Ankstyvoji krikscionybe

Ankstyvoji krikščionybė

Prie krikščionybės plitimo daug prisidėjo Šv. Paulius, kuris skleidė Jėzaus mokymą ir ragino kitų religijų atstovus prisidėti prie krikščionių.

Krikščionybei plisti padėjo daugelis Jėzaus pasekėjų: apaštalai, misionieriai ir dvasininkai. Krikščionybei išpopuliarėti padėjo ir kitos priežastys:
1.Kristaus mokymas visiems Romos imperijos pažemintiesiems suteikė žmogaus teises ir iškėlė šeimos idealą bei vertę visuomenės akyse.
2.Šventųjų ir kitų krikščionių gyvenimas, kankinių dalia ir ryžtas atversdavo net persekiotojus.
3.Krikščionybė buvo priimtina įvairiems gyventojų sluoksniams ir tautoms.

Šv. Paulius steigė bažnyčias visoje Romos imperijoje, kur krikščionys buuvo persekiojami, nes kėlė grėsmę senajai pagoniškajai religijai, smerkė gladiatorių kovas, atsisakė garbinti imperatorius. Kaip didžiausi persekiotojai garsėjo romėnų imperatoriai Neronas ir Diokletianas.

Persekiojimai baigėsi, kai kovą dėl valdžios laimėjo Konstantinas Didysis. Ankstyvaisiais krikščionybės amžiais, buvo keletas konkuruojančių sektų, kurios save vadino krikščionimis. Bet po imperatoriaus Konstantino I valdymo, krikščionybė ir vietinės valdymo hierarchijos struktūros buvo tarpusavyje susietos. Konstantinas Didysis 313 m. Milano ediktu įteisino krikščionybę ir 325 m. sušaukė Nikėjos Bažnyčios susirinkimą, kuris suformulavo ir susistemino pagrindines tikėjimo tiesas.

Krikščionybei įsigalėti padėjo imperatorius Teeodosijus, 392 m. paskelbęs krikščionybę valstybine religija. Taip pat Teodosijus uždraudė arijonų sektas, ėmė persekioti pagonis.

Krikščionybė viduramžiais

Jau nuo 395 m., kai Romos imperatorius Teodosijus padalijo Romos imperiją į dvi dalis, ėmė ryškėti skirtumai tarp rytų ir vakarų krikščionių. 476 m., kai žlugo Vakarų Romos im

mperija, atsirado prielaidų skilti Krikščionių Bažnyčiai, nes tikinčiųjų valstybiniai ryšiai jau nebevienijo. Buvo ne vienas laikinas Bažnyčios skilimas, tačiau 1054 m. krikščionys galutinai suskilo į vakarų ir rytų atšakas (įvyko Didžioji schizma). Vakarų krikščionis iki reformacijos galima vadinti katalikais.

X – XI a. atsirado poreikis reformoms, nes dvasininkai nesilaikydavo bažnytinių reikalavimų. Tikintieji vis labiau piktindavosi dvasininkų elgesiu. Todėl Kliuni vienuolynas paskelbė Bažnyčios reformos idėją. Kliuni reformas įtvirtino popiežius Grigalius VII. Kliuni reformos vykdytos tik Katalikų Bažnyčioje.

XI – XIII a. katalikai skelbė Kryžiaus žygius į Artimuosius Rytus, o XIII – XV a. jie kovojo su baltų pagonimis. Pirmąjį Kryžiaus žygį 1095 m. paskelbė popiežius Urbonas II. Per visą Kryžiaus žygių į Artimuosius Rytus laikotarpį surengti aštuoni Kryžiaus žygiai.

Viduramžiais tarp katalikų atsirasdavo religinių srovių (erezijų), prieštaraujančių Bažnyčiai. Siekiant sustabdyti erezijas, įsteigta innkvizicija (bažnytinis teismas). Inkvizitoriai persekiojo, surasdavo ir žiauriai tardydavo eretikus.

Reformacija ir kontrreformacija

XVI a. Katalikų Bažnyčia ir didelė dalis Europos patyrė dideles permainas. Nepasitenkinimas Katalikų Bažnyčia (indulgencijomis, simonijomis, didelėmis bažnytinėmis rinkliavomis, dvasininkų savivaliavimu) XVI a. peraugo į reformaciją. Šio judėjimo pradžia laikoma 1517 m., kai Martynas Liuteris ant bažnyčios durų iškabino „95 tezes“. Šiose tezėse jis pateikė savo idėjas, kaip pertvarkyti Bažnyčią. Prasidėjusi Vokietijoje, reformacija greitai paplito kitose Europos valstybėse. Protestantizmas įsigalėjo Anglijoje (anglikonybė), Šveicarijoje (kalvinizmas), Skandinavijos šalyse, Latvijoje, Estijoje, Nyderlanduose ir kitur.

Katalikų Bažnyčia ėm

mėsi priemonių prieš reformaciją. XVI a. vid. – XVII a. pr. vyko kontrreformacija. Propaganda, diskusijomis, prievarta ir inkvizicija Šventasis Sostas siekė susigrąžinti tikinčiuosius. Įsteigtas Jėzuitų ordinas siekė stiprinti katalikybę steigdamas katalikiškas mokyklas ir universitetus. Tridento bažnytiniame susirinkime įdiegti reikalingi pertvarkymai ir sustiprintas Bažnyčios autoritetas.

Krikščionybės simboliai

Krikščionybė, viena seniausių (susikūrusi I a.) ir didžiausių pasaulio religijų turi daugybę simbolių. Štai pagrindiniai:

Kryžius – pagrindinis krikščionybės simbolis. Jis reiškia nukryžiavimą, nuodėmių atleidimą ir Jėzaus Kristaus kančias už žmones.

Žuvis (Ictus, Ichthus) – vienas ankstyviausių Kristaus simbolių. Graikų kalboje žodžio žuvis raidės atitinka žodžių Jėzus Kristus, Dievo sūnus, Išganytojas pirmąsias raides.

Labarum. Ankstyvosios krikščionybės simbolis. Monogramą sudaro dvi graikų abėcėlės raidės, žyminčios graikiško Kristaus vardo pradžią: X ir P.

JHS (Jesus hominibus salvator), IHS (In hoc signum) – tai graikiškai rašomo Jėzaus vardo santrumpa.

INRI. Šios didžiosios raidės paprastai vaizduojamos ant lentelės virš Nukryžiuotojo. Tai yra santrumpa lotyniško užrašo Jezus Nazaremus Rex Judaeorum („Jėzus Nazarietis, žydų karalius“).

Avinėlis (Agnus Dei – Dievo avinėlis). Naujajame Testamente Kristus dažnai vadinamas Avinėliu, o jo sekėjai – avelėmis. Avinėlis – nekalta ir nebyli auka, Eucharistijos simbolis. Tai švelnumo, gerumo ir tyrumo simbolis.

Keturi evangelistai taip pat turi savo simbolius ir atributus: Matas – angelą, Morkus – liūtą, Jonas – erelį, Lukas – jautį.

Krikščionių šventės

Krikščionys, vienos seniausių religijų išpažinėjai, turi daugybę švenčių. Švenčių gausą lėmė šios religijos ar

rchaiškumas ir dramatiška istorija (daug kankinių ir šventųjų bei stebuklų). Krikščionybės nuostatos įpareigoja krikščionis minėti svarbiausias šventes. Kiekvienas sekmadienis taip pat laikomas nedidele švente, poilsio diena, kai reikia aplankyti maldos namus (bažnyčią ar cerkvę) ir dalyvauti mišiose. Dvi didžiosios krikščionių šventės (Velykos ir Sekminės) vyksta visada sekmadieniais. Kitos šventės yra nekilnojamos ir vyksta nustatytomis kalendorinėmis dienomis. Šv. Kalėdos, Šv. Velykos ir Sekminės yra svarbiausi įvykiai krikščionių liturginiuose metuose.
Kalėdos – Kristaus gimimas
Velykos – Kristaus prisikėlimas
Sekminės – Šventosios Dvasios nužengimas
Žolinė – šv. Marijos ėmimo dangun šventė
Vėlinės ir Visų šventųjų diena – matomos ir dangiškosios Bažnyčios vienybės dienos

Krikščionybė Lietuvoje

Krikščionybė į Lietuvą pradėjo skverbtis nuo X a., XIII a. antroje pusėje pasikrikštijo pirmasis Lietuvos valdovas – Mindaugas. Mindaugui priėmus krikštą, jis buvo popiežiaus karūnuotas ir Lietuvoje įkurtos trys vyskupijos bei Lietuvos bažnytinė provincija. 1263 m., žuvus Mindaugui, praktiškai sustojo ir krikščionybės plėtimasis Lietuvoje. Oficialia religija krikščionybė vėl tapo tik 1387 m., Jogailos ir Vytauto valdymo laikais.

XVI a. Lietuvoje pradėjo plisti protestantiški judėjimai, ypač ponų ir bajorų tarpe, amžiaus viduryje beveik visi bajorai išpažino šias religijas, apie pusė LDK bažnyčių tapo protestantiškomis, tačiau skirtingai nei kitose Europos šalyse, protestantizmą jau kitam šimtmetyje išstūmė katalikybė, liko tik pavienės protestantų bendruomenės

Naudota literatūra

www.wikipedia.lt
www.spauda.lt
www.mokslai.com

Leave a Comment