lietuvos daile

JUSTINAS VIENOŽINSKIS
J. Vienožinskis (1886-1960). Dailininkas tapytojas, dailėtyrininkas.
Gimė Mataučiznoje, Rokiškio rajone.
Mokėsi Mintaujos (Latvija) gimnazijoje, vėliau Maskvos Prašino gimnazijoje.
1903-1905 m. tapybos mokėsi Juchnevičiaus studijoje Maskvoje.
1905 m. grįžo į Lietuvą, dalyvavo didžiajame Vilniaus seime, vėliau Lietuvių konferencijoje, kurioje griežtai pasisakė prieš sąjungą su vokiečiais. Už antinacinę veiklą 1905 m. buvo suimtas ir, pagal Vilniaus teismo rūmų sprendimą, nuteistas bei įkalintas trejiems metams.
Atlikęs bausmę, 1908-1914 m. studijavo Krokuvos dailės akademijoje, gilino žinias kituose Europos meno centruose, susipažino su Miuncheno ir Prahos meno mokyklų mokymo sistema, prrivačių studijų mokslu, jų programomis, senomis dailės akademijų tradicijomis. Baigęs akademiją, ne tik gavo dailininko vardą, bet ir buvo puikiai susipažinęs su plastinio mokymo organizavimu.
Lietuvių dailės parodose pradėjo dalyvauti dar studijuodamas.
1918-1919 m. Rokiškio ir Zarasų gimnazijų mokytojas, direktorius.
1920 m. Kaune įsteigė Aukštuosius piešimo kursus. 1922 m. jie J. Vienožinskio iniciatyva buvo reorganizuoti į Kauno meno mokyklą. Kurį laiką dailininkas dėstė šioje mokykloje, 1922-1924 m. buvo jos direktorius ir subūrė aktyviausiusto meto lietuvių dailininkus į darnų pedagogų kolektyvą. Meno mokykloje dėstė tapybą. 1930-1932 vedė savo vaardo privačią tapybos studiją, o nuo 1935 m. Meno mokyklos aukštajame skyriuje – tapybos studiją.
J. Vienožinskis visą laiką kovojo dėl lietuvių tautinės dailės vystymo, siekė, kad Meno mokykla savo programa, visa meninio gyvenimo ugdymo sistema būtų tolygi prestižinėms Vakarų Europos meno ak

kademijoms, turėtų savitą nacionalinį profilį. Taip pat jis rūpinosi, kad mokykla neapsiribotų vien mokymo procesu, bet ilgainiui imtų vadovauti viso krašto dailės plėtotei. Spaudoje aštriai kėlė opias lietuvių dailės ir kultūrinio gyvenimo problemas, smerkė natūralizmą, miesčioniškumą, beveidį, plokščią meną.
1920-1930 m. dalyvavo Lietuvos meno kūrėjų draugijos veikloje, 1923-1925 m. buvo jos pirmininkas.
Su buvusiais mokiniais bei kitais dailininkais kūrė Lietuvos dailininkų sąjungą, 1935-1936 m. buvo jos pirmininkas.
1940 m. J. Vienožinskis persikėlė į Vilnių, drauge su kitais dailininkais atkūrė aukštąją dailės mokyklą – Meno akademiją. 1940-1946 m. joje dėstė tapybą. 1946 m. J. Vienožinskiui suteikė profesoriaus vardas, bet netrukus atėmė. Pašalino iš akademijos. Jo kultūrinę ir meninę veiklą paskelbė kenksminga tarybinei visuomenei, neleido spausdinti straipsnių, nepripažino tapybos kūrinių. Atėmė ir pensiją. 1952 m. jis įsidarbino Dailės muziejaus fondų saugotoju. Parodose dalyvavo nuo 1912 m.
J. Vienožinskis ir kurdamas Meno mokyklą, ir kovodamas dėl Lietuvos dailės vystymo, įnešė labai didelį vaidmenį į lietuvių tautinės dailės plėtotę.
Ankstyvojo laikotarpio kūriniai dekoratyvūs, aiškių formų, jų piešinį ryškina juodas kontūras, formą – spalvų refleksai. Vėlesnėje kūryboje vyravo peizažai ir portretai. Jiems būdinga kompozicinis apibendrinimas, tapybiškas formų traktavimas, muzikali ritminė struktūra, subtiliai niuansuotas prislopintas koloritas.
Parašė dailės kritikos straipsnių, kuriuose kėlė dailės nacionalinio savitumo problemas, aiškino plastinės išraiškos svarbą, smerkė natūralizmą, kūrybos sustabarėjimą. Išugdė daug mokinių.
Kai ku
urie žymiausi J. Vienožinskio kūriniai: “Krantas” (1926), “Natiurmortas su daržovėmis” (apie 1912), “Natiurmortas su silkėmis” (apie 1912), “Gimtoji sodyba” (1927), “Lietinga diena” (1928), motinos portretas (1928), Pauliaus Galaunės portretas (1928).

ANTANAS SAMUOLIS (SAMULEVIČIUS)
Antanas Samuolis (Samulevičius) (1899-1942). Dailininkas tapytojas.
Gimė Puišiuose, Raseinių rajone.
1920-1922 m. lankė piešimo kursus.
1922-1928 m. studijavo Kauno meno mokykloje, J. Vienožinskio studijoje.
1930-1933 m. dalyvavo Nepriklausomųjų dailininkų draugijos, 1932-1934 m. – Ars grupės, 1935 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos veikloje.
Parodose dalyvavo nuo 1930 m..
Nutapė raiškių figūrinių kompozicijų, kuriose poetiškumas persipina su dramatizmu, kai kada atsiranda satyros, sarkazmo elementų, portretų, kuriems būdinga psichologinė ir socialinė charakteristika, grotesko, autoironijos elementai. Tarp jo kūrinių nemažai yra ir peizažų, natiurmortų, kuriems būdingas monumentalumas, ekspresyvumas, apibendrintos formos, dramatiškos nuotaikos. Kūriniai emocionalūs, ekspresyvios tapysenos, sodrių spalvų.
Menininko Antano Samuolio (1899-1942) asmenybė, jo kūryba žavėjo ir žavi spalvų sąskambiais, konstruktyviu ir dekoratyviu formos traktavimu bei sugebėjimu išsaugoti žmogišką nuoširdumą, išryškėjantį per vidinę tapybos ekspresiją. A. Samuolis kartu su kitais „Ars“ grupės nariais Viktoru Vizgirda, Antanu Gudaičiu dar prieškaryje padėjo pagrindus nacionalinei tapybos mokyklai, kurios svarbiausi bruožai – dėmesys spalvai ir formų plastikai, emocinis ryšys su lietuvių liaudies meno dvasia. Toks novatoriškumo, modernumo ir tautiškumo derinimas iki 9 dešimtmečio darė įtaką Lietuvos menui, buvo kūrybinės laisvės, teisės į autentišką braižą pavyzdys. Jų kūryba padėjo Lietuvoje išsirutulioti neoekspresionizmui. 9 dešimtmetyje jaunieji menininkai išryškino kamerines nu

uotaikas. Šiuolaikiniai kūrėjai taip pat nėra abejingi „Ars“ tradicijai, kiekvieno suvokiamai skirtingai ir individualiai, nors dažniausiai adaptuojamas kūrybinio individualumo, originalumo, drąsumo principas.
Žymesni A. Samuolio kūriniai: “Moteris su vaiku”, “Motina su kūdikiu”, “Dama su šuniuku”, “Pliažas”, “Priemiestis”, “Baltoji obelis”, “Sodyba pamiškėje”.
Mirė Šveicarijoje, Leisine.
VIKTORAS VIZGIRDA
Viktoras Vizgirda (1904- 1993). Dailininkas tapytojas.
Gimė Dominikoniuose, prie Kauno.
1915-1920 m. mokėsi Kauno Saulės gimnazijoje.
1920-1926 m. studijavo Kauno meno mokykloje (baigė J. Vienožinskio tapybos studiją). Kaune dailininkas baigė „Saulės“ gimnaziją, Kauno meno mokyklą – tapytojo J.Vienožinskio klasę, po vienerių metų studijų Paryžiuje subrendo kaip menininkas ir pradėjo aktyvią kūrybinę veiklą, kartu su bendraminčiais organizavo dailininkų grupę ARS, mokytojavo, tapo Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininku. 1940 metais persikėlęs į Vilnių, V.Vizgirda buvo paskirtas Vilniaus dailės akademijos rektoriumi. Sostinė pasiūlė naujas galimybes, bet karas sugriovė visus planus. 1944 metais dailininkas pasitraukė į Vakarus. Gyveno Freiburge, Bostone, o vėliau persikėlė į Sentuvilį, Keip Kodo vietovę JAV.
1927 m. tapybos mokėsi Paryžiuje.
1928-1940 m. Raseinių ir Pagėgių gimnazijose dėstė dailę.
1932 m. prisidėjo steigiant Ars dailininkų grupę.
1937-1938 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas.
1940 m. – Dailės akademijos inspektorius.
1941 m. paskirtasVilniaus dailės akademijos direktoriumi.
1944 m. išvyko iš Lietuvos ir po to gyveno Vokietijoje, vėliau – JAV. Čia dirbo vitražų studijoje.
Nuo 1930 m. dalyvavo visose tuo metu Lietuvių nepriklausomųjų dailininkų draugijos ir Lietuvos dailininkų sąjungos rengiamose pa
arodose. Nors ir toli nuo gimtinės gyvendamas, mintimis ir darbais priklausė Lietuvai, jos kultūrai. Trys kelionės į Lietuvą (1966, 1971, 1977) paliko jam didžiulį įspūdį, suteikė kūrybai jėgų. Jo personalinė paroda Lietuvos dailės muziejuje 1966 metais – pirmoji išeivio dailininko paroda pokarinėje Lietuvoje. Buvo tikras lietuvių dailės tiltas, jungęs dvi jos atšakas čia ir už Atlanto. Atvykdavo su išeivijos dailininkų kūrinių skaidrėmis, atgal grįždavo su tokiu pat šiuolaikinių Lietuvos dailininkų kūrinių skaidrių kraičiu. Nuolat rašė apie parodas, dailininkus, įžvelgė Lietuvos dailėje didelę kūrybos įvairovę ir socrealizmui nepasidavusius reiškinius. Atidus meno kokybei, nenuolaidus buvo ir rašydamas apie išeivijos dailininkus. Kelis sukurtų drobių rinkinius dovanojo Vilniaus ir Kauno dailės muziejams. Rinko ir dovanojo ne bet ką, o geriausius darbus, ir tuo parodė sektiną pavyzdį savo ir būsimoms dailininkų išeivių kartoms.
V.Vizgirda tapė natiurmortus, portretus, autoportretus, figūrines kompozicijas, kūrė vitražus, bet labiausiai jis yra žinomas kaip peizažų tapytojas. Peizažai buvo ta sritis, kurioje labiausiai atsiskleidė dailininko lietuviška pasaulėjauta, jo meilė savajam kraštui bei gamtai, kurios amžiną paslaptį menininkas siekė įminti per visą savo kūrybos laikotarpį. Senosios lietuviško kaimo sodybos, smėlėtos gatvelės, Višakio Rūdos pamiškės, Beržoro peizažai – tai pagrindiniai dailininko kūrybos motyvai, kurių pėdsakai atsikartojo ir tapant Bostono ar Los Andželo apylinkes, Atlanto vandenyno pakrančių nugairintus medžius. Anot V.Liutkaus, „Bostono ar Los Andželo apylinkes jis tapė lyg kur ant Suvalkijos kalvelės stovėtų, gal tik neramiau, su nostalgija

V.Vizgirdos tapytų peizažų jėga sklinda iš jo įgimtos gamtos ritmo pagavos. Jausmų ir proto pusiausvyra sukurta kolorito ir linijos ritmika ypatingai išlaisvėjo dailininko egzilio laikotarpiu, kuomet jis artimiau susipažino su naujomis Vakarų meno srovėmis ir savo kūryboje absorbavo ištisą abstrakcionizmo priemonių arsenalą. Išlaisvėjusi linija, potėpiai, spalvų ir šviesos žaismas įgalino tapytoją sukurti lengvumu ir skaidrumu dvelkiančius gamtos peizažus, kurie susiliejo į vientisą ir nuoseklią menininko kūrybą, šiandien jau tapusią Lietuvos dailės istorijos dalimi. V. Vizgirdos peizažų jėga – niuansų melodijoje. Tapytojas neprilygstamas sugebėjimu sukurti ypatingą peizažų erdvės virpulį, spalvų bangelėmis paskleisti intymias ir jaukias sodo, miško, pakelės vaizdų nuotaikas, potėpiais sugyvinti patirtus įspūdžius, neperlenkti tapybinės ekstazės. Niuansai jo vaizduose kaip šilta melodija. Ar ne tai turėjo galvoje Justinas Vienožinskis (1886-1960), apie Nepriklausomųjų dailininkų draugijos parodoje (1931) eksponuotus V. Vizgirdos peizažus rašydamas: ,,[.] jo spalvinė muzika susidaro iš skaidrių, labai gyvų, kartais net aštresnių spalvų, ne tiek šviesa, kiek šiluma tesiskiriančių – jungia jas refleksiniai tonai [.], o visa kartu spalvingo ornamento pavidalu liejasi plačiu mastu iš jaunos krūtinės, kurdama labai skambias, jaunas pasakas [.]“. Radosi minties ir jausmo pusiausvyra, grakštus ,,spalvos hedonizmas“, anot Jolitos Mulevičiūtės pastebėjimo apie ankstyvuosius V. Vizgirdos peizažus. Pavyzdžių užtektinai. Žiūriu į ,,Kauno peizažą“ (1930?; privatus rinkinys), ,,Sodą“ (1930; Lietuvos dailės muziejus), ,,Peizažą Raseiniuose“ (1931; privatus rinkinys), ,,Peizažą“ (1931; Lietuvos dailės muziejus), ,,Medžius“ (1938; Lietuvos dailės muziejus). Tai ypatingo subtilumo niuansų orkestruotės, galinčios – jei taip kada atsitiktų – atlaikyti ir V. Vizgirdos jaunystėje pamėgtų dailininkų P. Cézanne’o, R. Dufy, H. Matisse’o, P. Bonnard’o darbų kaimynystę. Lietuvio paveiksluose visad rasi tapybinę eleganciją, saiką ir skonį, prancūziškojo meno pamokų išugdytus.Jo kūrybai būdinga meistriška tapysena, liaudiška pasaulėjauta, lyrizmas, nuotaikų niuansai, ekspresija, išraiškingos, sodrios spalvos.
Žymesni V. Vizgirdos kūriniai: “Raseinių gatvė”, “Valstiečio sodyba”, “Kaimo gatvė su koplytėle”, “Natiurmortas su ąsočiu”, “Natiurmortas su liaudies skulptūrėle”, “Jaunuolis su mergina”, “Kryžkelė”.

literatūra:
Lietuvių enciklopedija.-Bostonas.-1966.-T. XXXIV.-P. 426-428.
Valiuškevičiūtė A. Kauno meno mokykla (1922-1940) /1.-V.-1997.-P. 158-160
Interneto puslapiai

Leave a Comment