Lietuvių liaudies menas

Liaudies menas – profesionaliojo meno pirmtakas – išreiškia tautos
pasaulėjautą, estetinį skonį ir meninės kūrybos galias. Civilizacija su
savo technika, masinėmis informacijos priemonėmis, statiniais, transporto
komunikacijomis, automagistralėmis, geležinkeliais, medžiagomis atkakliai
skverbiasi į pačius atokiausius, nuošaliausius planetos kampelius,
išsaugojusius priešistorinę senąją kultūrą. Liaudies menas, taip pat ir
lietuvių liaudies menas, kuris klestėjo daug amžių, nyksta metams bėgant,
retsykiais sužibėdamas kokio menininko, tęsiančio savitas liaudies meno
tradicijas, rankose ir sušildydamas šio meno mylėtojų širdis, lavindamas
estetinį skonį bei sukeldamas meninės kūrybos galias.

MARGUČIAI

Savita liaudies dekoratyvinės tapybos rūšis yra margučiai. Pagal
paruošimo techniką jie skirstomi į rašytinius ir sskustinius. Margučių
raštuose vartojami rutuliukų, žvaigždučių, rūtų, snaigių motyvai.
Geometriniai raštai traktuojami labiau grafiškai, augaliniai – stilizuotai.
Margučių fonas dažomas viena spalva (ruda, juoda, mėlyna, raudona ir kt).
Raštai būna arba baltos, arba įvairių kitų spalvų.

Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio tautų, margučiai buvo gyvybės,
gėrio, derlingumo, gamtos pabudimo simboliai. Tai vieni trapiausių liaudies
meno dirbinių. Ankstyviausi margučių pavyzdžiai išliko tik iš XIX a.
pabaigos, tačiau jų raštai sutinkami pirmykštės bendruomenės laikotarpio
keramikoje, papuošaluose.

Margučių menas – labai įdomi taikomosios dailės šaka, glaudžiai
susijusi su kulto apeigomis. Margutis krikščionių siejamas su Velykų,
Atvelykio ir kkitomis pavasario šventėmis – Jurginėmis, Sekminėmis.
Margučiais ne tik puošiamas švenčių stalas, jie dovanojami svečiams ir
artimiesiems, dažniausiai vaikams. Margučiais keičiamasi, jie daužiami,
ritinėjami.

Kiaušinių dažymo ir keitimosi paprotys – daug senesnis už
krikščionybę. Beveik visose senojo pasaulio tautose esama margučių puošimo
tradicijos. Margutis, kaip ir apskritai kiaušinis, b

buvo laikomas gyvybės
pradžios simboliu, pavasario atgimimo, džiaugsmo ir gėrio ženklu. Apie
margutį kalbama senuose sanskrito raštuose, juos mini ir Martynas Mažvydas.

Iki XX a. pradžios margučiai buvo dažomi augaliniais dažais: svogūnų
lukštais, beržų lapais, šieno pakratais, ąžuolo ar juodalksnio žievėmis ir
pan. Šiais laikais naudojami ir įvairūs sintetiniai dažai. Mėgstamiausi
įvairūs raudonos, juodos, rudos, žalios ir mėlynos spalvos atspalviai.
Dažoma ir viena kuria nors spalva, toks kiaušinis paprastai vadinamas
dažytiniu. Dažnai juoda spalva tėra pagrindas, ant jo raudona, balta, žalia
spalvomis spalvinamos kompozicijos.

Margučiai puošiami dviem būdais:

1) išskutinėjant raštus adata, skustuvu arba peiliuku viena spalva
dažytų kiaušinių paviršiuose. Puošiant margutį skutinėjimo būdu, raštas
dažniausiai smulkus, ažūrinis, linijos – grafiškos, kampuotos. Kartais tie
raštai išplėtojami ir tampa puikiu grafišku marginiu, tiesiog grafikos
kūriniu;

2) išrašant raštus ant kiaušinio karštu vašku (stearinu, nesūdytais
taukais, lajumi), naudojant pagaliuką arba smeigtuką. Raštas ddengiamas
viena kuria nors minėtų medžiagų, paskui kiaušinis nudažomas. Norint gauti
įvairiaspalvį raštą, paviršius keletą kartų dengiamas vašku ir dedamas į
dažus, pradedant šviesiausia ir baigiant tamsiausia spalva.

Vašku kiaušinius dažniausiai išrašydavo moterys, o skutinėdavo vyrai.
Labai dažna marginimo technika – batika, tam didelių įgūdžių nereikia.
Imama svogūnų lukštų, žemuogių lapelių, kaspinėlių ir pan. Jais apdėliotas
kiaušinis suvyniojamas į skudurėlį, apvyniojamas siūlais ir verdamas
dažuose.

Naujausi, liaudiškų tradicijų neturintys margučių puošimo būdai –
spalvinimas specialiais, labai intensyvių tonų lakais, lipdukų klijavimas.

Vieni margučiai yra ryškių spalvų ir paprastų raštų, juose dominuoja
spalvos. Kitu atveju sp
palvingumui teikiama tik antraeilė reikšmė, tuomet
dominuoja raštai – vis sudėtingesni ir turtingesni. Yra raštų, bendrų
beveik visoms tautoms, kai kurie raštai būdingi tik tai apylinkei, kurioje
gaminamas margutis, yra ir tokių, kokius aptinkame ant priešistorinių laikų
kapuose randamų daiktų.

Sunku margučių raštą apibrėžti kokiomis nors kompozicinėmis schemomis,
nes kiekvieno juos kuriančio asmens skonis, margučių rašto ir jo išdėstymo
meninis suvokimas – individualus ir įvairus. Kompozicijai reikšmės turi ir
kiaušinio forma. Įvairiausių ženklų margučiuose vartojama daug. Tai
saulutės, kryžiukai, spiralės, žalčiukai, žiedeliai, dantukai, eglutės,
žvaigždutės, paukščio pėdelės, rūtelės ir kt. Tradiciškai komponuojant
simbolius ir ornamentus galimos 3 pagrindinės schemos:

• ornamentuojami simetriškai abu kiaušinio šonai, padalijus jį išilgai;

• ornamentuojami abu kiaušinio galai, padalijus jį skersai;

• ornamentuojama aplink kiaušinį įvijai

   Raštai sudaromi iš taškų ir į vieną galą plonėjančių brūkšnelių,
primenančių pailgą lašą. Iš šių dviejų elementų dėliojami įvairiausi
raštai. Raštai į kompozicijas jungiami taškais ir vingeliais. Net menkas
rašto elementų pergrupavimas gali pakeisti visą kompoziciją, todėl sunku
rasti net ir du vienodo rašto margučius. Ypač populiarūs iš brūkšnių
išrašyti saulutes primenantys raštai. Jie kartais apvedžiojami taškučių
eilėmis arba rūtų šakelėmis – tai saulės ir kitų dangaus šviesulių
simbolis, kartais virstantis gėlės žiedeliu. Apskritimas taip pat yra
amžinybės, nesibaigiančio gyvybės ciklo ženklas. Panašių raštų esama
senosiose verpstėse, vėlesnių laikų keramikoje, siuvinėjimuose. Kiek kitoks
šis motyvas aptinkamas juostose, rankšluosčiuose, lovatiesėse, geležinių
kryžių viršūnėse. Tai vienas seniausių ir populiariausių lietuvių liaudies
motyvų. Vis dėlto esama specifinių, tik ma
argučiams būdingų raštų.

Portretai, peizažai, tautiniai ženklai, krikščioniškosios
ikonografijos atributai tradicinio margučio puošybai nebūdingi.

Žemaičių margučiams būdingos tamsios arba juodos spalvos, suvalkiečių
– šviesesnės, jų margučiuose vyrauja raudona ir violetinė spalvos. Dzūkai
labiau pamėgę pilkesnes spalvas. Žemaičiai nuo seno margino vašku, jie ypač
mėgo saulutės, rečiau – rūtos ir eglutės motyvus. Skutinėja margučius
Žemaitijoje retai. Įvairiausi ir puošniausi – zanavykų margučiai.
Geriausiai margučių marginimo paprotys išliko Aukštadvario apylinkėse, kur
susidūrė suvalkietiškos, dzūkiškos ir aukštaitiškos tradicijos. Joniškio,
Rokiškio, Kupiškio, Panevėžio ir kituose Aukštaitijos rajonuose margučių
seniau nemargino, juos dažydavo lygiai viena spalva arba margindavo
dėmėmis.

TAPYBA

Lietuvių primityvioji tapyba glaudžiai susijusi su liaudies
pasaulėjauta, apeigomis, papročiais, buitimi. Jai susiformuoti daug įtakos
turėjo geografinės, socialinės ir istorinės sąlygos. Tokiems kūriniams
būdinga formų paprastumas, kompozicijos aiškumas ir išraiškingumas,
subtilus spalvų pajautimas.

Viena seniausių lietuvių tautodailės šakų yra keramika, pasižyminti
išradingomis meninėmis formomis, raiškiais siluetais, įdomiais puošybiniais
motyvais ir jų kompozicijomis, retkarčiais ir spalvomis.

Archeologijos duomenimis, Lietuvoje papuošalai iš metalo ir gintaro
buvo žinomi nuo I tūkstantmečio pr. Kristų. Juos gamino vietos meistrai
(žalvaris ir sidabras buvo importuojami).

Audiniai Lietuvoje išlikę iš pirmųjų mūsų eros amžių. Daugiausia jie
buvo vartojami drabužiams. Tautiniai drabužiai ir kitokio pobūdžio
dekoratyviniai-taikomieji tradiciniai audiniai yra svarbus etnoregiono
apibrėžimo požymis. Juostos – taip pat vienos iš seniausių lietuvių
liaudies audinių. Jomis susijuosdavo tiek vyrai, tiek moterys.
Gražiausiomis moterys puošdavo galvas.

Gausiausia lietuvių tautodailės šaka yra skulptūra. Skiriama
apvalioji  ir  reljefinė (bareljefinė bei horeljefinė) skulptūra. Skulptūra
su memorialiniais pa
aminklais plito visoje Lietuvoje.

XX a. pradžioje Lietuva buvo nusėta gražiai raštuotais mediniais
stogastulpiais ir kryžiais, kuriuos greta krikščioniškųjų puošė ir daug
sovietinių simbolių. Tokie mediniai stogastulpiai ir kryžiai stovėjo
kapinėse, kryžkelėse, aikštėse, priešais sodybas, galukaimėse, laukuose
prie šaltinių, vandens telkinių, giriose, atmintinose vietose. “Jie buvo
statomi sutuoktuvių proga, sunkiai susirgus, paminint staigią mirtį, kilus
epidemijai arba laukiant gero derliaus”.

        Medžio dirbiniai plito nuo seniausių laikų (išlikę daugiausia iš
XVIII a.–XX a. pr.). Jie glaudžiai susiję su liaudies buitimi, padaryti
sumaniai, pagražinti įvairiais raštais, kartais spalvomis.

Paprotiniai menai: verbos, margučiai, sodai

JUOSTOS

Juostos – vienos iš seniausių lietuvių liaudies audinių. Jomis
susijuosdavo tiek vyrai, tiek moterys. Gražiausiomis moterys puošdavo
galvas. Aukštaitės dažniausiai dėvėdavo pintines, austines ir rinktines
juostas, vyrai – vytines, austines bei pintines. Dzūkų – daugiausia austos
rinktinės, raštai labai įvairūs. Žemaičių juostos esti trijų rūšių:
austinės, pintinės ir vytinės.

AUDINIAI

Daugiausia jie buvo vartojami drabužiams. XVIII–XIX a. lovatiesės
(paklotės), staltiesės, užvalkalai, rankšluosčiai, gūnios, užuolaidos,
kilimai, takai ir kt. audiniai buvo audžiami iš lininių, vilnonių, kartais
kanapinių verpalų. XIX a. antrojoje pusėje pradėta vartoti medvilnę bei
šilką, XX a. – dirbtinį šilką ir kitas sintetines medžiagas.

Audimas Lietuvoje turi senas tradicijas. Patys ankstyviausi Lietuvos
kapinynuose rasti audinių fragmentai datuojami II–III a. Nustatyta, kad
daugumas jų austi iš vietinės žaliavos – vilnonių ir lininių verpalų.
Pirmojo tūkstantmečio pradžioje buvo audžiami daugiausia paprasti, lygaus
(pirminio) pynimo audiniai. Dvinyčio pynimo balintos drobės buvo vartojamos
šventadieniniams marškiniams, baltoms prijuostėms; storesnės drobės ir
lininiai trinyčiai – vasariniams darbo drabužiams, maišams. IX–XIII a.
kapinynuose rasta vilnonių bei lininių audinių fragmentų, austų daugiausia
trinyte technika, keturiomis nytimis – eglute. Iš audinių fragmentų matyti,
kad Lietuvoje naudoti du pagrindiniai audimo būdai: vertikaliomis ir
horizontaliomis staklėmis. Vertikaliosios staklės buvo naudotos pirmykštėje
bendruomeninėje santvarkoje. Yrant gimininei ir formuojantis feodalinei
santvarkai, pradėtos naudoti horizontaliosios audimo staklės.

Labai plona daugianytė drobė, vadinama atkočine (ją XVIII a. dvaruose
audė vyrai – atkočiai), iki XIX a. pabaigos buvo naudojama moterų
nuometams, staltiesėms ir drobulėms. Stora, velta, vilnonė, 4, 6 ar 8
nytimis austa medžiaga – milas ir plonesnis už milą pusvilnonis ar vilnonis
nevelta audinys – milelis (čerkasas) – vartoti šiltiems viršutiniams
drabužiams, antklodėms, lovatiesėms. Prie šiltų moteriškų viršutinių
drabužių priskiriamos ir didelės vilnonės arba pusvilnonės žieminės skaros,
audžiamos dviem arba keturiomis nytimis, dažniausiai languotos. Vilnoniai
audiniai buvo paliekami natūralios pluošto spalvos arba nudažomi. Vystantis
gamybai, kaimo audėjos metmenims pradėjo vartoti medvilninius siūlus, o nuo
XIX a. pabaigos fabrikiniai audiniai išstūmė kai kurias naminių audinių
rūšis.

Lietuvių liaudies audinių raštas dažniausiai geometrinis arba
sugeometrintas, neretai augalinis; jis neperkrautas detalėmis, turi aiškų
ritmą. Nors audiniai pasižymi ne tiek techniniu tobulumu, kiek rašto bei
spalvinių derinių grožiu, jų audimo technika įvairi ir gana sudėtinga.
Raštuoti audiniai pagal audimo būdą skirstomi į keturias grupes:
servetinius, diminius, kaišytinius ir rinktinius. Dailiais raštais
audžiamos lietuviškos lovatiesės, prijuostės, juostos.

Servetiniai (damastiniai) audiniai – vieni seniausių raštuotų audinių.

Audiniai Lietuvoje išlikę iš pirmųjų mūsų eros amžių. Daugiausia jie
buvo vartojami drabužiams. XVIII–XIX a. lovatiesės (paklotės), staltiesės,
užvalkalai, rankšluosčiai, gūnios, užuolaidos, kilimai, takai ir kt.
audiniai buvo audžiami iš lininių, vilnonių, kartais kanapinių verpalų. XIX
a. antrojoje pusėje pradėta vartoti medvilnę bei šilką, XX a. – dirbtinį
šilką ir kitas sintetines medžiagas.

Verpalai audimui iki XIX a. buvo dažomi gamtiniais dažais: augalų
žiedais, lapais, šaknimis, samanomis, medžio žieve, pelkių ir geležies
rūdimis. XIX a. pradėti vartoti aniliniai dažai, kurie praturtino ir
suintensyvino audinių spalvas.

Drobiniai (vadinamieji baltieji) buitiniai ir dekoratyviniai audiniai
(rankšluosčiai, staltiesės, užvalkalai, paklodės, XIX a. pab.–XX a.
pradžios lovatiesės–kapos) yra daugiausia vienspalviai. Juose derinami
baltinti ir nebaltinti lininiai arba medvilniniai verpalai, kuriais
išgaunami geometriniai raštai. Gūnios, XVIII a.–XIX a. pradžios lovatiesės,
audiniai drabužiams (ypač moterų) ir kt. buvo dažomi įvairiausiomis
spalvomis. Spalvų vartojimas ir derinimas atskirose Lietuvos srityse yra
skirtingas. Įvairaus intensyvumo ir įvairių atspalvių šiltos spalvos
daugiausia gretinamos su šaltomis spalvomis (raudona su žalia, geltona su
violetine, juoda su balta, oranžinė su mėlyna ir t. t.).

Lietuvių liaudies audinių raštams būdinga aiški, santūri kompozicija.
Audiniai išmarginti geometriniais raštais, ritmiškai kartodamiesi, jie
sudaro raiškų grafinį piešinį. Rankšluosčių, staltiesių geometrinių raštų
kompozicija dažniausiai uždara. Centre komponuojami stambesni, pakraščiuose
– smulkesni raštai. Keičiantis audimo technikai, kito ir audinių raštų
komponavimas. Šalia geometrinių raštų atsirado stilizuotos augalijos ir
gyvūnijos motyvų, tačiau lietuvių meistrų audiniuose iki šių dienų vyrauja
geometriniai motyvai (saulutės, žvaigždutės) bei senoviniai spalvų derinimo
būdai.

Romantizmo įtaka XIX a. pabaigoje pirmą kartą istorijoje atkreipė
dėmesį į tautinio-regioninio identiteto požymius: kalbą, tautosaką, dainas,
tautodailę, tradicinę aprangą. Pradėta metodiškai gilintis į tradicinių
audinių esmę ir prigimtį.

Lietuvių moterų kūrybiniai sugebėjimai atsiskleidė audiniuose. Jos
pačios verpė gijas iš linų, kanapių, vilnų. Verpalus dažydavo augalų
lapais, žiedais, šaknimis, medžių žieve, samanomis, balų rūda. Verpti
pradėdavo dar mergaitės ir kraudavo į kraičių skrynias baltas drobes,
raštuotų audeklų rietimus, juostų kamuolius.

Lovatiesės, gūnios pasižymėjo spalvų įvairove, savita kompozicija.
Aukštaičių lovatiesėms būdingi skersiniai, žemaičių – išilginiai ryškių
sodrių spalvų (raudonos, žalios, burokinės, violetinės, juodos) dryžiai.
Dzūkių lovatiesėse įaustos įvairių spalvų gijos, todėl jos vadinamos
margutėmis, sumestinėmis.

Drabužiai atspindi ekonominę padėtį. Neturtingos valstietės daugiau
dėvėjo lininius, pakulinius, rečiau vilnonius drabužius. Pasiturinčiosios
įsigydavo pirktinių audinių. Senąjį rengimosi stilių ilgiau išlaikė
neturtingosios. Iš drabužių matyti ir ekonominė etnoregioninių rajonų
būklė. Žemaitijoje daugiau vilnonių, žičkinių audinių, jau XVIII a.
audžiamos žičkinės skaros, prijuostės. Dzūkijoje daugiausia pakulinių
audinių. Vieni seniausių audinių – rankšluosčiai, staltiesės, paklodės,
priegalvių, patalų užvalkalai – buvo lininiai. Jų pakraščiuose – raudoni,
rečiau mėlyni žičkai. Balta ir raudona spalva turėjo magiškos prasmės ir
saugojo žmogų nuo blogio. Audinius gražiai užbaigdavo prisiūti kuteliai,
pinikai, mezginiai. Audinių raštus nulėmė tradicijos, medžiaga, audimo
būdas, paskirtis. Tai paprasti, daugelį šimtmečių tobulinti motyvai,
vadinami langais, ratais, kryželiais, akėčiomis, akelėmis, katpėdėlėmis,
koreliais, dobiliukais, ąžuolo lapais ir t. t. Viename audinyje pasikartoja
vienas, du, kartais trys motyvai, pakraščiuose esama vingių, kripių,
dantelių, slankstelių.

Tautiniai drabužiai

Tautiniai drabužiai ir kitokio pobūdžio dekoratyviniai-taikomieji
tradiciniai audiniai yra svarbus etnoregiono apibrėžimo požymis. Paprasto
kasdieninio drabužio paskirtis – ne tik apsauga nuo atmosferos sąlygų, bet
ir socialinis rodiklis, rodantis žmogaus padėtį visuomenėje. Tautiniai
drabužiai nuo kasdieninių skiriasi tuo, kad jiems būdingomis detalėmis
pabrėžia ryšį su savo tauta konkrečioje geografinėje erdvėje apibrėžto
regiono visuomenės dalimi. Laiko erdvėje tai siejasi ir su praeities
idealizavimu, legendomis, padavimais, dainomis ir pasakomis.

Tais laikais, kai nebuvo tobulų ryšio priemonių ar kitų komunikavimo
būdų, drabužiai būdavo individualesni, įvairesni, nes kiekvienas kaimas,
sritis ar regionas audė ir siuvosi juos laikydamiesi prosenelių tradicijų.

Situacija tekstilėje pakito tobulėjant gamybai, atsiradus fabrikams,
masiniam tiražavimui. Audinių gamyba labai atpigo. Cheminių dažų
pranašumas, spalvų ryškumas ir įvairovė medžiagas padarė patrauklesnes,
plonesnes. Keitėsi ir kaimo žmogaus apdaro vaizdas. Įtaką darė ir įvežtinės
medžiagos: šilkas, brokatas, aksomas. Prie įprastai vartoto lino, kanapės,
vilnų pluošto prisidėjo plona medvilnė. Šaknelių dažus užgožė anilininiai.
Drabužiai ima vienodėti ne tik toje pačioje parapijoje, mieste, valstybėje,
bet ir didelėse teritorijose, kaip antai centrinėje Europoje,
Skandinavijoje, Balkanų ar Viduramžio jūros regione.

Aukštaičių drabužiai gana kuklūs. Juose dominuoja balta spalva.
Visuose etnografiniuose rajonuose marškiniai buvo siuvami iš lininės
balintos drobės. Vieneriems marškiniams naudojama trijų ar net keturių
rūšių medžiaga. Iš plonesnės siuvamas stomuo, prie jo priduriami pašukiniai
ar pakuliniai pridurkai. Rankovėms audžiama siaura drobė. Apykaklė ir
rankogaliai siuvami iš pačios dailiausios drobės, kasdieniniai marškiniai –
iš pašukinio audinio. Marškinių sukirpimas trijų rūšių: tunikinis arba
besiūlis, tunikinis su perpetėmis, tunikinis su ilginėmis. Išeiginių
marškinių apykaklės, perpetės, rankovės, rankogaliai puošiami įaudžiant
raudonų siūlų ruoželius, išrenkami rinktiniai rašteliai. Šiaurės vidurio
Aukštaitijoje įaudžiami raudoni rinktiniai raštai per visą rankovės ilgį.
Yra marškinių, kurių apykaklės ir rankogaliai siuvinėti kiauraraščiu
baltais siūlais.

Sijonai audžiami dvinytai, rečiau keturnytai ar aštuonnytai.
Aukštaičių sijonai daugiausia languoti. Dominuoja šios spalvos: žalia,
raudona, violetinė, geltona. Be languotų, būna ir išilgadryžių bei
skersadryžių sijonų. Šventadieniniai daugiausia vilnoniai ir pusvilnoniai,
jie audžiami su spalvotų vilnų ruožais apačioje, kasdieniniai – pašukiniai,
pakuliniai, paprasti be raštų. XIX a. antrojoje pusėje sijonams austi
naudojami medvilniniai siūlai, ataudams – šilkvilnė, jie keturnyčiai,
aštuonnyčiai, įvairiai raštuoti.

Kasdieninės  liemenės   siuvamos iš lino, pusvilnės, išeiginės
vilnonės ar pusvilnonės puošiamos smulkiu rašteliu: ruoželiais, vingeliais,
langučiais. Jau XVIII a. liemenės buvo siuvamos iš pirktinių medžiagų, o
sijonai ir kitos kostiumo dalys – iš naminių net iki XX a. pradžios.
Šiaurės Aukštaitijai būdingos trumpos, tik priekyje prailgintais skvernais,
galionu apvedžiotais kraštais liemenės.

Prijuostės – viena seniausių moterų kostiumo dalių. Vaikščioti be
prijuostės būdavo laikoma nepadoru. Kasdieninės prijuostės visuose
etnografiniuose regionuose audžiamos languotos ar dryžuotos, tamsesnių
spalvų iš lininių ar pakulinių siūlų. Šventadieninės dažniausiai baltos
lininės ar medvilninės. Paprasčiausios yra dvinytės lininės su įaustais
raudonų žičkų ruoželiais, puošnesnės – keturnytės, šešianytės, aštuonnytės
diminės arba servetinės. Prijuosčių apačia kartais užbaigiama kuteliais.
XIX a. antrojoje pusėje, be lininių, dėvėtos kašmyrinės prijuostės,
labiausiai jos buvo paplitusios Kupiškio apylinkėse.

Juostos – taip pat vienos iš seniausių lietuvių liaudies audinių.
Jomis susijuosdavo tiek vyrai, tiek moterys. Gražiausiomis moterys puošdavo
galvas. Aukštaitės dažniausiai dėvėdavo pintines, austines ir rinktines
juostas, vyrai – vytines, austines bei pintines. Pintinės juostos būdingos
tik Aukštaitijai, jos buvo pinamos iš vilnonių, vėliau iš skaisgijų siūlų
eglučių, vingelių, rombų raštu. Mėgstamos spalvos: žalia, raudona,
violetinė, geltona, rečiau juoda ir balta. Rinktinės aukštaičių juostos
kuklios: baltame lininiame ar medvilniniame dugne – raudonų, žalių, mėlynų
vilnų ar skaisgijų ornamentai, grėbliukų, žvaigždučių, roželių raštai. XIX
a. antrojoje pusėje juostos buvo dėvimos rečiau, dažniau jas dėvėdavo
vyrai.

Merginą nuo moters skyrė tik galvos danga. Moterys dėvėjo nuometus,
kepurėles, skareles, merginos – galionus, karūnėles, skareles, kalpokus.
Kalpokai – tai karūnėlės formos vestuviniai pamergių galvos papuošalai,
žinomi jau XVIII a. ir daromi iš kartono, spalvoto popieriaus,
įvairiaspalvių kaspinų. Kupiškio apylinkėse dėvimi dar XX a. pradžioje.

Nuometas, arba palmetis, – vienas seniausių ištekėjusių moterų galvos
dangalų, minimas nuo XVI a. Panevėžio apylinkėse dėvėtas iki XIX a. Nuometo
ilgis – 3–4 metrai, jis audžiamas iš gražiausių siūlų, kasdieninis – lygus
baltas, dvinytis, išeiginis – dvinytis, keturnytis, aštuonnytis. Galuose
įaudžiami raudonų ar mėlynų žičkų ruoželiai, galai užbaigiami pinikais ar
kuteliais.

Skaros ir skarelės dėvimos įvairių medžiagų ir dydžių. Kasdieninės
audžiamos lininės baltos, rečiau languotos. Išeiginės – austos, siuvinėtos
kiauraraščiu. Skaros austos iš dviejų ar trijų spalvų (pilkos, rudos,
juodos) siūlų, jos sulanguotos ryškesnių spalvų ruoželiais.

Dzūkų kostiumai margesni, spalvingesni. Prijuostės, languoti sijonai
kai kur buvo dėvimi net iki XX a. šeštojo dešimtmečio. Seniausi marškiniai
buvo siuvami su raudonai languotos medžiagos perpetėmis, rankogaliais,
krūtine, įaudžiant geometrinius bei augalinius raštus. XIX a. paplinta
siuvinėjimas. Lazdijų, Veisėjų apylinkėse siuvinėta rudais siūlais
augaliniu bei geometriniu raštu. Kaimyniniuose su baltarusiais rajonuose
marškinių rankovės ir apykaklės siuvinėjamos raudonais ir juodais siūlais.

Dzūkių sijonai dažniausiai languoti, vilnoniai ir lininiai, austi
dvinytai. Būdingos spalvos: žalia, violetinė, vyšninė, mėlyna, geltona.
Audžiant platieji ruoželiai perskiriami ryškių spalvų siaurų ruoželių
poromis. Alytaus, Prienų, Varėnos rajonuose sijonai audžiami iš dviejų
spalvų siūlų, langeliai didėja nuo smulkių iki didelių. Lazdijų, Veisiejų
rajonuose, be languotų, dėvimi išilgadryžiai, panašūs į kapsių sijonai.
Gervėčių apylinkėse mėgstami balti lininiai dvinyčiai, keturnyčiai,
šešianyčiai dinamiškai austi sijonai. Prienų, Alytaus rajonuose audžiami
štampuoti (vienspalvis tamsus vilnonis audinys, štampuotas ryškių taškelių
ar vingelių raštais) sijonai.

Dzūkių liemenės – lininės ar pusvilnonės, žalios, vyšninės spalvos.
Buvusiuose Seinų, Gardino, Žirmūnų valsčiuose liemenės buvo ilgos. Varėnos,
Alytaus, Eišiškių – trumpesnės, Vievio, Trakų, Vilniaus, Gervėčių rajonuose
– nuo liemens klostytos.

Dzūkių prijuostės audžiamos skersadryžės ir languotos, languotos
baltai raudonos ar baltai mėlynos iš lino. Prienų rajone paplitusios
baltos, panašios į aukštaičių, prijuostės, jos užbaigiamos lininiais
pinikais. Varėnos, Lazdijų rajonuose nešiojamos languoto ar dryžuoto dugno
prijuostės su dinamiškai įaustais įvairiaspalvių vilnų ir skaisgijų
skersiniais ruoželiais, dugne – raudona ar tamsiai mėlyna spalva. XIX a.
paplinta siuvinėtos prijuostės, tamsiame dugne išsiuvinėti įvairiaspalvių
skaisgijų ar šilkvilnės siūlų žiedais ir lapeliais – Lazdijų, Prienų,
Alytaus rajonuose. Vievio, Trakų, Vilniaus rajonuose paplitusios baltos
medvilninės prijuostės, papuoštos mezginiais, vėliau – siuvinėtos raudonais
ir juodais siūlais. Dzūkijoje prijuostės išliko gerokai ilgiau negu kituose
etnografiniuose regionuose. Vievio, Trakų, Eišiškių, Varėnos rajonuose buvo
dėvimos iki Antrojo pasaulinio karo.

Nė viename etnografiniame rajone juostos nėra tokios įvairios kaip
Dzūkijoje. Daugiausia austos rinktinės, raštai labai įvairūs: grėbliukai,
eglutės, roželės, beržalapiai, žvaigždutės, meškučiai, ožkanagučiai,
vėžiukai, gromatėlės ir kt. Plačiausios ir įvairiausios audžiamos Varėnos,
Lazdijų, Alytaus rajonuose. Eišiškių, Šalčininkų rajonuose juostos
paprastesnės. Senosios dzūkų juostos buvo siauros. Juostų dugnas
dažniausiai baltų linų, rečiau spalvotų. Raštai – vilnonių ir skaisgijų
siūlų, spalvos: žalia, raudona, violetinė. Rašto spalvos išdėstomos trimis
eilėmis kraštuose įaudžiant įvairiaspalvius ruoželius, galuose padaromi
įvairiaspalvių siūlų kuteliai.

Be rinktinių juostų, dzūkams būdingos kaišytinės. Kituose rajonuose
jos neaptinkamos. Baltame lininiame dugne – kelių spalvų vilnoniais ar
skaisgijų siūlais iškaišyti saulutės, langeliai, žvaigždutės.

Žemaičių drabužiai išsiskiria raudonmargių žičkinių skarų gausa.
Marškiniai balti drobiniai rankogaliuose ir perpetėse įausti raudonų žičkų
– ruoželių, dobiliukų raštai. Sijonai daugiausia dryžuoti: išilgadryžiai ir
skersadryžiai. Seniau išilgadryžiai sijonai buvo audžiami ataudų ripsu iš
lininių ir vilnonių siūlų, ataudai – iš įvairiaspalvių vilnonių siūlų.
Akmenės, Mažeikių, Skuodo rajonuose išilgadryžiai sijonai ryškių spalvų:
raudonos, geltonos, žalios, violetinės, baltos. Languotų sijonų mažiau. Jie
vilnoniai, austi dvinytai, stambių langelių, tamsesnių, neryškių spalvų:
žalios, samaninės, vyšninės, violetinės, rudos. Languoti buvo audžiami
Plungės, Rietavo, Šilutės, Kelmės rajonuose.

Liemenės Žemaitijoje vilnonės ir pusvilnonės, languotos ir
skersadryžės, austos dvinytai, dinamiškai. Spalvos: raudona, žalia,
violetinė, ruda, balta, raštai – smulkūs.

Prijuostės baltos lininės su įaustais išilginiais raudonų ir mėlynų
žičkų ruoželiais, dobiliukų, langelių, katpėdėlių raštais. Audžiamos ir
daugiaspalvės prijuostės iš tamsesnių siūlų lygiais ir dantytais
ruoželiais. Spalvos: raudona, mėlyna, žalia, geltona, balta, ruda.

Žemaičių juostos rinktinės ir vytinės, raštai kuklūs, dviejų ar trijų
spalvų. Rinktinės juostos – kaip ir kituose etnografiniuose rajonuose,
baltame lininiame dugne – spalvotų vilnų ar skaisgijų raštai.

Skareles audė įvairiai languotas iš lininių ir medvilninių siūlų
sulanguotas raudonais ar mėlynais ruoželiais. Taip pat buvo audžiamos ir
didelės skaros. Vienos seniausių – skersadryžės, daugiaspalvės, jų dugnas
baltas lininis, ataudai vilnoniai. Austos ataudų ripsu, įvairaus pločio
ruoželiais. Spalvos: tamsiai mėlyna, samaninė, geltona, raudona, ruda,
balta. Labiausiai paplito dvinytai austos languotos vilnonės skaros.
Plungės, Rietavo, Kretingos rajonams būdingos dvispalvės skaros – raudona
su juoda. Tauragės rajone dominuoja baltos vilnonės skaros.

Vyriški marškiniai, kaip ir moteriški, buvo siuvami iš tokios pačios
drobės ir taip pat kerpami. Skyrėsi tik jų detalės, apykaklės forma,
papuošimai. Vyriški marškiniai siuvami su stačia apykakle, siuvinėjami
rankogaliai, apykaklė. Be balto iškilaus siuvinėjimo, aptinkamas
siuvinėjimas kryželiu, dažniausiai juodais, rudais, raudonais siūlais.
Marškiniai išleidžiami ant kelnių ir perjuosiami juosta. Jų būta trijų
rūšių: apatiniai be rankovių, trumpi siuvinėti ir ilgi su pridurku.
Kasdieniniai siuvami iš storo, prastesnio audinio, pašukiniu vadinamo
audinio. Išeiginiai marškiniai siuvami iš plonos, balintos drobės,
išsiuvinėjami. XIX a. antrojoje pusėje pradėta naudoti medvilnė. Pirmiausia
iš jo siūtos perpetės, apykaklės, rankogaliai. Marškinių pridurkai ilgą
laiką išliko pašukiniai.

Seniausi sijonai dažniausiai languoti – balti, juodi, dvinyčiai.
Kasdieniniai audžiami iš linų, kartais atausti vilna, o šventiniai – iš
vilnos. Neturtingos moterys ir šventadieninio sijono priekį ausdavo iš
linų, mat jį dengdavo prijuostė. Atsiradus aniliniams dažams, sijonai tampa
ryškesni, spalvingesni. Pagrindinės spalvos: vyšninė, žalia, violetinė,
mėlyna. Langelių dydis įvairus. Dažniausiai juos skiria tamsios spalvos
ruoželiai. Tradicinio sijono ilgis – iki kulnelių. Apie 1910 m. pasirodė
pirktiniai kameliniai siūlai. Iš jų audžiami vienspalviai sijonai,
metmenims naudojama tamsi medvilnė.

Seniausios šio krašto prijuostės (kaip ir sijonai) buvo lininės,
languotos arba skersadryžės. XIX a. pabaigoje skersadryžės ir išilgadryžės
prijuostės audžiamos iš įvairiaspalvės vilnos. Spalvoti dryželiai skiriasi
pločiu, tarp jų įaudžiami dimiški įvairiaspalvės vilnos ir skaisgijų
ruoželiai. XX a. pradžioje paplinta vienspalvės siuvinėtos prijuostės. Jų
metmenys – tamsūs lininiai ar medvilniniai siūlai, o ataudai – vilnoniai ar
kameliniai. Pagrindinės spalvos: juoda, tamsiai žalia, vyšninė. Prijuostės
siuvinėjamos gėlėmis ir augalų motyvais. Siuvinėjimui naudojami vilnoniai
ir šilkiniai siūlai. Be naminio audinio, siuvinėjimui buvo naudojama ir
juoda pirktinė medžiaga.

Liemenės siuvamos iš lininių, vilnonių ar pusvilnonių skersadryžių
audinių. Anksti paplinta liemenės iš pirktinių audinių: brokato, šilko,
medvilnės, aksomo. Liemenės išnyko gana greitai, nes pradėjus austi
kamelinius sijonus, iš tos pačios medžiagos buvo pradėti siūti švarkeliai.

Skarelės buvo įvairaus dydžio. Vienos puoštos kutais, kitos be jų.
Vertinamos šilkinės skaros su blizgančiu ornamentu arba labai plonos
vilnonės skarelės su kraštuose įaustais šilko ornamentais.

Šiame krašte daugiausia aptinkama rinktinių juostų. Jų plotis ir
spalvos labai įvairios. Juostos buvo labai svarbi drabužio dalis. Jas
nešiojo ir vyrai, ir moterys, ir vaikai. Nuo juostos paskirties
priklausydavo jos ilgis, plotis, raštas, net spalvos. XIX a. pirmojoje
pusėje juostos buvo siauros, iki 3 cm pločio, 2 m ilgio. Vėliau pradėtos
austi plačios dekoratyvinės juostos. Spalvos labai įvairios: mėgstamiausia
raudona, tačiau buvo ir ruda, žalia, violetinė, mėlyna. Spalvos derinamos
kontrastingai. Dugnas šviesus, lino ar medvilnės siūlų. Raštą sudaro vienas
ar du, rečiau trys rašto metmenų siūlai. Raštai irgi įvairūs: roželių,
žvaigždučių, eglučių, žalčiukų, vingelių ir kt. Vyriškos juostos tamsesnės,
siauresnės, raštai paprastesni.

Juostos esti trijų rūšių: austinės, pintinės ir vytinės. Jos buvo
vartojamos kaip drabužių dalys, raiščiai, papuošalai, retkarčiais – kaip
pakinktų dalys, o plačios austinės juostos – vaikams vystyti. Juostų
dovanojimas susijęs su įvairias liaudies papročiais. Juostos daromos iš
lininių, vilnonių, medvilninių, šilkinių verpalų. Jose vyrauja įvairių
atspalvių raudonos, žalios, violetinės, mėlynos, baltos spalvos, naudojami
gausūs geometrinių ir stilizuotų augalinių, gyvūninių motyvų raštai.

Leave a Comment