Romantizmo epochos menas

Panevėžio kolegijos Rokiškio filialas

Romantizmo epochos menas

Parengė: VKP I/ kurso studentas

Rokiškis

2003

Turinys

Įvadas..............................3
I. Romantizmas..............................4
II. Ryškiausi romantizmo dailininkai.....................4
III. Architektūra..............................5
IV. Romantizmas Lietuvoje:

1. Romantizmo atėjimo į Lietuvą priežastys ir keliai............6

2. Žymiausi Lietuvos romantizmo dailininkai...............6

3. Tapyba..............................6-7

4. Architektūra..............................7

5. Grafika..............................7

6. Skulptūra..............................7

7. Taikomoji dekoratyvinė dailė.....................7-8

8. Išvados..............................9

9. Literatūros sąrašas...........................10

Įvadas

Šiame darbe nagrinėsiu romantizmo epochos meną. Bandysiu atskleisti romantizmo svarbą ne tik kitose šalyse, bet ir Lietuvoje. Pateiksiu duomenis kada ši meno srovė atsirado ir kaip ji plito, kol galiausiai pasiekė Lietuvą. Taip pat analizuosiu romantizmo epochos svarbą, jos credo, bei kuo ši meno srovė yra ypatinga ar išskirtinė iš kitų laikotarpių meno srovių. Čia pateiksiu ryyškiausius romantizmo dailininkus užsienyje ir Lietuvoje. Nagrinėsiu Lietuvos ir užsienio architektūrą: žymiausius architektus, architektūrai būdingus bruožus. Atskleisiu ryškiausius tapybos, grafikos, skulptūros ir taikomosios dekoratyvinės dailės bruožus.

Romantizmas

1820 – 1860m. vyraujanti Europos dailės kryptis buvo romantizmas. Jo pradmenys pastebimi 18a. pirmosios pusės anglų poezijoje, natūrfilosofijoje, įtvirtinusioje jausmų ir gamtos kultą. Romantizmo kilmė susijusi ir su šio krašto galingųjų gyvenimo būdu(nuosavi dvarai, apsupti didžiulių rezistencinių parkų ar miškingų plotų, anglų pamėgtos medžioklės). Vienas svarbiausių romantizmo postūmių buvo Prancūzijos didžioji revoliucija, įteisinusi laisvo žmogaus demokratijos idealus. Roomantikai išsiskyrė dėmesiu savo krašto istorijai, praeities epochoms, ypač viduramžiams. Romantikų credo – kuo geriau išreikšti savo laiko, savo tautos bruožus ir savo asmenybę. Jiems būdingas subjektyvus gamtos reiškinių išgyvenimas, įsiklausymas į savo jausmus, nuotaikas, regėjimus. Romantikus domino paslaptingi, keisti, iracionalūs, dramatiški, su

u žmogumi ir gamta susiję dalykai. Ši epocha įtvirtino genijaus, menininko atsiskyrėlio, ateities kūrėjo, aiškiaregio viziją.

Romantizmas – pirmoji dailės ir architektūros kryptis, nesuformavusi savitos plastinės kalbos, nepasižyminti stilistiniu bendrumu. Romantizmo idėjinės nuostatos paskatino naujų nacionalinių dailės mokyklų atsiradimą. Europos dailės geografiją praplėtė Rusijos, Čekijos, Lenkijos ir Lietuvos menininkai, pateikią savo originalią šios srovės versiją.

Romantizmo idėjos nuosekliausiai buvo įkūnytos tapybos kūriniuose, ypač portretuose ir peizažuose, mėgtos ir buitinės scenos. Nemažai buvo pasiekta grafikoje. Romantizmo skulptūra, be kelių išimčių, nepasižymėjo nei temų aktualumu, nei įdomiomis, originaliomis formomis. Ši dailės šaka nelabai tiko epochos ir tautos dvasios raiškai, todėl buvo kuriami beveik vien portretai.

Ryškiausi dailininkai

Romantizmo bruožai pastebimi jau 18a.pabaigos italų grafiko Giovanni Battistos Piransi fantastinėse architektūrinėse vizijose, prancūzų tapytojo Huberto Roberto architektūriniuose ir parkų peeizažuose, Anne Louis Girodet-Triosono lyrinėse figūrinėse kompozicijose. Mistikos, fantastikos elementai ypač ryškūs Anglijos grafikų Williamo Blak‘o ir Henri Johno Fuseli kūryboje. Revoliucijų epochos dramatizmą įkūnijo ispanų dailininkas Francisco Jose de Goya („Sukilėlių sušaudymas Madride“,1814, „Karo baisumų“ ciklas, 1810-1815). Išskirtiniu dėmesiu visuomeninei problematikai pasižymėjo Prancūzijos dailė: Jacques‘o Louis Davido „Marato mirtis“ (1793).Neatsitiktinai Prancūzijoje buvo sukurta ir įspūdingiausia laikotarpio skulptūra – Francois Rude‘o „Marselietė“- reljefas ant triumfo arkos Paryžiuje, skirtas Prancūzijos didžiajai revoliucijai. Vokietijoje pirmaisiais romantikais laikomi nazariečiai, norėję atgaivinti praeities cechų darbo tradicijas. Ji

ie grįžo prie religinių temų, skelbė nacionalinio meno idėjas, sujungė romantiškąjį jausmingumą ir klasikinę formą. Vokietijoje pradėtas kurti ir nacionalinis peizažas. Ypač įdomūs Kasparo Davido Friedricho darbai. Jo peizažai(kalnų, kapinių, griuvėsių, jūros pakrančių vaizdai) simboliški, mistiški, melancholiški.

Architektūra

Romantizmo laikotarpio architektūra pakartojo senovės Graikijos ir Romos, itališkojo renesanso, viduramžių, ypač gotikos formas. Pasitaiko sekimo ir egzotiškų kraštų stiliumi. Šiuo laikotarpiu architektai atkreipė dėmesį ir į liaudies architektūrą. Romantinio architektūrinio mąstymo pradžia vėl buvo Anglijoje. Čia 18a. pirmoje pusėje pradėti kurti peizažiniai parkai ir egzotiška architektūra. Didžiausi naujojo stiliaus propaguotojai buvo Williams Kentas ir A. Pope‘as. Žymiausiu Vokietijos architektu romantiku laikomas Karlas Friedrichas Schinkelis, kūręs ir Lenkijoje bei Rusijoje. Domėjimasis praeities architektūros stiliais lėmė naują požiūrį į dailės ir architektūros palikimą – pradėta rūpintis architektūros paminklų apsauga ir konservavimu.

Romantizmas Lietuvoje

Romantizmo atėjimo į Lietuvą priežastys ir keliai

Iš Anglijos, Vokietijos, Prancūzijos romantinis meninis mąstymas greitai plito ir į kitus Europos kraštus. 19a. pradžioje šios pasaulėjautos pradmenys pasireiškė ir periferinių, kiek atsiliekančių šalių – Austrijos Vengrijos monarchijos, Skandinavijos kraštų, buvusios jungtinės Lenkijos ir Lietuvos respublikos meninėje kultūroje. Lietuvos romantikai romantizmo modelių ieškojo idealizuotoje herojiškoje praeityje. Romantizmo idėjų propagavimo centru tapo Vilniaus universitetas. Savo istoriniais veikalais, literatūros, muzikos bei dailės kūriniais šį sudėtingą istorinį laikotarpį pavertė vienu iš įstabiausių Lietuvos kultūros reiškinių – Vilniaus romantizmu. Li

ietuvos romantizmo dailė stilistiškai sunkiai apibrėžiama, nes tas pats menininkas kūrė labai skirtingos stilistikos kūrinius – vieni jų klasicistiniai, kiti akademistiniai, bet atspindi romantizmo pasaulėjautą. Romantizmo laikotarpiui būdingas daugiastilistiškumas arba savito stiliaus nebuvimas. Romantizmo dailė Lietuvoje buvo itin susijusi su rašytine šio sąjūdžio kūryba (istoriniais, grožinės literatūros, gamtotyros, etnografijos reikalais), dažniausiai atspindėjusiais specifinius okupuoto krašto interesus. Taigi romantizmo laikotarpis Lietuvoje datuojamas 1820-1860m. Romantizmo pasaulėjautos bruožai ryškiausiai matyti istorijos, literatūros, tapybos, knygų grafikos ir muzikos srityse. Literatūroje šis meninis mąstymas skleidėsi J.J.Kraševskio, A.Mickevičiaus, D.Poškos ir kitų kūryboje; istorijos srityje – S.Daukanto ir kitų veikaluose, į muzikos pasaulį romantizmas atnešė tautinę melodiją, viešuosius koncertus, nacionalinės tematikos muzikines dramas. Romantizmo dailės sklaidai didelę įtaką turėjo minėta grožinė ir istorinė literatūra, paskatinusi nacionalinio peizažo, neretai fiksavusio dar tebestovinčius, bet nykstančius arba jau sunaikintus istorinius architektūros paminklus. Romantizmo metu susiklostė atitinkama dailės šakų ir žanrų hierarchija: portretas, peizažas, buitinis paveikslas, istorinės drobės, knygų iliustracijos, teatro dekoracijos.

Žymiausi Lietuvos romantizmo dailininkai

Visi dailininkai, daugiau ar mažiau išreiškę romantizmui meninės kūrybos sampratą, susiję su Vilniaus universitetu, buvo jo dailės ir architektūros dėstytojai, auklėtiniai ar pastarųjų mokiniai. Visi jie priklauso Vilniaus meno mokyklai – tai tapytojai ir grafikai Jonas Rustemas, Kanutas Ruseckas, N.Ylakavičius, V,Vankavičius, M.Kulieša ir kt.

Tapyba

Vienas svarbiausių ir gausiausių šio laikotarpio žanrų – portretas, da

ažnai kurtas pagal užsakovo pageidavimus, kartais – intymus ar net ironiškas.

Žymiausiu Vilniaus meno mokyklos tapytoju laikomas Kanutas Ruseckas, ilgą laiką praleidęs Romoje kaip Vilniaus universiteto stipendininkas. Vienas ryškiausių Lietuvos romantizmo dailininkų buvo V.Vankavičius. Jis taip pat studijavo dailės universitete. Jam buvo suteiktas akademiko vardas. Dailininko kūryboje itin reikšmingas Adomo Mickevičiaus ant Ajudako uolos (1827-1827) portretas.

Greta portreto, vyravusio Lietuvoje nuo pat 17a. tapyta daug peizažų. Peizažui buvo skiriama ypatinga reikšmė. Topografiniai, griežti peizažai individualėjo.

Architektūra

Romantizmo požymiai Lietuvos architektų kūryboje pradėjo ryškėti 19a. antrame ir trečiame dešimtmetyje. Romantizmo architektūra irgi neturėjo atskiro stiliaus. Romantizmo bruožai pirmiausia pasireiškė pastatuose, kuriuose stengtasi atsisakyti klasicizmo principų. Šiems pastatams būdingas simetriškas planas, laipsniuota konfigūracija, įvairius stilius primenančios langų formos, balkonai, bokštai ir tt. Romantizmas neįsivaizduojamas be dvarų sodybas supusių parkų su vandens telkiniais. Pastatuose vėl paplito voliutos, karpyti frontai, dvibokščiai bažnyčių fasadai. Romantizmo laikotarpiu plito ir „šveicariško stiliaus“ pastatai su mūrinėmis ir iš medžio drožinėtomis dekoratyvinėmis detalėmis bei gotikiniais Tiudorų stiliaus elementais (arkos , langų angos ir kt.), pvz., Lentvario rūmai.
Išskirtinis romantizmo laikotarpio architektūros reiškinys – akmens mūro statiniai. Statyta iš skirtingo dydžio, įvairių faktūrų ir spalvų natūralių ar skeltų akmenų, akmens skaldos bei kalkių skiedinio. Kartais šios medžiagos derintos ir su plytomis, iš kurių buvo mūrijamos ir konstrukcinės, ir dekoratyvinės pastatų dalys (kampai, angų apvadai).

Grafika

Romantizmo laikotarpio Lietuvos grafikos žanrus lėmė to meto visuomenės poreikiai, techninės galimybės. Technika nuolat keitėsi: iš pradžių daugiausia raižė vario raižinių, vėliau išpopuliarėjo litografija, o dar vėliau – medžio raižymas.

Skulptūra

19a. viduryje Lietuvoje įsigalėjusi romantinė pasaulėjauta atsispindėjo ir skulptūroje, nors šiai meno šakai plėtotis nebuvo palankių sąlygų. Populiariausias skulptūros žanras buvo portretas. Dažniausiai juos kūrė iš terakotos, gipso, rečiau liejo iš bronzos. Gan populiari liko antkapių ir paminklų gamyba. Romantizmo laikotarpio altorinė skulptūra dažniausiai nepasižymėjo įdomesniais meniniais sprendimais.

Taikomoji dekoratyvinė dailė

Romantikai skelbė kūrybinę laisvę. Lietuvoje baldai buvo gaminami stalių cechuose, amatininkų dirbtuvėse. Išplito įvairūs stalai: valgomieji, rašomieji, kortų, rankdarbių. Kėdės buvo lenktomis kojomis, sofos-su aukštomis atkaltėmis. Baldai daryti daugiausiai iš vietinės šviesios medienos, poliruoti, faneruoti. Minkštosios dalys trauktos vienspalviais arba dryžuotais apmušalais. Langus ir duris puošė drapiruotomis užuolaidomis.
19a. – rankdarbių, ypač siuvinėjimo ir nėrimo, atgimimo laikotarpis. Itin naudingas buvo dekoratyvinių dirbinių ir paveikslėlių siuvinėjimas kryželiu. Taip pat išplito aukso ir sidabro siūlų juostelės (galionai), kuriais buvo apsiuvami pasaulietiniai ir bažnytiniai drabužiai.

Išvados:

1. Romantizmas – meno kryptis, nepasižymėjusi stilistiškumu

2. Daug ryškių dailininkų, sužibėjusių šiame laikotarpyje

3. Architektūra seka ankstesnių meno šakų formas

4. Ilgas romantizmo kelias į Lietuvą

5. Tapyba vaidina nemažą vaidmenį

6. Skulptūra ir grafika neišsiskiria iš kitų laikotarpių meno srovių

7. Romantikai – kūrybinės laisvės puoselėtojai

Naudota literatūra:

1. Vaughan W. Romantizmas ir menas 2000
2. Lietuvos dailės istorija. Vilniaus dailės akademijos leidykla 2002

Leave a Comment