Senoves Graikijos daile

TURINYS

Įvadas 2 psl.
Graikijos istorijos svarbiausios linijos .2 psl.
Architektūra .3 psl.
Dorėninė architektūra 3-4 psl.
Jonėninė architektūra 5 psl.
Antikinė architektūra 5 psl.
Helenizmas 6 psl.
Skulptūra 7 psl.
Archaizmas .8 psl.
Priešklasicizmas .9 psl.
Klasicizmas .10 psl.
Poklasikinė skulptūra .11 psl.
Helenizmas .12 psl.
Molio statulėlių industrija 13 psl.
Tapyba 13 psl.
Keramika .14 psl.
Stambioji tapyba .15 psl.
Naudota literatūra .16 psl.Įvadas
Senovės Graikijos dailė pasižymėjo begaliniu kruopštumu bei nepaprastasi meno kūriniais. Piešiniais, skulptūromis, kolonomis ar pastatų grožis. Yra kur akis paganyti o išsamiau apie senovės Graikijos dailę – mano referate.

Graikijos svarbiausios linijos

Mykėnų civilizacija baigiasi XII amžiaus gale. Trojos išgriovimas jos mirties pradžia. Apie 1100 m. pradeda iš šiaurės dorėnai veržtis, jie kovoja su achajų azzijatine Peloponese gyvenančia, tauta. Viena achajų dalis pasilieka pusiasalyje, kita pabėga į Mažąją Aziją. Šie emigrantai gauna jonėnų vardą.
Pirmieji laikai, dažnai neteisingai vadinami Graikų viduramžiais, būtent, X, IX, ir VIII amžiai yra tamsūs ir blogai žinomi. Nauja tauta plito Graikijoje, Tesalijoje, Peloponeso Pietuose, Cikladuose, bet ji nenutraukia kontakto su Azija. Šis kontaktas stiprėja VII amžiuje, kai jonėjiškoji Graikija išsivysto stipriau, negu kontinentas. Bet nuo 500 iki 480 metų pradeda Atėnai klestėti, tą pažangą skatina Pizistrasų tiranija. Po dviejų pirmųjų medų karų Attikos Grraikija įgyja ypatingo autoriteto, o susilpninta achemenidų pavojų Azijatinė Jonija pasitraukia nuo pirmavimo. Centras persikelia, ir naujas židinys pasirodo Peloponese.
480 metais Attika persų įveikiama. Ji atsistato Periklo gadynėje, kai visa Graikijos istorija pasiekia kulminacinį tašką. Bet klestėjimo periodas neilgai tetrunka. Nuo 43

30 metų prasideda pirmasis puolimas. Peloponeso karai, trisdešimties valstybė, Spartos pirmenybė, ardo tautą. Didžioji Graikija taip pat skeldėja – kartaginiečiai išgriauna Sicilijos miestus. Visas jėgas iš naujo patraukia Rytai.
336 metais Makedonijos Aleksandras paėmė valdžią. Jis išgriovė Tebus, nukariavo Mažąją Aziją, Siriją, Persiją, Indijos Šiaurę ir mirė Babilone. Graikija steigia naujas sostines, Attalidų Pergamą, Seleukidų Antiochiją, Ptolomejų Aleksandriją, kurios virsta graikų civilizacijos naujaisiais ir paskutiniais centrais.
Graikų kultūros kūrimas, tuo būdu nuolat svyruoja, tarp Vakarų ir Rytų. Iš pradžios ji susipina su hellenine Aigėjaus civilizacija ir tęsia jo kūrybą. Delfų Apollono šventonė statoma ant senesnio trobesio griūvėsių. Daugelis klasikinių dievų yra krito ainiai. Daug Egėjaus dievų virsta Graikijos baidyklėmis. Šventasis Minoso bulius virsta Minotauru. Aštunkojis, kuris puošia Krito indą ir kuris taip pat buvo šventasis gyyvulys, virsta hydra, su kuria kovoja Heraklas, Gilgamešo sūnus. Mene pasirodė daug ornamentų, daug gyvulių ir baidyklių , kurių tėvynė buvo Chalgėja, Asirija ir hittitų kraštas. Pleištų rašyba virsta Rodoso vazėse gryna dekoracija. Mesopotamija duoda, savo ruoštu, daug mitologinių temų, kurias Graikija iškraipo. Degančiame rašte čia yra Asirijos saulės dievas. Hittitai teikia amazonių legendą, gal būt, Chimeros motyvą ir skulptūrinio lipdymo pamoką.
Egipta taip pat nėra pasyvus. Architektūros kolonadų vartojimas Graikijoje išvestas iš vienodo konstruktyvinio principo. Dorėninės kolonijos prototipas Nilo pakalnėje. Dijoniso ir
r Demetros kultui skolinami elementai iš Izidės ir Osiriso ledendų. Heraklas ir Atlas, kurie laiko pasaulį, yra Egipto Šu vaikai, kuris taip pat kelia dangų.
Bet Graikijos civilizacija išsivysto ūmai. Šiaurės elementai atbunda ir pamažėle įsigali senųjų ir naujųjų pradų asimiliacija. Iš pradžios buvo jonėninių ir dorėninių gaivalų antagonizmas. Pozytivus, racionalus Šiaurės rūsčiosios rasės protas ir Rytų labiau seksualine, labiau turtinga dvasia veikia atskirai. Tai yra du nepriklausomi pasauliai, kurių kiekvieno saviška kultūra, saviškas menas.
Graikijos klasicizmas gimsta jiems susidūrus iš jų sintezės. Priešingų pradų pusiausvyra pasireiškia Periklio Attikoje, bet ji greit irsta. Pamažėle Azija ima iš naujo viršų ir Graikijos menas miršta, įsigalėjus pusrytinių kultūrų romantizmui.Architektūra
Architektūros išsivystymas rodo aiškiai Graikų dvasios dualizmą. Pirmas trobesys buvo konstruktyvinis dorėnų pastatas, vėliau atsiranda jonėnų daugiau plastinė negu tektoninė, šventovė. Vienas gimsta Europos Graikijoje, kitas Azijoje. Iš pradžios tai buvo dvi atskiros architektūros, kurių ypatybės savotiškos. Jų antitezės susijungia vėliau Attikos mene, kuris randa jų sintezę. Racijonalinės, konstruktyvinės ir plastinės formos susyja ir daro viena antrą turtingesnes. Bet ši santvarka neilgai tetrunka. Nauja stipri Azijatinė srovė atgaivina jonėninį sąstatą ir kuria korintinį gausų, beveik pikturalinį, architektūros stilių.

Dorėninė architektūra

Graikų architektūra kilo iš seno megarono, kuris virsta šventove, Egėjui nežinomos, šventos statulos rūmais. Pirmasis ly

yg šiol žinomas trobesys buvo rastas Termose, bet dar nenustatyta, ar tai jau buvo tikra koplyčia, ar tiktai paprastas namas. Tarp IX-to amžiaus galo ir VIII – to amžiaus pradžios , Spartoje atsiranda Ortijos šventovė. VIII ir VII amžiai palieka Peleponese ir Tesalijoje daug mažų pastatų. Medžiaga paprastai buvo medis ir, Mykėnų įtakoje, plyta. Planas nesudėtingas: didelė salė – naosas ir iškilminga anga. Stogas guli, iš pradžios, ant centralinių stiebų eilės, vėliau – ant dviejų šoninių kolonadų, kurios nebedengia centralinės dievo statulos. Šis kūklus pastatas ūmai išsivysto, darosi akmeninis ir randa visus klasikinės architektūros elementus.
Dorėninė šventovė taip pastatytas ant akmens fundamento, vadinamojo stilobato, apjuostas kolonada keturkampis įžulniu stogu trobesys.
Stilobatas su keletu spyrių. Bet kolona be bazės. Jos stiebas paprastai su statmenomis išdrožomis, kurios pabrėžtos grafinais judesio ritmais ir kurios Vitruvijaus traktate vadinamos striae. Kapitelis sudarytas iš dviejų dalių – abakos ir echinos. Abaka yra stačiakampė lentelė, kuri kelią architravą, gulsčią akmens bloką, o echina yra apskritas priegalvis, kuris sudaro švelnų perėjimą tarp gulsčių rastų ir statmenų kolonų judesių. Ant architravo statoma triglifų ir metopų eilė, pabrėžta ilgos horizntalinės lazdos – listelio. Kiekvienas triglifas yra stačiakampė ilga plyta; joje yra trys statmenos išdrožos ir baigiasi apačioje dekoratyviniais rutuliais, kurie gauna guttų, lašų vardą. Metopai yra ta
arptriglifinis plotas, kur statomi paprastai bajerljefai.
Architrato ir metopų frizė kelia didelį frontoną. Jo trikampė forma apjuosiama karnizais. Įžulniosios karnizo dalys gauna ypatingą cymatium vardą. Trikampis frontono plotas, timpanas, daromas dažnai su skulptūros fonu. Čia statomi dideli monumentalūs reljefai, kurie vainikuoja pastatą. Frontono kampuose atsiranda taip pat statulų, vadinamųjų akroterų.

Planas yra ilgas stačiakampis. Jo fasado kolonada vadinasi prostilius, maža įėjimo salė – pronaosas, centralinė, didžioji patalpa – naosas arba cella, paskutinė iždo salė – opistodomas. Šventovių vardas kinta pagal kolonų skaičių ir vietą. Dvi tarp šononių mūrų pastatytos fasado kolonos determinuoja distilių; postiliaus keturios kolonos – tetrastilių, šešios – heksastilių, aštuonios – oktastilių. Simetringas postiliaus pakartojimas, kurių pirmasis palieka fasade, antrasis statomas užpakaly, vadinasi amfiprostilius. Postiliaus ir šoninių kolonadų eilė yra peripteras.
Tokie yra pagrindiniai dorėnų šventovės elementai. Jie beveik visi išvesti iš šiaurės racijonalios medžio technikos. Plano forma yra medinių lubų pasekmė: rąstas reikalingas stačiakampis. Jie valdo taip pat kolonų išsiskirstymą. Dieulafoy mano, kad jie nustato ir architravo tvarką. Iš tikrųjų metopų ir triglifų formos nurodo pabrėžia vidaus struktūros būdą. Šiaurė atneša trobesiui ne tik medžiagos sąstatą, bet ir rimtą pozityvinę dvasią. Kolonų santvarka yra logiška – stiebas, abaka, echina yra veikiančiosios dalys, kurių forma virsta jėgos judesiu. Abaka gauna svorio, echina silpnina ir švelnina architravo kritimą. Stiebai lengvai ir iškilmingai kelia frontono masę. Frontono trikampis išeina iš medinio stogo. Jo šo.nų linkmė nustatoma, vandens slinkimu, ir čerpės neslidumu. Tuo būdu visos trobesio dalys yra stipriai organiškai susijusios. Tai graži pusiausvyra, kur kiekviena dalis priklauso kitos, kur vienybės reikalas valdo kiekvieną dalį. Visa šventovė nėra, kaip dažnai rytuose, chaosinis masių žaidimas, bet gryna ir šalta konstruktyvinių pradų išvada.
Proporcijos sistemoje yra organiškų pradų. Matavimo nienetas vadinamas modulus, gimsta iš pačios architektūros. Dalinant, dauginant, sudedant, atimant to matavimo skaitmenis, galima gauti visos formos dydį. Kolonos aukštis nulemia frontono atstumą, o frontono ilgis nustato visus šventovės šonų santykius. Tuo būdų, žinant tiktai vieną pastato dalį, galima ją visą ir su visomis smulkmenomis iš naujo toliau atstatyti.
Šį modulų kai kurie mato kolonos spindulyje, kiti, randa šį tuštumo ir pilnumo santykiuose, santykiuose tarp kolonos masės ir kolonos atstumo, o kiti trobesio aukščio ir ilgio proporcijose. Paėmęs kaip modulų, kolonų spindulį, dorėnų kolonos aukštyje gausime dešimties arba dvylikos skaitmenų, jos architravę ir triglifų eilėj – penkių, frontone – šešių ir taip toliau. Kiekvienos dalies yra savas ypatingas šifras.
Klasikinėje gadynėje šiuose kanoniškuose praduose atsiranda ir optinių sumetimų. Architektas ieškodamas ritmo tobulumo stengiasi pataisyti visus regimus nukrypimus. Jam reikalingas ryškus ir pilnas vaizdas.
Skaitome viename graikų perspektyvos traktate, kad cilindras mums atrodo per vidurį plonesnis. Konstruktorius taiso tą efektą, storindamas stiebo vidurį. Jis didina taip pat kampines kolonas, kurių siluetas atrodo mažesnis. Vitruvijus kalba apie visų kolonų pašliejimą, norint pataisyti perspektyvą. Gulstinė architravo linija klasikinėje architektūroje buvo išlenkta.
Architektas ieško ne tiktai konstruktyvinio, bet ir plastinio efekto. Svarbu pabrėžti, kad jis užmiršta kai kada tektoninę architektūros esmę. Kolonų dalys, echina, abaka vėliau įgyja daugiau dekoratyvinio, negu konstruktyvinio pobūdžio. Jų forma gauna nuansų, atrodo švelnesnė ir nustelbia vidaus struktūrą. Vietoje griežtos logiškos konstrukcijos, čia darosi tikra skulptūra. Metopai ir triglifai nustoja taip pat pirmykščios reikšmės. Jie vėliau tvarkomi ne rąstais, bet kolonomis. Jie sudaro dekoraciją, kuri ne pabrėžia, bet, atbulai, uždengia tektoninę vidaus tvarką. Jie nėra jau vidaus struktūros atspindis.
Bet graikų šventovėse yra ne tiktai plastinių, bet ir piktūralinių pradų.
Kolonų stiebų strijos sukelia švelnų šešėlių piešinį. Išorinės atbrailos yra minkštos paskritos formos, o vidurinės yra sausos ir kampuotos. Jos išskaičiuotos šviesos pusiausvyros padalinimo atžvilgiu. Visas fasadas, visos architektūros dalys, pabrėžtos ir papuoštos šviesa. Triglifų, kolonų yra statmenas, o frizų, karnizų gulstinis šešėlių ritmas. Ant architektūros akmens statomas kitas gyvų spalvų piešinys.
Tos piktūralinės technikos išsivystymo yra trys etapai. Pirmykštis atbrailos siekimas buvo tektoninis. Mūro vainikas priklausė nuo vandens slinkimo reikalavimų; strijos išėjimo iš aparato stereotomijos. Vėliau, visa tai gauna skulptūrinę vertę. Reljefai, plokštumos sudaro ritminį momentą. Be to, reljefo tolesnis išsivystymas sukelia šviesos ir šešėlių bėgį. Konstruktyviniai pradai virsta koloritiniais. Dailininkas išmoksta, tobulina taip išrastą techniką ir sudaro ant mūro gyvą, visada kintančią, spalvų gamą. Jis dažo savo trobesį ne tiktai šešėliais, bet ir tikromis spalvomis. Daug atrastų spalvų pėdsakų rodo, kad tai buvo tikra polichromija, kuri turi tiktai tektoninės vertės. Spalvų įvairumas pabrėžia arba uždengia rūmų dalis. Jis puošia jas, kaip pastato planą, jis aiškina jo struktūrą, jis daro lengvesnį jo skaičiavimą ir jo supratimą.
Tokia tat bendra dorėnų pastato struktūra. Ji gimsta tiktai tektoninė, bet pamažėle joje atsirado ir plastinių, piktūralinių elementų. Architektas tobulina ir puošia griežtą jos tvarką. Jis sudaro sudėtingą formą, kurios visos dalys, kurios visi bruožai sutvarkyti. Reikia p.abrėžti, kad kiekviena vertybė yra logiškai savo vietoje, su gera savo proporcija ir savo vidaus pusiausvyra. Iš tikrųjų, architektūra neužmiršta pagrindinės savo esmės. Plastiniai ir piktūraliniai elementai laikosi visada vidaus tektoninių pradų.
Naujo trobesio formacija ne ilga. Jau nuo VI amžiaus ji beveik baigta.
Pirma tikra dorėnų kolona pasirodo Atėnos archainėje šventovėje Delfuose. Jos strijos dar be didesnės gilumos, jos kapitelis primytivus. Karnizams, reikia storų stiebų. Apollono Korinto peripteras rodo dar sunkias monumentalias kolonas, kurių visos konstruktyvinės dalys, abakas, echina, yra didelių proporcijų. Tai dar racijonalus rūstus menas. Įdomu, kad sunkusis akmuo neužmiršta staiga primityvinės lengvų medinių kolonų tvarkos. Olympijos Heros ir Selinonto šventovė “C” kombinuoja vienkart plonus ir storus stiebus.
Antroje VI – tojo amžiaus pusėje ir V – to amžiaus pradžioje, Graikijoje pasireiškia daug mažų trobesių. Olympijoje statomas ne tik Selinonto, bet ir Gėlos, Gyrėnos, Sirakuzų, Mėtapontų, Mėgarų ir kitų kraštų tautų, vadinamosios iždais, koplyčios. Paprastai jose yra tiktai siaura be peristeliaus cella ir mažas pronaosas. Panašūs paminklai plito ir kitur: Delose, kur kelios koplyčios grupuojasi aplink archainę didelę šventovę, ir Delfuose, kur gimsta tuo pat metu ir Pitono Apollonas. Šis trobesys pasidarė nepaprastai garsus ir įkvėpė Pizistrato Atėnų, ant senojo Mykėnų megarono pamato, tarp 520 – 510 metų pastatą ir 480m. persų išgriautą Hekatompedona. Tai dar griežta ir sunki architektūra.
Dorėnų santvarka lengvėja, akmens technikai progresuojant. Ji įgyja tobulumo klasikinę tvarką V – ojo amžiaus viduryje. Pagal kanoną ji tikrai apskaičioujama, o perspektyvos problema jau tobulai išsprendžiama. Plastinai, tektoniniai ir net pikturaliniai architektūros elementai atsiduria tikroje vietoje.
Puikiausia dorėnų statyba yra Olympijos Dzeuso šventovė, pastatyta Libono architekto apie 460 metus. Ji įkūnija iškilmingą ir rūstų grožį. Deja, ji buvo sugriauta ir mums palieka tiktai keletas griuvėsių. Bet vienalaikė su ja Poseidono šventovė, pastatyta Paestume, netoli Neapolio, duoda mums pilna jos įdėją. Tai aiškus monumentalus pastatas, kurio visos dalys, kurio visi elementai tobulos santvarkos.
Dorėnų šventovės labai paplito Graikijoje, Italijoje, Sicilijoje. Nors elementai tolygūs, kiekviena jų ypatingo charakterio. Graikų genijus ne kopijuoja, bet kuria kaskart naują, visada gyvą, pastatą.Jonėninė architektūra
lygiagrečiai su dorėnų orderu išsivysto ir jonėnų šventovė. Jos formacija saviška. Jei dorėnų rūsti racijonali statyba gimsta pusiasalyje iš Šiaurės megarono, tai jonėnų statybos tėvynė yra Azija ir Kritas ir jos šventovės ypatybės yra kilusios iš plytinės architektūros. Visa konstrukcija keičia dvasią. Turtingi rytai išsižada rusčių eękonomiškų formų. Jie ieško puikios dekoracijos, liekno piešinio, beveik skulptūrinės trobesio tvarkos. Bendri Graikijos architektūros elementai:keturkampis planas, kolonada, kanono principas ir t.t. išlieka, bet jų interpretacija kita. Nesuspaustas Šiaurės mediniais stogais planas darosi platesnis. Kapitelis gauna naują ornamentaciją. Nesant rąstų, nyksta metopos ir triglifai. Vietoje echinos, jonėnų kapitelis gauna kampuose dekoratyvinių įvijų, vadinamų voliutomis. Iš pradžios tos voliutos supaprastintos. Jų ašys eina sumažintos akabos šonų kryptimi. Vėliau jos gauna įstrižinę kryptį. Tarp kapitelio ir kolonos stiebo pasirodo astragalė, paprastas dekoratyvinis žiedas. Stiebas, kuris čia su dvidešimts keturiomis strijomis, yra daug plonesnis ir dailesnis, negu dorėnų.
Architravas sudarytas iš trijų, laiptais kyšančių, lentų. Tai nuogas plokštis, kuriuo bėga paprastai reljefai. Frontono frizė, dažnai dančiukais dekoruota, pabrėžia gulstinę jo liniją. Sumažintas timpanas palieka be skulptūros.
Visa pastatas čia lengvesnis. Plastiniai elementai turi daugiau reikšmės, negu tektoniniai. Metopų ir triglifų vietoje rodančių vidaus struktūrą, architektas kuria nuogą didelę plokštumą. Konstruktyvinių echinų vietoje, deda voliutų ornamentalinį piešinį. Kolonų judesys stiprėja. Svorio jausmas nyksta. Tai nėra sausa ekonominė tvarka, bet gyvas gražių masių bėgis.
Pirmasis jonėnų trobesio paminklas yra Krito Prinijo šventovė, kuri dar pakartoja Minoso megaronų architektūrą. Pirmasis naujos kolonos ekskizas pasirodė Neandrijos ir Lesboso šventovėse.
Visos šventovės veikiai gauna dideles proporcijas. Efeso Artėmisiono fasade 55 metrų 10 št., šonuose- 109,20m. Panašus gigantiškas dydis pasireiškia ir Samoso Heraione, Mileto Didymaione ir kitose azijatinėse šventovėse. Hipostiliaus daromas, gal būt Egipto įtakoje, tikras kolonų miškas, cella palieka be lubų. Bestogės šventovės, vadinamos hypetru, pasikartoja čia primytivus rytų kiemas, kur statoma dievo statula. Visas dydis, pastato turtingumas, neužmiršta Krito labirinto. Tai dar azijatinė drąsi forma, kurios sapnui sušvelninti ir racijonizuoti rekia sauso dorėnų proto.

Antikos architektūra

Dorėniniai ir jonėniniai pradai jungiasi Atėnuose, kur, po karų įsikuria naujas kultūros centras ir svarbi politinė sostinė. Po chaosinės tamsios gadynės, jonėnų pastatas atgimsta Periklo mieste ir susijungia su dorėnų architektūra. Naujoji attinė architektūra suderina pirmą kartą sausą Šiaurės tektoniką Rytų plastiką.
Atėnos- Nikės cokolis buvo pastatytas tarp 460 – 450 metų. Partenonas, Iktinoso ir Kallikrateso veikalas, buvo atlikas tarp 447 – 432 metų. Šis garsus pastatas nėra gryna architektūra. Tai skulptūrai pritaikitas trobesys. Dorėninė tvara keičiasi jonėnų pastato įtakoje, jos planas darosi platesnis. Jei išorinė frizė yra dar dorėninė, tai cellos vidaus frizė yra jonėninė. Visa stuktūra sudėtingesnė. Fasadas gauna aštuonias kolonas ir dar kitą vidaus portiką. Naosas, pronaosas, opistodomas auga. Periptere yra begalinė stiebų eilė. Šis nepaprastas Fidijo dekoruotas, pastatytas tarp Propylėjų, Atėnos Nikės ir Erėchteiono šventovių, paminklas praneša viso miesto trobesius.
Viešpatiška jonėninio ordero galia pasirodo po 420 metų. Atėnos Nikės šventovė yra grynas jo amfiprostilius- tetrastilius. Erechteionas yra sudėtinga statyba, kuri jungia drauge Atėnos Polijaso cella, Erechteio Poseidono šventovės ir karijatidžių tribūną su plokščiu stogu. Tas išsišakojęs planas, iš tikrųjų, yra nutolęs nuo paprastos dorėnų ekonomijos. Svarbu, kad čia taip pat pasirodo išorinė, didelės jonėnų šventovės barerljefo frizė.
Tokie tat svarbiausi Atėnų Akropolio .paminklai, prie kurių galima pridėti garsiąją Fidijo monumentalią dievaitės Atėnos statulą. Pastatyti ant kalno, aptverti dideliais mūrais, jie sudaro architektinę piramidalinę tvirtovę, puikų šventovių miestą, kurio įvairūs siluetai kyla išdidžiai vienas ant kito.
Visi pastatai buvo daromi iš Penteliko marmuro, Aparato tikrumas, profilių tobulumo skaičiavimas, nepaprasta visos architektūros technika, rodo įstabų mokslą. Atėnų vaizdas nenumirė su jų politine didybe. Iki mūsų laikų, jis įkvepia architektus, inžinierius ir dailininkus, ir kuria legendarinį savo mitą.
Architektūros veiksmas nebuvo centralizuotas vien Atėnuose. v – me amžiuje visi Graikijos miestai ir ypač Eleusio, Delfų, Olympijos, Epidauro, Dėloso miestai, turi savo architektūrą. Paprastai jie buvo aptverti dideliais tvirtovių mūrais, kurie dažnai vartojo geometrinę, Hippodamoso kanono įkvėptą planą. Aikštės didėja ir gauna kolonadų eilę. Gimnazijos ir privatūs namai darosi patogesni ir turtingesni. Įvairūs viešieji trobesiai, rotušės, senatas ir kitų įstaigų rūmai sudarė įvairius architektūros tipus.Helenizmas
Nuo IV-to amžiaus vidurio, Graikijos architektūra nustoja savo vieningumo. Tai yra naujų tyrinėjimų, naujų ieškojimų gadynė. Jonėnų pastatas galutinai nugalėjo dorėnų architektūrą. Jis grįžta į savo tėvynę ir kuria naują didelių trobesių eilę. Peloponese ir Azijoje pasirodo naujų planų. Iš jonėnų kolonos gimsta korintinė tvarka.
Senojo trobesio vietoje statomas naujas, kurio proporcijos nepaprastai milžiniškos.
Azijoje ir Peloponese išsivysto naujas apskritas antkapių planas- tolosas- kuris atgaivina rytinę mykėnų architektūrą. Jis atsiranda Atėnų Odeone, Olympijos rotondoje, Atėnų Lyzikrato pusiau – rytineme paminkle, Efeso memorijale ir Samotraso rotondoje. Jis nėra visada dengtas kūgio pavidalo stogais, bet gauna kai kada ikra azijatinį kupolą.
Kitas, naujas, azijatinis planas, pasirodo teatre. Tarp šio plano paminklų labiausiai pagarsėjo Epidauro teatras, jaunojo Polykleto veikalas, didžiausias Megalopolio teatras ir Atėnų Dijoniso teatras. Jie visi sudaryti iš apskrito orchestro ir choro vietos, kur statoma centralinė statula arba altorius. Iš vienos orchestro pusės yra scena, kurios visą dekoraciją sudaro portikas. Iš kitos pusės eina pusiau apskriti, prie kalno šono prišlieti, laiptai. Akustika ir regėjimas buvo moksliškai apskaičiuoti.
Teatraliniai laiptai atsiranda ir kituose viešuose rūmuose, Megalopolio Tersilione, Eleusio Tėlėstėrione, Mileto Senate, kurių keturkampis planas ir vidurinių kolonadų sistema dažnai panaši į Persijos apadaną. Visa architektūra darosi sudėtingesnė. Čia jau nėra stipraus architektoninio vieningumo, bet įvairių, jungtinių trobesių rinkinys.
Visa architektūra hellenizmo gadynėje gyvena kritišką laikotarpį. Jai nepakanka sustingusių tradicijonalinių formulių ir ji laužo senų trobesių perdaug šaltą ir perdaug logišką sistemą. Ieškodama naujų efektų ir naujos galios, ji žaidžia laisvai elementais ir praranda tikrumą.
Hellenistiniuose paminkluose, kur ieškoma daugiau judesio ir formų neramumo, išsivysto ir naujų pikturalinių motyvų. Ant kolonos ir ant didelės plokštumos pasirodo gausiausių šešėlių ir šviesos spalvų. Naujai architektūrai nepakanka grynos plastikos, sausos stuktūros ir palyginti griežto kolorito:gimus po giedru dangumi, ji stengiasi žaisti jo atspindžiais ir sudaro naują korintinį orderą. Konstruktyvinė echina nyksta, užleisdama vietą dviem dekoratyvinėms akantų eilėms, kurios kombinuojamos su senomis voliutomis. Vietoje racijonalių, tvirtų formų, čia auga šešėlių ir turtingiausia šviesos puokštė. Bendri korintiniai statybos dėsniai išlaiko, lengvėjantį, jonėninio pastato tipą.
Korintinis kapitelis, kurį išradęs legendos spėjimu, auksadailis Kallimakas, atsiranda jau IV amžiaus viduryje. Epidauro Heraione yra jonėninių, dorėninių ir korintinių kolonų eilė. Delfų ir Epidauro tolosai jungia taip pat jonėninius ir korintinius pastatus, kurie puošia ir Lizikrato paminklą. Pirma didelė korintinė šventovė yra Olympinis Dzeusas, pastatytas ant Pizistrato dorėninio trobesio netoli Akropolio. Pirmosios kolonos, kurių aukštis siekia 17 metrų, atsirado II-ame amžiuje. Planas 41 metrų X 108 metrų su trimis fasadais ir dviem šoninių kolonadų eilėmis, – milžiniškas pastatas, nuo kurio dar išliko 15 kolonų. Tai puikus, jau pusiau azijatinis, trobesys, kuris iškilmingai baigia graikų architekūros ciklą. Jis išnaudoja graikų meno visas konstruktyvines, plastines ir pikturalines galias. Ir jam atnaujinti reikėjo kitų, svetimų, nesusijusių su klasikinėmis tradicijomis jėgų.Skulptūra
Tiek architektūros, tiek skulptūros istorija išsivysto Graikijoje.
Pirmieji jos modeliai buvo Egipto ir Krito paminklai. Bet geometrinis stilius įkvepia dvi paskiras, jonėninę ir dorėninę formų šeimyną. Dorėnų protas randa čia rimtas, racijonalias, griežtas sistemas, kurių bruožus saugoja dargi vėlesnis kanonas. O jonėnų skulptūra atranda tose pačiose schemose niuansuotą ir laisvą žaismą.
Jonėnų plastinės ir dorėnų konstruktyvinės dailės susyja Attikos skulptūroje. Atėnų paminklai rodo gilią dviejų prieštaraujančių principų sintezę. Jie kuria stiprų, aristokratinį, kilnų meną, kur ekonominė racijonali forma valdo gyvą improvizuotą piešinį.
V-ame amžiuje, statulų anatomija tvirta, konstruktyvus jos piešinys duoda moterims vyriško griežtumo. V – to amžiaus gale konstrukcijos pradai sipnėja. Dailininkas nagrinėja grynus profilio tobulumo kontūrus, jis iešo švelnaus niuansuoto lipdymo, teikdamas vyriškiems kūnams moterišką charakterį.
Paskutinė tos skulptūros epocha buvo pikturalinė. Archiektūroje dailininkas ieškojo ne kompozicijos griežtos pusiausvyros arba gryno plastikos ritmo, bet šviesos ir šešėkių efekto. Marmuro masėse atrandamas taip pat ir naujas judesys ir naujas koloritas.
Pabudęs akmens kolonoje arba medžio stiebe žmogaus vaizdas įgauna nepriklausomą esmę. Tai didelis jo triumfas, jo kultas ir idealistinis jo įvykdymas. Klasikinis jo veidas nėra daromas iš abstrakčių formulių- priešingai, tai iš paties kūno gimusi tvarka. Klasikinis genijus atranda žmogaus vaizde vieną stebuklingą grožį, jis randa tobuls harmonijos, tikros proporcijos slaptaženklį. Laisvas ir stiprus, kilnus ir gražus, žmogaus vaizdas pradeda gyventi.
Pirmas jo gyvenimas buvo epinis, antras lyrinis, paskutinis- patetinis.
Iki IV – to amžiaus jo kalba tyli, lygi, kilni pasaka. Jis dalyvauja didelėse scenose, įvairiuose įvykiuose, kurie skelbia mus jo paties ir jo dievų legendarinį mitą. Su nauju IV – to amžiaus plastikos jausmu ateina taip pat nauja poetika. Lengva, liekna forma sukelia naujų švelnių gaidų. Žiauri pasaka atgaivinama karštais akcentais. Dailinikas ieškojo idealistinio moteriškės grožio. Antžmogiška legenta darosi žmogiška. Tas naujas jausmas gilėja paskutinėje klasikinės skulptūos gadynėje, kur pasirodo dramatinis judesys. Iš vienos pusės dinaminė plastika, nervingas jo lipdymas, gyva jo kompozicija, iš kitos pusės bendras gadynės mistinis romantizmas ir pesimistinė jos tendencija kuria naują tragingą arba karikatūrinę formą.

Apolonas 5a. pr. Kr., Graikija Archaizmas
Pirmosios Graikijos statulos medinės ksaonos tęsia Mykėnų skulptūrą.Varžomas geometrinių linijų, žmogaus vaizda beveik nepažįstamas, ir pirmasis atbudimas pasirodo tiktai VII – ame amžiuje su archainiu Kuroso ir Korės statula. Schematinė anatomija, trikampė krūtinė, plonas liemuo, platūs pečiai, rodo Egipto kilmę. Simetringas frontalinis kūnas pradžioje be judesio. Kojos pastatytos tvirtai ant žemės. Rankos prispaustos prie šonų. Seniausi mostai ritualiniai. Pirmasis mostelėjimas yra vadinamoji archainė šypsena, antrasis kaip ir Egipte – kairiosios kojos žingsnis, trečiasis- priimančios dovaną rankos pakėlimas.
Jei dorėnų Kurosas yra nuogas ir jo anomalija laikosi stiprių tektoninių pradų, tai jonėninė jo sesuo Korė aprengta. Pirmosios statulos rūbų raukšlės sausos ir grafinės. Samoso Hera su statmenomis architektoninėmis išdrožomis, tikromis kolonų strijomis. Vėliau jų judesys atgyija. Sifnoso karijatidės tunika plaukia laisvai. Jos nėra prilipdytos prie archainio kūno, bet juda beveik chaosingais ritmais. Jei dorėninis reljefas ieško tikrų, tvirtai į erdvę įrašytų blokų, ekonomiškai griežtų profilų, monumetališkai didelių juntamų paviršių, tai jonėninė plastika ieško sudėtingų formų, šviesos ir šešėkių žaismo turtingų, neramių masių.
Archainis stilius gyveno ilgą laiką. Tai dar statmenas gabalas, semitinio kulto obeliskas- betyl, virtęs statula. Kūnas nelaisvas. Laikantis monumentalių formų, jis sustingsta. Jis vienkart kolonos ir žmogaus, daugiau kolonos, negu žmogaus, vaizdas.
Pirmieji dekoratyviniai reljefai, kurie atsiranda taip pat jau VII am., yra panašaus pobūdžio. Gimę ant trobesio paviršiaus metopuose ir timpanuose, jie iš pradžios jie valdomi architektūros. Atėnų archainiai frontonai įgyja turtingiausią reljefą, kuris pridengia visą foną. Gyvų figūrų kontūrai ir timpano rėmai sutampa. Plastika randa pusiausvyrą, bet vaizdai fantastingi. Trobesio fone pasireiškia Tritopatorius su trimis žmogaus torsais angis, Heraklo kova su Tritonu, Hidra, nerealios būtybės, kurių minkštas kūnas gali įgyti bet kurią formą ir užpildyti siauriausius rėmų kampus.
Vėlesniuose paminkluose ši koncepcija keičiasi, Korfu šventovės timpano viduryje pasirodo Gorgona. Baidyklė su karikatūrine kauke bėga tolyn. Arti jos stovi simetringas Pegasas ir Chrysaoras, Meduzos sūnūs. Toliau du dideli, taip pat simetringi, liūtai, kurių galvos ir kūnai seka įžulniomis stogo linijomis, kampuose du mažučiukai asmenų reljefai, kurių vienas vaizduoja sėdinčią moteriškę, gal būt Gają, milžinų motiną, ir gulintį ant karnizo vyrą, tuo tarpu kitas vaizduoja Dzeuso ir Titanų kovą. Jei architektūros rėmai ir nekelia čia fantastingų vaizdų, tai jie vis dėlto ardo proporcijas. Įrašyti į frontono kampus, titanai virsta liliputais. Arklys įgauna žmogaus dydį, o liūtai, kurie užima visą timpano plokštį, yra milžiniško kūno. Išorinė monumentali santvarka defigūruoja, tuo būdu, objektyvią formą. Jis sukelia jų disproporciją ir jų legendarinį bruožą. Figūros mažėja arba didėja, kūnai krinta arba linksta žemyn, darosi nenormalūs, bet nenustoja bendros architektotinės tvarkos.
Sykį atrasta, skulptūros dinamka pasireiškia ir statulose. Jau apie 550 metus Chijoso Nike, Archermoso veikalas, įgauna stiprų judesį. Metopų kompozicijos įtakoje, ji laužo akmens masyvų bloką, išskleidžia sparnus ir bėga tolyn. Visa figūra atgyja ir darosi panaši į Selinonto šventovės Gorgoną.Priešklasicizmas
Pirma skulptūros problema buvo kanono problema. Dailininkas žiūri į žmogaus kūną, kaip į savo šventovės architektūrą. Jis išveda visus elementus vieną iš kito. Galvos didumą nustato viso silueto aukštis, o statulos aukštis- visus dalių santykius. Žinant tiktai vieną kūno dalį, galima visada iš naujo atstatyti visą reljefą su visomis smulkmenomis.
Antra skulptūros problema buvo lipdymo technika.
Analitinės briaunos ir kampai, didelės juntamo reljefo plokštumos, visi grafiniai elementai nyksta. Jonėnų skulptūros optinė tendencinė darosi silpnesnė. Paviršius įgyja apskritą švelnų profilį, jo šviesa ir jo šešėliai aiškiai sutvarkyti, visas reljefas įgauna harmoningą judesį. Čia pirmą kartą pasirodo tiksli pusiausvyra tarp tikrai optinių ir tikrai juntamų pikturalinių ir plastinių pradų.
Paskutinė skulptūros problema buvo judesio problema.
Archainio žmogaus gestai priklauso nuo abstrakčių ritmų. Metopa kelia stiprius judesius, o monumentali kolona- suvaržyta statulą, kuri visa ritualinė. Jo keliai lankstūs. Visas svoris pereina ant vienos kojos. Statmenos ašys virsta kreivomis linijomis. Naujas žmogus atbundas. Jis vaikščioja, sėdi, dalyvauja atletikos šventėse, kovoja. Jis savo judesių šeimininkas.
Įgijusi kaniną ir laisvę, statula įgauna taip pat savo asmenybę. Ji nėra jau anoniminis, industrinis menas, bet gyvas vaizdas.jos autorius nėra taip pat visada nežinomas.
Visos statulos, dargi dievaičių arba amazonių statulos, įgauna vyrišką, griežtą formą. Moteriška anatomija palyginti tikra, bet ji be lankstumo, be moterų malonaus, aiškaus grožio. Nauja priešklasikinė Korė yra peplosu arba tunikomis apvilktas Kuros.
Šių drabužių plastika greit sudaro savas formules. Lengvas apdangalas, kuris plaukioja aplink žmogaus siluetą, apsupa ir daro turtingesnes visas formas, virsdamas beveik organinėmis kūno dalimis. Ji pabrėžia arba niuansuoja kontūrus, gražina ir švelnina judesį, puošia mases. Ji seka gražias kreivas linijas, sunkiai krinta žemyn, lekia.
Naujos skulptūros tendencijos, kurios ieško konstruktyvių, racijonalių ir grynai plastinių formų santvarkos, kur stengiamasi sujungti griežta tvarka su gyvo vaizdo epika, galutinai išsprendžiamos Myrono. Jo kūryba sujungia visas paskutiniųjų metų pastangas. Iš gausaus jų palikimo, jis pasirenka tiktai tobuliausius ir tikriausius elementus. Jis kristalizuoja stilių. Iš vėlesnių kopijų žinomas Diskobolas yra modelis ir meno kanonas. Atleto torsas linksta žemyn, viena ranka atsiremia į kelią, antra, su disku, energingai atmesta atgal. Visa kūnas įgyja puikų spiralės skrydį. Ekonomiškas, bet stiprus gestas įgauna čia ligšiol nežinomą galią.
Kiti Myrono paminklai rodo panašų judesio ieškojimą. Atena ir Marsijas rodo laisvą šokį, Atleto poilsis vaizduoja kilnų, apsirišusį galvą raisčiu, vyrą. Tylus arba rūstus ritmas racijonalus ir gyvas.
Jei Myronas ir kiti buvo dar laisvi formos nagrinėtojai, tai Polykletas yra meno teoretikas. Jis rašo dargi didelį traktatą apie kanoną. Kanonas nėra jam paprastas improvizuotas kūno vaizdas, bet abstrakti, ideali anatomijos formulė, aritmetinis skaičiavimas, dydžio ir svorio tikras santykis. Jo Doriforas buvo visos graikų skulptūros, gal būt, garsiausia statula. Sausa ir šalta matematika nedeterminuoja čia beasmeninės, abstrakčios formos. Stebuklingas, tobulas kūnas nėra čia mechaninis ir schematizuotas, bet gyvas vaizdas. Pilna ir gili harmonija teikia jam tylią aristokratinę tvarką. Jis yra šventovė, kurios visos dalys racijonaliai veikia. Jis yra taip pat puikus organizmas, kurio kiekvienas sąnarys kviepuoja ir gyvena.
Naujas priešklasikinis stilius išsivysto Afajos, Aigino salos ir Olympijos frontonuose. Kompozicija laikosi dabar dvejopų pradų. Kareivių, dievų, asmenų ir žvėrių yra teisinga, gerai išnagrinėta anatomija. Tas stilius rodo visus statulų progresus. Organinis kūnų dėsnis jau stiprus. Bet gestai ir bendros kompozicijos linijos dar sujungtos su trobesio architektūra, kuri teikia reljefui simetrijos, trikampių rėmų ir gerai sutvark.yto bendro judesio ritmo.Klasicizmas
Skulptūroj dabar jungiami dorėniniai ir jonėniniai pradai. Jonėninė plastika sušvelninama dorėnų konstruktyvizmu. Dorėnų tektonika nuramina jonėninių fomų per daug gausų žaismą. Architektūra ir reljefas įgyja pusiausvyrą. Dargi nevengiant trobesio įtakos, skulptūra vengia schematizmo. Centralinė frontonų figūra nyksta, užleisdama vietą dviems statuloms, kurios pridengia timpano ašį. Simetrija praranda geometrines savybes ir darosi švelnesnė. Visa kompozicija įgauna organinę santvarką. Figūros nėra atskiros, kūnai maišosi vienoje monumentalinėje masėje. Formos liejasi tyliomis bangomis ir jungiasi viena su kita.
Bet randant naujo lankstumo, visa plastika nenustoja pirminės tektonikos. Kanonas, anatomija neklaidingi. Rūbai neuždengia kūno grožio – jie didina jį. Jie dar daugiau nurengia, negu aprengia žmogų. Vadinamosios “šlapios raukšlės” limpa prie kūno ir niuansuoja sausus kontūrus. Bet lipdymas įgauna ir keletą pikturalinių pradų. Spindulių judesiu žiba Panteliko marmuras. Tai slėpiningas veidrodis, kuriąs spalvą ir nepastoviais šešėliais atgaivinąs tvirtą paviršių. Attikos menas mokėjo sujungti visus savo medžiagos elementus. Jo aiškumą ir kilnų paprastumą kuria pilna organinė skulptūra, kur visos dalys tikro masto ir tikroj vietoj, kur ansamblio vieningumas be monotonijos ir kur fragmentų įvairumas neardo ansamblio vieningumo.
Partenono skulptūra pilniausiai realizuoja naują stilių. Bet tai nėra vienintelis attikio meno paminklas. Beveik lygiagrečiai pasireiškia Atėnų Teseon. V amžiaus gale begaliniai vėlių, laidotuvių ir aukotojų reljefai. Įvairios statulos ir bajerljefai taip pat sudaro vienintelį nuo Partenono priklausantį ciklą. Net meno industrija, Fidijo ir jo mokyklos įkvėpta, randa naujas kilnaus paprastumo formas.
Daug paminklų betarpiškai priklauso Fidijo ciklui. Atena Albani, Atena Farnese tai atgaivintos naujosios skulptūros lyrika. Nors rūstus, dar dorėninės skulptūros veidas, tačiau Velletri Pallados kūno konstruktyvinės linijos sušvelnintos išstudijuotų raukšlių kompozicija. Medici torsas ir ypač Erechteiono karijatidės yra Partenono Panatenėjų šeimos nariai.
Fidijo įtaka nebuvo visagalinti. Krito dailininkas Kresilas dirbo griežtus konstruktyvinius vaizdus, kurie artimesni Myrono, negu naujos gadynės menui. Sužeista Amazonė, Periklo statyta Akropolyje statūla, St. Germain’o kareivio reljefas rodo, kad dorėninis pozytivus genijus nėra galutinai nugalėtas attinio idealizmo ir kad jis atbunda daug kartų net vienalaikiuose Partenono paminkluose. Sena forma pasireiškia iš naujo ir vienos prarastos Nijobidų grupės reljefe. Sausa, logiškos kompozicijos pusiausvyra, judesio stiprumas čia susijęs dar su Olympijos frontonų skulptūra. Klasikinio meno laikai paženklinti tik keliais pikturaliniais lipdymo efektais ir veidų išraiška. Bet tai yra paskutinės dorėnų stiliaus pastangos.
Jonėnų dvasios nenuslopina nei Persijos valdžia nei atticizmo kompromisai. V amžiaus gale ji stiprėja ir pamažu iš naujo ima viršų. Skulptūra praranda tektoninę vertę ir įgauna naują laisvą ritmą. Ksantoso, monumentalinio Lykijos kapo Nerejides, senosios Korės dukterys, priklauso jau azijatinei Graikijai. Jų jonėninės tunikos plaukia kaip išplėstos laivo burės. Rytinis vėjas pakelia aukštyn ir Olympijos Nikės rūbus. Visa statula yra nepaprastai lengva. Sparnuota figūra nusileidžia iš debesų. Ji neliečia žemės, bet skrenda. Čia jau nebėra nė pėdsakų tvirtai ant cokolio pastatyto dorėnų skulptūros trobesio.
Net ir Atenai nevengia jonizmo renesanso. Čia jo pranašas buvo Kallimakas, gal būt korintinės kapitelės autorius ir Frejus Veneros, Delfų trijadų dailininkas. Kiekvienu atveju, atticizmas jau nebegrynas. Nauji pikturaliniai motyvai ir plastiko laisvė išsivysto greit. Galutinis šių tendencijų padaras yra Atenos – Nikės frizė. Partenono Panatenėjų reljefo sesuo atsitolino nuo Fidijo pusiausvyros. Lengvų figūrų destai, šlapių raukšlių ritmas, šešėlių ir šviesos keitimasis, visa tai rodo ateinančios, poklasikinės gadynės artėjimą. Po. dorėninio konstruktyvizmo, po attikos plastinių ir tektoninių pradų pusiausvyros, skulptūra jau atvira naujiems neramiems jonėnų sąjūdžiams.

Poklasinė skulptūra

IV amžiaus graikų skulptūroj pastebimos dvi lygiagrečios tendencijos – viena tikra plastinė, kita dramatinė. Pirmoji ieško švelnių kontūrų, niuansuoto lipdymo ir lengvos spalvų gamos. Antroji atgaivina lig šiol beasmeninę, šaltą žmogaus kaukę ir ieško gyvos mimikos.
Visa keičiasi. Jei V amžiaus statula garbina vyriškį, net ir moters konstruktyvinį vyriško kūno grožį, tai IV ieško kitų sušvelnintų reljefų. Naujam stiliui reikia naujos temos. Vietoje griežtos vyrų skulptūros, ieškoma lanksčių moteriškų formų. Net vyrų statulos jaunėja ir moteriškėja. Tai jau nėra rusčių kareivių ir iškilmingų dievų, bet išlepintų jaunuolių statulos. Spalvotas moteriškos lyrikos karštis, visa skulptūra įgija naujo meilumo ir naujo paprastumo.
Bet naujai gadynei nepkanka vien kūno net ir tobulos harmonijos. Euripido tragedijų laikams reikia ir kitų žmogiškų motyvų. Pesimistinės filosofijos ir mistikos poetai ieško tragingo aktoriaus. Ramūs veidai atbunda. Jei anksčiau kūno veiksmas buvo atskiras nuo veido atspindžio, tai dabar žmogaus vaizdas randa pilną išraiką. Visi antakių, raumenų, kojų ir rankų judesiai atgyja vieningomis ir bendromis mintimis. Patetinis žmogaus gyvenimas randa skulptūrinę savo formą.
Pirmasis šio meno didysis vadas buvo Skopas, kurio artistinis veikimas truko nuo 380 iki 350 metų. Jis skulptavo Kalydono medžioklės scenas, dirbo Tegėjo šventovės dekoracijas. Jo statulų veidai platesni negu Fidijo arba Polykleto statulų; kakta nėra lygus beasmenis plokštis; rankų neramus judesys; akys įsitraukia gilyn ir žiūri ne tiesiai, bet aukštyn; antakiai tarsi iš skausmo susitraukia ir nusileidžia; lūpos gauna dramatinę kreivą liniją. Jis jau ne nebilys, bet kalba ir vaitoja. Galva nusvyra išvargusiu gestu. Viena į kitą panašios figūros sudaro tipingą Skopo patetinę veido kaukę. Amžinos jaunystės skulptorius, Praksitėlis, yra gimęs apie 390 m. Jo kūryba aiški ir tyli. Vienoje bronzos tankios medžiagos, jis pasirinko marmuro permatomas, trapias formas. Vietoje iškilmingo griežto Olympo jis kuria jis kuria kitų žmogiškesnių dievų.
Griaudamas klasikinio reljefo tradiciją, Praksitelis kuria naują anatomiją. Įvairūs masių planai darosi sintetingesni. Sušvelnintas lipdymas įgauną nepaprastą vieningumą. Visas kūnas pasėstas kreivos organinės linijos ritmo. Šis ritmas, jau aiškus geriausiame Praksitelio kūrinyje – Dresdeno Satire.
Švelnias harmoningas formas tyrinėdamas artistas prieina svarbiausią savo radinį: moteriško kūno plastiką. Jo stilius išsivysto tikrų Afrodičių ir Venerų statulose.
Kapu Venera, Arles Venera yra pirmieji naujosios skulptūros eskizai. Galutinis jos padaras yra Knido Afroditė. Kaip dorėninės kuros, taip ir jos kūnas čia be jokio apvalkalo. Laisvas ir gražus, jis rodo stebuklingą savo torsą. Visos tiesiosios linijos, visi kampai nyksta sušvelninti lengvu šviesos ir šešėlių žaismu. Formos apvilktos plonu “sfumato”, permatomu dūmu, tatai teikia joms beveik nerealaus tobulumo bruožų.
V amžiaus menas neišplėtojo pilno apskrito reljefo savybių. Ne tik frontonų dekoracijų, bet ir statulų skulptūra išdirba, paprastai tiktai priešakinę figūros pusę, nesirūpindama užpakalinių šonų paviršiumi. Visa statulos plastika buvo sukaupta viename siluete. Jos buvo tiktai vienintelis tikras profilis ir tarp įvairių masių nebuvo gerai nustatytos tranzicijos.Helenizmas
Hellenizmas perkelia kultūros centrus. Atėnų vaidmuo pamažu atsiduria antrame plane ir nauji kūrybos židiniai paplinta Jonijoje. Attinis pusiau Rytų menas pradeda plisti į Rytus, kur jis vystytis randa nepaprastai palankią dirvą. Gavęs iš pradžių Rytų elementų, dabar jis, savo ruožtu, atneša Rytams keletą Vakarų skulptūros pradų.
Pirmieji hellenistinės skulptūros paminklai išlaiko IV amžiaus stilių. Skopo įtaka, kuri sklinda per Aziją, ypač stipri. Ją galima pažinti Apollone Purtalese, Aleksandro mirties pseudoportrete. Samotroso Nikės baisus judesys, rūstus jos sparnų ritmas, neramios jos raukšlės, visos pikturalinės formos priklauso taip pat Mauzolėjaus ciklui. Skopo dramaturgija pasirodo Anzio Dovanų Nešėjoje, Enzindžano bronzinėje galvoje, Smirnos muziejaus moteryje.
Neoatinė, prieškriščioninės eros pabaigos skulptūra neišranda nieko naujo. Ji kopijuoja garsiausių gadynių paminklų, kurių esmės ji nebesupranta. Artistas darosi muziejografu, kuris renka senus didelius vaizdus. Įvairios mokyklos išdirba beveik archaiologinį mokslą. Laisvas ir dekoratyvinis stilius stengiasi taip pat atgaivinti didžiosios praeities veidus. Dirbdami didelėmis serijomis, jie industrializuoja meną. Dekoratyvinėse plokštumose, kurių reikšmė ta, kaip šių dienų paveikslų arba net fotografijų yra senų statulų, garsių bareljefų, grupių ir net šventovių reprodukcijos, kur didžiosios gadynės miražas gauna tiktai sausą, sudžiūvusį vaizdą.
Kada menas baigiasi pusiasalyje, jis atgimsta Rytuose su nepaprasta jėga. Mažoji Azija ir Egiptas skolina Graikijos IV amžiaus meną ir duoda jam naujos galios. Neramus Rytų genijus ją perdeda ir romantizuoja. Skopo dramaturgija virsta melodrama ir teatraline parodija. Portretas virsta karikatūra. Senų baidyklių tėvynė kuria naujas, nenormalias, iškreiptas formas.
Mirštąs Gladijatorius, kurio tema įkvepia Neapolio, Vatikano, Venecijos, Louvr’o ir kitų muziejų Mirštančių Amazonių, Motinų, Gallų, Barbarų, Kareivių reljefus, visiškai keičia graikų skulptūros būdą. Dramatinių detalių pakeitimas, etninio pobūdžio ieškojimas, skausmo ir nuovargio efektai laužo klasikinio kūno grožį. Tai yra jau ne dievas, bet paprastas nudobtas žmogus. Kančios konvulsijos plastika pasirodo ir Nubausto Marsijo ant medžio kabančioje figūroje, Farnesės Buliuje, Laokoone ir Pergamo altoriaus frizėje, kuri rodo Atenos kovą su milžinais.
Jau II amžiui priklausanti Pergamo skulptūra yra graikiškai azijatinių formų, gal būt, pilniausiai ir geriausiai išsivysčiusių. Konvulsingos, tragingos kaukės, rūstus sparnų plasdenimas, rankos, kojos, plaukų gyvatės, baidyklės, perplėšti rūbai maišosi. Masės ir spalvos kyla audromis. Stiprus judesys pasireiškia ne tik bajerlefuose, bet ir statulų skulptūroje.
Jei konstruktyvi kanono technika ugdė atletiško vyro rūstaus kūno skulptūrą, jei grynos plastikos išsivystymas kūrė moterišką grožį, tai nauja skulptūra pasirenka ne tik hermafroditų, bet ir vaikų vaizdus. Vaiko reljefų daugėja. Jie pasirodo dabar greta Afrodičių, virsta Amuru, žaidžia su įvairiais žvėriukais. Beotoso Vaikas su žąsimi linksmai apsikabina paukščio kaklą. Artistas žiūri į vaiką su meile. Jo džiugus judesys, jo išpūstas pilvukas, storos kojos, gyvi gestai. Menininkas nagrinėja berniuką, jo kaprizą, jo pyktį, džiaugsmą, smulkiausius gestus. Jis nagrinėja taip pat etninius jo bruožus.
Hellenistinis portretas nėra taip pat idealistiškas. Dailininkas dabar nemato žmogaus grožio, atvirkščiai, jis ieško biaurumo. Senekos pseudoportretas ir kiti azijatinės Graikijos veidai iškreipti. Ten parodomos tiktai stiprios, perdėtos, chaarakteringos linijos. Vietoje beasmeninės kaukės, pasireiškia baidykliška, karikatūriška asmeninė forma. Vietoje šaltos iškilmingos Veneros arba puošnios Afroditės, Myronas dabar skulptuoja Senos Moters išdžiūvusį kūną. Sena girtuoklė juokiasi, meiliai spausdama prie krūtinės tuščią indą ir visa figūra šaiposi.
Graikijos istoriją galima išskaityti ne tik iš didžiojo meno paminklų, bet ir iš mažų deginto molio statu.lėlių, kurios beveik visada papildo didelių reljefų prarastus evoliucijos elementus.Molio statulėlių industrija
Seniausios Boetijos figūros, kur žmogaus kūnas įgyja rutulio arba indo formą, rodo beveik paradoksišką geometrinės stilistikos išsivystymą. Jonėninis Rytų stilius, kuris gimsta VII – VI amžiuje Kipre, Rodose ir Finikijoje, taip pat ypač stiprus. Klasikinės gadynės, Tanagros, Mykėnų, Atėnų statulėlė, tai liaudies daina apie didžiuosius didelių artistų paminklus. Klasikinės formos darosi anekdotiškos, Skopo kaukė virsta baidyklės vaizdu, net kilnus Praksitelio kūnas sumažėja iki gražutės salono lėlės. Bet visi šie niuansai neiškraipo stiliaus technikos. Jis duoda tiktai jų suprastintą, kai kada apnuogintą formą.
Svarbu įsidėmėti, kad molinių statulėlių pramonė hellenistinėje Graikijoje didžiausiai išplinta. Kyrenaikos, Aleksandrijos, Tarso, Smyrnos ir kitų miestų dirbtuvės dirbo begalinėmis serijomis. Jos fabrikuoja didelę eilę Dijonisų, Afrodičių, Amurų, kūdikių, Panų, Faunų, mažų baidyklių, paprastų karikatūriškų kaukių. Molio medžiaga gerai perduoda pikturalinės gadynės plastiką. Pagrindinis liaudies meno ekspresijonizmas taip pat gerai atitinka didžiosios skulptūros tendencijas. Tarp didžiojo ir industrinio meno dabar nėra svarbaus skirtumo. Jei klasikinėje Periklo gadynėje molio statulų skulptūra buvo didelių paminklų pakartojimas, tai helleninių laikų gale pasireiškia fenomenas: didžiosios skulptūros paminklai mažėja ir jie artėja prie industrinio meno formų.Tapyba
Tapyba kaip ir skulptūra, Graikijoje nepaprastai išsivysčiusi. Ji buvo visur: metopose ir timpanuose, vidaus ir išoriniuose šventovių mūmuose, ji puošė kambarius ir dideles sales, pasireiškia ant stelos, indų, baldų ir viso meno evoliucijoje ji vaidina svarbią rolę.
Deja, mes neturime beveik nieko iš jos primityviųjų ir klasikinių paminklų. Termoso, Atenų, Tebų ir net vėlesnės Pagasos stelos nėra didelių artistų darbai. Jų piešinys silpnas ir duoda tiktai sudrumstą vaizdą. Turime tiktai keletą tekstų – Pausanijo, Plinijaus, Lukijano tekstus – kurie duoda svarbiausiųjų tapytojų vardus, sudaro trumpą paminklų katalogą ir aprašo keletą paminklų.

Žvejys. 1500 m. pr.Kr., saugoma Atėnuose.Keramika
Pirmoji graikų archainių vazų dekoracija buvo geometrinė. Ji laikosi dar senų Naujojo Minoso tradicijų. Atėnų Dipylono kapinėse atrasta keramika rodo ne arghainį, primityvinį, bet jau išsivysčiusį meną. Ji yra ir graikų tapybos pradžia Egėjaus meno galas. Visos figūros čia suschematintos. Apstraktinės formulės iškreipia vaizdą. Vietoje gyvų siluetų, pasirodo beveik geometrinis brėžinys.
VIII amžiaus gale šie indai pasiduoda stipriai Rytų įtakai. Orijentalinis stilius atneša begalinę eilę baidyklių ir žvėriukų. Tai daro turtingesnę kompoziciją, bet neatgaivina technikos ir temos. Apie VI šimtmetį vazėse atsiranda raudonas fonas su mitologinėmis scenomis. VI amžiaus keramikoje jau daug įvairių, sudėtingų formų. Didelės legendų pasakos apvelka indus. Florencijos vadinamoji Francois vazė, kurios autorius buvo Klitijas, beveik su 250 figūrų. Kompozicija daugiausia dekoratyvinė. Raudonam fone piešiamos juodos figūros, kurios atrodo, kaip tikro žmogaus šešėliai. Galimas daiktas, kad pirma šios figūros realizacija buvo žmogaus šešėlio fiksacija. Dailininkas pagavo ant mūro asmens siluetą, jis kondensuoją jį ir išdirba iš jo savo pirmą tikrą žmogaus piešinį.
Apie 530 metus juodosios figūros nyksta, užleisdanos vietą raudoniems siluetams, kurie atsiranda dabar juodam fone. Spalvos pasikeičia. Fotografijoje pirmasis tipas būtų negatyvas, o antrasis – jo pozityvus atspindis. Ši naujiena, kuri yra, turbūt, Nikostėneso arba Andocideso išradimas, nustato naują stilių. Visas paveikslas įgyja daug niuansų. Linijos jausmas darosi stipresnis. Aiškus siluetas randa net šešėlių ir šviesos gradacijos lipdymo galią.
Nauja keramika kuria iš pradžių vadinamąjį griežtąjį stilių, vėliau – laisvąjį stilių ir baigia savo evoliuciją klestinčiojo stiliaus žaidimu.
Griežtasis stilius, kurio pirmas dailininkas buvo Epiktetas, iš pradžios yra beveik architektinio pobūdžio. Jis piešia indų dugne tik tai vieną, dvi arba tris sausas figūras. VI amžiaus gale pasirodo Eufroniosas kuris laužo šaltą simetriją ir komponuoja dideles mitologines scenas. Jo paveiksluose jau galima atrasti naują, gyvą mimiką, stiprų judesį ir net keletą rakurso eskizų. Duris tęsia šį nagrinėjimą. Scenos darosi dinamiškos. Čia užsimezga tikra dramaturgija ir didelė epika. Bet garsiausi kūriniai priklauso Brygoso mokyklai, kuri dirba jau medų karų laikais. Didžiosios tapybos įtakoje, spalvų gama įgyja niuansų. Prie juodojo ir raudonojo pridedamas baltasis dažas ir kai kada auksas. Net juodųjų spalvų turtinga gama. Svarbu įsidėmėti, kad siluetas ne visada lieka plokščias. Šešėlių ir šviesos suderinimas, lipdymas nurodo jau gilų reljefo jausmą.
Laisvasis Periklo gadynės stilius išdirba gyvą, improvizuotą kompoziciją. Kūnai darosi elegantiški, linijos švelnesnės, rūbų raukšlės įgyja naują įmantrų ritmą. Gestai ir visas judesys jau nėra scematinis. Rakursų daugėja. Už figūrų pasirodo net peizažo elementų, geometriškas medis, gėlės. Svarbu įsidėmėti, kad žmonės paskirstomi ne visada vienoje linijoje. Daug vazių, pavyzdžiui, Sotadeso, Aisono vazos, rodo įvairiame aukštume sustatytas figūras, tai teikia tikrą perspektyvos efektą. Dailininkas atranda gilumą. Šios masių ir ploto sąvokos išsivysto lekytuose, balto fono vazėse, kurių piešinys darosi ypač švelnus.
Po Peloponeso karo attinių vazių produkcija silpnėjo. Keramika randa virtuozinį stilių, kur sausos dekoracijos turtingumas ir siluetų mechanizacija žudo gyvas formas. Dailininkas gamina didelėmis serijomis, jo menas virsta pramone.
Svarbu kad keramikos menas duoda ir didžiajai tapybai nagrinėti įdomios medžiagos. Jis rodo, kad jos pradžia buvo, kaip ir skulptūroje, geometriška, kad jis pasidavė vėliau dekoratyvinių Rytų tėmų įtakai, kad jo galutinė formacija eina stipriais ritmais; Pagaliau, jis rodo laikotarpį, kada atsiranda perspektyva, rakursas ir net skulptūrinis lipdymas.

Heraklio žygis. 6 a. pr. Kr. Juodafigūrė amfora. Graikija.Stambioji tapyba
Archainis Termoso ir Kalydono metopas, dekoratyvinės molinės kapų stelos rodo, kad tarp didžiosios tapybos ir keramikos nebuvo didesnio skirtumo. Tai buvo tolygus schematinis menas. Spalva čia konstruktyvinės vertės. Ji puošia siluetą, kaip architektūros planą, aiškina jo kompoziciją, pabrėždama jo svarbiausias dalis. Visa tapyba nepažįsta gilumos. Ji graži dekoruota plokštuma.
Galimas dalykas, kad pirmam dideliam žmogaus vaizdui buvo pavartota vazės šešėlio fiksacijos technika. Beto parastas sintetinis profilis galėjo kilti iš Asirijos ar Egipto. Kiekvienu atveju, žmogaus vaizdas gimsta čia ne iš akmens kolonų arba architektoninių formų, bet laisvai. Jis nėra varžomas išorinių formulių, bet jau seniausiais laikais yra nepriklausomas. Jau seniausiais laikais jis išdirbo savo vidaus kanoną.
Žmogaus kūno formacija yra čia greitesnė. Tapytojas randa galutinę savo tvarką, kaip skulptorius dar tebekovoja su architektūros sausa beasmenine mase. Jis nagrinėja gyvus jos judesius, kai reljefas teturi schematinį vaizdą. Galimas dalykas, kad jis duoda skulptūrai pavyzdį ir kad jis jai įkvepia vėlesnę jos laisvę.
Keletas tekstų rodo, kad tapyba žengia priekin stipriais ritmais. Eumarės daro turtingesnę spalvų gamą, atskirdamas vyrų ir moterų dažus. Kimonas nagrinėja gestus. Jis pasuka žmogaus galvą, pabrėžia sąnarius, piešia net gyslas. Paveikslas yra jau tobulos technikos, scenose atsiranda judesys, kompozicijos darosi sudėtingesnės.
Bet ši gadynė yra dar griežto stiliaus laikas. Didžioji tapyba vartoja ekonomiškas sausas formules. Jos dažai simboliški. Vaizdai daromi pagal dekoratyvinius principus.
Paveikslas kinta Polygnoto laikais, kurio įtaka taip pat sudaro laisvą indų stilių. Didelis tapytojas vartoja turtingą palitrą. Figūrų paskirstymas duoda perspektyvos elementus, gestai gyvi. Menas išsižada savo senos tradicijos ir ima ieškoti naujų skulptūrinių pradų.
V amžiaus viduryje tapyba randa naują techniką. Ji stato reljefo problemą. Brygoso mokyklai šešėlių ir šviesos tankumo gradacijos darosi švelnesnės. Tapytojas stengiasi atrasti reljefo iliuziją ir lipdo plastines formas, jis atranda trijų matavimų erdvę.
Pompėjos tapyba skirstoma į keturis pagrindinius stilius. Pirmasis stilius, kuris pasirodo preiš pirmą amžių, pakartoja brangią marmuro inkrustaciją. Antrasis stilius, kuris tęsiasi nuo 70 m.pr. Kristų iki Klaudijaus gadynės, stato ant milžiniškų mūro kolonų ir piliastrų paveikslą. Daug freskų teikia tikros architektūros iliuziją. Trečiajame stiliuje architektūros paveikslas darosi fantastingas. Tapytojas žaidžia architektoninėmis formulėmis, suteikdamas joms beveik ornamentinį savumą. Jis piešia ne tvirtas kolonas. Su ketvirtuoju stiliumi iš naujo atgimsta architektūros imitacija. Pastatas darosi sudėtingesnis; atsiranda įvairių sąstatų kombinacija, turtingų fasadų. Figūrų piešinys perima skulptūros techniką. Bet siluetai gauna keletą savarankiškų bruožų.
Paskutiniuose paminkluose menas jau panaudoja visas savo formules. Jis nieko daugiau nebeišranda ir virsta senų paminklų kopija. Jis daugina garsių vaizdų reprodukciją. Formos darosi sunkesnės; visa kompozicija mechaninė. Veidas praranda savo gyvą mimiką ir rodo sustingusią grimasą.

Literatūra

H.Gombrich. Meno istorija, 1995.
J.Baltrušaitis. Visuotinė meno istorija, 1992.
J.Boardman. Graikų menas, 2000.
www.wikipedia.lt
www.istorija.lt

Leave a Comment