Tarptautiniai ekonominiai santykiai

Tarptautiniai ekonominiai santykiai (TES) – tai ūkinių santykių tarp pasaulio valstybių sistema.TES pradžia – tam tikras istorinis laikotarpis ar momentas, kai žmonių ekonominė veikla peržengė atskirų valstybių sienas ir tapo tarptautine ekonomine veikla. Pirmasis tarptautinės ekonominės veiklos subjektas buvo pirklys, o veiklos forma – užsienio prekyba.

Pasaulinis ūkis – tai tarpusavyje susijusių ir vienas nuo kito priklausomų nacionalinių ūkių visuma.Pasaulinio ūkio pradžia – manufaktūrinio kapitalizmo laikotarpis, tačiau aiškią formą pasaulinis ūkis įgijo 19 a. pab. – 20 a. prad.Pasaulinio ūkio egzistavimo pagrindas – tarptautinis darbo pasidalijimas, reiškiantis atskirų šalių specializaciją tam tikrų produkcijos rūšių gamyboje.Šiuolaikiniai tarptautiniai ekonominiai santykiai apima tokias pagrindines sritis:Tarptautinę prekybą;Tarptautinę darbo jėgos migraciją;Tarptautinius valiutinius santykius;Tarptautinį kapitalo judėjimą.

Tarptautinė prekyba – tai prekių ir paslaugų mainų, vykstančių tarp atskirų šalių, visuma. Privalumai:Dvi prekiaujančios šalys gauna abipusią naudą.Efektyvus išteklių paskirstymas.Tarptautinė prekyba įgalina šalis specializuotis tam tikros (kartais siauros) rūšies prekių gamyboje, gaunant pelną dėl masto ekonomijos.

Pagrindinės protekcionizmą ginančių argumentų grupės:Neekonominiai argumentai.Ekonomiškai klaidingi argumentai. Pvz.: muitai atskirų gyventojų grupių naudai arba kaip atsakomoji priemonė; vietinės gamybos prekių pirkimo skatinimas įvedus muitus užsienio prekėms ir t.t.Protekcionizmą ginantys argumentai, kurie laikomi pagrįstais specifinėmis raidos šalies raidos sąlygomis: laikina šalyje besikuriančios gamybos protekcionistinė apsauga; muitai sumažina nedarbą ir t.t.

Ekonomistai – nacionalistai: tarptautinė prekyba nepaiso tradicinių vertybių, gadina žmones, ugdydama materializmą: tarptautinė prekyba įvardijama kaip kultūrinio imperializmo formą, kurią privalu griežtai kontroliuoti (ištakos ankstesnių moderniųjų laikų merkantilistinėse teorijose). Ekonomistai – liberalai: tarptautinę prekybą vertina teigiamai, nes ji padeda plisti naujoms idėjoms ir technologijoms, spartina socialinę pažangą (ištakos A. Smito ir D. Richardo veikaluose, vėliau neoklasikinėse teorijose).

Struktūriniai poslinkiai pasauliniame ūkyje:

Pereita nuo paprasto prekių išvežimo prie ilgalaikių verslo ryšių,Gamybinių/ socialinių/ kultūrinių santykių įsigalėjimas. Tam įtakos turi: politinis klimatas, pasaulio ūkinė konjunktūra, šiuolaikinės mokslo ir pramonės technologijos.

Pasaulinio ūkio egzistavimas ir vystymasis: Skatina šalių ekonominį augimą, padeda geriau patenkinti atskirų valstybių poreikius. Didina kiekvienos iš šalių priklausomybę nuo pasaulinių kainų kitimo, paklausos ar pasiūlos svyravimų, taip pat aštrina konkurenciją pasaulinėje rinkoje.

Absoliutus pranašumas – tai sugebėjimas gaminti prekes, sunaudojant mažiau darbo sąnaudų produkcijos vienetui negu kitose šalyse. Prekės alternatyviniais kaštai – tai tas kitų prekių kiekis, kurį tenka paaukoti, kad šios prekės būtų pagaminta vienu vienetu daugiau.

Palyginamojo pranašumo dėsnis* (Rikardo modelis) teigia, kad šalys specializuoja tokių prekių gamybą ir eksportą, kurias gali gaminti santykinai žemesniais kaštais negu kitos šalys. *suformuluotas 1817 m. anglų ekonomisto Dovydo Rikardo. Darbo sąnaudos ir gamybos kaštai JAV bei Didžiojoje Britanijoje Rikardo modelio prielaidos:Tarkime, abi šalys yra pasiruošusios prekiauti tarpusavyje, tačiau jos naudoja skirtingas valiutas;Tarkime, Didžiosios Britanijos prekių kainų neveikia valiutos kurso svyravimai.

Kaštai ir kainos JAV ir Didžiojoje Britanijoje

Esant valiutų kursams 1,5 – 2,5 USD/GBP:Didžioji Britanija specializuosis gaminti batus (12GBP < 20GBP) arba turės palyginamąjį pranašumą batų gamyboje;JAV specializuosis gaminti kostiumus (108GBP < 180GBP) arba turės palyginamąjį pranašumą kostiumų gamyboje.

Nepaisant šalies vidaus gamybos kaštų ar absoliutaus pranašumo, visuomet egzistuoja toks valiutos kursas, kuris leidžia šaliai gaminti bent vieną prekę žymiai pigiau, palyginti su kitomis šalimis, kai visos prekės įkainuojamos bendra valiuta.

Palyginamojo pranašumo principo taikymas, esant daugiau nei dviem prekėms Palyginamojo pranašumo principo taikymas dėl skirtingo santykio tarp gamybos veiksnių Tarkime, Didžioji Britanija turi absoliučiai daugiau kapitalo ir darbo jėgos, bei santykinai daugiau kapitalo, tenkančio vienam darbininkui, negu Honkongas.

Remiantis palyginamojo pranašumo dėsniu:Didžiojoje Britanijoje santykinai pigiau naudoti kapitalą nei darbo jėgą, o darbui imlios prekės kainuos santykinai brangiau nei kapitalui imlios prekės.Didžioji Britanija, kur santykinai didesnė kapitalo pasiūla, eksportuos kapitalui imlias prekes, o Honkongas, kur yra pakankamai darbo jėgos, eksportuos darbui imlias prekes.

Palyginamojo pranašumo dėsnio paaiškinimaiTarptautiniai skirtumai, atsirandantys gamybos technologijose dėl fizinio našumo ir darbo sąnaudų poreikio skirtumo;

Jeigu šalys turi galimybę naudoti panašią ar tą pačią technologiją ir nesiskiria fiziniu našumu, palyginamasis pranašumas atsiranda dėl skirtingų santykinių kainų šalių viduje, kadangi santykiniai gamybos veiksnių kaštai įvairiose šalyse skiriasi.

Hekšerio-Olino (angl. Hechscher – Ohlin) modelis* teigia, kad šalis turi palyginamąjį pranašumą tos prekės gamyboje, kurioje intensyviai vartojami šalies santykinai gausūs ištekliai.

*Suformuluotas švedų ekonomistų Eli Hechscher ir Bertil Ohlin (B. Ohlin 1977 m. gavo Nobelio premiją ekonomikos srityje).

Hekšerio-Olino modelio prielaidos Visiems gamintojams įmanoma ta pati technologija.Nepaisoma vartotojų polinkių skirtumų.Rinkos yra konkurencinės.Eksportui skirtos prekės vieneto alternatyviniai kaštai didėja dėl šalyje vis augančios specializacijos, t.y. egzistuoja specializacijos laipsnio riba.Vartojami tik du gamybos veiksniai – darbas ir kapitalas.

Leontjevo paradoksas Rusų mokslininkas Vasilijus Leontjevas padarė išvadą, kad JAV yra santykinai kapitalui turtinga šalis. Tuomet pagal Hekšerio-Olino modelį JAV turėtų eksportuoti kapitalui imlias prekes ir importuoti darbui imlias prekes. V.Leontjevas nustatė, kad tam tikras JAV istorijos laikotarpiais buvo priešingai, t.y. JAV eksportuodavo darbui imlias prekes ir importuodavo kapitalui imlias prekes.Hekšerio-Olino modelį papildančios hipotezės Paklausos skirtumai;Masinės gamybos sąlygojama ekonomija ir išoriniai efektai;Produkto ciklas

Šakinės prekybos indeksas IIT (angl. intra-industry trade) parodo atskiros pramonės šakos prekybos bendroje prekyboje dalį.

Indekso reikšmės kinta nuo 0 iki 1. Jeigu šakos viduje prekyba vyksta tik į vieną pusę (šalis tik eksportuoja arba tik importuoja šakos produktus), tai IIT=0.Kai IIT=1, vyksta dvipusė prekyba: kiek šalis eksportuoja, tiek ir importuoja.Indeksui didėjant nuo 0 iki 1, palyginamojo pranašumo vaidmuo silpnėja. Produkto ciklas Tarptautinės prekybos politikos reguliavimasVienpusis – tai valstybinio prekybos apribojimo veiksmai, naudojami šalies be atskirų susitarimų ar konsultacijų su jos prekybiniais partneriais. Dvipusis – tai prekybos politika, vykdoma derinant abiejų valstybių-prekybos partnerių interesus ir veiksmus. Daugiapusis – tai prekybos politika, aptariama ir reguliuojama daugiašaliais susitarimais. Tarptautinės prekybos ribojimo tikslaiVietos gamintojų apsauga nuo pernelyg didelės užsienio konkurencijos Nedarbo sumažinimasJaunos arba naujos pramonės šakos gynimas Atsakas į kitų šalių taikomus tarptautinės prekybos apribojimus Nacionalinė gynyba Tarptautinės prekybos politikos formos

Laisvoji prekybaProtekcionizmasDempingasEmbargas

Laisvoji prekyba (angl. free trade) – tai valstybės ekonominė politika, kai be jokių muitų mokesčių ir suvaržymų visos šalys naudojasi tarptautinio teritorinio gamybos specializavimo privalumais. Laisvoji prekyba: skatina konkurenciją ir apriboja monopolijų viešpatavimąsuteikia pasirinkimo galimybę vartotojamssąlygoja efektyvesnę gamybą, pasireiškiant gamybos masto ekonomijos efektuipadeda efektyviau paskirstyti išteklius ir užtikrinti aukštesnį materialinės gerovės lygį tiek atskirose šalyse, tiek viso pasaulio mastuLaisvosios prekybos nauda

Protekcionizmas (angl. protectionism) – tai valstybės ekonominė politika, siekiant apsaugoti nacionalinę ekonomiką nuo kitų šalių konkurencijos. Protekcionizmo formos:Rūšinis Šakinis Kolektyvinis Paslėptasis Apsauginis Agresyvusis

Dėl protekcionizmo padidėja vartotojų išlaidos, nes:padidėja importuojamo produkto kainaaukštesnė importuojamo produkto kaina priverčia kai kuriuos vartotojus pirkti brangesnes vietinės gamybos prekessusilpnėjus konkurencijai šalies vidaus rinkoje dėl aukštų importuojamų produktų kainų, vietinės gamybos prekių kainos padidėja

Dempingas (angl. dumping) – prekių pardavimas užsienio rinkose žemesnėmis negu vidaus ar pasaulinės rinkos kainomis, kartais net žemesnėmis už gamybos kaštus.

Dempingas taikomas, siekiant:įsigalėti užsienio rinkose, užvaldyti jasišplėsti gamybą, kad gauti didesnę ekonomiją dėl gamybos mastorealizuoti produkcijos perteklių

Dempingo formos:

Atsitiktinis dempingas Numatytas dempingas Pastovus dempingas Atvirkštinis dempingas Abipusis dempingas

Būtinos dempingo įgyvendinimo sąlygos:Paklausos elastingumo prekei skirtumas skirtingose šalyse (paklausa šalies viduje turi būti mažiau elastinga kainai nei paklausa užsienyje)Netikros konkurencijos situacija, kuri leistų gamintojui nustatyti ir diktuoti kainasDaug rinkos segmentų

Prekių dempinginių kainų ribų nustatymo taisyklė: jeigu šalis taiko žemas dempingo kainas, tai tos prekės kainos šalies viduje ir užsienio šalyse skirtumas turi būti mažesnis, negu prekių transportavimo kaštai plius tai prekei nustatyto muito dydis: P-Pd