Tautosaka

Tautosaka – literatūros šaltinis

Tautosakos ir literatūros ryšiai yra viena svarbių ir aktualių literatūros mokslo ir kritikos problemų . Ji sprendžiama akademiniuose veikaluose ir literatūros kritikų plačiajai visuomenei skirtuose straipsniuose . Remiantis abiejų žodžio meno rūšių sąveika , bandoma atsakyti į daugelį kardinalinių literatūrinės kūrybos istorijos ir meninio metodo klausimų , pavyzdžiui , kas sudaro nacionalinį literatūros savitumą , kur glūdi literatūros ištakos , kuo pasireiškia jos liaudiškumas bei pažangumas , tradicijos , novatoriškumas ir
t . t . Daugelis tyrinėtojų mano , kad folkloro panaudojimas literatūrinėje kūryboje atspindi kovą dėl meno pažangumo ir meistriškumo .

Visos taautos nuo žilos senovės turi savo folklorą . Literatūrą jos sukūrė žymiai vėliau , kai kurios palyginti visai neseniai . Rašytojai , tą rodo daugelis jų pasisakymų , iš tautosakos mokėsi taiklios žodžio vartosenos , justi jo grožį , kurti realistinį vaizdą , išraiškos meistriškumo , apibendrinti .

Kiekvienos tautos kultūros raidoje istorinis , laiku matuojamas tautosakos pranašumas , lyginant ją su literatūra , yra akivaizdus . Liaudies poetinė kūryba atsirado žmonijos lopšyje , dar ikiklasinėje visuomenėje . Literatūra , besiformuodama kaip atskira dvasinės žmogaus veiklos sritis , negali nesinaudoti tais žodžio meno pasiekimais , kuriuos yra sukaupusi liaudis . K . Marksas kalbėjo , kad graikų mitologija sudaro ne tik šios tautos meno arsenalą , bet ir jo dirvą . Vadinasi , į žmonijos kultūros istoriją liaudis įžengė kaip pirmas kolektyvinis poetas , kuris ne tik meniniu žodžiu , bet ir apskritai savo darbu dėjo pagrindus meno ,

taigi ir literatūros vystymuisi .

Esminę rekšmę folkloro ir literatūros santykiams suprasti turi istorinio materializmo teiginiai apie darbo žmonių mases kaip kūrybinę jėgą su jų darbu , buitimi , kalba , psichologija , idėjomis , svajonėmis ir siekimais , revoliucine kova , klaidomis ir iliuzijomis , klasiniais prieštaravimais pačios liaudies viduje . Liaudies ne kaip vienos nacijos gyventojų daugumos , o kaip dvasinių dalykų reiškėjos supratimas suponuoja teorines prielaidas , kad materialinės ir dvasinės vertybės , kurias ji kuria , yra neišsenkantis meno vaizdų net ir talentingiems kūrėjams šaltinis . Be šio teorinio pagrindo estetika nepajėgi moksliškai išaiškinti daugelio folkloro ir literatūros ryšių aspektų , kadangi konkretūs tautosakos panaudojimo kūriniuose atvejai savo istorine esme siekia liaudies masių ir asmenybės vaidmenį kaip apskritai gyvenime taip ir mene .

Liaudies poetinė kūryba per ilgus šimtmečius sukūrė galingas tradicijas , kurios paasireiškia folkloro žanrais , tematika , idėjomis , siužetais , vaizdais ir simboliais , meniniu jų įprasminimu ir t .t . Turtingos žodinio liaudies meno tradicijos negali neveikti kiekvienos nacionalinės literatūros ir atskirų jos atstovų .

Iš kartos į kartą folkloro tradicija perduodama ne tik žodžiu . Ji žino ir kitų formų , kurios ją populiarina ir įdiegia visuomenėje . Senovėje šį vaidmenį atlikti padėjo įvairios liaudies šventės , talkos , vakaronės , draminiai vaidinimai , žaidimai ir t . t . Mūsų dienomis dainą , pasaką , patarlę ir kitas tautosakos formas žmonių sąmonėje ir visose meno rūšyse įtvirtinti pa
adeda saviveikliniai ir profesionalūs kolektyvai , spauda , radijas , televizija ir savo ruožtu literatūra .

Pripažindami , kad kalbos kūrėjas yra liaudis , turime sutikti ir su tuo , jog liaudies , kartu su tautosakos , kalba padeda vystytis literatūrinei kalbai . Tautosaka pateikia rašytojams gausybę gyvosios kalbos pavyzdžių , apimančių neaprėpiamą žodžių , sinonimų , frazeologizmų posakių turtą . Gyva dainų ir pasakų kalba turi tų savybių , kurios organizuota , individualia forma pasireiškia rašytojų veikaluose . Kalba , būdama kiekvienos nacionalinės literatūros pagrindas , brangi ne tik kaip kūrybos medžiaga , bet ir kaip liaudies psichologijos , istorijos , buities pažinimo ir išreiškimo šaltinis .

Kiekvieno tikro literatūros kūrinio centre yra žmogus , pavaizduotas konkrečiomis istorinėmis ir kartu tam laikotarpiui tipiškomis aplinkybėmis . Jokios idėjos ir vaizdavimo išradingumas neužtikrins kūriniui ilgo amžiaus , jeigu tos idėjos išreikštos ne tipiškais , ne apibendrintais paveikslais . Šimtmečių patyrimo įprasmintus vaizdus yra išsaugojusi tautosaka .

Folkloras yra daugialypis reiškinys . Liaudies poetinė kūryba turi didelę istorinę pažintinę vertę . Bet tautosaka , iš šimtmečio į šimtmetį perduodama liaudies patyrimą ir žinias , kartu perduoda ir dideles estetines vertybes , kurias gali savaip suvokti ir įprasminti kiekvienas žmogus ir kiekviena nauja gyventojų karta . Tai iš tikro nuostabi folkloro savybė . Senovinių pasakų , tradicinių dainų , patarlių ir priežodžių , sakmių ir padavimų negalima niekuo pakeisti . Be jų , be tautosakinio grožio suvokimo , be folklore pasireiškiančios nacionalinės pasaulėjautos negali apsieiti rašytojas ,
jeigu jis nori tikroviškai pavaizduoti savo liaudies gyvenimą , nesvarbu , apie ką rašo , – apie gilią senovę ar apie mūsų dienas .

Visuomeniniame ir kultūriniame lietuvių tautos gyvenime pastebimas dėsningas reiškinys : pažangus politinis judėjimas , progresyvių idėjų vystymasis muzikoje , mene , literatūroje visada ėjo kartu su liaudies kultūros , visų pirma poetinės jos kūrybos vertinimu . Net religinė raštija , pavyzdžiui , pirmoji lietuviška knyga – M . Mažvydo ,,Katekizmas” – kartu yra reikšmingas šaltinis ano meto žmonių tikėjimams ir mitinėms būtybėms , dar gyvavusioms liaudies sąmonėje , pažinti . M . Daukšos religiniai raštai , K . Širvydo pamokslai ir žodynas ne vienoje vietoje išmarginti liaudies kalbos ir į patarles sutelktos ilgaamžės išminties perlais , pagimdytais liaudies gyvenimo ir jį atspindinčiais . X/II a. pabaigoje ir X/III a. pradžioje, ėmus gryninti ir turtinti lietuvių kalbą , kelti jos reikšmę viešajame gyvenime , į tautosaką Rytų Prūsijoje buvo atkreiptas dėmesys kaip į pagrindinį taisyklingos lietuvių kalbos šaltinį . Nuo to laiko tautosakos duomenys panaudojamos visur ten , kur ginamos lietuvių liaudies , lietuvių kalbos ir lietuvių nacionalinės kultūros teisės . Kuo arčiau į mūsų dienas , tuo ryšiai tarp pažangaus judėjimo visose gyvenimo srityse ir tautosakos darėsi glaudesni . Liaudies poetinės kūrybos vertinimas ir panaudojimas ėjo kartu su valstiečių reikšmės didėjimu ekonominiame bei visuomeniniame gyvenime , su demokratinių pradų stiprėjimu literatūroje ir vaizduojamajame mene .

Folkloras į visos Europos tautų kultūrą aktyviu , gyvenimą teigiančiu veiksniu įs
siliejo aštuonioliktajame amžiuje . Lieuva neliko nuošaly nuo šio didelio ir įvairiapusio kultūrinio proceso . Kaip jau sakyta , pačioje amžiaus pradžioje Rytų Prūsijoje tautosakos duomenimis bandoma pagrįsti literatūrinės lietuvių kalbos gryninimą ir tobulinimą . Vėliau dainos , pasakos , patarlės tampa neišsenkančia versme lietuvių kalbos faktams kalbiniuose tyrinėjimuose , gramatikose , žodynuose . Kuo toliau , tuo labiau tautosaka ėmė traukti literatūros pasaulio dėmėsį meniniu žavesiu ir užėmė tvirtas pozicijas grožinėje literatūroje .

Tautosakos panaudojimo literatūroje , domėjimosi ja pobūdis priklauso nuo laiko dvasios , nuo to , kaip suprantama žmogaus paskirtis gyvenime ir literatūros vaidmuo nacionalinei kultūrai , dvasiniam atskiro žmogaus ir visos tautos veidui formuoti . Lietuvių literatūra nuo pat savo ištakų glaudžiai susijusi su liaudies , paprastų darbo žmonių gyvenimu bei kūryba . Visą sunkų mūsų prozos ir poezijos , kaip ir tautosakos , raidos kelią ją lydėjo ir maitino , teikė gyvybės ir meninio patoso liaudies gyvenimas ir socialinė – visuomeninė kova .

Pažiūros į folklorą , menines jo galimybes ir reikšmę istorijos eigoje keitėsi . Vienaip į liaudies poetinę kūrybą žiūrėjo rašytojai romantikai , kitaip ją supranta realizmo atstovai .

Tarp tautosakos ir literatūros yra daug kas bendra . Tautosakos romantizmas susikūrė betarpiškai darbo procesuose , kovoje su priešiškomis gamtos ir visuomenės jėgomis . Būdamas dar bejėgis , folkloro žmogus pasitelkė į pagalbą animizmą , mitologiją , tikėjimus burtais , magine žodžio galia ir t . t . Santykiaudama su folkloru , romantinė literatūra žengė žingsnį pirmyn . Ji aukštino tautosakos grožį , padavimuose ir legendose ieškojo kovų su priešais atspindžių .

Lietuvių literatūroje pažiūrų kova dėl tautosakos panaudojimo ir mokymosi iš jos yra dalis kovos už literatūros liaudiškumą ir nacionalinį savitumą . Tautosaka – akivaizdus pavyzdys , kaip liaudiškumas pasireiškia žodžio mene . Liaudiškumo supratimas suponuoja liaudies , jos istorinio kelio , papročių , apeigų atspindėjimą , pavaizdavimą . Tradicijų panaudojimo gilumą išreiškia ,,fizinis ir dvasinis” kūrėjo artumas liaudžiai . Kuo arčiau liaudies savo dvasia ir siekimais stovi autorius, tuo darniau folkloro elementai jo kūryboje susilieja su plačiausių liaudies masių siekimais , su jų idealais . Taigi tautosakos panaudojimas literatūroje neatsiejamai susijęs su literatūros , meno , pagaliau paties kūrėjo liaudiškumo problema . O tai jau sąlygoja ir kūrybos tautiškumą , kadangi : ,,Tik giliai atskleisdamas savo liaudies nacionalinį savitumą ir jos gyvenimo istoriją , menininkas tampa didelis ir genialus” .

M . Gorskis vertino tautosaką , kad ji labai giliai įprasmina gyvenimą ir išreiškia jo dėsningumus . Vadinasi , gyvenimo tiesos klausimas literatūroje yra ir meno , ir visuomeninis klausimas . Tautosakos panaudojimo sėkmę nulemia ideologinė funkcija, kurią atlieka į literatūros kūrinį įpintos pasakos, dainos ar patarlės , jų vaidmuo autoriaus sumanymui išryškinti , kūrinio pagrindinei idėjinei krypčiai pabrėžti . Liaudiška literatūroje yra visų pirma tai, kas istoriškai pažangu , kas stimuliuoja visuomenės progresą .

Tikrai pažangi literatūra neatskiriama nuo socialinio progreso . Mūsų iš esmės valstietiškos literatūros istorija šiai tiesai patvirtinti teikia nemažai faktų , ją iliustruoja Žemaitės , J. Biliūno , J. Janonio ir kitų savo talentą liaudžiai paskyrusių autorių gyvenimas bei kūrybinė veikla . Pagaliau tautosaka padeda suprasti tai , kas sudaro pažangiausius pradus nacionalinėje literatūroje .

Apibendrinant galima pasakyti , kad liaudies poetinė kūryba ir jos pasaulėjauta maitina lietuvių literatūrą nuo jos ištakų ligi šių dienų . Kritika vieningai pripažįsta , kad meninis mąstymas , praturtintas tautosakiniu pasaulio suvokimu , pritaikant jį epochos tikrovei , tapo mūsų literatūros vystymosi magistrale . O tai yra tolimesnių jos laimėjimų laidas , sveiko augimo perspektyva .

Antano Strazdo dainos tautosakos šviesoje

Poeto Antano Strazdo kūryba taip glaudžiai susijusi su lietuvių liaudies dainomis , joje taip betarpiškai vaizduojamas paprasto ano meto žmogaus likimas ir gimto krašto gamta , kad jau seniai baudžiauninkų sūnus iš rytų Lietuvos , nors ir nedaug parašęs , pagrįstai vadinamas liaudies dainiumi . Didžiuma šio poeto eilėraščių gyvuoja liaudyje kaip dainos , jis jas perkuria ir laiko savo nuosavybe . Kai kurias A. Strazdo dainas , liaudies išsaugotas, tik vėliau literatūros mokslas praskyrė poetui . Dabar jau tvirtai nustatyta , jog , kurdamas eilėraščius , A. Strazdas naudojosi liaudies poetine kūryba , todėl jo poezija menine forma ir idėjiniu turiniu artina liaudies dainoms .

A . Strazdo eilėraščiai yra paplitę visoje Lietuvoje , užrašyti bemaž visur nuo pajūrio – Kretingos , Mažeikių – ligi pačių rytinių ir pietinių respublikos vietovių – Zarasų ir Lazdijų .Vadinasi , kūrybos paplitimo atžvilgiu A. Strazdas yra tikrai liaudies , visos Lietuvos pamėgtas poetas . Pažymėta , kad plačiai paplitę visų pirma yra tie eilėraščiai , kurie paskelbti paties poeto 1814 m. išleistame rinkinyje ,,Giesmės švetiškos ir šventos” . Tačiau ir vėliau poetui priskirti kūriniai yra užrašyti taip pat visame krašte .

Einu per kiemą , Skrumnas mano pašaras ,

Girdžiu per sieną , Pietūs – graudžios ašaros .

Apkalbėjo mane bartinai , Kumštelis po galva –

Kad aš sirata . Visas bankietėlis ,

Tai mano !

,,Giemė apie siratas” yra geras pavyzdys A. Strazdo kūrybos ir liaudies dainų santykiui aiškinti . Ji jau iš pirmo žvilgsnio primena lietuvių liaudies našlaičių dainas , kurių turime užrašytų dešimtimis . Jos panašios į A. Strazdo eilėraštį motyvais , įvaizdžiais , atskirais posakiais , būdingais žodžiais . Kur yra tokio panašumo pagrindas ir priežastis ? Visų pirma galima pamanyti , kad tautosakinės našlaičių dainos yra A. Strazdo eilėraščio siekimai . Tačiau įtikinantys argumentai rodo priešingai : poetas , kurdamas eilėraštį , pasinaudojo liaudies dainomis .

Ne nuo šiandien žinoma , kad A. Srazdas naudojosi lietuvių liaudies dainomis : sekė jų dvasia , skolinosi vaizdų , įvaizdžių , mokėsi iš jų kalbos arba tiesiog ištisus posmus bei dainas perdirbinėjo , perkūrė , pratęsė, pridėdamas savo minčių . Tautosakiniai faktai atskleidžia , kad į liaudies dainas poetas įterpdavo tokių posmų , kurie ryškiau pabrėžia socialinią žmonių nelygybę . Tokią išvadą apie liaudies dainų panaudojimą A. Strazdo kūryboje iš esmės patvirtina ir kiti tyrinėtojai . Iš tikrųjų poetas daugeliu atžvilgiu nesiskiria nuo paprasto valstiečio – tradicinių liaudies dainų kūrėjo. Glaudžiai bendraujaunt su žmonėmis , dainuojant su jais , jam dar gyvam esant , jo kūryba natūraliai lydėsi su tautosaka . Jo eilūraščių stilius dažnai toks pat , kaip ir liaudies dainų , ne vienu atveju artimas tatalinėms . Su liaudies dainomis šio poeto kūrybos ir liaudies dainų artimumas ir sukėlė daug painiavos , paskatino priskirti jam ne vieną liaudies dainą . Kad poetas naudojosi liaudies dainomis ir jų perkurtų įdėjo į savo eilių rinkinį , rodo ir rinkinio pavadinimas – ,,Giesmės svetiškos.” . Juk žmonės bažnyčioje giedamas giesmes vadina šventomis , o visas kitas – visų piema liaudies dainas – svetiškomis . Vadinasi , savo rinkinio dainas poetas sulygino su liaudies dainomis .

A. Strazdo kūrinių – ,,Giesmė apie siratas” , ,,Strazdas” , ,,Pagrabas Palšio” – detalus lyginimas su liaudyje išplitusiomis panašaus turinio dainomis verčia kitaip žiūrėti į visą literatūrinę šio poeto mokyklą , mažiau ieškoti X/III a. lenkų literatūros žanrų ,,sieliankų” , fraškų” , ,,pasterkų” , įtakos , kuri , ypač buržuazinių A. Strazdo poezijos tyrinėtojų , buvo pernelyg pabrėžiama . Akstiną uoliai ieškoti svetimų įtakų davė jo kūrybos vertinimas atsietai nuo folkloro dėl faktų stokos . Šitaip teigdami A. Strazdo kaip poeto mes nesumenkiname , o priešingai – iškeliame . A. Strazdas išaugo ne iš ateinančių ir praeinančių literatūrinių įtakų , bet iš savo liaudies gelmių , iš šimtus metų kurtos jos kultūros . Pirmoji ir svarbiausioji literatūrinė A. Strazdo mokykla buvo lietuvių liaudies dainos . Poeto garbę didina dar ir tai , kad jis kaip asmuo įėjo į liaudies kūrybą , virto jos mylimu, populiariu personažu , turinčiu apibendrinamosios reikšmės .

Tautosakos panaudojimas Žemaitės
kūryboje

Žemaitė – tikras fenomenas lietuvių literatūroje . Ji beveik penkiasdešimt metų sulaukusi atėjo į literatūrą ir tapo klasike . Jos kūryboje relistiniai buities ir tikrovės reiškinių vaizdai , sukurti remiantis didelia gyvenimo patirtimi , įgyja didžiulę pažintinę reikšmę ir yra meniškai įspūdingi .

Tautosaka į Žemaitės kūrybinę individualybę įsiliejo kaip liaudies gyvenimo , liaudies kultūros neatsiejama dalis . Įsiliejo ne iš šalies , ne iš knygų , o akylai stebint patį gyvenimą , gyvai bendraujant su žmonėmis . Todėl , aiškinant folkloro vaidmenį Žemaitės kūryboje , negalima būdingųjų jos meninio vaizdavimo principų kildinti vien iš liaudies poetinės kūrybos . Pavyzdžiui , personažų kūrimui naudojamas kontrastas į jos kūrybą yra atėjęs galbūt daugiau ne iš tautosakos , o iš meninio vaizdavimo metodo , kurį determinavo pats gyvenimas .

Žemaitė artima liaudies poetinei kūrybai savo kūrybiniais pradais ir atskirais panaudotais folkloro kūriniais . Dainų , pasakų , patarlių , bei jų elementų galima rasti visoje jos kūryboje : apsakymuose , pjesėse , publicistikoje , laiškuose . Geriausių jos kūrinių personažai , tokie kaip Vingių Jonas , senis Vingis , Vingienė , Baltaragis ir kiti , įėjo į skaitytojų sąmonę kaip simboliai , išreiškiantys savo epochos atitinkamus bruožus . Iš Žemaitės apsakymų matyti rašytojos gyvenamojo meto mūsų liaudies materialinis skurdas , dvasinis tamsumas ir grubumas , turro godumas , žmogaus pažeminimas . Ir kaip priespaudos simbolis iškyla carinio žandaro ir valdininko kyšininko figūra . Teigiamų žmogaus pradų , proto , sąmojo , ir humoro prošvaitės yra retos . Pabrėžtina , kad šias prošvaistes Žemaitė dažnai išreiškė folkloro priemonėmis . Apibendrinančios jėgos kupina liaudies išmintis dažnai išsakoma tautosakinėmis paralelėmis bei patarlėmis ir priežodžiais , o iškilmių , šeimos ir pažįstamųjų subuvimų aprašymai sukuria apsakymų nuotaiką , atskleidžia dvasinio pakilumo valandas , kurios buvo ne tokios jau dažnos ano meto užuito valstiečio gyvenime . Tai ir yra bene teigiamiausias folkloro vaidmuo Žemaitės kūryboje .

Rašydamas referatą rėmiausi :
Ambraziejus Jonynas
,,Gaivinanti tautosakos srovė”

Leave a Comment