Vilniaus Šv. Jono bažnyčia

Organizuotas visuomeninis viduramžių miestų gyvenimas Europoje spietėsi iš esmės aplinkui du židinius: rotušę ir parapinę bažnyčia, kaip juridinio ir dvasinio gyvenimo įstaigas. Parapinės bažnyčios iš pradžių pakakdavo miestui vienos, kitos bažnyčios būdavo steigiamos prie vienuolynų jų saviems poreikiams. Miesto savivaldybė, kaip parapinės fundatorė, savo garbės reikalu ir pareiga laikė tai, kad jos bažnyčia būtų reprezentatyvi – didžiausia, puošniausia, erdviausia, o tos varpinės bokštas aukščiausias visoje miesto panoramoje. Jos statybai ir puošybai miesto valdžios ponai negailėdavo didžiausių lėšų ir pastangų. Parapinė bažnyčia paaprastai būdavo statoma dešimtmečius, o neretai ir šimtmečius. Juo miestas būdavo turtingiasnis, jo pirkliai ir patricijai apsukresni, jų prekybiniai ryšiai platesni, juo ir aukos bei rinkliavos šiam miesto monumentui plaukdavo dosnesnės.
Antrinio Lietuvos krikšto išvakarėse Vilniaus katalikų bendruomenė buvo gana didelė ir stipri, vadinasi, tokiomis aplinkybėmis ir valstybės viduje, ypač jos sostinėje, visiškai pribrendo sąlygos priimti krikščionybę ir įeiti lygiateise nare į Europos valstybių bendriją. Formaliai šis istorinis aktas įvyko Vilniuje 1387 m. vasario 17-22 dienomis, kada masiškai pradėta žmones krikštyti ir steigti bažnytines innstitucijas, tai pat statyti ir Vilniaus Šv. Jono bažnyčią. Originalių šios bažnyčios fundacijos dokumentų, tai pat jų kopijų ar transumptų iki mūsų dienų neišliko, jie sunaikinti per karus ir gaisrus. Šv. Jono bažnyčios steigimo dokumentų nerado ir istorikai. Visi seniausi ra

ašytiniai ir iki 1840 m. publikuoti šaltiniai nurodo Šv. Jono bažnyčios steigimo datą išimtiniai 1386 metus, atseit formalaus krikšto išvakarėse. Ši data yra kiek netikėta, tuo ji reikšmingesnė ir svarbi kaip savarankiiškos Vilniaus miestelėnų iniciatyvos spontaniško pasireiškimo įrodymas. Yra dar viena aplinkybė, kuri lėmė Šv. Jono bažnyčios steigimo 1386 metų datą – tai Jogailos pastangos užimti Lenkijos karaliaus sostą ir įrodyti didikams bei vyskupams, kad jis, nors ir pagonis dar, tačiau rūpinasi karalikų bažnyčios reikalais Lietuvoje ir yra dosnus jos globėjas. Ypač svarbu buvo Jogailai steigti naują katalikų bažnyčią ar 1386 m., kadangi žinoma, jog popiežiaus Urbono VI legatas, Milano archivyskupas Mafiola Lampunjanas dar tai metais atvyks į Vilnių patikrinti ar Jogaila tikrai ryžtasi krikštutis ir ar savo papročiais tinka valdyti katalikišką valstybę. Rementis Vilniaus Katedros buuvusiais dokumentais, jame rašoma: “ Įprastinė Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios istorija. Ji įkurta Vladislovo Jogailos laikais, 1386 Viešpaties metais, o užbaigta visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lėšomis valdant Šv. Vladislavo pusbroliui Aleksandrui Vytautui 1423 m., kaip tai matyti iš Kadedros bažnyčios lentų. Pašventinta dviejų vyskupų, penktadienį, 1427 m. sausio 10d.” Bažnyčios statyba buvo nutrukusi dėl vidau karo ir krašto neramumų. Greičiausiai Jogailos atsiųsti meistrai buvo panaudoti Šv. Jono bažnyčiai baigti statyti, panašiausia į tiesą, kad Šv. Jono bažnyčia buvo statoma 1418-1426 metais. Vytautas galėjo tęsti Šv. Jo
ono bažnyčios statybą. Štai kodėl praėjo lygiai keturiasdešimt metų nuo Šv. Jono bažnyčios pamatų išmūrijimo iki bažnyčios visiško užbaigimo.
Kai kurie istorikai teigė, kad pirminė Šv. Jono bažnyčia buvusi medinė. 1965 m. inž. architektas Romanas Jaloveckias atliko nuoseklius ir sistemingus Šv. Jono bažnyčios pamatū, rūsių, sienų, skliautų ir paliepės tyrimus. Jis konstaktavo, kad po pamatais nerasta jokių medinės statybos pėdsakų, bažnyčia mūryta iš pat pradžių ir kad pirmutinis gotikinių mūrų statybos etapas aptiktas tik bažnyčios vakarinėsss dalie pamatuose. Gausus apnašų sluoksnis horizontalioje siūlėje, apie 60 cm virš žemės paviršiaus, rodo, kad statybos darbai dėl karų buvo ilgam nutraukti. Šiais tyrimais nustatyta, kad pirminis bažnyčios pamatų gilis visur bevei vienodas – 1,8-1,6 m nuo dabartinio grindų ligio, pamatu storis – 1,5 m ir kad pirminis bažnyčios grindų lygis buvo 40-50 cm žemiau dabartinių grindų. Vadinasi 1386 m. bažnyčios mūro sienos buvo jau iškeltas per uolektį virš žemės, o tos sąmanos siūlėje yra ne kas kita kaip 1390-1399 m. gaisrų pelenai ir dulkės. Taigi 1426 m. pabaigoje bažnyčia buvo išmūryta ir 1427 m. sausio 10 d. iškilmingai pašventinta dalyvaujant Plocko ir Kijevo vyskupams. pastatytos bažnyčios vidus buvo dar tuščias ir nykus, reikėjo didesnių lėšų ją tinkamai papuošti, o jų neišteko nei miestelėnų bendruomenė, nei LDK iždas.
Pagal R. Jalovecko bažnyčios mūrų tyrimus, pirminė Šv. Jono ba
ažnyčia buvo aukšta ir didinga, aukštesnė už šiandieninę, nors vienu penktadaliu trumpesnė už dabartinę. Jos vidaus skliautai rėmėsi į keturias aštuoniabriaunių piliorių poras, ji buvo trijų navų, halės tipo, vidurinioji nava dvigubai platesnė už šonines. Presbiterinė dalis rytuose pratęsė centrinę navą per dvi sąramas. t.y. sudarė du panktadalius bažnyčios ilgio ir baigėsi netaisyklingos trapecijos formos apside su keturiais galingais kontraforsaia sienų užlūžimo kampuose. Tokie pat kontraforsai ramstė sienas per visą jų aukštį, po šešis iš kiekvienos pusės ir po du vakarinėje fasado sienoje. Šoninėse sienose tarp kontraforsų buvo siauri gotikiniai 15×2,5 m langai, pakelti nuo grindų 3,5 m. Išorės sienų cokolis priklausė nuo vietos nuolydžio – vakarinėje dalyje jis buvo pakeltas 2,5m nuo žemės, o rytinėje – 3,6 m. Į bažnyčia vedė tys puošnus portalai: pagrindinis ir puošniausias portalas buvo vakarinės sienos viduryje, kiti du – abiejose šoninėse sienose, ketvirtojoje sąramoje, skaičiuojant iš vakarų pusės. Vasiškai atidengtas tik pietinis portalas. Toks pat buvo ir šiaurinėje sienoje, prie presbiterijos pietinės šoninės sienos per vieną sąramą buvo pristatyta zakristija. Reikšmingiausias tyrimų atradimas yra pietinės sienos portalas su visomis dekoratyvinėmis jos dtalėmis. Durų anga 4,2×1,6 m suskliausta gotikine aštriakampe arka, kuri archivolto viršuje pereina į beveik pusiau apskritą lanką. Angos glifai stipriai nusklembti į išorę iki 5×3 m platumo ir dekoruoti keturiomis profiliuotų plytų eilėmis. Ši
iai dekoracijai panaudotos tik vieno profilio plytod su ketvirčio apskritimo išėma (r – 8 cm) viename kampe. Jos, sumūritos glife, sudaro vertikalius griovelius, kontrastuojančius sus stataus kampo briaunomis. Tatai sukuria plasttišką šviesos ir šešėlių žaismą glifo paviršiuje, kartu išryškina perspektyvinį durų angos gilumą. Durų angą viršuje puošia platus archivoltas, sudarytas iš tryjų ornamentinių juostų, atskirtų viena nuo kitos per plytos storumą. Apatinėje juostoje juodos plytos sustatytos vertikaliai galais. Aukščiau eina kita plokščiai sudėtų plytų juosta, kurioje pakaitomis sudėtos juodos ir raudonos plytos. Viršutinėje juostoje plytos yra įmūrytos įstrižai, galais į priekį taip, kad sudarytų dantytą laužytą juostą, vadinamąjį “pjūklą”. Pats viršutinis archivolto kraštas uždarytas glaustomis ilginėmis plytomis. Sienoje virš durų angos, simetriškai pagal jos ašį, išmūrytos trys nedidelės nišos, kurių vidurinioji apskrita, 85 cm skersmens, o kraštinės – stačiakampės su aštriakampe arka viršuje, 112×62 cm dydžio. Viduriniosios nišos pakraščiai turi du žiedus: iš vidaus – profiliuotų su išėma vienos eilės plytų, o iš išorės glaustą žiedą sudaro juodos trumpinės plytos. Kraštinių nišų arkos suskliaustis radialiai paprastų plytų galais. Nišų dugnas tinkuotas, jame buvo išlikę polichromijos pėdsakų. Identiškas portalas buvo ir šiaurinėje šoninėje bažnyčios sienoje, vėliau užmūrytas.
Šv. Jono bažnyčios portalas, tirtingai ornrmentuotas, atstovauja lietuviškosios gotikos ankstyvojo XIV-XV a. etapo stiliui, susiformavusiam nuo pat pirmųjų statybų, būdingos labai taupios techninės bei meninės raiškos priemonės – vos trijų tipų plytos: paprastos raudonos ir juodos bei fasoninės plytos su ketvirčio apskritimo išėma viename kampe. Tačiau statybos praktika parodė, kad ir iš šių plytų galima sukurti daug įvairių netikėtų meninės raiškos efektų. Plytos į mūrą, be įprasto gotikinio rišimo, dar buvo statomos vertikaliai arba galu į paviršių vien raudonos ar vien juodos, o dažniau – pakaitomis po vieną raudoną ir po vieną juodą. Dažnai plyta į mūrą būdavo įtarpuojama įstrižai ir mūro paviršiuje formuodavo dantukų frizą, “pjūklą”. Juodos plytos raudono mūro paviršiuje formuodavo vientisas linijas, sudarydavo rombų tinklo ornamentą arba pavienius kryželius. Plytų su išėma taikymas buvo ribotesnis. Išėmų formuojamas griovelis labiau tiko karnizo apatinei briaunai, o durų ir langų angų glifuose – kaip priešprieša aštriai briaunai ar plytoms su velenėliais. “Pjūklo” motyvas, plastiškai efektingas yra labai senas. Grynai gotikinės kilmės yra seniausia profilinė plyta sus išėma, kuri portalų glifuose vaidino svarbiausia dekoratyvinį vaidmenį. Keturias eiles plytų su išėmomis turi Vilniaus Šv. Jono bažnyčios pietinis portalas, apskrita niša virš durų iš vidaus papuošta plytų su išėmomis žiedu. Pietiniame portale durų anga rasta stropiai užmūryta, be buvusių durų pėdsakų, be staktų ir vyruų likanų. Čia turėjusios būti puošnios gotikinės medinės durys su dailiai drožinėtais filingais.
Šv. Jono bažnyčios fasada uždengia aukšta mūro siena su dideliais mediniai vartais, kurie užstoje fasado sienos apatinį trečdalį ir centrinį portalą. Iš už tvoros kyšo keturių masyvių keturkampių kontraforsų viršutinės dalys: dviejų abipus centrinio portalo ir dviejų kampinių su nuolaidžiais kvadratiniais stogelais. Kontraforsai beveik siekia karnizą, skiriantį sieną nuo frontono, kuris atitinka šoninių sienų pastogės karnizą. Pats karnizas sudarytas iš 2-3 plytų su dantukais. Tarp kontraforsų yra siauri aukšti langai, bene pusė viršutinės dallies – su neaiškia aštrialanke arka. Fasade langai keturi: du viduryje tarp kontraforsų, kiti du, vienodo aukščio, atitinka šoninių našų ašis. Frontanas pavaizduotas kaip taisyklingas lygiakraštistrikampis negiliai karpytais kraštais, su neaiškiomis fantastiškomis voliutomis ir barokinių kartušų elementais. Frontono aukštis padalytas į trys nevienodao aukštumo juostas, didėjamčias į viršų santykiu 2:3:5. apatinėje juostoje nupiešti šeši vienodi motyvai, vaizduojantys neaiškias formas – lyg lentynas, paramstytas masyviomis vertikaliomis konsolėmis, lyg stačiakampes palėpės langų angas su masyviais sandrikais. Vidurinę frontono juostą sudaro trys gotikinių langų nišos, o tarp jų – dvi apskritos nišos. Viršutinėje frontono juostoje, centre, yra daug aukštesnė gotikinio langoniša, o abipus jos, viršuje, dvi identiškos nišos, kaip ir pirtiniame bažnyčios portale abipus apskritos nišos. Frontone apskrita niša yra virš lango tipo nišos, o šios apačioje iš kraštu – dar dvi nedidelės trikampės formos nišos. Frontono viršų užbaigia nedidelis bokštelis. Vilniaus Šv. Jono bažnyčios architektūra nėra sporadinis reiškinys, joks importas, o nuosekli ankstesniosios lietuviškos gotikinės mūrinės architektūros tradicijų tąsa, kur pasiekta techninio atllikimo preciziškumo ir dekoratyvinės įvairovės harmoningos bei logiškos darnos. Ši bažnyčia atstovauja visiškai subrendusiam lietuviškajam ankstyvosios gotikos architektūros stiliui.
Bene veiklaiusias ir žymiausias ankstyvųjų Šv. Jono bažnyčios klebonų bus buvęs Erazmas Vitelijus, klebonavęs 1495-1508 m. Jis pasinaudojo krikščionių bažnytiniu 1500 metų jubiliejumi ir atsivežė iš Romos šventųjų relikvujų, reikšningiausias ir įdomiausias pasiliko Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje. Kartu siekė oatraukti daugiau maldininkų, todėl atitinkamai turėjo įrengti bei išpuošti pačią bažnyčią, kad ji būtų įspūdingiausia ir pirmoji visoje LDK. Tai turėjo būti pirmasis bažnyčios žydėjimo laikotarpis, galimas dalykas, kad tuo metu bažnyčios vidus dekoruotas polichromine tapyba, kurios liekanų rasta pietinio portalo nišose. 1518 m. prie Vilniaus Šv. Jono bažnyčios pietinės sienos buvo pristatyta auksakasių cecho koplyčia, kurioje “popiežius Leonas X gegužės 15 d. leido auksakalių cechui atlikti bažnytines apeigas jų pačių lėšomis pastatytoje koplyčioje”. 1521 m. vasario 3 d. popiežiaus privilegiją gavo ir Vilniaus siuvėjų cecgas, pasistatydinęs savo lėšomis koplyčią prie šiaurinės sienos. Pagal R. Jalovecko bažnyčios mūrų tyrimus pavyko nustatyti pirminės siuvėjų cecho koplyčios dydį ir tam tikras architektūrines detales. Ji turėjo 7m ilgio, 4 m pločio ir 8m aukščio – aukštesnė už dabartinę. Perdengta kryžminiais skliautais su nerviūromis. Prie jos rytinės sienos glaudėsi apatinė dalis kartu statyto bokšto didžiu ir padėtimi identiško pietinės pusės bokštui. Jos viduje buvo sumūryti laiptai į koplyčios palėpę.
Istoriniai šaltiniai nurodo, kad didysis 1530 m. gaisras visiškai sunaikino Šv. Jono bažnyčioą ir kad vėlesnis jos klebonas Jonas iš Domanovo, klebavęs Vilniuje 1532-1563 m. “naujai permūrijo bažnyčią”. Sužinota iš R. Jalovecko bažnyčios mūrų tyrimų, kad per gaisrą perdegusiai bažnyčios sienas viršutinėje dalyje kartu su skliautais teko išgriauti, paliekant mūrus nepažeistus apačioje per visą bažnyčios perimetrą, atskirose vietose 6-10 m aukštyje, virš kurių sumūrytas naujas mūras. Kartu buvo perdirbami langai, jų plotis padidintas iki 2,78-2,88 m. Pirmojo statybos laikotarpio langų apatinės dalys užmūrytos iki 6 m nuo dabartinio grindų lygio. Tie langai ankščiau buvo pakelti 4 m nuo žemės paviršiaus. Portalo nišos išlikę polichromijos pėdsakai rodo, kad prieš 1530 m. gaisrą Šv. Jono bažnyčia buvo papuošta sienine tapyba, sukurta apie 1501-1503 m. Šios tapybos liekanos mūsų dienas pasiekė taip sunaikintos ir fragmentiškos, kad iš jų neįmanoma išskaityti nei figurinio atvaizdo fragmentų, nei ornamento piešinio, nei kurio kito stiliaus bruožo. Jonas iš Domanovo pradeda naują Šv. Jono bažnyčios, jos vidaus įrengimų rekonstrukcijos etapą. Kai kuriuos darbus nuo 1534 m. vykdį italų architektas Bernardas Zanobis da Džanotis. Perdegusius vidaus mūrus jis pakeitė naujomis plytomis, skliautus naujai perskliautė, langų arkas – pusiau apskritas. 1535-1538 m. Šv. Jono bažnyčia buvo baigta ir viduje reikiamai išpuošta. Petras Roizijus valdęs Šv. Jono bažnyčios parapiją 1563-1571 m.jo nežsvėjo Šv. Jono bažnyčios altoriai, sakyklos, konfesionalai, dėl to jam klebonaujant atrodo nevyko jokių statybų, buvo remontojamas ar atnaujinamas vidus. Šv. Jono bažnyčios būklė po klebono mirties buvusi labai liūdna, beveik apverktina, kadangi esą nei klebono, nei brolijos seniūnai nesirūpinę ja. 1571 m. gegužės 15 d. Vilniaus kapituloje susirinko vyskupas , kapitulos bei jėzuitų atstovai ir nutarė, kad Šv. Jono bažnyčia atiduodama jėzuitų kolegijai. Pimiausiai jie išvalė bažnyčią, praplėtė, atnaujino vidų, naujai petrvarkė altorius, papuošė juos iš Romos ir iš kitur atsivežtais įžymių dailininkų paveikslais bei skulptūromis, auksavo ir sidabravo jas, pataisė senus liturginius indus, rūbus, įsigijo daug naujų, nulirdino naujus varpus, įrengė naujus vargonus, organizavo puošnias ir iškilmingas pamaldas su griausmingais pamokslais. Visa tai jie darė, kad kaip galima daugiau maldininkų prisiviliotų į bažnyčią. Jėzuitai išmūrijo bažnyčioje vargonų chorą su skliautais, padalytą į vienuolių ir pasauliečių dalis. 1574 m. gegužės 16 d. buvo pašventintas didysis Šv. Jono bažnyčios altorius.
Išsamiai R.Jaloveckas ištyręs bažnyčios mūrus, jau minėta, kad seniausi gotikiniai bažnyčiossienų ir piliorių pamatai rasti tik vakarinėje jos dalyje, o rytinėje pusėje pamatai, rūsiai ir sienos išmūrytos daug vėliau ir vienu metų. Architektas nurodo, kad visa tai sumūrijo jėzuitai po 1571 m. Tiriant paaiškėjo, kad bažnyčia tuomet pailginta visu jos pločiu Pilies gatvės link vienu trečdaliu dabartinio jos ilgio su naujais iškeltais skliautais iki dabartinio bažnyčios aukščio. Tik tuomet grindų lygis buvo 20 cmžemiau dabartinio. Pirminės bažnyčios aukštis siekė 24 m. Naujai atstatytose bažnyčios dalyse kontraforsai įtraukti į vidų dviem trečdalais, nelyginant kvadratinio pjūvio piliastrai. Langai smarkiai paaukštinti: šoninėse sienose iki nuo žemės per 5,15-5,3 m. Langų angų arkos užlaužtos smailiau negu ankstesnių langų arkos. Pačios langų angos padalytos dviem vertikaliais masverkais į tris dalis, o angokraščiai ir glifai papuošti sudėtingo profilio plytomis. Iš panašaus profilio plytų buvo suformuotos ir žvaigždinių skliautų nerviūros. Tuo pat metu prie pailgintos bažnyčios sienų buvo primūrytos Dievo Kūno ir stdentų marijonų Didžiosios kongregacijos koplyčios.
Lenkū dailės istirikas prof. dr. Piotras Bohdzevičius, jis paskelbė tezę, kad rytinėje bažnyčios dalis esanti ankstesnė ir, kaip visiškai susiformavusių gotikinių formų – pirminė, o jėzuitai vėliau pristatę jos vakarinę dalį. Tai pat iš tikslių apmatavimų padarė keletą išvadų: išilginė bažnyčios ašis viduje, kaip ir pietinė siena, lūžta ten, kur yra dviejų skirtingų mūrų sandūra; rytiniai pilioriai 30 cm laibesni už vakarinius; rytinė bažnyčios dalis 1 m siauresnė už vakarinę; rytinės dalies kontraforsai įtraukti į bažnyčios vidų ir 50 cn siaurasni už vakariniud; vakarinės dalies langų glifai yra plokšti, lygūs, o rytinės – turtingai profiliuoti pagal subrendusios gotikos charakterį; vakarinės dalies šoninės sienos yra tiksliai lygiagretės; rytinėsdalie mūro plyros yra mažesnės – 28×8 cm – ir jų rišimo būdas taisyklingas gotikinis, o vakarinės dalies plytos dadesnės – 33×10 cm – ir jų rišimas netaisyklingas gotikinis. Kadangi rytinės dalies architektūrije geriau ir turtingiau reiškiasi gotikos stiliaus bruožai, tai daroma išvadą, kad rytinė bažnyčios dalis yra visu šimtmečiu ankstesnė už vakarinę, kuri tų bruožų turi mažiau ir techniškai yra na taip stropiai sutvarkyta. Tačiau kyla abėjonių, bene vakarinė bažnyčios dalis vis dėlto bus ankstesnė už rytinę, tačiau pusiau apskritos vakarinių langų arkos verčia jas laikyti vėlesnėmis. Suklaidino tai, kad neištyrę bažnyčios statybos chronologijos faktų, neatkreipė dėmesio į specifinę Lietuvai grįžusios gotikos bangą, kuria rėmėsi manietistinė viso XVI a. Lietuvos architektūra. Nors R. Jalovesko ir P. Bohdzevičiaus tyrimų išvados ir nesutampa, tačiau, rementis tyrimų duomenimis, jėzuitai rekonstruotos bažnyčios architektūrinės ir stiliaus formos yra aiškiai vėlyvisios subrendusios gotikos charakterio.
1585 m. spalio 2 d. jėzuitai prašo Vilniaus kapitula skirti jiems dvylika rąstų senos varpinės stogui užbaikti ir varpams sukabinti. 1589 m. prie Šv. Jono bažnyčios baigtos statyti ir įrengtos Dievo Kūno koplyčios altoriuje buvo pakabintas stebuklinguoju laikomas skulptūrinis Kristaus Nukryžiuotojo atvaizdas. Šv. Jono bažnyčios didysis altorius tai Šv. Kryžiaus altorius pastatytas 1592 m. liepos 6 d. Šis altorius stovėjo į šiaurę nuo centrinio altoriaus prie zakristijos durų.

Patikimesnių Šv. Jono bažnyčios fasado atvaizdų paliko mums Radvilų dvaro dailininkas Tomas makovskis išgraviravęs dvi nepaprastai vertingas Vilniaus miesto panoramas. Jose parodyta ir Šv. Jono bažnyčia nuo vakarinio fasado pusės. Yra dar ir trečia miesto panoramos graviūra, primityviai kompiliuota iš pirmos. Visuose šiose graviūrose Šv. Jono bažnyčios fasadai yra panašus: frontonas žymiai žemesnis už, padalytas vertikaliai į penkias nelygias dalis, kurių vidurinioji plačiausia ir aukščiausia, o kraštinės – maž iausios ir žemiausios ir turi lyg kampinius bokštelius. Kieviena šių penkių dalių užbaikta “asilo nugaros” kontūro arkomis, jos primena vėlyvąją gotiką. Plastikiniai frontonų elementai giliai ir smulkiai pjaustyti. Dviejų tarpinių dalių plokštumose nupieštos gana erdvios pailgos nišos su angokraščiais viduruniojoje dalyje – didelis ovalinis langas, o virš jo – painaus piešinio pliastiška dekoracija. Bažnyčios frontoną nuo fasado sienos skiria palyginti platus frizas, sudarytas iš kvadratų. Fasado sienos viduryje pavaizduotas didelis ir platus langas su taisyklinga pusiau apskrita arka ir masyviais angokraščiais būtent toje vietoje, kur yra du siauri langai. 1604 m. graviūroje dėl labai smulkaus jos piešinio bažnyčios fasado siena neįskaitomai užštrichuota, nors iš trijų vetrikalių štrichų galima suvokti norėjus parodyti tris langus, kurių vidurysis platesnis, todėl trečioje graviūroje atsirado du siauri, pailgi langai. Visose trejose graviūrose fasado portalo neparodyta, jis kaimyninių namų uždengtas. Žymesnis struktūrinis šios rekonstrukcijos fasado pakeitimas buvo dviejų vidurinių langų sujungimas į vieną didelį ir platų, aišku renesansinių bruožą langą.
Senąją Šv. Jono bažnyčios varpinę, stvėjusią prie bažnyčios pietinės sienos, baigdami rekonstrukciją jėzuitai perdirbo į laiptus, kuriai buvo kopiama į bažnyčios palėpę. Išplėstai bažnyčiai šis bokštas netiko kaip varpinė, reikėjo statyti atitinkamai didesnį ir puošnesnį bokštą. Mūrinę Šv. Jono bažnyčios varpinę, kelis kartus degusi, savo lėšomis ir rūpesčiu ststė Vilniaus miesto magistratas, o paskutiniojo – 1630 m. – gaisro ji stovinti kiaura ir sukiužusi, be stogo, neapsaugota nuo oro permainų, diena iš dienos nykstanti. Joje kaba trys varpai: didžiausias jų, Šv. Jono Krikštytojo vardu, nuliedintas 1629 m., antrą, mažesnį varpą, Šv. Kristoforo vardu, po 1628 m. gaisro nuliedinęs Vilniaus vaivada Leonas Sapiega ir dovanojęs jį Šv. Jono bažnyčiai. Mažiauisias – Šv. Felikso – varpas išgyvenęs abu paskutiniuosius gaisrus (1610 ir 1628). Apatiniame varpinės aukšte buvęs butas, kuriame gyveno Šv. Jono bažnyčios kantorius. Varpinė pastatyta toje vietoje, kur ankščiau stovėjo vikario namas, statytas 1521m., o sudedęs 1592-1599 m. R. Jalovecko varpinės ir rūsių ir pamatų tyrimai: į varpinės mūrus yra įjungti vikariato mūrai, kuriųaukštis buvo 9 m. Pamatai visu perimetru statant varpinę buvo pastorinti kitokiomis plytomis. Vikariato mūras, rastas rūsio šoninėse sienose – nuo 2,2 iki 2,8 m storumo, o varpinės pamatai pastorinti pietinėje sienoje iki 4,3 m, vakarinėje – iki 3,2 m. pirmojo aukšto sienos – nuo 1 iki 2,8 m. Naujoji varpinė, kokia ji ir šiandien stovi, išmūryta priešais pietvakarinį bažnyčios sienų kryptimi, o yra orientuota pagal senąją šiaurinę Šv. Jono gatvės liniją. Tuo metu palei šią liniją stovėjo mūriniai namai, skyrę bažnyčią nuo gatvės ir sudarę priešbažnytinį kiemą, kuris buvo panaikintas tik 1826 m.

Leave a Comment