Antimonopolinė politika Lietuvoje

TURINYS
ĮVADAS 3
ANTIMONOPOLINĖS POLITIKOS ESMĖ 4
VALSTYBINIS KAINŲ REGULIAVIMAS IR PASEKMĖS 4
Vaistų kainų reguliavimo ydos ir pasekmės 6
ANTIMONOPOLINĘ POLITIKĄ REGLAMENTUOJANTYS TEISĖS AKTAI 7
KONKURENCIJOS TARYBOS VEIKLA 10
ATSAKOMYBĖ UŽ KONKURENCIJOS ĮSTATYMO PAŽEIDIMUS 12
IŠVADOS 13
LITERATŪROS ŠALTINIAI 14ĮVADAS
Kiekviena valstybė reguliuoja savo šalies ekonomiką. Valstybinis ekonomikos reguliavimas yra valstybės valdymo išraiška. Ekonominis reguliavimas skirstomas į bendrus ir dalinius tikslus. Siekiant bendrų tikslų jis orientuojamas į antimonopolinių priemonių taikymą, prieš ekonominių galių sutelkimą vienose rankose, nesąžiningas prekybos operacijas. Valstybei reguliuojant ekonomiką vienas iš pagrindinių tikslų yra – apsaugoti sąžiningos konkurencijos laisvę. Konkurencija apibūdinama kaip savotiškos gamybos bei prekybos įmonių ar paaslaugų teikėjų varžybos dėl vartotojų palankumo, lojalumo. Nesąžininga konkurencija dažniausiai atsiranda šalyje įsiviešpatavus vienai didžiulei įmonei, taip vadinamai monopolijai. Monopolija turi didžiulę rinkos galią, ji gali ne tik iškraipyti konkurenciją, užkirsdama kelią kitoms įmonėms patekti į rinką, pakenkti vartotojams, nustatydama aukštas kainas, neatitinkančias vartotojų realių pajamų. valstybės yra ypač suinteresuotos monopolijų reguliavimu, nes dažniausiai monopolijos valdo tokius išteklius, kurie yra būtini vartojimui, pavyzdžiui, dujos, energija ir panašiai. Tokį valstybės reguliavimą, kontroliuojant monopolijas, vadiname antimonopoline politika.
Vykdant antimonopolinę politiką Lietuvoje, pagrindinis Vyriausybės dėmesys skkiriamas vykdyti kainų reguliavimą energetikos, ryšių bei transporto sektoriuose, kurie veikia kaip natūralios monopolijos.
Lietuvos antimonopolinę politiką reglamentuoja konkurencijos įstatymas, kainų įstatymas, kai kurioms stambioms įmonėms taikomi ir individualūs įstatymai.
Darbo tikslas – išanalizuoti Lietuvos antimonopolinę politiką.
Uždaviniai:
• atskleisti antimonopolinės politikos esmę, reikalingumą šalies ek

konomikai;
• nustatyti Lietuvos antimonopolinės politikos įgyvendinimo priemones;
• aprašyti Lietuvos antimonopolinės politikos ypatumus;
• išanalizuoti Lietuvos antimonopolinę politiką reglamentuojančius teisės aktus.
Darbe daugiausiai remtasi LR įstatymais, poįstatyminiais teisės aktais ir straipsniais.ANTIMONOPOLINĖS POLITIKOS ESMĖ
Antimonopolinė politika- tai valstybės vykdoma politika, siekiant apsaugoti konkurencijos laivę, išvengti nesąžiningos konkurencijos veiksmų, konkurencijos iškraipymų. Iš žodžio “antimonopolinė” galima būtų spręsti, kad tai politika nukreipta prieš monopolijas, nes priešdėlis “anti” dažnai turi reikšmę -“prieš”. Tačiau Lietuvoje antimonopolinio įstatymo nėra, taip vadinama tik politika, o ją reglamentuoja pagrindinis šalies įstatymas – “LR Konkurencijos įstatymas”.
Antimonopolinė politika vaidina svarbų vaidmenį, ir yra reikalinga tam, kad įmonės galėtų nevaržomai konkuruoti rinkoje, vartotojai būtų apsaugoti nuo aukštų kainų. Jeigu šalyje nėra nė vienos monopolijos, antimonopolinė politika vis tiek turėtų būti vykdoma, nes kaip minėjome, tokia politika nėra nukreipta prieš moonopolijas, bet yra suinteresuota apsaugoti konkurencijos laisvę.
Kiekvienos valstybės priedermė – saugoti konkurencijos laisvę. Ji gali būti išsaugoma pasitelkiant ne tik ir ne tiek konkurencijos teisės priemones, kiek griežtai laikantis laisvos konkurencijos principų. Pagrindiniai iš šių principų yra šie:
1) niekas negali prievarta (tiesiogine prasme) įtakoti rinkos dalyvių elgesio,

2) niekas negali riboti įėjimo į rinką ar išėjimo,

3) niekas negali apriboti rinkos technologiškai (privalomais standartais),

4) valstybei draudžiama teikti bet kokias privilegijas,

5) valstybei, kaip nustatančiai ir saugančiai žaidimo taisykles rinkoje, draudžiama dalyvauti versle.
Apskritai konkurencija ekonomikoje yra tas pats, kas ir laisvos ri
inkos sistema, tad sąlygų jai egzistuoti sudarymas ir reikštų konkurenciją, taigi ir efektyvumą bei tarnavimą vartotojui. Konkurencijai yra būtinos kai kurios teisinės sąlygos. Tai nevaržoma laisvė įeiti į rinką ir siūlyti savo produktus, išeiti iš rinkos, galimybės pirkti arba nepirkti siūlomų produktų. Todėl valdžios uždavinys – identifikuoti, kas trukdo šių sąlygų egzistavimui, ir šiuos trukdžius pašalinti.VALSTYBINIS KAINŲ REGULIAVIMAS IR PASEKMĖS
Valstybinis kainų reguliavimas yra pagrindinė Lietuvos antimonopolinės politikos vykdymo priemonė. Teigiama, kad jei kainos nebūtų reguliuojamos, tai monopolistai galėtų jas nepagrįstai didinti. Valstybinis kainų reguliavimas yra svarbi valstybinio ekonomikos reguliavimo sistemos dalis. Kartu tai ir valstybės kontrolės dėl konkurencijos principų ir socialinės apsaugos sistema. Valstybinis kainų reguliavimas – tai vyriausybės turimų teisių ir materialinių galimybių panaudojimas, siekiant stabilizuoti arba pakeisti kainų lygį ir proporcijas.
Valstybė gali nustatyti minimalią arba maksimalią kainų ribą, tačiau kai kalbame apie antimonopolinę politiką, jos vykdymo priemone galėtų būti tik maksimalios kainos nustatymas, nes minimali kaina nustatoma visai kitais tikslais, pavyzdžiui, subsidijuojant žemės ūkį ir panašiai.
Lietuvoje kainų liberalizavimas prasidėjo dar 1991 metais, tačiau iki šiol išliko daug valstybės reguliuojamų kainų. Tai – energetikos, komunalinių, medicinos paslaugų, transporto, telekomunikacijų paslaugų. Šiandieninis kainų reguliavimas, nustatant maksimalias kainas, paprastai grindžiamas tuo, kad energetikos, transporto ar kiti reguliuojami sektoriai yra monopolijos. Maksimalios kainos siekia apsaugoti prekių (paslaugų) va
artotojus, nes monopolijai nustačius labai dideles šių paslaugų kainas, vis tiek neatsisakytume šių paslaugų, nes jų poreikis yra būtinas. Energetikos, medicinos bei kitų paslaugų maksimalių kainų nustatymu siekiama padaryti šias prekes ir paslaugas prieinamas mažas pajamas turintiems žmonėms.
Nors kainų reguliavimu siekiama apsaugoti mažas pajamas gaunančius gyventojus, tačiau kainų reguliavimas tiek vienu, tiek kitu būdu sukelia daugiau problemų, negu išsprendžia. Visų pirma maksimalios kainos nustatymas keičia monopolijos veiklą. Kai nustatytoji kaina yra mažesnė už pusiausvyros kainą, rinkoje susidaro deficitas, vartotojai prekės apskritai negauna už nustatytą kainą arba negauna tiek, kiek norėtų, arba tokios kokybės, kokios norėtų. Negana to, reguliuojamų prekių gamintojams (kurie taip pat yra vartotojai) iškyla reali grėsmė netekti darbo – verslininkams neapsimoka gaminti nepelningas prekes, todėl jie tiesiog nutraukia gamybą. Rinkos santykiai paprastai persikelia į neformalųjį sektorių – juodąją rinką, kuri yra neatskiriamas reguliavimų atributas. Jei reguliuojamos kainos mažesnės nei rinkos, pirkėjas neranda jam reikalingų prekių (deficitas), nes pardavėjui tiesiog neapsimoka jų gaminti. Gamintojas, negaudamas pajamų, kurios padengtų jo patirtus kaštus, nutraukia gamybą, atleidžia darbuotojus. Kainų reguliavimas niekuomet nebus sėkmingas, nes pagrįsta kaina susiformuoja tik rinkoje, t.y. kainas apsprendžia pirkėjai, o kainų reguliuotojai bando jas išvesti iš kaštų. Nuskriausti lieka visi – ir vartotojai, nes kainos lieka “išpūstos”, ir monopolistai, nes reguliuotojai ju
uos verčia dirbti nuostolingai
Manoma, kad ”pats netinkamiausias žingsnis siekiant apsisaugoti nuo konkurencijos iškraipymų yra kova prieš vieną ar kitą monopolistą. Pagrindinis ir vienintelis uždavinys turėtų būti ne susilpninti monopolistą, bet sudaryti sąlygas konkuruoti. Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi yra neįmanomas esant laisvai galimybei įeiti į rinką, išeiti iš jos ir laisvai siūlyti savo produktus. Taigi, saugotis reikia ne monopolistų, o konkurencijos laisvės suvaržymų.” Kaip tik tai Lietuva ir stengiasi daryti, remdamasi konkurencijos įstatymu.
Laisvos kainos yra būtina pilnaverčio ekonominio gyvenimo sąlyga. Kainos gamintojams suteikia informaciją, ko reikia pirkėjui, esančiam rinkoje. Tik esant nereguliuojamoms kainoms gali įvykti mainai, naudingi ir pirkėjui, ir pardavėjui. Tik esant laisvoms kainoms vartotojas gali rasti jam reikalingą prekę, o pardavėjas turi paskatų prekę gaminti ir parduoti. Ėmus reguliuoti kainas, ši rinkos komunikacijų sistema yra sugriaunama.Vaistų kainų reguliavimo ydos ir pasekmės
Daug ginčų sukelia LR vaistų kainų reguliavimas. Pagal Farmacinės veiklos įstatymą bei Vyriausybės nutarimą dėl kainodaros reguliavimo, vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės prekių kainų reguliavimas yra pavestas Sveikatos apsaugos ministerijai. Šios ministerijos įsakymas ir apibrėžia prekių kainų nustatymo ir tvirtinimo tvarką bei prekybinius antkainius.
Šiuo metu yra taikomas toks kainų reguliavimas:
• kompensuojamiems vaistams reguliuojamos mažmeninės kainos, prekybiniai antkainiai ir maksimalios didmeninės kainos, taip pat nustatomos bazinės kainos, naudojamos kompensacijos dydžiui apskaičiuoti;
• nekompensuojamiems vaistams bei kompensuojamoms vaistinės asortimento prekėms nustatomas mažmeninės ir didmeninės prekybos antkainis;
• visoms vaistinėms medžiagoms nustatomas maksimalus prekybinis antkainis didmeninei kainai nustatyti.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, apsprendžia, kad rinkos kainos turėtų būti prezumpcija. Tiek Konstitucijos, tiek Kainų įstatymo nuostatos leidžia teigti, kad kainos yra ir turi būti nereguliuojamos. Tiesa, Konstitucija suteikia teisę valstybei reguliuoti “ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei”. Pagrindu tokiai išlygai galėtų būti monopolijos ar kitų išimtinių teisių tam tikram verslui suteikimas, tačiau vaistų rinkoje tokios padėties nėra, taigi nėra ir pagrindo reguliuoti kainas. Taigi įstatymas, įpareigojantis reguliuoti vaistų kainas, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų nei savo dvasia, nei raida.
Nustatytas vaistų kainų reguliavimas pažeidžia ir Kainų įstatymą, kuris numato, kad valstybės valdymo organai, nustatydami prekių ir paslaugų kainas bei tarifus, privalo juos suderinti su Konkurencijos Taryba. Sveikatos apsaugos ministerijai priimant įsakymą dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo toks suderinimas atliktas nebuvo.
Centralizuotas vaistų pirkimas, savo ruožtu, prieštarauja LR Konkurencijos įstatymui , kuriame teigiama, jog kainos yra svarbiausia konkurencijos sąlyga, ir kad “valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.” Centralizuotas vaistų pirkimas apriboja konkurenciją ir yra ekonomiškai nepagrįstas, nes valstybės institucijai priskiriamas prekybininko vaidmuo, įvedama absoliuti monopolija, geriausiu atveju tegalinti būti naudinga monopolistui (šiuo atveju – Valstybinėms ligonių kasoms).
Europos Sąjungos teisės aktai didelį dėmesį skiria vaistų ir kitų gydomųjų priemonių kokybei bei tinkamumui užtikrinti, įtvirtina didmeninės prekybos vaistais bei kitomis gydomosiomis priemonėmis principus, nustato tinkamos vaistų bei kitų gydomųjų priemonių gamybinės praktikos kriterijus. Tačiau jokie ES teisės aktai nereglamentuoja vaistų kainų reguliavimo. Siekiant apsaugoti ES rinką nuo nekokybiškų, neefektyvių, žmonių gyvybei ar sveikatai pavojingų vaistų ar kitų gydomųjų priemonių, ES taikomi griežti reikalavimai bei sąlygos būtent vaistų kokybei, efektyvumui ir saugumui užtikrinti.
Vertinant ES teisės nuostatas kainų reguliavimo atžvilgiu, nederėtų apsiriboti vien tik tiesiogiai tam skirtomis normomis. Reikia pažymėti, kad Lietuvoje taikomas vaistų kainų reguliavimas prieštarauja ES teisės bendrojo laisvos konkurencijos principo dvasiai.ANTIMONOPOLINĘ POLITIKĄ REGLAMENTUOJANTYS TEISĖS AKTAI
Pagrindiniai antimonopolinę politiką reglamentuojantys teisės aktai:
• LR Konkurencijos įstatymas
• LR kainų įstatymas
• LR nutarimas “ Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos”
• LR Elektroninių ryšių įstatymas
• LR Elektros energetikos įstatymas
• LR Gamtinių dujų įstatymas
LR konkurencijos įstatymas. Su konkurencijos problemomis buvo susiję šie svarbūs pastarųjų metų žingsniai. Svarbiausias įvykis – naujo Konkurencijos įstatymo priėmimas ir įsigaliojimas. Konkurencijos įstatymas – bendrasis konkurenciją reglamentuojantis įstatymas Lietuvoje. Šio įstatymo tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje, juo siekiama suderinti Lietuvos konkurencijos teisę su Europos Sąjungos reikalavimais. Remiantis konkurencijos įstatymu, draudžiama ūkio subjektams atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nesvarbu, kokio pobūdžio jų ūkinė veikla, išskyrus atvejus, kai įstatymai, skirti atskiroms ūkinės veiklos sritims, numato išimtis.
Lietuvos antimonopolinė politika nukreipta prieš šiuos konkurenciją ribojančius veiksmus:
1. Visus susitarimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją.
Tokiems susitarimams priskiriami susitarimai tiesiogiai ar netiesiogiai nustatytus (fiksuojantys) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas, susitarimai pasidalyti prekės rinką teritoriniu pagrindu, pagal pirkėjų ar tiekėjų grupes ar kitu būdu, nustatantys tam tikros prekės gamybos ar pardavimo kiekius, taip pat riboti techninę pažangą ar investicijas, panašaus pobūdžio sutartyse taikyti nevienodas (diskriminacines) sąlygas atskiriems ūkio subjektams ir tuo sudaryti jiems skirtingas konkurencijos sąlygas, iš kitų ūkio subjektų reikalauti papildomų įsipareigojimų, kurie pagal savo komercinį pobūdį ar paskirtį nėra tiesiogiai susiję su sutarties objektu.
2. Piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant visokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus.
Piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi laikomas tiesioginis ar netiesioginis nesąžiningų kainų arba kitų pirkimo ar pardavimo sąlygų primetimas, prekybos, gamybos ar techninės pažangos ribojimas darant žalą vartotojams, panašaus pobūdžio sutartyse nevienodų (diskriminacinių) sąlygų taikymas atskiriems ūkio subjektams, tuo sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas bei sutarties sudarymas, kai kitai sutarties šaliai primetami papildomi įsipareigojimai, kurie pagal komercinį pobūdį ar paskirtį nėra tiesiogiai susiję su sutarties objektu.
3. Koncentracijos sudarymą nepranešus Konkurencijos tarybai ir negavus leidimo.
LR Konkurencijos įstatyme koncentracija apibūdinama dviem aspektais:
1) susijungimas, kai prie ūkio subjekto, kuris tęsia veiklą, prijungiami vienas ar keletas kitų ūkio subjektų, kurie kaip savarankiški ūkio subjektai baigia veiklą, arba kai įsteigiamas naujas ūkio subjektas iš dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurie kaip savarankiški ūkio subjektai baigia veiklą;
2) kontrolės įgijimas, kai tas pats fizinis asmuo ar tie patys fiziniai asmenys, kurie turi vieno ar daugiau ūkio subjektų kontrolę, arba ūkio subjektas ar keletas ūkio subjektų, veikdami susitarimo pagrindu, kartu steigia naują ūkio subjektą arba įgauna kito ūkio subjekto kontrolę įsigydami įmonę ar jos dalį, visą ūkio subjekto turtą ar turto dalį, akcijas ar kitus vertybinius popierius, balsavimo teises, sudarydami sutartis ar kitu būdu.
Apie koncentracijos sudarymą privaloma pranešti Konkurencijos tarybai, reikia pateikti jai pranešimą dėl koncentracijos sudarymo, o Konkurencijos taryba išnagrinėjusi pranešimą apie koncentraciją, priima nutarimą leisti vykdyti koncentraciją ar ne.
4. Bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti.
Konkurencijos įstat.ymas draudžia bet kokius veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai jie gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Vadinasi draudžiama savavališkai naudoti žymenis, kurie yra tapatūs ar panašūs į kitos įmonės pavadinimą, registruotą prekės ženklą ar neregistruotą plačiai žinomą prekės ženklą; pateikti klaidingą informaciją apie savo ar kitos įmonės prekių kiekį, kokybę, sudėtines dalis, vartojimo savybes, pagaminimo vietą, būdą, kainą ar nuslėpti riziką, susijusią prekių vartojimu; taip pat draudžiama pateikti, naudoti informaciją, kuri yra kitos įmonės komercinė paslaptis. Nesąžiningais veiksmais laikomas ir siūlymas konkurento darbuotojams nutraukti darbo sutartį ar nevykdyti savo pareigų bei reklamos, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikoma klaidinančia, naudojimas.
LR kainų įstatymas. Šis įstatymas nusako kainų sistemos, jų reguliavimo ir kontrolės pagrindus Lietuvos Respublikoje. Įstatyme, nustatyta, kad jeigu rinkos kainų ir tarifų dinamika sukelia arba gali sukelti ekonomikos funkcionavimo sutrikimus, kurie pažeidžia ūkio ir gyventojų interesus, LR Vyriausybė gali sustabdyti arba apriboti rinkos kainų ir tarifų didėjimą ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui. Šis įstatymas pagrindžia faktą, kad Lietuvoje atliekamas kainų sistemos priežasčių ir veiksnių, kurie turi įtakos kainų lygiui ir jo pasikeitimams, tyrimas, kurį galima priskirti antimonopolinei politikai.
LR nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos”. Šiuo nutarimu numatomi antimonopolinės politikos vykdymo planai. Vyriausybė numato plėsti laisvų kainų sferą, išskyrus monopolinius gamintojus, kuriems gali būti taikomi kainodaros apribojimai, taip pat numatoma griežtai kontroliuoti, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo, ir taikyti įstatymo numatytas sankcijas monopoliniams ūkio subjektams, piktnaudžiaujantiems dominuojančia padėtimi. Remiantis šiuo nutarimu buvo atsisakyta prekybinio antkainio ribojimo, nes manoma, kad jo ribojimas sudaro dirbtines kliūtis prekių judėjimui nacionalinėje rinkoje bei sudaro galimybes piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi lokalinėse rinkose. Vyriausybė kaip prioritetinę kryptį nustato kapitalo koncentracijos ir kartelinių susitarimų tyrimus, nes aktyviai vykstantys kapitalo koncentracijos procesai Lietuvoje turi lemiamą reikšmę konkurencijos būklei.
LR Elektroninių ryšių įstatymas. Įstatymas numato, kad elektroninių ryšių veiklos reguliavimas grindžiamas, tarp kitų, ir veiksmingos konkurencijos užtikrinimo, skaidrumo ir nediskriminavimo principais. Šie principai buvo numatyti ir senajame LR Telekomunikacijų įstatyme. Vienas iš pagrindinių Ryšių reguliavimo tarnybos tikslų – siekti veiksmingos konkurencijos elektroninių ryšių srityje, o viena iš pagrindinių jos funkcijų – kontroliuoti, prižiūrėti ir įgyvendinti Elektroninių ryšių įstatymo nuostatas. Taigi ši tarnyba turi rūpintis tiek konkurencijos palaikymu bei sukūrimu, tiek ir apsauga nuo tam tikrų piktnaudžiavimo pasireiškimų, kuriuos galėtų lemti operatorių, turinčių didelę įtaką atitinkamoje rinkoje ūkio subjektų veiksmai. Ryšių reguliavimo tarnyba siekia užkirsti kelią operatoriui palaikyti pernelyg dideles kainas arba naudoti kainų spaudimą, tuo darydamas žalą galutiniams paslaugų gavėjams
LR Elektros energetikos įstatymas. LR Elektros energetikos įstatymas vienu iš savo tikslų skelbia „sukurti teisines sąlygas konkurencija pagrįstai elektros energijos rinkai funkcionuoti, sąžiningos konkurencijos tarp gamintojų ir tiekėjų principams įtvirtinti“. Taip pat nurodoma, kad „elektros energetikos sektoriaus sandara turi skatinti konkurencinės elektros energijos rinkos kūrimą ir funkcionavimą“. Šio įstatymo priežiūra pavesta Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai. Skirtingai nuo telekomunikacijų sektoriaus, kur įtvirtintas dominavimo rinkoje kaip būtina sąlyga kainų kontrolei vykdyti principas, elektros energetikos srityje kainos valstybės (Valstybinės kainų ir energetikos kont.rolės komisijos) reguliuojamos tiems gamintojams ir nepriklausomiems tiekėjams, kurie užima daugiau kaip 25 procentus rinkos. Be to, ši komisija nustato energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų maksimalias kainų ribas (trejų metų laikotarpiui).
LR Gamtinių dujų įstatymas, kaip ir aukščiau minėti kiti du įstatymai, nustato tam tikrus skaidrumo, nediskriminavimo, atskiros apskaitos tvarkymo, naudojimosi tinklais (prieigos) bei kainodaros reikalavimus, kurių turi laikytis dujų perdavimo ir paskirstymo įmonės. Dujų sektoriuje valstybė reguliuoja dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo kainas (maksimalius šių kainų dydžius trejų metų laikotarpiui nustato Valstybinė kainų ir energetinės veiklos komisija). Taigi ir čia pagrindiniai antimonopoliniai veiksmai – prieigos prie tinklų ribojimas bei diskriminacija – yra specialiai paminėti įstatyme ir yra draudžiami, o šių draudimų priežiūra pavesta Valstybinei kainų ir energetinės veiklos komisijai.KONKURENCIJOS TARYBOS VEIKLA
Įstaiga, vykdanti valstybinę antimonopolinę politiką bei kontroliuojanti, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo yra konkurencijos taryba. Ji kontroliuoja, kaip įmonės, valstybės valdymo ir savivaldos institucijos laikosi Konkurencijos įstatymo nustatytų reikalavimų; nustato dominuojančios padėties nustatymo kriterijus bei tvarką, nustato ūkio subjektų rinkos dalį bei jų padėtį atitinkamoje rinkoje. Jos kompetencijoje yra valstybės valdymo ir savivaldos institucijų priimtų teisės aktų ar kiti sprendimų atitikimo Konkurencijos įstatymui analizė. Pati konkurencijos taryba tiria nesąžiningos konkurencijos veiksmus tik tais atvejais, jeigu šie veiksmai pažeidžia daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus. Esant pagrindui, ji kreipiasi į valstybės valdymo ir savivaldos institucijas su reikalavimu pakeisti ar panaikinti teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus. Jeigu reikalavimas neįvykdytas, Taryba turi teisę valstybės valdymo institucijų sprendimus, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius teisės aktus, apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, savivaldos institucijų sprendimus – apygardos administraciniam teismui.
Šios tarybos nariai gali dirbti tik Konkurencijos taryboje, taip pat mokslinį, pedagoginį ar kūrybinį darbą, tačiau tam būtinas Konkurencijos tarybos sutikimas.
Konkurencijos tarybos nutarimai priimami balsų dauguma, jei balsai pasiskirsto vienodai tuomet lemiamas yra Konkurencijos tarybos pirmininko balsas. Pirmininkas ne tik vadovauja Konkurencijos tarybos darbui bet ir atstovauja Konkurencijos tarybai Lietuvos Respublikoje ir užsienyje, LR Seimui ir Vyriausybei teikia kasmetines Konkurencijos tarybos veiklos ataskaitas.
Konkurencijos taryba savaime pradėti tyrimą gali priimdama motyvuotą nutarimą, tačiau tyrimo dėl konkurenciją ribojančių veiksmų gali būti reikalaujama. Tai padaryti turi teisę:
• ūkio subjektai, kurių interesai yra pažeisti dėl konkurenciją ribojančių veiksmų;
• valstybės valdymo ir savivaldos institucijos;
• ūkio subjektų ir vartotojų interesams atstovaujančios asociacijos ar sąjungos.
Reikalavimas turi būti pateiktas raštiška forma, kurioje pateikiami faktiniai duomenis apie konkurenciją ribojančius konkurentų veiksmus ar aplinkybes, šiuos parodymus patvirtinantys dokumentai. Visgi konkurencijos taryba tyrimą atlikti gali atsisakyti, jei, jos nuomone, pateikti įrodymai yra nereikšmingi ar nedarantys didelės žalos. Bylos Konkurencijos tarybos posėdžiuose nagrinėjamos viešai. Išnagrinėjus bylą konkurencijos taryba priima nutarimą, kuriame nurodomos Konkurencijos įstatymo pažeidimo aplinkybės, pažeidėjo kaltės įrodymai, pažeidėjo, pareiškėjo bei kitų asmenų paaiškinimai, pateikti Konkurencijos tarybai, bei jų įvertinimas, priimamo nutarimo motyvai ir teisinis pagrindas. Konkurencijos tarybos nutarimą gali pakeisti arba panaikinti tik teismas.ATSAKOMYBĖ UŽ KONKURENCIJOS ĮSTATYMO PAŽEIDIMUS
Konkurencijos įstatymo pažeidėjai nelieka nubausti, jiems gali būti taikoma nustatytos sankcijos arba baudos. Pagrindinės baudos:
1) už draudžiamus susitarimus, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, koncentracijos, apie kurią buvo privaloma pranešti, įgyvendinimą be Konkurencijos tarybos leidimo, koncentracijos tęsimą jos sustabdymo laikotarpiu, Konkurencijos tarybos nustatytų koncentracijos vykdymo sąlygų ar privalomų įpareigojimų pažeidimą ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais.
2) Už atliktus nesąžiningos konkurencijos veiksmus, kuriuos tiria Konkurencijos taryba, ūkio subjektams gali būti skiriama piniginė bauda iki 3 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais.
Skiriant baudą atsižvelgiama į:
1) pažeidimo pavojingumą;
2) pažeidimo trukmę;
3) lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes;
4) kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai.
Kalbant apie taikomas sankcijas, Lietuvoje už konkurencijos įstatymo pažeidimus gfali būti taikomos tokios sankcijos: pažeidėjai gali būti netgi priversti nutraukti neteisėtą veiklą, parduoti įmonę ar jos dalį, turtą ar jo dalį, akcijas, reorganizuoti įmonę;IŠVADOS
1) Lietuvos antimonopolinės politikos vykdymo pagrindiniai tikslai- apsaugoti laisvą konkurenciją, siekti išvengti nesąžiningos konkurencijos veiksmų bei konkurencijos iškraipymų;
2) Vykdydama antimonopolinę politiką valdžia siekia įgyvendinti šiuos pagrindinius uždavinius: identifikuoti, kas trukdo laisvai įeiti į rinką ir siūlyti savo produktu, išeiti iš rinkos, pirkti arba nepirkti siūlomų produktų, ir šiuos trukdžius pašalinti.
3) Įstaiga, vykdanti valstybinę antimonopolinę politiką bei kontroliuojanti, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo yra konkurencijos taryba.
4) Pagrindinė antimonopolinės politikos vykdymo priemonė yra valstybinis kainų reguliavimas, kuriuo siekiama išvengti monopolistų nepagrįsto kainų didinimo, kuris gali pakenkti tiek vartotojams, tiek kitiems rinkos dalyviams. Tačiau valstybės kainų reguliavimas sukelia neigiamų pasekmių rinkai, prieštarauja laisvos konkurencijos principams ir pačios valstybėms tikslams.
5) Nepaisant to, kad Lietuvoje funkcionuoja laisvos rinkos santykiai grįsta rinkos ekonomika, ir toliau išlieka nemažai valstybės reguliuojamų sričių:telekomunikacijos, energetika ir kt. Kiekvienoje iš šių sričių valstybės reguliavimas turi savo specifinių pasekmių konkurencijai ir konkurencijos normų taikymui.
6) Ypatingo dėmesio ir ginčų susilaukia LR vaistų kainų reguliavimas, kuris prieštarauja tiek LR konstitucijai bei pagrindiniam antimonopolinę politiką reglamentuojančiam įstatymui-LR Konkurencijos įstatymui, taip pat pažeidžia ES nustatytus konkurencinės laisvės principus.
7) Per pastaruosius metus Lietuvos antimonopolinė politika patobulėjo, ypač įsigaliojus LR konkurencijos įstatymui, tačiau vis tiek išlieka tam tikrų neatitikimų ir prieštaravimų, kuriuos dar ketinama patobulinti.LITERATŪROS ŠALTINIAI
1. Mikroekonomika.Kaunas,Technologija, 2001, 293 p.
2. Vansevičius, S. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius, Jusutia, 2000, 256 p.
3. Elektroninių ryšių įstatymas.2004 03 11. [žiūrėta 2005 10 25]. Prieiga per internetą: .
4. Energetikos įstatymas. 2002 05 16. [žiūrėta 2005 10 25]. Prieiga per internetą: .
5. Konkurencijos įstatymas.1999 03 23. [žiūrėta 2005 10 25]. Prieiga per internetą: .
6. Kainų įstatymas.1998 11 17. [žiūrėta 2005 10 25]. Prieiga per internetą: .
7. LR nutarimas” Dėl Lietuvos respublikos programos”. 1994 07 12. [žiūrėta 2005 10 27]. Prieiga per internetą: .
8. Pajarskas, Š. Reguliuojami sektoriai ir konkurencijos normų taikymas. V, 2004 [žiūrėta 2005 10 25]. Prieiga per internetą: .
9. Konkurencijos ir antimonopolinė politika. [žiūrėta 2005 10 25]. Prieiga per internetą: .
10. Kainos ir kainų reguliavimas. [žiūrėta 2005 10 25]. Prieiga per internetą: .

Leave a Comment