Tiesa Oskaras Fingalas O’Flahertis Vilsas Vaildas (1854 – 1900) gimė šeimoje, kurioje buvo gyvos keltų atgimimo tradicijos, apie tai kalba net vienas iš jo vardų – Fingalas, grąžinantis prie legendinio Osiano. Motina buvo poetė, kūryba pasirašinėjo romantiniu ,,Speranzos” slapyvardžiu, puoselėjo namuose garsų literatūros saloną. O tėvas, kad ir palyginti proziškos,dalykiškos profesijos (buvo garsus Dublino chirurgas) , labai domėjosi senosiomis krašto tradicijomis, aistringai rinko kraštotyros vertybes. Bet būsimo rašytojo studijos iš pradžių Dublino, vėliau Oksfordo universitetuose jo interesus kreipė vis toliau nuo Airijos reikalų. Meno problemos, kontraversiškai svarstomos Londono intelektualų ir meninės bohemos, aiškiai nustelbė galimą skausmą dėl gimtosios Airijos likimo ir bent kiek rimtesnius socialinius rūpesčius. Prizai, laimėti dar studijų metais, paskiau sėkmingas debiutas poezijoje ir eseistikoje, kelionės į Šiaurės Ameriką ir Paryžių – visa tai siūlė bundančiam O. Vaildo talentui masinančią europinę terpę. Jo hedonistinius polinkius labiausiai atitiko jau išsikristalizavęs estetizmo sąjūdis. Vaildas pratęsė tai, ką pradėjo romantiškai nusiteikę poetai ir dailininkai, susibūrę amžiaus vidūryje į ,,Prerafaelitų broliją”, ir kąeseistas ir prozininkas Volteris Peiteris (1839 – 1894) jau siekė paversti nuoseklia menine programa. Dažnai Vaildas vadinamas estetų lyderiu. Bet kur kas tiksliau būtų jį laikyti didžiu grožio poetu ir kartu beatodairišku grožio vartotoju. Vaildas, labiausiai gilinosi į grožio ir dorovės ryšius. Vaidinamoji ,,viktoriškoji” moralė – dailus dorovinis fasadas, karalienės Viktorijos laikais turėjęs pridengti šiurkštų turtuomenės pragmatizmą, – skatino vis labiau abejoti oficialios moralės normomis, ypač jų būtinumu menui. Dorovinis abejingumas nebūtinai plaukė iš cinizmo ar sugedusios prigimties, tai buvo dažnai priešinimasis menui, kurį norima pajungti banaliai buičiai ar lėkštam didaktizmui.
Šitoks pasipriešinimas daug ką paaiškina ir O. Vaildo gyvensenoje, kuria nuolat lydėjo apkalbos ir skandalai. Rašytojas atvirai nepaisė viešosios nuomonės, leidosi į doroviškai rizikingus žygius, didžiuodamasis demonstravo savo kitoniškumą. Čia būta ir pozos, ir pataikavimo savo silpnybėms, ir kraštutinių pojučiu ieškojimo. Bet ne mažiau ir sąmoningo noro eiti prieš srovę, skelti akibrokštų miesčioniui, be varžymų klausyti savo prigimties. Pačioje O. Vaildo kūryboje tokio šokiruojančio elgesio tikroji prasmė išryškėdavo gana nedviprasmiškai. Estetas, besąlygiškai smaguriaujantis viskuo, kas gražu, beveik kiekvieną kartą vis dėlto puikiai jaučia gėrio ir blogio ribą. ,,Doriano Grėjaus portretas” pasirodė beveik vienu metu su pasakomis. Ta pati gėrio ir grožio problema čia spendžiama labai rafinuotai ,su psichologiniu pastabumu, kuriam kažin ar prilygsta vėliau rašytos šmaikščiai elegantiškos pjesės. Romano nepavadinsi autobiografiniu. Bet pagrindinio veikėjo paveikslas, be jokios abejonės, autoriui be galo artimas. Romanas parašytas trečiuoju asmeniu, bet kaip tat dažnai būna, suvoki jį kaip pagrindinio herojaus išpažintį. Iš pradžių susipažįstame su Dorianu kaip su gražiu objektu, kurį savaip atranda dailininkas bezilis holvardas ir jo draugas lordas Henris Votonas. Juodu kiekvienas savaip padeda Dorianui suvokti save. Dorianas ne tik įsisąmonina esąs gražus, bet ir perima jokių dorovinių varžtu nepripažystantį lordo Henrio hedonizmą, virstantį rafinuotu cinizmu. Ir žingsnis po žingsnio mes įvedami į doriano vidaus pasaulį, kuriame viska nustelbia lordo Henrio paskatintas malonumų kultas. Dorianas neabejoja turįs teisę į tuos juslinius malonumus dėl gaivališkų ir gana natūralių jaunystės troškimų, lordas Henris tolydžiai grindžia teoriškai savo sąmojingais paradoksais, gana panašiais į romano pratarmės tezes apie meną. Bezilio nutapytas portretas artino prie lemtingos Doriano gyvenimo ribos sulig kiekvienu patenkintu troškimu. Portretas ne tik suteikė Dorianui nenykstančią jaunystę, bet atitvėrė jį nuo jautrumo ir sąžinės. Atitvėrė, tačiau neišvadavo. Fantastinė meno galia toli pranoksta visa, ką Vaildas įžanginėse romano tęzėse priskiria menui ir skelbia jo pranašumu prieš gyvenimą bei dorovę. Portreto atveriama praraja darosi šimteriopai baisesnė už labiausiai kankinančius sąžinės priekaištus. Portretas, kurį įkvėpė meilė pozuojančiam žmogui, savo ruožtu kursto nežmoniškai stiprų jaismą: ne tik atpildo nebijantį cinizmą santykiuose su žmonėmis, bet ir pasibaisėjima – tegu slaptą, kitiems nežinomą, todėl gal juo sunkesnį – tuo cinišku keliu. Mes nematome išdėstytų šio kelio epizodų. Tačiau užtenka Sibilės Vein ir Bezilio likimų, kad pajustume Doriano dramą. Taip, tai klaiki drama, nors jaunuolio perimta lordo Henrio gyvenimo filosofija teigtų ką kitą. Dorianas ne iš karto suvokė, kad pamilo Sibilės meną, o ne ją pačia. Sibilė jam egzistuoja tol, kol yra scenoje, ir tuo, kuo ji būna, gyvendama Šekspyro herojų gyvenimą. O jinai, tikru jausmu pamilusi gyvą žmogų, tarytum atsiribojo nuo meno. Turbūt Vaildas (ir Dorianas) teisūs, kad menas ir menininkas – skirtingi dalykai. Pavojinga yra menininką sutapatinti su jo herojum, pavojinga aktoriui besąlygiškai sutapti su kuriamu vaidmeniu. Bet dar pavojingesnis Doriano estetinis egoizmas. Ir nauji portreto bruožai paremia tai, ką pats dorianas pajuto vos atstūmęs Sibilę. Bezilio mirtis – logiška grandis nuopolių grandinėje. Tiesa, Dorianas nužudo Bezilį afekto būsenoje, nesuvaldęs savo įniršio ir baimės. Bet ar nėjo jis į šią žmogžudystę šaltai, apskaičiutai, tuo pačiu metu ir smaguriaudamas būsima scena? Čia ir kitur jo elgesyje yra daug teatro, šito jis išmoko iš lordo Henrio, tik neprilygsta pastarąjam ciniška ramybe. Tai silnumas. Tačiau silpnume slypi ir jėga: Doriano dorovinis instinktas dar galutinai neatbukęs, jo sąžinė dar sugeba retkarčiais budėti. Net jo pomėgis vis dažniau pasinerti į patį gyvenimo dugną, bendrauti su gyvenimo atmatomis yra padiktuotas, ko gero, ir pasąmonėje glūdinčių sąžinės priekaištų, nenuslopinto kaltės jausmo. Ir finalas, gražinantis viska į savo vietas, deda sukrečiantį dramos tašką. Fantastika, atlikusi savo funkcija, atsiskleidžia kaip meno sąlygiškumas, kuris padėjo įžvelgti didžia gyvenimo tiesą. Bezilis vertina meną. Kol žmogus yra jaunas ir gražus, tai jis vertas kuo geresnio, o kai pasens jau nebebus jau toks reikalingas kaip anksčiau ,,Juk stebėti portretą bus tikras malonumas.”. Bus galima matyti savo slapčiausius sielos vingius. Kaip Doriano portretas atspindėjo jo kuną, dabar taip atspindės jo sielą. Kai portretas sulauks ,,žiemos”, Dorianas vis dar stovės ant ,,pavasario” slenksčio. Kurdamas meno kūrinį Bezilis atiduoda visą save, o svarbiausiai sielą. Grožis turi teikti gėrį ir palaimą. Dailininkas yra menininkas, grožio dėka nutapęs nuostabų paveikslą. Bezilis bando grožį išsaugoti portrete. Menas su siela įgauna fantastinę galią. Henris taip pat vertina meną ir grožį. Lordas žino jog menas gali atnešti turtus ir šlovę. Grožiu galima paimti iš gyvenimo viską. Henris taip pat yra menininkas, nes jis sukūrė Dorianą Grėjų, jis jam suteikė charakterį kokį turėjo Dorianas, nes kol Dorianas nebuvo susipažinęs su lordu Henriu jis neturėjo savo nuomonės, ką kiti sakydavo su tuo jis ir sutikdavo, nors visai taip negalvodavo. Kai yra kuriama, ir nėra įdėta nė kruopelės sielos toks menas virsta blogiu, kuris aplinkiniams atneša daug skausmo ir nevilties. Lordas Henris darė blogą įtaką Dorianui Grėjui. Jeigu Bezilis būtų buvęs atkaklesnis ir neleidęs Dorianui susipažinti su lordu Henriu, tokios tragiškos istorijos nebūtų įvykę išvis. Bezilio įtaka Dorianui buvo teigiama, jie kalbėdavosi apie meną, apie gražius dalykus, o lordas Henris Dorianui prikišdavo savo nuomonę su kuria Dorianas turėdavo sutikti. Ir po kiek laiko Dorianas pats pradėjo mąstyti paviršutiniškai, kaip lordas Henris. Lordas Henris privertė Dorianą nekreipti dėmesio į tokius dalykus, kaip Sibilės Vein pasitraukimas iš mirtingųjų pasaulio, priversdamas Dorianą galvoti , kad tai tik pačios kaltė dėl to , kad ji nusinuodijo. Jei Dorianas būtų turėjęs tvirtą nuomonę, kol jos nebuvo pakeitęs lordas Henris, jis turbūt būtų dar ilgai sielvartavęs dėl Sibilės mirties. ,,Menininkas yra gražių daiktų kūrėjas.Atskleisti meną, o menininką paslėpti – štai meno tikslas.Tie, kurie gražiuose daiktuose įžvelgia bjaurią prasmę, yra be žavesio pagedę žmonės.tai yda. Tie, kurie gražiuose daiktuose įžvelgia gražią prasmę, yra išprusę žmonės. Jie teikia vilčių. Joks menininkas nenori nieko įrodyti. Įrodyti galima ir akivaizdžias tiesas. Joks menininkas nėra liguistas. Menininkas gali vaizduoti viską. Mintis ir kalba menininkui yra priemonės jo menui. Yda ir dorybė – menininkui medžiaga jo menui. Iš tikro menas lyg veidrodis atspindi ne gyvenimą, o žiūrovą. Galima atleisti žmogui, kai jis daro naudingą daiktą, jei pats tuo nesižavi. Vienintelis pateisinimas padariusiam nenaudingą daiktą – begalinis juo žavėjimasis. Kiekvienas menas visiškai nenaudingas.” OSKARAS VAILDAS