ROMANTIZMAS : UNIVERSALIZMAS IR TAUTIŠKUMAS.TAUTINIS ATGIMIMAS. ISTORIJA
ROMANTIZMAS: Kas gi yra toji romantizmo dvasia? Romantizmas kaip reiškinys laikomas atsakomąja reakcija i Švietimo epochos proto kultą. Romantikai atsigręžia i jausmus, intuiciją, vaizduotę. Menininko vaizduote iskeliama i religijos lygmeni.XIX-ą amžių galima vadinti istorijos mokslo amžiumi. Išties, būtent tuo metu istoriografija ir istorikai įgijo iki tol niekuomet neturėtą tokios reikšmės visuomeninį ir profesinį statusą. Tai visu pirma buvo susiję su romantizmo sąjūdžiu, kuris įkūnijo naujo domėjimosi praeitimi bangą. Pagrindiniai romantizmo bruožai: 1) išplečiami istorijos horizontai, nes švietėjai atrinkinėdavo jiems priimtinus laikotarpius, o romantikai atsisuko į jų paniekintus viduramžius; 2) sukritikuota žmogaus prigimties, kaip nekintamos ir vieningos, koncepcija. Pradininkai: Herderis ir Ruso. Skirtingai nuo švietėjų, romantikai su simpatija žvelgia į primityvias epochas ar visuomenes, nes mano, kad civilizacija sugadina žmogaus prigimtį.. Dvi esminės tendencijos: 1) simpatija praeičiai ir 2) modifikuota progreso idėja (praeities epochos suvokiamos kaip šios pažangos stadijos, taigi be vertinamojo aspekto). Romantizmo pavadinimas galėjęs kilti iš romano, kuris šios srovės labiausiai buvo mėgstamas arba iš romaniškų tautų, kuriose daugiausia klestėjo viduramžių kultūra. Lietuvoje (ir išeivijoje) buvo sukurta nemažai literatūros, kurią drąsiai galime pavadinti romantine. Jai būdingas bendras sąvokų (tėvynė, tauta, dvasia, žemė, duona) vartojimas ir apeliavimas į bendras patirtis bei siekinius. Tame romantizme galima įžvelgti srovę, kurią knieti pavadinti idiliškąja. Jai būdingas tas pats bendrų sąvokų pomėgis, primygtinis bekonfliktiškumas ir konformistiški idealai. Buvo šlovinamos vitališkosios tautos galios, kantrumas bei lyrizmas, nuosekliai vengiant kalbėti apie jos laisvės siekius, orumą, aukštesnes dvasines aspiracijas, nes tuomet išryškėtų apgailėtina tų dalykų padėtis. Nesiimu spręsti, kiek tokį mentalitetą formavusi prisitaikymo psichologija buvo sąmoninga, kiek ne. Tačiau šios srovės poezija rado labai daug gerbėjų, kuriems, matyt, pakakdavo garsiai bei narsiai ištarto žodžio „Lietuva“, ir jie galėdavo vėl palaimingai nuskęsti savo dvasinio konformizmo liūne. Dabar tokia poezija kartais laikoma tautinės sąmonės saugotoja ir žadintoja. Iš tiesų ji tokią funkciją atliko. Bet apsižvalgykime: kiek daug aplinkui pažadintų šiuo savotišku būdu!
Toks romantizmas mūsų literatūroje (kaip kadaise visoje Europoje) pakeitė prievartinį, siaurą pirmųjų dviejų sovietmečio dešimtmečių pseudoklasicizmą, kuriam buvo būdingi griežti formos reikalavimai ir dogmatiška prosovietinė mitologija. Griausmingai skelbiamas turinio ir formos vienybės principas neturėjo jokio turinio, jokios tiesos, jokio supratimo apie literatūrą, nes jo ir nenorėta formuluoti. Išeivijoje būta ir tikrų klasicistų, kaip Henrikas Radauskas, kiti poetai taip pat yra parašę panašaus stiliaus kūrinių, tačiau ši srovė lietuvių kultūroje visada stokojo jai būdingo reliatyvaus ir atitraukto požiūrio į turinį. Radauskas „nestatė namų ir nevedė tautos“ vis dėlto gana skaudžiai, ontologiškai. Renesansas žavėjosi Antikos vertybėmis kaip antlaikėmis ir tobulomis, o Romantizmas – viduramžiais, todėl, kad juos laikė savo praeitimi. Romantikai idealizuoja praeiti, ypac Viduramzius, iki tol vadintus “tamsiaisiais amziais”. Romantiku kuryboje atgyja “riterystes idejos, ginklo broliskumas, tarnavimas moteriai, ideali meile, keliones, nuotykiai – visa, kuo pasizymi Viduramziu riteriu romanas” Pradedama kreipti demesi ir i savo tautos praeiti. Romantizmo epochoje tautos ima kovoti del laisves, mazosios tautos sukuria nacionalines kulturas, istaku ieskodamos tautosakoje, mitologijoje, pagoniskoje religijoje. Populiaru tampa rinkti tautosaka, ji imama tyrineti moksliskai – 1835 m. gimsta mitologija kaip mokslas . Imama dometis pirmykstemis visuomenemis, kurios anksciau laikytos “tamsiomis ir barbariskomis”, bei egzotiskais krastais, ypac Rytais, Indija. Zavimasi indu filosofija bei religija. Romantikai prisimena fantastika ir pasakas, ju kuriniuose atgyja mitines ir pasaku butybes. Tai kyla is romantikams budingo nepasitenkinimo tikrove ir dabartimi, jie ilgisi isivaizduojamos salies – ar ji butu is realios praeities, ar legendine, ar sukurta asmenines fantazijos. Vienas iš pagrindinių romantizmo teoretikų buvo Herderis, parašęs veikalą “Idėjos apie visuotinės istorijos filosofiją” (1784-1791). Jis žmogų laikė tarpininku tarp gamtos ir dvasios pasaulių. Europocentristas, nes Europa jam reiškė istorijos sąmonės tėvynę. Dėl to jos padėtis privilegijuota (evoliucionistas). Jam žmogaus prigimtis ne vieninga, bet įvairialypė. Žmogaus tipą lemia jo rasė – tai yra paveldėtos psichologinės savybės. Taigi, pavienio individo prigimtis kinta, bet rasės psichologinės savybės – ne. Jo teorija problematiška. Pagrindinis dalykas – skirtumai tarp socialinių ir politinių įvairių rasių institucijų remiasi ne rasės istorine patirtimi, o jos vidinėmis psichologinėmis ypatybėmis. Iš čia tiesus kelias rasizmo link. Vienas iš romantizmo šaltinių buvo atsigręžimas į liaudies kultūrą. Atrandama prancūzų herojinė poema, trubadūrų poezija, skandinavų sagos, ispanų romancero, Nybelungų giesmė… Nepaprastai suklesti istorinis romanas ir drama (Valterio Skoto ir Viktoro Hugo romanai išverčiami į daugelį kalbų). 1831 m. Šatobrianas konstatuoja: “viskas šiandien įgyja istorijos pavidalą: polemika, teatras, romanas, poezija”.“Tautų pavasaris” išryškina istoriografijos, kaip nacionalinės savimonės pagrindimo poreikį. Tai ypač buvo svarbu tautoms, kurios, išlikdamos anachronistinių monarchijų sudėtyje, siekė pagrįsti savo nacionalinį identitetą bei pretenzijas į valstybingumą (italų, čekų, vengrų,, lenkų, serbų kultūrinio gyvenimo (literatūros ir muzikos meno) suklestėjimas). Dėmesys provincijų ir specifinių kultūrinių ar tautinių regionų istorijai. Tai inspiravo tam tikrą visuomeninę veiklą – kūrėsi praeities mylėtojų ir kraštotyrininkų draugijos. Kaip Renesansas atranda Antiką, taip romantizmas – viduramžius. Vokiečių poeto Lesingo mintis: “Viduramžiai – tai naktis, tebunie. Bet naktis pilna žvaigždžių.” Graikai ir romėnai nebetenka monopolinio intereso. Dar labiau plečiasi istorinės tematikos laukas. Romantikai atranda viduramžius, deja kaip galutinai prarastus, iš čia egzotizmo, tapybiškumo, pusiau mitinio folklorizmo ilgesys. Juos stebina didžiuliai papročių ir tikėjimų kontrastai. Savo paties kilmės, šaknų paieškos. Taip formuojamas nacionalinis identitetas.Romantizme mokslas tarsi susilieja su svajonėmis, vaizduote, vizijomis. Šalia kritinio metodo lygia greta stovi poezija, intuicija, įsijautimas. Istorikas – romantikas siekia su praeities žmonėmis užmegsti intuityvų kontaktą smpatijos, įsijautimo, emocijos pagalba, ir tai suprantama, nes tie žmonės laikomi protėviais, turinčiais tiesioginius giminystės (kraujo) ryšius. Romantikų filosofija. – Romantizmo atstovai daugiau kaip bet kurios kitos srovės mėgo filosofuoti. Jų filosofija ypač iškelia ir pagilina savyje jausmą, intuiciją ir fantaziją. Tikruoju gyvenimu ir tikruoju pasauliu laiko dvasinį, idealų pasaulį – amžiną, begalinį, neribotą, su dievybe, kurį dažniausiai vadina absoliutu.Todėl romantikai mėgsta ir vaizduoja tuos žmones, tą gamtą, tą gyvenimą, tą meną, kur atsispindi daugiausia amžinybės, ilgesio.Žmogus. – Romantikas yra fantazijos ir jausmų žmogus, bet jo jausmai ne tokie, kaip sentimentalistų. Romantikai savo jausmus nuolatos analizuoja. Jų tarpe buvo daug puikių psichologų.Visokius jausmus romantikas gali sujungti savo sieloje. Jis tariasi greičiau tapsiąs visapusiškas žmogus, jei kreipsis pirma į vieną kraštutinumą, paskui į kitą. Šitoks blaškymasis tarp įvairių jausmų ir įvairių gyvenimo sričių vadinamas proteizmu. Jis ypač skiria romantiką nuo klasiko.Dažniausiai romantiko širdį pripildo ilgesys; jis nesijaučia patenkintas dabartimi. Tada jis gali pradėti kalbėti vizijomis. Bet didžių norų akivaizdoje ir negalėjimo jų patenkinti sukyla jam nusivylimas, melancholija arba ironija savimi ir gyvenimu.Romantikas pats sau jaučiasi didžiausias autoritetas, dėl to jis niekina visus dėsnius ir įstatymus, kurie eina ne iš jo paties širdies. Visa, kas ne jo, jis atmeta, minią niekina, net ir žūdamas. Jis individualistas.Gamta. – Žvelgdami į gamtą, kaip į amžinybės simbolį, romantiškai žavisi visai kitais jos savitumais negu vokiečių klasikai, natūralistai. Jie įsigilina į paslaptingą gamtą. Romantikų įtakoje labiau imta domėtis gamta, išaugo gamtos filosofija.Romantiški Rytai. – Dabartinis gyvenimas romantiko nevilioja. Jis veržiasi į erdvės ir laiko tolius – į Tolimuosius Rytus ir viduramžius.Rytuose dar glūdi pasaka ir tikrovė drauge. Poetai keliauja į Rytus. Poezijai ima Rytų gyvenimo motyvus. Mokslas tyrinėja Rytų pasakas, indų kalbą, sukuria lyginamąją kalbotyrą.Viduramžiai. – Romantizmo kūryba motyvų atžvilgiu yra viduramžių renesansas, kaip klasika yra graikų renesansas. Joje kalbama apie riterystės idėją, ginklo brolius, tarnavimą moteriai, nuotykius, idealią meilę, keliones. Čia ir Dievo meilė, atsiskyrėlis tylioje celėje, besimeldžiąs vienuolis.Romantikus žavėjo viduramžių menas, religinė tapyba, liaudies kūryba, kuriai „audringieji genijai” buvo „pralaužę ledus”. Ypač pasaka darosi brangi, nes ji sujungia realų su fantazijos pasauliu. Dėl to romantikų kūryboje dažnai pinasi dvasios ir demonai.Su liaudies kūryba romantikai pamilo ir tai, kas sava, tautiška. Kyla tautybės (iki šiol tik valstybės!) sąmonė. Pradeda busti tautos ir kovoti dėl laisvės. Laisvė darosi ne tik individo, bet ir tautos brangenybe.Romantinės literatūros forma. – Per poeziją romantikai artėja į begalybę. Per poeziją nori padaryti gyvenimą ir visuomenę poetišką, o pačią poeziją priartinti prie gyvenimo.Kaip gyvenime yra viskas susipynę kartu, liūdesys ir džiaugsmas, taip ir poezija turi sujungti visas poezijos rūšis. Dėl to romantikai nepaiso žanrų. Mėgsta romano formą, kuriame visi žanrai susijungia.Begalybės negalima matyti, bet tik nujausti pro matomas formas. Dėl to romantikai mažiausiai mėgsta tą meną, kuris materialus ir aiškiais kontūrais prabyla (plastika). Daugiau imponuoja tapyba, bet daugiausia – muzika ir poezija. XIX a. skiriamas didelis dėmesys teorinėms istorijos problemoms, tačiau jokiu būdu negalima kalbėti apie vieningą filosofinę viziją.TAUTINIS ATGIMIMAS
Įvykus antrajam, 1863 metų, sukilimui, okupantai pradėjo naudoti ypač brutalias priemones tautiškumui slopinti, lietuvių tautai rusinti. Uždraudžiamas knygų spausdinimas ir platinimas lotynišku raidynu. Valdiniuose lietuviškuose leidiniuose įvedamas rusiškas raidynas. Uždraudžiamos ir lietuviškos mokyklos. Taip buvo siekiama suduoti lemiamą smūgį ir lenkiškumui Lietuvoje. Tuo metu didžioji dalis bajorijos ir dvasininkijos, kaip labiau apsišvietusieji, buvo linkusi lietuvių tautą lenkinti: vartojo lenkų kalbą šeimose ir visuomeniniame gyvenime, bažnyčiose pamaldos buvolaikomos tik lenkiškai. Caro administracija lietuvių tautą vadino gentimi, nesunkiai pasiduodančia lenkinimui, taigi atrodė, kad ji pasiduos ir rusinimui. Sprendėsi tautos likimas – ar bus Lietuva, ar “Severo-zapadnyj kraj” (Šiaurės-Vakarų kraštas).Lietuvių pasipriešinimas spaudos draudimui jau buvo dėsningas ir neišvengiamas, brendo lietuvių tautinis atgimimas. Lietuviškos spaudos poreikis Didžiojoje Lietuvoje nulėmė jos spausdinimą Mažojoje Lietuvoje, taip pat slaptą gabenimą bei platinimą.
Ypač reikšmingas vaidmuo kovojant prieš rusifikavimą ir organizuojant ryžtingą pasipriešinimą spaudos draudimui, gimtosios kalbos vartojimo varžymui mokyklose ir bažnyčiose tenka Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui. Jis parengė ir išleido septynias politines brošiūras, kurios tuo metu buvo vienintelis šaltinis, informuojantis apie susidariusią sunkią padėtį. M. Valančius įkūrė pirmąją nelegalios spaudos leidybos ir platinimo organizaciją, veikusią 1867-1871 m. Iš 17 kaltinamų ir areštuotų organizacijos narių dešimt buvo jaunieji kunigai, septyni valstiečiai ir amatininkai.Caro administracija įtarė, kad M. Valančius yra brošiūrų autorius ir pasipriešinimo organizatorius. Tik didžiulis vyskupo autoritetas, jo asmeninės ir diplomatinės savybės, tiesioginių įkalčių stoka padėjo išvengti arešto. Organizacijos narių suėmimas ir ištrėmimas nesustabdė lietuviškos spaudos leidybos, platinimo, slaptų mokyklų organizavimo. Po keleto metų Užnemunėje kun. M. Sederevičius subūrė naują spaudos leidimo ir platinimo organizaciją. Šiek tiek vėliau susikūrė didelė Garšvių knygnešių draugija ir kt.“Aušros” pasirodymas 1883 m. suaktyvino pasipriešmimą spaudos draudimui ir rusifikacijai. Pagausėjo pasaulietinės ir konfesinės inteligentijos, ryžtingai atsisakiusios lenkiškumo ir įsitraukusios į spaudos platinimo organizavimą bei knygnešystę (V. Kudirka, V. Putvinskis, G. Petkevičaitė ir kt.). Draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo sąjūdį rėmė visi lietuvių tautos sluoksniai. Nepaisant caro administracijos represijų, gausėjo knygnešių, spaudos platintojų, slaptųjų mokyklų ir mokytojų – daraktorių. Spaudos platinimas sustabdė ne tik tautos rusinimą, bet ir lenkinimą. Slaptosiose lietuviškose mokyklose buvo mokoma tik lietuviškai. Žmonėms reikalaujant, vis labiau pradėta vartoti lietuvių kalbą bažnyčiose. Daugėjo jaunų lietuvių kunigų, kurie bažnyčiose įvedė lietuvišką kalbą. Deja, Rytų Lietuvoje tai buvo tik retos išimtys (S. Gimžauskas, K. Jagminas, A. ir J. Burbos ir kt. ). Lietuviškos kalbos įvedimo bažnyčiose nepalaikė bažnytinė šio krašto hierarchija, išskyrus vyskupą A. P. Audzevičių (Audzijonį). Skaudūs sulenkinimo padariniai išliko ir praėjus daugeliui metų. Vilniaus krašto okupacija 1920-1939 m. sudarė ypač palankias sąlygas tolesniam lenkinimui.1994 metais išleistoje knygoje “Knygnešių laikai, 1864-1904” dr. V. Merkys, remdamasis šiuo metu jau prieinamais gausiais archyviniais šaltiniais ir kitų knygnešystę nagrinėjančių istorikų medžiaga, ją išanalizavęs ir apibendrinęs, nušvietė lietuvių spaudos draudimo istoriją (priežastis, sumanytojus, įgyvendinimo priemones).Knygoje aprašytas lietuvių tautos pasipriešinimas, ypač knygnešių veikla, spaudos rėmėjų draugijos ir slaptosios mokyklos. Antroje tais pačiais metais išleistoje informacinėje knygoje “Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias, 1864-1904” dr. V. Merkys pateikė duomenis apie 2854 žmones, įkliuvusius su draudžiamąja spauda (knygnešius ir skaitytojus), kuriems caro administracija taikė vienokias ar kitokias sankcijas, buvo užvedusi bylas. Kaip ir kovose už laisvę, taip ir kovoje už lietuvišką knygą buvo žuvusiųjų, sužeistų, suluošintų, kankintų, įkalintų, tremtų net į tolimąją Jakutiją, susirgusių psichinėmis ligomis. Bet ne visi knygnešiai ir spaudos laikytojai įkliuvo. Manytume, kad neįkliuvusiųjų buvo gal net daugiau. Tai liudija daugybė pavardžių atsiminimuose, kuriuos surašė knygnešiai, jų artimieji ir juos pažinojusieji. Kai kurių knygnešių buvo žinomi tik vardai arba slapyvardžiai. Daug pavardžių taip ir nuėjo į nebūtį, nes spauda buvo platinama nepaprasto persekiojimo sąlygomis. Buvo baudžiama ne tik už pasaulietinio turinio knygelę ar maldaknygę, bet ir už religinį paveikslėlį su lietuvišku užrašu. Buvusios Viduramžių Lietuvos teritorijoje susikūrė trys nepriklausomos valstybės – Lietuva, Baltarusija ir Ukraina. Iširo ir ilgaamžė Lenkijos–Lietuvos unija. Visas šias keturias tautas, sukūrusias savo valstybes, sieja Viduramžių Lietuvos palikimas, be kurio jos nebūtų tuo, kuo yra šiandien. Lietuva, tiesioginė Viduramžių Lietuvos paveldėtoja, šiandien apima tik nedidelę senosios Lietuvos valstybės dalį. Tačiau tai – lietuvių etninės žemės, kuriose prasidėjo Lietuvos istorija ir kurios sudarė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės branduolį. Tikroji Lietuva (Lithuania Propria) visada buvo skiriama nuo Lietuvai priklausiusių Rusios žemių, lietuviai nuo rusinų skyrėsi savo kalba ir tikėjimu (iš pradžių – pagonišku, nuo 1387 m. – katalikišku). Viduramžių Lietuva nepaliko blogų prisiminimų. Visos keturios tautos ją mini su pagarba ir didžiuojasi savo indėliu į jos istoriją. XVIII a. pabaigoje —XIX a. sulenkėję Lietuvos bajorai beveik nebevartojo gimtosios kalbos, kai kurie ir visai jos nebemokėjo. Gelbėti lietuvių kalbą ir žadinti tautą suskato išsilavinę vidurinio luomo žemaičiai bajorai. Savo kūryba ir veikla jie sukėlė lituanistinį sąjūdį.Sąjūdžio dalyviai — iškiliausi to meto lietuvių inteligentai, mokslininkai, rašytojai. Tautinį patriotizmą ir lietuvybę žadinančių grožinės literatūros kūrinių parašė rašytojas Simonas Stanevičius, lietuvių kalbą mokslo srityje vartojo ir lietuvišką botanikos terminiją kūrė žymus botanikas Jurgis Pabrėža, lietuvių kalbos grožį ir turtingumą atskleidė poetas Antanas Baranauskas ir kt. Didžiulį tautos gelbėjimo darbą nuveikė vyskupas Motiejus Valančius.Prie lietuvių kalbos aukštinimo ypač prisidėjo pirmosios lietuviškos Lietuvos istorijos autorius — švietėjas ir lietuvių tautinio atgimimo pirmtakas Simonas Daukantas (1793—1864). Dirbdamas Karaliaučiuje, Rygoje ir Peterburge, jis rinko Lietuvos istorijos medžiagą, tyrinėjo įvairius dokumentus. Daukantas parašė keturis Lietuvos istorijos veikalus: „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių” (parašyti 1822, išleisti 1929), „Istorija Žemaitiška” (parašyta apie 1838, išleista 1893—1897 m. dviem tomais ir pavadinta „Lietuvos istorija”), „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių” (išleistas 1845) ir „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje” (parašytas 1850, dalis išleista 1893, perdirbinys išleistas 1899). Šiuose veikaluose Daukantas nusakė svarbiausius Lietuvos istorijos įvykius, kritikavo Lietuvos bajoriją už sulenkėjimą. Veikalai parašyti pakiliu romantiniu stiliumi, artimi grožinei literatūrai.Daukantui labai rūpėjo lietuvių kalba. 1837 m. išleido lietuvišką lotynų kalbos gramatiką „Prasma lotynų kalbos”. Liko nebaigtas 3 tomų lenkų — lietuvių kalbų žodynas, pradėtas lietuvių — lotynų kalbų žodynas. Įsigalėjusias svetimybes jis keitė lietuviškais žodžiais, sukūrė daug naujadarų: karyba, karvedys, laikrodis, prekyba, vaistininkas, vietovė ir kt. Daukantas savo kūryba stengėsi parodyti, kad lietuvių kalba galima rašyti įvairių sričių veikalus. Jis rašė: „Kalba yra visų didžiausia žmogaus privilija, kurios nė koksai kraugerys negali jam išplėšti, negut vien kartu tiktai su jo gyvyba”.Liaudies švietimu ir lietuvių kalbos reikalais labai rūpinosi mokytojas Laurynas Ivinskis (1810—1881). 1846 — 1863 m. jis parengė ir išleido 17 lietuviškų kalendorių „Kalendorius, arba Metų skaitlius ūkiškas”, kurie vadinti tiesiog kalendoriais arba metskaitliais. Ivinskio kalendoriuose paskelbta nemaža tautosakos, grožinės literatūros kūrinių: Baranausko „Anykščių šilelis”, Silvestro Valiūno „Birutė”, paties Ivinskio kūrinių ir vertimų. Kalendoriai buvo labai populiarūs, išeidavo iki 8000 egz. tiražu. Ivinskis planavo leisti ir lietuvišką laikraštį, bet caro valdžia nedavė leidimo. 1854 m. Ivinskio rūpesčiu Varniuose buvo įsteigta pirmoji skaitykla Lietuvoje.Greta žymiausiųjų lietuvių švietėjų ir tautos žadintojų minėtinas lietuvių kilmės pasaulinio garso lenkų poetas Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz, 1798—1855). Beveik visa lenkų kalba parašyta Mickevičiaus kūryba yra lietuviškos tematikos. Poemose ir dramose („Gražina”, „Konradas Valenrodas”, „Ponas Tadas”, „Vėlinės” ir kt.) Mickevičius aprašė svarbius Lietuvos istorijos įvykius. Jo kūryba darė didžiulį poveikį to meto lenkiškai kalbėjusiai visuomenei, žadino lietuvių savimonę ir savigarbą.Po 1863 m. sukilimo Rusijos caro valdžia stengėsi Lietuvą paversti rusišku kraštu ir atitolinti nuo lenkų įtakos. Vidurinėse mokyklose ir gimnazijose buvo įsakyta visus dalykus dėstyti rusiškai, mokiniams uždrausta kalbėtis lietuviškai.1865 m. Rusijos caro valdžia uždraudė spausdinti ir platinti lietuviškas knygas lotyniškomis raidėmis, šis draudimas vadinamas lietuviškos spaudos draudimu.Lietuvoje buvo leidžiamos ir prievarta platinamos rusiškais rašmenimis, vadinamąja kirilica, išspausdintos knygos. Tačiau vyskupo Motiejaus Valančiaus paraginti lietuviai neėmė jų net į rankas, draudė skaityti vaikams. Daugiausia Valančiaus rūpesčiu Lietuvoje plito ir buvo labai populiarios slaptosios lietuviškos mokyklos, vadintos vargo mokyklomis. Valančius pirmasis organizavo lietuviškų knygų spausdinimą Prūsijoje ir slaptą jų gabenimą į Lietuvą.Beveik 40 metų trukęs ir nedavęs valdžiai lauktų rezultatų lietuviškos spaudos draudimas 1904 m. buvo panaikintas. Atsitiko priešingai, nei buvo tikėtasi. Spaudos draudimo metais subrendo lietuvių tautinis atgimimas, pasirodė per 3000 įvairių knygų, į Lietuvą jų buvo atgabenta ir išplatinta apie 5 mln., atsirado lietuviška periodinė spauda, jos leista apie 120 pavadinimų.Pirmasis lietuviškas laikraštis „Aušra” pasirodė lietuviškos spaudos draudimo metais, buvo leidžiamas Mažojoje Lietuvoje 1883—1886 m. ir slapta gabenamas į Lietuvą. Jo sumanytojai ir leidėjai — žymūs to meto visuomenės veikėjai, kovotojai už lietuvių tautinį atgimimą: lietuvių tautos patriarchas Jonas Basanavičius, Jonas Šliūpas, Jurgis Mikšas, Martynas Jankus, Martynas Šernius, Andrius Vištelis-Višteliauskas, Jurgis Zauerveinas ir kt. „Aušra” buvo spausdinama 1000 egz. tiražu, iš viso išėjo 40 numerių, sujungtų į 29 sąsiuvinius.„Aušros” tikslas buvo kelti lietuvių tautinį sąmoningumą, suburti inteligentus tautos atgimimui, užkirsti kelią lietuvių lenkinimui bei rusinimui. Kalbą aušrininkai laikė svarbiausia priemone tautai išgelbėti. Jie skelbė: išliks kalba, išliks ir tauta. Aušrininkai siekė, kad būtų sukurta tautinė mokykla ir joje būtų mokoma lietuvių kalba, kad lietuviškai vyktų pamaldos bažnyčiose, lietuviškai būtų kalbama valdžios įstaigose. „Aušroje” buvo gėrimasi lietuvių kalba, su pasididžiavimu iškeliamas jos archajiškumas bei grožis, pasakojama skaitytojams apie lietuvių kalbos tyrimus užsienyje. Laikraštis daug prisidėjo prie bendrinės lietuvių kalbos kūrimo, jame paskelbta nemaža straipsnių apie kalbą, kalbotyros leidinių recenzijų, nuomonių dėl atskirų žodžių kilmės bei vartojimo. Aušrininkai ypač rūpinosi kalbos grynumu — plačiai vartotas svetimybes stengėsi keisti lietuviškais žodžiais, pavyzdžiui: vierą keitė tikyba, žegnonę — palaiminimu, februarį — vasariu, septemberį — rugsėju. Kūrė naujadarus ir sudarinėjo lietuviškus terminus. Vietoj anksčiau vartotų žodžių lietuvininkas ir giminė įtvirtino žodžius lietuvis ir tauta.Tautiškumu išsiskyrė kitas lietuviškas laikraštis „Varpas”, labai reikšmingas Lietuvos tautiniam atgimimui. „Varpo” (1889—1905) steigėjai — Varšuvos studentų draugija „Lietuva” (Jonas Gaidamavičius, Juozas Adomaitis ir kt.). Veikliausias jo ideologas ir autorius — visuomenės veikėjas ir rašytojas Vincas Kudirka (1858—1899). „Varpe” rašė beveik visi žymieji ano meto lietuvių inteligentai: Jonas Kriaučiūnas, Juozas Bagdonas, Kazys Grinius, Povilas Višinskis, Jonas Biliūnas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Žemaitė, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Jonas Jablonskis ir kt. „Aušros” pažadintą lietuvių tautą „Varpas” toliau skatino siekti tautinio atgimimo ir ugdė jos tautinę savimonę. Gimtąją lietuvių kalbą laikė svarbiausiu lietuvybės ramsčiu, tautos gyvavimo pagrindu. „Varpe” buvo spausdinama nemaža straipsnių praktiniais lietuvių kalbos klausimais, informuojama apie naujus kalbos mokslo veikalus. „Varpo” kalbą tvarkė, jos taisyklingumu rūpinosi ir apie ją daug rašė Jonas Jablonskis. Buvo stengiamasi vengti tarmybių ir svetimybių, suvienodinti rašybą. Tam reikalui Kudirka parengė ir 1890 m. išleido rašybos taisyklių rinkinį „Statrašos ramsčiai”, kuris buvo išsiuntinėtas bendradarbiams. Dauguma jame pateiktų siūlymų prigijo ir vartojama iki šiol, pavyzdžiui, reikalavimas ł, w, ü, cz, sz keisti l, v, uo, č, š. Spaudoje gausiai vartotas svetimybes laikraščio redaktoriai stengėsi keisti lietuviškais atitikmenimis, tačiau nevengė tarptautinių žodžių. Jablonskio, Kudirkos ir kitų bendradarbių rūpesčiu „Varpo” įnašas į kalbos kultūrą labai didelis. Jis galutinai paneigė požiūrį, kad lietuvių kalba ir tauta pasmerktos žūti, padėjo pagrindus lietuvių bendrinei kalbai. Lietuvių kalbos teisių ir lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo siekė ir kiti XIX a. pabaigos—XX a. pradžios lietuviški laikraščiai. Pirmasis tautinis katalikiškas laikraštis „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga” (1889—1896) atkakliai priešinosi lietuvių rusinimui bei vertimui stačiatikiais, lenkų kalbos platinimui per bažnyčias. Kitas katalikiškas laikraštis „Tėvynės sargas” (1896—1904) smerkė kunigus, niekinančius lietuvių kalbą ir jos nevartojančius. Jis rūpinosi kalbos kultūra ir skelbė, kad kunigai sakytų pamokslus gera kalba. „Tėvynės sarge” kalbos klausimais rašė Būga. Dienraštyje „Vilniaus žinios” (1904—1909) kalbos dalykus kėlė Jablonskis.1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos aktu buvo paskelbta, jog atkuriama Lietuvos valstybė. Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje atsirado sąlygos lietuvių kalbos ugdymui. Lietuvių kalba pirmą kartą istorijoje tapo valstybine kalba. Tai buvo įtvirtinta 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Lietuvių kalbą imta vartoti įstaigose, kariuomenėje, pradinėse bei aukštosiose mokyklose. Pradėta kurti lietuviška įvairių sričių terminija.Pasirodė daugiau nei šimtas lietuviškų periodinių leidinių, kasmet buvo išleidžiama apie 1000 pavadinimų knygų, kuriama grožinė ir mokslinė literatūra. Suklestėjo tautinė kultūra, suaktyvėjo visuomeninis gyvenimas, buvo įkurta Lietuvių kalbos draugija.1988 metų tautinis atgimimas, viešumo ir demokratijos vėjai pakeitė oficialų požiūrį į daugelį gyvenimo sferų. Neaplenkė jie ir bibliotekų. M.Mažvydo bibliotekoje buvo peržiūrėtos pokario metais išimtos knygos ir periodika: iš specfondų skaitytojams grąžinta Lietuvos Republikos, išeivijos, užsienyje ir SSRS išleista literatūra, drausta stalinizmo bei brežnevizmo metais. 1988 m. LNB fondai išaugo iki 5 mln. tomų. Neregėtai suaktyvėjo skaitytojai. Vien lituanistikos skyriuje jų skaičius išaugo daugiau kaip tris kartus, periodikos skaitytojai nepasidalijo žurnalų ir laikraščių, literatūros vakarai, skirti Lietuvos kultūros veikėjams sunkiai talpino visus norinčius dalyvauti. Atstačius Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka atvertė naują savo istorijos puslapį.Literatūros sąrašas:Jablonskis K. “Lietuvių kultūra ir jos veikėjai”Jurginis J. “Istorija ir kultūra”Lietuvių literatūros istorija t..I, II. Greimas A.J. “Iš arti ir iš toli. Literatūra. Kultūra. Grožis.”