Plinksiu ir renavos parkai

PLINKŠIŲ PARKAS

XVI a. Plinkšių žemės tikriausiai priklausė Šemetoms. 1592 metų dokumente, kur Janas Gruževskis perima iš Stanislavos Šemetovos valdas, paminimas ir Plinkšių ežeras. 1717 m. Plinkšiai įėjo į Kuršėnų dvaro valdas, priklausiusias Jokūbui Gruževskiui. Tuo metu kaime būta 150 sodybų. XVIII a. Plinkšiai jau vadinami palivarku. Jame šeimininkavo Tadeušas Dulskis. XIX a. pradžioje Plinkšes įsigijo Broel-Pliateriai ir įtraukė į bendrą Ketūnų-Gardų dvarą, kurio centras buvo Šateikiuose. Grafas Konstantinas Broel Pliateris (gimė 1847 m. Šateikiuose, mirė 1899 m. Plinkšėse.) iš karto po vedybų (apie 1870 m.) Plinkšėse ėmė rengti saavo rezidenciją. Spėjama, kad rūmų statybos darbams vadovavo vokietis Rozenbankas iš Liepojos. Kas yra projekto autorius, nežinoma. Ansamblį sudaro rūmai, žirgyno pastatas, 2 oficinos ir parkas. Rūmai mūriniai dviaukščiai, turi neorenesanso. Iš vakarų pusės yra ažūriniai ketaus laiptai, iš pietų pusės – lenkta terasa su baliustrada. Apie rūmus yra įrengtas gražus parkas. Po 1925 m. žemės reformos dvarui palikta 80 ha norma.

Plinkšių parkas įkurtas XIX a. antroje pusėje rytiniame Plinkšių ežero krante. Plotas 7 ha. Pagrindinėje parko dalyje stovi rūmai, kurių parteris apskritas. Iš ryytų pusės buvo padarytas tvenkinėlis. Ežero krante įrengtos terasos. Parkas išplanuotas pagal angliškojo parko principus, pasižymi klasicizmo bruožais. Parko centrinis takas tiesus, bet, priartėjant prie rūmų, jis atsimuša į didelį apvalios formos gėlyną. Šoniniai, laisvai išplanuoti takai apjuosia daugelį skirtingų dydžių ga

azonų, gėlynų. Parką įrėmina šoniniai lenkti takai, kuriuos matyt padiktavo upelio kontūras. Be jau minėto centrinio tako, parko struktūroje galima įžiūrėti ir daugiau klasicizmo stiliaus liekanų. Pavyzdžiui, sodo takų, pietinės alėjos kryptys veda į rūmus (pvz.Versalio spindulinį kelių subėgimo principą). Parko takai buvę žvyruoti. Pagal taką – kelią buvusi aukšta medinė tvora, pagal kurią, iš parko pusės, vasarą būdavo statomi dideli mediniai vazonai su aukštomis gėlėmis.
Augmenija. Daugiausia čia yra paprastųjų skroblų, bet nemažai ir kaštonų, liepų, uosių, klevų. Įspūdingai atrodo kelios vakarinių tujų grupės, trys glaustašakiai paprastieji ąžuolai Plinkšių ežeras ir iš jo ištekanti Šerkšnė (apie 15 m aukščio), keturi paprastieji uosio svyruoklės formos medžiai. Yra keli varpinės medlievos krūmai. Be to, čia auga ir retesnių krūminių augalų: alyvos, bekvapis ir darželinis jaazminai, žvilgantysis kaulenis, šermukšnialapė lanksvūnė, baltoji sedula, šiurkštusis radastras ir kt. Iš parko paežere eina puiki tuopų, klevų, liepų, šermukšnių alėja. Ja galima prieiti iki Pliaterio kapo. Prie kapo auga du aukšti balzaminiai kėniai, du pilkieji kėniai, kedrinė pušis. Žinoma, šis aprašymas dar negali pilnai charakterizuoti augmenijos, kokia čia buvo XIX a. pabaigoje. Dalis, ypač atvežtinių medžių, krūmynų galėjo išnykti, naujų medžių galėjo pasodinti buvę žemės ūkio mokyklos auklėtiniai. Kad čia nemažų pakeitimų padarė vėlesni šeimininkai, rodo šie faktai: iš ež
žero pusės šlaite buvo iškastas tiesus takas, jame įruoštos pakopos. Priešais rūmus didysis gėlynas suskaidytas takais, jo centre užsodinta klomba; aplink šią klombą prisodinta tujų, eglaičių. Ir sovietiniais metais parkas buvo tvarkomas mokyklos vadovų iniciatyva, saviveikliniais pagrindais. Centrinis takas buvo apsodintas eglaičių gyvatvore, išpjautos liepos. Per buvusio sodo teritoriją buvo pravestas kelias ir apsodintas eglaitėmis. Pasikeitė ir kelio, einančio nuo oficinų iki Baltųjų vartų, vieta. Šlaitas iš ežero pusės buvo suskaidytas takais, lygiagrečiais ežero krantui. Gyventojų pasakojimu, čia buvę prisodinta “bruknienojų, kokius dabar sodina ant kapų”. Prie vandens buvusios pasodintos “mažos raudonos obelaitės”, prie oficinų augusios “didelės alyvos”. Šalia centrinio kelio buvo nedidelis baseinėlis, šalia jo – Marijos, pamynusios žaltį skulptūra. Šis baseinėlis anksčiau buvęs mažesnis. Prie jo, ant pakilimo ir specialiai sukrautų akmenų krūvos, stovinti statula gerai atsispindėjo vandens veidrodyje. Tarybiniais metais prie šios statulos moterys ateidavo giedoti gegužinių giesmių. Tai nepatikę vadovams, ir 1952 m. buvo liepta skulptūrą nuimti (1989 m. atstatyta). Jau prieš karą statulos fone augo nemaži medžiai, kurie sudarė kontrastingą foną, išryškino ją. Yra teigiama, kad prie tvenkinių yra buvusių ir daugiau skulptūrų, bet šiandieniniai gyventojai niekas jų nebeprisimena.
1958 m. Plinkšių parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie respublikinės reikšmės paminklų.

RENAVO PARKAS
Vienas žymiausių ir labiausiai savitų Lietuvos parkų yr

ra šiaurės Žemaitijos puošmena – Renavo parkas, trečiasis Žemaitijoje po Palangos ir Plungės, vienas iš geriausiai reprezentuojančių Lietuvos parkus etalonų: raiškaus slėninio reljefo, išplėtotas abipus Varduvos upės, gilios istorinės praeities su netoliese esančiu piliakalniu, raiškiu ir meniškai turtingu pastatų ansambliu, kruopščiai parinkta ir suderinta augalija, pagaliau susijęs su garsiomis praeities asmenybėmis.
1839 m. Renavo dvarą valdė baronas Antanas Rönne, garsėjęs geriausiu sodu Telšių apskrityje. Kadangi Rönne neturėjo įpėdinių, dvaras atiteko giminaičiui grafui F.Melžinskiui.
Renavo rūmus juosia peizažinio plano (vadinamas angliškuoju) parkas 18ha. Paviršius nelygus, takai ir beveik visos alėjos vingiuotos, pievelės netaisyklingos (į šiaurę nuo rūmų yra reprezentacinis gazonas). Į pietus nuo rūmų, Varduvos link, įrengtos dvi sudėtingos konfigūracijos terasos; priešais rūmus, Varduvos vingyje, yra miško parkas su 2 tvenkiniais. Parkas XIX a. pabaigoje buvo vaizdingai praplėstas už Varduvos upės.
Parkotyrininkas A.Tauras Renavo parko įveisimą datavo XIX a. viduriu. Tačiau esminė lieka galimybė, kad parkas buvo tik perkurtas, ar išplėtotas iš anksčiau buvusio, siejant su 1815 m. dvaro centro įkūrimu bei jo apylinkės teritorijos prie Varduvos upės planavimu bei tvarkymu. XIX a. viduryje ar pabaigoje parkas galėjo būti naujai suplanuotas, suteikiant peizažinį (dažnai vadinamą anglišku) planą, kuris labai atitinka gamtinę padėtį Varduvos vingyje prie dvaro rūmų ir gerai pritaikytas prie vietos reljefo. Kitame Varduvos krante (nuo rūmų) yr
ra miškas-parkas su vingiuotais takais, kurių vingiuose yra išlikę iš akmenų sukrauti suolai. Parkui vykusiai panaudotas raiškiai atskleidžiantis vaizdus Varduvos upės posūkis. Tai teikia romantiškai išryškintą apžvalgą į pietus atgręžtiems, aukštumoje ties posūkiu dunksantiems rūmams ir savo ruožtu, žavi reginiais iš rūmų ir priešais plytinčios terasos su garsiąja Renavo baliustrada.

Į istorijos bei meno turtus lygiuojasi ir parko augalija, kurios pagrindą sudaranti savaiminių rūšių dendroflora atstovauja daugumai Lietuvoje augančių rūšių, apie 30 (nors periferinėse parko dalyse ne visos savaiminės rūšys buvo kruopščiai fiksuotos, ypač drėgmamėgių medžių ir krūmų). Šį Lietuvos girių ir šlaitų augalijos paveldą praturtina ir pamargina saikingai įterpti pavieniui ar grupelėmis svetimžemiai augalai. Rūšių skaičiumi jų daugiau, bet kiekiu nekonkuruoja su savaiminiais.
Miško parke vyrauja vietinės eglės (viena jų, 1,2 m skersmens, yra dendrologijos paminklas – Renavo storoji eglė), ąžuolai, liepos, klevai, uosiai. Yra introdukuotų medžių: paprastųjų bukų, veimutinių pušų, geltonžiedis kaštonas, kanadinė cūga. Pomiškyje gausu ievų, lazdynų, ožekšnių, pušaičių, ąžuoliukų, šermukšnių, drebulaičių, sausmedžių, žolinių augalų. Visame parke, aikštelėse pavėsyje po medžiais ir prie takų gausiai auga didelis, 2 ir daugiau metrų aukščio introdukuotas astrinių šeimos augalas su šviesiai melsvai violetiniais žiedais – Cicerbita alpina.
Parko retieji augalai: menturlapė baltašaknė, miškinis eraičinas, paprastasis bukas, miškinė žemuogė, raudonoji sedula, paupinis jonpapartis. Leono Čibiro 1973 m. atliktų dendrologinių tyrimų duomenimis nustatyta, kad Renavo parke yra daugiau kaip 50 medžių ir keliolika krūmų rūšių bei formų. Kai kurios rūšys čia atstovaujamos puikiais ir didingais egzemplioriais. Antai, parko parteryje iki šiol dunkso keli glaustašakės formos ąžuolai, iš kurių vienas – bene seniausias Lietuvoje, pasiekęs 1,3 m skersmens. Čia ir didinga šakota Veimuto pušis, kilusi iš Šiaurės Amerikos (jos skersmuo – 90 cm), vešlūs, vidurio Europai būdingi bukai. Dalis iš jų yra ryškios raudonlapės formos. Būtent čia galime rasti po keletą šio medžio tiek vienos, tiek ir kitos formos egzempliorių, kurių skersmuo yra daugiau kaip pusė metro.

Taigi XIX a. I-osios pusės Žemaitijoje, kol XIX a. II-oje pusėje susiformavo garsieji Rietavo, Plungės, Plinkšių, Biržuvėnų, Palangos ansamblių parkai, Renavo parkas buvo vienas pirmaujančių. Parkas didingas. Jis žavi tiek įvairiaamžio medyno visuma, tiek ir atskirų medžių grožiu.
Renavo dvaras sovietmečiu, kaip ir dauguma kitų Lietuvos parkų, buvo nacionalizuotas ir ilgą laiką niekieno neprižiūrimas patyrė daug nuostolių. Šio šimtmečio pabaigoje pradėta parką tvarkyti ir atnaujinti. 1986 m. Renavo parkas priskirtas prie respublikinės reikšmės gamtos paminklų.

Leave a Comment