ES monetarinė sistema

VILNIAUS UNIVERSITETAS

EKONOMIKOS FAKULTETAS

TEORINĖS EKONOMIKOS KATEDRA

Ekonomikos fakulteto

Ekonomikos specialybės

Neakivaizdinių studijų

II kurso studentės

Astos Šimkūnienės

EUROPOS SĄJUNGOS MONETARINĖ SISTEMA

Ekonomikos teorijos kursinis darbas

Darbo vadovas:

Vilnius, 2002

EUROPOS SĄJUNGOS MONETARINĖ SISTEMA

TURINYS

Įvadas …………………………………………………………………………………………. 31. Monetarinė politika. Jos tikslai…………………………………………………………… 42. Ekonominės pinigų sąjungos kūrimosi istorinės prielaidos…………………………….6 1. Reikšmingiausių piniginių sąjungų apibūdinimas……………..……………………. 6 2. Ekonominės pinigų sąjungos kūrimosi argumentai…..…………………………….. 73. EPS kūrimosi raida…………………………………………………………………………. 9 1. Europos monetarinė sistema……………….. …………………..…………………… 9 2. Svarbiausi EMS komponentai ………………………………………………….…….104. Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimosi etapai…….………………………………… 13 1. Pirmasis EPS etapas…… …………………………………………………………… 13 2. Mastrichto (Europos Sąjungos) sutartis……………………….. ………………….. 14 3. Antrasis EPS etapas…………………. ……………………………………………… 15 4. Trečiasis EPS etapas………………………………. ……………………………….. 17 5. Svarbiausios EPS kūrimosi proceso išvados……………………………………….185. Europos centrinių bankų sistema ir Europos centrinisbankas……………….…….…19Išvados ………………………………………………………………………………….…….. 22Informacijos šaltiniai …………………………………………………………………………. 24Priedas 1. Europos piniginio vieneto ECU funkcijos. ……………………………..……… 25Priedas 2. ECU krepšelio svoris…………………………………………………………….. 26

ĮVADAS

Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) kūrimas – tai ilgas ekonominėsintegracijos procesas, apimantis bendrosios rinkos ir panašių gyvenimostandartų sukūrimą visose ES šalyse. Darbo tikslas – apibūdinti Europos Sąjungos monetarinės (pinigų)sistemos susikūrimą, trumpai atskleisti EPS raidos etapus, bendros ESvaliutos atsiradimo priežastis. Darbe – penki skyriai, kuriuose nuosekliai pateikiama EPS samprata,kaip vieningos Europos kūrimo grandis. Pirmajame skyriuje trumpai išdėstoma teorinė valstybių vykdomosmonetarinės politikos esmė, jos tikslai. Antrasis skyrius skirtas istorinei pinigų sąjungų egzistavimopatirčiai atskleisti. Būtent ta patirtis daugeliui kelia tam tikrų abejoniųdėl EPS ateities. Čia taip pat pateikiami naujosios sąjungos kūrimosiargumentai. Trečiojoje dalyje – Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimosi raida,institucijų funkcijos ir jų transformacija EPS kūrimosi eigoje. Ketvirtame skyriuje nuosekliai išdėstomi Ekonominės ir pinigųsąjungos kūrimosi etapai, keliami uždaviniai, tikslai ir rezultatai, beipateikiamos svarbiausios šio proceso išvados. Penktas skyrius skirtas Europos centrinio banko ir Europos centriniųbankų sistemos trumpam apibūdinimui. Darbo metodologija – įvairios literatūros analizė.

1. MONETARINĖ POLITIKA. JOS TIKSLAI.

Monetarinė politika – tai centrinio banko (CB) politika, veikiantireguliuojant pinigų kiekio, masės didėjimo tempus ar palūkanų normospokyčius. Pagrindiniai jos tikslai – skatinti nacionalinio produkto gamybą,mažinti nedarbo augimą, reguliuoti infliacijos tempus. Šalies vyriausybėsfiskalinei politikai keliami tie patys reikalavimai, tik fiskalinė politikaįgyvendinama mokestinėmis priemonėmis, taip pat formuojant valstybėsbiudžeto išlaidas ir pajamas, o monetarinė politika –reguliuojant pinigųpasiūlą. Trumpai monetarinės politikos bruožus galima apibūdinti sekančiai: jeišalies ekonomika veikia esant nedarbui, t.y. nepilnai panaudodama esmusdarbo išteklius, didinant pinigų pasiūlą pasiekiamas gamybos apimčiųišaugimas.Taigi, šalies centinis bankas ir vyriausybė vykdo pinigųpolitiką, kuri skatina palūkanų normos kritimą ir investicinės veiklospagyvėjimą. Tai – ekspancinė monetarinė politika. Artėjant prie pilnoužimtumo, tolesnis pinigų pasiūlos didinimas lems ne tik nacionalinioprodukto augimą, bet ir kainų lygio kilimą , sparčią infliaciją. Tokiuatveju pereinama prie restrikcinės monetarinės politikos, kurią vykdantkredito sąlygos tampa sunkesnės, investicijos lėtėja, infliacinis tarpsnispalengva likviduojamas. Tagi monetarinė politika turi skatinti užimtumodidėjimą, nesukeliant spartaus kainų lygio augimo. Tai vykdoma remiantispinigų pasiūlos ir paklausos pusiausvyros susidarymo mechanizmu. Ši pusiausvyra susiklosto tokiame taške, kuris reiškia atitinkamąpalūkanų normą. Pinigų pasiūlos padidinimas ( 1 pav.), kai pasiūlos kreivėMSO pereina į MS1 sukelia palūkanų normos sumažėjimą nuo r0 iki r1 , opinigų pakausos išaugimas (kreivė MD pereina iš MD0 į MD1) veikiapriešingai,- palūkanų norma padidėja nuo r0 iki r2. Centrinis bankas,

reguliuodamas pinigų pasiūlą, veikia palūkanų normą, leisdamas veiktirinkos jėgoms, kurios sukelia pageidaujamus verslo aktyvumo ir nacionalinioprodukto gamybos dinamikos poslinkius.

Palūkanų

norma MSO MS1 r2 ro

r1 MD1 MDo Mo M1 Pinigųkiekis 1 pav. Pinigų rinkos pusiausvyra ir jos kitimas.

Laukiamas monetarinės politikos priemonių efektas pasireiškia ne iškarto, kaip to norėtųsi, o tik po tam tikro laiko. Laiko tarpas nuosprendimo priėmimo iki jo realizavimo vadinamas realizavimo lagu. Jobuvimas komplikuoja monetarinės politikos procesus. Lagas kyla dėl šiųpriežasčių: 1. atliekant atviros rinkos operacijas, praeina tam tikras laikas, kolvertybinius popierius centriniam bankui pardavę komerciniai bankai savoišaugusius rezervus iš tikrųjų realizuoja naujomis paskolomis; 2. poveikis palūkanų normai bus realizuotas tik po to, kai pakis šeimųturto, turinčio absoliutų arba didelį likvidumą, struktūra ir šeimųintencijos turėti mažiau grynųjų pinigų, o daugiau palūkanas nešančiųaktyvų realizuosis iki tokio lygio, kad pasikeis ir ilgalaikių paskolųpalūkanų norma; 3. pakitus palūkanų normai, jų poveikio investicijų prieaugiui taippat reikia laukti gana ilgai, o po investicijų prieaugio reikalingas laikotarpas iki padidės visuminė paklausa ir nacionalinio produkto gamyba.

EKONOMINĖS IR PINIGŲ SĄJUNGOS KŪRIMOSI ISTORINĖS PRIELAIDOS.

3 Reikšmingiausių piniginių sąjungų apibūdinimas

Istorinę pinigų sąjungų egzistavimo patirtį sunku apibūdintivienareikšmiškai. Dažna šių sąjungų egzistavo trumpą laiką. Dėl šiospriežasties kyla daug abejonių ir dėl Europos pinigų sąjungos (EPS)ateities. Tam tikras išvadas galima daryti trumpai apžvelgusreikšmingiausiais pastarųjų šimtmečių pinigų sąjungas (6,12): • Vokietijos, kuri vadovaujant Bismarkui, buvo suvienyta į politinę ir ekonominę sąjungą 1860 m.; • Italijos, kuri nesėkmingai bandė jungtis į politinę ir ekonominę sąjungą 1860m. ir 1870m.; • Jungtinių Valstijų – tai federacija nuo Pilietinio karo laikų; • Šveicarijos, kurios atskiri kantonai jungėsi nuo 1850 m., kol 1870 m. buvo įvesta bendroji valiuta; • Vokietijos ir Austrijos pinigų sąjunga, sukurta 1857 m. ir gyvavusi daugiau nei dešimt metų; • Lotynų Amerikos pinigų sąjunga, sukurta 1865 m., veikus daugiau nei šešiasdešimt metų; • Skandinavijos pinigų sąjunga, gyvavusi nuo 1872 m. iki 1931 m. Visos šios pinigų sąjungos egzistavo siejamos aukso standarto, todėlnacionalinėms vyriausybėms būdavo suteikiama mažai savarankiškumo. Europospinigų sąjungos atveju, šalys, stojančios į sąjungą, pačios atsisakonepriklausomos pinigų politikos. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadas: 1. neilgai gyvavo tos pinigų sąjungos, kurias sukūrus nebuvo siekiama ir politinės integracijos (pvz.: Skandinavijos, Lotynų Amerikos, Vokietijos Austrijos pinigų sąjungos.); 2. 19-ame – 20-ojo amžiaus pradžioje nacionalinės vyriausybės buvo labai mažos, nebuvo dideli ir mokesčiai, todėl pinigų sąjungos veikė ilgą laiką be didelių finansinių pervedimų į centrinį biudžetą; 3. vienose šalyse politinės sąjungos buvo kuriamos prieš sudarant piningų sąjungą, kitose – po jų sudarymo. Laikas parodė, kad pinigų sąjunga gali būti sudaryta anksčiau negu politinė, o politinės centralizacijos lygis, reikalingas sąjungai išlikti, gali būti gana žemas. Pastaraisiais dešimtmečiais stebimi žymūs pokyčiai viso pasauliokapitalo rinkose. Dar prieš du dešimtmečius kapitalo rinkos nacionaliniulygmeniu buvo labai segmentuotos, kapitalas buvo kontroliuojamas, buvoribojamas kapitalo investavimas už šalies ribų. Nors esant eurų, svarų,dolerių ir kitų valiutų rinkoms lėšas galima investuoti lengvatiniųmokesčių regionuose, tačiau nacionalinės rinkos liko atskirtos vienos nuokitos, o tai kiekvienos nacionalinės valdžios organams, įgyvendinantiemsmonetarinę politiką, suteikė savarankiškumą. Tarptautinio likvidumo

augimas, komunikacijų technologijų spartus vystymasis, kurių dėka atsiradogalimybė per kelas sekundes susisiekti su visu pasauliu, panaikinogeografines rinkų ribas, visos pasaulio dalys vis labiau integruojamos įtarptautines finansų rinkas, nyksta segmentacija. Visa tai veikia atskirųšalių vyriausybių vykdomą pinigų politiką.

4 Europos pinigų sistemos kūrimosi argumentai

Naujų technologijų plitimas, globalizacija, tarpregioninėskonkurencijos augimas sudaro palankias sąlygas EPS kurtis, tačiau jipirmiausia kurėsi dėl politinių priežasčių, o tik paskui – dėl ekonominių .EPS kūrimas – svarbi Europos integracijos dalis po Antrojo pasaulinio karo,kuriam pasibaigus Europos politikai padarė išvadą, kad Europa turi būtitaip politiškai, demokratiškai, ekonomiškai organizuota, kad garantuotųnuolatinę taiką. Tačiau pastaruoju metu vis labiau akcentuojami ekonominiaiEPS sukūrimo argumentai: • ekonominė tarpusavio priklausomybė; • efektyvių sprendimų priėmimas; • konkurencija; • spekuliavimas valiuta; • pasaulinė valiuta. Stebint pasaulio regionų konkurenciją tampa aišku, kad nesantefektyvios bendros rinkos ir bendrų pinigų, sunku palaikyti konkurencingumąir gyvenimo lygio standartus. Didėjant Europos sąjungos šalių ekonomikų atvirumui ir šių šaliųtarpusavio ekonominei priklausomybei, nė viena atskira valstybė negali patipasiekti kainų stabilumo, užimtumo, pusiausvyros ir nuolatinės plėtros.Atskira valstybė tokioje aplinkoje pati viena negali priimti efektyviųekonominių sprendimų, todėl būtina juos derinti bendrijos lygyjekompetingųjų instituciju lygmeniu, laikantis nuostatų, kad ne bendrija, ovalstybės narės yra atsakingos už ekonominių ir socialinių problemųsprendimą savo teritorijoje. Įvedus bendrąją valiutą labai tikėtina, kad sumažės spekuliaciniųatakų galimybė. Tokiai valiutai yra galimybė tapti reikšminga pasauliovaliuta ir konkuruoti su JAV doleriu, vis dar užimančiu dominuojančiąpadėtį.

EKONOMINĖS IR PINIGŲ SĄJUNGOS KŪRIMOSI RAIDA

2 Europos monetarinė sistema

Ekonominė ir pinigų sąjunga yra logiškas bendrosios rinkos žingsnisvisiškai suvienytos Europos link. Poreikis integruoti pinigų sistemas buvoužfiksuotas dar Romos sutartyje (1957 m.) , kurios pagrindu buvo įsteigtaBendrija. Sutartyje buvo pažymėta, kad “valiutų kursai yra bendrų interesųreikalas”. Panaikinus vidinius Bendrijos narių užsienio prekybos muitus irvietoje jų įvedus bendrą išorinį muitų tarifą, valiutinė konsolidacija buvonatūrali ir pagrįsta. Nesunku pastebėti, kad įsteigus pinigų sąjungą,išnyktų rizika, susijusi su valiutų kurso svyravimais: būtų daug lengviaupalyginti tų pačių produktų kainas, o tai skaitintų komercinę veikląEuropoje. Tačiau teorija ir praktika dažnai smarkiai skiriasi. Visoms beišimties šalims iškilo daug kliūčių. Pagrindinė – šalių ekonominės brandosskirtumai (5,147): • atlyginimų lankstumas, susijęs su profsąjungų aktyvumu; • svyravimai darbo rinkoje ir darbo mobilumas; • taikomų fiskalinių sistemų ypatumai; • nevienodi ekonomikos augimo tempai ir jos atvirumas; • pinigų sistemai vadovaujančių nacionalinių institucijų tarptautinė reputacija. Skirtinga ekonominė branda lėmė skirtingus interesus ir skirtingusreikalavimus pinigų sąjungai. Vokietija tapo monetarinės politikos lydere.Dar aštuntame dešimtmetyje ji pagrįstai baiminosi, kad vis stiprėjantimarkė gali būti susilpninta ir negrįžtamai prarasti kiti nacionalinėsmonetarinės sistemos privalumai. Kilo aštrūs ginčai dėl valiutinės (pinigų)sąjungos kainos. Visa tai nulėmė, kad taip ilgai tęsėsi EPS idėjospraktinis pirmo etapo įgyvendinimas. Europos Bendrijos šalims teko imtisdaugybės politinių ir ekonominių pertvarkymų. Nepaisant pirmųjų nesėkmių, 1978 m. Brėmeno Europos Taryboje Bendrijosvalstybių vadovai nutarė įkūrti Europos monetarinę sistemą (EMS), kuri ikišiol buvo svarbiausias ES šalių valiutinio bendradarbiavimo būdas. Jipradėjo veikti 1979 m. ir siekė dviejų pagrindinių tikslų: sukurti stabiliąpinigų zoną ir paspartinti tuo metu sulėtėjusį integracijos procesą. Per

visą savo gyvavimo laikotarpį Europos monetarinė sistema gerkai sumažinoinfliaciją Europos sąjungos šalyse ir palaikė valiutos keitimo kursostabilumą pačioje Bendrijoje. Ši sistema padėjo išvengti devintajamdešimtmečiui būdingo valiutinės sistemos išsireguliavimo, kai JAV doleriokursas , iš pradžių stipriai kilęs, vėliau ėmė stipriai kristi.Stabilizavosi keitimo kursas visose EMS šalyse. Svarbiausia – ši sistemapadėjo suartinti Bendrijos šalių ekonomiką, o tai labai svarbu norintsudaryti ekonominę ir pinigų sąjungą. Buvo manyta, kad ši sistema įsitvirtins po dvejų metų, tačiau taipneatsitiko. Visos šalys, pasirašydamos Mastrichto sutartį, įsipareigojosukurti valiutų sąjungą, kuri ateityje pakeistų Europos monetarinę sistemą.Būtent iki to laiko ir galios Europos monetarinės sistemos taisyklės.

1. Svarbiausi EMS komponentai

Svarbiausi Europos monetarinės sitemos komponentai (5,149): – Europospiniginis vienetas ECU ( European currency unit); valiutų keitimomechanizmas (ERM Exchange rate mechanizm); kreditavimo mechanizmas;nukrypimo indikatorius; Europos valiutinio bendradarbiavimo fondas (jofunkcijas nuo 1994 m. atliko Europos monetarinis institutas). Pagrindinis vaidmuo EMS teko piniginiam vienetui ECU, kuris atlikoketurias funkcijas (žr. 1 priedą ). Europos valiutinis vienetas atsirado išEuropos bendrijos apskaitos vieneto, patvirtinto Romos susitarimu naudotijį kaip Bendrijos institucijų apskaitos vienetą. Kaip oficiali valiuta ECUbuvo įvestas 1978 m. gruodžio18 d. ECU – Europos Sąjungos šaliųvaliutos krepšelis, kurį tam tikru santykiu sudarė visų Sąjungos šaliųvaliutos (žr. 2 priedą). Kiekvienos šalies valiutos svoris ECU krepšelyjepriklausė nuo šalies ekonominio pajėgumo. Krepšelis paprastai būdavoperžiūrimas kas penkeri metai. Valiutų svoriai galėjo būti keičiaminesulaukus termino tik tuo atveju, jei kurios nors valiutos svoris pakistųdaugiau negu 25 procentais. Ekonomikos ir finansų Taryba kartu su valstybiųnarių centrinių bankų prezidentais nustatė pagrindinį kiekvienos valiutoskursą ECU atžvilgiu. Todėl tapo galima apskaičiuoti ir valiutų santykį,vadinamąjį dvišalį centrinį kursą. Vadovaujantis juo, buvo nustatomasvaliutų keitimo kursas. ECU vaidmuo, kaip piniginio vieneto, nuolat didėjo, tačiau jisneatliko pinigų, kaip mokėjimo priemonės, vaidmens. Jis buvo naudojamas tiknesusijusiose su grynais pinigais operacijose. Dar viena ECU funkcija – išjo buvo formuojamas Europos Sąjungos biudžetas. Išorės muitai ir rinkliavosES pasienyje buvo mokami ECU, tačiau šis piniginis vienetas nebuvoįteisinta mokėjimo priemonė, necirkuliavo jis ir banknotų ar monetųpavidalu, nors Bendrios piliečiai galėjo atsidaryti sąskaitas ECU arnaudoti jį biznio reikalais. Matyt todėl ECU buvo gana ribotas. NaujosEuropos valiutos Euro ir ECU išorinės vertės yra lygios, todėl įvedus Eurą,ECU kaip valiuta nustojo egzistavusi, o jos funkcijas perėmė Euras. Valiutų kursų operacijoms palaikyti reikia finansavimo, todėl įEuropos monetarinės sistemos veiklą įtrauktas kreditų teikimo mechanizmas.Intervenciją į valstybių narių valiutas užtikrindavo tų šalių centriniamsbankams suteikiami neriboto dydžio kreditai. Buvo taikomos trys kreditavimoformos: 1. labai trumpalaikis. Tokia kreditavimo forma leido mobilizuoti išteklius trims mėnesiams ir operacijas pakartoti du kartus. Pačius kreditus valdė Europos valiutos kooperacijos fondas. 2. Trumpalaikė valiutinė pagalba padeda valstybei įveikti laikiną mokėjimo balanso deficitą, kuris dažniausiai atsiranda dėl atsitiktinių sunkumų. 3. Vidinė finansinė parama buvo suteikiama valstybei, kuri patirdavo sunkumus, susijusius su mokėjimo balansu. Ji būdavo suteikiama laikotarpiui nuo dvejų iki penkerių metų. Kreditą gavusi šalis, vykdydama savo ekonominę politiką, privalėjo atsižvelgti į tam tikrus valdytojų Tarybos keliamus reikalavimus. Perėjimas prie vieningos sistemos baigia EMS procesą. Per visągyvavimo laikotarpį Europos monetarinė sistema buvo labai veiksminga.Išskiriami keturi svarbiausi jos privalumai: 1. sustiprėjo pinigų politikos koordinavimas;

2. sumažėjo infliacijos tempai; 3. sumažėjo valiutų kursų svyravimai; 4. padidėjo valiutų stabilumas lyginant su kitų šalių valiutomis. Be Europos monetarinės sistemos, kaip vienos iš ekonominės ir valiutųsąjungos pakopų, nebūtų galima sukurti pinigų sąjungos.

4. EKONOMINĖS IR PINIGŲ SĄJUNGOS KŪRIMOSI ETAPAI

1. Pirmasis EPS etapas

1988 m. birželio mėnesį Europos Valiutų Taryba (EVT) patvirtinoekonominės sąjungos įkūrimo svarbą ir įgaliojo Ekonomikos Finansų tarybą,kuriai tuo metu vadovavo Europos Komisijos prezidentas Žakas Delors’as,išnagrinėti tokios sąjungos sukūrimo galimybes ir suformuoti jos kūrimoplaną. 1989 m. buvo paskelbta Delors’o ataskaita, kurioje pasiūlytas EPSkūrimo planas. Kadangi EPS kūrimas yra sudėtingas ir ilgas procesas, jamreikalingi dideli pertvarkymai, todėl nutarta jį vykdyti palaipsniui,keliais etapais. Pirmasis etapas tęsėsi nuo 1990 m. liepos 1 d. iki 1993 m. gruodžio31d. Pagrindiniai jo tikslai buvo sekantys: užbaigti bendrosios rinkoskūrimą, įskaitant kapitalo judėjimo tarp ES valstybių bei tarp ES valstybiųir trečiųjų šalių liberalizavimą, stiprinti integracijos procesus, siektiekonominės ir valiutinės politikos koordinacijos tarp ES šalių. Pirmajameetape buvo pasiekti tokie rezultatai (6,24): • baigtas bendrosios rinkos kūrimo procesas – panaikinti visi egzistavę laisvojo kapitalo judėjimo barjerai; • sukurti ekonominės politikos konvergencijos ir koordinavimo rėmai, kurių pagrindą sudarė konvergencijos programos, kurios buvo rengiamos atskirai kiekvienai valstybei. Jų tikslas – paskatinti Europos Ekonominės Bendrijos valstybes kurti panašią ekonominę aplinką visoje EPS, kreipiant dėmesį į infliacijos mažinimą bei nacionalinių valiutų stabilumą; • įgyvendinta nuostata, draudžianti privilegijuotą skolinimąsi iš finansinių institucijų.

2. Mastrichto (Europos Sąjungos) sutartis.

Sekančių etapų realizavimui buvo būtina sukurti tam tikrą institucinęstruktūrą ir apibrėžti visų institucijų uždavinius bei veiklos principus,todėl atsirado poreikis persvarstyti Romos sutartį. 1991 m. buvo sušauktaTarpvyriausybinė Konferencija, kurioje buvo aptariami EPS ir politinėssąjungos reikalai. Šios konferencijos rezultatas – Mastrichto sutartis,kuri buvo pasirašyta 1992 m. vasario 7d. Pagal šią sutartį nuo 1993 m.sausio 1 d. įkuriama nauja politinė sąjunga – Europos Sąjunga, pakeitusiEEB. ES narėmis tapo visos dvylika tuo metu buvusių EEB valstybių. Vienaspagrindinių ES šalių tikslu tapo – EPS sukūrimas. Sutartyje nuodugniaiišdėstytas EPS kūrimo procesas, kur ypatingas dėmesys skirtas Europossąjungos narių ekonominei ir monetarinei konvergencijai, kuri užtikrintųpanašias ekonomines sąlygas visose EPS valstybėse. Buvo nustatytikonvergencijos kriterijai, kuriuos turi atitikti valstybės, siekiančiosįstoti į ES (6,25): 1. kainų stabilumas – infliacijos tempai per paskutinius 12 mėnesių negali daugiau kaip 1,5 proc. viršyti trijų mažiausius infliacjos tempus turinčių valstybių narių infliacijos lygio. 2. Valstybinio sektoriaus finansinės padėties stiprinimas – biudžeto deficitas neturi viršyti 3 proc. BVP, o valstybės skola – 60 proc. BVP. Dėl šio kriterijaus buvo numatytos kai kurios išlygos. Buvo atsižvelgta ne tik į esamą biudžeto deficito ir valstybės skolos dydį, bet ir į jo kitimo tendencijas bei faktorius, lemiančius tai, kad šie dydžiai neatitinka keliamų reikalavimų. 3. Valiutos kurso stabilumas – ne mažiau kaip dvejus metus iš eilės nacionalinė valiuta neturi būti devalvuota kitų Europos Pinigų Sistemos valiutų atžvilgiu, o kursų svyravimai apie centrines normas neturi peržengti nustatytų leistinų svyravimo ribų. 4. Žema palūkanų norma – vidutinė ilgalaikė paskutinių dvylikos mėnesių palūkanų norma negali daugiau kaip 2 proc. Viršyti trijų aukščiausią kainų stabilumą turinčių valstybių narių vidutinės ilgalaikės palūkanų normos. Tai svarbūs kriterijai, sprendžiant apie šalies galimybes tapti EPS

nare. Mastrichto sutartyje taip pat buvo nustatyta, kad EPS kūrimasis vykstrimis etapais. Pirmasis etapas jau buvo prasidėjęs. Numatyti kitų dviejųetapų pagrindiniai uždaviniai.

3. Antrasis EPS etapas

Antrasis etapas, kurio vykdymo laikas buvo nustatytas nuo 1994.01.01iki 1998.12.31 – tai pasirengimas EPS. Jam buvo keliami šie uždaviniai:įkurti instituciją, kurios pagrindu vėliau būtų formuojamas EuroposCentrinis Bankas; pasiekti, kad nacionaliniai centriniai bankai būtųnepriklausomi; suderinti ir kontroliuoti konvergencijos rodiklius. Svarbiausias šio etapo institucinis įvykis – Europos monetarinioinstituto (EMI) įsteigimas 1994 m. Jis pakeitė Europos valiutiniobendradarbiavimo fondą, perimdamas ir išplėsdamas jo funkcijas. Europosmonetarinis institutas tapo Europos centrinio banko (ECB) pirmtaku.Svarbiausia jo užduotis buvo paruošti pamatus Europos centrinio banko irEuropos centrinių bankų sistemos veiklai trečiajame EPS kūrimosi etape. EMIbuvo atsakingas už ES šalių monetarinės politikos koordinavimą irnacionalinių centrinių bankų konsultavimą monetarinio reguliavimoklausimais. Antrajame etape buvo priimti aktai, draudžiantys monetarinįvalstybinio sektoriaus finansavimą ES šalyse. Šie apribojimai buvonustatyti siekiant garantuoti centrinių bankų nepriklausomybę. 1995 m. gruodžio 15-16 d. Madride EVT susitikime buvo nutarta naująją Europos valiutą pavadinti euru. Buvo nustatytas euro įvedimo planas iratsisakyta eurą įvesti iš karto, t.y. šoko būdu. Nutarta tai darytipalaipsniui, trimis fazėmis, kurios visos apims laikotarpį nuo 1998.01.01iki 2002.06.30. Kai eurais bus išreikšti visi aktyvai ir atliekamos visosoperacijos, o nacionalinės valiutos nustos egzistuoti ir jų monetos irbanknotai bus išimti iš apyvartos, – euro įvedimo paskutinis etapas busbaigtas. 1998 m. kovo 25 d. Europos Komisija paskelbė pranešimą (ESekonominės raidos prognozę) apie ES 15 narių atitikimą Mastrichtokonvergencijos kriterijams. Tą pačią dieną nuomonę apie ES narių atitikimąkonvergencijos kriterijams paskelbė ir Europos monetarinis institutas.1998m. gegužės 2-3d., kai Europos viršūnių taryba Briuselyje paskelbėbūsimųjų eurozonos dalyvių sąrašą, šių kriterijų neatitiko tik Graikija.Danija ir Jungtinė Karalystė dar Mastrichto sutartyje išsiderėjo garantuotąnestojimo į pinigų sąjungą galimybę, o Švedija nusprendė dar nestoti įvaliutų sąjungą. Tokiu būdu nuo 1999 m. sausio 1 d. buvo sukurta euro zona,sudaryta iš 11 ES narių: Airijos, Austrijos, Belgijos, Italijos, Ispanijos,Liuksemburgo, Olandijos, Portugalijos, Prancūzijos, Suomijos ir Vokietijos.Patvirtinta, kad šių valstybių dvišaliai valiutų keitimo kursai busnustatyti pagal Europos monetarinės sistemos valiutų tarpusavio keitimocentrines normas, centriniai bankai glaudžiai bendradarbiaus siekdamiužtikrinti, kad šios normos nekistų tol, kol bus įvestas euras. Paskelbus būsimąsias euro zonos nares, reikėjo atitinkamai sutvarkytiinstitucinį pagrindą EPS funkcionavimui. 1998 m. liepos 1 d. FrankfurteEuropos monetarinio instituto pagrindu buvo įkurtas Europos centrinisbankas. ECB perėmė visas EMI funkcijas ir išplėtė jas, tapdamas visaverčiucentriniu banku. Nuo to momento prasidėjo baigiamasis pasirengimo euro įvedimui etapas,kurio metu buvo suformuota monetarinės politikos strategija, parinktimonetarinės politikos instrumentai, sukurta efektyvi techninė-organizacinėmokėjimų infrastruktūra. Visus šiuos darbus koordinavo Europos centrinisbankas. Pereinant prie vieningos valiutos sistemos aktualiu klausimu tapo,kaip euro įvedimas gali paveikti jau egzistuojančius kontraktus. 1997 m.liepos mėnesį pasirašytoje Amsterdamo sutartyje buvo suformuluotas sandoriųtęstinumo principas, kurio esmė yra ta, kad euro įvedimas nelaikomas forcemajoure sąlyga. Euro įvedimas nesuteikia teisės šalims vienašališkai keistiegzistuojančių kontraktų sąlygų. Tolesni mokėjimai turi būti atliekamikontraktuose nurodyta valiuta, nebent šalys susitartų tarpusavyje kitaip.Šis principas buvo svarbus finansų rinkų stabilumui užtikrinti ir užkirtokelią spekuliacijoms.

4. Trečiasis EPS etapas

1999 m. sausio 1 d. negrįžtamai užfiksuoti euro ir EPS narių

nacionalinių valiutų tarpusavio keitimo kursai, kuriais bus vadovaujamasiiki 2002.06.30, kai nacionalinės valiutos nustos egzistuoti. Taigi,trečiojo etapo pradžią žymi euro,- vienintelės visavertės ir savarankiškosEPS valiutos, įvedimas. Nuo 1999.01.01 iki 2001.12.31 euras cirkuliavonegrynuoju pavidalu. Mokėjimai grynaisiais šiame laikotarpyje buvo vykdomitik nacionalinių valiutų banknotais ir monetomis. Euro banknotai ir monetosišleisti į apyvartą nuo 2002.01.01. Nacionaliniai grynieji pinigai vis darcirkuliuoja kartu su grynaisiais eurais, bet palaipsniui išimami išapyvartos. Šį procesą buvo numatyta užbaigti (pagal Madrido sutartį) iki2002.06.30, tačiau atsižvelgiant į pereinamojo laikotarpio rizikas irnepatogumus, su kuriais susiduria piliečiai ir verslininkai, pasiektassusitarimas sutrumpinti šį laikotarpį iki dviejų mėnesių. Nuo tadanacionalinės valiutos nustoja egzistuoti. 1999 m. sausio 1d. savo veiklą pradėjo ir Europos centrinių bankųsistema (ECBS). Pagrindinis ECBS tikslas – vykdyti monetarinę politiką,užtikrinančią ES piniginio vieneto euro stabilumą.

5. Svarbiausios EPS kūrimo proceso išvados

Nežiūrint į tai, kad EPS kūrimosi pradžioje rinkų dalyviai irvisuomenė buvo nusiteikę gana skeptiškai, rezultatas pranoko daugelįprognozių. Europos piniginio vieneto euro įvedimas vyko sklandžiai.Vykstant šiam procesui 11 Europos Sąjungos šalių įsivedė eurą. Ne daug kasnumatė ir tokį didelį EPS narių skaičių. Buvo baiminamasi, kad nustatytuskonvergencijos kriterijus atitiks tik kelios šalys. Visos ES šalys įsipareigojo vykdyti politiką, orientuotą į stabilumąir dalyvauti koordinuojant ekonominę politką. Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimosi eigoje tapo aišku, kad sėkmėsprielaidos tai – nuolatinis konvergencijos išlaikymas ir lanksčios darboužmokesčio sistemos sukūrimas (6.29). Darbo užmokesčio sistema turi būtižymiai lankstesnė ir reaguoti į produktyvumo, konkurencingumo, nedarbolygio pokyčius ir taip kompensuoti valiutų kurso kaip ekonominės politikossverto praradimą. EPS – negrįžtamas procesas. Išstoti iš jos būtų labai sudėtinga ar netneįmanoma, nes nebus galima susigrąžinti nebeegzistuojančių nacionaliniųvaliutų. EPS sumodeliuota kaip negrįžtamas procesas, negrįžtamai suvereniosteisės perduotos ES institucijoms, įskaitant ir ECBS, bet koks bandymaspasitraukti iš EPS sukels rimtų ekonominių sunkumų .

5. EUROPOS CENTRINIŲ BANKŲ SISTEMA IR EUROPOS CENTRINIS BANKAS

ECBS sudaro ECB ir nacionaliniai centriniai bankai (NCB). NCB tųvalstybių narių, kurios nedalyvauja EPS, Europos centrinių bankų sistemosstruktūroje turi specialų statusą: jie ir toliau gali įgyvendinti savopinigų politiką ir nedalyvauja nei priimant sprendimus dėl bendros valiutospolitikos euro zonoje, nei įgyvendinant atitinkamus politinius sprendimus.ECBS tikslas – prižiūrėti kainų stabilumą – nėra nepriklausomas nuo kitųveiksnių, darančių įtaką ekonominiam suatrėjimui, už kurį atsakingosvalstybės narės. Jos turi kontroliuoti valstybės išlaidas, nedarbosumažinimas turėtų būti vienas iš jų pagrindinių tikslų, kartu su tikslupalaikyti konkurencingumą. Turi būti stebima ir infliacija, o kai reikia irmažinama. Taigi ECBS kainų stabilumo palaikymo politika turėtų būtinepriklausoma ir grindžiama šalių nacionaline ekonomine ir socialinepolitika. Pagrindinės ECBS vykdomos užduotys yra tokios: • apibrėžti ir įgyvendinti Bendrijos pinigų politiką; • atlikti valiutines operacijas; • laikyti ir tvarkyti valstybių narių oficialiuosius užsienio rezervus; • rūpintis darnia mokėjimo sistemų veikla. Be to , ECBS padeda sklandžiai įgyvendinti kompetetingų institucijųpolitiką, susijusią su kreditinių institucijų priežiūra ir finansų sistemosstabilumu; kartu ECBS konsultuoja Bendriją ir nacionalines institucijasklausimais, priklausančiais jos kompetencijai. ECBS valdo ECB valdymo organai: valdytojų taryba, vykdomoji valdyba irbendroji taryba. Valdymo struktūra atsispindi 1-oje schemoje (6.64):

1 schema Europos centrinių bankų sistemos struktūra

Valdytojų tarybą sudaro visi vykdomosios valdybos nariai ir valstybiųnarių, kurioms netaikomos išlygos ir kurios aktyviai pinigų sąjungoje, NCB

valdytojai. Pagrindinės valdytojų tarybos pareigos yra: • nustatyti gaires ir priimti sprendimus siekiant užtikrinti Europos centrinių bankų sistemai patikėtų užduočių vykdymą; • apibrėžti Bendrijos pinigų politiką, įskaitant sprendimus, susijusius su pagrindinėmis palūkanų normomis ir ECBS rezervais. Vykdomąją valdybą sudaro pirmininkas, pirmininko pavaduotojas irketuri kiti nariai, parinkti iš geros reputacijos asmenų, turintysprofesinės pinigų politikos ir bankininkystės patirties. Pagrindinėsvykdomosios valdybos pareigos yra : • įgyvendinti pinigų politiką remiantis ECB valdytojų tarybos direktyvomis bei sprendimais ir duoti reikiamas instrukcijas nacionaliniams centriniams bankams; • vykdyti ECB valdytojų tarybos jai deleguotus įgaliojimus. Bendrąją tarybą sudaro pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir visųNCB valdytojai. Bendroji taryba vykdo užduotis, ECB perimtas iš EMI irbūtinas įvykdyti trečiuoju EPS kūrimosi etapu. Be to , bendroji tarybaprisideda prie tokios veiklos: • ECBS konsultacinių funkcijų; • ECB ketvirčio ir metinių ataskaitų bei bendrų savaitinių finansinių ataskaitų rengimo; • ECB personalo darbo sąlygų sudarymo; ECBS yra nepriklausoma. Vykdydami ECBS užduotis, nei ECB, nei NCB,taip pat nė vienas jų valdymo organų narys neturi teisės siekti ar priimtijokios kitos institucijos instrukcijų. Bendrosios institucijos ir įstaigosbei valstybių narių vyriausybės negali daryti įtakos savo pareigaseinantiems ECB ar NCB valdymo organų nariams. Vieninteliai ECB kapitalo savininkai yra nacionaliniai centriniaibankai. ECB kapitalo dydis yra nustatomas atsižvelgiant į santykinį ESvalstybių narių BVP ir gyventojų skaičių. Pirmame susirinkime 1998 m.birželio 9 d. valdyba nusprendė, kad 11 euro zonos valstybių nariųnacionaliniai centriniai bankai jiems priklausančias ECB kapitalo įmokassumoka pagal minėtą principą. ECB patikėtas pradinis kapitalas sudaro apie4 000 mln. eurų. 1999 metais Europos Centrinio Banko kapitalas jau siekė 5milijardus ECU. Pirmasis Europos Centrinio banko pirmininkas išrinktas 1998 metais.Juo tapo olandas Wim Duisenberg.

IŠVADOS1. Monetarinė politika – tai centrinio banko politika, reguliuojanti pinigų paklausos didėjimo tempus ir palūkanų normos pokyčius;2. pagrindiniai monetarinės politikos tikslai – palaikyti žemą infliacijos lygį, skatinti nacionalinio produkto gamybą, mažinti nedarbo augimą;3. laukiamas monetarinės politikos efektas pasireiškia tik po tam tikro laiko tarpo – realizavimo lago, kurio buvimas komplikuoja vykdomos politikos procesus;4. pastaraisiais dešimtmečiais stebimi žymūs pokyčiai pasaulio kapitalo rinkose, -nyksta rinkų segmentacija, auga tarptautinis likvidumas, visos pasaulio dalys vis labiau integruojasi į tarptautines finansų rinkas. Visa tai veikia atskirų šalių vyriausybių vykdomą pinigų politiką;5. naujų technologijų plitimas, globalizacija, tarpregioninės konkurencijos augimas – visa tai sudaro palankias sąlygas Ekonominei ir pinigų sąjungai kurti;6. svarbi ir politinė EPS kūrimosi priežastis : po Antrojo pasaulinio karo buvo nuspręsta taip politiškai ir ekonomiškai orientuoti Europą, kad ji ilgam garantuotų taiką šiame regione;7. Ekonominė ir pinigų sąjunga – logiškas bendrosios rinkos žingsnis visiškai suvienytos Europos link, bet šios idėjos praktinio įgyvendinimo pirmasis etapas nebuvo labai lengvas. Viena iš priežasčių – šalių ekonominės brandos skirtumai. Skirtinga ekonominė branda lėmė skirtingus interesus ir skirtingus reikalavimus pinigų sąjungai;8. vienas pirmųjų Europos integracijos etapų rezultatas – Europos monetarinės sistemos sukūrimas, kuri per savo gyvavimo laikotarpį gerokai sumažino infliaciją Europos sąjungos šalyse, palaikė valiutos keitimo kurso stabilumą , o svarbiausia – suartino Bendrijos šalių ekonomikas;9. Europos piniginis vienetas ECU – pagrindinis EMS komponentas. Jo vaidmuo, kaip piniginio vieneto, buvo tikrai svarbus, tačiau jis neatliko pinigų, kaip mokėjimo priemonės, vaidmens. ECU necirkuliavo banknotų ar monetų pavidalu, todėl buvo gana ribotas;10. Ekonomikos finansų tarybos prezidento Žako Delors’o idėjoms veikiant, EPS kūrimas vyko laipsniškai, atsisakius pinigų sąjungos įkūrimo “šoko” būdu, t.y. iš karto;

11. laipsniškame pinigų sąjungos kūrime slypi tam tikrų pavojų ir trūkumų: išlieka infliacijų lygių skirtumo tikimybė, dėl to šalyse gali būti nuolatiniai kainų lygių skirtumai ir pramonė gali prarasti gebėjimą konkuruoti, be to, laipsniškam būdui reikia ilgesnio laiko, o per ilgas pereinamasis laikotarpis didina riziką, kad galutinis tikslas nebus pasiektas;12. pirmojo EPS kūrimosi etapo metu buvo paruošta puiki dirva tolimesnei integracijai: panaikinti visi egzistavę laisvo kapitalo judėjimo barjerai, sukurti ekonominės politikos konvergencijos kriterijai, kurių tikslas – paskatinti EEB valstybes kurti panašią ekonominę aplinką visoje EPS;13. 1993 m. sausio 1 d. Mastrichto sutarties pagrindu įkuriama nauja politinė sąjunga – Europos Sąjunga, pakeitusi EEB. Vienas pagrindinių ES šalių tikslu tapo – EPS sukūrimas;14. antrojo EPS etapo įgyvendinimo svarbiausi rezultatai: Europos monetarinio instituto įsteigimas, kuris buvo vėliau įkurto Europos Centrinio banko pirmtakas; buvo nutarta naują Europos valiutą pavadinti euru ir nustatytas euro įvedimo tvarkaraštis bei būdas; paskelbtos šalys, tapsiančios įkuriamos EPS narėmis pirmajame etape, kurios atitiko nustatytus konvergencijos kriterijus;15. nuo trečiojo EPS etapo pradžios euras tapo vienintele visaverte, savarankiška EPS valiuta;16. nors pradiniuose EPS kūrimosi etapuose rinkų dalyviai ir visuomenė buvo nusiteikę skeptiškai, euras įvestas labai sėkmingai.

INFORMACIJOS ŠALTINIAI

1. Darbas ES labui. Vadovas po Europos Sąjungos institucijas. Liuksemburgas: Europos bendrijų oficialių leidinių biuras, 1999. – 35 p. 2. Dažniausiai užduodami klausimai apie Lietuvos stojimą į ES./ red. A. Ikamas. Trys žvaigždutės, 2001. – 151 p. 3. Europos komitetas – Bendra informacija apie ES //http:/www.euro.lt 4. ES. Institucinė sąranga ir politikos aktualijos / projekto vadovas A.Gricius. Vilnius: Eugrimas, 2000. 5. Junevičius A. Europos sąjunga. Kaunas:Technologija, 1999.- 275 p. 6. Kropas S. Kelias į pinigų sąjungą. LBDFI, 1999.- 143 p. 7. LLRI :Projektai. Kreditai ir bankai //http:/ www.lrinka.lt 8. LLRI:Straipsniai.Valiuta be sienų // http:/ www.lrinka.lt 9. LLRI:Projektai:Seimas 2000. Pinigų politika // http:/ www.lrinka.lt 10. Pinigai, bankai ir monetarinė politika //http:/www.autostop.lt/jakutis 11. Pošiūnas G. Prievolių Centriniam Bankui įvykdymo užtikrinimo teisiniai aspektai. Straipsnis. 12. Paul De Grauwe. The Economics of Monetary Integration. US. New York: Oxford University press, 1994. – 252 p. 13. Wilhelm Nolling. Monetary Policy in Europe after Maastricht. Great Britain: Machmillan Press LTD, 1993. – 264 p.

1 priedas. Europos piniginio vieneto ECU funkcijos

‘Junevičius A. Europos sąjunga. Kaunas:Technologija, 1999.- 275 p. 2 priedas. ECU krepšelio svoris.

‘Junevičius A. Europos sąjunga. Kaunas:Technologija, 1999.- 275 p.

———————– EUROPOS CENTRINIŲ BANKŲ SISTEMA

EKONOMIKOS IR FINANSŲ KOMITETAS

EUROPOS CENTRINIS BANKAS

CENTRINIAI BANKAI

VYKDOMOJI VALDYBA

VALDYTOJŲ TARYBA

CB VALDYTOJAI

4 NARIAI

ECB PREZIDENTAS, VICEPREZIDENTAS

BENDROJI TARYBA

Intervencijos ir kreditavimo sistemų priemonė

EMS centrinių bankų abipusio atsiskaitymo priemonė

Valiutų kurso nukrypimo indikatorius

Valiutų keitimo priemonė

ECU funkcijos

[pic]

[pic]