1Inovacijos-pasikeitimai naujovės.

Rolandas Strazdas, Artūras Jakubavičius, Kastytis Gečas

INOVACIJOS

Finansavimas, rizikos kapitalas

Vilnius – Lietuvos inovacijų centras – 2003

R.Strazdas, A.Jakubavičius, K.Gečas. Inovacijos. Finansavimas, rizikos
kapitalas. Vilnius: Lietuvos inovacijų centras, 2003. 000 p.

Knygoje aptariamos aktualios inovacijų plėtojimo problemos. Išryškinamos
galimybės spartinti inovacijas versle, konkrečiu inovacinės veiklos atveju
parenkant tinkamus finansavimo šaltinius. Išskirtinis dėmesys skiriamas
rizikos kapitalui – specifiniam inovacinių projektų finansavimo šaltiniui.

Knyga skiriama vadybinio ir ekonominio profilio specialistams, aktyviai
dalyvaujantiems inovacijų formavimo ir įgyvendinimo procesuose.

Recenzavo prof. habil. dr. B. Melnikas

Leidinys finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis.

© R.Strazdas, A.Jakubavičius, K.Gečas

Lietuvos inovacijų centras, 2003

ISBN______________________

TURINYS

ĮVADAS 4
1. INOVACIJŲ SAMPRATA 8

1.1. Pagrindinės sąvokos 8

1.2. Inovacijų įvairovė ir jųų klasifikavimas 11

1.3. Inovacinės veiklos kompleksiškumas 12
2. INOVACINIAI PROJEKTAI 17

3. INOVACINIŲ PROJEKTŲ FINANSAVIMAS – RIZIKOS KAPITALAS 21

1 ETAPAS. Finansinių poreikių nustatymas 21

2 ETAPAS. Finansavimo galimybių įvertinimas 24

3 ETAPAS. Investavimo patrauklumo pagrindimas 29

3.1 Įmonės augimo potencialo pagrindimas 29

3.2 Įmonės vertės nustatymas 32

3.3 Diskontuotų grynųjų pinigų srautų vertė 33

4 ETAPAS. Valdymo gebėjimų pagrindimas 36

5 ETAPAS. Investicinio pasiūlymo rengimas 38

6 ETAPAS. Potencialių investuotojų identifikavimas 41

7 ETAPAS. Susitikimas su potencialiais investuotojais 43

8 ETAPAS. Derybos 46
INFORMACIJOS ŠALTINIAI 49

ĮVADAS

“išlieka ne stipriausios ir ne protingiausios rūšys,

o tos, kurios geriausiai adaptuojasi prie pokyčių”

Čarlzas Darvinas

Šiandieniniame pasaulyje viskas greitai keičiasi. Kitimo tempai nuolat
auga. Atsiranda perversmą ssukeliančios technologijos, nauji produktai,
nenuspėjami klientų reikalavimai, nauji darbuotojų poreikiai, finansavimo
galimybės. Įvykių prognozavimas tampa ypač sudėtingas. Verslo aplinka
įgauna chaoso bruožų.

Šiuolaikinei ekonomikai būdinga:

– Spartus verslo aplinkos kitimas;

– Trumpėjantis produktų ir paslaugų gyvenimo ciklas;

– Pasaulio ekonomikų, technologijų ir inovacijų globalizacija;

– Pereinama nuo pramoninės ekonomikos arba didelių įmonių p

prie

žiniomis paremtos ekonomikos, kurios varomoji jėga yra

inovacijos.

Tačiau visa tai suteikia ir begales naujų galimybių. Tam, kad suvaldyti
situaciją ir laimėti konkurencinę kovą, įmonių vadovai turi pasitelkti
naujas žinias, naujus valdymo metodus, atskleisti ir pasitelkti tiek savo,
tiek įmonės darbuotojų kūrybinį potencialą. Lietuvos verslo įmonių
apklausos rodo, kad viena iš didžiausių kliūčių verslui – finansų trūkumas.
Lietuvos bankininkai, rizikos kapitalo fondų atstovai, užsienio
investuotojai susiduria su visai kita problema – finansų pertekliumi.
Potencialūs investuotojai pasiryžę investuoti, tačiau neranda jiems
patrauklių verslo projektų. Ypač jaučiamas didelis inovacinių projektų
trūkumas ir didelis rizikos kapitalo perteklius.

Jei rinkose yra finansų perteklius, kyla klausimas, kodėl gi tiek daug
įmonių turi sunkumų rasti lėšų, kurių jiems reikia verslo plėtrai. Problema
atrodo yra ta, kad daugelis įmonių nežino:

– kur (arba į ką) reikia kreiptis;

– kada reikia kreiptis;

– kaip reikia kreiptis.

Per daugiau nei septynis praktinio darbo ssu Lietuvos įmonėmis metus,
Lietuvos inovacinio centro konsultantai nuolat susiduria su šia problema.
Įmonė su inovatyvia idėja arba parengtu verslo planu, kaip įprasta
kreipiasi į Lietuvos komercinius bankus. Kadangi inovacinis projektas turi
gana didelį rizikos laipsnį, bankas, kaip taisyklė, atsisako tokį projektą
finansuoti. Tokius projektus gali finansuoti rizikos kapitalas. Nežiūrint
kai kurių panašumų, rizikos kapitalo fondų finansavimas iš esmės skirias
nuo komercinių bankų finansavimo.

Daug įmonių tiesiog nėra “pasiruošusios” rizikos kapitalui — investuotojai
jaučia, kad verslininkai neturi to, kas yra būtina norint pretenduoti į
rizikos investicijas. Po pokalbio su įmonės vadovais jie

dažniausia
pastebi, kad įmonė tinkamai neanalizavo savo finansinių poreikių, neparodė
tinkamų valdymo sugebėjimų ar neturi patrauklaus pasiūlymo.

Turbūt šiandien niekam nekelia abejonių, kad stagnacija, stabilumas,
konservatyvumas tai nėra verslo sėkmės formulės sudėtinės dalys.
Šiandieniniame “nuolatinės kaitos” pasaulyje, iššūkis verslui – žengti
vienu žingsniu priekyje savo konkurentų, besikeičiančių rinkos sąlygų,
naujų technologijų atžvilgiu.

Tampa aišku, kad verslo sąlygos iš esmės keičiasi. Lietuvos įmonės
susiduria ne tik su pasikeitimais, pereinant nuo planinės ekonomikos į
rinkos ekonomiką. Šiuo metu taip pat vyksta pasikeitimai ir rinkos
ekonomikoje. Senąją pramoninę ekonomiką keičia nauja žinių ekonomika (1
lentelė).

1 lentelė. Senosios pramoninės ekonomikos bei naujosios žinių ekonomikos

palyginimas

|KRITERIJAI |SENOJI PRAMONINĖ |NAUJA ŽINIŲ EKONOMIKA |
| |EKONOMIKA | |
|Rinka |
|Pasikeitimai rinkoje |Lėti |Greiti |
|Produktų ir technologijų|Ilgas |Trumpas |
|gyvenimo ciklas | | |
|Pagrindiniai ekonomikos |Didelės pramonės įmonės |Inovatyvios įmonės, |
|varikliai | |paremtos žiniomis |
|Konkurencija |Vietinė |Labai didelė pasaulinė |
| | |konkurencija |
|Konkurencija: žaidimo |Didelis suvalgo mažą |Greitas suvalgo lėtą |
|pavadinimas | | |
|Įmonės |
|Pagrindinis veiklos |Stabilumas |Pasikeitimų valdymas |
|akcentas | | |
|Sėkmės matas |Pelnas |Rinkos kapitalizavimas |
|Gamybos organizavimas |Masinė gamyba |Lanksti ir mokymusi |
| | |paremta gamyba |
|Pagrindiniai augimo |Kapitalas |Žinios, inovacijos, |
|varikliai | |integracija, naujo |
| | |verslo kūrimas, rizika |
| | |grindžiamos strategijos |
|Pagrindiniai |Automatizacija ir |Informacijos ir |
|technologijos varikliai |mechanizacija |komunikacijos |
| | |technologija, e-verslas,|
| | |kompiuterizuotas |
| | |projektavimas ir gamyba |
|Konkurencinių privalumų |Priėjimas prie žaliavų, |Institucinis |
|pagrindiniai šaltiniai |pigi darbo jėga ir |tobulėjimas, žmogiškieji|
| |kapitalas pasikeitimams,|ištekliai, kaštų |
| |kaštų mažinimas per |kontrolė, klientų |
| |lygių ekonomiką |valdymo ko

okybė, |
| | |laikas-iki-rinkos |
|Stokojami ištekliai |Finansinis kapitalas |Žmogiškasis kapitalas |
|Sprendimų priėmimas |Vertikalus |Paskirstytas |
|Inovacijų procesai |Nereguliarūs,periodiški |Nuolatiniai, sistemingi |
|įmonėje | | |
|Gamybos dėmesio centras |Vidiniai procesai |Pilna vertybių grandinė |
|Strateginis vienijimasis|Retai pasitaikantis, |Komandų formavimas |
|su kitomis įmonėmis |”eik vienas” mąstysena |siekiant papildyti |
| | |resursus |
|Organizacinės struktūros|Hierarchinė, |Tarpusavyje susijusios |
| |biurokratinė, piramidinė|posistemės, įgaliojimų |
| |struktūra |suteikimas darbuotojams,|
| | |plokščia arba tinklinė |
| | |struktūra |
|Komanda |
|Lyderiavimas |Vertikalus |Suteikiant darbuotojams |
| | |plačius įgaliojimus, |
| | |iniciatyvumo skatinimas |
|Įgūdžiai |Siauri vienos srities |Platūs, daugelio dalykų |
| |įgūdžiai, griežtas |įgūdžiai, lanksti |
| |standartizavimas |sistema |
|Reikalavimai |Turėjimas patirties arba|Nuolatinis mokymasis |
|išsilavinimui |diplomo | |
|Vadovybės-darbuotojų |Griežti nurodymai, |Bendradarbiavimas, |
|santykiai |paklusnumas įsakymams, |komandinis darbas |
| |konfrontacija | |
|Įdarbinimas |Stabilus |Įtakojamas rinkos |
| | |galimybių / rizikos |
| | |faktorių |
|Darbuotojai matomi kaip |Išlaidos |Investicijos |

Norėdamos išlikti konkurencingomis, šiandienos įmonės turi daryti daugiau,
nei tiesiog tiekti produktus ar paslaugas, kurios yra geresnės ar pigesnės
nei jų konkurentų. Jos turi greičiau nei konkurentai reaguoti į aplinkos
pasikeitimus, greičiau atlikti modernizavimą, greičiau reaguoti į kainų
kitimą. Jos turi būti greitesnės diegiant naujas technologijas. Tam, kad
galėtų augti, joms gali tekti eiti į visiškai naujas rinkas bei
įgyvendinti rizikingas strategijas.

Inovacijų valdymui reikalingi kiti vadovavimo įgūdžiai lyginant su tais,
kurie yra reikalingi vadovauti įprastiems procesams. Inovacijų diegimas
užtikrina įmonės konkurencinį pranašumą bei suteikia tvirtą pagrindą
sparčiai įmonės plėtrai.

Inovacijos nėra vienkartinis veiksmas, bet nuolatinis atsakas į
besikeičiančias aplinkybes. Gerai veikianti inovacijų diegimo sistema ne
tiktai padeda išspręsti įmonėje iškylančias problemas, be

et taip pat atveria
galimybes plėtrai.

Inovacijas gali diegti tiek didelės, tiek ir mažos įmonės, tačiau
dažniausia didelės įmonės yra inertiškos ir konservatyvios naujų produktų
kūrimui ir marketingui. Rinkoje veikiančios didelės inovatyvios įmonės,
dažniausia naujų produktų kūrimą bei įdiegimą finansuoja iš įmonės vidinių
išteklių, nesiekiant pritraukti tam išorinius investuotojus.

Tyrimai rodo, kad pagrindinis produktų inovacijų šaltinis yra nedidelės
naujos technologinės įmonės (NTĮ). Tačiau jos priklauso įmonių grupei,
kurios, bent jau Europoje, turi daugiausiai sunkumų gauti finansavimą
inovacijoms.

Kai kalbame apie inovacijas, dažniausia turime omenyje naujų produktų
kūrimą ir diegimą. Tačiau inovacijos gali apimti:

Naujus produktus ar paslaugas;
Naujus gamybos, tiekimo ir platinimo metodus;
Naujus valdymo ir darbo organizavime metodus;
Naujų naudojimo ar vartojimo modelių kūrimą.

NTĮ yra klasikinė inovacinės veiklos organizavimo forma. Šios įmonės yra
technologijos pažangos šaltiniai. Jos potencialiai gali labai sparčiai
augti, todėl į jas noriai investuoja rizikos kapitalas. Tyrimai rodo rodo,
kad, tiek Europos, tiek JAV NTĮ metiniai pardavimų tempai vidutiniškai
siekia 35 %. Kai tuo tarpu pirmaujančių Europos ir JAV tradicinių įmonių
atitinkamai 14% ir 2%. Kiti NTĮ veiklos rodikliai taip pat žymiai geresni
nei tradicinių įmonių. Tačiau NTĮ turi ir silpnų pusių (2 lentelė).

2 lentelė. NTĮ stipriosios ir silpnosios pusės
|Stipriosios pusės |Silpnosios pusės |
|Spartus augimas |Pažeidžiama dėl kapitalo stokos |
|Orientuota į eksportą/ |Priklausoma nuo nuosavo kapitalo |
|tarptautines rinkas | |
|Didelė pridėtinė vertė |Nesubalansuoti pinigų srautai |
|Pasinaudojimas kokybe |Ribotos lėšos tyrimams ir plėtrai |
|Novatoriška, greitai |Sunku valdyti greitą augimą |
|prisitaikanti | |
|Platinama technologija |Ilgi investicijų ciklai (dažnai >5 metai) |
|Kai sėkminga, labai aukštas |Vieno produkto sėkmė |
|investicijų grąžos rodiklis | |
|Užgožia didelių korporacijų |Jautrumas vyriausybės politikai |
|sėkmę | |
|Iš NTĮ ateityje išauga dideles |Tik nedidelė dalis NTĮ ilgalaikėje |
|korporacijos |perspektyvoje tampa sėkmingomis |

NTĮ veiklos rizika yra žymiai didesnė. Bankai bei instituciniai
investuotojai nėra linkę rizikuoti, todėl, nepaisant galimo pelno,
paprastai nesiryžta investuoti į NTĮ veiklą.

Jau ir Lietuvoje yra rizikos kapitalo fondų, kurie investuoja į inovatyvias
įmones, tačiau norint juos sudominti, reikia žinoti, ko ieškote ir ko ieško
rizikos kapitalas. Jau pavadinimas “rizikos kapitalas” pasako, kam
investuotojai yra pasiruošę investuoti į padidintos rizikos projektus.
“Rizikos kapitalas” dar vadinamas “augimo” kapitalu (angl. Growth capital).
Tai pasako, kad rizikos kapitalas sutinka prisiimti didesnę riziką, tačiau
tikisi didesnių įmonės augimo tempų bei padidinto pelningumo.

Rizikos kapitalas labai skiriasi nuo įprastų skolintojų, tokių, kaip
bankai, draudimo kompanijos, kadangi jie:

• Prisiima daug daugiau rizikos;

• Investuoja, netgi kai investicija nėra paremta užstatu arba laidavimu;

• Rizikuoja, prarasti visas savo investicijas — jeigu verslas žlunga,

jie praranda savo pinigus.

Savo ruožtu rizikos kapitalas tikisi:

• Gauti dalį nuosavybės teisių į verslą, mainais už jų investicijas;

• Iš verslo uždirbti pajamų;

• Gauti didelę investicijų grąžą — daug didesnę nei tikisi įprasti

skolintojai.

Rizikos kapitalas nevykdo tokio pat verslo, kaip bankai. Bankai paprastai
uždirba pajamas imdami palūkanas už suteiktas paskolas. Rizikos kapitalas
paskolų neteikia. Jie investuoja į:

• Paprastas įmonių akcijas;

• Privilegijuotas akcijas;

• Subordinuotas paskolas.

Kaip buvo minėta, investuotojai į rizikos kapitalą elgiasi skirtingai nuo
bankų ir tradicinių skolintojų. į rizikos kapitalą bando atidžiai
išanalizuoti ir iš tiesų suprasti įmones, į kurias jie ketina investuoti.
Jie taip pat daro atranką, pasirinkdami tiktai tas įmones, kurios jų manymu
turi didžiausią augimo potencialą.

Rizikos kapitalo fondai, vertindami įmonės inovacinį projektą bei
investicinį pasiūlymą, tikrina ar jis užtikrina:

• Didelį, sustiprintą, pelningą augimo potencialą;

• Išsamų planą, kuris rodo, kad jūsų projektas turi rinkos galimybių

išnaudojimo potencialą;

• Kvalifikuotą ir subalansuotą valdymo komandą su galimybe įgyvendinti

konkrečiai apibrėžtus strateginius tikslus ir planus, paremtus

asmenimis, susijusiais su įmone (kūrėjai/savininkai, direktorių

taryba, dabartiniai investuotojai, apskaitininkai, teisininkai,

konsultantai);

• Potencialų investicijų grąžinimo lygį, proporcingą rizikos lygiui;

• Būdus, kaip investuotojai prižiūri, įtakoja ir kontroliuoja savo

investicijas;

• Matomą išėjimo strategiją investuotojams, kuria būtų užtikrinamas

jiems tinkamas investicijų grąžinimas.

Rizikos kapitalas skirtas ne kiekvienai įmonei. Tiksliau sakant, ne
kiekviena įmonė tinka rizikos kapitalui. Rizikos kapitalas ieško įmonių su
dideliu augimo potencialu, būtent:

• Tam tikrų verslo įmonių tipų;

• Augančiose verslo srityse veikiančių įmonių;

• Įmonių, kurios atitinka pagrindinius investavimo kriterijus.

Geras vadovas, geras verslo planas, paklausūs produktai ar paslaugos,
įmonės turimas turtas yra svarbūs. Tačiau šie požymiai nėra svarbiausi
siekiant pritraukti rizikos kapitalą. Tyrimai rodo, kad tik mažiau nei 5
procentai visų verslo įmonių, yra didelį potencialą turinčios įmonės. Pagal
augimo potencialą mažas įmones galima suskirstyti į tris tipus (1 pav.):

Gyvenimo būdo įmonės (angl. Lifestyle Enterprises) – tai nedidelės
šeimyninio tipo įmonės, kurių vadovai yra kartu ir įmonių savininkai. Tokių
įmonių vadovai “žaidžia”, užsiimdami jų gyvenimo būdą atitinkančiu verslu.
Tokios įmonės nepasižymi dideliais augimo tempais;

Vidutinės rinkos įmonės (angl. Middle Market Enterprises) – tai nedidelės
gamybos, paslaugų įmonės, kurios linkusios prisiimti šiek tiek daugiau
rizikos nei “gyvenimo būdo” įmonės. Joms svarbu palaikyti pastovius,
vidutinius augimo tempus, kad patenkintų įmonės savininkus;

Į augimą orientuotos įmonės (angl. Growth Oriented Enterprises) – tai
įmonės, turinčios tokių naujovių, kurios suteikia joms pranašumą kitų
įmonių atžvilgiu bei didelį augimo potencialą. Dažniausia jos veikia
naujose verslo srityse. Tokioms įmonėms vadovauja profesionalūs vadovai. Jų
tikslas – dideli tiek įmonės pajamų, tiek turto augimo tempai.

1 pav. Įmonių klasifikavimas pagal augimo potencialą

[pic]

Į augimą orientuotos įmonės yra tinkamiausios kandidatės pritraukti rizikos
kapitalą. Tyrimai rodo, kad tiktai apie 5 procentai visų mažų-vidutinių
verslo įmonių yra į augimą orientuotos įmonės. Būtent tokios verslo įmonės
domina rizikos kapitalą.

Vertindami įmonę, kaip potencialų investavimo objektą, rizikos kapitalas
ieško tokios įmonės, kuri atitiktų šiuos keturis investavimo kriterijus:

• Turėtų stiprią valdymo komandą, gebančią įgyvendinti strateginį planą

ir užtikrinti įmonės augimą;

• Turėtų aukštą investicijų grąžos normą, tam kad pateisintų padidintą

investavimo riziką;

• Turėtų aiškią išėjimo strategiją — kitais žodžiais tariant, būdą kaip

ir kada investuotojas galės atgauti savo pinigus;

• Įmonės veikla būtų skaidri ir investuotojas turėtų galimybę sekti bei

kontroliuoti savo investicijų panaudojimą.

Jeigu įmonė atitinka šiuos kriterijus, ji turi galimybę pritraukti rizikos
kapitalą.

1. INOVACIJŲ SAMPRATA

1.1. Pagrindinės sąvokos

Ieškant žodžio “inovacija” kilmės, sugrįžtama atgal į istorijos gilumą,
XV amžių. Šis žodis yra kilęs iš Vidurio Prancūzijos teritorijoje tuo metu
vartoto žodžio “inovacyon”, kuris pažodžiui išvertus reiškia “atnaujinimas”
arba “naujo pavidalo suteikimas esančiam daiktui”. Užsienio kalbose
vartojami sekantys terminai: anglų kalboje – “innovation” ir “novation”;
rusų – “инновация” ir “нововведение”.

Tuo tarpu lietuvių kalbos žodynuose yra vienas terminas “naujovė”. Visgi
būtų tikslinga išskirti atskirus terminus, turinčius skirtingas prasmes,
nes inovaciją reikia suprasti kaip procesą, o naujovė kaip to proceso
rezultatą (naujas produktas, nauja technologija, gamybos ar vadybos
organizavimo metodas).

Mokslinėje literatūroje vieno inovacijų sąvokos apibūdinimo nėra,
įvairūs autoriai pateikia išsamesnius ir apibendrinančius arba kartais gana
trumpus apibrėžimus.

Pavyzdžiui, amerikiečių mokslininkas W. R. Maclaurin siūlo tokį
inovacijų apibūdinimą: “Kai išradimas yra komercializuotas taip, kad
produktas yra pradėtas gaminti arba pagerintas, jis tampa inovacija”.

Prof. P. Kulviecas pateikia tokį apibendrintą inovacijos apibrėžimą:
“Inovacija reiškia kompleksinį kūrimą, vystymą, visuotinį paplitimą ir
efektyvų naujovių naudojimą įvairiose žmonių veiklos sferose”. Jis siūlo
inovaciją vertinti dviem aspektais: kaip reiškinį ir kaip procesą. Pirmu
atveju inovacija yra bet koks tikslinis pakeitimas, kuriuo siekiama
pakeisti tiriamo objekto būklę jį tobulinant. Antru atveju inovacija – tai
procesas, apimantis tyrimą, rengimą, valdymą ir stabilų funkcionavimą,
siekiant gauti tam tikrą efektą. Turint omeny, kad procesas yra veikla, tai
inovacinė veikla – veikla, kurios tikslas mokslo tyrimų rezultatų ir
išradimų panaudojimas siekiant išplėtoti ir atnaujinti gaminamos
produkcijos (paslaugų) nomenklatūrą, tobulinti technologijas ir jų gamybą
su tolimesniu diegimu vidaus ir užsienio rinkose.

Anot Europos Sąjungos mokslinių tyrimų ir plėtros programos EUREKA
inovacija traktuojama kaip procesas, kuriame tyrimų eigoje gautos žinios
transformuojamos į naujus produktus ar paslaugas. (1.1 pav.)

1.1 pav. Tyrimų ir inovacijų sąveika

[pic]

Japonijos vadybos sistemos specialistas K. Urabe pateikia tokį inovacijų
turinio apibūdinimą: “Inovacijas sudaro naujų idėjų generavimas ir jų
įgyvendinimas, naujų gaminių, procesų ar paslaugų, kurie sąlygoja tiek
nacionalinės ekonomikos ir užimtumo didėjimą, tiek pelno didėjimą
inovacijas diegiančioje kompanijoje”.

A.Jakubavičius inovaciją apibūdina gan lakoniškai: Inovacija – tai
funkcinė, iš esmės pažangi naujovė, orientuota į seno pakeitimą nauju.

Kalbant apie inovacijos sąvokų interpretavimą ir apibūdinimą, būtina
pabrėžti, kad, anot J. Schumpeter, inovacijos yra daugiau ekonominis nei
technologinis reiškinys. Koks bebūtų technologinis atradimas, jis nebus
laikomas inovacija, jei neskatins ekonomikos ar gryno pelno didėjimo. Tam,
kad inovacijas vykdanti įmonė galėtų sukurti gryną pelną, inovacija turėtų
sukurti ir išlaikyti tam tikrą unikalų pranašumą, palyginus su vidaus ir
tarptautinių rinkų konkurentais. Šiuo atveju gryno pelno sąvoka reiškia
pelną, sukurtą vien įdiegtomis inovacijomis, be pelno, atsiradusio dėl kitų
veiksnių (darbo jėgos, valiutų vertės pasikeitimo ir t.t.).

Anot P.F.Drucker inovacija – tai antrepreneriškos vadybos instrumentas,
kurio pagalba pokyčiai yra panaudojami kaip galimybė sukurti naujus
verslus, produktus ir paslaugas, gauti didesnį pelną. Inovacijų dėka
ekonominiai resursai transformuojami iš žemesnio produktyvumo lygio į
aukštesnį produktyvumo lygį, sukuriami nauji resursai, užtikrinamas verslo
institucijų ar net valstybių konkurencingumas globaliniame lygmenyje.

Šiuo metu plačiai naudojamas šis, visus inovacijų tipus apibūdinantis,
terminas: Inovacijos – tai sėkmingas naujų technologijų, idėjų ir metodų
komercinis pritaikymas, pateikiant rinkai naujus arba tobulinant jau
egzistuojančius produktus ir procesus (RIS/RITTS Guide, European
Commission; OECD; Inovacijų versle programa).

Kiekviena inovacijų sąvokos variacija atskleidžia naujus inovacijų
bruožus, suteikia naujų prasmių bei papildo tai, kas anksčiau dar nebuvo
išsakyta. Pabrėžtina, kad inovacija visada yra aktualus reiškinys, turintis
dinamišką prigimtį, dažnai konfrontuojantis su tuo, kas sena, ir
griaunantis organizacijoje nusistovėjusias normas bei tradicijas.

Inovacija nėra vien mokslininkų, gamybininkų ar verslininkų interesų
objektas, tai įvairialypis procesas, kuriame dirba skirtingos įmonės
(valstybės/valdžios institucijos, verslo partneriai, tiekėjai, klientai,
konsultacinės kompanijos, inovacijų įgyvendinimo paslaugų organizacijos,
ekonominės plėtros agentūros, verslo asociacijos, mokslo institucijos,
finansinės institucijos ir kt.). Todėl būtina, visų pirma, inovacijas
įvardinti įsisavinimo kontekste, kaip pažangos procesą, kuriame tikslingai
bendradarbiauja įmonės ir jų partneriai.

Apibūdinant konkrečias inovacijas, kartais turimi galvoje tik nauji
produktai ar naujos paslaugos. Tai klaidinga nuostata, nes tokia inovacijų
samprata būtų pernelyg siaura. Žinoma, didelė dalis inovacijų yra sėkmingai
pritaikyti išradimai, sukūrę naujus produktus ar paslaugas. Bet dažnai
produktai tobulinami ar pritaikomi naujiems poreikiams tenkinti, jiems
randamos naujos rinkos. Taigi nauji darbo metodai bei naujos rinkos irgi
yra inovacijos.

Kartais neteisingai manoma, kad inovacija tai visiškas originalumas,
t.y. absoliučiai viskas iki tol buvę nežinoma. Iš tikrųjų inovacija –
paprastai tai 99( senai žinomų dalykų ir tik 1( naujovių. Inovacijos
neatsiranda iš nieko, naujos idėjos atsiranda iš senų ir patikrintų tiesų.
Dažnai išradimo naujumas, palyginus su visu tuo, su kuo jis susijęs, yra
tik tarsi lašelis vandenyne. Dažniausiai inovacija tik mažas patobulinimas.

Kaip buvo pažymėta daugelio autorių, norint nuodugniau pažinti
inovaciją, reikia ją susieti su veiklos sąvoka. Galima teigti, kad veikla –
tai specifinė žmonių aktyvaus požiūrio į tikrovę forma, pasižyminti veiksmų
tikslingumu, kryptingumu ir nuostatomis į pertvarką. Kiekviena veikla turi
savo tikslą, pasižymi savo priemonėmis bei rezultatu ir nusako veikimo
procesą. Todėl inovacinė veikla traktuotina kaip kryptingas inovacijų
formavimas ir įgyvendinimas. Toks apibendrintas požiūris į inovacinę
veiklą yra akcentuojamas įvairiuose literatūros šaltiniuose.

Pabrėžtina, kad svarbiausias kiekvienos veiklos, taip pat ir inovacinės,
subjektas yra žmogus. Veiklos procese žmogus su kiekvienu daiktu sąveikauja
ne kaip šiam daiktui svetimo poreikio ar tikslo reiškėjas, o atsižvelgdamas
į to daikto prigimtį ir ypatybes. Jis išmoksta valdyti daiktą, padaro jį
savo veiklos matu ir objektu, kartu tenkindamas savo ir visuomenės
poreikius. O poreikiai savo esme yra savotiškas pažangos katalizatorius,
nes žmogus, tenkindamas juos per tikslinę veiklą, pažįsta gamtos paslaptis,
daro atradimus bei kuria kokybiškai naujas materialines ir dvasines
vertybes.

Naujas žinias kuria žmonės panaudodami savo kūrybinį bei protinį
potencialą bei jau turimas žinias (1.2 pav.). Žinių kūrimo procese svarbų
vaidmenį vaidina kolektyvinis darbas.

1.2 pav. Žinių kūrimas

[pic]

Suvokiant kūrybinio prado svarbą inovacinei veiklai, tikslinga apibrėžti
inovacinės veiklos vietą ir reikšmę bendroje veiklos (reproduktyvioji
veikla, besiremianti anksčiau buvusiomis veiklos schemomis ir nukreipta
gauti jau žinomą rezultatą žinomomis priemonėmis, ir produktyvioji veikla,
susijusi su naujų tikslų ir naujų priemonių kūrimu arba žinomų tikslų
siekimu naujomis priemonėmis) klasifikacijoje.

Inovacinės veiklos vietos nustatymas bendroje veiklų klasifikacijoje
(1.3 pav.) padeda kompleksiškai suvokti inovacinės veiklos globalinį pobūdį
ir jos svarbą visuomenės vystymuisi. Inovacinė veikla moksliniuose
leidiniuose apibūdinama kaip ekonomikos intensyvinimo pagrindas, mokslinės
techninės pažangos spartinimo, socialinės ir kultūrinės visuomenės plėtros
sąlyga.

1.3 pav. Bendra veiklų klasifikacija

[pic]

Galima teigti, kad vienintelė veikla, siejanti savyje kūrybą, mokslą ir
verslininkystę yarai inovacinė veikla. Jos dėka mokslo žinios
transformuojamos į fizikinę realybę, keičiančią visuomenę. Todėl inovacinę
veiklą tikslinga traktuoti kaip produktyviąją žmonių veiklą, nukreiptą į
kokios nors sistemos perėjimą iš žemesnio lygio į aukštesnį. Šio perėjimo
tikslas – tenkinti kintančius visuomenės poreikius.

Inovacijoms reikalingų žinių gavimas yra tiesiogiai siejamas su
moksliniais tyrimais ir plėtra (1.4 pav.). Praktikoje moksliniams tyrimams
ir plėtrai apibūdinti dažnai naudojamas sutrumpinimas R&D (Research and
Development).

Tyrimai ir plėtra – tai sistemingas kūrybinis darbas, skirtas žinioms
kaupti ir ieškoti būdų, kaip jas pritaikyti. Savo ruožtu jie skaidomi į:

Fundamentiniai tyrimai – tai eksperimentiniai ir teoriniai darbai,
skirti naujoms žinioms gauti, neturint konkretaus tikslo juos panaudoti ar
pritaikyti.

Taikomieji tyrimai – tai darbai, susiję su naujų žinių, reikalingų
praktiniam panaudojimui, įsigijimu.

Technologinė plėtra – tai sistemingas darbas, pagrįstas turimomis
žiniomis ir praktine patirtimi, skirtas naujoms medžiagoms, produktams ar
įrengimams kurti, naujiems procesams, sistemoms ir paslaugoms diegti bei iš
esmės patobulinti tai, kas jau sukurta ar įdiegta.

Tyrimai ir plėtra, kaip naujų žinių gavimo šaltinis, yra neatsiejama
inovacinio proceso dalis.

1.4 pav. Tyrimai ir plėtra – inovacijos

[pic]

1.2. Inovacijų įvairovė ir jų klasifikavimas

Įvairiuose literatūros šaltiniuose inovacijų klasifikavimas pateikiamas
pagal tam tikrus požymius. Jų spektras yra ganėtinai platus (1.5 pav.).

1.5 pav. Inovacijų klasifikavimo požymiai

[pic]

Atsižvelgiant į inovacijų klasifikavimo požymių įvairovę, galima
suformuoti universalų inovacijų klasifikacijos modelį, išskiriant galimas
svarbiausias klasifikacines grupes:

1. Klasifikacija inovacijų turinio prasme:

− produkto; tokių inovacijų prasmė – naujų galutinių produktų (gamybos

priemonės, vartojimo reikmenys, materialiniai ar intelektiniai produktai

ir t.t.) sukūrimas, gaminimas ir naudojimas;

− technologinės; tokių inovacijų prasmė – naujų technologijų sukūrimas

ir taikymas įvairiose veiklos srityse;

− socialinės; tokių inovacijų prasmė – naujų ekonominių, valdymo,

organizacinių ir kitų struktūrų bei formų sukūrimas ir diegimas

įvairiose veiklos srityse;

− kompleksinės; tokių inovacijų prasmė – produktų, technologinių ir

socialinių inovacijų sintezuotas kompleksas;

2. Klasifikacija inovacijų įgyvendinimo lygio prasme:

− žmogus;

− įmonės, įstaigos ar institucijos tipo organizacija;

− ūkio šaka ar kita veikla pasižyminčio sektoriaus tipo organizacija;

− visuomenė ir valstybė;

− ekosistema;

− pasaulis.

3. Klasifikacija inovacijų įgyvendinimo masto prasme:

− vienkartinės; tokių inovacijų prasmė – jų įgyvendinimas vieną kartą;

− daugkartinės; tokių inovacijų prasmė – jų įgyvendinimas keletą ir

daugiau kartų.

4. Klasifikacija inovacijų naujumo lygio prasme:

− radikalios; tokių inovacijų prasmė – iš principo naujų priemonių,

skirtų tenkinti naujus arba jau žinomus poreikius, kurie kokybiškai

keičia visuomenės veiklos būdus, sukūrimas;

− modifikuojančios; tokių inovacijų prasmė – gerinimas ir papildymas;

tobulėjimo laidavimas esamomis priemonėmis, prisitaikant prie kintančių

visuomenės poreikių.

5. Klasifikacija inovacijų organizacinių ypatybių prasme:

− vidaus organizacinės; tokių inovacijų prasmė – inovacijos įgyvendinamo

proceso (kūrimo, diegimo, vystymo) organizavimas tik vienoje

organizacijoje;

− tarp-organizacinės; tokių inovacijų prasmė – inovacijos įgyvendinimo

proceso atskirų funkcijų paskirstymas tarp įvairių organizacijų, pvz.:

mokslinių tyrimo institutų, konstravimo biurų, įmonių ir kt.

6. Klasifikacija inovacijų pobūdžio prasme:

− kiekybinės; tokių inovacijų prasmė – našumo, gamybos apimčių ir t.t.

didinimas kiekybiniais aspektais;

− kokybinės; tokių inovacijų prasmė – gamybos, valdymo ir t.t. kokybės

gerinimas.

7. Klasifikacija inovacinės veiklos galutinio rezultato prasme:

− fundamentinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra

mokslinė teorija, pateikta rašytine forma. Šios inovacinės veiklos

organizavimas ir valdymas yra labai toli pažengęs ir atitolęs nuo kitų

inovacijų;

− eksperimentinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas

yra eksperimentinis produkto (technika, technologinė linija ir t.t.)

pavyzdys, sukurtas remiantis moksline teorija;

− bazinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra

sukurto eksperimentinio produkto pavyzdžio naudojimas masinei gamybai

konkrečioje organizacijoje pirmą kartą;

− difuzinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra

kažkur jau gaminamo produkto gamybos patirties pritaikymas masinei

gamybai konkrečioje organizacijoje, tam tikrame regione, pasižyminčiame

individualia specifika;

− sąlyginė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra

masinėje gamyboje esančio produkto dalinis modernizavimas ir

atnaujinimas, kuo remiantis gaunamas visai kitas ar panašus, bet kitų

techninių charakteristikų produktas.

8. Klasifikacija inovacijų poveikio prasme:

− ekonominis; jo prasmė – didėjantis darbo našumas ir pelnas,

mažėjančios sąnaudos, didėjantis eksportas;

− socialinis; jo prasmė – mažėjanti bedarbystė, socialinių paslaugų

plėtra, visuomenės sluoksnių diferenciacijos mažėjimas;

− ekologinis; jo prasmė – aplinkos taršos mažėjimas, ekologinių problemų

sprendimas;

− kompleksinis; jo prasmė – ekonominio, socialinio ir ekologinio

poveikio sintezuotas kompleksas.

Pateiktas klasifikacijos modelis gali būti suvokiamas kaip tradicinis:
atskiri jo elementai įvairiais aspektais pažymimi skirtingose literatūros
šaltiniuose. Kartu pabrėžtina, kad šis klasifikavimo modelis atspindi
inovacinės veiklos specifiką, įgalina suprasti inovacinės veiklos
daugialypiškumą. Akcentuojama tai, kad inovacijos yra ne tik iš principo
nauji produktai ar naujos paslaugos, bet ir jų tobulinimas panaudojant
žinias. Inovacijos neatsiranda iš nieko, naujos idėjos atsiranda iš senų ir
patikrintų tiesų. Dažnai išradimo naujumas, palyginus su visu tuo, su kuo
jis susijęs, yra tik tarsi lašelis vandenyne. Tai patvirtina ir J.R.Bright
atlikti tyrimai. Jis pažymi, kad labiausiai ženklus naujos technikos ir
technologijos panaudojimo efektas pastebimas ne ten, kur ji pirmą kartą
buvo panaudota, o inovacinė idėja dažniausiai duoda daugiau rezultatų tose
srityse, apie kurias net nebuvo galvota idėjos formavimo momentu.

Kartu inovacijų klasifikavimas padeda kompleksiškai suvokti ir įvertinti
inovacijas kaip sistemą, turinčią kompleksinį pobūdį, bei sudaro prielaidas
formuoti inovacijų valdymo metodus ir algoritmus, taip pat numatyti
visuminės inovacinės veiklos tikslines nišas.

1.3. Inovacinės veiklos kompleksiškumas

Inovacinės veiklos valdymo negalima tapatinti su neinovacinės veiklos,
pasižyminčios daugkartiniu pasikartojimu ir stereotipiškumu, valdymu, nes
inovacinės veiklos valdymas turi daug skirtumų, kurių išsamų aprašymą
galima rasti įvairiuose literatūros šaltiniuose, tarp jų (1.6 pav.):

Leave a Comment