realizmas

REALIZMAS

Šis terminas naudojamas meno istorijoje mažiausiai dviem reikšmėmis. Pirmąją reikšme tai- kūrybos metodas, menininko požiūris į natūrą, į vizualinius reiškinius. Šia prasme galima teigti, kad visa Europos dailė nuo XV iki XIX a. yra realistinė, nes vienu ar kitu būdu siekia ištirti ir rekonstruoti, atspindėti tikrovę. Kita, siauresne, prasme kalbama apie realizmą kaip apie meninę kryptį, kuri XIX a. viduryje atsirado Prancūzijoje, o vėliau paplito ir kituose Europos kraštuose. Šiuo atveju turima omenyje ne geresnis įsigilinimas į natūrą ar jos atspindėjimas (optinio realizmo prasme XVII a. olandai liko nepralenkiami), bet tai, kad XIX a. realistai sąmoningai kreipė dėmesį į socialinės tikrovės reiškinius, į tai, kas vadinama gyvenimo proza. Jie savo mene atsisakė religijos, mitologijos, antikos, fantastikos ir tapė tik tai, ką galima pamatyti, įsitikint esant. Neoklasicizmas ir romantizmas, nepaisant jų idėjinės ir meninės kovos, vis dėlto turėjo vieną bendrą bruožą- abu šie judėjimai buvo idealistiniai savo atsisakymu priimti pasaulį tokį, koks jis yra, todėl galima teigti, kad jie buvo labai priešingi realizmui. Realistinių tendencijų ištakų yra F.Gojos, T.Žeriko kūryboje. Verta pastebėti tendenciją, kad romantikų ir realistų apskritai nebuvo tokios polemikos, kaip tarp romantikų ir klasicistų. XIX a.viduryje meno kritikai (tarp jų ir Š.Bolderas) ėmė kelti mintį, kad tapytojai turi atsisakyti alegorinių siužetų, imti vaizdus iš realybės. Fotografijos išradimas parodė “tikrą” tolimų kraštų vaizdą, o pamačius fotoportretą nebemalonus buvo ir tapybinių portretų idealizavimas. Pozityvumo filosofijos teiginiai atmetė romantikų iracionalumą. Visa tai turėjo įtakos realizmo dailei, kuri, priešingai romantizmui, tapo gana kosmopolitiška. Portretas, buitinė scenelė, peizažas ar natiurmortas visur traktuoti vienodai, dėl to atskirti mokyklą. Pagrindiniai realizmo atstovai Prancūzijoje- Onorė Domjė, Žanas Fransua Milė ir Gustavas Kurbė.

GUSTAVAS KURBĖ

Gustavas Kurbė- maištininkas savo temperamentu ir įsitikinimais, idėjinis realizmo vadas. Jis gimė 1819, o mirė 1877 metais. Kurbė niekada nepriklausė Barbizono mokyklai, tačiau buvo jos veikiamas.(Barbizono mokykla- tai keletas menininkų, tapiusių Fonteblio mišką. Kiekvienas dailininkas vaizdavo tai, kas jam miške labiausiai patiko.) Jis tvirtino, kad galima vaizduoti ir grožį, ir išsigimimą, bet svarbiausia- tai atlikti talentingai. Šio dailininko paveiksluose yra ir žiaurumo, pavyzdžiui, žvėrys žudo vienas kitą. Taip pat jis teigė, kad menas turi atspindėti realų nūdienį, o ne praeities gyvenimą. Paprašytas nutapyti bažnyčios paveikslo angelą, dailininkas atsakė: “Parodyk man angelą- tada ir nupiešiu.” 1855m jo paroda turėjo pavadinimą- programą: Realizmas. Tai reiškė idealizuojančios akademistinės dailės ir jos “gražių” siužetų atsisakymą. Savo darbais jis sąmoningai siekė provokuoti amžininkus- tiek tema, tiek atlikimo būdu. Platūs potėpiai, turtinga faktūra, storas dažų sluoksnis ryškiai išskyrė jo drobes nuglaistytų akademistinių darbų fone. Materialistinę pasaulėžiūrą ir demokratišką lygybės reikalavimą atspindėjo motyvai- temos iš žemųjų visuomenės sluoksnių gyvenimo. Iš Kurbė paveikslų ypač reikšminga didžiulė, 6m. ilgio drobė “Laidotuvės Ornane”, kurioje nutapyta daugiau kaip 40 beveik natūralaus dydžio žmonių figūrų. Viskas čia paprasta, be idealizacijos šešėlio. Apniukus diena, tamsūs drabužiai, ir tik kur ne kur šviesiom dėmėm išsiskiria moteriški galvų gobtuvai, prie akių pakeltos nosinės bei dvasininkų klostės. Tai tarsi dalelė tikro gyvenimo. Paveikslo tikroviškumą pabrėžia kompozicija: tolumoje balto akmens pakopa ir tuščio dangaus juosta, atrodo, spaudžia prie žemės visą laidotuvių procesiją. Klasicizmo ar net romantizmo dvasia auklėjamai publikai tokie kūriniai buvo nesuprantami ir nepriimtini. Kurbė turėjo ilgai kovoti, kad jo realistiški darbai būtų pripažinti. Kitas garsus jo paveikslas-“Akmenskaldžiai”.

ONORĖ DOMJĖ

Prancūzų realistams priklausė ir 1808 gimęs, 1879 miręs karikatūristas Onorė Domjė. Jis – puikus piešėjas, iliustratorius, karikatūristas- savo kūryboje romantizmo tradiciją susiejo su nauju, realistiniu pasaulio matymu. Jo kūrybai būdingi paprasti siužetai, kasdieniški miesto gyvenimo motyvai atkurti puikiai perteikiant personažų psichologinę charakteristiką, išlaikant romantinio patoso bei ekspresijos elementus. Pagrindiniai jo darbų personažai- pirkliai, valdininkai, teisininkai, amatininkai. O,Domjė garsėjo ir kaip aštrus monarchijos kritikas bei išjuokėjas. Jis buvo pirmas prancūzų dailininkas, iki “didžiojo” meno rango iškėlęs ironiją, groteską, humorą. Šiuo požiūriu jis artimas J.Gojai, nors tokių tragizmo aukštumų, kaip ispanų dailininkas, pasiekdavo retai. Karikatūra ir politinė satyra pasidarė būdingu XIX a. meno reiškiniu, nauja dailės šaka. Išliko tūkstančiai politinio turinio satyrinių piešinių ir karikatūrų, kuriose išjuokiamas miesčionių kvailumas ir ribotumas. Domjė karikatūros labai išraiškingos. Jos grindžiamos tamsios ir šviesios spalvos kontrastais, yra drąsiai apibendrintos formos. Ironiškai iškraipydamas gamtą, dailininkas nenutoldavo nuo realios tikrovės. Jo kūriniai žadina tikrumo ir laisvės jausmą. Be to, Domjė buvo skulptorius ir tapytojas. Tamsių tonų paveiksluose jis vaizdavo kasdienį gyvenimą. Pavyzdžiui, viename iš jų matome su skalbiniais grįžtančias skalbėjas.

Medžiaga iš interneto.

KAZLŲ RŪDOS KAZIO GRINIAUS GIMNAZIJOS1a KLASĖS GIMNAZIJOSGABIJOS VOSYLIŪTĖS

REFERATAS

REALIZMAS. ŽYMIAUSI JO MENININKAI

2003m.