Liaudies menas – profesionaliojo meno pirmtakas – išreiškia tautospasaulėjautą, estetinį skonį ir meninės kūrybos galias. Civilizacija susavo technika, masinėmis informacijos priemonėmis, statiniais, transportokomunikacijomis, automagistralėmis, geležinkeliais, medžiagomis atkakliaiskverbiasi į pačius atokiausius, nuošaliausius planetos kampelius,išsaugojusius priešistorinę senąją kultūrą. Liaudies menas, taip pat irlietuvių liaudies menas, kuris klestėjo daug amžių, nyksta metams bėgant,retsykiais sužibėdamas kokio menininko, tęsiančio savitas liaudies menotradicijas, rankose ir sušildydamas šio meno mylėtojų širdis, lavindamasestetinį skonį bei sukeldamas meninės kūrybos galias. MARGUČIAI Savita liaudies dekoratyvinės tapybos rūšis yra margučiai. Pagalparuošimo techniką jie skirstomi į rašytinius ir skustinius. Margučiųraštuose vartojami rutuliukų, žvaigždučių, rūtų, snaigių motyvai.Geometriniai raštai traktuojami labiau grafiškai, augaliniai – stilizuotai.Margučių fonas dažomas viena spalva (ruda, juoda, mėlyna, raudona ir kt).Raštai būna arba baltos, arba įvairių kitų spalvų. Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio tautų, margučiai buvo gyvybės,gėrio, derlingumo, gamtos pabudimo simboliai. Tai vieni trapiausių liaudiesmeno dirbinių. Ankstyviausi margučių pavyzdžiai išliko tik iš XIX a.pabaigos, tačiau jų raštai sutinkami pirmykštės bendruomenės laikotarpiokeramikoje, papuošaluose. Margučių menas – labai įdomi taikomosios dailės šaka, glaudžiaisusijusi su kulto apeigomis. Margutis krikščionių siejamas su Velykų,Atvelykio ir kitomis pavasario šventėmis – Jurginėmis, Sekminėmis.Margučiais ne tik puošiamas švenčių stalas, jie dovanojami svečiams irartimiesiems, dažniausiai vaikams. Margučiais keičiamasi, jie daužiami,ritinėjami. Kiaušinių dažymo ir keitimosi paprotys – daug senesnis užkrikščionybę. Beveik visose senojo pasaulio tautose esama margučių puošimo
tradicijos. Margutis, kaip ir apskritai kiaušinis, buvo laikomas gyvybėspradžios simboliu, pavasario atgimimo, džiaugsmo ir gėrio ženklu. Apiemargutį kalbama senuose sanskrito raštuose, juos mini ir Martynas Mažvydas. Iki XX a. pradžios margučiai buvo dažomi augaliniais dažais: svogūnųlukštais, beržų lapais, šieno pakratais, ąžuolo ar juodalksnio žievėmis irpan. Šiais laikais naudojami ir įvairūs sintetiniai dažai. Mėgstamiausiįvairūs raudonos, juodos, rudos, žalios ir mėlynos spalvos atspalviai.Dažoma ir viena kuria nors spalva, toks kiaušinis paprastai vadinamasdažytiniu. Dažnai juoda spalva tėra pagrindas, ant jo raudona, balta, žaliaspalvomis spalvinamos kompozicijos. Margučiai puošiami dviem būdais: 1) išskutinėjant raštus adata, skustuvu arba peiliuku viena spalvadažytų kiaušinių paviršiuose. Puošiant margutį skutinėjimo būdu, raštasdažniausiai smulkus, ažūrinis, linijos – grafiškos, kampuotos. Kartais tieraštai išplėtojami ir tampa puikiu grafišku marginiu, tiesiog grafikoskūriniu; 2) išrašant raštus ant kiaušinio karštu vašku (stearinu, nesūdytaistaukais, lajumi), naudojant pagaliuką arba smeigtuką. Raštas dengiamasviena kuria nors minėtų medžiagų, paskui kiaušinis nudažomas. Norint gautiįvairiaspalvį raštą, paviršius keletą kartų dengiamas vašku ir dedamas įdažus, pradedant šviesiausia ir baigiant tamsiausia spalva. Vašku kiaušinius dažniausiai išrašydavo moterys, o skutinėdavo vyrai.Labai dažna marginimo technika – batika, tam didelių įgūdžių nereikia.Imama svogūnų lukštų, žemuogių lapelių, kaspinėlių ir pan. Jais apdėliotaskiaušinis suvyniojamas į skudurėlį, apvyniojamas siūlais ir verdamasdažuose. Naujausi, liaudiškų tradicijų neturintys margučių puošimo būdai –spalvinimas specialiais, labai intensyvių tonų lakais, lipdukų klijavimas. Vieni margučiai yra ryškių spalvų ir paprastų raštų, juose dominuojaspalvos. Kitu atveju spalvingumui teikiama tik antraeilė reikšmė, tuometdominuoja raštai – vis sudėtingesni ir turtingesni. Yra raštų, bendrųbeveik visoms tautoms, kai kurie raštai būdingi tik tai apylinkei, kuriojegaminamas margutis, yra ir tokių, kokius aptinkame ant priešistorinių laikųkapuose randamų daiktų. Sunku margučių raštą apibrėžti kokiomis nors kompozicinėmis schemomis,nes kiekvieno juos kuriančio asmens skonis, margučių rašto ir jo išdėstymomeninis suvokimas – individualus ir įvairus. Kompozicijai reikšmės turi irkiaušinio forma. Įvairiausių ženklų margučiuose vartojama daug. Taisaulutės, kryžiukai, spiralės, žalčiukai, žiedeliai, dantukai, eglutės,žvaigždutės, paukščio pėdelės, rūtelės ir kt. Tradiciškai komponuojantsimbolius ir ornamentus galimos 3 pagrindinės schemos: • ornamentuojami simetriškai abu kiaušinio šonai, padalijus jį išilgai; • ornamentuojami abu kiaušinio galai, padalijus jį skersai; • ornamentuojama aplink kiaušinį įvijai Raštai sudaromi iš taškų ir į vieną galą plonėjančių brūkšnelių,primenančių pailgą lašą. Iš šių dviejų elementų dėliojami įvairiausiraštai. Raštai į kompozicijas jungiami taškais ir vingeliais. Net menkasrašto elementų pergrupavimas gali pakeisti visą kompoziciją, todėl sunkurasti net ir du vienodo rašto margučius. Ypač populiarūs iš brūkšniųišrašyti saulutes primenantys raštai. Jie kartais apvedžiojami taškučiųeilėmis arba rūtų šakelėmis – tai saulės ir kitų dangaus šviesuliųsimbolis, kartais virstantis gėlės žiedeliu. Apskritimas taip pat yraamžinybės, nesibaigiančio gyvybės ciklo ženklas. Panašių raštų esamasenosiose verpstėse, vėlesnių laikų keramikoje, siuvinėjimuose. Kiek kitoksšis motyvas aptinkamas juostose, rankšluosčiuose, lovatiesėse, geležiniųkryžių viršūnėse. Tai vienas seniausių ir populiariausių lietuvių liaudiesmotyvų. Vis dėlto esama specifinių, tik margučiams būdingų raštų. Portretai, peizažai, tautiniai ženklai, krikščioniškosiosikonografijos atributai tradicinio margučio puošybai nebūdingi. Žemaičių margučiams būdingos tamsios arba juodos spalvos, suvalkiečių– šviesesnės, jų margučiuose vyrauja raudona ir violetinė spalvos. Dzūkailabiau pamėgę pilkesnes spalvas. Žemaičiai nuo seno margino vašku, jie ypačmėgo saulutės, rečiau – rūtos ir eglutės motyvus. Skutinėja margučiusŽemaitijoje retai. Įvairiausi ir puošniausi – zanavykų margučiai.Geriausiai margučių marginimo paprotys išliko Aukštadvario apylinkėse, kursusidūrė suvalkietiškos, dzūkiškos ir aukštaitiškos tradicijos. Joniškio,Rokiškio, Kupiškio, Panevėžio ir kituose Aukštaitijos rajonuose margučiųseniau nemargino, juos dažydavo lygiai viena spalva arba margindavodėmėmis. TAPYBA Lietuvių primityvioji tapyba glaudžiai susijusi su liaudiespasaulėjauta, apeigomis, papročiais, buitimi. Jai susiformuoti daug įtakosturėjo geografinės, socialinės ir istorinės sąlygos. Tokiems kūriniamsbūdinga formų paprastumas, kompozicijos aiškumas ir išraiškingumas,subtilus spalvų pajautimas. Viena seniausių lietuvių tautodailės šakų yra keramika, pasižymintiišradingomis meninėmis formomis, raiškiais siluetais, įdomiais puošybiniaismotyvais ir jų kompozicijomis, retkarčiais ir spalvomis. Archeologijos duomenimis, Lietuvoje papuošalai iš metalo ir gintarobuvo žinomi nuo I tūkstantmečio pr. Kristų. Juos gamino vietos meistrai(žalvaris ir sidabras buvo importuojami). Audiniai Lietuvoje išlikę iš pirmųjų mūsų eros amžių. Daugiausia jiebuvo vartojami drabužiams. Tautiniai drabužiai ir kitokio pobūdžiodekoratyviniai-taikomieji tradiciniai audiniai yra svarbus etnoregionoapibrėžimo požymis. Juostos – taip pat vienos iš seniausių lietuviųliaudies audinių. Jomis susijuosdavo tiek vyrai, tiek moterys.Gražiausiomis moterys puošdavo galvas. Gausiausia lietuvių tautodailės šaka yra skulptūra. Skiriamaapvalioji ir reljefinė (bareljefinė bei horeljefinė) skulptūra. Skulptūrasu memorialiniais paminklais plito visoje Lietuvoje. XX a. pradžioje Lietuva buvo nusėta gražiai raštuotais mediniaisstogastulpiais ir kryžiais, kuriuos greta krikščioniškųjų puošė ir daugsovietinių simbolių. Tokie mediniai stogastulpiai ir kryžiai stovėjokapinėse, kryžkelėse, aikštėse, priešais sodybas, galukaimėse, laukuoseprie šaltinių, vandens telkinių, giriose, atmintinose vietose. “Jie buvostatomi sutuoktuvių proga, sunkiai susirgus, paminint staigią mirtį, kilusepidemijai arba laukiant gero derliaus”.Medžio dirbiniai plito nuo seniausių laikų (išlikę daugiausia išXVIII a.–XX a. pr.). Jie glaudžiai susiję su liaudies buitimi, padarytisumaniai, pagražinti įvairiais raštais, kartais spalvomis. Paprotiniai menai: verbos, margučiai, sodai
JUOSTOS Juostos – vienos iš seniausių lietuvių liaudies audinių. Jomissusijuosdavo tiek vyrai, tiek moterys. Gražiausiomis moterys puošdavogalvas. Aukštaitės dažniausiai dėvėdavo pintines, austines ir rinktinesjuostas, vyrai – vytines, austines bei pintines. Dzūkų – daugiausia austosrinktinės, raštai labai įvairūs. Žemaičių juostos esti trijų rūšių:austinės, pintinės ir vytinės. AUDINIAI Daugiausia jie buvo vartojami drabužiams. XVIII–XIX a. lovatiesės(paklotės), staltiesės, užvalkalai, rankšluosčiai, gūnios, užuolaidos,kilimai, takai ir kt. audiniai buvo audžiami iš lininių, vilnonių, kartaiskanapinių verpalų. XIX a. antrojoje pusėje pradėta vartoti medvilnę beišilką, XX a. – dirbtinį šilką ir kitas sintetines medžiagas. Audimas Lietuvoje turi senas tradicijas. Patys ankstyviausi Lietuvoskapinynuose rasti audinių fragmentai datuojami II–III a. Nustatyta, kaddaugumas jų austi iš vietinės žaliavos – vilnonių ir lininių verpalų.
Pirmojo tūkstantmečio pradžioje buvo audžiami daugiausia paprasti, lygaus(pirminio) pynimo audiniai. Dvinyčio pynimo balintos drobės buvo vartojamosšventadieniniams marškiniams, baltoms prijuostėms; storesnės drobės irlininiai trinyčiai – vasariniams darbo drabužiams, maišams. IX–XIII a.kapinynuose rasta vilnonių bei lininių audinių fragmentų, austų daugiausiatrinyte technika, keturiomis nytimis – eglute. Iš audinių fragmentų matyti,kad Lietuvoje naudoti du pagrindiniai audimo būdai: vertikaliomis irhorizontaliomis staklėmis. Vertikaliosios staklės buvo naudotos pirmykštėjebendruomeninėje santvarkoje. Yrant gimininei ir formuojantis feodalineisantvarkai, pradėtos naudoti horizontaliosios audimo staklės. Labai plona daugianytė drobė, vadinama atkočine (ją XVIII a. dvaruoseaudė vyrai – atkočiai), iki XIX a. pabaigos buvo naudojama moterųnuometams, staltiesėms ir drobulėms. Stora, velta, vilnonė, 4, 6 ar 8nytimis austa medžiaga – milas ir plonesnis už milą pusvilnonis ar vilnonisnevelta audinys – milelis (čerkasas) – vartoti šiltiems viršutiniamsdrabužiams, antklodėms, lovatiesėms. Prie šiltų moteriškų viršutiniųdrabužių priskiriamos ir didelės vilnonės arba pusvilnonės žieminės skaros,audžiamos dviem arba keturiomis nytimis, dažniausiai languotos. Vilnoniaiaudiniai buvo paliekami natūralios pluošto spalvos arba nudažomi. Vystantisgamybai, kaimo audėjos metmenims pradėjo vartoti medvilninius siūlus, o nuoXIX a. pabaigos fabrikiniai audiniai išstūmė kai kurias naminių audiniųrūšis. Lietuvių liaudies audinių raštas dažniausiai geometrinis arbasugeometrintas, neretai augalinis; jis neperkrautas detalėmis, turi aiškųritmą. Nors audiniai pasižymi ne tiek techniniu tobulumu, kiek rašto beispalvinių derinių grožiu, jų audimo technika įvairi ir gana sudėtinga.Raštuoti audiniai pagal audimo būdą skirstomi į keturias grupes:servetinius, diminius, kaišytinius ir rinktinius. Dailiais raštaisaudžiamos lietuviškos lovatiesės, prijuostės, juostos. Servetiniai (damastiniai) audiniai – vieni seniausių raštuotų audinių.Audiniai Lietuvoje išlikę iš pirmųjų mūsų eros amžių. Daugiausia jiebuvo vartojami drabužiams. XVIII–XIX a. lovatiesės (paklotės), staltiesės,užvalkalai, rankšluosčiai, gūnios, užuolaidos, kilimai, takai ir kt.audiniai buvo audžiami iš lininių, vilnonių, kartais kanapinių verpalų. XIXa. antrojoje pusėje pradėta vartoti medvilnę bei šilką, XX a. – dirbtinįšilką ir kitas sintetines medžiagas. Verpalai audimui iki XIX a. buvo dažomi gamtiniais dažais: augalųžiedais, lapais, šaknimis, samanomis, medžio žieve, pelkių ir geležiesrūdimis. XIX a. pradėti vartoti aniliniai dažai, kurie praturtino irsuintensyvino audinių spalvas. Drobiniai (vadinamieji baltieji) buitiniai ir dekoratyviniai audiniai(rankšluosčiai, staltiesės, užvalkalai, paklodės, XIX a. pab.–XX a.pradžios lovatiesės–kapos) yra daugiausia vienspalviai. Juose derinamibaltinti ir nebaltinti lininiai arba medvilniniai verpalai, kuriaisišgaunami geometriniai raštai. Gūnios, XVIII a.–XIX a. pradžios lovatiesės,audiniai drabužiams (ypač moterų) ir kt. buvo dažomi įvairiausiomisspalvomis. Spalvų vartojimas ir derinimas atskirose Lietuvos srityse yraskirtingas. Įvairaus intensyvumo ir įvairių atspalvių šiltos spalvosdaugiausia gretinamos su šaltomis spalvomis (raudona su žalia, geltona suvioletine, juoda su balta, oranžinė su mėlyna ir t. t.). Lietuvių liaudies audinių raštams būdinga aiški, santūri kompozicija.Audiniai išmarginti geometriniais raštais, ritmiškai kartodamiesi, jiesudaro raiškų grafinį piešinį. Rankšluosčių, staltiesių geometrinių raštųkompozicija dažniausiai uždara. Centre komponuojami stambesni, pakraščiuose– smulkesni raštai. Keičiantis audimo technikai, kito ir audinių raštųkomponavimas. Šalia geometrinių raštų atsirado stilizuotos augalijos irgyvūnijos motyvų, tačiau lietuvių meistrų audiniuose iki šių dienų vyraujageometriniai motyvai (saulutės, žvaigždutės) bei senoviniai spalvų derinimo
būdai. Romantizmo įtaka XIX a. pabaigoje pirmą kartą istorijoje atkreipėdėmesį į tautinio-regioninio identiteto požymius: kalbą, tautosaką, dainas,tautodailę, tradicinę aprangą. Pradėta metodiškai gilintis į tradiciniųaudinių esmę ir prigimtį. Lietuvių moterų kūrybiniai sugebėjimai atsiskleidė audiniuose. Jospačios verpė gijas iš linų, kanapių, vilnų. Verpalus dažydavo augalųlapais, žiedais, šaknimis, medžių žieve, samanomis, balų rūda. Verptipradėdavo dar mergaitės ir kraudavo į kraičių skrynias baltas drobes,raštuotų audeklų rietimus, juostų kamuolius. Lovatiesės, gūnios pasižymėjo spalvų įvairove, savita kompozicija.Aukštaičių lovatiesėms būdingi skersiniai, žemaičių – išilginiai ryškiųsodrių spalvų (raudonos, žalios, burokinės, violetinės, juodos) dryžiai.Dzūkių lovatiesėse įaustos įvairių spalvų gijos, todėl jos vadinamosmargutėmis, sumestinėmis. Drabužiai atspindi ekonominę padėtį. Neturtingos valstietės daugiaudėvėjo lininius, pakulinius, rečiau vilnonius drabužius. Pasiturinčiosiosįsigydavo pirktinių audinių. Senąjį rengimosi stilių ilgiau išlaikėneturtingosios. Iš drabužių matyti ir ekonominė etnoregioninių rajonųbūklė. Žemaitijoje daugiau vilnonių, žičkinių audinių, jau XVIII a.audžiamos žičkinės skaros, prijuostės. Dzūkijoje daugiausia pakuliniųaudinių. Vieni seniausių audinių – rankšluosčiai, staltiesės, paklodės,priegalvių, patalų užvalkalai – buvo lininiai. Jų pakraščiuose – raudoni,rečiau mėlyni žičkai. Balta ir raudona spalva turėjo magiškos prasmės irsaugojo žmogų nuo blogio. Audinius gražiai užbaigdavo prisiūti kuteliai,pinikai, mezginiai. Audinių raštus nulėmė tradicijos, medžiaga, audimobūdas, paskirtis. Tai paprasti, daugelį šimtmečių tobulinti motyvai,vadinami langais, ratais, kryželiais, akėčiomis, akelėmis, katpėdėlėmis,koreliais, dobiliukais, ąžuolo lapais ir t. t. Viename audinyje pasikartojavienas, du, kartais trys motyvai, pakraščiuose esama vingių, kripių,dantelių, slankstelių.Tautiniai drabužiai
Tautiniai drabužiai ir kitokio pobūdžio dekoratyviniai-taikomiejitradiciniai audiniai yra svarbus etnoregiono apibrėžimo požymis. Paprastokasdieninio drabužio paskirtis – ne tik apsauga nuo atmosferos sąlygų, betir socialinis rodiklis, rodantis žmogaus padėtį visuomenėje. Tautiniaidrabužiai nuo kasdieninių skiriasi tuo, kad jiems būdingomis detalėmispabrėžia ryšį su savo tauta konkrečioje geografinėje erdvėje apibrėžtoregiono visuomenės dalimi. Laiko erdvėje tai siejasi ir su praeitiesidealizavimu, legendomis, padavimais, dainomis ir pasakomis. Tais laikais, kai nebuvo tobulų ryšio priemonių ar kitų komunikavimobūdų, drabužiai būdavo individualesni, įvairesni, nes kiekvienas kaimas,sritis ar regionas audė ir siuvosi juos laikydamiesi prosenelių tradicijų. Situacija tekstilėje pakito tobulėjant gamybai, atsiradus fabrikams,masiniam tiražavimui. Audinių gamyba labai atpigo. Cheminių dažųpranašumas, spalvų ryškumas ir įvairovė medžiagas padarė patrauklesnes,plonesnes. Keitėsi ir kaimo žmogaus apdaro vaizdas. Įtaką darė ir įvežtinėsmedžiagos: šilkas, brokatas, aksomas. Prie įprastai vartoto lino, kanapės,vilnų pluošto prisidėjo plona medvilnė. Šaknelių dažus užgožė anilininiai.Drabužiai ima vienodėti ne tik toje pačioje parapijoje, mieste, valstybėje,bet ir didelėse teritorijose, kaip antai centrinėje Europoje,Skandinavijoje, Balkanų ar Viduramžio jūros regione.
Aukštaičių drabužiai gana kuklūs. Juose dominuoja balta spalva.Visuose etnografiniuose rajonuose marškiniai buvo siuvami iš lininėsbalintos drobės. Vieneriems marškiniams naudojama trijų ar net keturiųrūšių medžiaga. Iš plonesnės siuvamas stomuo, prie jo priduriami pašukiniaiar pakuliniai pridurkai. Rankovėms audžiama siaura drobė. Apykaklė irrankogaliai siuvami iš pačios dailiausios drobės, kasdieniniai marškiniai –iš pašukinio audinio. Marškinių sukirpimas trijų rūšių: tunikinis arba
besiūlis, tunikinis su perpetėmis, tunikinis su ilginėmis. Išeiginiųmarškinių apykaklės, perpetės, rankovės, rankogaliai puošiami įaudžiantraudonų siūlų ruoželius, išrenkami rinktiniai rašteliai. Šiaurės vidurioAukštaitijoje įaudžiami raudoni rinktiniai raštai per visą rankovės ilgį.Yra marškinių, kurių apykaklės ir rankogaliai siuvinėti kiauraraščiubaltais siūlais.Sijonai audžiami dvinytai, rečiau keturnytai ar aštuonnytai.Aukštaičių sijonai daugiausia languoti. Dominuoja šios spalvos: žalia,raudona, violetinė, geltona. Be languotų, būna ir išilgadryžių beiskersadryžių sijonų. Šventadieniniai daugiausia vilnoniai ir pusvilnoniai,jie audžiami su spalvotų vilnų ruožais apačioje, kasdieniniai – pašukiniai,pakuliniai, paprasti be raštų. XIX a. antrojoje pusėje sijonams austinaudojami medvilniniai siūlai, ataudams – šilkvilnė, jie keturnyčiai,aštuonnyčiai, įvairiai raštuoti.
Kasdieninės liemenės siuvamos iš lino, pusvilnės, išeiginėsvilnonės ar pusvilnonės puošiamos smulkiu rašteliu: ruoželiais, vingeliais,langučiais. Jau XVIII a. liemenės buvo siuvamos iš pirktinių medžiagų, osijonai ir kitos kostiumo dalys – iš naminių net iki XX a. pradžios.Šiaurės Aukštaitijai būdingos trumpos, tik priekyje prailgintais skvernais,galionu apvedžiotais kraštais liemenės.
Prijuostės – viena seniausių moterų kostiumo dalių. Vaikščioti beprijuostės būdavo laikoma nepadoru. Kasdieninės prijuostės visuoseetnografiniuose regionuose audžiamos languotos ar dryžuotos, tamsesniųspalvų iš lininių ar pakulinių siūlų. Šventadieninės dažniausiai baltoslininės ar medvilninės. Paprasčiausios yra dvinytės lininės su įaustaisraudonų žičkų ruoželiais, puošnesnės – keturnytės, šešianytės, aštuonnytėsdiminės arba servetinės. Prijuosčių apačia kartais užbaigiama kuteliais.
XIX a. antrojoje pusėje, be lininių, dėvėtos kašmyrinės prijuostės,labiausiai jos buvo paplitusios Kupiškio apylinkėse.Juostos – taip pat vienos iš seniausių lietuvių liaudies audinių.Jomis susijuosdavo tiek vyrai, tiek moterys. Gražiausiomis moterys puošdavogalvas. Aukštaitės dažniausiai dėvėdavo pintines, austines ir rinktinesjuostas, vyrai – vytines, austines bei pintines. Pintinės juostos būdingostik Aukštaitijai, jos buvo pinamos iš vilnonių, vėliau iš skaisgijų siūlųeglučių, vingelių, rombų raštu. Mėgstamos spalvos: žalia, raudona,violetinė, geltona, rečiau juoda ir balta. Rinktinės aukštaičių juostoskuklios: baltame lininiame ar medvilniniame dugne – raudonų, žalių, mėlynųvilnų ar skaisgijų ornamentai, grėbliukų, žvaigždučių, roželių raštai. XIXa. antrojoje pusėje juostos buvo dėvimos rečiau, dažniau jas dėvėdavovyrai.
Merginą nuo moters skyrė tik galvos danga. Moterys dėvėjo nuometus,kepurėles, skareles, merginos – galionus, karūnėles, skareles, kalpokus.Kalpokai – tai karūnėlės formos vestuviniai pamergių galvos papuošalai,žinomi jau XVIII a. ir daromi iš kartono, spalvoto popieriaus,įvairiaspalvių kaspinų. Kupiškio apylinkėse dėvimi dar XX a. pradžioje.
Nuometas, arba palmetis, – vienas seniausių ištekėjusių moterų galvosdangalų, minimas nuo XVI a. Panevėžio apylinkėse dėvėtas iki XIX a. Nuometoilgis – 3–4 metrai, jis audžiamas iš gražiausių siūlų, kasdieninis – lygusbaltas, dvinytis, išeiginis – dvinytis, keturnytis, aštuonnytis. Galuoseįaudžiami raudonų ar mėlynų žičkų ruoželiai, galai užbaigiami pinikais arkuteliais.
Skaros ir skarelės dėvimos įvairių medžiagų ir dydžių. Kasdieninėsaudžiamos lininės baltos, rečiau languotos. Išeiginės – austos, siuvinėtoskiauraraščiu. Skaros austos iš dviejų ar trijų spalvų (pilkos, rudos,
juodos) siūlų, jos sulanguotos ryškesnių spalvų ruoželiais.Dzūkų kostiumai margesni, spalvingesni. Prijuostės, languoti sijonaikai kur buvo dėvimi net iki XX a. šeštojo dešimtmečio. Seniausi marškiniaibuvo siuvami su raudonai languotos medžiagos perpetėmis, rankogaliais,krūtine, įaudžiant geometrinius bei augalinius raštus. XIX a. paplintasiuvinėjimas. Lazdijų, Veisėjų apylinkėse siuvinėta rudais siūlaisaugaliniu bei geometriniu raštu. Kaimyniniuose su baltarusiais rajonuosemarškinių rankovės ir apykaklės siuvinėjamos raudonais ir juodais siūlais.
Dzūkių sijonai dažniausiai languoti, vilnoniai ir lininiai, austidvinytai. Būdingos spalvos: žalia, violetinė, vyšninė, mėlyna, geltona.Audžiant platieji ruoželiai perskiriami ryškių spalvų siaurų ruoželiųporomis. Alytaus, Prienų, Varėnos rajonuose sijonai audžiami iš dviejųspalvų siūlų, langeliai didėja nuo smulkių iki didelių. Lazdijų, Veisiejųrajonuose, be languotų, dėvimi išilgadryžiai, panašūs į kapsių sijonai.Gervėčių apylinkėse mėgstami balti lininiai dvinyčiai, keturnyčiai,šešianyčiai dinamiškai austi sijonai. Prienų, Alytaus rajonuose audžiamištampuoti (vienspalvis tamsus vilnonis audinys, štampuotas ryškių taškeliųar vingelių raštais) sijonai. Dzūkių liemenės – lininės ar pusvilnonės, žalios, vyšninės spalvos.Buvusiuose Seinų, Gardino, Žirmūnų valsčiuose liemenės buvo ilgos. Varėnos,Alytaus, Eišiškių – trumpesnės, Vievio, Trakų, Vilniaus, Gervėčių rajonuose– nuo liemens klostytos. Dzūkių prijuostės audžiamos skersadryžės ir languotos, languotosbaltai raudonos ar baltai mėlynos iš lino. Prienų rajone paplitusiosbaltos, panašios į aukštaičių, prijuostės, jos užbaigiamos lininiaispinikais. Varėnos, Lazdijų rajonuose nešiojamos languoto ar dryžuoto dugnoprijuostės su dinamiškai įaustais įvairiaspalvių vilnų ir skaisgijųskersiniais ruoželiais, dugne – raudona ar tamsiai mėlyna spalva. XIX a.
paplinta siuvinėtos prijuostės, tamsiame dugne išsiuvinėti įvairiaspalviųskaisgijų ar šilkvilnės siūlų žiedais ir lapeliais – Lazdijų, Prienų,Alytaus rajonuose. Vievio, Trakų, Vilniaus rajonuose paplitusios baltosmedvilninės prijuostės, papuoštos mezginiais, vėliau – siuvinėtos raudonaisir juodais siūlais. Dzūkijoje prijuostės išliko gerokai ilgiau negu kituoseetnografiniuose regionuose. Vievio, Trakų, Eišiškių, Varėnos rajonuose buvodėvimos iki Antrojo pasaulinio karo. Nė viename etnografiniame rajone juostos nėra tokios įvairios kaipDzūkijoje. Daugiausia austos rinktinės, raštai labai įvairūs: grėbliukai,eglutės, roželės, beržalapiai, žvaigždutės, meškučiai, ožkanagučiai,vėžiukai, gromatėlės ir kt. Plačiausios ir įvairiausios audžiamos Varėnos,Lazdijų, Alytaus rajonuose. Eišiškių, Šalčininkų rajonuose juostospaprastesnės. Senosios dzūkų juostos buvo siauros. Juostų dugnasdažniausiai baltų linų, rečiau spalvotų. Raštai – vilnonių ir skaisgijųsiūlų, spalvos: žalia, raudona, violetinė. Rašto spalvos išdėstomos trimiseilėmis kraštuose įaudžiant įvairiaspalvius ruoželius, galuose padaromiįvairiaspalvių siūlų kuteliai. Be rinktinių juostų, dzūkams būdingos kaišytinės. Kituose rajonuosejos neaptinkamos. Baltame lininiame dugne – kelių spalvų vilnoniais arskaisgijų siūlais iškaišyti saulutės, langeliai, žvaigždutės.Žemaičių drabužiai išsiskiria raudonmargių žičkinių skarų gausa.Marškiniai balti drobiniai rankogaliuose ir perpetėse įausti raudonų žičkų– ruoželių, dobiliukų raštai. Sijonai daugiausia dryžuoti: išilgadryžiai irskersadryžiai. Seniau išilgadryžiai sijonai buvo audžiami ataudų ripsu išlininių ir vilnonių siūlų, ataudai – iš įvairiaspalvių vilnonių siūlų.Akmenės, Mažeikių, Skuodo rajonuose išilgadryžiai sijonai ryškių spalvų:raudonos, geltonos, žalios, violetinės, baltos. Languotų sijonų mažiau. Jie
vilnoniai, austi dvinytai, stambių langelių, tamsesnių, neryškių spalvų:žalios, samaninės, vyšninės, violetinės, rudos. Languoti buvo audžiamiPlungės, Rietavo, Šilutės, Kelmės rajonuose.Liemenės Žemaitijoje vilnonės ir pusvilnonės, languotos irskersadryžės, austos dvinytai, dinamiškai. Spalvos: raudona, žalia,violetinė, ruda, balta, raštai – smulkūs.
Prijuostės baltos lininės su įaustais išilginiais raudonų ir mėlynųžičkų ruoželiais, dobiliukų, langelių, katpėdėlių raštais. Audžiamos irdaugiaspalvės prijuostės iš tamsesnių siūlų lygiais ir dantytaisruoželiais. Spalvos: raudona, mėlyna, žalia, geltona, balta, ruda.
Žemaičių juostos rinktinės ir vytinės, raštai kuklūs, dviejų ar trijųspalvų. Rinktinės juostos – kaip ir kituose etnografiniuose rajonuose,baltame lininiame dugne – spalvotų vilnų ar skaisgijų raštai.
Skareles audė įvairiai languotas iš lininių ir medvilninių siūlųsulanguotas raudonais ar mėlynais ruoželiais. Taip pat buvo audžiamos irdidelės skaros. Vienos seniausių – skersadryžės, daugiaspalvės, jų dugnasbaltas lininis, ataudai vilnoniai. Austos ataudų ripsu, įvairaus pločioruoželiais. Spalvos: tamsiai mėlyna, samaninė, geltona, raudona, ruda,balta. Labiausiai paplito dvinytai austos languotos vilnonės skaros.Plungės, Rietavo, Kretingos rajonams būdingos dvispalvės skaros – raudonasu juoda. Tauragės rajone dominuoja baltos vilnonės skaros.
Vyriški marškiniai, kaip ir moteriški, buvo siuvami iš tokios pačiosdrobės ir taip pat kerpami. Skyrėsi tik jų detalės, apykaklės forma,papuošimai. Vyriški marškiniai siuvami su stačia apykakle, siuvinėjamirankogaliai, apykaklė. Be balto iškilaus siuvinėjimo, aptinkamassiuvinėjimas kryželiu, dažniausiai juodais, rudais, raudonais siūlais.Marškiniai išleidžiami ant kelnių ir perjuosiami juosta. Jų būta trijųrūšių: apatiniai be rankovių, trumpi siuvinėti ir ilgi su pridurku.
Kasdieniniai siuvami iš storo, prastesnio audinio, pašukiniu vadinamoaudinio. Išeiginiai marškiniai siuvami iš plonos, balintos drobės,išsiuvinėjami. XIX a. antrojoje pusėje pradėta naudoti medvilnė. Pirmiausiaiš jo siūtos perpetės, apykaklės, rankogaliai. Marškinių pridurkai ilgąlaiką išliko pašukiniai.Seniausi sijonai dažniausiai languoti – balti, juodi, dvinyčiai.Kasdieniniai audžiami iš linų, kartais atausti vilna, o šventiniai – išvilnos. Neturtingos moterys ir šventadieninio sijono priekį ausdavo išlinų, mat jį dengdavo prijuostė. Atsiradus aniliniams dažams, sijonai tamparyškesni, spalvingesni. Pagrindinės spalvos: vyšninė, žalia, violetinė,mėlyna. Langelių dydis įvairus. Dažniausiai juos skiria tamsios spalvosruoželiai. Tradicinio sijono ilgis – iki kulnelių. Apie 1910 m. pasirodėpirktiniai kameliniai siūlai. Iš jų audžiami vienspalviai sijonai,metmenims naudojama tamsi medvilnė.
Seniausios šio krašto prijuostės (kaip ir sijonai) buvo lininės,languotos arba skersadryžės. XIX a. pabaigoje skersadryžės ir išilgadryžėsprijuostės audžiamos iš įvairiaspalvės vilnos. Spalvoti dryželiai skiriasipločiu, tarp jų įaudžiami dimiški įvairiaspalvės vilnos ir skaisgijųruoželiai. XX a. pradžioje paplinta vienspalvės siuvinėtos prijuostės. Jųmetmenys – tamsūs lininiai ar medvilniniai siūlai, o ataudai – vilnoniai arkameliniai. Pagrindinės spalvos: juoda, tamsiai žalia, vyšninė. Prijuostėssiuvinėjamos gėlėmis ir augalų motyvais. Siuvinėjimui naudojami vilnoniaiir šilkiniai siūlai. Be naminio audinio, siuvinėjimui buvo naudojama irjuoda pirktinė medžiaga.
Liemenės siuvamos iš lininių, vilnonių ar pusvilnonių skersadryžiųaudinių. Anksti paplinta liemenės iš pirktinių audinių: brokato, šilko,medvilnės, aksomo. Liemenės išnyko gana greitai, nes pradėjus austikamelinius sijonus, iš tos pačios medžiagos buvo pradėti siūti švarkeliai.
Skarelės buvo įvairaus dydžio. Vienos puoštos kutais, kitos be jų.
Vertinamos šilkinės skaros su blizgančiu ornamentu arba labai plonosvilnonės skarelės su kraštuose įaustais šilko ornamentais.Šiame krašte daugiausia aptinkama rinktinių juostų. Jų plotis irspalvos labai įvairios. Juostos buvo labai svarbi drabužio dalis. Jasnešiojo ir vyrai, ir moterys, ir vaikai. Nuo juostos paskirtiespriklausydavo jos ilgis, plotis, raštas, net spalvos. XIX a. pirmojojepusėje juostos buvo siauros, iki 3 cm pločio, 2 m ilgio. Vėliau pradėtosausti plačios dekoratyvinės juostos. Spalvos labai įvairios: mėgstamiausiaraudona, tačiau buvo ir ruda, žalia, violetinė, mėlyna. Spalvos derinamoskontrastingai. Dugnas šviesus, lino ar medvilnės siūlų. Raštą sudaro vienasar du, rečiau trys rašto metmenų siūlai. Raštai irgi įvairūs: roželių,žvaigždučių, eglučių, žalčiukų, vingelių ir kt. Vyriškos juostos tamsesnės,siauresnės, raštai paprastesni.
Juostos esti trijų rūšių: austinės, pintinės ir vytinės. Jos buvovartojamos kaip drabužių dalys, raiščiai, papuošalai, retkarčiais – kaippakinktų dalys, o plačios austinės juostos – vaikams vystyti. Juostųdovanojimas susijęs su įvairias liaudies papročiais. Juostos daromos išlininių, vilnonių, medvilninių, šilkinių verpalų. Jose vyrauja įvairiųatspalvių raudonos, žalios, violetinės, mėlynos, baltos spalvos, naudojamigausūs geometrinių ir stilizuotų augalinių, gyvūninių motyvų raštai.