REFERATAS

Turinys

Kūrinio sukūrimo istorija 3
Stilistinis kontekstas 4
Žanrinė charakteristika 5
Plastinė analizė 6
Literatūros sąrašas 8Kūrinio sukūrimo istorija
1825m. Vilniaus universiteto rektorius V.Pelikanas sudarė komisiją patikrinti Šv.Jono bažnyčios būklę, kad būtų sukliudyta jai nykti. Komisiją sudarė profesoriai S.Malevskis, M.Polinskis, kunigas T.Kundzičius, ir J.Hrinevičius, bei architektas K.Podčiašinskis. Jie vienbalsiai nutarę, kad bažnyčią reikia ne pertvarkyti, o kardinaliai rekonstruoti, kadangi esanti tamsi, niūri, altorių skulptūros ir lipdiniai purvini. Svarbiausia – jos barokinis stilius visiškai nebepatenkina ne vien komisijos narių skonio, bet ir plačiausių gyventojų masių. Pagal šį komisijos sprendimą rektorius pavedė K.Podčiašinskiui sudaryti konkrečią baažnyčios rekonstrukcijos programą ir jos darbų sąmatą. Šiuos duomenis K.Podčiašinskis pateikė rektoriui 1826m. vasario 19d.

Pagal rekonstrukcijos programą bažnyčia kardinaliai pasikeitė. Buvo pašalinta daugybė čia buvusių altorių, užtinkuotos freskos, nukapoti lipdiniai, pašalinta sakykla, dirbtinis marmuras pakeistas vietiniu kalkių skiediniu, rekonstruotas bažnyčios pietinis fasadas, įkomponuojant ten 4 korintines kolonas ir kt. Rekonstrukcija sukėlė nemažą pasipiktinimą.

Nukapojus nuo bažnyčios sienų turtingus barokinius altorius, matyt, ir pats K.Podčiašinskis pastebėjo, kad bažnyčios vidus pasidarė tuščias ir nykus, ypač greta paliktų presbiterijoje altorių. Sienų plokštumos pasidarė diidesnės, jas reikėjo kuo nors padengti. Atsirado puiki proga : 1827m. universiteto profesorių taryboje kilo mintis Šv.Jono bažnyčioje pastatyti paminklą buvusiam Universiteto rektoriui bei vyskupui Jeronimui Stroinovskiui. Paminklui vietą parinko K.Podčiašinskis – prie šiaurinės navos sienos, kus stovėjo išgriautas Švč.Trejybės altorius. Architektūrinį pa

aminklo projektą sudarė taip pat pats K.Podčiašinskis, siekdamas išnaudoti kuo didesnį tuščios sienos plotą, o kaip pagrindą jo architektūriniam sprendimui pritaikė labai populiarų lietuviškoje architektūroje serlijanos motyvą, kurį jis jau 1827m. buvo panaudojęs tuščioje Universiteto išorės sienoje, išgriautų pastatų vietoje.

Projektui iškart imtos rinkti lėšos. Tai buvo viena pirmųjų tokio grupinės mecenatystės pobūdžio iniciatyvų Lietuvoje. Grafas Adomas Chreptavičius savo Višnevo fabrike apsiėmė išlieti pagal pateiktą formą geležinę plokštę su vyskupo herbu. Kai kurios medžiagos (pvz. Balto marmuro plokštė įrašui) buvo atgabentos iš Peterburgo. Figūrinius ir dekoratyvinius lipdinius bei J.Stroinovskio biustą sukurti pasisiūlė ar buvo pakviestas K.Jelskis. 1828m. lapkričio 10d. Po gedulingų pamaldų už vyskupo J.Stroinovskio vėlę, paminklas buvo iškilmingai pašventintas. Galimybė prisidėti prie šios patriotinės akcijos buvo suprantama kaip nemenka gaarbė, o paminklo statybos rėmimas turėjo užtikrinti visuomenės dėkingumą. Ne veltui 1829m. spalio 20d. raporte Universiteto vadovybei K.Jelskis pažymėjo, kad 1828-29m. pastatė paminklą J.Stroinovskiui Šv.Jono bažnyčioje, neimdamas jokio atlygio už darbą ir netgi pridėdamas iš savo kišenės 60 sidabro rublių, kurių trūko darbininkams apmokėti ir papildomoms medžiagoms pirkti. Tiesa, paminklo atidengimo proga išleistoje informacinėje knygelėje publikuotoje sąmatoje nurodyta, kad K.Jelskiui už medžiagas ir darbą sumokėta 325 sidabro rubliai. Lieka neaišku, ar oficialioji sąskaita skyrėsi nuo tikro lėšų panaudojimo, ar K.Jelskio apskaičiavimais jo da
arbas turėjo būti įvertintas gerokai daugiau.Stilistinis kontekstas
K.Podčiašinskio ir K.Jelskio kūryba skleidėsi vėlyvojo klasicizmo(1795–1860m.) Lietuvoje laikotarpiu. Architektūra šiuo metu lanai nevienalytė, ieškota originalių sprendimų, reiškėsi tiek klasicizmas, tiek ampyras, tiek romantizmas.

Vienas žymiausių lenkų klasicizmo propaguotojų Stanislovas Kostka Potockis (1752-1821) savo raštuose ne kartą yra pabrėžęs, kad dailė tai ne kas kita, kaip gamtos siekimas. „Negali žmogaus mintis išeiti už gamtos ribų, o jo vaizduotė prasimatyti daiktų, kurių pavyzdžių nebūtų gamtoje. Tieku išradimų besididžiuojantis žmogus dar neišgalvojo jokios naujos formos, netgi nė vienam atomui nesuteikė tokios išvaizdos, kuri nesektų gamtos. Taigi jo kūriniai nėra kūriniai, tik gamtos formų perkūrimas, o greičiausiai performavimas bei sekimas“.

Tiesa, tokiam gamtos siekimui klasicistai kėlė pagrindinę sąlygą, kad gamta būtų perkuriama tauraus grožio idealų požiūriu, o grožis savo ruožtu priklausė nuo fromų tobulumo, nuo gerai išauklėto skonio. Meninių formų tobulumo nelėmė nei visuomeninės funkcijos, nei ideologinė kūrinio paskirtis. Absoliutus grožis buvo suvokiamas abstrakčiai, tolimas tikrovei, suvestas į geometrizuotą kaligrafinę schemą. Tobulą formą, anot klasicizmo teoretikų, sukūrė praeityje antikinė graikų bei romėnų dailė. Taigi iš tikrųjų meninė kūryba pagal klasicizmo programą – tai eklektinis antikinių dailės pavyzdžių pamėgdžiojimas.

Patys klasicistai, kaip, pvz. Mengsas ir Falconet, irgi nesutarė, ką laikyti pagrindiniu grožio kriterijumi – gamtą ar antikinę dailę. Taigi ir klasicistų tarpe buvo dv
vi skirtingos tendencijos, kurios nesiliovė tarpusavyje kovojusios.

Lietuvos klasicizmo užuomazgą paskatino italų mokykla. Ryšiai su Italija sietini su žymaus lietuvių menininko Pranciškaus Smulgevičiaus (1745 – 1807m.) studijomis Romos šv. Luko dailės akademijoje ir tolesne veikla Italijoje 1763 – 1784m. Greičiausiai P.Smuglevičiui tarpininkaujant, Karlas Sampanis (Carlo Spampani) apie 1770m. atvyko į Lietuvą ir pasėjo pirmuosius klascicizmo daigus
Ankstyvuoju Lietuvos laikotarpiu klasicizmo architektūrą kurė ir kitas italų architektas D. Sakas (Giuseppe de Sacco). Be to Italijoje architektūrą studijavo lietuvių klasicizo kūrėjai K. Kaminskis, L. Gucevičius, su geriausiais meno kūriniais buvo susipažinęs K. Podčašinskis. Pastarasis taip pat studijavo Prancūzijoje.
K. Podščianskis ir M. Šultcas buvo ryškiausi vėlyvojo klasicizmo atstovai Lietuvoje. Jų darbuose jau išnyko brandžiajam klasicizmui būdingas didingumas, išryškėjo tendencija ieškoti tobulų proporcijų, siekti pastato grožio ir praktiškumo harmonijos.
K.Podčiašinskis buvo „sterilaus klasicizmo“ siekėjas, kritikavo L.Stuokos-Gucevičiaus suprojektuotą Vilniaus Katedrą, dėl šoniniuose fasaduose taikytų barokinių skulptūrų. K.Podčiašinskis teigė, kad tai nepakankamai „tyras“ klasicizmas.Žanrinė charakteristika
Antkapinio paminklo žanras Lietuvoje išpopuliarėja klasicizmo laikotarpiu. Tai populiariausia skulptūros sritis tuo metu. Skulptoriai patys nekūrė, jie buvo laikomi amatininkais, kurie turėjo pagal duotus projektus apipavidalinti pastato interjerą ir eksterjerą. Skulptūra buvo priklausoma nuo architektūros, klasikinės savarankiškos skulptūros kūrinių sukurta labai nedaug. Kas kita – antkapiniai paminklai.
Kaip tik čia skulptūra surado tą nišą, kurią sunkiai galėjo užpildyti tapyba –
memorialiniam paminklui vis dėlto mieliau rinktasi patvaresnes ir brangesnes medžiagas. Be to, kaip tik šioje srityje galėjo geriausiai pasireikšti skulptūros reprezentacinis pobūdis ir jos auklėjamoji reikšmė – žymių tautiečių įamžinimas ir jų atminimo iškėlimas kaip pavyzdžio ateinančioms kartoms atliepė esminius to meto poreikius ir menui keliamus reikalavimus.

Visų antkapinių paminklų, kurie dažniausiai būdavo komponuojami bažnyčios ar dvaro interjere, išraiška grindžiama skulptūra. Svarbiausias antkapio elementas – mirusiojo atvaizdas, epitafinė lenta. Dažnai pasitaiko įkomponuotos raudotojų figūros, įvairios klasicistinio laikotarpio formos, pvz. vazas primenančios ašarinės, kolonos ir kt.

J.Stroinovskio antkapį suprojektavo architektas K.Podčiašinskis, atliko K.Jelskis. Memorialiniai paminklai buvo viena iš svarbiausių K.Jelskio kūrybos sričių. Jo sukurti paminklai iliustruoja jo tezę apie skulptūros ir architektūros ryšį : priglausti prie bažnyčios sienos ar pilioriaus, jie susideda iš klasicistinių formų architektūrinės dalies ir biusto ar reljefo (retai – apvaliųjų skulptūrų). Kita vertus, jie ypač aiškiai atspindi to meto kultūros pobūdį – istorija ir literatūra darė įtaką visoms meninės kūrybos sritims. Įrašo plokštei paminkle visuomet teikiama išskirtinė reikšmė – ilgas tekstas pristato mirusįjį su visais jo titulais ir išreiškia artimųjų bei tėvynainių liūdesį. Antkapių kompoziciją rėmina santūrus, bet subtilių formų architektūrinis apvadas, kurį sudaro karnizas ir piliastrai, apačioje įkomponuota plokštė su plačiu memorialiniu įrašu lotynu kalba. K.Jelskio taip pat labai pamėgtas antkapinių paminklų dekoro elementas – dvi amforos formos ašarinės. Greičiausiai tokį paminklo modelį K.Jelskis perėmė iš XVIIIa. pabaigos skulptorių, pirmiausia savo tėvo, kūrybos.

Žinomiausi iš memorialinių K.Jelskio kūrinių yra Vilniaus katedroje išlikę paminklai vyskupui Jonui Nepomukui Kosakovskiui ir Tomui Vavžeckiui. Vyskupo Kosakovskio antkapinis paminklas sudarytas iš reljefinių skulptūrinių elementų ir plataus memorialinio įrašo. Bendra paminklo nuotaika dvelkia rimtimi ir iškilmingumu, o architektūrinės formos tarsi nepažeidžia klasicistinės estetikos.

T.Vavžeckio paminklas taip pat sukomponuotas iš klasicistinių elementų : orderinio architektūrinio apvado ir antikinės hermos pavidalo biusto, tačiau jų derinimas jau dvelkia romantiniu literatūriškumu ir eklektiškumu. Plokštė su įrašu, kaip paprastai užima centrinė paminklo dalį. Ypač didelę teksto, literatūrinio pasakojimo reikšmę to meto kultūroje liudijo 1817m. Vilniaus katedroje, minint T.Vavžeckio atminimą, pasakyta A.Lachnickio kalba, kurioje jis raštišką didžių vyrų atminimo įamžinimą iškėlė aukščiau už „obeliskų, kolosų, piramidžių ir įvairių akmens skulptūrų“ statybą. Toks požiūris, žinoma, nebuvo palankus skulptoriaus atžvilgiu. Skulptorius tuo metu išvis nebuvo laikomas paminklo autoriumi. Statytoju pirmiausia buvo laikomas jo užsakovas. Plastinė analizė
J.Stroinovskiui skirtas K.Jelskio atliktas Memorialinis paminklas pasižymi griežtomis architektūrinėmis formomis, itin iškilminga, nors kartu ir elegiško liūdesio persmelkta nuotaika. Ypatingos elegancijos ir puošnumo šiam paminklui suteikia skulptūrrinės detalės : dailiai išsiskleidusi kriauklė, apgaubusi mirusiojo biustą, paminklo viršuje sukomponuoti plačiasparniai angelai, gesinantys gyvenimo deglus, grakščių formų ašarinės, tarp piliastrų liepsnojantys du šviestuvai, simboliškai išreiškiantys dvejas – vyskupo ir rektoriaus – pareigas.
Pagrindu architektūriniam paminklo sprendimui tapo labai populiarus lietuviškoje architektūroje serljanos motyvas. Paminklo kompoziciją sudaro trys vertikalios dalys, kurias tarpusavyje skiria ir iš kraštų uždaro geltonos ochros spalvos dirbtinio marmuro piliastrai su itin sudėtingo piešinio kapiteliais be bazių. Vidurinioji dalis platesnė ir aukštesnė, užbaigta viršuje archivoltu. Po archivoltu iškirsta pusės apskritimo niša, papuošta radialine kriaukle, į kurią įstatytas J.Stroinovskio portretinis biustas. Žemiau nišos – didelė balta marmurinė lenta su auksuotų raidžių įrašu. Ją supa platūs rudo marmuro rėmai. Epitafijos tekstas (iš lot. kalbos) :
„Geriausiajam Galingiausiajam Dievui Jeronimui (Balnakilpės herbo) Stroinovskiui, Vilniaus vyskupui, Šv.Onos ir Šv.Stanislovo I klasės ordino kavalieriui, Lietuvos mokyklų viršininkui, mokytojui, Vilniaus Akademijos rektoriui. Mirusiam 1815m. rugpjūčio 15d., 62 metų amžiaus. Kilmingam vyrui, garsėjusiam dorumu, kilnumu, iškalba ir mokytumu. Daug padaręs mokslų vystymui Akademijoje, kol ši Aleksandro Pirmojo dėka buvo atnaujinama ir plečiama. Didžiai nusipelniusiajam kolegos ir piliečiai, atmindami jo dorybes, susidėję pinigų, šį paminklą pastatė 1828m.“
Šoninės paminklo dalys žemesnės siauresnės, stačiakampės, bareljefas raudoname sienos fone vaizduoja du didelius gipsinius žibintus su liepsnomis. Virš šoninių dalių – bareljefas iš stiuko. Simetriškai sustatyti du liūdesio angelai stovi, kiek pasvirę į vidų, išskėstais sparnais, viena ranka remia galvą, kita laiko nuleistą užgesintą fakelą. Prie angelų kojų, iš kraštų, stovi po urną. K.Jelskio sukurtos angelų figūros ramių, apibendrintų klasicistinių formų – kaip ir antikizuoti žibintai. Tuo tarpu nišoje pastatytam velionio biustui būdingi ryškūs realistiniai, beveik natūralistiniai bruožai, kuriuos žymiai sušvelnina kriauklės fonas su giliais radialiniais grioveliais. K.Podčiašinskis serlijanai pridėjo iš apačios gana aukštą, į bažnyčios grindis besiremiantį, cokolį. Vidurinę cokolio dalį užima didelė ketaus lenta su veliono herbu, sverianti daugiau kaip 544kg.Literatūros sąrašas
Drėma V., Vilniaus Šv.Jono bažnyčia, Vilnius, 1997.
Janonienė R., Kazimieras Jelskis, Vilnius, 2003.
Drėma V., Pranciškus Smuglevičius, Vilnius, 1973.
Budreika E. “Lietuvos klasicizmo architektūros kūrėjas Laurynas Stuoka – Gucevičius”, Vilnius, 1966.

Leave a Comment