali mokėti ribinius operacijos kaštus t.y.

40 tūks.dol. Tokių pacientų daugiau nei 20. Chirurgas galės

gauti papildomą pelną, jei paskirs kiekvienam pretendentui

maksimalią kainą, kurią jis galės sumokėti. Tokiu atveju,

chirurgas gauna papildomą pelną, kurį parodo trikampio plotas

BemE plotas.

➢ Yra ligonių, kurie gali mokėti daugiau nei 50 tūks.dol, tuomet

chirurgas gauna papildomą pelną, kurį rodo trikampio ABPm

plotas.

Esant idealiai kainų diskriminacjai, monopolininkas pasiima visą
vartotojo perteklinę n

naudą, t.y. skirtumą tarp to pinigų kiekio kurį
vartotojas pasiruošęs sumokėi už prekę, ir pinigų kiekio, kurį jis iš tikro
už ją sumoka. Nė vienas vartotojas negauna vartotojo naudos, kadangi
monopolininkas paskiria kiekvienam vartotojui maksimalią kainą, kurią jis
gali sumokėti. Vartotojo nauda pereina monopolininkui, kaip pelnas.
Bendrasis monopolinis pelnas yra plotas PLAE, t.y.vartotojo nauda, kurią
jis būtų turėjęs esant tobulajai konkurencijai.

Antroji kainų diskriminacija – kai monopolininkas parduoda skirtingą
produkcijos vienetų kiekį skirtinga kaina, o kiekvienas individas, kuris
perka tą patį kiekį, moka tą pačią kainą. Skiriasi vieneo kainos, t.y.
priklauso nuo to, kiek vienetų perkama. Tai labiausisi tinka visuomeninėms
prekėms, tarkim elektros energija parduodama skirtinga kaina. Produkcijos
kiekiai Q1, Q2, Q3, kurie parduodami atitinkamomis kainomis P1, P2, P3.
Mažėjant vieneto kianai nuo P iki P3, kiekio nuolaida didina gamintotjo
pelną plotu EHBF. Antrojo laipsnio diskriminacija yra panaši į pirmo
laipsnio kainų diskriminaciją tuo, kad norima ‘’ištraukti’’ vartotojo naudą
iš pirkėjo. Tačiau ji skiriasi esminiais momentais:

a. Nedidelis derinių P ir Q skaičius riboja vartotojo naudos paėmimą;

b. Esant pirmojo laipsnio kainų diskriminacijai, gamintotjo pelnas būtų

lydus vartotojo pertekliui (plotas GCP3) tobuloje konkurencijoje;

esant antrojo laipsnio kainų diskriminacijai – tik šio pertekliaus

daliai (plotas P1AHBFP3).

P G

A

P1

P2 H B

P3 E F C LRAC=LRMC

MR D

0 Q1 Q2 Q3 Q

Trečiojo laipsnio kainų diskriminacija – kai monopolininkas parduoda
prekes skirtingoms vartotojų grupėms skirtinga kaina, bet kiekvienas
vienetas žmonių grupei parduodamas ta pačia kaina.
Tai labiausiai paplitusi kainų diskriminacija, kurios pavyzdys gali būti
nuolaidos vyresnio amžiaus žmonėms ar studentams.

Ši kainų diskriminacija naudojama segmentuotoje rinkoje, t.y. tokioje,
kurioje galima išskirti dvi ar daugiau pirkėjų grupių, besiskiriančių
reakcija į kainos pokyčius. Skirdamas kiekvienai grupei skirtngą kainą,
monopolininkas gali didinti pelną.

Ši kainų diskriminacija plačiai taikoma aviakompanijų vaikloje. Jos
skirsto keleivius į dvi grupes: turistus ir komandiruotus verslininkus.
Turistų paklausa yra elastingestė neu verslininkų. Aviakompanijos nustato
skirtingas bilietų kainas turistams ir verslininkams. Versininkas gali
mokėti už bilietą du kartus daugiau nei turistas. Bilietų perparduoti
negalima, tai sąlygoja buvimo svetur laikotarpis.

Bentrąjį pelną sudaro turistų ir verslininkų pelnas. Kainų
dikriminacija naudojama tik tuomet, kai paklausos elastingumas kainos
atžvilgiu dviejose rinkose skiriasi. Tai galima įrodyti ir pritaikyti
formule:

MR = P(1+1/Ed)

Tai teisinga ribinėms pajamoms bet kurioje rinkoje. Norint
maksimizuoti pelną, ribinės pajamos abiejose rinkose turi būti lygios.
Taigi pusiausvyra būna, kai

MRT = MRV
Arba

PT(1+1/ET) = PV(1+1/EV)

PT – bilietų kaina turistams;

PV – bilietų kaina verslininkams;

EdT – turistų paklausos elastingumas kainos atžvilgiu;

EdV – verslininkų paklausos elastingumas kainos atžvilgiu.

Kai rinkos segmentuotos, monopolininkas, užsiimantis kainų
diskriminacija, paskirs aukštesnę kianą neelastingoje rinkoje. Rinkos
segmentai, kurie negautų jokių paslaugų, jeigu būtų viena kaina, šiuo
atveju bus aptarnauti.

3. MONOPOLIJOS VALSTYBINIAI REGULIAVIMO BŪDAI

Kadangi turėdama monopolinę jėgą, įmonė gali pakeisti tobulos
konkurencijos diktuojamą resursų alokaciją ir nacionalinių pajamų
paskirstymą, valstybė antinomopoliniais įstatymais bando neleisti firmoms
įgyti monopolinės jėgos arba jos išlaikyti. Antiminopoliniai įstatymai
įvairiose šalyse nevienodi. Nors jie remiasi bendrais teoriniais
principais, aiškinančiaisneigiamas monopolijos pasekmes ūkiui, tačiau
nemažai lemia ir konkreti kiekvienos valstybės situacija, ir valstybės
požiūris į ją. Vakarų Europos antimonopolinis reguliavimas vėlavo pusę
amžiaus, palyginti su JAV, o štai Lietuvoje parengtas antimonopolinio
įstatymo projektas tik 1990m, 100 metų veliau nei garsusis šermeno
įstatymas – pirmasis antitrestinis įsatymas priimtas Amerikoje.

Paprastai antimonopoloniuose įstatymuose neteisėti skelbiami
veiksmai, kuriais gali būti įgyta antimonopolinė rinkos jėga:

➢ Salpti sandėriai tarp įmonių dėl kainų padidinimo bei gamybos

apimties sumažinimo.

➢ Prekybos žlugdymas sudarant visų resursų pirkimo iš vieno pardavėjo

konrtaktus.

➢ Grobuoniškas kainos nustatymas, verčiant konkurentus jungtis prie

firmos, kitaip jiemsgresia bankrotas.

➢ Akcijų supirkimas siekiant prijungti prie firmos konkurentus.

➢ Kelių nepriklausomų įmonių susijungimas į vieną.

Kadangi monopolinės rinkos struktūros formavimą sąlygojantys veiksmai
neturi griežtų kiekybinių įvertinimo rodiklių, svarbu ne tiktai patys
įstatymai, bet jų taikymas praktikoje.

Reguliavimo įtaka ekonominiam aktyvumui jau gerokai ankščiau buvo
tyrinėta išsivysčiusiose Vakarų valstybėse. Jos dydžiui nustatyti buvo
atliekami šimtai tyrimų, pateikta gausybė informacijos ir apibendrinimų.
Dauguma išvadų labai aiškiai įvardija: reguliavimas padidina kaštus ir
riboja konkurenciją, o tai sukelia nedarbą ir ekonominės veiklos efektyvumo
mažėjimą. Konkurencija yra būtina gerovės ir bet kokios, ne ekonominės,
laisvės sąlyga, nes tik esant konkurencijai žmonių pastangos nukreipiamos
ten, kur jos yra efektyviausios ir geriausiai pasitarnauja žmonėms.

1. LICENCIJOS IR JŲ IŠDAVIMO TVARKA

Vienas pagrindinių barjerų įeiti į rinką – licencijos, leidimai.
Pritarimai, sutikimi ar kitos procedūros. Tuomet atsiranda būtinybė gauti
kito subjekto (paprastai valdžios) sutikimą. Tokiu atveju konkurencija
tampa priklausoma ne nuo rinkos dalyvių, o nuo leidimų gavimo arba
negavimo. Teisė išduoti ar neišduoti šiuos leidimus yra monopolinė, todėl
tokių leidimų reikalavimas tiesiogiai mažina konkurenciją.

Šiuo metu Lietuvoje yra kelios dešimtys veiklos rūšių, kuriomis
užsiimti draudžiama be specialaus valdžios leidimo – licencijos. LR Įmonių
įstatyme yra išvardintos net 27 licencijuojamų veiklų rūšys, tačiau be šių
egzistuoja ir daugelis kitų.

Licencijavimo galia – sprendimas leisti ar neleisti – yra išsklaidyta
tarp įvairiausių vadžios lygių nuo pat Vyriausybės iki policijos.
Licencijavimą privaloma perregistruoti kasmet, ko pasekoje, versininkus
‘’pririšo’’ prie valdininkų, pavertė nuolat priklausomais nuo jų sprendimų.

Anot vyriausybės licencijavimu siekiama:

➢ Apsaugoti vartotoją

➢ Gauti pajamų į biudžetą

➢ Valdyti informaciją

Atlikus nuodugnų tyrimą paaiškėja, kad:

➢ Valdžios noras apsaugoti vartotoją nepasiekiamas, neįmanoma

numatyti ir reglamentuoti visų žalos vartotojui atvejų. Tačiau

turi neigiamų pasekmių: siaurina vartotojo teises, sukuria

iliuziją, kad jis yra apsaugotas ir neskatina saugotis pačiam.

Ekonominiu atžvilgiu tai yra labai brangus būdas, nes didina

biudžeto išlaidas, o įmonėms sukuria papildomus kaštus, ir

galiausiai – vadžios kišimasis užkerta kelią efektyviems

privatiems apsaugos mechanizmams (konkurencijai, privatus

informacijos verslas, savanoriškos teisių gynimo organizacijos).

➢ Gauti pajamų į biudžetą gali būti pasirinktas didinant bendrųjų

mokesčių administravimo efektyvumą, tinkamai valdnt informaciją.

Pajamoms į biudžetą surinkti, pakanka apmokesdinti įmones.

➢ Kad valdyti informaciją – reikalingas integruotas registras,

teisiškai ir techniškai reglamantuotas valstybės institucijų

pasikeitimas informacija, standartizuotas informacijos

surinkimas ir kitos preimonės, susijusios su ‘’informacinės

valdžios’’ sukūrimu.

3.2 PRIVALOMI MOKĖJIMAI – MOKESČIAI

Kitas barjeras patekti į rinką ir veikti joje yra privalomi mokėjimai.
Bet kokie privalomi mokėjimai, nesvarbu, vadinami jie mokesčiais, ar ne,
suvaržo rinką, o kai kurie jų nukreipti išskirtinai prieš konkurenciją.

Pvz. Tarkime, monopolininko vidutiniai kaštai ilguoju laikotarpiu
nesikeičia. 2 Grafike parodytas mokesčio, kuriuo apmokesdinama monopolijos
produkcija, įtaka kainai ir produkcijos kiekiui.

Tarkim įmonė gamina cigaretes. Pakelio kaina 80cnt. LRAC=LRMC=60cnt.
Esant bet kokiai gamybos apimčiai. Vyriausybė uždėjo 10cnt. akcizo mokestį
už vientetą, ko pasekoje LRAC ir LRMC padidės iki 70cnt. Nauja monopolijos
pusiausvyros kaina šiuo atveju išauga nuo 80cnt. Iki 85cnt. už vienetą.

P

85 ——-

80 ————–

E1 LRAC+10cnt.=LRMC+10cnt.

70

E2 LRAC=LRMC

60

D

MR

0

Qm2 Qm1 Qt2 Qt1
Q

2 Grafikas. Monopolijos apmokestinimas.

Taigi kaina padidėja mažesniu nei akcizo mokestis dydžiu. Jeigu tai
būtų tobulosios konkurencijos rinka, tuomet pirminė gamyba būtų Qt1,
uždėjus mokesčius – Qt2, o kaina padidėtų nuo 60cnt. iki 70cnt. Esant
tobulai konkurencijai, kainos visuomet žemesnės, bet monopolija vartotojui
perkelia mažesnę mokesčio dalį. Taip yra dėl to, kad monopolija savo gamybą
derina, pagal ribinių pajamų didėjimą, lygindama ribinius kaštus ne su
paklausos kreive, o su ribinių pajamų kreive, kuri visuomet statesnė nei
paklausos kreivė. Esant tiesinei paklausos kreivei, ribinių pajamų kreivė
leidžiasi žemyn du kartus greičiau nei paklausos kreivė. Tai reiškia, kad
dėl akcizo mokesčio padidėję ribiniai kaštai mažina gamybos apimtį per pusę
mažiau, nei tai būtų tobulosios konkurencijos rinkoje. Analogiškai, tik
pusė mokesčio atspindi aukštesnėje kainoje.

Lietuvoje šiuo metu net kelios ūkio šakos reguliuojamos akcizų
pagalba. Viena iš sričių – degalų kainos Lietuvoje.

LLRI pernai metų gegužės mėnesį pristatė mažmeninių degalų kainų ir
prekybos sąlygų naftos produktais tyrimą. Remdamiesi atliktu tyrimu, LLRI
ekspertai tvirtina, kad degalų kainų augimą Lietuvoje lemia ne karteliniai
susitarimai tarp degalais prekiaujančių įmonių, o valdžios kišimasis į
degalų rinką.

Priešingai paplitusiai nuomonei, LLRI tyrimo rezultatai rodo, kad
degalų prekybos įmonės dirba ties nuostolių riba. Pelnas, kurį gauna
degalais prekiaujančios įmonės, yra pernelyg mažas, kad galima būtų
įžvelgti slaptus susitarimus dėl degalų kainos ar rinkos pasidalijimo. Tai
liudija, kad degalų rinkoje veikia stipri konkurencija, teigia LLRI
ekspertai.

Kaip rodo tyrimai, aukštas degalų kainas sąlygoja išankstinis akcizų
ir PVM mokėjimas, siekis greitai padidinti akcizus degalams iki ES
nustatyto lygio, importo muitai, degalų esporto apribojimai, prekybos
naftos produktais licencijavimas. Išskirtinių sąlygų sudarymas ‘’Mažeikių
naftai’’ 1999 metais nuo 5 iki 15 proc. Padidintas importo muitas degalams,
pagamintiems šalyse, su kuriomis Lietuva neturi pasirašiusi laisvos
prekybos sutarčių, tarp jų ir Rusija bei Baltarusija.

Tai, kad konkurencija degalų rinkoje yra varžoma valstybės
reguliavimų, pripažysta ir Konkurencijos taryba. Konkurencijos tarybai
įstatymai suteikia teisę siūlyti valdžios institucijoms keisti ar naikinti
konkurenciją ribojančias teises nuostatus ir sprendimus.

Pvz. Kai monopolijų veikla yra vyriausybės subsidijuojama. Esant
toms pačioms sąlygoms, kaip ir ankstesniame pavyzdyje, tarkime, kad
subsidijuojama monopolija, gaminanti izoliacines medžiagas 3 grafikas.

Pradinė kaina 70 Lt. Ji atitinka kiekį Qm1, kai MC=LRMC=50. 10 Lt.
Subsidija prekės vienetui sumažina LRAC Ir LRMC iki 40 Lt., dėl ko kaina
sumažėja iki 65 Lt. Kaina vartotojui sumažėja tik 5 Lt. Monopolinės firmos
ribinės pajamos mažėja greičiau nei kaina. Kai subsidija sumažina ribinius
kaštus, monopolija prisitaiko prie naujos pusiausvyros pagal ribinių
pajamų, o ne paklausos kreivę. Jeigu izoliacinę medžiagą gamintų
konkuruojančioji šaka, tai pirminė kaina būtų 50 Lt., o subsidijos
sumažintų LRAC iki 40 Lr., garantuotų ekonominį pelną ir naujų firmų
pasirodymą šakoje. Gamyba padidėtų nuo Qt1 iki Qt2, kaina nukristų iki 40
Lt. Esant tobulajai konkurencijai, rinkos kaina sumažėja visu subsidijos
dydžiu.

P

70 ————–

65 ———————

E1 LRAC=LRMC

50

LRAC-10 Lt.=LRMC-10 Lt.

40

MR D

0 Qm1 Qm2 Qt1 Qt2

3 Grafikas. Monopolijos subsidijavimas.

3.3 KAINŲ REGULIAVIMAS

Laisvos kainos yra būtina pilnaverčio ekonominio gyvenimo sąlyga.
Lietuvoje kainų liberalizavimas prasidėjo dar 1991m., tačiau iki šiol
išliko daug valstybės reguliuojamų kainų. Tai – energetika, komunalinių
paslaugų, žemės ūkio produktų supirkimo, transporto, pašto ir
telekomunikacijų paslaugų, taip pat medicinos paslaugų ir vaistų kainos.
Blogiausia tai, kad šios senosios monopolijos dažnai įtvirtinamos teisės
aktais. Pavyzdžiui naujas Telikomunikacijų įstatymas, kuriame naujai
įtvirtinti akivaizdūs konkurencijos apribojimai, ir Konstitucinio teismo
sprendimas, prirpažinęs, kad monopolinių teisių suteikimas vienai įmonei
tarnauja vartotojams. Taigi, viena ranka kovojama su monopolijomis, o kita
ranka jos proteguojamos. Ir viena, ir kita blogina konkurencijos sąlygas.

Pvz. Monopolijų veikla yra reguliuojama. Vienas iš monopolistų galios

reguliavimo būdų, yra maksimalios kainos nustatymas. Ji paprastai būna

mažesnė nei ta, kuri atitinka produkcijos kiekį, kuriam esant ribinės

pajamos yra lygios ribiniams kaštams. Maksimalios kainos nustatymas

keičia monopolijos veiklą. Rinkoje susidaro deficitas, kai nustatytoji

kaina yra mažesnė už pusiausvyros kainą.

P

5 ————- LRMC

A B Pmax = MR2

3

E

MR1 D

0 Q1 Q2 QD Q

4 Grafikas. Monopolijos reakcija į maksimalios kainos nustatymą.

Nustatant maksimalias kainas, siekiama apsaugoti vartotojus, padaryti
prekes ir paslaugas ‘’prieinamas’’ mažas pajamas turintiems žmonėms. Tačiau
kainų reguliavimas neleidžia pasiekti šių tikslų ir sukelia daugiau
problemų, negu išsprendžia.

Reguliuojant kainas bet kokiu atveju sulaukiama neigiamų pasekmių: jei
maksimalios kainos nustatytos didesnės už rinkos, kainų reguliavimas
slopina konkurenciją ir skatina kainą pakelti iki maksimalaus lygio, o kai
nustatoma mažesnė nei rinkos kaina – sukuriamas deficitas. Maksimalių kainų
nustatymas pirmiausiai neigiamai paveikia rečiau perkamų prekių rinką, jos
vartotojus, o taip pat įmones, kuriose yra nedidelė apyvarta. Tiek
didmeniniai, tiek mažmeniniai prekybininkai bando subalansuoti per mažų ir
per didelių kainų ir antkainių poveikį (sutikdami pardavinėti per pigiai,
tikėdamiesi ‘’atsigriebti’’ iš kitų rinkos iškrypimų), tačiau tai padaro jų
veiklą nestabilią ir finansiškai pažeidžiamą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad Lietuvos Ūkis
grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir
iniciatyva, apsprendžia, kad rinkos kainos turėtų būti prezumpcija. Tiek
Konstitucijos, tiek Kainų įsatymo nuostatos leidžia teigti, kad kainos yra
ir turi būti nereguliuojamos. Tiesa, Konstitucija suteikia teisę valstybei
reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.
Pagrindiniu tokiai išlygai galėtų būti monopolijos ar kitų išimtinų teisių
tam tikram verslui suteikimas, tačiau vaistų rinkoje tokios padėties nėra,
taigi nėra ir pagrindo reguliuoti kainas. Nustatytas vaistų kainų
reguliavimas pažeidžia ir Kainų įstatymą, kuris numato, kad valstybės
valdymo organai, nustatydami prekių ir paslaugų kainas bei tarifus, privalo
suderinti su Konkurencijos taryba.

Centralizuotas pirkimas prieštarauja LR Konkurencijos įsatymui,
kuriame eigiama, jog kainos yra svarbiausia konkurencijos sąlyga, ir kad
‘’valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės
aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja
atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali
atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje
konkuruojantiems ūkio subjektams’’. Centralizuotas pirkimas apriboja
konkurenciją ir yra ekonomiškai nepagrįstas, nes valstybės institucijai
priskiriamas prekybininko vaidmuo, įvedama absoliuti monopolija, geriausiu
atveju tegalinti būti naudinga monopolistui.

Valdiškas bei privatizuotas monopolijas imamasi griežtai reguliuoti –
administraciškai nustatomos netgi tokių monopolistų paslaugų kainos. Iš
pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tūrėtų paskainti konkrenciją, apsaugoti
vartotojus. Dėja taip nėra. Kainų reguliavimas kaip tik užkonservuoja
monopolinę padėtį, nes potencialiems konkurentams, esant žemesniam kainų
lygiui, nebe taip apsimoka įeiti į rinką. Beje, neretai susiduriama ir su
atvirkštiniu reguliavimu – draudimu dirbtinai sumažinti kainas. Verta
atkreipti dėmesį, kad kainų reguliavimas niekuomet nebus sėkmingas, nes
pagrįsta kaina susiformuoja tik rinkoje, t.y. kainas apibrėžia pirkėjai, o
kainų reguliuotojai bando jas išvesti iš kaštų. Vina vertus, gamintojas
visuomet gali pagrįsti vienų ar kitų kaštų būtinumą, kita vartus, kaštų
direktyvinis apribojimas gali būti pražūtingas bet kokiam verslui. Taip
nuskriausti lieka visi – ir varotojai, nes kainos lieka ‘’išpūstos’’, ir
monopolistai, reguliuotojai juos verčia dirbti nuostolingai.

Pgrindinis ir bene svarbiausias pastarųjų metų žingsnis buvo naujo
Konkurencijos įstatymo priėmimas ir įsigaliojimas. Įsatymo tikslas buvo
suderinti Lietuvos konkurencijos teisę su ES reikalavimais. Vadovaujantis
Europos Sąjungos konkurencijos teise įststymas nustato didelius, dažnai
abejotino pagrįstumo, paribojimus privatiems sprendimams. Tačiau įstatymas
neįtvirtina efektyvaus mechanizmo, kaip pasipriešinti rinkos
monopolizavimui valdžios pagalba. Taigi, nenuostabu, kad didžiosios
senosios monopolijos ir toliau napajudinamai diminuoja Lietuvos rinkoje,
diktuodamos savo sąlygas vartotojams.

Kitas ne mažiau svarbus naujas dokumentas – Antidempingo įstatymas,
kuris nustato apsaugos nuo dempingo mechanizmus. Valdžiai teko išgirsti
nemažai kaltinimų, kad šis įstatymas neveikia, tačiau daugiau problemų
kelia ne antidempingo priemonių netaikymas, bet pačios antidempingo
riemonės. Negalima nepastebėti, kad jos pasulyje atsirado kaip pakaitalas
tarptautinės prekybos apribojimas tuomet, kai imta globaliniu mastu šalinti
tarifinius ir netarifinius prekybos apribojimus. Antidempingo muitai buvo
ta protekcionistinė priemonė, kuri tarptautiniais susitarimais nebuvo
draudžiama, todėl ypač tiko tiems, kurie nuolat pasiilgsta didesnės
apsaugos nuo ‘’nesąžiningos užsienio konkurencijos’’. Be to Lietuvoje
antidempingo sąvoka dažnai interpretuojama ne pagal įprastus tarptautinėje
praktikoje principus – įvežamų prekių kainos lyginamos ne su tų prekių
pardavimo kainomis jų kilmės rinkoje, o su panašių prekių kainomis eksporto
rinkoje.

Pastaruoju metu kuriami planai, kaip restruktūrizuoti monopolijas.
Dažnai restruktūrizavimas kaip būtinas žngsnis iki privatizavimo.
Mechaninis įmonių skaidymas tegali duoti labai ribotą naudą, o kartais ir
apskritai nėra tikslingas. Kai kurių paslaugų ar prekių tiekimas rinkoje
apskritai įmanomas tik esant aukštam konkurencijos lygiui. Verta atkreipti
dėmesį į tai, kad dažnai dirbtinis verslo išskaidymas gresia konkurencijos
silpnėjimu, nes iš rinkos pašalinama efektyvi verslo organizavimo forma,
geriausiai tarnaujanti vartotojui. Taigi verslo išskaidymas nėra
sprendimas, skatinantis konkurenciją.

JAV yra pritaikiusi du monopolinio reguliavimo būdus: reguliavimas ir
antimonopolinė politika.

➢ Ekonominis reguliavimas leidžia specializuotom reguliavimo agentūrom

prižiūrėti kainas, kiekius, firmų įėjimą ir išėjimą reguliuojamose

šakose; preižiūra apima komunalines paslaugas, transportavimo ir

finansines rinkas. Tai galima būtų apibūdinti kaip vyriausybės

kontrolę, kai tai nėra vyriausybės nuosavybė.

➢ Antimonopolinė politika – įsatymai, kurie draudžia tam tikrą firmų

elgesį pvz.: firmų jungimąsi tam kad nustatytų palankias kainas, ar

užkerta kelią tam tikrų rinkos struktūrų susidarymui (grynoji

monopolija). Tokia politika ir priimti įstatymai yra naudingi

kontroliuojant ne ik monopolijas, bet ir plačiai paplitusias

Amerikoje, oligopolijas. Priešingai nei reguliavimas, kur nurodoma ka

firmoms daryti ir kokias kainas nustatyti, antimonopolinė politika

vaikia pasyviau: nurodo tik ko firmos negali daryti.

3.4 NATŪRALIŲJŲ MONOPOLIJŲ REGULIAVIMAS

Natūrali monopolija atsiranda tada, kai vienos firmos vidutiniai
kaštai mažėja, didėjant gamybos apimčiai, ir kai firma gali gaminti visą
perkamų prekių kiekį mažesniais vidutiniais kaštais negu dvi ar daugiau
firmų. Yra atvejų, kai natūrali monopolija nedraudžiame įstatymų, bet
reguliuojama jos veikla apribojant neigiamas pasėkmes vartotojui.

Yra dvi natūraliosios monopolijos reguliavimo galimybės.

P MC

M

Pm

R AC

Pr

I

Pi

E

MR D

0 Qm Qr Qi Q

6 Grafikas. Natūraliosios monopolijos reguliavimas.

Taškas M yra nereguliuojama, pelną maksimizuojanti monopolijos padėtis
su aukštom kainom, mažu kiekiu ir dideliu monopoliniu pelnu.

Pirmasis būdas, kaip galima reguliuoti monopoliją – tai kainodara
pagal vidutinius kaštus. Šiuo atveju vyriausybinė firma leidžia nustatyti
tokią kainą, kad firma galėtų padengti savo vidutinius kaštus (AC).

Monopolisto nustatyta kaina bus ten, kur vidutinių kaštų kreivė kerta
paklausos kreivę (taškas R). Naudojant šį reguliavimo būdą, kainą
reguliuojanti vyriausybinė tarnyba atima iš monopolijos galimybę laisvai
pasirinkti jai naudingiausią paklausos tašką. Tačiau šis reguliavimo būdas
taip pat turi ir savų trūkumų: nors firma, parduodama savo gaminį už
vidutinius gamybos kaštus, savo kaštus padengia, tačiau gamina mažesnį nei
efektyvų prekės kiekį (Qr). Šis monopolojos reguliavimo būdas plačiai
paplitęs JAV. Paprastai, taip reguliuojami elektros energijos, gamtinių
dujų ir telefono ryšio paslaugų tiekėjai.

Antrasis natūraliųjų monopolojų reguliavimo būdas – kainos nustatymas
pagal ribinius kaštus. Iš pirmo žvilgsnio šis reguliavomo būdas gali
pasirodyti labai patrauklus – juk nustatoma kaina lygi ribiniams kaštams
(p=MC), o tai puikiai atitinka ekonominį efektyvumą (taškas I). Tačiau toks
kainos nustatymas sukelia firmai, turinčiai žemyn besileidžiančią kaštų
kreivę, nuostolius. Visa tai galima paaiškinti tuo, kad jei AC leidžiasi
žemyn, tai MC

Leave a Comment