Inovacijos-pasikeitimai,naujovės.

R

1.6 pav. Inovacinės ir neinovacinės veiklos skirtumai

[pic]

Šių skirtumų suvokimas, vykdant inovacinę veiklą, leidžia priimti
adekvačius valdymo sprendimus.

Inovacinę veiklą galima apibūdinti kaip kompleksinį procesą, apimantį
naujovės sukūrimą, paskleidimą ir panaudojimą. Be to, inovacinė veikla yra
sudėtinga dinaminė sistema, kurios efektyvumas daugiausia priklauso nuo
inovacinės veiklos vidaus mechanizmo ir nuo jo sąveikos su išorine aplinka.

Vidinis inovacinės veiklos mechanizmas pasižymi tuo, kad jo raiška
aprėpia įvairias fazes (1.7 pav.):

1. Naujos idėjos atsiradimą;

2. Naujovės sukūrimą ir pirminį įdiegimą;

3. Naujovės panaudojimo metodų paskleidimą;

4. Naujovės paskirstymą tarp naudotojų ir vartotojų;

5. Naujovės naudojimą ir vartojimą;

6. Naujovės sunykimą.

1.7 pav. Inovacinės veiklos fazės

[pic]

Vidiniame iinovacijų įgyvendinimo mechanizme konkrečioje įmonėje ar
organizacijoje sąveikauja daugelis subjektų, pradedant – savininkais,
vadovais, specialistais (technikai, technologai, finansininkai ir t.t),
baigiant – darbininkais. Kiekvienas iš šių subjektų ne tik atlieka tam
tikras funkcijas (savo kompetencijos ribose) inovacijos įgyvendinimo
procese, bet ir daro tam tikrą poveikį (palaiko, skatina, remia, trukdo ir
pan.) sąlygojamą vidinių nuostatų. Tai savo ruožtu gali spartinti ir
lėtinti inovacijų įgyvendinimą. Ko pasekoje, vadovas turi dėti visas
pastangas, kad būti suformuotos personalo teigiamos nuostatos inovacijų
diegimo atžvilgiu.

Kaip buvo minėta, inovacijų įgyvendinimo sėkmę sąlygoja ne tik vidiniai
inovacijų diegimo mechanizmai, bet irr sąveika su išorine aplinka. Kitaip ji
dar vadinama – inovacijų sistema. Inovacijų sistema apibrėžiama kaip
elementų bei sąveikos mechanizmų visuma sudaranti prielaidas žinių
transformavimui į naujus produktus ir paslaugas. Ją sudaro trys lygiai (1.8
pav.):

1. Inovacijų politika

2. Inovacijų infrastruktūra

3. Įmonės

1.8 pav. Inovacijų sistema

[pic]

Inovacijų politiką formuoja ir įgyvendina valstybės ir s

savivaldos
institucijos (LR Seimas, LR Vyriausybė, ministerijos – pagrindinai Ūkio bei
Švietimo ir mokslo, apskričių administracijos ir savivaldybės) per
įvairius teisės aktus, strategijas ir programas. Pagrindinis inovacijų
politikos vystymo kryptys yra:

1. Inovacijų kultūros skatinimas;

2. Inovacijoms palankios aplinkos kūrimas;

3. Mokslo orientavimas į inovacijų kūrimą ir diegimą versle.

Inovacijų infrastruktūrai priskiriamos mokslo institucijos, inovacijų ir
verslo centrai, mokslo ir technologijų parkai, inkubatoriai, agentūros,
finansinės institucijos, konsultacinės įmonės bei asociatyvinės verslo
organizacijos. Tarp pagrindinių reikėtų paminėti:

– Lietuvos inovacijų centras;

– Mokslo institutai;

– Universitetai;

– Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra;

– Nacionalinė regionų plėtros agentūra;

– Lietuvos ekonominės plėtros agentūra;

– Bankai.

Pagrindinis inovacijų infrastruktūros organizacijų veiklos kryptys –
teikti inovacijų paramos paslaugas įmonėms ir organizacijoms, kuriančioms
ir įgyvendinančioms inovacijas. Inovacijų paramos paslaugas galima
suskirstyti į šias pagrindines grupes:

1. Informavimas apie technologinę plėtrą;

2. Partnerių paieška;

3. Naujų technologijų paieška;

4. Inovacinių projektų finansavimas;

5. Technologinės konsultacijos;

6. Marketingo paslaugos;

7. Pagalba vykdant tyrimus;

8. Patentavimas ir licencijavimas.

Pats svarbiausias inovacijų sistemos elementas (be kurio nebūtų ir
pačios inovacijų siistemos) yra inovacinės įmonės. Inovacinė įmonė – įmonė,
formuojanti ir diegianti inovacijas. Galima išskirti šiuos pagrindinius
inovacinės įmonės bruožus:

1. Orientacija į pokyčius;

2. Pastovūs informaciniai kanalai;

3. Komandinis darbas;

4. Decentralizacija;

5. Rizika – kaip savaime suprantamas dalykas;

6. Biurokratizmo ir formalumų nepaisymas;

7. Iniciatyvumo skatinimas.

Inovacinė įmonė yra ne ta kuri įdiegė naują technologiją ar pritaikė
naujas žinias gaminant naują produktą, bet ta, kuri tai padariusi,
nesustoja vietoją, o toliau ieško galimybių bei kuria planus, ką reikėtų
atnaujinti perspektyvoje. Kitaip tariant – įmonė neturi sustoti vietoje,
inovacijų formavimas ir įgyvendinimas turi būti nuolatinis ir dinamiškas
procesas.

Inovacinės veiklos sąveika su išorine aplinka suformuoja naujovės
gyvavimo ciklą. Iš

šskirtinos šios gyvavimo ciklo stadijos (1.9 pav.):

1. Kūrimas;

2. Įvedimas;

3. Augimas;

4. Branda;

5. Pabaiga.

1.9 pav. Inovacijų gyvavimo ciklas

[pic]

Kiekviena gyvavimo ciklo stadija charakterizuojama tokiais parametrais
kaip produkto naujumo lygis, paklausos dydis, ekonominis efektyvumas ir
t.t.

Be to, pati inovacinė veikla yra nevienalytė pagal proceso dalyvius,
kuriuos galima suskirstyti taip (1.10 pav.):

1. Idėjų generatorius – inovacinės veiklos dalyvis, kuriantis inovacijas
intelekto bei žinių dėka;

2. Inovacijų vadybininkas – inovacinės veiklos dalyvis, mokslo ir
praktikos jungiamoji grandis;

3. Savininkas – inovacinės veiklos dalyvis, kurio gamybinėje bazėje ir
dėl kurio finansavimo diegiamos inovacijos;

4. Vadovas – inovacinės veiklos dalyvis, vadovaujantis inovacinio
produkto kūrimui;

5. Darbininkas – inovacinės veiklos dalyvis, kuriantis galutinį
inovacijų produktą;

6. Vartotojas – galutinis inovacinės veiklos rezultato naudotojas.

1.10 pav. Inovacinės veiklos dalyviai

[pic]

Šis inovacinės veiklos skirstymas į dalyvius yra daugiau sąlyginis.
Realiai praktikoje minėtų dalyvių funkcijas atlieka organizacijos arba
kelias funkcijas atlieka vienas iš dalyvių. Tačiau šis, kad ir sąlyginis
skirstymas, padeda tiksliau identifikuoti atskirų inovacijų įgyvendinimo
dalyvių interesus bei motyvus.

2. INOVACINIAI PROJEKTAI

Inovacinis projektas – tai toks projektas, kuriame numatomas mokslo,
technikos ar technologinių naujovių realizavimas, kuriant konkurentišką
produkciją, plėtojant gamybą ar paslaugas.

Kaip ir pati inovacija, kaip sąvoka, taip ir inovacinis projektas
akumuliuoja dvi dedamąsias (2.1 pav.):

– naujas žinias,

– komercinis pritaikymą.

2.1 pav. Inovacinio projekto dedamosios

[pic]

Būtent “naujos žinios” ir yra pagrindinė dedamoji, apibrėžianti skirtumą
tarp inovacinio projekto ir verslo plano. Apibūdinimas “naujos žinios” yra
ganėtinai platus. Svarstymai šiuo klausimu yra ganėtinai įvairūs (2.2
pav.).

2.2 pav. Žinių naujumo lygiai

[pic]

Tačiau vertinant inovacinius projektus dominuoja nuostata, kad įmonėje
ar organizacije plėtojant inovacijas, žinių naujumas turi pasireikšti bent
jau ūkio šakos, kurioje veikia įmonė ar

r organizacija, lygmenyje.

Tai akivaizdžiai rodo ir inovacinių projektų vertinimo kriterijai (2.3
pav.):

– novatoriškumas,

– aktualumas verslo plėtrai,

– įgyvendinimo ir lėšų poreikio pagrįstumas.

2.3 pav. Inovacinių projektų vertinimo kriterijai

[pic]

vertinat tradicinius verslo planus novatoriškumo ir dalinai aktualumo
verslo plėtrai kriterijai nėra taikomi.

Inovacinių projektų įgyvendinimas, reikalauja investicijų. Investicijos
patenka į įvairias verslo ir socialines sferas įvairiomis formomis.
Investicijas galima klasifikuoti pagal atskirus požymius.

Pagal investicijų objektus investicijos būna:

1. Daiktinės investicijos – tai lėšų įdėjimas įrengimais, prekių
atsargomis bei žaliavomis.

2. Nematerialios investicijos dažnai literatūroje charakterizuojamos
kaip inovacinės investicijos. Į šias investicijas patenka mokslo bei
technikos pažangos investicijos, žmogiškasis kapitalas, socialinės
investicijos, netiesioginė reklama.

3. Finansinės investicijos – tai investicijos į įvairius finansinius
instrumentus, iš kurių didžiausią dalį sudaro investicijos į vertybinius
popierius.

Pagal dalyvavimą investavimo procese investicijos būna:

1. Tiesioginės investicijos – tai betarpiškas investitoriaus dalyvavimas
investuojant lėšas bei pasirenkant investavimo objektą. Tiesioginį
investavimą (dažniausiai) vykdo specialiai tam paruošti investitoriai,
turintys labai tikslią informaciją apie investicinį objektą, politinę
situaciją, ekonominius šalies rodiklius bei gerai išmanantys investavimo
procesą.

3. Netiesioginės investicijos – tai investavimas, atliekamas per
įgaliotus asmenis arba tam tikslui skirtas finansines institucijas. Ne visi
investitoriai turi pakankamą kvalifikaciją, kad galėtų sėkmingai pasirinkti
investavimo objektus ir vėliau tinkamai valdyti investicinį portfelį.
Tokiais atvejais jie įgyja vertybinius popierius, kuriuos išleidžia
investiciniai bei kiti finansiniai tarpininkai, o šie, surinkę tokiu būdu
investicines lėšas, paskirsto juos į investicinius objektus savo nuožiūra.
Tokių kompanijų specialistai renkasi labiausiai perspektyvius investavimo
objektus ir, kadangi investuoja dideles lėšas, dalyvauja šių objektų
valdyme. Iš šio verslo gautas pajamas paskirsto saviems investitoriams.

Pagal in

nvestavimo laikotarpį investicijos būna:

1. Trumpalaikės investicijos – tai kapitalo investavimas ne ilgesniam
kaip vienerių metų laikotarpiui.

2. Ilgalaikės investicijos – tai kapitalo investavimas ilgesniam kaip
vienerių metų laikotarpiui. Tačiau šis laikotarpis paimtas tik dėl
apskaitos supaprastinimo ir todėl reikalauja konkretesnės detalizacijos.
Ilgalaikės investicijos detalizuojamos sekančiai: a) iki 2 metų; b) nuo 2
iki 3 metų; c) nuo 3 iki 5 metų; d) daugiau kaip 5 metai. Atitinkamai pagal
šią detalizaciją yra skaičiuojamas atitinkamas investicijų atsipirkimas.

Pagal investicinių lėšų priklausomybę investicijos būna:

1. Privačios investicijos – tai lėšų įdėjimas į atitinkamus fizinius
asmenis, įmones ar organizacijas kitų fizinių ir juridinių asmenų, kurių
įstatiniame kapitale nėra valstybinio kapitalo.

2. Valstybinės investicijos – tai centrinės ir vietinės valdžios organų
lėšų įdėjimas į investicinius objektus, atliekamas iš biudžetinių ir
nebiudžetinių fondų bei skolintų lėšų; tai ir kitų valstybinių įmonių bei
įstaigų investicijos savo ir skolintomis lėšomis.

3. Užsienio investicijos – tai lėšų įdėjimas, atliekamas kitų valstybių,
užsienio fizinių asmenų ar įmonių ir organizacijų bei fondų.

Inovaciniai projektai praktiškai yra vieninteliai projektai versle,
kurių finansavimui gali būti pritraukiamos tiek privačios, tiek viešosios
(valstybės, fondų bei tarptautinių programų) investicijos (2.4 pav.).

2.4 pav. Inovacinių projektų finansavimas

[pic]

Viešasis finansavimas pasireiškia subsidijų forma. Subsidija nėra
paskola, jos nereikia gražinti tiek sėkmės, tiek nesėkmės atveju.
Subsidijos daro prielaidas inovacinio projekto rizikos laipsniui mažinti.
Subsidijos yra investuojamos į pradines inovacijos formavimo stadijas.

Vertinant inovacinio projekto rezultatus svarbų vaidmenį vaidina
finansinių rodiklių nustatymas ir vertinimas. Inovacinių projektų rezultatų
vertinimui kaip ir įmonių finansinei būklei vertinti naudojama labai daug
skirtingų bei įvairių koeficientų. Jie apskaičiuojami remiantis įmonės
finansinių ataskaitų informacija. Įvairūs koeficientai skiriasi savo svarba
ir panaudojimo tikslais. Dažnai vieni finansiniai koeficientai yra išvedami
iš kitų, taigi jie yra tarpusavyje susiję.

Kadangi finansinių koeficientų yra daug, tai jie finansinės analizės
teorijoje yra klasifikuojami į atskiras grupes:

1. Pelningumo koeficientai;

2. Mokumo (likvidumo) rodikliai;

3. Finansų struktūros rodikliai;

4. Turto panaudojimo efektyvumo (apyvartumo) koeficientai;

5. Rinkos vertės koeficientai.

Finansinių kriterijų nustatymas bei detalus nagrinėjimas nėra šio mokymo
kurso dalis. Pažymėtina ir tai, kad finansiniai kriterijai nors ir yra
labai svarbūs, tačiau nevaidina lemiamo vaidmens, vertinat inovacinių
projektų rezultatus.

Praktikoje, inovacinių projektų planinių rezultatų vertinimas atliekamas
naudojant įvairių kriterijų, turinčių įtaką inovacinio projekto sėkmei,
aibę (2.5 pav.). Tai maksimaliai garantuoja, kad nė vienas veiksnys,
darantis įtaką inovacinio projekto įgyvendinimui, neliks neįvertintas.
Finansiniai kriterijai yra viena iš vertinimo kriterijų grupių.

2.5 pav. Inovacinių projektų rezultatų vertinimo kriterijai

[pic]

Kiekvienas kriterijus gali būti vertinamas balais – nuo 5 iki 1 (labai
gerai, gerai, patenkinamai, blogai, labai blogai), be to, kiekvienu
konkrečiu atveju reikia akcentuoti kriterijų svarbą.

Galima teigti, kad šis metodas labai subjektyvus ir nėra itin tikslus,
tačiau šį trūkumą gali smarkiai sumažinti išoriniai ekspertai
(konsultantai), turintys patirties bei žinių, reikalingų įgyvendinant bei
vertinant panašaus profilio inovacinius projektus.

Pažymėtina ir tai, kad bendro kelių inovacijų panaudojimo efektas gali
būti didesnis už tų pačių inovacijų efektų sumą naudojant inovacijas
atskirai. Įgyvendinant kelias inovacijas kartu, gali atsirasti papildomų
inovacinių sprendimų. Pavyzdžiui, norint įdiegti kelias inovacijas vieno
naujo objekto atžvilgiu, būtini papildomi techniniai sprendimai
(vadybiniai, organizaciniai), kurie gali būti tiek inovaciniai, tiek vien
tik konstruktyvaus pobūdžio. Tačiau, kaip rodo praktika, daugeliu atvejų,
kai yra įdiegiamas kompleksas inovacijų, sudarančių inovacinių sprendimų
pamatą, nurodyti papildomi inovaciniai sprendimai nėra juridiškai
įforminami. Dėl to papildomas efektas, gautas panaudojus keletą inovacijų
kartu, nepagrįstai paskirstomas tarp tų inovacijų.

Ypač didelis papildomas efektas gali būti gaunamas pritraukiant išorės
specialistus (mokslo tyrimų institucijos, inovaciniai ir konsultaciniai
centrai), kurie akumuliuodami suinteresuotų inovacinės veiklos subjektų
potencialą, inovacinę veiklą konkrečioje įmonėje aprūpina papildomomis
priemonėmis – sprendimais (tyrimai, vadybinės, rinkotyros, personalo
mokymo), kurie inovacinės veiklos efektyvumui gali turėti lemiamą įtaką. Be
to, neįvertinus papildomų priemonių-sprendimų įtakos inovacinės veiklos
efektyvumui ir vykdant inovacijų paskleidimą kitose įmonėse, bus gaunamas
visai kitoks ekonominis efektas.

3. INOVACINIŲ PROJEKTŲ FINANSAVIMAS – RIZIKOS KAPITALAS

1 ETAPAS. Finansinių poreikių nustatymas

Įmonės plėtrai reikia lėšų. Dalį lėšų gali turėti pati įmonė, tačiau įmonės
turimų lėšų gali neužtekti. Iškyla klausimas, kiek reikia lėšų įmonės
plėtrai? Tam reikia nustatyti įmonės finansinius poreikius.

Įmonės plėtros finansiniai poreikiai tiesiogiai priklauso nuo įmonės
plėtros strategijos. Įmonės vadovai turėtų aiškiai suvokti, kaip įmonė
turėtų atrodyti po penkerių metų.

Įmonė turi turėti įmonės verslo planą, dokumentą, aprašantį ilgalaikę
įmonės ateities perspektyvą. Verslo plane turėtų būti:

• aiškiai apibrėžta įmonės misija (įmonės paskirtis) bei vizija (įmonės

vaizdas įgyvendinus plėtrą);

• iškelti pagrindiniai strateginiai įmonės tikslai;

• numatytos priemonės bei būdai, kaip pasiekti strateginius tikslus.

Inovacinis projektas yra įmonės verslo plano dalis. Dažnai įmonės
inovacinis projektas tampa toks svarbus visai įmonės veiklai, kad gali
ženkliai pakoreguoti įmonės viziją, misiją bei strateginius tikslus.
Kartais įmonės inovacinis projektas tampa naujos veiklos pagrindu.

Inovacinio projekto rengimas yra pakankamai sudėtingas ir daug įgūdžių
reikalaujantis procesas. Neturint patirties bei atitinkamų žinių, tam gali
prireikti daug laiko ir rezultatas gali būti ne visai toks kokio tikisi
investuotojai. Jeigu neturite patirties rengiant inovacinį projektą,
reikėtų kreiptis pagalbos į atitinkamus verslo konsultantus. Čia svarbu
atkreipti dėmesį, kad pasamdytas konsultantas turėtų ne “parengti”
inovacinį projektą, o “padėti parengti”. Dažnai daroma klaida, kai įmonės
vadovai pasamdo konsultantą ir neįsitraukia į projekto rengimo procesą.
Tokiu būdu parengtas inovacinis projektas yra “svetimas” tiek įmonės
vadovams, tiek įmonės darbuotojams. Tą iškart pajus ir potencialūs
investuotojai. Rizikos kapitalui yra ypač svarbu, kad parengtas projektas
būtų “savas” įmonės vadovams ir darbuotojams.

Inovacinio projekto rengimas tai ne tik techninis, bet daugiau kūrybinis
darbas. Įmonės darbuotojai dažnai turi daug įdomių minčių, todėl reikia
įtraukti juos į projekto rengimą. Patartina suburti komandą, kuri aktyviai
dalyvautų rengiant projektą. Bent jau į įmonės misijos, vizijos formulavimą
bei strateginių tikslų iškėlimo procesą turėtų būti įtraukti pagrindiniai
įmonės darbuotojai. Tai gali būti padaryta mokymo seminaro forma, derinant
su organizuotu įmonės darbuotojų laisvalaikiu gamtoje ar pan. Tam gali būti
skirta diena ar pusė dienos. Renginio metu darbuotojai turi būti skatinami
diskutuoti ir laisvai išsakyti savo nuomonę. Kaip taisyklė vadovas turėtų
stengtis neužgožti darbuotojų, vengti dominavimo ir stengtis išreikšti savo
nuomonę paskutinis.

Taip suformuluota įmonės misija bei vizija bus “sava” ir bus gera pradžia
tiek rengiant, tiek ir įgyvendinant įmonės inovacinį projektą. Patys
projekto rengimo komandos nariai turėtų nutarti kas ir už kokią projekto
sritį bus atsakingas. Suprantama, kad įmonės vadovas turi papildomai
skatinti komandos narių veiklą. Toks projekto rengimo būdas padės sutelkti
atsakingus įmonės darbuotojus, “uždegti” įmonės veikla. Būtent tai labai
svarbu rizikos kapitalui.

Finansinės situacijos analizė
Suformulavus įmonės viziją, misiją, iškėlus strateginius tikslus bei
numačius priemones tikslams pasiekti, rengiamas finansinis projekto
pagrindimas. Finansinis inovacinio projekto pagrindimas gali būti
pateikiamas kaip projekto sudedamoji dalis arba kaip atskiras dokumentas.
Kreipiantis paskolos į tradicinius komercinius bankus, finansinis
pagrindimas dažniausia yra pagrindinė dalis, kuri yra atidžiai nagrinėjama.
Rizikos kapitalui visos inovacinio projekto dalys (techninis pagrindimas,
rinkos tyrimai, finansinis pagrindimas) yra labai svarbios ir atidžiai
nagrinėjamos. Tam gali būti pasitelkiami įvairių sričių ekspertai, kurie
nagrinėja ir pateikia išvadas apie skirtingas inovacinio projekto dalis.

Bet kuriuo atveju finansinė analizė yra labai svarbi ir atsakinga viso
proceso dalis. Jos metu yra nustatoma, kiek jums reikės lėšų ir kam jos bus
naudojamos.

Finansinės situacijos analizę reikėtų pradėti nuo įmonės finansinių
ataskaitų analizės:

➢ Pelno (nuostolių) ataskaita. Ši atskaita parodo ataskaitinio periodo

veiklos pajamas, išlaidas bei veiklos rezultatą (pelną/nuostolį).

➢ Pelno (nuostolių) paskirstymo ataskaita. Šioje atskaitoje parodytas

nepaskirstytasis pelnas, susikaupęs nuo įmonės darbo pradžios.

Nepaskirstytasis pelnas yra svarbus verslo įmonėms, kadangi šios lėšos

(vidiniai finansavimo šaltiniai) gali būti panaudoti įmonės plėtrai

finansuoti.

➢ Balansas. Balansas parodo kokį turtą valdo įmonė ir kam tas turtas

priklauso.

Iš finansinių ataskaitų galima nustatyti kiek lėšų reikės dabartinei įmonės
veiklai vykdyti, bei kiek įmonės lėšų galima panaudoti įmonės plėtrai –
inovacinio projekto įgyvendinimui. Visos įmonės plėtrai reikalingas lėšas
galima suskirstyti į pagrindines keturias grupes:

1. Apyvartinės lėšos — tai lėšos reikalingos kasdieninės veiklos

išlaidoms (elektrai, žaliavoms, atlyginimams ir pan.) padengti;

2. Ilgalaikis turtas — tai lėšos reikalingos žemei, pastatams, įrangai

įsigyti;

3. Lėšos marketingui — tai lėšos reikalingos reklamos, pardavimų rėmimo

programų ir t.t išlaidoms padengti;

4. Lėšos nenumatytoms išlaidoms — tai lėšos išlaidoms, kurias planavimo

metu sunku numatyti (valiutų kurso pasikeitimas, darbų ar įrangos

pabrangimas ir pan.), padengti.

Įmonės finansiniai poreikiai yra skaičiuojami pagal žemiau pateiktą
formulę.

|Finansiniai poreikiai = apyvartinės lėšos + ilgalaikis turtas + lėšos |
|marketingui + lėšos nenumatytoms išlaidoms |

Finansiniai poreikiai tiesiogiai priklauso nuo finansinių prognozių.

Finansinių prognozių sudarymas
Kaip buvo minėta, įmonės finansinės ataskaitos rodo, kaip įmonė veikia
dabar ir kaip įmonė veikė praeityje. Potencialius investuotojus labai
domina kaip įmonė veiks ateityje. Finansinės įmonės veiklos prognozės rodo,
kokį įmonė planuoja finansinį augimą bei kokia planuojama investicijų
grąža. Kaip įprasta potencialiems investuotojams yra pateikiamos dviejų
rūšių finansinės prognozės:

• kasmetinės finansinės prognozės penkerių metų laikotarpiui;

• detalios mėnesinės pinigų srautų prognozės pirmiems plėtros metams.

Įmonė turi sudaryti kasmetines finansines prognozes penkerių metų
laikotarpiui. Šiose prognozėse yra prognozuojamas įmonės pajamų – išlaidų
bei turto – nuosavybės dinamika. Sudarant prognozes yra remiamasi
faktiniais įmonės veiklos rezultatais bei įvertinami veiksniai, kurie gali
turėti įtaką įmonės veiklai ateityje. Tam yra patartina taikyti SWOT
analizę. Atliekant SWOT analizę analizuojamos įmonės stipriosios,
silpnosios pusės bei ateities galimybės bei grėsmės. Tai atliekama “proto
šturmo” arba Delfų metodu. Taikant šiuos metodus, į prognozavimo procesą
yra įtraukiami ne vienas bet keletas, tiek išorės ekspertų, tiek ir įmonės
darbuotojų. Toks prognozavimas padeda tiksliau nustatyti ir įvertinti
veiksnius, kurie gali turėti įtakos įmonės veiklai. Potencialūs
investuotojai rimtai domėsis, ar visi veiksniai buvo įvertinti.

Įmonės sėkmingai veiklai labai svarbu ne tik gauti pelną, bet ir gerai
subalansuoti pinigų srautus. Netinkamai subalansuoti pinigų srautai dažai
įmonę nuveda į bankrotą. Ypač tai svarbu pirmais projekto įgyvendinimo
metais. Potencialūs investuotojai nori matyti įmonės mėnesio grynų pinigų
įplaukų ir išlaidų prognozes pirmiems plėtros įgyvendinimo metams. Tinkamai
sudarytos pinigų srautų prognozės leidžia geriau numatyti finansinių lėšų
poreikį.

Apyvartinės lėšos – tai lėšos reikalingos kasdieninės veiklos išlaidoms
(energijai, žaliavoms, atlyginimams ir pan.) padengti. Apyvartinių lėšų
poreikis skaičiuojamas remiantis sudarytomis finansinėmis (gautinų sumų,
atsargų, mokėtinų sumų) įmonės veiklos prognozėmis.

Ilgalaikį įmonės turtą sudaro:

➢ žemė;

➢ pastatai;

➢ mechanizmai ir įrengimai, naudojami gamybai bei paslaugoms tiekti.

Skaičiuojant lėšų poreikį ilgalaikiam turtui, yra skaičiuojamas lėšų
poreikis atskirai žemei, pastatams bei mechanizmams ir įrengimams.

Tam, kad paskaičiuoti lėšų poreikį mechanizmams ir įrengimas įsigyti,
sudaroma projekto įgyvendinimui reikalingų mechanizmų ir įrengimų
specifikacija bei nustatomos vidutinės jų kainos. Vidutinės kainos
paprastai nustatomos, apklausus 2-3 potencialius mechanizmų ir įrangos
tiekėjus bei apskaičiavus siūlomų kainų vidurkį. Geriausia apklausą vykdyti
raštų. Toks būdas padės išvengti galimų netikslumų, kurių dažniau pasitaiko
bendraujant žodžiu bei įtikins potencialius investuotojus, kad skaičiavimai
yra pagrįsti. Rašytinius potencialių tiekėjų pasiūlymus arba jų analizę
galima pridėti kaip priedą prie inovacinio projekto.

Lėšų poreikis pastatams dažniausia yra skaičiuojama dviem būdais.
Paprasčiausias būdas yra reikalingą pastato plotą padauginti iš vidutinės
tokio pastato statybos (jei ketinama statyti) arba rinkos pardavimo (jei
ketinama pirkti jau pastatytą) tokio pastato vieno kvadratinio metro
kainos. Toks būdas nėra tikslus, tačiau yra greitas ir pigus. Pradiniame
potencialių investuotojų paieškos etape tokio tikslumo gali pakakti.
Tikslesnis skaičiavimo būdas remiasi parengtu pastato projektu bei statybos
sąmata. Pastato projektui ir sąmatai sudaryti reikės papildomai samdyti
specialistus.

Inovaciniam projektui įgyvendinti reikia numatyti lėšas marketingo
išlaidoms padengti. Ypač tai svarbu kai inovaciniame projekte yra
planuojama naujo produkto kūrimas arba jau esamo produkto modernizavimas.
Tam, kad supažindinti vartotojus su nauju arba modernizuotu produktu,
paprastai reikia daug lėšų vartotojų elgsenos tyrimams, marketingo
programoms kurti ir įgyvendinti.

Sunku tiksliai numatyti visas reikalingas lėšas projektui įgyvendinti.
Netgi pradėjus projekto įgyvendinimą, gali pasikeisti valiutų kursas,
pabrangti darbai ar įrengimai. Skaičiuojant lėšų poreikį, reikia
paskaičiuoti ir lėšas reikalingas nenumatytoms išlaidoms padengti. Kaip
įprasta, lėšos nenumatytoms išlaidoms sudaro 5-10 % viso projekto biudžeto,
todėl jos skaičiuojamos pabaigoje, kai yra paskaičiuotas apyvartinių lėšų,
ilgalaikio turto, marketingui reikalingų poreikis.

Finansinės prognozės yra paremtos prielaidomis ir prognozėmis, kurios gali
pasitvirtinti arba ne. Pavyzdžiui, galima daryti prielaidą, kad produkcijos
paklausa ir pardavimai didės, tačiau gali būti ir taip, kad net ir
produkcijos paklausai didėjant pardavimų apimtys gali nedidėti (atsiradus
konkurentams, nukritus pardavimo kainoms ir pan.). Nepasitvirtinus
prielaidoms, įmonė gali atsidurti sunkioje padėtyje. Prielaidų svarbai
patikrinti yra atliekama jautrumo analizė. Jautrumo analizė leidžia
pažvelgti į įvairius “kas, jeigu” scenarijus. Modeliuojama situacija kaip
pasikeis įmonės finansinė padėtis jei daromos prielaidos nepasitvirtins.
Šis tyrimas taip pat gali parodyti, kokios papildomos informacijos reikia,
kad pagrįstų daromas prielaidas

2 ETAPAS. Finansavimo galimybių įvertinimas

Turint aiškų supratimą apie tai, kiek reikės lėšų tam, kad galėtumėte
finansuoti savo verslo plėtros kaštus, reikia įvertinti finansavimo
galimybes. Kaip rodo praktika, inovacijos finansuojamos iš valstybinio
sektoriaus, bankų arba privačių finansavimo šaltinių. Kuris iš minėtų
šaltinių yra tinkamas priklauso nuo keleto faktorių:

– Projekto plėtros etapas,

– Įmonės dydis,

– Reikalinga lėšų suma.

Dauguma verslininkų turi labai mažai pinigų; paprastai jie pradeda savo
verslą su tuo, ką jie gali sau leisti, papildant tai paskolomis arba šeimos
ar draugų investicijomis, taip pat dauguma atveju gaunant finansavimą iš
regioninių ar nacionalinių fondų dotacijų forma. Dotacijos technologiniam
progresui skiriasi nuo kitų investicijų rūšių tuo, kad jos paprastai yra
vienkartinės, negrąžinamos išmokos, skirtos paremti regioninę ir
nacionalinę plėtrą. Jų prieinamumas yra labai skirtingas įvairiose šalyse
ir regionuose.

Bankai gali suteikti paskolas. Rizikos kapitalas paprastai siekia suteikti
kapitalą perkant įmonės akcijas.

Deja, dar vienas inovacinių įmonių būdingas bruožas yra tas, kad inovacinių
projektų įgyvendinimo kaštai paprastai yra daug didesni, nei numatyta. Kaip
rodo praktika, kiekvienam Eurui, išleistam tyrimams, reikia dešimt Eurų,
kad produktas būtų pagamintas ir dar šimto, kad jis atsirastų rinkoje. Iš
to seka, kad beveik kiekvienam projektui prireiks papildomo finansavimo
siekiant, kad jis būtų sėkmingai įgyvendintas.

Finansavimą inovacinio projekto įgyvendinimui galima gauti iš įvairių
šaltinių, tačiau prieš pradedant juos nagrinėti, reikia įvertinti keletą
bendrų faktorių. Pirmasis – į kurį reikia atsižvelgti, yra: kokiame plėtros
etape yra projektas.

Išskiriami keturi projekto plėtros etapai (2.1 pav.):

1. Tyrimai,

2. Plėtra,

3. Įvedimas į rinką,

4. Eksploatavimas.

2.1 pav. Projekto plėtros etapai

Leave a Comment