1Inovacijos-pasikeitimai naujovės.

Rolandas Strazdas, Artūras Jakubavičius, Kastytis Gečas

INOVACIJOS

Finansavimas, rizikos kapitalas

Vilnius – Lietuvos inovacijų centras – 2003

R.Strazdas, A.Jakubavičius, K.Gečas. Inovacijos. Finansavimas, rizikos kapitalas. Vilnius: Lietuvos inovacijų centras, 2003. 000 p.

Knygoje aptariamos aktualios inovacijų plėtojimo problemos. Išryškinamos galimybės spartinti inovacijas versle, konkrečiu inovacinės veiklos atveju parenkant tinkamus finansavimo šaltinius. Išskirtinis dėmesys skiriamas rizikos kapitalui – specifiniam inovacinių projektų finansavimo šaltiniui.

Knyga skiriama vadybinio ir ekonominio profilio specialistams, aktyviai dalyvaujantiems inovacijų formavimo ir įgyvendinimo procesuose.

Recenzavo prof. habil. dr. B. Melnikas

Leidinys finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis.

© R.Strazdas, A.Jakubavičius, K.Gečas

Lietuvos inovacijų centras, 2003

ISBN______________________

Įvadas

“išlieka ne stipriausios ir ne protingiausios rūšys, o tos, kurios geriausiai adaptuojasi prie pokyčių”

Čarlzas Darvinas

Šiandieniniame pasaulyje viskas greitai keičiasi. Kitimo tempai nuolat auga. Atsiranda perversmą sukeliančios technologijos, nauji produktai, nenuspėjami klientų reikalavimai, nauji darbuotojų poreikiai, finansavimo galimybės. Įvykių prognozavimas tampa ypač sudėtingas. Verslo aplinka įgauna chaoso bruožų.

Šiuolaikinei ekonomikai būdinga:

– Spartus verslo aplinkos kitimas;

– Trumpėjantis produktų ir paslaugų gyvenimo ciklas;

– Pasaulio ekonomikų, technologijų ir inovacijų globalizacija;

– Pereinama nuo pramoninės ekonomikos arba didelių įmonių prie žiniomis paremtos ekonomikos, kurios varomoji jėga yra inovacijos.

Tačiau visa tai suteikia ir begales naujų galimybių. Tam, kad suvaldyti situaciją ir laimėti konkurencinę kovą, įmonių vadovai turi pasitelkti naujas žinias, naujus valdymo metodus, atskleisti ir pasitelkti tiek savo, tiek įmonės darbuotojų kūrybinį potencialą. Lietuvos verslo įmonių apklausos rodo, kad viena iš didžiausių kliūčių verslui – finansų trūkumas.

Lietuvos bankininkai, rizikos kapitalo fondų atstovai, užsienio investuotojai susiduria su visai kita problema – finansų pertekliumi.

Potencialūs investuotojai pasiryžę investuoti, tačiau neranda jiems patrauklių verslo projektų. Ypač jaučiamas didelis inovacinių projektų trūkumas ir didelis rizikos kapitalo perteklius.

Jei rinkose yra finansų perteklius, kyla klausimas, kodėl gi tiek daug įmonių turi sunkumų rasti lėšų, kurių jiems reikia verslo plėtrai. Problema atrodo yra ta, kad daugelis įmonių nežino:

– kur (arba į ką) reikia kreiptis;

– kada reikia kreiptis;

– kaip reikia kreiptis.

Per daugiau nei septynis praktinio darbo su Lietuvos įmonėmis metus,

Lietuvos inovacinio centro konsultantai nuolat susiduria su šia problema.

Įmonė su inovatyvia idėja arba parengtu verslo planu, kaip įprasta kreipiasi į Lietuvos komercinius bankus. Kadangi inovacinis projektas turi gana didelį rizikos laipsnį, bankas, kaip taisyklė, atsisako tokį projektą finansuoti. Tokius projektus gali finansuoti rizikos kapitalas. Nežiūrint kai kurių panašumų, rizikos kapitalo fondų finansavimas iš esmės skirias nuo komercinių bankų finansavimo.

Daug įmonių tiesiog nėra „pasiruošusios” rizikos kapitalui — investuotojai jaučia, kad verslininkai neturi to, kas yra būtina norint pretenduoti į rizikos investicijas. Po pokalbio su įmonės vadovais jie dažniausia pastebi, kad įmonė tinkamai neanalizavo savo finansinių poreikių, neparodė tinkamų valdymo sugebėjimų ar neturi patrauklaus pasiūlymo.

Turbūt šiandien niekam nekelia abejonių, kad stagnacija, stabilumas, konservatyvumas tai nėra verslo sėkmės formulės sudėtinės dalys.

Šiandieniniame “nuolatinės kaitos” pasaulyje, iššūkis verslui – žengti vienu žingsniu priekyje savo konkurentų, besikeičiančių rinkos sąlygų, naujų technologijų atžvilgiu.

Tampa aišku, kad verslo sąlygos iš esmės keičiasi. Lietuvos įmonės susiduria ne tik su pasikeitimais, pereinant nuo planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką. Šiuo metu taip pat vyksta pasikeitimai ir rinkos ekonomikoje. Senąją pramoninę ekonomiką keičia nauja žinių ekonomika (1

lentelė).

1 lentelė. Senosios pramoninės ekonomikos bei naujosios žinių ekonomikos palyginimas

|KRITERIJAI |SENOJI PRAMONINĖ |NAUJA ŽINIŲ EKONOMIKA |

| |EKONOMIKA | |

|Rinka |

|Pasikeitimai rinkoje |Lėti |Greiti |

|Produktų ir technologijų|Ilgas |Trumpas |

|gyvenimo ciklas | | |

|Pagrindiniai ekonomikos |Didelės pramonės įmonės |Inovatyvios įmonės, |

|varikliai | |paremtos žiniomis |

|Konkurencija |Vietinė |Labai didelė pasaulinė |

| | |konkurencija |

|Konkurencija: žaidimo |Didelis suvalgo mažą |Greitas suvalgo lėtą |

|pavadinimas | | |

|Įmonės |

|Pagrindinis veiklos |Stabilumas |Pasikeitimų valdymas |

|akcentas | | |

|Sėkmės matas |Pelnas |Rinkos kapitalizavimas |

|Gamybos organizavimas |Masinė gamyba |Lanksti ir mokymusi |

| | |paremta gamyba |

|Pagrindiniai augimo |Kapitalas |Žinios, inovacijos, |

|varikliai | |integracija, naujo |

| | |verslo kūrimas, rizika |

| | |grindžiamos strategijos |

|Pagrindiniai |Automatizacija ir |Informacijos ir |

|technologijos varikliai |mechanizacija |komunikacijos |

| | |technologija, e-verslas,|

| | |kompiuterizuotas |

| | |projektavimas ir gamyba |

|Konkurencinių privalumų |Priėjimas prie žaliavų, |Institucinis |

|pagrindiniai šaltiniai |pigi darbo jėga ir |tobulėjimas, žmogiškieji|

| |kapitalas pasikeitimams,|ištekliai, kaštų |

| |kaštų mažinimas per |kontrolė, klientų |

| |lygių ekonomiką |valdymo kokybė, |

| | |laikas-iki-rinkos |

|Stokojami ištekliai |Finansinis kapitalas |Žmogiškasis kapitalas |

|Sprendimų priėmimas |Vertikalus |Paskirstytas |

|Inovacijų procesai |Nereguliarūs,periodiški |Nuolatiniai, sistemingi |

|įmonėje | | |

|Gamybos dėmesio centras |Vidiniai procesai |Pilna vertybių grandinė |

|Strateginis vienijimasis|Retai pasitaikantis, |Komandų formavimas |

|su kitomis įmonėmis |”eik vienas” mąstysena |siekiant papildyti |

| | |resursus |

|Organizacinės struktūros|Hierarchinė, |Tarpusavyje susijusios |

| |biurokratinė, piramidinė|posistemės, įgaliojimų |

| |struktūra |suteikimas darbuotojams,|

| | |plokščia arba tinklinė |

| | |struktūra |

|Komanda |

|Lyderiavimas |Vertikalus |Suteikiant darbuotojams |

| | |plačius įgaliojimus, |

| | |iniciatyvumo skatinimas |

|Įgūdžiai |Siauri vienos srities |Platūs, daugelio dalykų |

| |įgūdžiai, griežtas |įgūdžiai, lanksti |

| |standartizavimas |sistema |

|Reikalavimai |Turėjimas patirties arba|Nuolatinis mokymasis |

|išsilavinimui |diplomo | |

|Vadovybės-darbuotojų |Griežti nurodymai, |Bendradarbiavimas, |

|santykiai |paklusnumas įsakymams, |komandinis darbas |

| |konfrontacija | |

|Įdarbinimas |Stabilus |Įtakojamas rinkos |

| | |galimybių / rizikos |

| | |faktorių |

|Darbuotojai matomi kaip |Išlaidos |Investicijos |

Norėdamos išlikti konkurencingomis, šiandienos įmonės turi daryti daugiau, nei tiesiog tiekti produktus ar paslaugas, kurios yra geresnės ar pigesnės nei jų konkurentų. Jos turi greičiau nei konkurentai reaguoti į aplinkos pasikeitimus, greičiau atlikti modernizavimą, greičiau reaguoti į kainų kitimą. Jos turi būti greitesnės diegiant naujas technologijas. Tam, kad galėtų augti, joms gali tekti eiti į visiškai naujas rinkas bei įgyvendinti rizikingas strategijas.

Inovacijų valdymui reikalingi kiti vadovavimo įgūdžiai lyginant su tais, kurie yra reikalingi vadovauti įprastiems procesams. Inovacijų diegimas užtikrina įmonės konkurencinį pranašumą bei suteikia tvirtą pagrindą sparčiai įmonės plėtrai.

Inovacijos nėra vienkartinis veiksmas, bet nuolatinis atsakas į besikeičiančias aplinkybes. Gerai veikianti inovacijų diegimo sistema ne tiktai padeda išspręsti įmonėje iškylančias problemas, bet taip pat atveria galimybes plėtrai.

Inovacijas gali diegti tiek didelės, tiek ir mažos įmonės, tačiau dažniausia didelės įmonės yra inertiškos ir konservatyvios naujų produktų kūrimui ir marketingui. Rinkoje veikiančios didelės inovatyvios įmonės, dažniausia naujų produktų kūrimą bei įdiegimą finansuoja iš įmonės vidinių išteklių, nesiekiant pritraukti tam išorinius investuotojus.

Tyrimai rodo, kad pagrindinis produktų inovacijų šaltinis yra nedidelės naujos technologinės įmonės (NTĮ). Tačiau jos priklauso įmonių grupei, kurios, bent jau Europoje, turi daugiausiai sunkumų gauti finansavimą inovacijoms.

Kai kalbame apie inovacijas, dažniausia turime omenyje naujų produktų kūrimą ir diegimą. Tačiau inovacijos gali apimti:

Naujus produktus ar paslaugas;

Naujus gamybos, tiekimo ir platinimo metodus;

Naujus valdymo ir darbo organizavime metodus;

Naujų naudojimo ar vartojimo modelių kūrimą.

NTĮ yra klasikinė inovacinės veiklos organizavimo forma. Šios įmonės yra technologijos pažangos šaltiniai. Jos potencialiai gali labai sparčiai augti, todėl į jas noriai investuoja rizikos kapitalas. Tyrimai rodo rodo, kad, tiek Europos, tiek JAV NTĮ metiniai pardavimų tempai vidutiniškai siekia 35 %. Kai tuo tarpu pirmaujančių Europos ir JAV tradicinių įmonių atitinkamai 14% ir 2%. Kiti NTĮ veiklos rodikliai taip pat žymiai geresni nei tradicinių įmonių. Tačiau NTĮ turi ir silpnų pusių (2 lentelė).

2 lentelė. NTĮ stipriosios ir silpnosios pusės

|Stipriosios pusės |Silpnosios pusės |

|Spartus augimas |Pažeidžiama dėl kapitalo stokos |

|Orientuota į eksportą/ |Priklausoma nuo nuosavo kapitalo |

|tarptautines rinkas | |

|Didelė pridėtinė vertė |Nesubalansuoti pinigų srautai |

|Pasinaudojimas kokybe |Ribotos lėšos tyrimams ir plėtrai |

|Novatoriška, greitai |Sunku valdyti greitą augimą |

|prisitaikanti | |

|Platinama technologija |Ilgi investicijų ciklai (dažnai >5 metai) |

|Kai sėkminga, labai aukštas |Vieno produkto sėkmė |

|investicijų grąžos rodiklis | |

|Užgožia didelių korporacijų |Jautrumas vyriausybės politikai |

|sėkmę | |

|Iš NTĮ ateityje išauga dideles |Tik nedidelė dalis NTĮ ilgalaikėje |

|korporacijos |perspektyvoje tampa sėkmingomis |

NTĮ veiklos rizika yra žymiai didesnė. Bankai bei instituciniai investuotojai nėra linkę rizikuoti, todėl, nepaisant galimo pelno, paprastai nesiryžta investuoti į NTĮ veiklą.

Jau ir Lietuvoje yra rizikos kapitalo fondų, kurie investuoja į inovatyvias įmones, tačiau norint juos sudominti, reikia žinoti, ko ieškote ir ko ieško rizikos kapitalas. Jau pavadinimas “rizikos kapitalas” pasako, kam investuotojai yra pasiruošę investuoti į padidintos rizikos projektus.

“Rizikos kapitalas” dar vadinamas „augimo” kapitalu (angl. Growth capital).

Tai pasako, kad rizikos kapitalas sutinka prisiimti didesnę riziką, tačiau tikisi didesnių įmonės augimo tempų bei padidinto pelningumo.

Rizikos kapitalas labai skiriasi nuo įprastų skolintojų, tokių, kaip bankai, draudimo kompanijos, kadangi jie:

• Prisiima daug daugiau rizikos;

• Investuoja, netgi kai investicija nėra paremta užstatu arba laidavimu;

• Rizikuoja, prarasti visas savo investicijas — jeigu verslas žlunga, jie praranda savo pinigus.

Savo ruožtu rizikos kapitalas tikisi:

• Gauti dalį nuosavybės teisių į verslą, mainais už jų investicijas;

• Iš verslo uždirbti pajamų;

• Gauti didelę investicijų grąžą — daug didesnę nei tikisi įprasti skolintojai.

Rizikos kapitalas nevykdo tokio pat verslo, kaip bankai. Bankai paprastai uždirba pajamas imdami palūkanas už suteiktas paskolas. Rizikos kapitalas paskolų neteikia. Jie investuoja į:

• Paprastas įmonių akcijas;

• Privilegijuotas akcijas;

• Subordinuotas paskolas.

Kaip buvo minėta, investuotojai į rizikos kapitalą elgiasi skirtingai nuo bankų ir tradicinių skolintojų. į rizikos kapitalą bando atidžiai išanalizuoti ir iš tiesų suprasti įmones, į kurias jie ketina investuoti.

Jie taip pat daro atranką, pasirinkdami tiktai tas įmones, kurios jų manymu turi didžiausią augimo potencialą.

Rizikos kapitalo fondai, vertindami įmonės inovacinį projektą bei investicinį pasiūlymą, tikrina ar jis užtikrina:

• Didelį, sustiprintą, pelningą augimo potencialą;

• Išsamų planą, kuris rodo, kad jūsų projektas turi rinkos galimybių išnaudojimo potencialą;

• Kvalifikuotą ir subalansuotą valdymo komandą su galimybe įgyvendinti konkrečiai apibrėžtus strateginius tikslus ir planus, paremtus asmenimis, susijusiais su įmone (kūrėjai/savininkai, direktorių taryba, dabartiniai investuotojai, apskaitininkai, teisininkai, konsultantai);

• Potencialų investicijų grąžinimo lygį, proporcingą rizikos lygiui;

• Būdus, kaip investuotojai prižiūri, įtakoja ir kontroliuoja savo investicijas;

• Matomą išėjimo strategiją investuotojams, kuria būtų užtikrinamas jiems tinkamas investicijų grąžinimas.

Rizikos kapitalas skirtas ne kiekvienai įmonei. Tiksliau sakant, ne kiekviena įmonė tinka rizikos kapitalui. Rizikos kapitalas ieško įmonių su dideliu augimo potencialu, būtent:

• Tam tikrų verslo įmonių tipų;

• Augančiose verslo srityse veikiančių įmonių;

• Įmonių, kurios atitinka pagrindinius investavimo kriterijus.

Geras vadovas, geras verslo planas, paklausūs produktai ar paslaugos, įmonės turimas turtas yra svarbūs. Tačiau šie požymiai nėra svarbiausi siekiant pritraukti rizikos kapitalą. Tyrimai rodo, kad tik mažiau nei 5

procentai visų verslo įmonių, yra didelį potencialą turinčios įmonės. Pagal augimo potencialą mažas įmones galima suskirstyti į tris tipus (1 pav.):

Gyvenimo būdo įmonės (angl. Lifestyle Enterprises) – tai nedidelės šeimyninio tipo įmonės, kurių vadovai yra kartu ir įmonių savininkai. Tokių įmonių vadovai “žaidžia”, užsiimdami jų gyvenimo būdą atitinkančiu verslu.

Tokios įmonės nepasižymi dideliais augimo tempais;

Vidutinės rinkos įmonės (angl. Middle Market Enterprises) – tai nedidelės gamybos, paslaugų įmonės, kurios linkusios prisiimti šiek tiek daugiau rizikos nei “gyvenimo būdo” įmonės. Joms svarbu palaikyti pastovius, vidutinius augimo tempus, kad patenkintų įmonės savininkus;

Į augimą orientuotos įmonės (angl. Growth Oriented Enterprises) – tai įmonės, turinčios tokių naujovių, kurios suteikia joms pranašumą kitų įmonių atžvilgiu bei didelį augimo potencialą. Dažniausia jos veikia naujose verslo srityse. Tokioms įmonėms vadovauja profesionalūs vadovai. Jų tikslas – dideli tiek įmonės pajamų, tiek turto augimo tempai.

1 pav. Įmonių klasifikavimas pagal augimo potencialą

[pic]

Į augimą orientuotos įmonės yra tinkamiausios kandidatės pritraukti rizikos kapitalą. Tyrimai rodo, kad tiktai apie 5 procentai visų mažų-vidutinių verslo įmonių yra į augimą orientuotos įmonės. Būtent tokios verslo įmonės domina rizikos kapitalą.

Vertindami įmonę, kaip potencialų investavimo objektą, rizikos kapitalas ieško tokios įmonės, kuri atitiktų šiuos keturis investavimo kriterijus:

• Turėtų stiprią valdymo komandą, gebančią įgyvendinti strateginį planą ir užtikrinti įmonės augimą;

• Turėtų aukštą investicijų grąžos normą, tam kad pateisintų padidintą investavimo riziką;

• Turėtų aiškią išėjimo strategiją — kitais žodžiais tariant, būdą kaip ir kada investuotojas galės atgauti savo pinigus;

• Įmonės veikla būtų skaidri ir investuotojas turėtų galimybę sekti bei kontroliuoti savo investicijų panaudojimą.

Jeigu įmonė atitinka šiuos kriterijus, ji turi galimybę pritraukti rizikos kapitalą.

1. Inovacijų samprata

1.1 Pagrindinės sąvokos

Ieškant žodžio „inovacija” kilmės, sugrįžtama atgal į istorijos gilumą,

XV amžių. Šis žodis yra kilęs iš Vidurio Prancūzijos teritorijoje tuo metu vartoto žodžio „inovacyon”, kuris pažodžiui išvertus reiškia „atnaujinimas”

arba „naujo pavidalo suteikimas esančiam daiktui”. Užsienio kalbose vartojami sekantys terminai: anglų kalboje – “innovation” ir “novation”;

rusų – “инновация” ir “нововведение”.

Tuo tarpu lietuvių kalbos žodynuose yra vienas terminas „naujovė”. Visgi būtų tikslinga išskirti atskirus terminus, turinčius skirtingas prasmes, nes inovaciją reikia suprasti kaip procesą, o naujovė kaip to proceso rezultatą (naujas produktas, nauja technologija, gamybos ar vadybos organizavimo metodas).

Mokslinėje literatūroje vieno inovacijų sąvokos apibūdinimo nėra, įvairūs autoriai pateikia išsamesnius ir apibendrinančius arba kartais gana trumpus apibrėžimus.

Pavyzdžiui, amerikiečių mokslininkas W. R. Maclaurin siūlo tokį inovacijų apibūdinimą: “Kai išradimas yra komercializuotas taip, kad produktas yra pradėtas gaminti arba pagerintas, jis tampa inovacija”.

Prof. P. Kulviecas pateikia tokį apibendrintą inovacijos apibrėžimą:

“Inovacija reiškia kompleksinį kūrimą, vystymą, visuotinį paplitimą ir efektyvų naujovių naudojimą įvairiose žmonių veiklos sferose”. Jis siūlo inovaciją vertinti dviem aspektais: kaip reiškinį ir kaip procesą. Pirmu atveju inovacija yra bet koks tikslinis pakeitimas, kuriuo siekiama pakeisti tiriamo objekto būklę jį tobulinant. Antru atveju inovacija – tai procesas, apimantis tyrimą, rengimą, valdymą ir stabilų funkcionavimą, siekiant gauti tam tikrą efektą. Turint omeny, kad procesas yra veikla, tai inovacinė veikla – veikla, kurios tikslas mokslo tyrimų rezultatų ir išradimų panaudojimas siekiant išplėtoti ir atnaujinti gaminamos produkcijos (paslaugų) nomenklatūrą, tobulinti technologijas ir jų gamybą su tolimesniu diegimu vidaus ir užsienio rinkose.

Anot Europos Sąjungos mokslinių tyrimų ir plėtros programos EUREKA

inovacija traktuojama kaip procesas, kuriame tyrimų eigoje gautos žinios transformuojamos į naujus produktus ar paslaugas. (1.1 pav.)

1.1 pav. Tyrimų ir inovacijų sąveika

[pic]

Japonijos vadybos sistemos specialistas K. Urabe pateikia tokį inovacijų turinio apibūdinimą: “Inovacijas sudaro naujų idėjų generavimas ir jų įgyvendinimas, naujų gaminių, procesų ar paslaugų, kurie sąlygoja tiek nacionalinės ekonomikos ir užimtumo didėjimą, tiek pelno didėjimą inovacijas diegiančioje kompanijoje”.

A.Jakubavičius inovaciją apibūdina gan lakoniškai: Inovacija – tai funkcinė, iš esmės pažangi naujovė, orientuota į seno pakeitimą nauju.

Kalbant apie inovacijos sąvokų interpretavimą ir apibūdinimą, būtina pabrėžti, kad, anot J. Schumpeter, inovacijos yra daugiau ekonominis nei technologinis reiškinys. Koks bebūtų technologinis atradimas, jis nebus laikomas inovacija, jei neskatins ekonomikos ar gryno pelno didėjimo. Tam, kad inovacijas vykdanti įmonė galėtų sukurti gryną pelną, inovacija turėtų sukurti ir išlaikyti tam tikrą unikalų pranašumą, palyginus su vidaus ir tarptautinių rinkų konkurentais. Šiuo atveju gryno pelno sąvoka reiškia pelną, sukurtą vien įdiegtomis inovacijomis, be pelno, atsiradusio dėl kitų veiksnių (darbo jėgos, valiutų vertės pasikeitimo ir t.t.).

Anot P.F.Drucker inovacija – tai antrepreneriškos vadybos instrumentas, kurio pagalba pokyčiai yra panaudojami kaip galimybė sukurti naujus verslus, produktus ir paslaugas, gauti didesnį pelną. Inovacijų dėka ekonominiai resursai transformuojami iš žemesnio produktyvumo lygio į aukštesnį produktyvumo lygį, sukuriami nauji resursai, užtikrinamas verslo institucijų ar net valstybių konkurencingumas globaliniame lygmenyje.

Šiuo metu plačiai naudojamas šis, visus inovacijų tipus apibūdinantis, terminas: Inovacijos – tai sėkmingas naujų technologijų, idėjų ir metodų komercinis pritaikymas, pateikiant rinkai naujus arba tobulinant jau egzistuojančius produktus ir procesus (RIS/RITTS Guide, European

Commission; OECD; Inovacijų versle programa).

Kiekviena inovacijų sąvokos variacija atskleidžia naujus inovacijų bruožus, suteikia naujų prasmių bei papildo tai, kas anksčiau dar nebuvo išsakyta. Pabrėžtina, kad inovacija visada yra aktualus reiškinys, turintis dinamišką prigimtį, dažnai konfrontuojantis su tuo, kas sena, ir griaunantis organizacijoje nusistovėjusias normas bei tradicijas.

Inovacija nėra vien mokslininkų, gamybininkų ar verslininkų interesų objektas, tai įvairialypis procesas, kuriame dirba skirtingos įmonės (valstybės/valdžios institucijos, verslo partneriai, tiekėjai, klientai, konsultacinės kompanijos, inovacijų įgyvendinimo paslaugų organizacijos, ekonominės plėtros agentūros, verslo asociacijos, mokslo institucijos, finansinės institucijos ir kt.). Todėl būtina, visų pirma, inovacijas įvardinti įsisavinimo kontekste, kaip pažangos procesą, kuriame tikslingai bendradarbiauja įmonės ir jų partneriai.

Apibūdinant konkrečias inovacijas, kartais turimi galvoje tik nauji produktai ar naujos paslaugos. Tai klaidinga nuostata, nes tokia inovacijų samprata būtų pernelyg siaura. Žinoma, didelė dalis inovacijų yra sėkmingai pritaikyti išradimai, sukūrę naujus produktus ar paslaugas. Bet dažnai produktai tobulinami ar pritaikomi naujiems poreikiams tenkinti, jiems randamos naujos rinkos. Taigi nauji darbo metodai bei naujos rinkos irgi yra inovacijos.

Kartais neteisingai manoma, kad inovacija tai visiškas originalumas, t.y. absoliučiai viskas iki tol buvę nežinoma. Iš tikrųjų inovacija –

paprastai tai 99( senai žinomų dalykų ir tik 1( naujovių. Inovacijos neatsiranda iš nieko, naujos idėjos atsiranda iš senų ir patikrintų tiesų.

Dažnai išradimo naujumas, palyginus su visu tuo, su kuo jis susijęs, yra tik tarsi lašelis vandenyne. Dažniausiai inovacija tik mažas patobulinimas.

Kaip buvo pažymėta daugelio autorių, norint nuodugniau pažinti inovaciją, reikia ją susieti su veiklos sąvoka. Galima teigti, kad veikla –

tai specifinė žmonių aktyvaus požiūrio į tikrovę forma, pasižyminti veiksmų tikslingumu, kryptingumu ir nuostatomis į pertvarką. Kiekviena veikla turi savo tikslą, pasižymi savo priemonėmis bei rezultatu ir nusako veikimo procesą. Todėl inovacinė veikla traktuotina kaip kryptingas inovacijų formavimas ir įgyvendinimas. Toks apibendrintas požiūris į inovacinę veiklą yra akcentuojamas įvairiuose literatūros šaltiniuose.

Pabrėžtina, kad svarbiausias kiekvienos veiklos, taip pat ir inovacinės, subjektas yra žmogus. Veiklos procese žmogus su kiekvienu daiktu sąveikauja ne kaip šiam daiktui svetimo poreikio ar tikslo reiškėjas, o atsižvelgdamas į to daikto prigimtį ir ypatybes. Jis išmoksta valdyti daiktą, padaro jį savo veiklos matu ir objektu, kartu tenkindamas savo ir visuomenės poreikius. O poreikiai savo esme yra savotiškas pažangos katalizatorius, nes žmogus, tenkindamas juos per tikslinę veiklą, pažįsta gamtos paslaptis, daro atradimus bei kuria kokybiškai naujas materialines ir dvasines vertybes.

Naujas žinias kuria žmonės panaudodami savo kūrybinį bei protinį potencialą bei jau turimas žinias (1.2 pav.). Žinių kūrimo procese svarbų vaidmenį vaidina kolektyvinis darbas.

1.2 pav. Žinių kūrimas

[pic]

Suvokiant kūrybinio prado svarbą inovacinei veiklai, tikslinga apibrėžti inovacinės veiklos vietą ir reikšmę bendroje veiklos (reproduktyvioji veikla, besiremianti anksčiau buvusiomis veiklos schemomis ir nukreipta gauti jau žinomą rezultatą žinomomis priemonėmis, ir produktyvioji veikla, susijusi su naujų tikslų ir naujų priemonių kūrimu arba žinomų tikslų siekimu naujomis priemonėmis) klasifikacijoje.

Inovacinės veiklos vietos nustatymas bendroje veiklų klasifikacijoje

(1.3 pav.) padeda kompleksiškai suvokti inovacinės veiklos globalinį pobūdį ir jos svarbą visuomenės vystymuisi. Inovacinė veikla moksliniuose leidiniuose apibūdinama kaip ekonomikos intensyvinimo pagrindas, mokslinės techninės pažangos spartinimo, socialinės ir kultūrinės visuomenės plėtros sąlyga.

1.3 pav. Bendra veiklų klasifikacija

[pic]

Galima teigti, kad vienintelė veikla, siejanti savyje kūrybą, mokslą ir verslininkystę yarai inovacinė veikla. Jos dėka mokslo žinios transformuojamos į fizikinę realybę, keičiančią visuomenę. Todėl inovacinę veiklą tikslinga traktuoti kaip produktyviąją žmonių veiklą, nukreiptą į kokios nors sistemos perėjimą iš žemesnio lygio į aukštesnį. Šio perėjimo tikslas – tenkinti kintančius visuomenės poreikius.

Inovacijoms reikalingų žinių gavimas yra tiesiogiai siejamas su moksliniais tyrimais ir plėtra (1.4 pav.). Praktikoje moksliniams tyrimams ir plėtrai apibūdinti dažnai naudojamas sutrumpinimas R&D (Research and

Development).

Tyrimai ir plėtra – tai sistemingas kūrybinis darbas, skirtas žinioms kaupti ir ieškoti būdų, kaip jas pritaikyti. Savo ruožtu jie skaidomi į:

Fundamentiniai tyrimai – tai eksperimentiniai ir teoriniai darbai, skirti naujoms žinioms gauti, neturint konkretaus tikslo juos panaudoti ar pritaikyti.

Taikomieji tyrimai – tai darbai, susiję su naujų žinių, reikalingų praktiniam panaudojimui, įsigijimu.

Technologinė plėtra – tai sistemingas darbas, pagrįstas turimomis žiniomis ir praktine patirtimi, skirtas naujoms medžiagoms, produktams ar įrengimams kurti, naujiems procesams, sistemoms ir paslaugoms diegti bei iš esmės patobulinti tai, kas jau sukurta ar įdiegta.

Tyrimai ir plėtra, kaip naujų žinių gavimo šaltinis, yra neatsiejama inovacinio proceso dalis.

1.4 pav. Tyrimai ir plėtra – inovacijos

[pic]

1.2 Inovacijų įvairovė ir jų klasifikavimas

Įvairiuose literatūros šaltiniuose inovacijų klasifikavimas pateikiamas pagal tam tikrus požymius. Jų spektras yra ganėtinai platus (1.5 pav.).

1.5 pav. Inovacijų klasifikavimo požymiai [pic]

Atsižvelgiant į inovacijų klasifikavimo požymių įvairovę, galima suformuoti universalų inovacijų klasifikacijos modelį, išskiriant galimas svarbiausias klasifikacines grupes:

1. Klasifikacija inovacijų turinio prasme:

− produkto; tokių inovacijų prasmė – naujų galutinių produktų (gamybos priemonės, vartojimo reikmenys, materialiniai ar intelektiniai produktai ir t.t.) sukūrimas, gaminimas ir naudojimas;

− technologinės; tokių inovacijų prasmė – naujų technologijų sukūrimas ir taikymas įvairiose veiklos srityse;

− socialinės; tokių inovacijų prasmė – naujų ekonominių, valdymo, organizacinių ir kitų struktūrų bei formų sukūrimas ir diegimas įvairiose veiklos srityse;

− kompleksinės; tokių inovacijų prasmė – produktų, technologinių ir socialinių inovacijų sintezuotas kompleksas;

2. Klasifikacija inovacijų įgyvendinimo lygio prasme:

− žmogus;

− įmonės, įstaigos ar institucijos tipo organizacija;

− ūkio šaka ar kita veikla pasižyminčio sektoriaus tipo organizacija;

− visuomenė ir valstybė;

− ekosistema;

− pasaulis.

3. Klasifikacija inovacijų įgyvendinimo masto prasme:

− vienkartinės; tokių inovacijų prasmė – jų įgyvendinimas vieną kartą;

− daugkartinės; tokių inovacijų prasmė – jų įgyvendinimas keletą ir daugiau kartų.

4. Klasifikacija inovacijų naujumo lygio prasme:

− radikalios; tokių inovacijų prasmė – iš principo naujų priemonių, skirtų tenkinti naujus arba jau žinomus poreikius, kurie kokybiškai keičia visuomenės veiklos būdus, sukūrimas;

− modifikuojančios; tokių inovacijų prasmė – gerinimas ir papildymas;

tobulėjimo laidavimas esamomis priemonėmis, prisitaikant prie kintančių visuomenės poreikių.

5. Klasifikacija inovacijų organizacinių ypatybių prasme:

− vidaus organizacinės; tokių inovacijų prasmė – inovacijos įgyvendinamo proceso (kūrimo, diegimo, vystymo) organizavimas tik vienoje organizacijoje;

− tarp-organizacinės; tokių inovacijų prasmė – inovacijos įgyvendinimo proceso atskirų funkcijų paskirstymas tarp įvairių organizacijų, pvz.:

mokslinių tyrimo institutų, konstravimo biurų, įmonių ir kt.

6. Klasifikacija inovacijų pobūdžio prasme:

− kiekybinės; tokių inovacijų prasmė – našumo, gamybos apimčių ir t.t.

didinimas kiekybiniais aspektais;

− kokybinės; tokių inovacijų prasmė – gamybos, valdymo ir t.t. kokybės gerinimas.

7. Klasifikacija inovacinės veiklos galutinio rezultato prasme:

− fundamentinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra mokslinė teorija, pateikta rašytine forma. Šios inovacinės veiklos organizavimas ir valdymas yra labai toli pažengęs ir atitolęs nuo kitų inovacijų;

− eksperimentinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra eksperimentinis produkto (technika, technologinė linija ir t.t.)

pavyzdys, sukurtas remiantis moksline teorija;

− bazinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra sukurto eksperimentinio produkto pavyzdžio naudojimas masinei gamybai konkrečioje organizacijoje pirmą kartą;

− difuzinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra kažkur jau gaminamo produkto gamybos patirties pritaikymas masinei gamybai konkrečioje organizacijoje, tam tikrame regione, pasižyminčiame individualia specifika;

− sąlyginė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra masinėje gamyboje esančio produkto dalinis modernizavimas ir atnaujinimas, kuo remiantis gaunamas visai kitas ar panašus, bet kitų techninių charakteristikų produktas.

8. Klasifikacija inovacijų poveikio prasme:

− ekonominis; jo prasmė – didėjantis darbo našumas ir pelnas, mažėjančios sąnaudos, didėjantis eksportas;

− socialinis; jo prasmė – mažėjanti bedarbystė, socialinių paslaugų plėtra, visuomenės sluoksnių diferenciacijos mažėjimas;

− ekologinis; jo prasmė – aplinkos taršos mažėjimas, ekologinių problemų sprendimas;

− kompleksinis; jo prasmė – ekonominio, socialinio ir ekologinio poveikio sintezuotas kompleksas.

Pateiktas klasifikacijos modelis gali būti suvokiamas kaip tradicinis:

atskiri jo elementai įvairiais aspektais pažymimi skirtingose literatūros šaltiniuose. Kartu pabrėžtina, kad šis klasifikavimo modelis atspindi inovacinės veiklos specifiką, įgalina suprasti inovacinės veiklos daugialypiškumą. Akcentuojama tai, kad inovacijos yra ne tik iš principo nauji produktai ar naujos paslaugos, bet ir jų tobulinimas panaudojant žinias.

Inovacijos neatsiranda iš nieko, naujos idėjos atsiranda iš senų ir patikrintų tiesų. Dažnai išradimo naujumas, palyginus su visu tuo, su kuo jis susijęs, yra tik tarsi lašelis vandenyne. Tai patvirtina ir J.R.Bright atlikti tyrimai.

Jis pažymi, kad labiausiai ženklus naujos technikos ir technologijos panaudojimo efektas pastebimas ne ten, kur ji pirmą kartą buvo panaudota, o inovacinė idėja dažniausiai duoda daugiau rezultatų tose srityse, apie kurias net nebuvo galvota idėjos formavimo momentu.

Kartu inovacijų klasifikavimas padeda kompleksiškai suvokti ir įvertinti inovacijas kaip sistemą, turinčią kompleksinį pobūdį, bei sudaro prielaidas formuoti inovacijų valdymo metodus ir algoritmus, taip pat numatyti visuminės inovacinės veiklos tikslines nišas.

1.3 Inovacinės veiklos kompleksiškumas

Inovacinės veiklos valdymo negalima tapatinti su neinovacinės veiklos, pasižyminčios daugkartiniu pasikartojimu ir stereotipiškumu, valdymu, nes inovacinės veiklos valdymas turi daug skirtumų, kurių išsamų aprašymą galima rasti įvairiuose literatūros šaltiniuose, tarp jų (1.6 pav.):