Pasaulyje yra daug skirtingų instrumentų, tačiau bendras jų bruožas visada išlieka- tai galimybė skleisti nuostabią muziką. Šiame referte rašysiu apie daugiau ar mažiau žinomus instrumentus, todėl tikrai sužinosite kažką naujo.
Lietuvių liaudies instrumentai.
Pirmieji lietuvių liaudies instrumentai- medinės dūdelės ir tuščiavidurės dėžės su ištemptomis žarnomis vietoj stygų.Senovėje buvo paplitę ir šie instrumentai: kanklės, birbynės, skudučiai, skrabalai, kelmas, daudytės, lumzdeliai, ragai. Skudučiai- tai vienas iš seniausių liaudies instrumentų. Jie mediniai, 10-30 cm ilgio vamzdeliai. Vienu skudučiu galima išgauti tik vieną garsą, todėl dažniausia grojama keliais. Kanklės-tai grakšti medinė dėžė su metalinėmis stygomis. Grojama pirštais arba specialiu brauktuku. Senovinės kanklės turėjo 5,7 arba 12 stygų, šiuolaikinės- 22 arba 23. Nors šie instrumentai ir seni ( žinomi nuo XVI a.), bet dar neužmiršti. Jais etnografiniai ansambliai pritaria liaudiškoms dainoms, reprezentuoja mūsų šalį. Birbynės- tai medinis 30 cm pučiamasis instrumentas- vamzdelis su užmautu ant galo karvės ragu. Skrabalai, tai mušamasis instrumentas. Jį sudaro medinės dėželės, pritvirtintos prie rėmo. Kartais dar pritvirtinamas kelmas- būgną primenanti dėžė. Grojant skrabalais, garsas išgaunamas medine lazdele suduodant į dėželes ar kelmą. Daudytė- tai 1,4 m, 2 m arba 3 m ilgio trimitas, apvyniotas beržo tošimi. Viena daudyte, kaip ir vienu skudučiu galima išgauti tiktai vieną garsą.
Styginiai instrumentai
Styginiai instrumentai yra orkestro pagrindas, todėl jų orkestre- daugiausia, net apie du trečdaliai. Jie gali groti labai įvairiai- apima beveik visą žmogaus girdos diapazoną, taigi yra lengvai pritaikomi bet kuriai muzikai. Styginiai instrumentai yra žymiai pranašesni už kitus. Stygininkai beveik nepavargsta lyginant muzikantais, grojančiais pučiamaisiais instrumentais. Taip pat styginiai labiau nei kiti instrumentai primena žmogaus balsą ar kalbos ir dainos moduliacijas. Jie perteikia aistrą ar džiaugsmą, gali dūsauti ar čiauškėti. Stryko judesiu violončelininkas ir smuikininkas išgauna įniršį ir švelnumą, pasipūtimą ir kuklumą.
Styginiai instrumentai turi keletą tik jiems būdingų savybių:1. Atskirą natą galima tęsti ilgai, tai padidinant, tai pritildant garsą.2. Galima pagyvinti ar pasodrinti garsą kairiosios rankos pirštais virpinant stygas ( vibrato ). Vibrato gali būti „siauras ir greitas“, arba „sodrus, sklindantis lyg nuostabiausia šviesa“.
Styginių rūšys:1. Smuikas. Tai medinė švelnių formų dėžutė su dviem pagaliukais išilgai jos, tarp kurių galų ištemptos keturios stygos. Jo ilgis svyruoja nuo 30 iki 80 cm, priklausomai nuo smuikininko. Tai pats populiariausias styginis, amatininkų tobulumo pavyzdys. Patys geriausi jų „gimė“ italų smuikų meistrų Amačių, Stradivarijų, Gvarnerių dirbtuvėse. Iki šiol jiems niekas neprilygo, nors ir kaip nuodugniai buvo tyrinėjami medis, klijai ir lakas, kuriuos jie naudojo gamyboje. Pradžioje, tik atsiradus smuikui, visos keturios stygos buvo daromos iš gyvulių žarnų, bet vėliau dviem apatinėms stygoms imta naudoti metalą, siekiant išgauti skaidresnį ir stipresnį garsą. Nors atrodo, kad muzikantas smuiką prilaiko kairiąja ranka, tačiau iš tikro jis laikomas smakru prispaustas prie raktikaulio. Kairiąja ranka tik stabdomos stygos, taip išgaunant įvairaus aukštumo garsus. Vidutinio dydžio orkestre smuikininkai skirstomi į pirmuosius ir antruosius.2. Altas. Jis panašios formos, tik kiek didesnis už smuiką ir skamba kvinta žemiau nei jis. Alto skambesys santūresnis ir ilgesingesnis už išraiškingojo smuiko. Ilgą laiką altas laikytas prastesniu smuiko giminaičiu, o tikro pripažinimo sulaukė tik šiame amžiuje, daugiausia talentingo muzikanto Lejonelio Tertiso dėka. Kadangi altas sunkesnis ir jo stygos ilgesnės, tai ir altisto ranka turi būti didesnė ir stipresnė už smuikininko, nes grieždamas altu muzikantas pavargsta labiau. Simfoniniame orkestre gali būti dvylika ir daugiau altų.3. Violončelė. Dėl savo skambaus ir vibruojančio tembro violončelė yra pats lyriškiausias instrumentas. Ji laikoma kaklelį atrėmus į muzikanto kairįjį petį, o metalinę kojelę- į grindis. Violončelė skamba oktava žemiau už altą. Jos paskirtis- pritarti orkestrui- beveik taip pat svarbi kaip ir pirmojo smuiko- vesti pagrindinę melodiją. Violončelės skamba itin išraiškingai, kai grojama pizzicato (virpinant stygas pirštais), pavyzdžiui, Bramso simfonijos Nr. 2 allegreto dalyje. Orkestre griežiama mažiausiai dešimčia violončelių.
4. Kontrabosas. Dėl nepaprasto kontraboso dydžio (kartu su koja apie 2m.) muzikantas turi arba stovėti, arba sėdėti ant aukštos kėdės. Savo forma šis milžiniškas orkestro instrumentas skiriasi nuo kitų styginių instrumentų, nes jo pečiai, užuot apvalėję, prie kaklo siaurėja ir smailėja, kaip senovinių violų. Jis vienintelis iš visų orkestro styginių derinamas ne kvintų, bet kvartų intervalais. Kontrabosas dažnai griežia unisonu su violončele, tik oktava žemiau. Postklasicizmo kūriniuose šis kūrinys dažniausiai turi visiškai nepriklausomą nuo violončelės partiją. Šiuolaikiniame simfoniniame orkestre griežia maždaug aštuoni kontrabosai. Dar kontrabosai labai populiarūs džiaze. Klasikiniame džiazo trio, kurį paprastai sudaro fortepijonas, mušamieji ir kontrabosas, kontrabosininkas paprastai stygas gnaibo pirštais.5. Čongūris. Tai vienas iš mums mažai girdėtų instrumentų, tačiau anaiptol už kitus neprastesnis. Šiuo instrumentu groja moterys gruzinės. Šis styginis yra perpjautos kriaušės pavidalo, suklijuotas iš šilkmedžio, pušies, liepos, vyšnios lentelių, rečiau skobtas. Čongūrio dengtė plokščia, turi daug apvalių mažyčių garsaskylių (jų yra ir korpuso šonuose). Kaklelis ilgas su padalomis arba be jų. Šio moteriško instrumento ilgis-1m. Jis turi 4 stygas, tačiau, kas labai įdomu, ketvirtoji( zili) styga prasideda ne nuo kaklelio viršaus, kaip kitos trys, o nuo kaklelio vidurio. Juo griežiama sėdint, atrėmus korpusą į dešiniąją koją. Skambinama pirštais, kaklelio ir korpuso sujungimo vietoje. Čongūriai gali būti: prima, bosas arba kontrabosas.6. Arfa. Tai didelis trikampio formos medinis rėmas( viršuje šiek tiek lenktas) ir jo apačioje esanti kūginė rezonansinė dėželė su egline viršutine plokštele. Toje plokštelėje yra 5 ovalios išpjovos. Arfos dydis- maždaug 1,8m. Šį styginį sudaro 45- 49 stygos, iš kurių 10-11 žemiausiųjų- metalinės, o kitos- žarninės, ištemptos išilgai korpuso. Arfos svoris-35 kg. Arfininkas sėdi į dešinę nuo rezonansinės dėžutės ir skambindamas palenkia instrumentą prie dęšinio peties. Rankas laiko abipus stygų ir dešiniąja ranka groja aukštuosius garsus, o kairiąja- žemuosius. Šiuo instrumentu grojama tik pirmais keturiais pirštais(be mažylio). Ji pagal laikiklių padėtį į lankines (laikiklis kyla nuožulniai) ir rėmines( laikiklis kyla stačiu kampu).7. Gitara. Pastaraisiais dešimtmečiais gitara tapo pirmaujančiu koncertiniu instrumentu. Gitaros pavadinimas kilo iš senovės graikų lyros kitaros, kuria skambinęs Apolonas. Instrumentas turi šešias stygas- trys viršutinės iš nailono, o apatinės- iš nailono, apvyto vielele. Muzikantas randa natas pagal dalmenis( siauras metalo juosteles, išdėstytas postygyje pustonių intervalais). Havajų gitara- tarsi miniatiūrinė. Ji kartu su liutnia ištobulėjo renesanso laikais. Gitara būdavo skambinama Liudviko XIV ir Karolio II rūmuose, o jos populiarumas tai augdavo, tai krisdavo iki XIX a. vidurio. Gitara skambinama pirštų galais gnaibant stygas, nors liaudies ir popmuzikos atlikėjai dažnai vartoja plektrą. Elektrinė gitara, universalus popmuzikos instrumentas, kaip paprasta gitara turi šešias stygas ir į dalmenis padalintą postygį. Mažytės varžto galvutės, įmontuotos po kiekviena styga, pagauna garsą, kuris pereina į stiprintuvą, o šis į garsiakalbį. Bosinė gitara teturi keturias stygas ir popmuzikoje atitinka džiazo bosą.8. Liutnia. Žodis liutnia kilęs iš al‘ud, arabiško instrumento pavadinimo, o patį instrumentą į Europą veikiausiai atgabeno maurai, užkariavę Ispaniją. Liutnia skiriasi nuo gitaros tuo, kad turi gaubtą kriaušės pavidalo korpusą, kurį sudaro plonytės viena su kita suklijuotos skiltelės. Ji taip pat turi kaklelį stačiu kampu atgal užlenkta galvute ir po stygomis rozetę, kuri ne taip, kaip paprasta apvali gitaros garsaskylė, būna puošniai išraižyta. Liutnia tobulumo viršūnę pasiekė apie 1500m., ir jai buvo sukurta daugybė kūrinių, iš kurių patys puikiausi- Elžbietos laikų kompozitoriaus D.Daulendo kūriniai. Nors apie 200m. liutnia buvo pamiršta, pastaraisiais dešimtmečiais ji vėl atgyja.Pučiamieji instrumentai
Pučiamieji instrumentai skirstomi į:1. Varinius pučiamuosius2. Medinius pučiamuosius
Variniai pučiamieji
Varinius pučiamuosius sudaro metalinis vamzdis, kurio vienam gale yra piltuvėlio formos pūstukas, o kitame- platėjančios žiotys. Muzikantui pučiant į pūstuką, oras vamzdyje virpa tam tikru dažnumu. Kuo labiau muzikantas lūpas prispaudžia prie pūstuko, tuo aukštesnius garsus išgauna. Varinių pučiamųjų natos eina darnia eile: pirmiausia pagrindinė arba žemiausia, po jų oktava aukštesnės, tada kvinta aukštesnės ir taip toliau laipsniškai mažėjančiais intervalais. Visų varinių instrumentų bėda ta, kad reikia trumpinti arba ilginti vamzdį, norint pakeisti garso aukštį. Visų, išskyrus tromboną, garso aukštis keičiamas spaudant ventilius- tokiu būdu keičiantis vamzdelių ilgiui, išgaunami skirtingi garsai.
Variniai pučiamieji:1. Valtorna. Seniausias rago tipo instrumentas, padarytas iš gyvulio rago. Šiuolaikinės valtornos, kartais dar vadinamos prancūzų ragu, pavadinimas kilo ne iš tokio jau tolimo protėvio- prancūzų lenkto medžioklės rago. Ištiestas šio rago vamzdis būtų gerokai ilgesnis nei trys metrai. Tai toks instrumentas, kuriuo sunku pagroti gerai, bet nepaisant to, XIX a. kompozitoriai pirmenybę teikdavo tik jam, norėdami sukurti romantišką ir paslaptingą atmosferą, kaip Mendelsono noktiurne iš „Vasarvidžio nakties sapno“. Iki XIX a. pradžios valtornininkas keisdavo garso aukštį, naudodamas įvairius „kablius“. Tai buvo įvairaus ilgio vamzdeliai, įstatomi į pagrindinį kanalą: kuo ilgesnis vamzdelis, tuo žemesnis garsas.2. Trimitas. Šaižiausiai ir pakiliausiai skambančio instrumento- trimito- kariška dvasia atgyja, grojant kartu su timpanais- šitokį derinį dažnai išgirsi Hendelio, Bacho, Haidno kūriniuose. XIX a. pradžioje, kol ventiliai dar nebuvo plačiai paplitę, trimitų ir valtornų vaidmuo kūriniuose orkestrui apsiribojo vien kariškais signalais. Trimito partijos būdavo tokių paprastų temų kaip solo trimitui Bethoveno uvertiūros „Leonora Nr.3“ pabaigoje arba turėdavo tik ritmines figūras. Trimitai gali būti įvairaus dydžio- nuo mažojo trimito, kurį savo kūriniuose vartojo Bachas, iki bosinio trimito, kurį mėgo Vagneris ir Štrausas.3. Trombonas. Nepaisant tokių detalių, kaip pūstuko forma ar žiočių praplatėjimas, trombonas beveik nepakito nuo viduramžių. Jis genialiai paprastas: vietoj sudėtingos ventilių sistemos trombono vamzdis pailginamas arba patrumpinamas, dešine ranka aukštyn ir žemyn stumdant slankiklį. Labiausiai įprastas – tenorinis trombonas, kurio vamzdis daugiau nei 3m ilgio. Bosinio trombono prireikia daugelyje kūrinių orkestrams nuo XIX a. vidurio iki šiol.4. Tūba. Sodraus tembro ir rezonuojanti tūba sukuria galingą garsų pagrindą visiems pučiamiesiems. Ji išsirutuliojo XIX a. pabaigoje iš ofikleido, kuriam savo kūrinius skyrė Berliozas ir jo amžininkai. Kariniuose orkestruose tūba pabrėžia maršo tempą. Bet ja galima pagroti ir itin išraiškingai. Tūba, šalia kurios muzikantas atrodo visai menkutis, pažiūrėti tikras gremėzdas. Tūbos esti įvairių dydžių- nuo tenorinės tūbos, kurios vamzdžio ilgis apie tris metrus iki kontrabosinės tūbos (vamzdžio ilgis- šeši metrai). Įprastinė orkestro tūba turi vidutinio ilgio vamzdį- keturių metrų.
Mediniai pučiamieji.
Ne taip kaip styginiai, kurie sudaro vieningą šeimą, mediniai pučiamieji instrumentai tokie įvairūs, jog vargu ar juos būtų galima priskirti vienai šeimai. Pagal garso aukštį jie įvairuoja nuo aukšto ir šaižaus mažosios fleitos tembro iki žemo kontrafogoto murmėjimo. Jie gali būti lyriški raminantys arba grėsmingi, kūrinio orkestrui meistriškumas priklauso nuo to, kaip kompozitorius sugeba panaudoti medinius pučiamuosius instrumentus. Fleitos ir obojaus diapazonas maždaug atitinka smuiko diapazoną, o klarneto ir fagoto- alto ir violončelės. Mediniai pučiamieji gali turėti viengubą arba dvigubą liežuvėlį. Instrumentai su dvigubu liežuvėliu yra žymiai aštresnio tembro už tuos , kurie turi tik viengubą liežuvėlį.
Mediniai pučiamieji:1. Fleita. Tai begalo švelnus ir skaidrus instrumentas. Jos diapazonas maždaug atitinka smuiko diapazoną. Nors šiuolaikinė fleita ir smarkiai pakitusi, bet tebėra ta pati piemens švilpynė iš Arkadijaus legendų. Kadangi dabar dažniausiai šis instrumentas yra gaminamas iš metalo, muzikai diskutuoja ar galima naująją fleitą vadinti mediniu pučiamuoju. Kol kas ji dar tebepriklauso šiai grupei. Fleitos gali būti įvairios- tai ir paprastoji, ir mažoji, ir išilginė fleitos. Mažoji fleita yra perpus trumpesnė už paprastąją. Ja grojama kaip ir paprastąja, tačiau ji skamba oktava aukščiau. Todėl grojant orkestre, jos šaižūs garsai labai dažnai išsiskiria iš viso skambesio. Labiausiai iš fleitų skiriasi išilginė fleita. Ja grojama išilgai muzikanto, ji turi aštuonias pirštais uždengiamas skylutes ir yra labiau panaši į dūdelę, nei į fleitą. Nors šis instrumentas nebėra labai populiarus, jo klestėjimo era baigėsi, bet kartais dar galima ją išgirsti grojant ir Lietuvoje. Kazlų Rūdoje išilginėmis fleitomis groja visas mokyklos “Elma“ orkestras.
2. Klarnetas. Ne taip kaip fleitos, kuri atsirado žiloje senovėje, klarneto išradėjas yra tiksliai žinomas- tai buvo J.K.Deneris iš Niurnbergo. Apie1700m. Teneris sukonstravo medinį pučiamąjį instrumentą su viengubuoju liežuvėliu. Iš pradžių jo liežuvėlis buvo viršuje, dabar- apačioje. Klarnetas turi tris registrus, kurių tembras labai skiriasi. Žemiausias (chalumeau) labai tinka dramatinei nuotaikai perteikti ir kartais skamba niūriai. Vidurinysis (clarino), iš kurio kilo ir pats klarneto pavadinimas, registras skamba šiltai ir raiškiai. Aukščiausiojo registro garsai yra aštrūs ir šaižūs.3. Saksofonas. Saksofonas, kaip ir fleita, yra priskiriamas medinių pučiamųjų grupei, nors ir daromas iš žalvario. Jį apie 1846 m. sukonstravo belgų instrumentų meistras Adolfas Saksas. Jis turi viengubąjį liežuvėlį kaip klarnetas ir kūgišką vamzdžio kiaurymę kaip obojus ir esti įvairaus didumo. Šiais laikais saksofonu dažniausiai grojamas džiazas.4. Obojus. Obojus veikiausiai atsirado prancūzų karalių rūmuose apie 1655m. Jo pavadinimas kilęs iš prancūziško žodžio hautbois- aukštas medis. Kadangi obojaus vamzdžio kiaurymė yra kūgiška, o tai reiškia, kad šią formą žymiai sunkiau išgauti, tai šis instrumentas yra daug brangesnis už fleitą ar kokį kitą medinį pučiamąjį. Obojus turi pūstukus su dvigubuoju liežuvėliu, taigi muzikantas burna nesiliečia prie paties instrumento. Dvigubas liežuvėlis- labai svarbi dalis, ir obojininkai jį dažniausiai darosi patys. Šio medinio pučiamojo tembras švelnus, todėl kai kuriuose kūriniuose jis varžosi su fleita.5. Fagotas. Medinių pučiamųjų kvartete fagotu tenka boso vaidmuo. Kaip obojus, jis turi vadinamąjį dvigubąjį liežuvėlį, sujungtą su pačiu instrumentu lenktu metaliniu pūstuku, kuris vadinamas kabliu. Skirtingai nuo kitų medinių pučiamųjų, fagoto vamzdis toks ilgas (apie pustrečio metro), kad yra perlenktas pusiau ir atrodo gan gremėzdiškai. Fagoto garsas sodrus, bet gali skambėti ir žaismingai. Kontrafogotas- du kartus didesnis už fogotą ir skamba oktava žemiau. Dažniausiai jis groja kontraboso partiją.Pasaulyje yra begalės įvairiausių instrumentų. Daugelio iš jų net nepaminėjau, kaip antai fortepijono, dūdmaišio, tambūrino ir begalės kitų. Vieni iš jų užmirštami, kiti- sugrįžta. Vieni- sukurti prieš šimtmečius, o kiti- dar tik dešimtis metų gyvuoja. Kad ir kokie jie būtų turėtume stengtis išlaikyti, išsaugoti bei puoselėti instrumentus, kad jie visi tarnautų mums ir padėtų sukurti nuostabų muzikos pasaulį.
Medžiaga iš:“Muzika”“Muzikos enciklopedija”“Muzikos istorijos konspektai 5 klasei”