ES monetarinė sistema

VILNIAUS UNIVERSITETAS

EKONOMIKOS FAKULTETAS

TEORINĖS EKONOMIKOS KATEDRA

Ekonomikos fakulteto

Ekonomikos specialybės

Neakivaizdinių studijų

II kurso studentės

Astos Šimkūnienės

EUROPOS SĄJUNGOS MONETARINĖ SISTEMA

Ekonomikos teorijos kursinis darbas

Darbo vadovas:

Vilnius, 2002

EUROPOS SĄJUNGOS MONETARINĖ SISTEMA

TURINYS

Įvadas .............................. 3
1. Monetarinė politika. Jos tikslai....................... 4
2. Ekonominės pinigų sąjungos kūrimosi istorinės prielaidos............6

1. Reikšmingiausių piniginių sąjungų apibūdinimas................ 6

2. Ekonominės pinigų sąjungos kūrimosi argumentai................ 7
3. EPS kūrimosi raida............................. 9

1. Europos monetarinė sistema........ ................. 9

2. Svarbiausi EMS komponentai .......................10
4. Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimosi etapai................ 13

1. Pirmasis EPS etapas.. ....................... 13

2. Mastrichto (Europos Sąjungos) sutartis........... ......... 14

3. Antrasis EPS etapas........ .................. 15

4. Trečiasis EPS etapas............. .............. 17

5. Svarbiausios EPS kūrimosi proceso išvados................18
5. Europos centrinių bankų sistema ir Europos centrinis
bankas...........19
Išvados .............................. 22
Informacijos šaaltiniai ............................. 24
Priedas 1. Europos piniginio vieneto ECU funkcijos. ................ 25
Priedas 2. ECU krepšelio svoris......................... 26

ĮVADAS

Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) kūrimas – tai ilgas ekonominės
integracijos procesas, apimantis bendrosios rinkos ir panašių gyvenimo
standartų sukūrimą visose ES šalyse.

Darbo tikslas – apibūdinti Europos Sąjungos monetarinės (pinigų)
sistemos susikūrimą, trumpai atskleisti EPS raidos etapus, bendros ES
valiutos atsiradimo priežastis.

Darbe – penki skyriai, kuriuose nuosekliai pateikiama EPS samprata,
kaip vieningos Europos kūrimo grandis.

Pirmajame skyriuje trumpai išdėstoma teorinė valstybių vykdomos
monetarinės politikos esmė, jos tikslai.

Antrasis skyrius skirtas istorinei pinigų sąjungų egzistavimo
patirčiai atskleisti. Būtent ta patirtis daugeliui kelia taam tikrų abejonių
dėl EPS ateities. Čia taip pat pateikiami naujosios sąjungos kūrimosi
argumentai.

Trečiojoje dalyje – Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimosi raida,
institucijų funkcijos ir jų transformacija EPS kūrimosi eigoje.

Ketvirtame skyriuje nuosekliai išdėstomi Ekonominės ir pinigų
sąjungos kūrimosi etapai, keliami uždaviniai, tikslai ir rezultatai, bei
pateikiamos sv

varbiausios šio proceso išvados.

Penktas skyrius skirtas Europos centrinio banko ir Europos centrinių
bankų sistemos trumpam apibūdinimui.

Darbo metodologija – įvairios literatūros analizė.

1. MONETARINĖ POLITIKA. JOS TIKSLAI.

Monetarinė politika – tai centrinio banko (CB) politika, veikianti
reguliuojant pinigų kiekio, masės didėjimo tempus ar palūkanų normos
pokyčius. Pagrindiniai jos tikslai – skatinti nacionalinio produkto gamybą,
mažinti nedarbo augimą, reguliuoti infliacijos tempus. Šalies vyriausybės
fiskalinei politikai keliami tie patys reikalavimai, tik fiskalinė politika
įgyvendinama mokestinėmis priemonėmis, taip pat formuojant valstybės
biudžeto išlaidas ir pajamas, o monetarinė politika –reguliuojant pinigų
pasiūlą.

Trumpai monetarinės politikos bruožus galima apibūdinti sekančiai: jei
šalies ekonomika veikia esant nedarbui, t.y. nepilnai panaudodama esmus
darbo išteklius, didinant pinigų pasiūlą pasiekiamas gamybos apimčių
išaugimas.Taigi, šalies centinis bankas ir vyriausybė vykdo pinigų
politiką, kuri skatina palūkanų normos kritimą ir investicinės veiklos
pagyvėjimą. Tai – ekspancinė monetarinė politika. Artėjant prie pilno
užimtumo, tolesnis pinigų pasiūlos ddidinimas lems ne tik nacionalinio
produkto augimą, bet ir kainų lygio kilimą , sparčią infliaciją. Tokiu
atveju pereinama prie restrikcinės monetarinės politikos, kurią vykdant
kredito sąlygos tampa sunkesnės, investicijos lėtėja, infliacinis tarpsnis
palengva likviduojamas. Tagi monetarinė politika turi skatinti užimtumo
didėjimą, nesukeliant spartaus kainų lygio augimo. Tai vykdoma remiantis
pinigų pasiūlos ir paklausos pusiausvyros susidarymo mechanizmu.

Ši pusiausvyra susiklosto tokiame taške, kuris reiškia atitinkamą
palūkanų normą. Pinigų pasiūlos padidinimas ( 1 pav.), kai pasiūlos kreivė
MSO pereina į MS1 sukelia palūkanų normos sumažėjimą nuo r0 iki r1 , o
pinigų pakausos išaugimas (kreivė MD pereina i

iš MD0 į MD1) veikia
priešingai,- palūkanų norma padidėja nuo r0 iki r2. Centrinis bankas,
reguliuodamas pinigų pasiūlą, veikia palūkanų normą, leisdamas veikti
rinkos jėgoms, kurios sukelia pageidaujamus verslo aktyvumo ir nacionalinio
produkto gamybos dinamikos poslinkius.

Palūkanų

norma

MSO

MS1

r2

ro

r1 MD1

MDo

Mo M1 Pinigų
kiekis

1 pav. Pinigų rinkos pusiausvyra ir jos kitimas.

Laukiamas monetarinės politikos priemonių efektas pasireiškia ne iš
karto, kaip to norėtųsi, o tik po tam tikro laiko. Laiko tarpas nuo
sprendimo priėmimo iki jo realizavimo vadinamas realizavimo lagu. Jo
buvimas komplikuoja monetarinės politikos procesus. Lagas kyla dėl šių
priežasčių:

1. atliekant atviros rinkos operacijas, praeina tam tikras laikas, kol
vertybinius popierius centriniam bankui pardavę komerciniai bankai savo
išaugusius rezervus iš tikrųjų realizuoja naujomis paskolomis;

2. poveikis palūkanų normai bus realizuotas tik po to, kai pakis šeimų
turto, turinčio absoliutų arba didelį likvidumą, struktūra ir šeimų
intencijos turėti mažiau grynųjų pinigų, o daugiau palūkanas nešančių
aktyvų realizuosis iki tokio lygio, kad pasikeis ir ilgalaikių paskolų
palūkanų norma;

3. pakitus palūkanų normai, jų poveikio investicijų prieaugiui taip
pat reikia laukti gana ilgai, o po investicijų prieaugio reikalingas laiko
tarpas iki padidės visuminė paklausa ir nacionalinio produkto gamyba.

EKONOMINĖS IR PINIGŲ SĄJUNGOS KŪRIMOSI ISTORINĖS PRIELAIDOS.

3 Reikšmingiausių piniginių sąjungų apibūdinimas

Istorinę pinigų sąjungų egzistavimo patirtį sunku apibūdinti
vienareikšmiškai. Dažna šių sąjungų egzistavo trumpą laiką. Dėl šios
priežasties kyla daug abejonių ir dėl Europos pinigų sąjungos (EPS)
ateities. Tam tikras išvadas galima daryti trumpai apžvelgus
reikšmingiausiais pastarųjų šimtmečių pinigų sąjungas (6

6,12):

• Vokietijos, kuri vadovaujant Bismarkui, buvo suvienyta į politinę

ir ekonominę sąjungą 1860 m.;

• Italijos, kuri nesėkmingai bandė jungtis į politinę ir ekonominę

sąjungą 1860m. ir 1870m.;

• Jungtinių Valstijų – tai federacija nuo Pilietinio karo laikų;

• Šveicarijos, kurios atskiri kantonai jungėsi nuo 1850 m., kol 1870

m. buvo įvesta bendroji valiuta;

• Vokietijos ir Austrijos pinigų sąjunga, sukurta 1857 m. ir gyvavusi

daugiau nei dešimt metų;

• Lotynų Amerikos pinigų sąjunga, sukurta 1865 m., veikus daugiau nei

šešiasdešimt metų;

• Skandinavijos pinigų sąjunga, gyvavusi nuo 1872 m. iki 1931 m.

Visos šios pinigų sąjungos egzistavo siejamos aukso standarto, todėl
nacionalinėms vyriausybėms būdavo suteikiama mažai savarankiškumo. Europos
pinigų sąjungos atveju, šalys, stojančios į sąjungą, pačios atsisako
nepriklausomos pinigų politikos. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadas
:

1. neilgai gyvavo tos pinigų sąjungos, kurias sukūrus nebuvo siekiama

ir politinės integracijos (pvz.: Skandinavijos, Lotynų Amerikos,

Vokietijos Austrijos pinigų sąjungos.);

2. 19-ame – 20-ojo amžiaus pradžioje nacionalinės vyriausybės buvo

labai mažos, nebuvo dideli ir mokesčiai, todėl pinigų sąjungos

veikė ilgą laiką be didelių finansinių pervedimų į centrinį

biudžetą;

3. vienose šalyse politinės sąjungos buvo kuriamos prieš sudarant

piningų sąjungą, kitose – po jų sudarymo. Laikas parodė, kad pinigų

sąjunga gali būti sudaryta anksčiau negu politinė, o politinės

centralizacijos lygis, reikalingas sąjungai išlikti, gali būti gana

žemas.

Pastaraisiais dešimtmečiais stebimi žymūs pokyčiai viso pasaulio
kapitalo rinkose. Dar prieš du dešimtmečius kapitalo rinkos nacionaliniu
lygmeniu buvo labai segmentuotos, kapitalas buvo kontroliuojamas, buvo
ribojamas kapitalo investavimas už šalies ribų. Nors esant eurų, svarų,
dolerių ir kitų valiutų rinkoms lėšas galima investuoti
lengvatinių
mokesčių regionuose, tačiau nacionalinės rinkos liko atskirtos vienos nuo
kitos, o tai kiekvienos nacionalinės valdžios organams, įgyvendinantiems
monetarinę politiką, suteikė savarankiškumą. Tarptautinio likvidumo
augimas, komunikacijų technologijų spartus vystymasis, kurių dėka atsirado
galimybė per kelas sekundes susisiekti su visu pasauliu, panaikino
geografines rinkų ribas, visos pasaulio dalys vis labiau integruojamos į
tarptautines finansų rinkas, nyksta segmentacija. Visa tai veikia atskirų
šalių vyriausybių vykdomą pinigų politiką.

4 Europos pinigų sistemos kūrimosi argumentai

Naujų technologijų plitimas, globalizacija, tarpregioninės
konkurencijos augimas sudaro palankias sąlygas EPS kurtis, tačiau ji
pirmiausia kurėsi dėl politinių priežasčių, o tik paskui – dėl ekonominių .
EPS kūrimas – svarbi Europos integracijos dalis po Antrojo pasaulinio karo,
kuriam pasibaigus Europos politikai padarė išvadą, kad Europa turi būti
taip politiškai, demokratiškai, ekonomiškai organizuota, kad garantuotų
nuolatinę taiką. Tačiau pastaruoju metu vis labiau akcentuojami ekonominiai
EPS sukūrimo argumentai:

• ekonominė tarpusavio priklausomybė;

• efektyvių sprendimų priėmimas;

• konkurencija;

• spekuliavimas valiuta;

• pasaulinė valiuta.

Stebint pasaulio regionų konkurenciją tampa aišku, kad nesant
efektyvios bendros rinkos ir bendrų pinigų, sunku palaikyti konkurencingumą
ir gyvenimo lygio standartus.

Didėjant Europos sąjungos šalių ekonomikų atvirumui ir šių šalių
tarpusavio ekonominei priklausomybei, nė viena atskira valstybė negali pati
pasiekti kainų stabilumo, užimtumo, pusiausvyros ir nuolatinės plėtros.
Atskira valstybė tokioje aplinkoje pati viena negali priimti efektyvių
ekonominių sprendimų, todėl būtina juos derinti bendrijos lygyje
kompetingųjų instituciju lygmeniu, laikantis nuostatų, kad ne bendrija, o
valstybės narės yra atsakingos už ekonominių ir socialinių problemų
sprendimą savo teritorijoje.

Įvedus bendrąją valiutą labai tikėtina, kad sumažės spekuliacinių
atakų galimybė. Tokiai valiutai yra galimybė tapti reikšminga pasaulio
valiuta ir konkuruoti su JAV doleriu, vis dar užimančiu dominuojančią
padėtį.

EKONOMINĖS IR PINIGŲ SĄJUNGOS KŪRIMOSI RAIDA

2 Europos monetarinė sistema

Ekonominė ir pinigų sąjunga yra logiškas bendrosios rinkos žingsnis
visiškai suvienytos Europos link. Poreikis integruoti pinigų sistemas buvo
užfiksuotas dar Romos sutartyje (1957 m.) , kurios pagrindu buvo įsteigta
Bendrija. Sutartyje buvo pažymėta, kad “valiutų kursai yra bendrų interesų
reikalas”. Panaikinus vidinius Bendrijos narių užsienio prekybos muitus ir
vietoje jų įvedus bendrą išorinį muitų tarifą, valiutinė konsolidacija buvo
natūrali ir pagrįsta. Nesunku pastebėti, kad įsteigus pinigų sąjungą,
išnyktų rizika, susijusi su valiutų kurso svyravimais: būtų daug lengviau
palyginti tų pačių produktų kainas, o tai skaitintų komercinę veiklą
Europoje.

Tačiau teorija ir praktika dažnai smarkiai skiriasi. Visoms be
išimties šalims iškilo daug kliūčių. Pagrindinė – šalių ekonominės brandos
skirtumai (5,147):

• atlyginimų lankstumas, susijęs su profsąjungų aktyvumu;

• svyravimai darbo rinkoje ir darbo mobilumas;

• taikomų fiskalinių sistemų ypatumai;

• nevienodi ekonomikos augimo tempai ir jos atvirumas;

• pinigų sistemai vadovaujančių nacionalinių institucijų tarptautinė

reputacija.

Skirtinga ekonominė branda lėmė skirtingus interesus ir skirtingus
reikalavimus pinigų sąjungai. Vokietija tapo monetarinės politikos lydere.
Dar aštuntame dešimtmetyje ji pagrįstai baiminosi, kad vis stiprėjanti
markė gali būti susilpninta ir negrįžtamai prarasti kiti nacionalinės
monetarinės sistemos privalumai. Kilo aštrūs ginčai dėl valiutinės (pinigų)
sąjungos kainos. Visa tai nulėmė, kad taip ilgai tęsėsi EPS idėjos
praktinis pirmo etapo įgyvendinimas. Europos Bendrijos šalims teko imtis
daugybės politinių ir ekonominių pertvarkymų.

Nepaisant pirmųjų nesėkmių, 1978 m. Brėmeno Europos Taryboje Bendrijos
valstybių vadovai nutarė įkūrti Europos monetarinę sistemą (EMS), kuri iki
šiol buvo svarbiausias ES šalių valiutinio bendradarbiavimo būdas. Ji
pradėjo veikti 1979 m. ir siekė dviejų pagrindinių tikslų: sukurti stabilią
pinigų zoną ir paspartinti tuo metu sulėtėjusį integracijos procesą. Per
visą savo gyvavimo laikotarpį Europos monetarinė sistema gerkai sumažino
infliaciją Europos sąjungos šalyse ir palaikė valiutos keitimo kurso
stabilumą pačioje Bendrijoje. Ši sistema padėjo išvengti devintajam
dešimtmečiui būdingo valiutinės sistemos išsireguliavimo, kai JAV dolerio
kursas , iš pradžių stipriai kilęs, vėliau ėmė stipriai kristi.
Stabilizavosi keitimo kursas visose EMS šalyse. Svarbiausia – ši sistema
padėjo suartinti Bendrijos šalių ekonomiką, o tai labai svarbu norint
sudaryti ekonominę ir pinigų sąjungą.

Buvo manyta, kad ši sistema įsitvirtins po dvejų metų, tačiau taip
neatsitiko. Visos šalys, pasirašydamos Mastrichto sutartį, įsipareigojo
sukurti valiutų sąjungą, kuri ateityje pakeistų Europos monetarinę sistemą.
Būtent iki to laiko ir galios Europos monetarinės sistemos taisyklės.

1. Svarbiausi EMS komponentai

Svarbiausi Europos monetarinės sitemos komponentai (5,149): – Europos
piniginis vienetas ECU ( European currency unit); valiutų keitimo
mechanizmas (ERM Exchange rate mechanizm); kreditavimo mechanizmas;
nukrypimo indikatorius; Europos valiutinio bendradarbiavimo fondas (jo
funkcijas nuo 1994 m. atliko Europos monetarinis institutas).

Pagrindinis vaidmuo EMS teko piniginiam vienetui ECU, kuris atliko
keturias funkcijas (žr. 1 priedą ). Europos valiutinis vienetas atsirado iš
Europos bendrijos apskaitos vieneto, patvirtinto Romos susitarimu naudoti
jį kaip Bendrijos institucijų apskaitos vienetą. Kaip oficiali valiuta ECU
buvo įvestas 1978 m. gruodžio18 d. ECU – Europos Sąjungos šalių
valiutos krepšelis, kurį tam tikru santykiu sudarė visų Sąjungos šalių
valiutos (žr. 2 priedą). Kiekvienos šalies valiutos svoris ECU krepšelyje
priklausė nuo šalies ekonominio pajėgumo. Krepšelis paprastai būdavo
peržiūrimas kas penkeri metai. Valiutų svoriai galėjo būti keičiami
nesulaukus termino tik tuo atveju, jei kurios nors valiutos svoris pakistų
daugiau negu 25 procentais. Ekonomikos ir finansų Taryba kartu su valstybių
narių centrinių bankų prezidentais nustatė pagrindinį kiekvienos valiutos
kursą ECU atžvilgiu. Todėl tapo galima apskaičiuoti ir valiutų santykį,
vadinamąjį dvišalį centrinį kursą. Vadovaujantis juo, buvo nustatomas
valiutų keitimo kursas.

ECU vaidmuo, kaip piniginio vieneto, nuolat didėjo, tačiau jis
neatliko pinigų, kaip mokėjimo priemonės, vaidmens. Jis buvo naudojamas tik
nesusijusiose su grynais pinigais operacijose. Dar viena ECU funkcija – iš
jo buvo formuojamas Europos Sąjungos biudžetas. Išorės muitai ir rinkliavos
ES pasienyje buvo mokami ECU, tačiau šis piniginis vienetas nebuvo
įteisinta mokėjimo priemonė, necirkuliavo jis ir banknotų ar monetų
pavidalu, nors Bendrios piliečiai galėjo atsidaryti sąskaitas ECU ar
naudoti jį biznio reikalais. Matyt todėl ECU buvo gana ribotas. Naujos
Europos valiutos Euro ir ECU išorinės vertės yra lygios, todėl įvedus Eurą,
ECU kaip valiuta nustojo egzistavusi, o jos funkcijas perėmė Euras.

Valiutų kursų operacijoms palaikyti reikia finansavimo, todėl į
Europos monetarinės sistemos veiklą įtrauktas kreditų teikimo mechanizmas.
Intervenciją į valstybių narių valiutas užtikrindavo tų šalių centriniams
bankams suteikiami neriboto dydžio kreditai. Buvo taikomos trys kreditavimo
formos:

1. labai trumpalaikis. Tokia kreditavimo forma leido mobilizuoti

išteklius trims mėnesiams ir operacijas pakartoti du kartus. Pačius

kreditus valdė Europos valiutos kooperacijos fondas.

2. Trumpalaikė valiutinė pagalba padeda valstybei įveikti laikiną

mokėjimo balanso deficitą, kuris dažniausiai atsiranda dėl

atsitiktinių sunkumų.

3. Vidinė finansinė parama buvo suteikiama valstybei, kuri patirdavo

sunkumus, susijusius su mokėjimo balansu. Ji būdavo suteikiama

laikotarpiui nuo dvejų iki penkerių metų. Kreditą gavusi šalis,

vykdydama savo ekonominę politiką, privalėjo atsižvelgti į tam

tikrus valdytojų Tarybos keliamus reikalavimus.

Perėjimas prie vieningos sistemos baigia EMS procesą. Per visą
gyvavimo laikotarpį Europos monetarinė sistema buvo labai veiksminga.
Išskiriami keturi svarbiausi jos privalumai:

1. sustiprėjo pinigų politikos koordinavimas;

2. sumažėjo infliacijos tempai;

3. sumažėjo valiutų kursų svyravimai;

4. padidėjo valiutų stabilumas lyginant su kitų šalių valiutomis.

Be Europos monetarinės sistemos, kaip vienos iš ekonominės ir valiutų
sąjungos pakopų, nebūtų galima sukurti pinigų sąjungos.

4. EKONOMINĖS IR PINIGŲ SĄJUNGOS KŪRIMOSI ETAPAI

1. Pirmasis EPS etapas

1988 m. birželio mėnesį Europos Valiutų Taryba (EVT) patvirtino
ekonominės sąjungos įkūrimo svarbą ir įgaliojo Ekonomikos Finansų tarybą,
kuriai tuo metu vadovavo Europos Komisijos prezidentas Žakas Delors’as,
išnagrinėti tokios sąjungos sukūrimo galimybes ir suformuoti jos kūrimo
planą.

1989 m. buvo paskelbta Delors’o ataskaita, kurioje pasiūlytas EPS
kūrimo planas. Kadangi EPS kūrimas yra sudėtingas ir ilgas procesas, jam
reikalingi dideli pertvarkymai, todėl nutarta jį vykdyti palaipsniui,
keliais etapais.

Pirmasis etapas tęsėsi nuo 1990 m. liepos 1 d. iki 1993 m. gruodžio
31d. Pagrindiniai jo tikslai buvo sekantys: užbaigti bendrosios rinkos
kūrimą, įskaitant kapitalo judėjimo tarp ES valstybių bei tarp ES valstybių
ir trečiųjų šalių liberalizavimą, stiprinti integracijos procesus, siekti
ekonominės ir valiutinės politikos koordinacijos tarp ES šalių. Pirmajame
etape buvo pasiekti tokie rezultatai (6,24):

• baigtas bendrosios rinkos kūrimo procesas – panaikinti visi

egzistavę laisvojo kapitalo judėjimo barjerai;

• sukurti ekonominės politikos konvergencijos ir koordinavimo rėmai,

kurių pagrindą sudarė konvergencijos programos, kurios buvo

rengiamos atskirai kiekvienai valstybei. Jų tikslas – paskatinti

Europos Ekonominės Bendrijos valstybes kurti panašią ekonominę

aplinką visoje EPS, kreipiant dėmesį į infliacijos mažinimą bei

nacionalinių valiutų stabilumą;

• įgyvendinta nuostata, draudžianti privilegijuotą skolinimąsi iš

finansinių institucijų.

2. Mastrichto (Europos Sąjungos) sutartis.

Sekančių etapų realizavimui buvo būtina sukurti tam tikrą institucinę
struktūrą ir apibrėžti visų institucijų uždavinius bei veiklos principus,
todėl atsirado poreikis persvarstyti Romos sutartį. 1991 m. buvo sušaukta
Tarpvyriausybinė Konferencija, kurioje buvo aptariami EPS ir politinės
sąjungos reikalai. Šios konferencijos rezultatas – Mastrichto sutartis,
kuri buvo pasirašyta 1992 m. vasario 7d. Pagal šią sutartį nuo 1993 m.
sausio 1 d. įkuriama nauja politinė sąjunga – Europos Sąjunga, pakeitusi
EEB. ES narėmis tapo visos dvylika tuo metu buvusių EEB valstybių. Vienas
pagrindinių ES šalių tikslu tapo – EPS sukūrimas. Sutartyje nuodugniai
išdėstytas EPS kūrimo procesas, kur ypatingas dėmesys skirtas Europos
sąjungos narių ekonominei ir monetarinei konvergencijai, kuri užtikrintų
panašias ekonomines sąlygas visose EPS valstybėse. Buvo nustatyti
konvergencijos kriterijai, kuriuos turi atitikti valstybės, siekiančios
įstoti į ES (6,25):

1. kainų stabilumas – infliacijos tempai per paskutinius 12 mėnesių

negali daugiau kaip 1,5 proc. viršyti trijų mažiausius infliacjos

tempus turinčių valstybių narių infliacijos lygio.

2. Valstybinio sektoriaus finansinės padėties stiprinimas – biudžeto

deficitas neturi viršyti 3 proc. BVP, o valstybės skola – 60 proc.

BVP. Dėl šio kriterijaus buvo numatytos kai kurios išlygos. Buvo

atsižvelgta ne tik į esamą biudžeto deficito ir valstybės skolos

dydį, bet ir į jo kitimo tendencijas bei faktorius, lemiančius tai,

kad šie dydžiai neatitinka keliamų reikalavimų.

3. Valiutos kurso stabilumas – ne mažiau kaip dvejus metus iš eilės

nacionalinė valiuta neturi būti devalvuota kitų Europos Pinigų

Sistemos valiutų atžvilgiu, o kursų svyravimai apie centrines

normas neturi peržengti nustatytų leistinų svyravimo ribų.

4. Žema palūkanų norma – vidutinė ilgalaikė paskutinių dvylikos

mėnesių palūkanų norma negali daugiau kaip 2 proc. Viršyti trijų

aukščiausią kainų stabilumą turinčių valstybių narių vidutinės

ilgalaikės palūkanų normos.

Tai svarbūs kriterijai, sprendžiant apie šalies galimybes tapti EPS
nare. Mastrichto sutartyje taip pat buvo nustatyta, kad EPS kūrimasis vyks
trimis etapais. Pirmasis etapas jau buvo prasidėjęs. Numatyti kitų dviejų
etapų pagrindiniai uždaviniai.

3. Antrasis EPS etapas

Antrasis etapas, kurio vykdymo laikas buvo nustatytas nuo 1994.01.01
iki 1998.12.31 – tai pasirengimas EPS. Jam buvo keliami šie uždaviniai:
įkurti instituciją, kurios pagrindu vėliau būtų formuojamas Europos
Centrinis Bankas; pasiekti, kad nacionaliniai centriniai bankai būtų
nepriklausomi; suderinti ir kontroliuoti konvergencijos rodiklius.

Svarbiausias šio etapo institucinis įvykis – Europos monetarinio
instituto (EMI) įsteigimas 1994 m. Jis pakeitė Europos valiutinio
bendradarbiavimo fondą, perimdamas ir išplėsdamas jo funkcijas. Europos
monetarinis institutas tapo Europos centrinio banko (ECB) pirmtaku.
Svarbiausia jo užduotis buvo paruošti pamatus Europos centrinio banko ir
Europos centrinių bankų sistemos veiklai trečiajame EPS kūrimosi etape. EMI
buvo atsakingas už ES šalių monetarinės politikos koordinavimą ir
nacionalinių centrinių bankų konsultavimą monetarinio reguliavimo
klausimais.

Antrajame etape buvo priimti aktai, draudžiantys monetarinį
valstybinio sektoriaus finansavimą ES šalyse. Šie apribojimai buvo
nustatyti siekiant garantuoti centrinių bankų nepriklausomybę.

1995 m. gruodžio 15-16 d. Madride EVT susitikime buvo nutarta naująją

Europos valiutą pavadinti euru. Buvo nustatytas euro įvedimo planas ir
atsisakyta eurą įvesti iš karto, t.y. šoko būdu. Nutarta tai daryti
palaipsniui, trimis fazėmis, kurios visos apims laikotarpį nuo 1998.01.01
iki 2002.06.30. Kai eurais bus išreikšti visi aktyvai ir atliekamos visos
operacijos, o nacionalinės valiutos nustos egzistuoti ir jų monetos ir
banknotai bus išimti iš apyvartos, – euro įvedimo paskutinis etapas bus
baigtas.

1998 m. kovo 25 d. Europos Komisija paskelbė pranešimą (ES
ekonominės raidos prognozę) apie ES 15 narių atitikimą Mastrichto
konvergencijos kriterijams. Tą pačią dieną nuomonę apie ES narių atitikimą
konvergencijos kriterijams paskelbė ir Europos monetarinis institutas.
1998m. gegužės 2-3d., kai Europos viršūnių taryba Briuselyje paskelbė
būsimųjų eurozonos dalyvių sąrašą, šių kriterijų neatitiko tik Graikija.
Danija ir Jungtinė Karalystė dar Mastrichto sutartyje išsiderėjo garantuotą
nestojimo į pinigų sąjungą galimybę, o Švedija nusprendė dar nestoti į
valiutų sąjungą. Tokiu būdu nuo 1999 m. sausio 1 d. buvo sukurta euro zona,
sudaryta iš 11 ES narių: Airijos, Austrijos, Belgijos, Italijos, Ispanijos,
Liuksemburgo, Olandijos, Portugalijos, Prancūzijos, Suomijos ir Vokietijos.
Patvirtinta, kad šių valstybių dvišaliai valiutų keitimo kursai bus
nustatyti pagal Europos monetarinės sistemos valiutų tarpusavio keitimo
centrines normas, centriniai bankai glaudžiai bendradarbiaus siekdami
užtikrinti, kad šios normos nekistų tol, kol bus įvestas euras.

Paskelbus būsimąsias euro zonos nares, reikėjo atitinkamai sutvarkyti
institucinį pagrindą EPS funkcionavimui. 1998 m. liepos 1 d. Frankfurte
Europos monetarinio instituto pagrindu buvo įkurtas Europos centrinis
bankas. ECB perėmė visas EMI funkcijas ir išplėtė jas, tapdamas visaverčiu
centriniu banku.

Nuo to momento prasidėjo baigiamasis pasirengimo euro įvedimui etapas,
kurio metu buvo suformuota monetarinės politikos strategija, parinkti
monetarinės politikos instrumentai, sukurta efektyvi techninė-organizacinė
mokėjimų infrastruktūra. Visus šiuos darbus koordinavo Europos centrinis
bankas.

Pereinant prie vieningos valiutos sistemos aktualiu klausimu tapo,
kaip euro įvedimas gali paveikti jau egzistuojančius kontraktus. 1997 m.
liepos mėnesį pasirašytoje Amsterdamo sutartyje buvo suformuluotas sandorių
tęstinumo principas, kurio esmė yra ta, kad euro įvedimas nelaikomas force
majoure sąlyga. Euro įvedimas nesuteikia teisės šalims vienašališkai keisti
egzistuojančių kontraktų sąlygų. Tolesni mokėjimai turi būti atliekami
kontraktuose nurodyta valiuta, nebent šalys susitartų tarpusavyje kitaip.
Šis principas buvo svarbus finansų rinkų stabilumui užtikrinti ir užkirto
kelią spekuliacijoms.

4. Trečiasis EPS etapas

1999 m. sausio 1 d. negrįžtamai užfiksuoti euro ir EPS narių
nacionalinių valiutų tarpusavio keitimo kursai, kuriais bus vadovaujamasi
iki 2002.06.30, kai nacionalinės valiutos nustos egzistuoti. Taigi,
trečiojo etapo pradžią žymi euro,- vienintelės visavertės ir savarankiškos
EPS valiutos, įvedimas. Nuo 1999.01.01 iki 2001.12.31 euras cirkuliavo
negrynuoju pavidalu. Mokėjimai grynaisiais šiame laikotarpyje buvo vykdomi
tik nacionalinių valiutų banknotais ir monetomis. Euro banknotai ir monetos
išleisti į apyvartą nuo 2002.01.01. Nacionaliniai grynieji pinigai vis dar
cirkuliuoja kartu su grynaisiais eurais, bet palaipsniui išimami iš
apyvartos. Šį procesą buvo numatyta užbaigti (pagal Madrido sutartį) iki
2002.06.30, tačiau atsižvelgiant į pereinamojo laikotarpio rizikas ir
nepatogumus, su kuriais susiduria piliečiai ir verslininkai, pasiektas
susitarimas sutrumpinti šį laikotarpį iki dviejų mėnesių. Nuo tada
nacionalinės valiutos nustoja egzistuoti.

1999 m. sausio 1d. savo veiklą pradėjo ir Europos centrinių bankų
sistema (ECBS). Pagrindinis ECBS tikslas – vykdyti monetarinę politiką,
užtikrinančią ES piniginio vieneto euro stabilumą.

5. Svarbiausios EPS kūrimo proceso išvados

Nežiūrint į tai, kad EPS kūrimosi pradžioje rinkų dalyviai ir
visuomenė buvo nusiteikę gana skeptiškai, rezultatas pranoko daugelį
prognozių. Europos piniginio vieneto euro įvedimas vyko sklandžiai.
Vykstant šiam procesui 11 Europos Sąjungos šalių įsivedė eurą. Ne daug kas
numatė ir tokį didelį EPS narių skaičių. Buvo baiminamasi, kad nustatytus
konvergencijos kriterijus atitiks tik kelios šalys.

Visos ES šalys įsipareigojo vykdyti politiką, orientuotą į stabilumą
ir dalyvauti koordinuojant ekonominę politką.

Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimosi eigoje tapo aišku, kad sėkmės
prielaidos tai – nuolatinis konvergencijos išlaikymas ir lanksčios darbo
užmokesčio sistemos sukūrimas (6.29). Darbo užmokesčio sistema turi būti
žymiai lankstesnė ir reaguoti į produktyvumo, konkurencingumo, nedarbo
lygio pokyčius ir taip kompensuoti valiutų kurso kaip ekonominės politikos
sverto praradimą.

EPS – negrįžtamas procesas. Išstoti iš jos būtų labai sudėtinga ar net
neįmanoma, nes nebus galima susigrąžinti nebeegzistuojančių nacionalinių
valiutų. EPS sumodeliuota kaip negrįžtamas procesas, negrįžtamai suverenios
teisės perduotos ES institucijoms, įskaitant ir ECBS, bet koks bandymas
pasitraukti iš EPS sukels rimtų ekonominių sunkumų .

5. EUROPOS CENTRINIŲ BANKŲ SISTEMA

IR EUROPOS CENTRINIS BANKAS

ECBS sudaro ECB ir nacionaliniai centriniai bankai (NCB). NCB tų
valstybių narių, kurios nedalyvauja EPS, Europos centrinių bankų sistemos
struktūroje turi specialų statusą: jie ir toliau gali įgyvendinti savo
pinigų politiką ir nedalyvauja nei priimant sprendimus dėl bendros valiutos
politikos euro zonoje, nei įgyvendinant atitinkamus politinius sprendimus.
ECBS tikslas – prižiūrėti kainų stabilumą – nėra nepriklausomas nuo kitų
veiksnių, darančių įtaką ekonominiam suatrėjimui, už kurį atsakingos
valstybės narės. Jos turi kontroliuoti valstybės išlaidas, nedarbo
sumažinimas turėtų būti vienas iš jų pagrindinių tikslų, kartu su tikslu
palaikyti konkurencingumą. Turi būti stebima ir infliacija, o kai reikia ir
mažinama. Taigi ECBS kainų stabilumo palaikymo politika turėtų būti
nepriklausoma ir grindžiama šalių nacionaline ekonomine ir socialine
politika.

Pagrindinės ECBS vykdomos užduotys yra tokios:

• apibrėžti ir įgyvendinti Bendrijos pinigų politiką;

• atlikti valiutines operacijas;

• laikyti ir tvarkyti valstybių narių oficialiuosius užsienio

rezervus;

• rūpintis darnia mokėjimo sistemų veikla.

Be to , ECBS padeda sklandžiai įgyvendinti kompetetingų institucijų
politiką, susijusią su kreditinių institucijų priežiūra ir finansų sistemos
stabilumu; kartu ECBS konsultuoja Bendriją ir nacionalines institucijas
klausimais, priklausančiais jos kompetencijai.

ECBS valdo ECB valdymo organai: valdytojų taryba, vykdomoji valdyba ir
bendroji taryba. Valdymo struktūra atsispindi 1-oje schemoje (6.64):

1 schema

Europos centrinių bankų sistemos struktūra

Valdytojų tarybą sudaro visi vykdomosios valdybos nariai ir valstybių
narių, kurioms netaikomos išlygos ir kurios aktyviai pinigų sąjungoje, NCB
valdytojai. Pagrindinės valdytojų tarybos pareigos yra:

• nustatyti gaires ir priimti sprendimus siekiant užtikrinti Europos

centrinių bankų sistemai patikėtų užduočių vykdymą;

• apibrėžti Bendrijos pinigų politiką, įskaitant sprendimus,

susijusius su pagrindinėmis palūkanų normomis ir ECBS rezervais.

Vykdomąją valdybą sudaro pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir
keturi kiti nariai, parinkti iš geros reputacijos asmenų, turintys
profesinės pinigų politikos ir bankininkystės patirties. Pagrindinės
vykdomosios valdybos pareigos yra :

• įgyvendinti pinigų politiką remiantis ECB valdytojų tarybos

direktyvomis bei sprendimais ir duoti reikiamas instrukcijas

nacionaliniams centriniams bankams;

• vykdyti ECB valdytojų tarybos jai deleguotus įgaliojimus.

Bendrąją tarybą sudaro pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir visų
NCB valdytojai. Bendroji taryba vykdo užduotis, ECB perimtas iš EMI ir
būtinas įvykdyti trečiuoju EPS kūrimosi etapu. Be to , bendroji taryba
prisideda prie tokios veiklos:

• ECBS konsultacinių funkcijų;

• ECB ketvirčio ir metinių ataskaitų bei bendrų savaitinių finansinių

ataskaitų rengimo;

• ECB personalo darbo sąlygų sudarymo;

ECBS yra nepriklausoma. Vykdydami ECBS užduotis, nei ECB, nei NCB,
taip pat nė vienas jų valdymo organų narys neturi teisės siekti ar priimti
jokios kitos institucijos instrukcijų. Bendrosios institucijos ir įstaigos
bei valstybių narių vyriausybės negali daryti įtakos savo pareigas
einantiems ECB ar NCB valdymo organų nariams.

Vieninteliai ECB kapitalo savininkai yra nacionaliniai centriniai
bankai. ECB kapitalo dydis yra nustatomas atsižvelgiant į santykinį ES
valstybių narių BVP ir gyventojų skaičių. Pirmame susirinkime 1998 m.
birželio 9 d. valdyba nusprendė, kad 11 euro zonos valstybių narių
nacionaliniai centriniai bankai jiems priklausančias ECB kapitalo įmokas
sumoka pagal minėtą principą. ECB patikėtas pradinis kapitalas sudaro apie
4 000 mln. eurų. 1999 metais Europos Centrinio Banko kapitalas jau siekė 5
milijardus ECU.

Pirmasis Europos Centrinio banko pirmininkas išrinktas 1998 metais.
Juo tapo olandas Wim Duisenberg.

IŠVADOS
1. Monetarinė politika – tai centrinio banko politika, reguliuojanti pinigų

paklausos didėjimo tempus ir palūkanų normos pokyčius;
2. pagrindiniai monetarinės politikos tikslai – palaikyti žemą infliacijos

lygį, skatinti nacionalinio produkto gamybą, mažinti nedarbo augimą;
3. laukiamas monetarinės politikos efektas pasireiškia tik po tam tikro

laiko tarpo – realizavimo lago, kurio buvimas komplikuoja vykdomos

politikos procesus;
4. pastaraisiais dešimtmečiais stebimi žymūs pokyčiai pasaulio kapitalo

rinkose, -nyksta rinkų segmentacija, auga tarptautinis likvidumas, visos

pasaulio dalys vis labiau integruojasi į tarptautines finansų rinkas.

Visa tai veikia atskirų šalių vyriausybių vykdomą pinigų politiką;
5. naujų technologijų plitimas, globalizacija, tarpregioninės konkurencijos

augimas – visa tai sudaro palankias sąlygas Ekonominei ir pinigų sąjungai

kurti;
6. svarbi ir politinė EPS kūrimosi priežastis : po Antrojo pasaulinio karo

buvo nuspręsta taip politiškai ir ekonomiškai orientuoti Europą, kad ji

ilgam garantuotų taiką šiame regione;
7. Ekonominė ir pinigų sąjunga – logiškas bendrosios rinkos žingsnis

visiškai suvienytos Europos link, bet šios idėjos praktinio įgyvendinimo

pirmasis etapas nebuvo labai lengvas. Viena iš priežasčių – šalių

ekonominės brandos skirtumai. Skirtinga ekonominė branda lėmė skirtingus

interesus ir skirtingus reikalavimus pinigų sąjungai;
8. vienas pirmųjų Europos integracijos etapų rezultatas – Europos

monetarinės sistemos sukūrimas, kuri per savo gyvavimo laikotarpį gerokai

sumažino infliaciją Europos sąjungos šalyse, palaikė valiutos keitimo

kurso stabilumą , o svarbiausia – suartino Bendrijos šalių ekonomikas;
9. Europos piniginis vienetas ECU – pagrindinis EMS komponentas. Jo

vaidmuo, kaip piniginio vieneto, buvo tikrai svarbus, tačiau jis neatliko

pinigų, kaip mokėjimo priemonės, vaidmens. ECU necirkuliavo banknotų ar

monetų pavidalu, todėl buvo gana ribotas;
10. Ekonomikos finansų tarybos prezidento Žako Delors’o idėjoms veikiant,

EPS kūrimas vyko laipsniškai, atsisakius pinigų sąjungos įkūrimo “šoko”

būdu, t.y. iš karto;
11. laipsniškame pinigų sąjungos kūrime slypi tam tikrų pavojų ir trūkumų:

išlieka infliacijų lygių skirtumo tikimybė, dėl to šalyse gali būti

nuolatiniai kainų lygių skirtumai ir pramonė gali prarasti gebėjimą

konkuruoti, be to, laipsniškam būdui reikia ilgesnio laiko, o per ilgas

pereinamasis laikotarpis didina riziką, kad galutinis tikslas nebus

pasiektas;
12. pirmojo EPS kūrimosi etapo metu buvo paruošta puiki dirva tolimesnei

integracijai: panaikinti visi egzistavę laisvo kapitalo judėjimo

barjerai, sukurti ekonominės politikos konvergencijos kriterijai, kurių

tikslas – paskatinti EEB valstybes kurti panašią ekonominę aplinką visoje

EPS;
13. 1993 m. sausio 1 d. Mastrichto sutarties pagrindu įkuriama nauja

politinė sąjunga – Europos Sąjunga, pakeitusi EEB. Vienas pagrindinių ES

šalių tikslu tapo – EPS sukūrimas;
14. antrojo EPS etapo įgyvendinimo svarbiausi rezultatai: Europos

monetarinio instituto įsteigimas, kuris buvo vėliau įkurto Europos

Centrinio banko pirmtakas; buvo nutarta naują Europos valiutą pavadinti

euru ir nustatytas euro įvedimo tvarkaraštis bei būdas; paskelbtos

šalys, tapsiančios įkuriamos EPS narėmis pirmajame etape, kurios atitiko

nustatytus konvergencijos kriterijus;
15. nuo trečiojo EPS etapo pradžios euras tapo vienintele visaverte,

savarankiška EPS valiuta;
16. nors pradiniuose EPS kūrimosi etapuose rinkų dalyviai ir visuomenė buvo

nusiteikę skeptiškai, euras įvestas labai sėkmingai.

INFORMACIJOS ŠALTINIAI

1. Darbas ES labui. Vadovas po Europos Sąjungos institucijas.

Liuksemburgas: Europos bendrijų oficialių leidinių biuras, 1999. – 35

p.

2. Dažniausiai užduodami klausimai apie Lietuvos stojimą į ES./ red. A.

Ikamas. Trys žvaigždutės, 2001. – 151 p.

3. Europos komitetas – Bendra informacija apie ES //http:/www.euro.lt

4. ES. Institucinė sąranga ir politikos aktualijos / projekto vadovas

A.Gricius. Vilnius: Eugrimas, 2000.

5. Junevičius A. Europos sąjunga. Kaunas:Technologija, 1999.- 275 p.

6. Kropas S. Kelias į pinigų sąjungą. LBDFI, 1999.- 143 p.

7. LLRI :Projektai. Kreditai ir bankai //http:/ www.lrinka.lt

8. LLRI:Straipsniai.Valiuta be sienų // http:/ www.lrinka.lt

9. LLRI:Projektai:Seimas 2000. Pinigų politika // http:/ www.lrinka.lt

10. Pinigai, bankai ir monetarinė politika //http:/www.autostop.lt/jakutis

11. Pošiūnas G. Prievolių Centriniam Bankui įvykdymo užtikrinimo teisiniai

aspektai. Straipsnis.

12. Paul De Grauwe. The Economics of Monetary Integration. US. New York:

Oxford University press, 1994. – 252 p.

13. Wilhelm Nolling. Monetary Policy in Europe after Maastricht. Great

Britain: Machmillan Press LTD, 1993. – 264 p.

1 priedas. Europos piniginio vieneto ECU funkcijos

‘Junevičius A. Europos sąjunga. Kaunas:Technologija, 1999.- 275 p.

2 priedas. ECU krepšelio svoris.

‘Junevičius A. Europos sąjunga. Kaunas:Technologija, 1999.- 275 p.

———————–

EUROPOS CENTRINIŲ BANKŲ SISTEMA

EKONOMIKOS IR FINANSŲ KOMITETAS

EUROPOS CENTRINIS BANKAS

CENTRINIAI BANKAI

VYKDOMOJI VALDYBA

VALDYTOJŲ TARYBA

CB VALDYTOJAI

4 NARIAI

ECB PREZIDENTAS, VICEPREZIDENTAS

BENDROJI TARYBA

Intervencijos ir kreditavimo sistemų priemonė

EMS centrinių bankų abipusio atsiskaitymo priemonė

Valiutų kurso nukrypimo indikatorius

Valiutų keitimo priemonė

ECU funkcijos

[pic]

[pic]

Leave a Comment