ES monetarinė sistema

VILNIAUS UNIVERSITETAS

EKONOMIKOS FAKULTETAS

TEORINĖS EKONOMIKOS KATEDRA

Ekonomikos fakulteto

Ekonomikos specialybės

Neakivaizdinių studijų

II kurso studentės

Astos Šimkūnienės

EUROPOS SĄJUNGOS MONETARINĖ SISTEMA

Ekonomikos teorijos kursinis darbas

Darbo vadovas:

Vilnius, 2002

EUROPOS SĄJUNGOS MONETARINĖ SISTEMA

Įvadas

Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) kūrimas – tai ilgas ekonominės integracijos procesas, apimantis bendrosios rinkos ir panašių gyvenimo standartų sukūrimą visose ES šalyse.

Darbo tikslas – apibūdinti Europos Sąjungos monetarinės (pinigų)

sistemos susikūrimą, trumpai atskleisti EPS raidos etapus, bendros ES

valiutos atsiradimo priežastis.

Darbe – penki skyriai, kuriuose nuosekliai pateikiama EPS samprata, kaip vieningos Europos kūrimo grandis.

Pirmajame skyriuje trumpai išdėstoma teorinė valstybių vykdomos monetarinės politikos esmė, jos tikslai.

Antrasis skyrius skirtas istorinei pinigų sąjungų egzistavimo patirčiai atskleisti. Būtent ta patirtis daugeliui kelia tam tikrų abejonių dėl EPS ateities. Čia taip pat pateikiami naujosios sąjungos kūrimosi argumentai.

Trečiojoje dalyje – Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimosi raida, institucijų funkcijos ir jų transformacija EPS kūrimosi eigoje.

Ketvirtame skyriuje nuosekliai išdėstomi Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimosi etapai, keliami uždaviniai, tikslai ir rezultatai, bei pateikiamos svarbiausios šio proceso

Išvados

Penktas skyrius skirtas Europos centrinio banko ir Europos centrinių bankų sistemos trumpam apibūdinimui.

Darbo metodologija – įvairios literatūros analizė.

1. Monetarinė politika. Jos tikslai

Monetarinė politika – tai centrinio banko (CB) politika, veikianti reguliuojant pinigų kiekio, masės didėjimo tempus ar palūkanų normos pokyčius. Pagrindiniai jos tikslai – skatinti nacionalinio produkto gamybą, mažinti nedarbo augimą, reguliuoti infliacijos tempus. Šalies vyriausybės fiskalinei politikai keliami tie patys reikalavimai, tik fiskalinė politika įgyvendinama mokestinėmis priemonėmis, taip pat formuojant valstybės biudžeto išlaidas ir pajamas, o monetarinė politika –reguliuojant pinigų pasiūlą.

Trumpai monetarinės politikos bruožus galima apibūdinti sekančiai: jei šalies ekonomika veikia esant nedarbui, t.y. nepilnai panaudodama esmus darbo išteklius, didinant pinigų pasiūlą pasiekiamas gamybos apimčių išaugimas.Taigi, šalies centinis bankas ir vyriausybė vykdo pinigų politiką, kuri skatina palūkanų normos kritimą ir investicinės veiklos pagyvėjimą. Tai – ekspancinė monetarinė politika.

Artėjant prie pilno užimtumo, tolesnis pinigų pasiūlos didinimas lems ne tik nacionalinio produkto augimą, bet ir kainų lygio kilimą , sparčią infliaciją. Tokiu atveju pereinama prie restrikcinės monetarinės politikos, kurią vykdant kredito sąlygos tampa sunkesnės, investicijos lėtėja, infliacinis tarpsnis palengva likviduojamas. Tagi monetarinė politika turi skatinti užimtumo didėjimą, nesukeliant spartaus kainų lygio augimo. Tai vykdoma remiantis pinigų pasiūlos ir paklausos pusiausvyros susidarymo mechanizmu.

Ši pusiausvyra susiklosto tokiame taške, kuris reiškia atitinkamą palūkanų normą. Pinigų pasiūlos padidinimas ( 1 pav.), kai pasiūlos kreivė

MSO pereina į MS1 sukelia palūkanų normos sumažėjimą nuo r0 iki r1 , o pinigų pakausos išaugimas (kreivė MD pereina iš MD0 į MD1) veikia priešingai,- palūkanų norma padidėja nuo r0 iki r2. Centrinis bankas, reguliuodamas pinigų pasiūlą, veikia palūkanų normą, leisdamas veikti rinkos jėgoms, kurios sukelia pageidaujamus verslo aktyvumo ir nacionalinio produkto gamybos dinamikos poslinkius.

Palūkanų

norma

MSO

MS1

r2

ro

r1 MD1

MDo

Mo M1 Pinigų kiekis

1 pav. Pinigų rinkos pusiausvyra ir jos kitimas.

Laukiamas monetarinės politikos priemonių efektas pasireiškia ne iš karto, kaip to norėtųsi, o tik po tam tikro laiko. Laiko tarpas nuo sprendimo priėmimo iki jo realizavimo vadinamas realizavimo lagu. Jo buvimas komplikuoja monetarinės politikos procesus. Lagas kyla dėl šių priežasčių:

1. atliekant atviros rinkos operacijas, praeina tam tikras laikas, kol vertybinius popierius centriniam bankui pardavę komerciniai bankai savo išaugusius rezervus iš tikrųjų realizuoja naujomis paskolomis;

2. poveikis palūkanų normai bus realizuotas tik po to, kai pakis šeimų turto, turinčio absoliutų arba didelį likvidumą, struktūra ir šeimų intencijos turėti mažiau grynųjų pinigų, o daugiau palūkanas nešančių aktyvų realizuosis iki tokio lygio, kad pasikeis ir ilgalaikių paskolų palūkanų norma;

3. pakitus palūkanų normai, jų poveikio investicijų prieaugiui taip pat reikia laukti gana ilgai, o po investicijų prieaugio reikalingas laiko tarpas iki padidės visuminė paklausa ir nacionalinio produkto gamyba.

EKONOMINĖS IR PINIGŲ SĄJUNGOS KŪRIMOSI ISTORINĖS PRIELAIDOS.

3 Reikšmingiausių piniginių sąjungų apibūdinimas

Istorinę pinigų sąjungų egzistavimo patirtį sunku apibūdinti vienareikšmiškai. Dažna šių sąjungų egzistavo trumpą laiką. Dėl šios priežasties kyla daug abejonių ir dėl Europos pinigų sąjungos (EPS)

ateities. Tam tikras išvadas galima daryti trumpai apžvelgus reikšmingiausiais pastarųjų šimtmečių pinigų sąjungas (6,12):

• Vokietijos, kuri vadovaujant Bismarkui, buvo suvienyta į politinę ir ekonominę sąjungą 1860 m.;

• Italijos, kuri nesėkmingai bandė jungtis į politinę ir ekonominę sąjungą 1860m. ir 1870m.;

• Jungtinių Valstijų – tai federacija nuo Pilietinio karo laikų;

• Šveicarijos, kurios atskiri kantonai jungėsi nuo 1850 m., kol 1870

m. buvo įvesta bendroji valiuta;

• Vokietijos ir Austrijos pinigų sąjunga, sukurta 1857 m. ir gyvavusi daugiau nei dešimt metų;

• Lotynų Amerikos pinigų sąjunga, sukurta 1865 m., veikus daugiau nei šešiasdešimt metų;

• Skandinavijos pinigų sąjunga, gyvavusi nuo 1872 m. iki 1931 m.

Visos šios pinigų sąjungos egzistavo siejamos aukso standarto, todėl nacionalinėms vyriausybėms būdavo suteikiama mažai savarankiškumo. Europos pinigų sąjungos atveju, šalys, stojančios į sąjungą, pačios atsisako nepriklausomos pinigų politikos. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadas

1. neilgai gyvavo tos pinigų sąjungos, kurias sukūrus nebuvo siekiama ir politinės integracijos (pvz.: Skandinavijos, Lotynų Amerikos,

Vokietijos Austrijos pinigų sąjungos.);

2. 19-ame – 20-ojo amžiaus pradžioje nacionalinės vyriausybės buvo labai mažos, nebuvo dideli ir mokesčiai, todėl pinigų sąjungos veikė ilgą laiką be didelių finansinių pervedimų į centrinį biudžetą;

3. vienose šalyse politinės sąjungos buvo kuriamos prieš sudarant piningų sąjungą, kitose – po jų sudarymo. Laikas parodė, kad pinigų sąjunga gali būti sudaryta anksčiau negu politinė, o politinės centralizacijos lygis, reikalingas sąjungai išlikti, gali būti gana žemas.

Pastaraisiais dešimtmečiais stebimi žymūs pokyčiai viso pasaulio kapitalo rinkose. Dar prieš du dešimtmečius kapitalo rinkos nacionaliniu lygmeniu buvo labai segmentuotos, kapitalas buvo kontroliuojamas, buvo ribojamas kapitalo investavimas už šalies ribų.

Nors esant eurų, svarų, dolerių ir kitų valiutų rinkoms lėšas galima investuoti lengvatinių mokesčių regionuose, tačiau nacionalinės rinkos liko atskirtos vienos nuo kitos, o tai kiekvienos nacionalinės valdžios organams, įgyvendinantiems monetarinę politiką, suteikė savarankiškumą.

Tarptautinio likvidumo augimas, komunikacijų technologijų spartus vystymasis, kurių dėka atsirado galimybė per kelas sekundes susisiekti su visu pasauliu, panaikino geografines rinkų ribas, visos pasaulio dalys vis labiau integruojamos į tarptautines finansų rinkas, nyksta segmentacija. Visa tai veikia atskirų šalių vyriausybių vykdomą pinigų politiką.

4 Europos pinigų sistemos kūrimosi argumentai

Naujų technologijų plitimas, globalizacija, tarpregioninės konkurencijos augimas sudaro palankias sąlygas EPS kurtis, tačiau ji pirmiausia kurėsi dėl politinių priežasčių, o tik paskui – dėl ekonominių .

EPS kūrimas – svarbi Europos integracijos dalis po Antrojo pasaulinio karo, kuriam pasibaigus Europos politikai padarė išvadą, kad Europa turi būti taip politiškai, demokratiškai, ekonomiškai organizuota, kad garantuotų nuolatinę taiką. Tačiau pastaruoju metu vis labiau akcentuojami ekonominiai

EPS sukūrimo argumentai:

• ekonominė tarpusavio priklausomybė;

• efektyvių sprendimų priėmimas;

• konkurencija;

• spekuliavimas valiuta;

• pasaulinė valiuta.

Stebint pasaulio regionų konkurenciją tampa aišku, kad nesant efektyvios bendros rinkos ir bendrų pinigų, sunku palaikyti konkurencingumą ir gyvenimo lygio standartus.

Didėjant Europos sąjungos šalių ekonomikų atvirumui ir šių šalių tarpusavio ekonominei priklausomybei, nė viena atskira valstybė negali pati pasiekti kainų stabilumo, užimtumo, pusiausvyros ir nuolatinės plėtros.

Atskira valstybė tokioje aplinkoje pati viena negali priimti efektyvių ekonominių sprendimų, todėl būtina juos derinti bendrijos lygyje kompetingųjų instituciju lygmeniu, laikantis nuostatų, kad ne bendrija, o valstybės narės yra atsakingos už ekonominių ir socialinių problemų sprendimą savo teritorijoje.

Įvedus bendrąją valiutą labai tikėtina, kad sumažės spekuliacinių atakų galimybė. Tokiai valiutai yra galimybė tapti reikšminga pasaulio valiuta ir konkuruoti su JAV doleriu, vis dar užimančiu dominuojančią padėtį.

EKONOMINĖS IR PINIGŲ SĄJUNGOS KŪRIMOSI RAIDA

2 Europos monetarinė sistema

Ekonominė ir pinigų sąjunga yra logiškas bendrosios rinkos žingsnis visiškai suvienytos Europos link. Poreikis integruoti pinigų sistemas buvo užfiksuotas dar Romos sutartyje (1957 m.) , kurios pagrindu buvo įsteigta

Bendrija. Sutartyje buvo pažymėta, kad “valiutų kursai yra bendrų interesų reikalas”. Panaikinus vidinius Bendrijos narių užsienio prekybos muitus ir vietoje jų įvedus bendrą išorinį muitų tarifą, valiutinė konsolidacija buvo natūrali ir pagrįsta. Nesunku pastebėti, kad įsteigus pinigų sąjungą, išnyktų rizika, susijusi su valiutų kurso svyravimais: būtų daug lengviau palyginti tų pačių produktų kainas, o tai skaitintų komercinę veiklą

Europoje.

Tačiau teorija ir praktika dažnai smarkiai skiriasi. Visoms be išimties šalims iškilo daug kliūčių. Pagrindinė – šalių ekonominės brandos skirtumai (5,147):

• atlyginimų lankstumas, susijęs su profsąjungų aktyvumu;

• svyravimai darbo rinkoje ir darbo mobilumas;

• taikomų fiskalinių sistemų ypatumai;

• nevienodi ekonomikos augimo tempai ir jos atvirumas;

• pinigų sistemai vadovaujančių nacionalinių institucijų tarptautinė reputacija.

Skirtinga ekonominė branda lėmė skirtingus interesus ir skirtingus reikalavimus pinigų sąjungai. Vokietija tapo monetarinės politikos lydere.

Dar aštuntame dešimtmetyje ji pagrįstai baiminosi, kad vis stiprėjanti markė gali būti susilpninta ir negrįžtamai prarasti kiti nacionalinės monetarinės sistemos privalumai. Kilo aštrūs ginčai dėl valiutinės (pinigų)

sąjungos kainos. Visa tai nulėmė, kad taip ilgai tęsėsi EPS idėjos praktinis pirmo etapo įgyvendinimas. Europos Bendrijos šalims teko imtis daugybės politinių ir ekonominių pertvarkymų.

Nepaisant pirmųjų nesėkmių, 1978 m. Brėmeno Europos Taryboje Bendrijos valstybių vadovai nutarė įkūrti Europos monetarinę sistemą (EMS), kuri iki šiol buvo svarbiausias ES šalių valiutinio bendradarbiavimo būdas. Ji pradėjo veikti 1979 m. ir siekė dviejų pagrindinių tikslų: sukurti stabilią pinigų zoną ir paspartinti tuo metu sulėtėjusį integracijos procesą. Per visą savo gyvavimo laikotarpį Europos monetarinė sistema gerkai sumažino infliaciją Europos sąjungos šalyse ir palaikė valiutos keitimo kurso stabilumą pačioje Bendrijoje. Ši sistema padėjo išvengti devintajam dešimtmečiui būdingo valiutinės sistemos išsireguliavimo, kai JAV dolerio kursas , iš pradžių stipriai kilęs, vėliau ėmė stipriai kristi.

Stabilizavosi keitimo kursas visose EMS šalyse. Svarbiausia – ši sistema padėjo suartinti Bendrijos šalių ekonomiką, o tai labai svarbu norint sudaryti ekonominę ir pinigų sąjungą.

Buvo manyta, kad ši sistema įsitvirtins po dvejų metų, tačiau taip neatsitiko. Visos šalys, pasirašydamos Mastrichto sutartį, įsipareigojo sukurti valiutų sąjungą, kuri ateityje pakeistų Europos monetarinę sistemą.

Būtent iki to laiko ir galios Europos monetarinės sistemos taisyklės.

1. Svarbiausi EMS komponentai

Svarbiausi Europos monetarinės sitemos komponentai (5,149): – Europos piniginis vienetas ECU ( European currency unit); valiutų keitimo mechanizmas (ERM Exchange rate mechanizm); kreditavimo mechanizmas;

nukrypimo indikatorius; Europos valiutinio bendradarbiavimo fondas (jo funkcijas nuo 1994 m. atliko Europos monetarinis institutas).

Pagrindinis vaidmuo EMS teko piniginiam vienetui ECU, kuris atliko keturias funkcijas (žr. 1 priedą ). Europos valiutinis vienetas atsirado iš

Europos bendrijos apskaitos vieneto, patvirtinto Romos susitarimu naudoti jį kaip Bendrijos institucijų apskaitos vienetą. Kaip oficiali valiuta ECU

buvo įvestas 1978 m. gruodžio18 d. ECU – Europos Sąjungos šalių valiutos krepšelis, kurį tam tikru santykiu sudarė visų Sąjungos šalių valiutos (žr. 2 priedą). Kiekvienos šalies valiutos svoris ECU krepšelyje priklausė nuo šalies ekonominio pajėgumo. Krepšelis paprastai būdavo peržiūrimas kas penkeri metai. Valiutų svoriai galėjo būti keičiami nesulaukus termino tik tuo atveju, jei kurios nors valiutos svoris pakistų daugiau negu 25 procentais. Ekonomikos ir finansų Taryba kartu su valstybių narių centrinių bankų prezidentais nustatė pagrindinį kiekvienos valiutos kursą ECU atžvilgiu. Todėl tapo galima apskaičiuoti ir valiutų santykį, vadinamąjį dvišalį centrinį kursą. Vadovaujantis juo, buvo nustatomas valiutų keitimo kursas.

ECU vaidmuo, kaip piniginio vieneto, nuolat didėjo, tačiau jis neatliko pinigų, kaip mokėjimo priemonės, vaidmens. Jis buvo naudojamas tik nesusijusiose su grynais pinigais operacijose. Dar viena ECU funkcija – iš jo buvo formuojamas Europos Sąjungos biudžetas. Išorės muitai ir rinkliavos

ES pasienyje buvo mokami ECU, tačiau šis piniginis vienetas nebuvo įteisinta mokėjimo priemonė, necirkuliavo jis ir banknotų ar monetų pavidalu, nors Bendrios piliečiai galėjo atsidaryti sąskaitas ECU ar naudoti jį biznio reikalais. Matyt todėl ECU buvo gana ribotas. Naujos

Europos valiutos Euro ir ECU išorinės vertės yra lygios, todėl įvedus Eurą,

ECU kaip valiuta nustojo egzistavusi, o jos funkcijas perėmė Euras.

Valiutų kursų operacijoms palaikyti reikia finansavimo, todėl į

Europos monetarinės sistemos veiklą įtrauktas kreditų teikimo mechanizmas.

Intervenciją į valstybių narių valiutas užtikrindavo tų šalių centriniams bankams suteikiami neriboto dydžio kreditai. Buvo taikomos trys kreditavimo formos:

1. labai trumpalaikis. Tokia kreditavimo forma leido mobilizuoti išteklius trims mėnesiams ir operacijas pakartoti du kartus. Pačius kreditus valdė Europos valiutos kooperacijos fondas.

2. Trumpalaikė valiutinė pagalba padeda valstybei įveikti laikiną mokėjimo balanso deficitą, kuris dažniausiai atsiranda dėl atsitiktinių sunkumų.

3. Vidinė finansinė parama buvo suteikiama valstybei, kuri patirdavo sunkumus, susijusius su mokėjimo balansu. Ji būdavo suteikiama laikotarpiui nuo dvejų iki penkerių metų. Kreditą gavusi šalis, vykdydama savo ekonominę politiką, privalėjo atsižvelgti į tam tikrus valdytojų Tarybos keliamus reikalavimus.

Perėjimas prie vieningos sistemos baigia EMS procesą. Per visą gyvavimo laikotarpį Europos monetarinė sistema buvo labai veiksminga.

Išskiriami keturi svarbiausi jos privalumai:

1. sustiprėjo pinigų politikos koordinavimas;

2. sumažėjo infliacijos tempai;

3. sumažėjo valiutų kursų svyravimai;

4. padidėjo valiutų stabilumas lyginant su kitų šalių valiutomis.

Be Europos monetarinės sistemos, kaip vienos iš ekonominės ir valiutų sąjungos pakopų, nebūtų galima sukurti pinigų sąjungos.

4. Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimosi etapai

1. Pirmasis EPS etapas

1988 m. birželio mėnesį Europos Valiutų Taryba (EVT) patvirtino ekonominės sąjungos įkūrimo svarbą ir įgaliojo Ekonomikos Finansų tarybą, kuriai tuo metu vadovavo Europos Komisijos prezidentas Žakas Delors’as, išnagrinėti tokios sąjungos sukūrimo galimybes ir suformuoti jos kūrimo planą.

1989 m. buvo paskelbta Delors’o ataskaita, kurioje pasiūlytas EPS

kūrimo planas. Kadangi EPS kūrimas yra sudėtingas ir ilgas procesas, jam reikalingi dideli pertvarkymai, todėl nutarta jį vykdyti palaipsniui, keliais etapais.

Pirmasis etapas tęsėsi nuo 1990 m. liepos 1 d. iki 1993 m. gruodžio

31d. Pagrindiniai jo tikslai buvo sekantys: užbaigti bendrosios rinkos kūrimą, įskaitant kapitalo judėjimo tarp ES valstybių bei tarp ES valstybių ir trečiųjų šalių liberalizavimą, stiprinti integracijos procesus, siekti ekonominės ir valiutinės politikos koordinacijos tarp ES šalių. Pirmajame etape buvo pasiekti tokie rezultatai (6,24):

• baigtas bendrosios rinkos kūrimo procesas – panaikinti visi egzistavę laisvojo kapitalo judėjimo barjerai;

• sukurti ekonominės politikos konvergencijos ir koordinavimo rėmai, kurių pagrindą sudarė konvergencijos programos, kurios buvo rengiamos atskirai kiekvienai valstybei. Jų tikslas – paskatinti

Europos Ekonominės Bendrijos valstybes kurti panašią ekonominę aplinką visoje EPS, kreipiant dėmesį į infliacijos mažinimą bei nacionalinių valiutų stabilumą;

• įgyvendinta nuostata, draudžianti privilegijuotą skolinimąsi iš finansinių institucijų.

2. Mastrichto (Europos Sąjungos) sutartis

Sekančių etapų realizavimui buvo būtina sukurti tam tikrą institucinę struktūrą ir apibrėžti visų institucijų uždavinius bei veiklos principus, todėl atsirado poreikis persvarstyti Romos sutartį. 1991 m. buvo sušaukta

Tarpvyriausybinė Konferencija, kurioje buvo aptariami EPS ir politinės sąjungos reikalai. Šios konferencijos rezultatas – Mastrichto sutartis, kuri buvo pasirašyta 1992 m. vasario 7d. Pagal šią sutartį nuo 1993 m.

sausio 1 d. įkuriama nauja politinė sąjunga – Europos Sąjunga, pakeitusi

EEB. ES narėmis tapo visos dvylika tuo metu buvusių EEB valstybių. Vienas pagrindinių ES šalių tikslu tapo – EPS sukūrimas. Sutartyje nuodugniai išdėstytas EPS kūrimo procesas, kur ypatingas dėmesys skirtas Europos sąjungos narių ekonominei ir monetarinei konvergencijai, kuri užtikrintų panašias ekonomines sąlygas visose EPS valstybėse. Buvo nustatyti konvergencijos kriterijai, kuriuos turi atitikti valstybės, siekiančios įstoti į ES (6,25):

1. kainų stabilumas – infliacijos tempai per paskutinius 12 mėnesių negali daugiau kaip 1,5 proc. viršyti trijų mažiausius infliacjos tempus turinčių valstybių narių infliacijos lygio.

2. Valstybinio sektoriaus finansinės padėties stiprinimas – biudžeto deficitas neturi viršyti 3 proc. BVP, o valstybės skola – 60 proc.

BVP. Dėl šio kriterijaus buvo numatytos kai kurios išlygos. Buvo atsižvelgta ne tik į esamą biudžeto deficito ir valstybės skolos dydį, bet ir į jo kitimo tendencijas bei faktorius, lemiančius tai, kad šie dydžiai neatitinka keliamų reikalavimų.

3. Valiutos kurso stabilumas – ne mažiau kaip dvejus metus iš eilės nacionalinė valiuta neturi būti devalvuota kitų Europos Pinigų

Sistemos valiutų atžvilgiu, o kursų svyravimai apie centrines normas neturi peržengti nustatytų leistinų svyravimo ribų.

4. Žema palūkanų norma – vidutinė ilgalaikė paskutinių dvylikos mėnesių palūkanų norma negali daugiau kaip 2 proc. Viršyti trijų aukščiausią kainų stabilumą turinčių valstybių narių vidutinės ilgalaikės palūkanų normos.

Tai svarbūs kriterijai, sprendžiant apie šalies galimybes tapti EPS

nare. Mastrichto sutartyje taip pat buvo nustatyta, kad EPS kūrimasis vyks trimis etapais. Pirmasis etapas jau buvo prasidėjęs. Numatyti kitų dviejų etapų pagrindiniai uždaviniai.

3. Antrasis EPS etapas

Antrasis etapas, kurio vykdymo laikas buvo nustatytas nuo 1994.01.01

iki 1998.12.31 – tai pasirengimas EPS. Jam buvo keliami šie uždaviniai:

įkurti instituciją, kurios pagrindu vėliau būtų formuojamas Europos

Centrinis Bankas; pasiekti, kad nacionaliniai centriniai bankai būtų nepriklausomi; suderinti ir kontroliuoti konvergencijos rodiklius.

Svarbiausias šio etapo institucinis įvykis – Europos monetarinio instituto (EMI) įsteigimas 1994 m. Jis pakeitė Europos valiutinio bendradarbiavimo fondą, perimdamas ir išplėsdamas jo funkcijas. Europos monetarinis institutas tapo Europos centrinio banko (ECB) pirmtaku.

Svarbiausia jo užduotis buvo paruošti pamatus Europos centrinio banko ir

Europos centrinių bankų sistemos veiklai trečiajame EPS kūrimosi etape. EMI

buvo atsakingas už ES šalių monetarinės politikos koordinavimą ir nacionalinių centrinių bankų konsultavimą monetarinio reguliavimo klausimais.

Antrajame etape buvo priimti aktai, draudžiantys monetarinį valstybinio sektoriaus finansavimą ES šalyse. Šie apribojimai buvo nustatyti siekiant garantuoti centrinių bankų nepriklausomybę.

1995 m. gruodžio 15-16 d. Madride EVT susitikime buvo nutarta naująją

Europos valiutą pavadinti euru. Buvo nustatytas euro įvedimo planas ir atsisakyta eurą įvesti iš karto, t.y. šoko būdu. Nutarta tai daryti palaipsniui, trimis fazėmis, kurios visos apims laikotarpį nuo 1998.01.01

iki 2002.06.30. Kai eurais bus išreikšti visi aktyvai ir atliekamos visos operacijos, o nacionalinės valiutos nustos egzistuoti ir jų monetos ir banknotai bus išimti iš apyvartos, – euro įvedimo paskutinis etapas bus baigtas.

1998 m. kovo 25 d. Europos Komisija paskelbė pranešimą (ES

ekonominės raidos prognozę) apie ES 15 narių atitikimą Mastrichto konvergencijos kriterijams. Tą pačią dieną nuomonę apie ES narių atitikimą konvergencijos kriterijams paskelbė ir Europos monetarinis institutas.

1998m. gegužės 2-3d., kai Europos viršūnių taryba Briuselyje paskelbė būsimųjų eurozonos dalyvių sąrašą, šių kriterijų neatitiko tik Graikija.

Danija ir Jungtinė Karalystė dar Mastrichto sutartyje išsiderėjo garantuotą nestojimo į pinigų sąjungą galimybę, o Švedija nusprendė dar nestoti į valiutų sąjungą. Tokiu būdu nuo 1999 m. sausio 1 d. buvo sukurta euro zona, sudaryta iš 11 ES narių: Airijos, Austrijos, Belgijos, Italijos, Ispanijos,

Liuksemburgo, Olandijos, Portugalijos, Prancūzijos, Suomijos ir Vokietijos.

Patvirtinta, kad šių valstybių dvišaliai valiutų keitimo kursai bus nustatyti pagal Europos monetarinės sistemos valiutų tarpusavio keitimo centrines normas, centriniai bankai glaudžiai bendradarbiaus siekdami užtikrinti, kad šios normos nekistų tol, kol bus įvestas euras.

Paskelbus būsimąsias euro zonos nares, reikėjo atitinkamai sutvarkyti institucinį pagrindą EPS funkcionavimui. 1998 m. liepos 1 d. Frankfurte

Europos monetarinio instituto pagrindu buvo įkurtas Europos centrinis bankas. ECB perėmė visas EMI funkcijas ir išplėtė jas, tapdamas visaverčiu centriniu banku.

Nuo to momento prasidėjo baigiamasis pasirengimo euro įvedimui etapas, kurio metu buvo suformuota monetarinės politikos strategija, parinkti monetarinės politikos instrumentai, sukurta efektyvi techninė-organizacinė mokėjimų infrastruktūra. Visus šiuos darbus koordinavo Europos centrinis bankas.

Pereinant prie vieningos valiutos sistemos aktualiu klausimu tapo, kaip euro įvedimas gali paveikti jau egzistuojančius kontraktus. 1997 m.

liepos mėnesį pasirašytoje Amsterdamo sutartyje buvo suformuluotas sandorių tęstinumo principas, kurio esmė yra ta, kad euro įvedimas nelaikomas force majoure sąlyga. Euro įvedimas nesuteikia teisės šalims vienašališkai keisti egzistuojančių kontraktų sąlygų. Tolesni mokėjimai turi būti atliekami kontraktuose nurodyta valiuta, nebent šalys susitartų tarpusavyje kitaip.

Šis principas buvo svarbus finansų rinkų stabilumui užtikrinti ir užkirto kelią spekuliacijoms.

4. Trečiasis EPS etapas

1999 m. sausio 1 d. negrįžtamai užfiksuoti euro ir EPS narių nacionalinių valiutų tarpusavio keitimo kursai, kuriais bus vadovaujamasi iki 2002.06.30, kai nacionalinės valiutos nustos egzistuoti. Taigi, trečiojo etapo pradžią žymi euro,- vienintelės visavertės ir savarankiškos

EPS valiutos, įvedimas. Nuo 1999.01.01 iki 2001.12.31 euras cirkuliavo negrynuoju pavidalu. Mokėjimai grynaisiais šiame laikotarpyje buvo vykdomi tik nacionalinių valiutų banknotais ir monetomis. Euro banknotai ir monetos išleisti į apyvartą nuo 2002.01.01. Nacionaliniai grynieji pinigai vis dar cirkuliuoja kartu su grynaisiais eurais, bet palaipsniui išimami iš apyvartos. Šį procesą buvo numatyta užbaigti (pagal Madrido sutartį) iki

2002.06.30, tačiau atsižvelgiant į pereinamojo laikotarpio rizikas ir nepatogumus, su kuriais susiduria piliečiai ir verslininkai, pasiektas susitarimas sutrumpinti šį laikotarpį iki dviejų mėnesių. Nuo tada nacionalinės valiutos nustoja egzistuoti.

1999 m. sausio 1d. savo veiklą pradėjo ir Europos centrinių bankų sistema (ECBS). Pagrindinis ECBS tikslas – vykdyti monetarinę politiką, užtikrinančią ES piniginio vieneto euro stabilumą.

5. Svarbiausios EPS kūrimo proceso išvados

Nežiūrint į tai, kad EPS kūrimosi pradžioje rinkų dalyviai ir visuomenė buvo nusiteikę gana skeptiškai, rezultatas pranoko daugelį prognozių. Europos piniginio vieneto euro įvedimas vyko sklandžiai.

Vykstant šiam procesui 11 Europos Sąjungos šalių įsivedė eurą. Ne daug kas numatė ir tokį didelį EPS narių skaičių. Buvo baiminamasi, kad nustatytus konvergencijos kriterijus atitiks tik kelios šalys.

Visos ES šalys įsipareigojo vykdyti politiką, orientuotą į stabilumą ir dalyvauti koordinuojant ekonominę politką.

Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimosi eigoje tapo aišku, kad sėkmės prielaidos tai – nuolatinis konvergencijos išlaikymas ir lanksčios darbo užmokesčio sistemos sukūrimas (6.29). Darbo užmokesčio sistema turi būti žymiai lankstesnė ir reaguoti į produktyvumo, konkurencingumo, nedarbo lygio pokyčius ir taip kompensuoti valiutų kurso kaip ekonominės politikos sverto praradimą.

EPS – negrįžtamas procesas. Išstoti iš jos būtų labai sudėtinga ar net neįmanoma, nes nebus galima susigrąžinti nebeegzistuojančių nacionalinių valiutų. EPS sumodeliuota kaip negrįžtamas procesas, negrįžtamai suverenios teisės perduotos ES institucijoms, įskaitant ir ECBS, bet koks bandymas pasitraukti iš EPS sukels rimtų ekonominių sunkumų .

5. EUROPOS CENTRINIŲ BANKŲ SISTEMA

IR EUROPOS CENTRINIS BANKAS

ECBS sudaro ECB ir nacionaliniai centriniai bankai (NCB). NCB tų valstybių narių, kurios nedalyvauja EPS, Europos centrinių bankų sistemos struktūroje turi specialų statusą: jie ir toliau gali įgyvendinti savo pinigų politiką ir nedalyvauja nei priimant sprendimus dėl bendros valiutos politikos euro zonoje, nei įgyvendinant atitinkamus politinius sprendimus.

ECBS tikslas – prižiūrėti kainų stabilumą – nėra nepriklausomas nuo kitų veiksnių, darančių įtaką ekonominiam suatrėjimui, už kurį atsakingos valstybės narės. Jos turi kontroliuoti valstybės išlaidas, nedarbo sumažinimas turėtų būti vienas iš jų pagrindinių tikslų, kartu su tikslu palaikyti konkurencingumą. Turi būti stebima ir infliacija, o kai reikia ir mažinama. Taigi ECBS kainų stabilumo palaikymo politika turėtų būti nepriklausoma ir grindžiama šalių nacionaline ekonomine ir socialine politika.

Pagrindinės ECBS vykdomos užduotys yra tokios:

• apibrėžti ir įgyvendinti Bendrijos pinigų politiką;

• atlikti valiutines operacijas;

• laikyti ir tvarkyti valstybių narių oficialiuosius užsienio rezervus;

• rūpintis darnia mokėjimo sistemų veikla.

Be to , ECBS padeda sklandžiai įgyvendinti kompetetingų institucijų politiką, susijusią su kreditinių institucijų priežiūra ir finansų sistemos stabilumu; kartu ECBS konsultuoja Bendriją ir nacionalines institucijas klausimais, priklausančiais jos kompetencijai.

ECBS valdo ECB valdymo organai: valdytojų taryba, vykdomoji valdyba ir bendroji taryba. Valdymo struktūra atsispindi 1-oje schemoje (6.64):

1 schema

Europos centrinių bankų sistemos struktūra

Valdytojų tarybą sudaro visi vykdomosios valdybos nariai ir valstybių narių, kurioms netaikomos išlygos ir kurios aktyviai pinigų sąjungoje, NCB

valdytojai. Pagrindinės valdytojų tarybos pareigos yra:

• nustatyti gaires ir priimti sprendimus siekiant užtikrinti Europos centrinių bankų sistemai patikėtų užduočių vykdymą;

• apibrėžti Bendrijos pinigų politiką, įskaitant sprendimus, susijusius su pagrindinėmis palūkanų normomis ir ECBS rezervais.

Vykdomąją valdybą sudaro pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir keturi kiti nariai, parinkti iš geros reputacijos asmenų, turintys profesinės pinigų politikos ir bankininkystės patirties. Pagrindinės vykdomosios valdybos pareigos yra :

• įgyvendinti pinigų politiką remiantis ECB valdytojų tarybos direktyvomis bei sprendimais ir duoti reikiamas instrukcijas nacionaliniams centriniams bankams;

• vykdyti ECB valdytojų tarybos jai deleguotus įgaliojimus.

Bendrąją tarybą sudaro pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir visų

NCB valdytojai. Bendroji taryba vykdo užduotis, ECB perimtas iš EMI ir būtinas įvykdyti trečiuoju EPS kūrimosi etapu. Be to , bendroji taryba prisideda prie tokios veiklos:

• ECBS konsultacinių funkcijų;

• ECB ketvirčio ir metinių ataskaitų bei bendrų savaitinių finansinių ataskaitų rengimo;

• ECB personalo darbo sąlygų sudarymo;

ECBS yra nepriklausoma. Vykdydami ECBS užduotis, nei ECB, nei NCB, taip pat nė vienas jų valdymo organų narys neturi teisės siekti ar priimti jokios kitos institucijos instrukcijų. Bendrosios institucijos ir įstaigos bei valstybių narių vyriausybės negali daryti įtakos savo pareigas einantiems ECB ar NCB valdymo organų nariams.

Vieninteliai ECB kapitalo savininkai yra nacionaliniai centriniai bankai. ECB kapitalo dydis yra nustatomas atsižvelgiant į santykinį ES

valstybių narių BVP ir gyventojų skaičių. Pirmame susirinkime 1998 m.

birželio 9 d. valdyba nusprendė, kad 11 euro zonos valstybių narių nacionaliniai centriniai bankai jiems priklausančias ECB kapitalo įmokas sumoka pagal minėtą principą. ECB patikėtas pradinis kapitalas sudaro apie

4 000 mln. eurų. 1999 metais Europos Centrinio Banko kapitalas jau siekė 5

milijardus ECU.

Pirmasis Europos Centrinio banko pirmininkas išrinktas 1998 metais.

Juo tapo olandas Wim Duisenberg.

IŠVADOS

1. Monetarinė politika – tai centrinio banko politika, reguliuojanti pinigų paklausos didėjimo tempus ir palūkanų normos pokyčius;

2. pagrindiniai monetarinės politikos tikslai – palaikyti žemą infliacijos lygį, skatinti nacionalinio produkto gamybą, mažinti nedarbo augimą;

3. laukiamas monetarinės politikos efektas pasireiškia tik po tam tikro laiko tarpo – realizavimo lago, kurio buvimas komplikuoja vykdomos politikos procesus;

4. pastaraisiais dešimtmečiais stebimi žymūs pokyčiai pasaulio kapitalo rinkose, -nyksta rinkų segmentacija, auga tarptautinis likvidumas, visos pasaulio dalys vis labiau integruojasi į tarptautines finansų rinkas.

Visa tai veikia atskirų šalių vyriausybių vykdomą pinigų politiką;

5. naujų technologijų plitimas, globalizacija, tarpregioninės konkurencijos augimas – visa tai sudaro palankias sąlygas Ekonominei ir pinigų sąjungai kurti;

6. svarbi ir politinė EPS kūrimosi priežastis : po Antrojo pasaulinio karo buvo nuspręsta taip politiškai ir ekonomiškai orientuoti Europą, kad ji ilgam garantuotų taiką šiame regione;

7. Ekonominė ir pinigų sąjunga – logiškas bendrosios rinkos žingsnis visiškai suvienytos Europos link, bet šios idėjos praktinio įgyvendinimo pirmasis etapas nebuvo labai lengvas. Viena iš priežasčių – šalių ekonominės brandos skirtumai. Skirtinga ekonominė branda lėmė skirtingus interesus ir skirtingus reikalavimus pinigų sąjungai;

8. vienas pirmųjų Europos integracijos etapų rezultatas – Europos monetarinės sistemos sukūrimas, kuri per savo gyvavimo laikotarpį gerokai sumažino infliaciją Europos sąjungos šalyse, palaikė valiutos keitimo kurso stabilumą , o svarbiausia – suartino Bendrijos šalių ekonomikas;

9. Europos piniginis vienetas ECU – pagrindinis EMS komponentas. Jo vaidmuo, kaip piniginio vieneto, buvo tikrai svarbus, tačiau jis neatliko pinigų, kaip mokėjimo priemonės, vaidmens. ECU necirkuliavo banknotų ar monetų pavidalu, todėl buvo gana ribotas;

10. Ekonomikos finansų tarybos prezidento Žako Delors’o idėjoms veikiant,

EPS kūrimas vyko laipsniškai, atsisakius pinigų sąjungos įkūrimo “šoko”

būdu, t.y. iš karto;

11. laipsniškame pinigų sąjungos kūrime slypi tam tikrų pavojų ir trūkumų:

išlieka infliacijų lygių skirtumo tikimybė, dėl to šalyse gali būti nuolatiniai kainų lygių skirtumai ir pramonė gali prarasti gebėjimą konkuruoti, be to, laipsniškam būdui reikia ilgesnio laiko, o per ilgas pereinamasis laikotarpis didina riziką, kad galutinis tikslas nebus pasiektas;

12. pirmojo EPS kūrimosi etapo metu buvo paruošta puiki dirva tolimesnei integracijai: panaikinti visi egzistavę laisvo kapitalo judėjimo barjerai, sukurti ekonominės politikos konvergencijos kriterijai, kurių tikslas – paskatinti EEB valstybes kurti panašią ekonominę aplinką visoje

EPS;

13. 1993 m. sausio 1 d. Mastrichto sutarties pagrindu įkuriama nauja politinė sąjunga – Europos Sąjunga, pakeitusi EEB. Vienas pagrindinių ES

šalių tikslu tapo – EPS sukūrimas;

14. antrojo EPS etapo įgyvendinimo svarbiausi rezultatai: Europos monetarinio instituto įsteigimas, kuris buvo vėliau įkurto Europos

Centrinio banko pirmtakas; buvo nutarta naują Europos valiutą pavadinti euru ir nustatytas euro įvedimo tvarkaraštis bei būdas; paskelbtos šalys, tapsiančios įkuriamos EPS narėmis pirmajame etape, kurios atitiko nustatytus konvergencijos kriterijus;

15. nuo trečiojo EPS etapo pradžios euras tapo vienintele visaverte, savarankiška EPS valiuta;

16. nors pradiniuose EPS kūrimosi etapuose rinkų dalyviai ir visuomenė buvo nusiteikę skeptiškai, euras įvestas labai sėkmingai.

Informacijos šaltiniai

1. Darbas ES labui. Vadovas po Europos Sąjungos institucijas.

Liuksemburgas: Europos bendrijų oficialių leidinių biuras, 1999. – 35

p.

2. Dažniausiai užduodami klausimai apie Lietuvos stojimą į ES./ red. A.

Ikamas. Trys žvaigždutės, 2001. – 151 p.

3. Europos komitetas – Bendra informacija apie ES //http:/www.euro.lt

4. ES. Institucinė sąranga ir politikos aktualijos / projekto vadovas

A.Gricius. Vilnius: Eugrimas, 2000.

5. Junevičius A. Europos sąjunga. Kaunas:Technologija, 1999.- 275 p.

6. Kropas S. Kelias į pinigų sąjungą. LBDFI, 1999.- 143 p.

7. LLRI :Projektai. Kreditai ir bankai //http:/ www.lrinka.lt

8. LLRI:Straipsniai.Valiuta be sienų // http:/ www.lrinka.lt

9. LLRI:Projektai:Seimas 2000. Pinigų politika // http:/ www.lrinka.lt

10. Pinigai, bankai ir monetarinė politika //http:/www.autostop.lt/jakutis

11. Pošiūnas G. Prievolių Centriniam Bankui įvykdymo užtikrinimo teisiniai aspektai. Straipsnis.

12. Paul De Grauwe. The Economics of Monetary Integration. US. New York:

Oxford University press, 1994. – 252 p.

13. Wilhelm Nolling. Monetary Policy in Europe after Maastricht. Great

Britain: Machmillan Press LTD, 1993. – 264 p.

1 priedas. Europos piniginio vieneto ECU funkcijos

‘Junevičius A. Europos sąjunga. Kaunas:Technologija, 1999.- 275 p.

2 priedas. ECU krepšelio svoris.

‘Junevičius A. Europos sąjunga. Kaunas:Technologija, 1999.- 275 p.

EUROPOS CENTRINIŲ BANKŲ SISTEMA

EKONOMIKOS IR FINANSŲ KOMITETAS

EUROPOS CENTRINIS BANKAS

CENTRINIAI BANKAI

VYKDOMOJI VALDYBA

VALDYTOJŲ TARYBA

CB VALDYTOJAI

4 NARIAI

ECB PREZIDENTAS, VICEPREZIDENTAS

BENDROJI TARYBA

Intervencijos ir kreditavimo sistemų priemonė

EMS centrinių bankų abipusio atsiskaitymo priemonė

Valiutų kurso nukrypimo indikatorius

Valiutų keitimo priemonė

ECU funkcijos

[pic]

[pic]