R
1.6 pav. Inovacinės ir neinovacinės veiklos skirtumai [pic]
Šių skirtumų suvokimas, vykdant inovacinę veiklą, leidžia priimti adekvačius valdymo sprendimus.
Inovacinę veiklą galima apibūdinti kaip kompleksinį procesą, apimantį naujovės sukūrimą, paskleidimą ir panaudojimą. Be to, inovacinė veikla yra sudėtinga dinaminė sistema, kurios efektyvumas daugiausia priklauso nuo inovacinės veiklos vidaus mechanizmo ir nuo jo sąveikos su išorine aplinka.
Vidinis inovacinės veiklos mechanizmas pasižymi tuo, kad jo raiška aprėpia įvairias fazes (1.7 pav.):
1. Naujos idėjos atsiradimą;
2. Naujovės sukūrimą ir pirminį įdiegimą;
3. Naujovės panaudojimo metodų paskleidimą;
4. Naujovės paskirstymą tarp naudotojų ir vartotojų;
5. Naujovės naudojimą ir vartojimą;
6. Naujovės sunykimą.
1.7 pav. Inovacinės veiklos fazės [pic]
Vidiniame inovacijų įgyvendinimo mechanizme konkrečioje įmonėje ar organizacijoje sąveikauja daugelis subjektų, pradedant – savininkais, vadovais, specialistais (technikai, technologai, finansininkai ir t.t), baigiant – darbininkais. Kiekvienas iš šių subjektų ne tik atlieka tam tikras funkcijas (savo kompetencijos ribose) inovacijos įgyvendinimo procese, bet ir daro tam tikrą poveikį (palaiko, skatina, remia, trukdo ir pan.) sąlygojamą vidinių nuostatų. Tai savo ruožtu gali spartinti ir lėtinti inovacijų įgyvendinimą. Ko pasekoje, vadovas turi dėti visas pastangas, kad būti suformuotos personalo teigiamos nuostatos inovacijų diegimo atžvilgiu.
Kaip buvo minėta, inovacijų įgyvendinimo sėkmę sąlygoja ne tik vidiniai inovacijų diegimo mechanizmai, bet ir sąveika su išorine aplinka. Kitaip ji dar vadinama – inovacijų sistema. Inovacijų sistema apibrėžiama kaip elementų bei sąveikos mechanizmų visuma sudaranti prielaidas žinių transformavimui į naujus produktus ir paslaugas. Ją sudaro trys lygiai (1.8
pav.):
1. Inovacijų politika
2. Inovacijų infrastruktūra
3. Įmonės
1.8 pav. Inovacijų sistema
[pic]
Inovacijų politiką formuoja ir įgyvendina valstybės ir savivaldos institucijos (LR Seimas, LR Vyriausybė, ministerijos – pagrindinai Ūkio bei
Švietimo ir mokslo, apskričių administracijos ir savivaldybės) per įvairius teisės aktus, strategijas ir programas. Pagrindinis inovacijų politikos vystymo kryptys yra:
1. Inovacijų kultūros skatinimas;
2. Inovacijoms palankios aplinkos kūrimas;
3. Mokslo orientavimas į inovacijų kūrimą ir diegimą versle.
Inovacijų infrastruktūrai priskiriamos mokslo institucijos, inovacijų ir verslo centrai, mokslo ir technologijų parkai, inkubatoriai, agentūros, finansinės institucijos, konsultacinės įmonės bei asociatyvinės verslo organizacijos. Tarp pagrindinių reikėtų paminėti:
– Lietuvos inovacijų centras;
– Mokslo institutai;
– Universitetai;
– Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra;
– Nacionalinė regionų plėtros agentūra;
– Lietuvos ekonominės plėtros agentūra;
– Bankai.
Pagrindinis inovacijų infrastruktūros organizacijų veiklos kryptys –
teikti inovacijų paramos paslaugas įmonėms ir organizacijoms, kuriančioms ir įgyvendinančioms inovacijas. Inovacijų paramos paslaugas galima suskirstyti į šias pagrindines grupes:
1. Informavimas apie technologinę plėtrą;
2. Partnerių paieška;
3. Naujų technologijų paieška;
4. Inovacinių projektų finansavimas;
5. Technologinės konsultacijos;
6. Marketingo paslaugos;
7. Pagalba vykdant tyrimus;
8. Patentavimas ir licencijavimas.
Pats svarbiausias inovacijų sistemos elementas (be kurio nebūtų ir pačios inovacijų sistemos) yra inovacinės įmonės. Inovacinė įmonė – įmonė, formuojanti ir diegianti inovacijas. Galima išskirti šiuos pagrindinius inovacinės įmonės bruožus:
1. Orientacija į pokyčius;
2. Pastovūs informaciniai kanalai;
3. Komandinis darbas;
4. Decentralizacija;
5. Rizika – kaip savaime suprantamas dalykas;
6. Biurokratizmo ir formalumų nepaisymas;
7. Iniciatyvumo skatinimas.
Inovacinė įmonė yra ne ta kuri įdiegė naują technologiją ar pritaikė naujas žinias gaminant naują produktą, bet ta, kuri tai padariusi, nesustoja vietoją, o toliau ieško galimybių bei kuria planus, ką reikėtų atnaujinti perspektyvoje. Kitaip tariant – įmonė neturi sustoti vietoje, inovacijų formavimas ir įgyvendinimas turi būti nuolatinis ir dinamiškas procesas.
Inovacinės veiklos sąveika su išorine aplinka suformuoja naujovės gyvavimo ciklą. Išskirtinos šios gyvavimo ciklo stadijos (1.9 pav.):
1. Kūrimas;
2. Įvedimas;
3. Augimas;
4. Branda;
5. Pabaiga.
1.9 pav. Inovacijų gyvavimo ciklas
[pic]
Kiekviena gyvavimo ciklo stadija charakterizuojama tokiais parametrais kaip produkto naujumo lygis, paklausos dydis, ekonominis efektyvumas ir t.t.
Be to, pati inovacinė veikla yra nevienalytė pagal proceso dalyvius, kuriuos galima suskirstyti taip (1.10 pav.):
1. Idėjų generatorius – inovacinės veiklos dalyvis, kuriantis inovacijas intelekto bei žinių dėka;
2. Inovacijų vadybininkas – inovacinės veiklos dalyvis, mokslo ir praktikos jungiamoji grandis;
3. Savininkas – inovacinės veiklos dalyvis, kurio gamybinėje bazėje ir dėl kurio finansavimo diegiamos inovacijos;
4. Vadovas – inovacinės veiklos dalyvis, vadovaujantis inovacinio produkto kūrimui;
5. Darbininkas – inovacinės veiklos dalyvis, kuriantis galutinį inovacijų produktą;
6. Vartotojas – galutinis inovacinės veiklos rezultato naudotojas.
1.10 pav. Inovacinės veiklos dalyviai
[pic]
Šis inovacinės veiklos skirstymas į dalyvius yra daugiau sąlyginis.
Realiai praktikoje minėtų dalyvių funkcijas atlieka organizacijos arba kelias funkcijas atlieka vienas iš dalyvių. Tačiau šis, kad ir sąlyginis skirstymas, padeda tiksliau identifikuoti atskirų inovacijų įgyvendinimo dalyvių interesus bei motyvus.
2. INOVACINIAI PROJEKTAI
Inovacinis projektas – tai toks projektas, kuriame numatomas mokslo, technikos ar technologinių naujovių realizavimas, kuriant konkurentišką produkciją, plėtojant gamybą ar paslaugas.
Kaip ir pati inovacija, kaip sąvoka, taip ir inovacinis projektas akumuliuoja dvi dedamąsias (2.1 pav.):
– naujas žinias,
– komercinis pritaikymą.
2.1 pav. Inovacinio projekto dedamosios
[pic]
Būtent “naujos žinios” ir yra pagrindinė dedamoji, apibrėžianti skirtumą tarp inovacinio projekto ir verslo plano. Apibūdinimas “naujos žinios” yra ganėtinai platus. Svarstymai šiuo klausimu yra ganėtinai įvairūs (2.2
pav.).
2.2 pav. Žinių naujumo lygiai
[pic]
Tačiau vertinant inovacinius projektus dominuoja nuostata, kad įmonėje ar organizacije plėtojant inovacijas, žinių naujumas turi pasireikšti bent jau ūkio šakos, kurioje veikia įmonė ar organizacija, lygmenyje.
Tai akivaizdžiai rodo ir inovacinių projektų vertinimo kriterijai (2.3
pav.):
– novatoriškumas,
– aktualumas verslo plėtrai,
– įgyvendinimo ir lėšų poreikio pagrįstumas.
2.3 pav. Inovacinių projektų vertinimo kriterijai
[pic]
vertinat tradicinius verslo planus novatoriškumo ir dalinai aktualumo verslo plėtrai kriterijai nėra taikomi.
Inovacinių projektų įgyvendinimas, reikalauja investicijų. Investicijos patenka į įvairias verslo ir socialines sferas įvairiomis formomis.
Investicijas galima klasifikuoti pagal atskirus požymius.
Pagal investicijų objektus investicijos būna:
1. Daiktinės investicijos – tai lėšų įdėjimas įrengimais, prekių atsargomis bei žaliavomis.
2. Nematerialios investicijos dažnai literatūroje charakterizuojamos kaip inovacinės investicijos. Į šias investicijas patenka mokslo bei technikos pažangos investicijos, žmogiškasis kapitalas, socialinės investicijos, netiesioginė reklama.
3. Finansinės investicijos – tai investicijos į įvairius finansinius instrumentus, iš kurių didžiausią dalį sudaro investicijos į vertybinius popierius.
Pagal dalyvavimą investavimo procese investicijos būna:
1. Tiesioginės investicijos – tai betarpiškas investitoriaus dalyvavimas investuojant lėšas bei pasirenkant investavimo objektą. Tiesioginį investavimą (dažniausiai) vykdo specialiai tam paruošti investitoriai, turintys labai tikslią informaciją apie investicinį objektą, politinę situaciją, ekonominius šalies rodiklius bei gerai išmanantys investavimo procesą.
3. Netiesioginės investicijos – tai investavimas, atliekamas per įgaliotus asmenis arba tam tikslui skirtas finansines institucijas. Ne visi investitoriai turi pakankamą kvalifikaciją, kad galėtų sėkmingai pasirinkti investavimo objektus ir vėliau tinkamai valdyti investicinį portfelį.
Tokiais atvejais jie įgyja vertybinius popierius, kuriuos išleidžia investiciniai bei kiti finansiniai tarpininkai, o šie, surinkę tokiu būdu investicines lėšas, paskirsto juos į investicinius objektus savo nuožiūra.
Tokių kompanijų specialistai renkasi labiausiai perspektyvius investavimo objektus ir, kadangi investuoja dideles lėšas, dalyvauja šių objektų valdyme. Iš šio verslo gautas pajamas paskirsto saviems investitoriams.
Pagal investavimo laikotarpį investicijos būna:
1. Trumpalaikės investicijos – tai kapitalo investavimas ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui.
2. Ilgalaikės investicijos – tai kapitalo investavimas ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui. Tačiau šis laikotarpis paimtas tik dėl apskaitos supaprastinimo ir todėl reikalauja konkretesnės detalizacijos.
Ilgalaikės investicijos detalizuojamos sekančiai: a) iki 2 metų; b) nuo 2
iki 3 metų; c) nuo 3 iki 5 metų; d) daugiau kaip 5 metai. Atitinkamai pagal šią detalizaciją yra skaičiuojamas atitinkamas investicijų atsipirkimas.
Pagal investicinių lėšų priklausomybę investicijos būna:
1. Privačios investicijos – tai lėšų įdėjimas į atitinkamus fizinius asmenis, įmones ar organizacijas kitų fizinių ir juridinių asmenų, kurių įstatiniame kapitale nėra valstybinio kapitalo.
2. Valstybinės investicijos – tai centrinės ir vietinės valdžios organų lėšų įdėjimas į investicinius objektus, atliekamas iš biudžetinių ir nebiudžetinių fondų bei skolintų lėšų; tai ir kitų valstybinių įmonių bei įstaigų investicijos savo ir skolintomis lėšomis.
3. Užsienio investicijos – tai lėšų įdėjimas, atliekamas kitų valstybių, užsienio fizinių asmenų ar įmonių ir organizacijų bei fondų.
Inovaciniai projektai praktiškai yra vieninteliai projektai versle, kurių finansavimui gali būti pritraukiamos tiek privačios, tiek viešosios (valstybės, fondų bei tarptautinių programų) investicijos (2.4 pav.).
2.4 pav. Inovacinių projektų finansavimas
[pic]
Viešasis finansavimas pasireiškia subsidijų forma. Subsidija nėra paskola, jos nereikia gražinti tiek sėkmės, tiek nesėkmės atveju.
Subsidijos daro prielaidas inovacinio projekto rizikos laipsniui mažinti.
Subsidijos yra investuojamos į pradines inovacijos formavimo stadijas.
Vertinant inovacinio projekto rezultatus svarbų vaidmenį vaidina finansinių rodiklių nustatymas ir vertinimas. Inovacinių projektų rezultatų vertinimui kaip ir įmonių finansinei būklei vertinti naudojama labai daug skirtingų bei įvairių koeficientų. Jie apskaičiuojami remiantis įmonės finansinių ataskaitų informacija. Įvairūs koeficientai skiriasi savo svarba ir panaudojimo tikslais. Dažnai vieni finansiniai koeficientai yra išvedami iš kitų, taigi jie yra tarpusavyje susiję.
Kadangi finansinių koeficientų yra daug, tai jie finansinės analizės teorijoje yra klasifikuojami į atskiras grupes:
1. Pelningumo koeficientai;
2. Mokumo (likvidumo) rodikliai;
3. Finansų struktūros rodikliai;
4. Turto panaudojimo efektyvumo (apyvartumo) koeficientai;
5. Rinkos vertės koeficientai.
Finansinių kriterijų nustatymas bei detalus nagrinėjimas nėra šio mokymo kurso dalis. Pažymėtina ir tai, kad finansiniai kriterijai nors ir yra labai svarbūs, tačiau nevaidina lemiamo vaidmens, vertinat inovacinių projektų rezultatus.
Praktikoje, inovacinių projektų planinių rezultatų vertinimas atliekamas naudojant įvairių kriterijų, turinčių įtaką inovacinio projekto sėkmei, aibę (2.5 pav.). Tai maksimaliai garantuoja, kad nė vienas veiksnys, darantis įtaką inovacinio projekto įgyvendinimui, neliks neįvertintas.
Finansiniai kriterijai yra viena iš vertinimo kriterijų grupių.
2.5 pav. Inovacinių projektų rezultatų vertinimo kriterijai
[pic]
Kiekvienas kriterijus gali būti vertinamas balais – nuo 5 iki 1 (labai gerai, gerai, patenkinamai, blogai, labai blogai), be to, kiekvienu konkrečiu atveju reikia akcentuoti kriterijų svarbą.
Galima teigti, kad šis metodas labai subjektyvus ir nėra itin tikslus, tačiau šį trūkumą gali smarkiai sumažinti išoriniai ekspertai (konsultantai), turintys patirties bei žinių, reikalingų įgyvendinant bei vertinant panašaus profilio inovacinius projektus.
Pažymėtina ir tai, kad bendro kelių inovacijų panaudojimo efektas gali būti didesnis už tų pačių inovacijų efektų sumą naudojant inovacijas atskirai. Įgyvendinant kelias inovacijas kartu, gali atsirasti papildomų inovacinių sprendimų. Pavyzdžiui, norint įdiegti kelias inovacijas vieno naujo objekto atžvilgiu, būtini papildomi techniniai sprendimai (vadybiniai, organizaciniai), kurie gali būti tiek inovaciniai, tiek vien tik konstruktyvaus pobūdžio. Tačiau, kaip rodo praktika, daugeliu atvejų, kai yra įdiegiamas kompleksas inovacijų, sudarančių inovacinių sprendimų pamatą, nurodyti papildomi inovaciniai sprendimai nėra juridiškai įforminami. Dėl to papildomas efektas, gautas panaudojus keletą inovacijų kartu, nepagrįstai paskirstomas tarp tų inovacijų.
Ypač didelis papildomas efektas gali būti gaunamas pritraukiant išorės specialistus (mokslo tyrimų institucijos, inovaciniai ir konsultaciniai centrai), kurie akumuliuodami suinteresuotų inovacinės veiklos subjektų potencialą, inovacinę veiklą konkrečioje įmonėje aprūpina papildomomis priemonėmis – sprendimais (tyrimai, vadybinės, rinkotyros, personalo mokymo), kurie inovacinės veiklos efektyvumui gali turėti lemiamą įtaką. Be to, neįvertinus papildomų priemonių-sprendimų įtakos inovacinės veiklos efektyvumui ir vykdant inovacijų paskleidimą kitose įmonėse, bus gaunamas visai kitoks ekonominis efektas.
3. INOVACINIŲ PROJEKTŲ FINANSAVIMAS – RIZIKOS KAPITALAS
1 ETAPAS. Finansinių poreikių nustatymas
Įmonės plėtrai reikia lėšų. Dalį lėšų gali turėti pati įmonė, tačiau įmonės turimų lėšų gali neužtekti. Iškyla klausimas, kiek reikia lėšų įmonės plėtrai? Tam reikia nustatyti įmonės finansinius poreikius.
Įmonės plėtros finansiniai poreikiai tiesiogiai priklauso nuo įmonės plėtros strategijos. Įmonės vadovai turėtų aiškiai suvokti, kaip įmonė turėtų atrodyti po penkerių metų.
Įmonė turi turėti įmonės verslo planą, dokumentą, aprašantį ilgalaikę įmonės ateities perspektyvą. Verslo plane turėtų būti:
• aiškiai apibrėžta įmonės misija (įmonės paskirtis) bei vizija (įmonės vaizdas įgyvendinus plėtrą);
• iškelti pagrindiniai strateginiai įmonės tikslai;
• numatytos priemonės bei būdai, kaip pasiekti strateginius tikslus.
Inovacinis projektas yra įmonės verslo plano dalis. Dažnai įmonės inovacinis projektas tampa toks svarbus visai įmonės veiklai, kad gali ženkliai pakoreguoti įmonės viziją, misiją bei strateginius tikslus.
Kartais įmonės inovacinis projektas tampa naujos veiklos pagrindu.
Inovacinio projekto rengimas yra pakankamai sudėtingas ir daug įgūdžių reikalaujantis procesas. Neturint patirties bei atitinkamų žinių, tam gali prireikti daug laiko ir rezultatas gali būti ne visai toks kokio tikisi investuotojai. Jeigu neturite patirties rengiant inovacinį projektą, reikėtų kreiptis pagalbos į atitinkamus verslo konsultantus. Čia svarbu atkreipti dėmesį, kad pasamdytas konsultantas turėtų ne “parengti”
inovacinį projektą, o “padėti parengti”. Dažnai daroma klaida, kai įmonės vadovai pasamdo konsultantą ir neįsitraukia į projekto rengimo procesą.
Tokiu būdu parengtas inovacinis projektas yra “svetimas” tiek įmonės vadovams, tiek įmonės darbuotojams. Tą iškart pajus ir potencialūs investuotojai. Rizikos kapitalui yra ypač svarbu, kad parengtas projektas būtų “savas” įmonės vadovams ir darbuotojams.
Inovacinio projekto rengimas tai ne tik techninis, bet daugiau kūrybinis darbas. Įmonės darbuotojai dažnai turi daug įdomių minčių, todėl reikia įtraukti juos į projekto rengimą. Patartina suburti komandą, kuri aktyviai dalyvautų rengiant projektą.
Bent jau į įmonės misijos, vizijos formulavimą bei strateginių tikslų iškėlimo procesą turėtų būti įtraukti pagrindiniai įmonės darbuotojai. Tai gali būti padaryta mokymo seminaro forma, derinant su organizuotu įmonės darbuotojų laisvalaikiu gamtoje ar pan. Tam gali būti skirta diena ar pusė dienos. Renginio metu darbuotojai turi būti skatinami diskutuoti ir laisvai išsakyti savo nuomonę. Kaip taisyklė vadovas turėtų stengtis neužgožti darbuotojų, vengti dominavimo ir stengtis išreikšti savo nuomonę paskutinis.
Taip suformuluota įmonės misija bei vizija bus “sava” ir bus gera pradžia tiek rengiant, tiek ir įgyvendinant įmonės inovacinį projektą. Patys projekto rengimo komandos nariai turėtų nutarti kas ir už kokią projekto sritį bus atsakingas. Suprantama, kad įmonės vadovas turi papildomai skatinti komandos narių veiklą. Toks projekto rengimo būdas padės sutelkti atsakingus įmonės darbuotojus, “uždegti” įmonės veikla. Būtent tai labai svarbu rizikos kapitalui.
Finansinės situacijos analizė
Suformulavus įmonės viziją, misiją, iškėlus strateginius tikslus bei numačius priemones tikslams pasiekti, rengiamas finansinis projekto pagrindimas. Finansinis inovacinio projekto pagrindimas gali būti pateikiamas kaip projekto sudedamoji dalis arba kaip atskiras dokumentas.
Kreipiantis paskolos į tradicinius komercinius bankus, finansinis pagrindimas dažniausia yra pagrindinė dalis, kuri yra atidžiai nagrinėjama.
Rizikos kapitalui visos inovacinio projekto dalys (techninis pagrindimas, rinkos tyrimai, finansinis pagrindimas) yra labai svarbios ir atidžiai nagrinėjamos. Tam gali būti pasitelkiami įvairių sričių ekspertai, kurie nagrinėja ir pateikia išvadas apie skirtingas inovacinio projekto dalis.
Bet kuriuo atveju finansinė analizė yra labai svarbi ir atsakinga viso proceso dalis. Jos metu yra nustatoma, kiek jums reikės lėšų ir kam jos bus naudojamos.
Finansinės situacijos analizę reikėtų pradėti nuo įmonės finansinių ataskaitų analizės:
➢ Pelno (nuostolių) ataskaita. Ši atskaita parodo ataskaitinio periodo veiklos pajamas, išlaidas bei veiklos rezultatą (pelną/nuostolį).
➢ Pelno (nuostolių) paskirstymo ataskaita. Šioje atskaitoje parodytas nepaskirstytasis pelnas, susikaupęs nuo įmonės darbo pradžios.
Nepaskirstytasis pelnas yra svarbus verslo įmonėms, kadangi šios lėšos (vidiniai finansavimo šaltiniai) gali būti panaudoti įmonės plėtrai finansuoti.
➢ Balansas. Balansas parodo kokį turtą valdo įmonė ir kam tas turtas priklauso.
Iš finansinių ataskaitų galima nustatyti kiek lėšų reikės dabartinei įmonės veiklai vykdyti, bei kiek įmonės lėšų galima panaudoti įmonės plėtrai –
inovacinio projekto įgyvendinimui. Visos įmonės plėtrai reikalingas lėšas galima suskirstyti į pagrindines keturias grupes:
1. Apyvartinės lėšos — tai lėšos reikalingos kasdieninės veiklos išlaidoms (elektrai, žaliavoms, atlyginimams ir pan.) padengti;
2. Ilgalaikis turtas — tai lėšos reikalingos žemei, pastatams, įrangai įsigyti;
3. Lėšos marketingui — tai lėšos reikalingos reklamos, pardavimų rėmimo programų ir t.t išlaidoms padengti;
4. Lėšos nenumatytoms išlaidoms — tai lėšos išlaidoms, kurias planavimo metu sunku numatyti (valiutų kurso pasikeitimas, darbų ar įrangos pabrangimas ir pan.), padengti.
Įmonės finansiniai poreikiai yra skaičiuojami pagal žemiau pateiktą formulę.
|Finansiniai poreikiai = apyvartinės lėšos + ilgalaikis turtas + lėšos |
|marketingui + lėšos nenumatytoms išlaidoms |
Finansiniai poreikiai tiesiogiai priklauso nuo finansinių prognozių.
Finansinių prognozių sudarymas
Kaip buvo minėta, įmonės finansinės ataskaitos rodo, kaip įmonė veikia dabar ir kaip įmonė veikė praeityje. Potencialius investuotojus labai domina kaip įmonė veiks ateityje. Finansinės įmonės veiklos prognozės rodo, kokį įmonė planuoja finansinį augimą bei kokia planuojama investicijų grąža. Kaip įprasta potencialiems investuotojams yra pateikiamos dviejų rūšių finansinės prognozės:
• kasmetinės finansinės prognozės penkerių metų laikotarpiui;
• detalios mėnesinės pinigų srautų prognozės pirmiems plėtros metams.
Įmonė turi sudaryti kasmetines finansines prognozes penkerių metų laikotarpiui. Šiose prognozėse yra prognozuojamas įmonės pajamų – išlaidų bei turto – nuosavybės dinamika. Sudarant prognozes yra remiamasi faktiniais įmonės veiklos rezultatais bei įvertinami veiksniai, kurie gali turėti įtaką įmonės veiklai ateityje. Tam yra patartina taikyti SWOT
analizę. Atliekant SWOT analizę analizuojamos įmonės stipriosios, silpnosios pusės bei ateities galimybės bei grėsmės. Tai atliekama “proto šturmo” arba Delfų metodu. Taikant šiuos metodus, į prognozavimo procesą yra įtraukiami ne vienas bet keletas, tiek išorės ekspertų, tiek ir įmonės darbuotojų. Toks prognozavimas padeda tiksliau nustatyti ir įvertinti veiksnius, kurie gali turėti įtakos įmonės veiklai. Potencialūs investuotojai rimtai domėsis, ar visi veiksniai buvo įvertinti.
Įmonės sėkmingai veiklai labai svarbu ne tik gauti pelną, bet ir gerai subalansuoti pinigų srautus. Netinkamai subalansuoti pinigų srautai dažai įmonę nuveda į bankrotą. Ypač tai svarbu pirmais projekto įgyvendinimo metais. Potencialūs investuotojai nori matyti įmonės mėnesio grynų pinigų įplaukų ir išlaidų prognozes pirmiems plėtros įgyvendinimo metams. Tinkamai sudarytos pinigų srautų prognozės leidžia geriau numatyti finansinių lėšų poreikį.
Apyvartinės lėšos – tai lėšos reikalingos kasdieninės veiklos išlaidoms (energijai, žaliavoms, atlyginimams ir pan.) padengti. Apyvartinių lėšų poreikis skaičiuojamas remiantis sudarytomis finansinėmis (gautinų sumų, atsargų, mokėtinų sumų) įmonės veiklos prognozėmis.
Ilgalaikį įmonės turtą sudaro:
➢ žemė;
➢ pastatai;
➢ mechanizmai ir įrengimai, naudojami gamybai bei paslaugoms tiekti.
Skaičiuojant lėšų poreikį ilgalaikiam turtui, yra skaičiuojamas lėšų poreikis atskirai žemei, pastatams bei mechanizmams ir įrengimams.
Tam, kad paskaičiuoti lėšų poreikį mechanizmams ir įrengimas įsigyti, sudaroma projekto įgyvendinimui reikalingų mechanizmų ir įrengimų specifikacija bei nustatomos vidutinės jų kainos. Vidutinės kainos paprastai nustatomos, apklausus 2-3 potencialius mechanizmų ir įrangos tiekėjus bei apskaičiavus siūlomų kainų vidurkį. Geriausia apklausą vykdyti raštų. Toks būdas padės išvengti galimų netikslumų, kurių dažniau pasitaiko bendraujant žodžiu bei įtikins potencialius investuotojus, kad skaičiavimai yra pagrįsti. Rašytinius potencialių tiekėjų pasiūlymus arba jų analizę galima pridėti kaip priedą prie inovacinio projekto.
Lėšų poreikis pastatams dažniausia yra skaičiuojama dviem būdais.
Paprasčiausias būdas yra reikalingą pastato plotą padauginti iš vidutinės tokio pastato statybos (jei ketinama statyti) arba rinkos pardavimo (jei ketinama pirkti jau pastatytą) tokio pastato vieno kvadratinio metro kainos. Toks būdas nėra tikslus, tačiau yra greitas ir pigus. Pradiniame potencialių investuotojų paieškos etape tokio tikslumo gali pakakti.
Tikslesnis skaičiavimo būdas remiasi parengtu pastato projektu bei statybos sąmata. Pastato projektui ir sąmatai sudaryti reikės papildomai samdyti specialistus.
Inovaciniam projektui įgyvendinti reikia numatyti lėšas marketingo išlaidoms padengti. Ypač tai svarbu kai inovaciniame projekte yra planuojama naujo produkto kūrimas arba jau esamo produkto modernizavimas.
Tam, kad supažindinti vartotojus su nauju arba modernizuotu produktu, paprastai reikia daug lėšų vartotojų elgsenos tyrimams, marketingo programoms kurti ir įgyvendinti.
Sunku tiksliai numatyti visas reikalingas lėšas projektui įgyvendinti.
Netgi pradėjus projekto įgyvendinimą, gali pasikeisti valiutų kursas, pabrangti darbai ar įrengimai. Skaičiuojant lėšų poreikį, reikia paskaičiuoti ir lėšas reikalingas nenumatytoms išlaidoms padengti. Kaip įprasta, lėšos nenumatytoms išlaidoms sudaro 5-10 % viso projekto biudžeto, todėl jos skaičiuojamos pabaigoje, kai yra paskaičiuotas apyvartinių lėšų, ilgalaikio turto, marketingui reikalingų poreikis.
Finansinės prognozės yra paremtos prielaidomis ir prognozėmis, kurios gali pasitvirtinti arba ne. Pavyzdžiui, galima daryti prielaidą, kad produkcijos paklausa ir pardavimai didės, tačiau gali būti ir taip, kad net ir produkcijos paklausai didėjant pardavimų apimtys gali nedidėti (atsiradus konkurentams, nukritus pardavimo kainoms ir pan.). Nepasitvirtinus prielaidoms, įmonė gali atsidurti sunkioje padėtyje. Prielaidų svarbai patikrinti yra atliekama jautrumo analizė. Jautrumo analizė leidžia pažvelgti į įvairius “kas, jeigu” scenarijus. Modeliuojama situacija kaip pasikeis įmonės finansinė padėtis jei daromos prielaidos nepasitvirtins.
Šis tyrimas taip pat gali parodyti, kokios papildomos informacijos reikia, kad pagrįstų daromas prielaidas
2 ETAPAS. Finansavimo galimybių įvertinimas
Turint aiškų supratimą apie tai, kiek reikės lėšų tam, kad galėtumėte finansuoti savo verslo plėtros kaštus, reikia įvertinti finansavimo galimybes. Kaip rodo praktika, inovacijos finansuojamos iš valstybinio sektoriaus, bankų arba privačių finansavimo šaltinių. Kuris iš minėtų šaltinių yra tinkamas priklauso nuo keleto faktorių:
– Projekto plėtros etapas,
– Įmonės dydis,
– Reikalinga lėšų suma.
Dauguma verslininkų turi labai mažai pinigų; paprastai jie pradeda savo verslą su tuo, ką jie gali sau leisti, papildant tai paskolomis arba šeimos ar draugų investicijomis, taip pat dauguma atveju gaunant finansavimą iš regioninių ar nacionalinių fondų dotacijų forma. Dotacijos technologiniam progresui skiriasi nuo kitų investicijų rūšių tuo, kad jos paprastai yra vienkartinės, negrąžinamos išmokos, skirtos paremti regioninę ir nacionalinę plėtrą. Jų prieinamumas yra labai skirtingas įvairiose šalyse ir regionuose.
Bankai gali suteikti paskolas. Rizikos kapitalas paprastai siekia suteikti kapitalą perkant įmonės akcijas.
Deja, dar vienas inovacinių įmonių būdingas bruožas yra tas, kad inovacinių projektų įgyvendinimo kaštai paprastai yra daug didesni, nei numatyta. Kaip rodo praktika, kiekvienam Eurui, išleistam tyrimams, reikia dešimt Eurų, kad produktas būtų pagamintas ir dar šimto, kad jis atsirastų rinkoje. Iš to seka, kad beveik kiekvienam projektui prireiks papildomo finansavimo siekiant, kad jis būtų sėkmingai įgyvendintas.
Finansavimą inovacinio projekto įgyvendinimui galima gauti iš įvairių šaltinių, tačiau prieš pradedant juos nagrinėti, reikia įvertinti keletą bendrų faktorių. Pirmasis – į kurį reikia atsižvelgti, yra: kokiame plėtros etape yra projektas.
Išskiriami keturi projekto plėtros etapai (2.1 pav.):
1. Tyrimai,
2. Plėtra,
3. Įvedimas į rinką,
4. Eksploatavimas.
2.1 pav. Projekto plėtros etapai