Investicijų apmokestinimo aktualijos

TURINYS

Įvadas 2
1. Investicijų ekonominė esmė 3
2. Investicijų formos 4
3. Investicinės veiklos teisinis reguliavimas 6
4. Investicinės veiklos valstybinio reguliavimo normos 6
5. Lietuvos respublikos investicijų įstatymo apžvalga 8
6. Užsienio kapitalo investicijoms teikiamų lengvatų taikymas 9
7. Naujo pelno mokesčio įstatymo projekto apžvalga 9
8. Investicijų neapmokestinimas: “už” ir “prieš” 10
9. Naujasis pelno mokestis verslininkų akimis 11
10. Išvados 13
11. Literatūra 14
12. Priedai 15

ĮVADAS

Investicija reiškia bet kurios rūšies turtą, investuotą vieno iš investitoriaus tam tikroje teritorijoje su sąlyga, kad investicija atliekama pagal tos teritorijos įstatymus ir ypač, bet ne visada, apima: kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kitas turtines teises, tokias kaip hipoteka, užstatas ar turto areštas, ir kitas panašaus pobūdžio teises; akcijas, daalis bendrovėse (pajai), obligacijas bei bet kurias kitas dalyvavimo bendrovėse formas; pretenzijas į pinigus, kuriuos naudojant buvo sukurta ekonominė vertė ar į bet kurią veiklą pagal kontraktą, turintį ekonominę vertę, taip pat su investicija susijusias paskolas; intelektualinės ir pramoninės nuosavybės teises, patentus, prekių ženklus, techninius procesus, know-how ir bet kurias panašias teises; koncesijas pagal viešąją teisę, įskaitant koncesijas gamtinių išteklių žvalgybai, gavybai, apdirbimui ar eksploatavimui, taip pat visas kitas teises, suteiktas įstatymu, kontraktu ar valdžios atstovų sprendimu.
Pajamos reiškia iš investicijų gautas suumas, o ypač, bet ne visada, apima: pelną, palūkanas, kapitalo apyvartos pajamas, dividendus, autorinius honorarus ir kitus mokėjimus. Investitorius LR atžvilgiu apima: fizinius asmenis, kurie yra LR piliečiai pagal LR įstatymus, asmenis be pilietybės, nuolat gyvenančius LR teritorijoje; bet kurį ūk

kio subjektą, įsteigtą pagal LR įstatymus bei įregistruotą LR teritorijoje pagal galiojančius įstatymus; bet kurį ūkio subjektą, įsteigtą bet kurios trečios šalies pagal tos šalies įstatymus, kontroliuojamą tiesiogiai ar ne LR piliečio ar LR ūkio subjekto, turinčio atstovybę Lietuvoje.
Investitorius kitos šalies atžvilgiu apima: fizinius asmenis, turinčius tos šalies pilietybę pagal tos šalies įstatymus; juridinius asmenis, įsteigtus pagal tos šalies įstatymus.

1. INVESTICIJŲ EKONOMINĖ ESMĖ

Ilgalaikė ir efektyvi firmų veikla, jų teisingas vystymasis bei konkurentabilumo gerinimas didele dalimi priklauso nuo investicinio aktyvumo lygio bei investicinės veiklos apimčių. Klausimų ratas, apimantis kompanijos investicinę veiklą, pareikalauja pakankamai gilios analizės ir praktiškai priimtų valdymo spendimų tam, kad būtų galima efektyviai nukreipti bei formuoti kompanijos investicijų portfelio ekonominį efektyvumą. Atskirų ūkio subjektų bei šalių ekonominė veikla žymia dalimi chharakterizuojama vykdomų investicijų apimtimi ir formomis.
Terminas “investicijos” kilęs iš lotyniško žodžio “invest”, reiškiančio “įdėti”. Platesniu požiūriu investicija reiškia kapitalo įdėjimą tikslu paskesnio jo padidėjimo. Tuo pačiu kapitalo prieaugio turi pakakti tam, kad investitoriui būtų kompensuota tai, kad jis šiuo periodu atsisako naudoti turimas lėšas, jis turi būti apdovanotas už riziką ir jam turi būti atlyginti būsimi infliacijos nuostoliai.
Kapitalo prieaugio šaltinis ir pagrindinis investicijų įgyvendinimo motyvas yra gaunamas iš jų pelnas. Šie du procesai – kapitalo įdėjimas ir pelno gavimas – gali vykti sk

kirtingais laikotarpiais. Šiems procesams vykstant vienas po kito, pelnas gaunamas iš karto, kai tik pasibaigia investicinis periodas. Jiems vykstant lygiagrečiai, pelnas pradedamas gauti dar nepasibaigus investavimo etapams. Kai šie procesai vyksta intervalais, tarp investicijų pabaigos ir pelno gavimo pradžios praeina tam tikras tarpas, kuris dažniausiai priklauso nuo konkrečių investicinių procesų ypatybių.
Charakterizuojant investicijų ekonominę esmę, galima pabrėžti, kad šiuolaikinėje literatūroje šis terminas traktuojamas klaidingai arba labai siaura prasme. Tipiškiausia klaida yra ta, kad bet koks lėšų įdėjimas, kuris gali ir nedidinti nei kapitalo prieaugio, nei pelno, suprantamas kaip investicijos. Tokiam lėšų įdėjimui dažniausiai priskiriamos taip vadinamos investicijos televizorių, automobilių, butų ir pan. Pirkimui, kurios savo ekonominiu turiniu nepriklauso investicijoms. Įsigyjant šias prekes, lėšos tiesiogiai naudojamos ilgalaikiam vartojimui, išskyrus jei jų įsigijimo tikslas yra pardavimas.
Dažna klaida yra termino “investicijos” sutapatinimas su terminu “kapitaliniai įdėjimai”. Investicijos šiuo atveju yra lėšų įdėjimas pagrindinių priemonių atnaujinimui (pastatų, įrengimų, transporto priemonių ir pan.). Tuo pačiu investicijos gali būti panaudotos ir apyvartinėms lėšoms, ir įvairiems finansiniams instrumentams (akcijos, obligacijos), ir atskiroms nematerialių aktyvų rūšims (patentai, licenzijos, know-how). Kapitaliniai įdėjimai suprantami siauresne reikšme ir gali būti kaip viena iš investicijų formų, bet ne jų analogas.
Daugumoje apibrėžimų pažymima, kad investicijos yra piniginių lėšų įdėjimas. Su šituo negalima sutikti, nes ka
apitalo investavimas gali būti vykdomas ne tik pinigais, bet ir kitomis formomis (turtu, finansiniais instrumentais, nematerialiais aktyvais ir t.t.).
Taip pat daug kur pažymima, kad investicijos yra ilgalaikis lėšų įdėjimas. Atskiros investicijų formos yra ilgalaikės, tačiau investicijos gali būti ir trumpalaikės, pavyzdžiui, trumpalaikiai finansiniai įdėjimai į akcijas, taupomuosius sertifikatus, trumpalaikes obligacijas ir t.t.).
Investicijos – tai įvairių rūšių turtinės ir intelektualinės vertybės, įdedamos į verslą ar kitus objektus ar sferas, ko pasekoje sukuriamas pelnas arba pasiekiamas koks nors socialinis efektas. Tokiomis vertybėmis gali būti: piniginės lėšos, tiksliniai bankiniai indėliai, pajai, akcijos ir kiti vertybiniai popieriai, kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, turtinės teisės, išeinančios iš autorinių teisių, patirtis, techninių, technologinių, komercinių bei kitų žinių atsipirkimas, apiformintas kaip techninė dokumentacija, kuri yra reikalinga vienokio ar kitokio proceso organizavimui, teisė naudotis žeme, vandenimis bei kitais resursais.
Investicijos vaidina gana svarbų vaidmenį ekonomikos vystyme ir efektyviame jos funkcionavime. Šį vaidmenį padeda išsiaiškinti terminai “bendrosios investicijos” ir “grynosios investicijos”.
Bendrosios investicijos – tai bendra investicinių lėšų apimtis konkrečiu laikotarpiu, nukreiptų į naują statybą, gamybos priemonių įsigijimą bei prekinių-materialinių atsargų augimą.
Grynosios investicijos – tai bendrųjų investicijų suma, sumažinta amortizacinių suma per atitinkamą laikotarpį.
Grynųjų investicijų dinamikos rodikliai atspindi konkrečios šalies ekonominio išsivystymo charakterį konkrečiame laikotarpyje. Jei grynųjų investicijų suma yra neigiamas skaičius (kai bendrųjų investicijų suma yra mažesnė už am
mortizacinių atskaitymų sumą), tai reiškia gamybinio potencialo smukimą ir, kaip rezultatas, yra gaminamos produkcijos kiekio mažėjimas. Ši situacija yra charakterizuojama kaip “valstybe, pravalgančia savo turtą”. Jei grynųjų investicijų suma lygi nuliui, tai reiškia šalies ekonominio lygio kilimo nebuvimą ir, kaip rezultatas, gamybinis potencialas lieka nepakitęs. Tokia situacija charakterizuojama kaip “valstybės trypčiojimas vienoje vietoje”. Jei grynųjų investicijų suma yra teigiamas skaičius, tai reiškia, kad šalies ekonomika yra kilimo stadijoje, nes vykdo gamybinio ir kitokio potencialo augimo politiką. Tokia situacija charakterizuojama kaip “besivystančios ekonomikos šalis”.
Investicijų apimtys priklauso nuo įvairių ekonominių ir ne tik faktorių. Ko gero labiausiai investicijų apimtys priklauso nuo gaunamų pajamų paskirstymo tarp vartojimo ir taupymo. Esant vidutiniškai mažoms vieno asmens pajamoms, pagrindinė jų dalis tenka vartojimui. Pajamų augimas didina vartojimo bei taupymo dalis tiek kokybine, tiek kiekybine prasme. Taupymo dalis didėja sparčiau nei vartojimo. Ši taupymo pajamų dalis yra pagrindinis investicijų resursas.
Augant pragyvenimo lygiui, lėšos, skiriamos maistui, nusistoja viename lygyje, o lėšos, skiriamos ne maistui, auga sparčiau ir artėja į begalybę. Šios lėšos ir yra pagrindinis investicijų šaltinis. Iš to galima padaryti išvadą, kad santykinis santaupų didėjimas atitinkamai didina investicijų apimtis ir atvirkščiai.
Didelę reikšmę investicijų apimtims turi paskolų palūkanų normos dydis. Taip yra todėl, kad investicinio proceso eigoje yra naudojamas ne tik nuosavas, bet ir skolintas kapitalas. Jei laukiama grynojo pelno norma viršija paskolų palūkanų normos dydį, tai esant bendroms sąlygoms galima tikėtis, kad investavimas bus sėkmingas. Paskolų palūkanų normos dydžio didėjimas mažina investicijų apimtis ir atvirkščiai.
Tarp faktorių, turinčių ženklią įtaką investicijų apimties pasikeitimui, reikėtų atkreipti dėmesį į infliacijos tempą. Kuo aukštesnis šis rodiklis, tuo didesniu procentu nuvertės būsimas pelnas iš investicijų ir tuo mažiau bus suinteresuotumo didinti investicijų apimtis (ypatingą reikšmę šis faktorius turi ilgalaikėms investicijoms).
Sąlyginis taupymo ir pajamų svoris priklausomai nuo visuomenės pragyvenimo lygio turi tiesioginę reikšmę investicijų apimtims. Esant vidutiniškai aukštoms pajamoms, eiliniai investuotojai dalį savo lėšų gali skirti kaupimui. Kaupimas gali pasižymėti ne tik vertybinių popierių įsigijimu ar indėlių banke padėjimu. Tai gali atsispindėti lizinguojant, draudžiantis gyvybę kaupiamuoju kaupimu ir t.t.
Laukiama pelno norma turi taip pat labai svarbią įtaką investicijų apimčių didėjimui. Jei laukiama pelno norma yra didesnė už vidutinę, tai reiškia, kad ūkio subjektai bus linkę daugiau pelno skirti investicijoms arba padidinti dividendų procentą, kuris atsilieps teigiamai akcininkų pajamoms.

2. INVESTICIJŲ FORMOS

Investicijos patenka į įvairias verslo ir socialines sferas įvairiomis formomis. Kad būtų galima analizuoti, planuoti bei apskaityti investicijas, jos yra klasifikuojamos pagal atskirus požymius.
Pagal investicijų objektus investicijos būna:
· daiktinės investicijos – tai lėšų įdėjimas įrengimais, prekių atsargomis bei žaliavomis.
· nematerialios investicijos dažnai literatūroje charakterizuojamos kaip inovacinės investicijos. Į šias investicijas patenka mokslo bei technikos pažangos investicijos, žmogiškasis kapitalas, socialinės investicijos, netiesioginė reklama.
· finansinės investicijos – tai investicijos į įvairius finansinius instrumentus, iš kurių didžiausią dalį sudaro investicijos į vertybinius popierius.
Pagal dalyvavimą investavimo procese investicijos būna:
· tiesioginės investicijos – tai betarpiškas investitoriaus dalyvavimas investuojant lėšas bei pasirenkant investavimo objektą. Tiesioginį investavimą (dažniausiai) vykdo specialiai tam paruošti investitoriai, turintys labai tikslią informaciją apie investicinį objektą, politinę situaciją, ekonominius šalies rodiklius bei gerai išmanantys investavimo procesą.
· netiesioginės investicijos – tai investavimas, atliekamas per įgaliotus asmenis arba tam tikslui skirtas finansines institucijas. Ne visi investitoriai turi pakankamą kvalifikaciją, kad galėtų sėkmingai pasirinkti investavimo objektus ir vėliau tinkamai valdyti investicinį portfelį. Tokiais atvejais jie įgyja vertybinius popierius, kuriuos išleidžia investiciniai bei kiti finansiniai tarpininkai, o šie, surinkę tokiu būdu investicines lėšas, paskirsto juos į investicinius objektus savo nuožiūra. Tokių kompanijų specialistai renkasi labiausiai perspektyvius investavimo objektus ir, kadangi investuoja dideles lėšas, dalyvauja šių objektų valdyme. Iš šio verslo gautas pajamas paskirsto saviems investitoriams.
Pagal investavimo laikotarpį investicijos būna:
· trumpalaikės investicijos – tai kapitalo investavimas ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui.
· ilgalaikės investicijos – tai kapitalo investavimas ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui. Tačiau šis laikotarpis paimtas tik dėl apskaitos supaprastinimo ir todėl reikalauja konkretesnės detalizacijos. Ilgalaikės investicijos detalizuojamos sekančiai: a) iki 2 metų; b) nuo 2 iki 3 metų; c) nuo 3 iki 5 metų; d) virš 5 metų. Atitinkamai pagal šią detalizaciją yra skaičiuojamas atitinkamas investicijų atsipirkimas.
Pagal investicinių lėšų priklausomybę investicijos būna:
· privačios investicijos – tai lėšų įdėjimas į atitinkamus fizinius asmenis, įmones ar organizacijas kitų fizinių ir juridinių asmenų, kurių įstatiniame kapitale nėra valstybinio kapitalo.
· valstybinės investicijos – tai centrinės ir vietinės valdžios organų lėšų įdėjimas į investicinius objektus, atliekamas iš biudžetinių ir nebiudžetinių fondų bei skolintų lėšų. Tai ir kitų valstybinių įmonių bei įstaigų investicijos savo ir skolintomis lėšomis.
· užsienio investicijos – tai lėšų įdėjimas, atliekamas kitų valstybių, užsienio fizinių asmenų ar įmonių ir organizacijų.
· bendros investicijos – tai lėšų įdėjimas, atliekamas įvairių tos ar kitos šalies subjektų.
Pagal teritoriją investicijos būna:
· investicijos šalies viduje – tai lėšų įdėjimas į investicinius objektus, esančius tos šalies teritorijoje.
· investicijos užsienyje – tai lėšų įdėjimas į investicinius objektus, esančius už tos šalies ribų.
Naujos investicijų formos:
· licencijų pardavimas – tai sutartimi įforminamas leidimas pasinaudoti išradimu, naudingu modeliu, pramonės pavyzdžiu, prekių ženklų ir kitais mokslo bei technikos laimėjimais fiziniams ir juridiniams asmenims. Licencijos įsigijimas yra komercinis sandoris, įtvirtinamas licencine sutartimi.
· lizingas – tai netradicine finansavimo sistema, jungianti nuomos, kreditavimo ir pirkimo (įsigijimo) elementus. Lizingas šiuo metu tampa svarbia gamybinio kapitalo išvežimo forma. Lizingo davėjas išnuomoja jiems priklausantį turtą lizingo gavėjui. Lizingo gavėjas, pasibaigus sutartam laikui, gali išnuomotus objektus gražinti lizingo davėjui, gali lizingo sutartį pratęsti, pagaliau turi teisę šiuos objektus išpirkti ir tapti jų savininku.
· faktoringas – tarpininkavimas. Faktoringas yra finansinė prekybinė operacija, kurią atlieka specializuotos faktoringo firmos – faktoriai ir bankai. Faktoringo veikla užsiimanti firma superka įmonių ir prekybos bendrovių debitorines skolas dažniausiai už mažesnę kainą nei jų balansinė vertė. Firma -faktorius gauna pelną iš skirtumo tarp pinigų, kuriuos ji sumoka, supirkdama skolas, ir tikrosios tų skolų vertės.

3. INVESTICINĖS VEIKLOS TEISINIS REGULIAVIMAS

Palankus investicinio klimato kūrimas šalyje susijęs su tiksliu teisiniu investicinės veiklos reguliavimu. Šiuo atžvilgiu investicinė veikla yra fizinių ar juridinių asmenų bei šalies praktinių veiksmų atsipirkimas realizuojant investicijas. Šiuo metu Lietuvos teisinė sistema susideda iš daugiau kaip 50 įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių investicinę veiklą. Jie sukuria investicinės veiklos teisinio reguliavimo pagrindą.
Įstatyminė bazė nustato investitorių, t.y. investicinės veiklos subjektų, kurie priima sprendimus įdėti savas, skolintas ir pritrauktas turtines ir intelektualines vertybes į investavimo objektus, teisinį statusą. Įstatyminė bazė deklaruoja, kad visi investicinės veiklos subjektai nepriklausomai nuo nuosavybės ir veiklos formų turi vienodas teises vykdant šią veiklą. Jie taip pat savarankiškai nusistato investicijų tikslus, kryptis ir apimtis. Jie sutarčių pagrindu, tame skaičiuje organizuojant konkursus ir prekybas, pritraukia investicijų realizavimui bet kurios investicinės veiklos dalyvius. Investitorius turi teisę valdyti, naudoti ar kitaip disponuoti investiciniais objektais bei investicijų rezultatais, tame tarpe investicines ir prekybines operacijas Lietuvos teritorijoje.
Lietuvoje galiojantys teisės aktai kartu su investitorių teisėmis nustato ir tam tikras jų pareigas. Investitorius privalo:
· teikti finansiniams organams deklaracijas apie vykdomų investicijų apimtis ir šaltinius;
· gauti būtiną leidimą ar suderinimą norint atlikti statybą (plačiąja prasme) iš atitinkamų valstybinių organų ir tarnybų (siekiama proporcingai skatinti visų ūkio šakų plėtojimą);
· gauti investicinių objektų dalies, kurioje numatomas technologinių, sanitarinių-higieninių, radiacinių, ekologinių ir architektūrinių reikalavimų atlikimas, normas bei ekspertizių išvadas;
· gauti licenziją specialių rūšių darbams, kurie reikalauja atitinkamos vykdytojo atestacijos, atlikti.
Be to, investicinės veiklos subjektai privalo laikytis nustatytų valstybinių normų ir standartų, teikti nustatyta tvarka buhalterinę ir statistinę atskaitomybę, neleisti nesąžiningos konkurencijos bei vykdyti antimonopolinio reguliavimo reikalavimus. Įstatymų ir kitų norminių aktų, reguliuojančių investicinę politiką, leidimas yra viena svarbiausių sąlygų realizuojant valstybės investicinę politiką.

4. INVESTICINĖS VEIKLOS VALSTYBINIO REGULIAVIMO NORMOS

Investicinių objektų ir sferų reguliavimas apsprendžia bendrus jų parinkimo reikalavimus, taip pat formuoja prioritetines investavimo kryptis. Veikianti įstatyminė bazė nustato, kad investicinės veiklos objektais gali būti bet kuris turtas, tame tarpe visų ekonomikos šakų ir sferų pagrindiniai fondai ir apyvartinės lėšos, taip pat vertybiniai popieriai, piniginiai indėliai, intelektualinės vertybės ir kiti nuosavybės objektai, o taip pat ir turtinės teisės. Niekas neturi teisės apriboti investitorių pasirenkant investicinį objektą, išskyrus atvejus, numatytus įstatymuose. Tokiu būdu yra uždraudžiamas investavimas į objektus, kurių kūrimas ir panaudojimas neatitinka sanitarinių-higieninių, radiacinių, ekologinių, architektūrinių ir kitų normų, nustatytų įstatymais ir poįstatyminiais aktais, o taip pat pažeidžia fizinių ar juridinių asmenų bei valstybės teises ir interesus, kurie yra ginami įstatymais.
Valstybė užsienio kapitalo pritraukimo programoje, skatindama investavimą visose ekonomikos sferose ir šakose, išskyrė prioritetinius šio investavimo objektus. Lietuvoje šios programos prioritetinėmis investavimo sferomis nustatytos šių šakų įmonės:
· žemės ūkio;
· kuro ir energetinio komplekso;
· ryšių;
· lengvosios pramonės;
· mašinų gamybos;
· medicinos pramonės;
· transporto infrastruktūros;
· chemijos pramonės;
· socialinės infrastruktūros.
Toks selektyvus užsienio investicijų pritraukimas leidžia aktyviai veikti investicinėms kompanijoms svarbiausiose Lietuvos ekonomikos srityse. Atskiriems instituciniams investitoriams (dabar vadinamiems strateginiams investitoriams) nustatytas tam tikras objektų sąrašas.
Investicinės veiklos mokesčių reguliavimas nukreipia investicijas į prioritetines ekonomikos sferas remdamasis atitinkamų mokesčių dydžiu ir jų lengvatų nustatymu. Efektyvesnis investicinės veiklos reguliavimas vykdomas suteikiant atitinkamas mokesčių lengvatas. Tokiu būdu kompanija, kurios įstatiniame kapitale yra investicija (užsienio), neapmokestinama atitinkamais mokesčiais. Mokesčių lengvatos yra taikomos investiciniams subjektams, kuriant LEZ Lietuvoje.
Investicinės veiklos reguliavimas suteikiant finansinę pagalbą kol kas deklaruotinas tik teisiniais aktais ir neturi plataus pritaikymo praktikoje. Finansinės pagalbos suteikimas kiekvienais metais yra svarstomas tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą ir paprastai ši suma nebūna didelė ir su kiekvienais metais mažėja. Net ir išskiriamos tokio pobūdžio lėšos dažniausiai atitenka valstybiniam sektoriui, naudojant atitinkamą kredito politiką. Paskutiniais metais ji buvo pritaikyta tik žemės ūkiui subsidijuoti bei socialiai remtinoms ir jaunoms šeimoms būstui įsigyti.
Investicinės veiklos reguliavimas taikant tam tikrą amortizacinę politiką duoda neprastų rezultatų, kadangi pagrindinių fondų ir kitų materialinių vertybių nusidėvėjimas (amortizacija) yra įskaitoma į produkcijos savikainą. Tokiu būdu naudojant pageidautinas (šias normas nusistato pati įmonė, tačiau jos turi būti ne didesnės negu valstybinės) amortizacines normas, galima iš vienos pusės sumažinti apmokestinamąjį pelną, o iš kitos pusės – didelėmis apimtimis formuoti amortizacinio fondo lėšas, kurios vėliau gali būti panaudotos tolimesniam investavimui.
Investitorių dalyvavimo privatizacijoje reguliavimas vykdomas pagal LR įstatymus pritaikant tam tikrus “filtrus”. Reikia pabrėžti, kad privatizacijos pagreitinimas iš esmės suaktyvina investicinius procesus. Čia situacija yra proporcinga: kuo toliau šalis yra pažengusi privatizacijos keliu, tuo labiau užsienio ir vietiniai investitoriai investuoja savo lėšas į privatizuojamus objektus.
Finansinių investicijų reguliavimas skirtingai nuo realių investicijų turi tam tikrų ypatybių. Šio reguliavimo teisinį pagrindą sudaro Lietuvos įstatymai ir norminiai aktai, kurie nustato:
· vertybinių popierių, išleidžiamų Lietuvoje, rūšis, jų apyvartos tvarką bei reikalavimus emitentams;
· atskirų finansinių instrumentų realizavimo formas ir būdus pirminėje ir antrinėje fondų rinkoje;
· valstybės kontrolės tvarką, kontroliuojant vertybinių popierių išleidimą, apyvartą bei finansinių tarpininkų veiklą.
Investicinių projektų ekspertizė yra viena iš pagrindinių investicinės veiklos valstybinio reguliavimo pusių. Pagal galiojančius LR įstatymus bei norminius aktus valstybiniai, tarpvalstybiniai bei regioniniai investiciniai projektai bei programos, vykdomos iš biudžetinių ir nebiudžetinių valstybinių lėšų, turi praeiti privalomą investicinių projektų ekspertizę. Investicijoms, vykdomoms iš kitų šaltinių, ekspertizė reikalinga tik tiek, kad atitiktų ekologinius bei sanitarinius-higieninius reikalavimus. Ypatingi reikalavimai taikomi investicinių projektų, kuriems vykdyti pritraukiami užsienio investuotojai, ekspertizei ir tiktai tada, kai investitoriai pretenduoja gauti papildomas mokesčių bei muitų lengvatas. Tokie investiciniai projektai turi priklausyti ne tik prioritetinėms ūkio sferoms, bet ir jose turi būti numatyta naujų darbo vietų steigimas, šiuolaikinių arba perspektyvių, resursus taupančių ir ekologiškai švarių technologijų įdiegimas, energetinių išteklių vienam produkcijos vienetui mažinimas, orientacija į racionalų Lietuvos žaliavų naudojimą ir konkurentabilumas tarptautinėje rinkoje.
Investicijų apsaugos užtikrinimą valstybiniai organai vykdo įvairiomis formomis. Pirmiausia valstybė garantuoja tokią apsaugą nepriklausomai nuo investicijos nuosavybės formų. Visiems investitoriams nepriklausomai nuo jų pobūdžio užtikrinamas lygiateisis investicinės veiklos teisinis pagrindas. Jis užtikrina, kad nebus taikomos diskriminacinio pobūdžio priemonės, draudžiančios investicijų valdymą, jų panaudojimą bei likvidavimą.
Tam tikrais teisės aktais yra reglamentuota įdėtų investicijų ir jų rezultatų išvežimo sąlygos ir tvarka. Tam tikros investicijos gauna ypatingą apsaugą, kuri pasižymi valstybės garantija.
Investicijų, vykdomų už šalies ribų, sąlygų reguliavimo funkcija yra paskirta Lietuvos Bankui, taip pat šią veiklą reglamentuoja sudarytos tarpvalstybinės sutartys (investicijų skatinimo). Atsižvelgiant į priimtus norminius aktus, kartais yra išduodamos individualios licenzijos vykdyti investicijas užsienyje.
Pagrindiniai įstatymai, reglamentuojantys investicijas:
· LR Investicijų įstatymas;
· LR Investicinių bendrovių įstatymas;
· LR Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas;
· LR Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas.

5. LIETUVOS RESPUBLIKOS INVESTICIJŲ ĮSTATYMO APŽVALGA

Šis įstatymas nustato investavimo LR sąlygas, investuotojų teises ir investicijų apsaugos priemones visų rūšių investicijoms. Pagrindinės šiame įstatyme taikomos sąvokos yra investicijos, reinvesticijos, investavimas, investuotojai, strateginis investuotojas, investavimo objektai, ūkio subjektai, valstybės prioritetai, valstybės investicijų programa, investicijų projektas, savivaldybės investuotojas.

Investicijų rūšys yra sekančios: tiesioginės ir netiesioginės; vidaus ir užsienio investicijos; valstybės, privačios ir užsienio valstybių bei tarptautinių organizacijų investicijos; kapitalo ir finansų investicijos. Įstatyme yra numatyti šie investavimo būdai:
1. steigiant ūkio subjektą, įsigyjant LR registruoto ūkio subjekto kapitalą;
2. įsigyjant visų rūšių vertybinius popierius;
3. sukuriant, įsigyjant ilgalaikį turtą arba didinat jo vertę;
4. skolinant lėšas ar kitą turtą ūkio subjektams, kuriuose investuotojui priklauso kapitalo dalis, suteikianti jam galimybę kontroliuoti ar daryti įtaką ūkio subjektui;
5. vykdant konsesijų bei išperkamosios nuomos (lizingo) sutartis.
Šiame įstatyme yra įteisintos tokios investuotojų teisės ir garantijos:
1. investuotojams užtikrinamos vienodos veiklos sąlygos, o jų interesus gina LR įstatymai;
2. investuotojas turi teisę valdyti, naudotis ir disponuoti investavimo objektu LR , vadovaudamiesi LR įstatymais.
3. investuotojas turi teisę jam priklausantį pelną ar pajamas įstatymo nustatyta tvarka konvertuoti į užsienio valiutą ir pervesti į užsienį;
4. investuotojas piniginį įnašą gali įnešti tiek užsienio, tiek Lietuvos nacionaline valiuta;
5. LR pareigūnai neturi teisės trukdyti investuotojams naudotis investavimo objektais, nebent tai prieštarautų įstatymui;
6. ginčai dėl investuotojų teisių sprendžiami LR įstatymų nustatyta tvarka, investiciniai ginčai sprendžiami atsižvelgiant į tarptautinių sutarčių nuostatas, investuotojas turi teisę tiesiogiai kreiptis į Tarptautinį investicinių ginčų sprendimo centrą.

Investicijos Lietuvoje leidžiamos į visas teisėtas komercines – ūkines veiklas, atsižvelgiant į LR įstatymų apribojimus. Investuotojai turi teisę įsigyti nuosavybėn visų rūšių nekilnojamąjį turtą, o taip pat išsinuomoti valstybei priklausančius žemės sklypus.

Vyriausybė, vykdydama valstybinių investicijų politiką, sudaro palankias sąlygas privačios investicijoms, kurios skatina valstybės ekonomiką ir socialinę plėtrą. Valstybės prioritetai yra ekologinės situacijos gerinimas, perspektyvių pramonės šakų įmonių atnaujinimas ir modernizavimas, smulkaus ir vidutinio verslo plėtojimas bei visuomeninių socialinių reikmių tenkinimas. Valstybė gali suteikti paskolas ir paskolų garantijas investicijoms, ūkio sektoriams restruktūrizuoti, ekonominiams bei socialiniams skirtumams tarp atskirų šalies regionų sumažinti, naujoms darbo vietoms kurti bei stichinių nelaimių padariniams likviduoti.

Investuotojams teikiamas mokesčių lengvatas nustato atitinkami mokesčių įstatymai. Lietuvos ir užsienio kreditoriams, suteikusiems paskolas investicijų projektams įgyvendinti, gali būti teikiamos valstybės garantijos, o taip pat jos gali būti apdraustos valstybės lėšomis. Dėl nemažesnių kaip 200 mln. Lt ir atitinkančių nustatytus kriterijus, Vyriausybė turi teisę sudaryti su strateginiais investuotojais investicijų sutartis, kuriose nustatomos specialios investavimo ir verslo sąlygos.

Valstybės investicijų programa sudaroma ne mažiau kaip 3 metams, o ją tvirtina LR Vyriausybė. Užsienio investicijas Lietuvoje ir LR investuotojų investicijas užsienyje reglamentuoja dvišalės ir daugiašalės LR sutartys dėl investicijų skatinimo ir apsaugos.

6. UŽSIENIO KAPITALO INVESTICIJOMS TEIKIAMŲ LENGVATŲ TAIKYMAS

Remiantis LR Finansų ministerijos 1996 m. įsakymu, patvirtinti užsienio kapitalo investicijoms teikiamų lengvatų taikymo paaiškinimai:
· juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo pakeitimas įsigaliojo 1996-08-01, ir tos įmonės kurių užsienio kapitalo investicija tą dieną siekė 2 mln. JAV dolerių, gali nemokėti pelno mokesčio trejus metus nuo ketvirčio pradžios.
· Įmonėms, kurios šią sumą pasiekė po 1996-08-01, lengvatos teikiamos nuo apyskaitinio ketvirčio pradžios.
· 2 mln. JAV dolerių užsienio kapitalo investicija apskaičiuojama sudedant po
1995-08-01 į įmonę faktiškai investuoto ir įregistruoto užsienio kapitalo vertę, o pelno mokesčio lengvatos lieka jei lengvatos galiojimo laiką, t.y. 6 metus užsienio kapitalo vertė buvo ne mažiau kaip 2 mln. JAV dolerių.
· užsienio kapitalo investicijos, tai užsienio investuotojams priklausantis užsienio kilmės kapitalas, investuojamas įstatymo nustatytomis formomis LR. Investicija gali būti laikoma ir reinvesticija –įmonės, į kurią buvo investuotas užsienio kapitalas, įstatinio kapitalo didinimas iš bendrovės nepaskirstyto rezultato, akcijų priedų arba rezervų.
· įmonės, kurios naudojosi lengvatomis iki 1996-18-01, turėjo pateikti ir LR arba užsienio valstybėje veikiančios audito firmos pažymą apie tai, kad investuojamo kapitalo savininkai yra ne LR fiziniai ar juridiniai asmenys.
· fizinių asmenų pajamų mokesčio laikino įstatymo 24 str. lengvatos teikiamos ta pačia tvarka, kai ir Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 8 str. 7d.lengvatos.

7. NAUJO PELNO MOKESČIO ĮSTATYMO PROJEKTO APŽVALGA

Siūlomame naujame projekte siūloma nuo 2002 m. sausio 1 d. sumažinti pelno mokesčio tarifą nuo 24 proc. iki 15 proc., o verslo sąlygas deformuojančių mokestinių išimčių atsisakyti. Vyriausybės atstovai teigia, kad siūlomas tarifas būtų vienas liberaliausių Europoje. Naujos redakcijos Pelno mokesčio įstatymas išspręstų kai kurias šalies ūkiui aktualias problemas, paskatintų spartesnį užsienio investicijų atėjimą, naujų informacinių technologijų diegimą. Panaikinus mokestines išimtis, nuo 1997 m. taikomas reinvestuotam pelnui, būtų pereita prie laisvo kapitalo judėjimo principų, atsisakant pasyvaus investavimo skatinimo ir valstybės kišimosi. Be to, būtų suvienodintos stambiųjų ir smulkesniųjų įmonių konkurencijos galimybės, nes dabartinės pelno mokesčio lengvatos skatina kapitalo koncentraciją ir stambių gamybinių įmonių “pūtimąsi”, o smulkesnės, ypač paslaugas teikiančios įmonės, diskriminuojamos.
Siekiant realiai paskatinti smulkiojo verslo plėtrą, smulkaus verslo įmonėms (darbuotojų skaičius – iki 10 žmonių, pajamos – iki 500 tūkst. Lt) būtų taikomas 13 proc. mokesčio tarifas. Be to, tie smulkūs mokesčio mokėtojai, kurių pajamos per paskutiniuosius 3 mokestinius laikotarpius neviršijo 100 tūkst. Lt per kiekvieną laikotarpį, pripažindami pajamas galėtų taikyti pinigų apskaitos principą. Supaprastinta apskaita būtų didelis palengvinimas smulkiausioms įmonėms.

Užsienio vienetų pajamos “prie šaltinio” (ne per Lietuvoje esančią būstinę gautos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje) būtų apmokestinamos 10 proc.
Dividendai ir kitos pajamos, paskirstytos iš pelno, nuo 2003 m. būtų apmokestinamos taikant 15 proc. mokesčio tarifą. Siekiama, kad tie patys dividendai nebūtų apmokestinami daugiau kaip vieną kartą. Kai dividendus gaunanti įmonė valdo daugiau kaip 10 proc. juos išmokančios įmonės akcijų, dividendai nebūtų apmokestinami. Įstatymo projekte numatyta supaprastinta apmokestinamojo pelno apskaičiavimo tvarka bei supaprastinta sąnaudų pripažinimo tvarka. Iš pajamų taip pat būtų galima atskaityti ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus, pavyzdžiui, paramą bei įmokas į pensijų, draudimo fondus ir kt.
Projekte numatyta galimybė atitinkamoms turto rūšims (pvz., kompiuterinė technika, nauji pastatai ir kt.) pasirinkti tiesinį arba pagreitintą ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo metodą, kuris leis pašalinti turto naudojimo apribojimus mokesčių atžvilgiu bei paskatins verslo plėtrą.
Įstatymo projektas numato galimybę gautus mokestinio laikotarpio veiklos nuostolius perkelti į kitus metus, bet ne ilgiau kaip 5 vėlesnius mokestinius laikotarpius. 2002 metai būtų vertinami kaip pelno mokesčio sistemos reformavimo pereinamasis laikotarpis – Juridinių asmenų pelno mokesčio bei Fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymuose numatytos lengvatos nebebūtų taikomos, išmokami dividendai dar būtų apmokestinami 29 proc. tarifu, išliktų ta pati beviltiškų skolų pripažinimo ir jų nurašymo į sąnaudas tvarka, ta pati avansinio pelno mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo tvarka.

8. INVESTICIJŲ NEAPMOKESTINIMAS: “UŽ” IR “PRIEŠ”

Finansų ministerija, š.m. lapkričio mėnesį parengė naujo Pelno mokesčio įstatymo projektą, pagal kurį nuo kitų metų pradžios siūloma nustatyti 15 proc. pagrindinį pelno mokesčio tarifą. 15 proc. tarifu būtų apmokestinamas Lietuvos ir užsienio ūkio subjektų nuolatinių buveinių gautas pelnas, taip pat – ir investuojamas, tokiu pat dydžiu – dividendai ir kitos pajamos iš paskirstytojo pelno. Ūkio subjektų, kurių vidutinis darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių, o mokestinio laikotarpio pajamos – 300.000 Lt, pelną siūloma apmokestinti 13 proc. tarifu. Atsisakoma detalaus sąnaudų vardijimo, nustatant, kad leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės subjekto veiklai sąnaudos, būtinos jo pajamoms uždirbti ar ekonominiai naudai gauti.

Avansinio pelno mokesčio sumą mokėtojai galės apskaičiuoti arba pagal praėjusių metų veiklos rezultatus, arba pagal numatomą mokestinio laikotarpio pelno mokesčio sumą. Numatyta, kad 2002 m. prasidėsiančiu mokestiniu laikotarpiu avansinį pelno mokestį mokėtojai dar mokės pagal dar šiuo metu galiojančią tvarką. Plačiau su projektu galima susipažinti Finansų ministerijos interneto tinklalapyje (www.finmin.lt/liet/proj/projlit.htm).

Lietuvos Laisvosios rinkos institutas šią vasarą Lietuvoje atliko tyrimą “Pelno apmokestinimo modelių naudojimas Lietuvos įmonėse”, kuriame dalyvavo per 300 įmonių vadovų, vyriausiųjų finansininkų bei gyventojų bei įmonių vadovų apklausą dėl požiūrio į mokesčių sistemą. Apklausoje dalyvavo 1003 šalies gyventojai. Kaip gi tai susiję su investicijomis?

Lietuvoje dabar veikia du skirtingi pelno apmokestinimo modeliai. Įmonė galėjo pasirinkti vieną iš jų, kurio keisti nebegalima. Vienos įmonės tako nulinį mokesčio tarifą pelnui, panaudotam investicijoms, o ateityje mokesčių tikslais gali išskaičiuoti ir turto nusidėvėjimą. Kitos, įsigydamos turtą iš apmokestinamojo pelno minusuoja visą įsigyto turto vertę, tačiau ateityje jos negali išskaičiuoti nusidėvėjimo. Tyrimas parodė, kad pirmasis modelis – populiaresnis ir jo panaikinimas būtų skaudus Lietuvos ekonomikai. Šį modelį taiko 69 proc. apklaustų įmonių. Antrąjį – pagreitintos amortizacijos modelį taiko 31 proc. apklaustųjų. Investicijų neapmokestinimo įtaką teigiamai vertina 94 proc. taikantys pirmąjį modelį, 70 proc. – taikantys antrąjį modelį.

Kokių rezultatų turėjo investicijų neapmokestinimo modelio taikymas įmonėse? 74 proc. vadovų atsakė, kad atnaujintos ir įdiegtos naujos technologijos, įdiegti aukštesnės kokybės standartai. 33 proc. – kad išaugo pardavimai vidaus ir užsienio rinkoje, 33 proc. – padidėjo darbo našumas, 19 proc. padidėjo darbuotojų atlyginimai. Apklausoje dalyvavusios įmonės nurodė, kad pirmasis modelis ydingas tuo, kad investicija nelaikoma nematerialusis turtas, kreditais finansuojamos investicijos nelaikomos investicijomis, negali apskaičiuoti ir kilnoti nuostolių, parduodant taip įsigytą turtą pigiau likutinės vertės nuo skirtumo mokamas pelno mokestis.

Net 74 proc. apklaustųjų mano, kad sulėtės techninis progresas, 66 proc. – skatins įmones slėpti pajamas, 44 proc. sumažės Lietuvos įmonių konkurencingumas, 27 proc. – sumažės žmonių pajamų didėjimas. Tik 2 proc. vadovų galvoja, kad padidės biudžeto pajamos, 2 proc. – neigiamai atsilieps ekonomikai.

Tiriant gyventojų požiūrį į mokesčius, paaiškėjo, kad 24,5 proc. apklaustųjų mano, kad veiksmingiausia naujų investicijų skatinimo priemonė yra pelno mokesčio panaikinimas, 20,3 proc. – pelno mokesčio sumažinimas, 11,1 proc. – pajamų mokesčio mažinimas, 22,6 proc. gyventojų nurodė, kad naujoms darbo vietoms kurti labiausiai trukdo “SODROS” mokestis, 19,8 proc. – pajamų mokestis, 17,2 proc. – pelno mokestis. 27,5 proc. respondentų mano, kad verslo plėtrai labiausiai trukdo pelno mokestis, 14,7 proc. – PVM. 37 proc. vadovų mano, kad pelno mokesčio apskaita ir surinkimas reikalauja daugiausiai laiko ir kitų sąnaudų.
Tačiau yra ir kita nuomonė. Asociacija “Investuotojų forumas”, vienijanti 36 įtakingiausius užsienio kapitalo atstovus Lietuvoje, pareiškė palankiai vertinanti Finansų ministerijos paruoštą Mokesčių koncepciją, kuriai jau pritarė Vyriausybės strateginio planavimo komitetas bei abi valdančiosios koalicijos frakcijos, ir iš esmės pritarianti Pelno mokesčio įstatymo projektui. Finansų ministerijos spaudos tarnybos teigimu, palankus Vyriausybės numatomos mokesčių reformos įvertinimas pareikštas “Investuotojų forumo”. Remiantis spalio pabaigoje atliktos apklausos duomenimis, didžioji dalis užsienio investuotojų (per 57 proc.) ypač palankiai vertina Finansų ministerijos siūlymą sumažinti pelno mokesčio tarifą nuo dabartinių 24 proc. iki numatomų 15 proc. Investuotojų atstovai taip pat pareiškė nematą jokio pavojaus investiciniams procesams ir verslo plėtrai, jeigu, įteisinus vieną liberaliausių Europoje šio mokesčio tarifą ir pradėjus taikyti Europos Sąjungoje įprastą pagreitinto nusidėvėjimo investicijų skatinimo metodą, Lietuvoje tuo pat metu būtų atsisakyta anksčiau galiojusių mokestinių lengvatų reinvesticijoms.
Užsienio investuotojų teigimu, šiuo metu galiojantis Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas yra taisytinas, nes jo nuostatos, teikdamos privilegijas vienoms verslo sritims, diskriminuoja kitas. Pasak investuotojų atstovų, dabar ypač diskriminuojamos užsienio kapitalo įmonės – jų nuomone, pelno, uždirbto Lietuvoje, išvežimas yra dirbtinai ir nepagrįstai apsunkinamas.

9. NAUJASIS PELNO MOKESTIS VERSLININKŲ AKIMIS

Dalies verslininkų teigimu, numatomi sąnaudų pripažinimo, avansinio mokėjimo pokyčiai atrodo vertingesnės naujovės ir “neliūdi” dėl investicijų apmokestinimo, tačiau dėl visos pelno mokesčio sistemos nuomonės nesutampa. Pavyzdžiui, Tomas Juška, pelningai dirbančios “Libros” bendrovės direktorius, nepeikia ketinimų sumažinti pelno mokesčio tarifą iki 15% ir tokiu pat dydžiu apmokestinti investuojamą pelną. “Siūlomas tarifas yra normalus, civilizuotas ir psichologiškai teisingas sprendimas – iš visų pajamų minusuoji visas išlaidas, iš likučio atiduodi tuos 15% ir važiuoji toliau”,– tikina p. Juška. Anot jo, būtų dar geriau, jeigu ir ateityje nebūtų apmokestinamos investicijos, tačiau jeigu bus nuspręsta kitaip, šiemet įmonės paskubės atiduoti paskolas ir prasmingai investuos.
“Būtume šalininkai fiksuoto pelno mokesčio, kaip yra kai kur svetur. Sumokėjai, ir niekas prie tavęs nekimba”,– mano Albinas Ankštutis, transporto ekspedijavimo UAB “Otaras” direktorius. Jis sako, kad ir su investicijomis būta problemų, kai reikėdavo įrodyti, kad pelnas skirtas būtent tam. “Dabar bus geriau, nes įrodinėti nereikės”.
Ponas Juška mano, kad pagal naują tvarką įmonėms dirbti bus daug lengviau, jeigu sąnaudos bus pripažįstamos taip, kaip numato įstatymas, o ne kaip atrodo mokesčių inspekcijai. “Dabar reikia prirašyti krūvas popierių, norint pateisinti kiekvieną benzino įsipylimą. Jeigu tų nesąmonių nebus, daugiau laiko galėsime skirti verslui plėsti”,– tikina p. Juška. Įmones tenkina ir numatomi avansinio pelno mokesčio mokėjimo pakeitimai. Dabartinę padėtį jie vadino “tragiška”.
Tuo tarpu Antanas Andrulionis, AB “Snaigė” prezidentas, teigiamų dalykų mokesčių sistemos pokyčiuose mato nedaug. Šiemet bendrovė iš pelno investavo 10,5 mln. Lt, kitąmet planavo 14 mln. Lt. Bendrovė investicijų neatsisako, tačiau jų suma sumažės pelno mokesčio dydžiu, o tai sudarys 2,1 mln. Lt. “Kitais metais mums tenka visas kompleksas mokesčių: 4 kartus padidės žemės nuomos kaina, didėja degalų, suskystintų dujų akcizai, telekomunikacijų paslaugos. O mūsų verslo planai sudaryti 5 m. į priekį, ir tai reiškia, kad teks viską iš naujo persvarstyti”.
Jis pripažįsta, kad buvo sudėtinga įrodyti investicijas, kildavo daug ginčų, tačiau sąlygos investuoti buvo geros.
Seimo Ekonomikos komitetas šių metų gruodžio 6d. atidėjo naujos redakcijos Pelno mokesčio įstatymo, numatančio panaikinti nulinį pelno mokesčio tarifą investuojamam pelnui, svarstymą. Finansų ministerija siūlo nuo kitų metų pradžios apmokestinti investuojamą pelną 15% tarifu ir tikisi, kad nuo 2003 m. biudžetas dėl to papildomai gaus maždaug 200–300 mln. Lt pajamų. Tačiau projekte numatytas investicijoms naudojamo pelno apmokestinimas, o tai, anot Lietuvos pramonininkų, pablogins šalies verslo plėtrą ir jo modernizaciją. Komiteto nariams buvo įteiktas Lietuvos pramonininkų konfederacijos bei kitų verslo asociacijų ir įmonių vadovų pasirašytas kreipimasis, kuriame siūloma iki 2004 m. – numatomos Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą datos – palikti lengvatą investuojamam pelnui. “Lietuvos valdžia, prievartaudama Lietuvos verslo visuomenę, varo Lietuvos verslininkus iš Lietuvos”,– teigiama pareiškime.
Komiteto posėdyje pramonininkai piktinosi, jog sprendimai valstybėje priimami anonimiškai, neįmanoma nustatyti jų autorių ir pareikalauti atsakomybės. Ekonomikos komiteto pirmininkas Viktoras Uspaskich siūlė komitetui pritarti įstatymo projektui paliekant galioti investuojamo pelno mokesčio lengvatą, tačiau šiam siūlymui pasipriešino kai kurie komiteto nariai bei posėdyje dalyvavę Finansų ministerijos atstovai.
Pasak jų, atsisakymas apmokestinti investuojamą pelną išbalansuotų parengtą mokesčių sistemos reformą, neįvedus šio mokesčio nebūtų galima koreguoti kitų mokesčių, pavyzdžiui, fizinių asmenų pajamų mokesčio. “Lietuvoje yra nerealiai didelis skirtumas tarp gyventojų ir įmonių apmokestinimo”, aiškino Mokesčių departamento direktoriaus pavaduotoja Jūratė Balevičienė. Komitetas taip pat nepriėmė sprendimo dėl naujos redakcijos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo projekto ir žada šiuos klausimus svarstyti pirmadienį.
Kaip matyti, naujasis Pelno mokesčio projektas vertinamas labai nevienodai ir, ko gero, daryti konkrečias išvadas apie tai, koks jis bus ir kaip paveiks Lietuvos ekonomiką, daryti dar per anksti. Aišku viena, kokie įstatymai bebūtų, įmonės savo veiklą tęs ir toliau, o jų rezultatai priklausys nuo vadovų įžvalgumo, kompetencijos, sugebėjimo greitai ir efektyviai spęsti susidariusius sunkumus bei novatoriškų idėjų įgyvendinimo.

10. IŠVADOS

1. Investicija reiškia bet kurios rūšies turtą, investuotą vieno iš investitoriaus tam tikroje teritorijoje su sąlyga, kad investicija atliekama pagal tos teritorijos įstatymus ir ypač, bet ne visada, apima: kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kitas turtines teises; akcijas, dalis bendrovėse (pajai), obligacijas; pretenzijas į pinigus, kuriuos naudojant buvo sukurta ekonominė vertė; intelektualinės ir pramoninės nuosavybės teises, patentus, prekių ženklus, techninius procesus; koncesijas pagal viešąją teisę, taip pat visas kitas teises, suteiktas įstatymu, kontraktu ar valdžios atstovų sprendimu.
2. Investicijų apimtys priklauso nuo įvairių ekonominių ir ne tik faktorių. Ko gero labiausiai investicijų apimtys priklauso nuo gaunamų pajamų paskirstymo tarp vartojimo ir taupymo. Esant vidutiniškai mažoms vieno asmens pajamoms, pagrindinė jų dalis tenka vartojimui. Pajamų augimas didina vartojimo bei taupymo dalis tiek kokybine, tiek kiekybine prasme. Taupymo dalis didėja sparčiau nei vartojimo. Ši taupymo pajamų dalis yra pagrindinis investicijų resursas.
3. Palankus investicinio klimato kūrimas šalyje susijęs su tiksliu teisiniu investicinės veiklos reguliavimu. Šiuo atžvilgiu investicinė veikla yra fizinių ar juridinių asmenų bei šalies praktinių veiksmų atsipirkimas realizuojant investicijas. Šiuo metu Lietuvos teisinė sistema susideda iš daugiau kaip 50 įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių investicinę veiklą. Jie sukuria investicinės veiklos teisinio reguliavimo pagrindą.
4. Investicinės veiklos mokesčių reguliavimas nukreipia investicijas į prioritetines ekonomikos sferas remdamasis atitinkamų mokesčių dydžiu ir jų lengvatų nustatymu. Efektyvesnis investicinės veiklos reguliavimas vykdomas suteikiant atitinkamas mokesčių lengvatas. Tokiu būdu kompanija, kurios įstatiniame kapitale yra investicija (užsienio), neapmokestinama atitinkamais mokesčiais. Mokesčių lengvatos yra taikomos investiciniams subjektams, kuriant LEZ Lietuvoje.
5. Pagrindiniai įstatymai, reglamentuojantys investicijas: LR Investicijų įstatymas; LR Investicinių bendrovių įstatymas; LR Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas; LR Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas.
6. LR investicijų įstatymas nustato investavimo LR sąlygas, investuotojų teises ir investicijų apsaugos priemones visų rūšių investicijoms. Pagrindinės šiame įstatyme taikomos sąvokos yra investicijos, reinvesticijos, investavimas, investuotojai, strateginis investuotojas, investavimo objektai, ūkio subjektai, valstybės prioritetai, valstybės investicijų programa, investicijų projektas, savivaldybės investuotojas.
7. Naujame įstatymo projekte siūloma nuo 2002 m. sausio 1 d. sumažinti pelno mokesčio tarifą nuo 24 proc. iki 15 proc., o verslo sąlygas deformuojančių mokestinių išimčių atsisakyti. Vyriausybės atstovų teigimu Naujos redakcijos Pelno mokesčio įstatymas išspręstų kai kurias šalies ūkiui aktualias problemas, paskatintų spartesnį užsienio investicijų atėjimą, naujų informacinių technologijų diegimą. Panaikinus mokestines išimtis, nuo 1997 m. taikomas reinvestuotam pelnui, būtų pereita prie laisvo kapitalo judėjimo principų, atsisakant pasyvaus investavimo skatinimo ir valstybės kišimosi. Būtų suvienodintos stambiųjų ir smulkesniųjų įmonių konkurencijos galimybės.
8. Remiantis spalio pabaigoje atliktos apklausos duomenimis, didžioji dalis užsienio investuotojų (per 57 proc.) ypač palankiai vertina Finansų ministerijos siūlymą sumažinti pelno mokesčio tarifą nuo dabartinių 24 proc. iki numatomų 15 proc. Investuotojų atstovai taip pat pareiškė nematą jokio pavojaus investiciniams procesams ir verslo plėtrai, jeigu, įteisinus vieną liberaliausių Europoje šio mokesčio tarifą ir pradėjus taikyti Europos Sąjungoje įprastą pagreitinto nusidėvėjimo investicijų skatinimo metodą, Lietuvoje tuo pat metu būtų atsisakyta anksčiau galiojusių mokestinių lengvatų reinvesticijoms.

LITERATŪRA

1. Paulavičius K.B. Tarptautinių ekonominių santykių pagrindai. Vilnius, 2000.
2. Makroekonomika: vadovėlis. Kaunas, 2001.
3. Prieiga per internetą: .
4. Prieiga per internetą: .
5. Prieiga per internetą: .
6. Prieiga per internetą: < http://www.vzinios.lt/>.
7. Prieiga per internetą: < http://finansai.tripod.com/investicijos.htm>.
8. Prieiga per internetą: < http://www.vb.lt/Lma007v.pdf>.

PRIEDAI

Tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui Vidurio ir Rytų Eyropos šalyse 1999 m.
(www.eia.ee; www.lda.gov.lv; www.lda.lt )

Šalis TUI apimtis vienam gyventojui, JAV dol.
1. Vengrija 1783
2. Čekija 1307
3. Estija 1194
4. Latvija 774
5. Slovėnija 701
6 Kroatija 606
7. Lenkija 557
8. Lietuva 523
9. Slovakija 419
10. Rumunija 263
11. Bulgarija 243
12. Rusija 85

Leave a Comment