KLAIPĖDOS KOLEGIJA
PEDAGOGIKOS FAKULTETAS
KULTŪROS ISTORIJA
DVARU KULTŪROS PAVELDAS EUROPOJE IR LIETUVOJE, JO IŠLIEKAMOJI VERTE
Referatas
Darbą atliko:
2 kurso neak. skyriaus studentė
Reda Mejerienė
Darbo vadovas:
Dėst. Z. Lapinskienė
Klaipėda, 2006
Įvadas
Kiekvieno miesto ar miestelio istorija turi unikalių, tik jai vienai būdingų, bruožų. Deja, įvairių suiručių, nuosmukių metu juos dažnai padengia užmaršties kalėjimo voratinkliai. Laikui bėgant visa tai įgauna kitokią vertę – istorinę vertę. Todėl tiems, kas ryžtasi tuos bruožus atgaivinti, idant jie taptų plačiai visuomenei suvokiama, saugoma, vienaip ar kitaip pasauliui eksponuojama vertybė, į šį triūsą tenka įdėti daug kantrybės, meilės ir jėgų.
Kaip apibrėžia Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos įstatymas, kultūros paveldas – karta iš kartos paveldimos, perimamos, sukurtos ir perduodamos kultūros vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu.
Kultūros paveldo objektai – pavieniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti.
Kultūros paveldas apibrėžiamas kaip tai, kas yra ar gali būti paveldima, tai, ką praeities kartos išsaugojo ir perdavė dabarčiai ir ką reikšminga gyventojų dalis nori perduoti ateičiai. Tai lemia kultūrinis pasirinkimas ir veda prie tradicinės konservacinės (apsauginės) paveldo sampratos (dabarties žmonės – tik pasyvūs tarpininkai tarp kartų). Ši samprata ribojo naudojimosi paveldu galimybes. Pastaruoju metu “paveldo”
sąvoka naudojama bet kam, ką vienaip ar kitaip, teisingai ar klaidingai galima sieti su praeitimi.
Kaip vienas iš kultūros paveldo objektų yra dvarai. Todėl šiame darbe bus aptariama dvarų kultūros paveldo išliekamoji vertė.
Darbo tikslas: Išanalizuoti dvarų kultūros paveldo Europoje ir
Lietuvoje išliekamąją vertę.
Darbo uždaviniai:
1. Apžvelgti mokslinę literatūrą.
2. Išanalizuoti šiuolaikinę paveldo sampratą.
3. Atskleisti dvarų kultūros paveldo Europoje ir Lietuvoje išliekamąją vertę.
4. Išanalizuoti Lietuvos kultūros paveldo apsaugą.
1. Šiuolaikinė paveldo samprata
XX a. pabaigoje žymėjo naujus pokyčius. Stiprėjančios abejonės dėl progreso pastovumo, nerimas dėl socialinio ir politinio nestabilumo, augantis žinojimas, kad praeitis yra nepanaši į dabartį – visa tai kėlė stiprų nerimą dėl vykstančių pokyčių krypties ir greičio. Tai sukėlė praeities nostalgiją, kaimo gyvenimo idealizaciją, apsaugos antplūdį ir visos šalys ėmė leisti įstatymus.
Panašios tendencijos išlieka ir mūsų laikais. Stiprėjantys tautiniai ir etniniai judėjimai reikalauja simbolinių jungčių su praeitimi užmezgimo.
Besivystanti psichologija ir psichoanalizė tyria suaugusiųjų elgesio šaknis vaikystėje, stiprindamos poreikį pervertinti asmeninę praeitį. Nusivylimas dabartimi ir pesimistinis požiūris į ateitį kursto praeities nostalgiją. Be to, destruktyvūs ir ryšius traukantys pokyčiai dar pagreitėjo. Techninės inovacijos, greitas daiktų (moralinis) senėjimas, gyvenamosios aplinkos radikali modernizacija, masinė migracija ir augantis ilgaamžiškumas palieka mus svetimoje ir nesaugioje aplinkoje, atplėšia nuo nesenos mūsų pačių praeities
Kaip pastebi tyrinėtojai, XX a. 7 dešimtmetyje postmoderno įtakoje įvyksta “gnoseologinis posūkis“. Pradėtos saugoti ne tik pavienės visuotinai reikšmingos kultūros vertybės (pats dvaras), bet ir jų aplinka, kultūrinis kraštovaizdis, kvartalas ar visas istorinis miestas.
Galima konstatuoti, kad paminklosaugos transformavimosi į paveldosaugą procesas tebevyksta. Paveldo samprata vis labiau plečiasi, įjungdama ne tik materialinės kultūros objektus, bet ištisą su praeities reflektavimu susijusių žinių, įgūdžių ir vaizdinių kompleksą. Tokiu būdu kinta ir tradiciškai susiklostę istorikų bei paveldo specialistų santykiai.
Prisimenant garsiąją M. Foucault frazę: “tradicinė istorija, siekia “memorizuoti” praeities monumentus, juos paversti dokumentais, ir reikalauja prabilti šias liekanas, kurios savaime nebūtinai yra verbalinės;
dabartinė istorija transformuoja dokumentus į monumentus ”. Istorija nebėra pagalbinis paveldotyros mokslas, o veikiau imama kalbėti apie istorinės kultūros, apimančios įvairias su praeities palikimo sfera susijusias idėjas ir elgesio modelius, tyrimo poreikį.
Tai, kad šiuolaikinėje dvarų paveldo industrijoje kultūros vertybės suvokiamos kaip kultūros ištekliai, atskleidžia trejopas paveldo naudojimas. Pirma, jis naudojamas kaip kultūriniai ištekliai, vertingi patys savaime ir sudarantys muziejinių rinkinių ir ekspozicijų pagrindą;
antra, jis naudojamas kaip politiniai ištekliai, skirti valstybės kūrimui ar palaikymui, jų vyriausybių ir vyraujančių ideologijų legitimacijai užtikrinti ir trečia, jis naudojamas kaip ekonominiai ištekliai, naudojami rinkoje produktų ir paslaugų pavidalu tiesiogiai kaip industrija ar netiesiogiai, kaip kitų ekonominės veiklos rūšių papildas.
2. Dvarų kultūros paveldas europoje ir lietuvoje
Kultūros objektai, turintys mokslinę ar meninę vertę. Be istorijos atminties, be kultūrinio palikimo išsaugojimo nepadėsime tvirtų pamatų ateičiai. Dar senovėje išminčiai sakė, kad žuvusi toji tauta, kuri nežino, negerbia ir nebrangina savo praeities.
Lietuvos tūkstantmečio programos Kultūros paveldo ir architektūros projektų skyriuje yra numatyta:
• Plungės Oginskių dvaro ansamblio – Žemaitijos regioninio kultūros centro pastatų rekonstravimas;
• Rokiškio dvaro rūmų ansamblio – Aukštaitijos regioninio kultūros centro pastatų rekonstravimas;
• Paežerių dvaro rūmų – Sūduvos regioninio kultūros centro pastatų rekonstravimas;
• Šilutės Šojaus dvaro – Mažosios Lietuvos regioninio kultūros centro pastatų rekonstravimas.
Valstybės parodytas dėmesys šiai svarbiai kultūros paveldo ir apskritai kultūros sričiai, įpareigoja paveldosaugos bei muziejų darbuotojus ir toliau bendromis pastangomis rūpintis kultūros paveldo objektų išsaugojimu, atgaivinimu bei populiarinimu.
Šiaurės Lietuvos krašto istorijos ir kultūros paveldas – Lietuvos europinio (baltiškojo) kultūrinio tapatumo iliustracija, liudijanti regiono civilizacijos raidą. Tai – molio, dolomito ir gipso žemė su unikaliu lygumų kraštovaizdžiu, išraižytu Ventos bei Mūšos intakų ir apjuostu
Linkuvos kalvagūbrio, besidriekiančio į kaimyninę Latviją. Savitos statybinės medžiagos ir statybos tradicijos, pastatų apdaila suteikė šiam regionui etninį išskirtinumą ir unikalaus grožio kraštovaizdį.
Sovietmečio technokratiniai pertvarkymai pakeitė istoriškai susiklosčiusį kraštovaizdį, sunaikino vienkiemius. Baigia griūti vėjo malūnai, nyksta dvarų sodybos. Atkūrus nepriklausomybę visa tai atiteko šiam kraštui kaip palikimas. Tautiškomis istorijos tradicijomis ir visos žmonijos vertybėmis paremta kultūra yra mūsų atgimimo pagrindas. Tačiau kultūros vertybės netenka prasmės, jei jos netampa gyvenimo savastimi.
Svarbu ne tik puoselėti elitinius istorijos ir kultūros paveldo objektus, bet ir ugdyti pagarbą visam kultūros paveldui. Gyvybiškai svarbu nuolat aiškinti šio darbo svarbą. Tai ne tik valstybės institucijų, bet ir kiekvieno piliečio pareiga.
2.1 Lietuvos dvarų palikimas
Tiškevičių dvarai: Trakų Vokė, Trakai, Užutrakis, Lentvaris.
Vokės dešiniajame krante, apie 10 km į pietvakarius nuo Vilnius, iš senų laikų yra įsikūręs Baltosios Vokės dvaras (žr. 1 priedas,1 pav. ) .
Pro čia eina senasis Vilniaus – Gardino vieškelis. Trakų Dvaro išskirtinumas yra tas, kad juos statė žymus italų kilmės lenkų architektas
L. Markonis sekdamas Varšuvos Lazenkų rūmais. Tai vertingiausias meniniu požiūriu neoklasicistinių rūmų pavyzdys Lietuvoje. Dvaro arklidė yra įspūdingo planinio tūrinio sprendimo, unikali savo architektūrinėmis formomis- neobarokas. Dvaro pietų vartai – vieni iš meniniu požiūriu vertingiausių neogotikinių vartų Lietuvoje. Trakų Vokės dvaro sodyba –
viena raiškiausių ir vertingiausių istoricizmo laikotarpio Europinio lygmens grafų Tiškevičių rezidencijų Lietuvoje.
Renovuotame grafo ūkiniame pastate įkurta keletas įstaigų. Ten įsikūrė
Panerių seniūnas ir Vokės komunalininkas, Vokės ambulatorija, vaistinė, kultūros namai. Vidurinę mokyklą lanko apie 400 mokinių, o dar 100 vaikų gali tilpti vaikų darželyje.
Lentvario dvaras (žr. 1 priedas, 2 pav. ) savo dydžiu, išraiška ir padėtimi reljefe yra juos supančio kraštovaizdžio neatsiejama sudėtinė dalis. Dvaro rūmai vizualiai vyrauja apylinkėse ir sudaro vieną iš kompozicinių centrų vietovaizdyje. Kadangi rūmai pastatyti ant aukštos terasos Lentvario ežero pusiasalyje, jie gerai matomi tiek iš vakarų, pietų, tiek ir iš rytų pusės.
Lentvario dvaras yra autentiškas dvaro sodybos ansamblis, kurio pagrindiniai dvaro laikotarpio sodybos plano elementai liko nepakitę. Dvaro rūmai ir ūkiniai pastatai buvo pastatyti valdant grafui Juzefui
Tiškevičiui, XIX a. II p. Daugelis šių pastatų išliko iki mūsų dienų, tik pakeitė savo paskirtį arba buvo perstatyti. Kadangi dvaro sodyba suformuota per palyginti trumpą laiką (XIX a. vid.-XX a. pr.), tai visi dvaro pastatai yra taip vadinamo “plytų stiliaus”. Jie netinkuoti, išradingai papuošti raudonų plytų dekoru, neogotikiniais elementais.
Dvaro pastatai, statiniai ir reljefo formos suformuoja erdvių visumą, kurios branduolį sudaro kompoziciškai išraiškingiausia ir funkciškai svarbiausia centrinių rūmų erdvė. Lentvario dvaro parkas yra vienas gražiausių, ypatingo dėmesio vertas istoricizmo epochos kūrinių.
Užutrakio dvaras (žr. 2 priedas, 4 pav.) yra Trakų istorinio nacionalinio parko centrinėje dalyje. Pagal išplanavimo schemą sodybą kerta pažintinis turistinis takas. Sodybos teritorijos juosta, besitęsianti
Galvės ežero pakrante, kertanti pusiasalio pietinę dalį, yra teritorinio juostinio išplanavimo. Užutrakio dvaro sodyba savo visuma nebuvo formuojama kaip ansamblis. Kaip ansamblį galima traktuoti teritorijos dalį-
reprezentacinę zoną ir parką. Sodybos pastatų tarpe savo architektūriniu sprendimu išsiskiria rūmai, statyti istorizmo stiliumi su renesanso ir klasicizmo bruožais. Sodyboje užfiksuota 11 tvenkinių, jų fragmentų, liekanų ir vietų. Užutrakio dvaro sodybos vandens telkinių sistema yra gamtinė vertybė, turinti istorinę, estetinę ir materialinę vertę.
Lenkų architektas J.Husas suprojektavo neorenesansinius rūmus, pastatytus 1896 – 1901 m. Rūmai dviejų aukštų taisyklingos formos su keturiais monumentaliais taupios puošybos fasadais. Rūmų architektūra simetriška. Pirmame aukšte yra septynios reprezentacinės salės su dideliais stačiakampiais langais, o viduryje – holas ir laiptinė. Salių interjeras buvo gausiai išpuoštas. Antrajame aukšte buvo įrengtos gyvenamosios patalpos. Keturšlaitį stogą vainikavo aukštas špilis. Pagrindinis fasadas orientuotas į parterį. Kartušas virš pagrindinių durų vaizduoja šilko juostomis ir girliandomis apipintą Užutrakio Tiškevičių šeimos herbą.
Didesniu puošnumu pasižymėjo fasadas, atsuktas į Galvės ežerą. Vakarinio fasado dalis įgilinta, šonuose stovi dvi kolonos su kapiteliais. Salių pusapvalių langų viršus dekoruotas vaisių girliandomis. Galvės ežero krante sumūryta baliustrada su masyvia raudonų plytų ir skaldytų akmenų mūro atramine siena.
Nors ir apnykęs, ansamblis išsaugojo iki šių dienų pagrindinius kompozicinio išplanavimo bruožus, kurie leidžia priskirti Užutrakio dvaro sodybą prie reikšmingiausių Lietuvos dvarų ansamblių.
Trakų pilis (žr. 2 priedas, 3 pav.) – vienintelė vandens pilis visoje
Rytų Europoje. Ji stūkso vienoje iš daugelio Galvės ežero salų. Pilis buvo statoma kaip gynybinė tvirtovė. Po Žalgirio mūšio pilis neteko savo gynybinės reikšmės. Ji tapo didžiojo kunigaikščio rezidencija. Trakų Salos pilyje 1430 m. spalio 27 d. mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas.
Vėliau pilis buvo naudojama kaip kalėjimas. Trakų pilis – konventinio tipo rūmai su donžonu ir priešpiliu. Po 1655 – 1660 karo jos griuvėsiai palaipsniui iro. Plataus masto archeologiniai tyrimiai ir konservavimo darbai pilyje buvo pradėti 1951 m. 1962 m. restauruotose pilies rūmuose įsikūrė Trakų istorijos muziejus. Salos pilis – vienas iš labiausiai lankomų istorijos architektūros paminklų Lietuvoje.
Trakų istoriniame nacionaliniame parke yra daugiau nei šimtas didingą ir romantišką krašto praeitį menančių senųjų statinių ar jų likučių.
Garsiausia yra visą Galvės ežero Pilies salą užimanti Salos pilis, kadaise vadinta Mažąja – Tai vienintelė išlikusi iš Lietuvos ežerų salose stovėjusių pilių. Didžiąja Trakų pilimi buvo vadinama Pusiasalio pilis.
Šiandien galime matyti šios pilies bokštų ir gynybinių sienų griuvėsius.
Kadangi Trakų pilis yra didžiulis kultūros paveldo paminklas, tai šiuo metu Trakų pilies restauravimo darbai vykdomi pagal Lietuvos kultūros ministro 2000 m. patvirtintą Trakų Salos ir Pusiasalio pilių rezervato tikslinę tvarkymo ir naudojimo programą. Rengiamas Trakų Salos ir pusiasalio pilių kultūrinio rezervato detalusis planas. Salos pilis yra
Trakų Salos ir pusiasalio pilių kultūrinio rezervato teritorijoje, Lietuvos valstybės nuosavybė.
Vidurio Lietuvos dvarai: Taujėnai, Raguvėlė, Astravo rūmai
Taurėnų dvaras (žr. 3 priedas 5 pav.), esantis už 16 km į šiaurę nuo
Ukmergės, minimas nuo XVI a. pradžios, kaimas – nuo XVI a. pabaigos. Tuo metu dvaras priklausė Plonianskiams. 1595 m. Tuo metu dvaro pastatai buvo maži, mediniai, dvaro namai – seni. Taujėnai, buvęs didingas dvaro ansamblis, jį valdė Benediktas Marikonis, Konstantino Radvilos žentas.
Benediktas Marikonis pastatė Taujėnuose dailius italų stiliaus dvaro rūmus ir įveisė anglų stiliaus parką. Dvaras dabar visų užmirštas, apleistas, sugriuvęs, išgrobstytas, bet aptvertas. Sovietiniais metais buvo dalinė restauracija, pastatas buvo gyvas ir naudojamas, nors vienas jo flangas buvo lieptas nugriauti, atseit „per daug didingas pastatas”. Pirminis pastato autorius Pedro Rossi, vėliau fligeliai buvo pristatyti Radvilų.
Raguvėlės dvaro (žr. 3 priedas, 6 pav.) sodyba užima beveik stačiakampį plotą, išilgai kurio vingiuoja Juosta. Klasicistiniu principu suplanuotoje dvaro sodyboje dominuoja rūmai, pastatyti XVIII a. pabaigoje.
Rūmų suplanavimas laisvas. Pirmojo aukšto patalpos nedidelės, antrojo
–erdvesnės. Rūmų išorė monumentalių brandaus klasicizmo formų. Simetriško pagrindinio fasado kompozicijos centras akcentuotas keturių dorėninių kolonų portiku ir trikampiu frontonu. Pastogę bei frontoną juosia klasicistinis karnizas su modiljonais Į parką atgręžto fasado kompozicijos akcentas – nedidelė terasa ir balkonas.
Astravo Rūmai itališkos vilos stiliaus Astravo rūmai yra viena gražiausių romantizmo laikotarpio rezidencijų Lietuvoje. Rūmai statyti apie
1842 m., manoma, pagal Vilniaus universiteto architektūros katedros absolvento Tomo Tišeckio projektą. Prie dviaukštės pagrindinės rūmų dalies
1859–1862 m. prijungtos galerijos su vieno aukšto paviljonais. Rūmų kompozicija simetriška, tačiau tūris dinamiškas, centre iškilęs grakštus bokštelis-belvederis. Pastato architektūra dvelkia elegancija, aristokratiškumu. Fasadai modifikuotų orderinių formų: vietoje kolonų –
keturkampiai stulpai, centrinę ašį pabrėžia prieangis ir mezoninas lėkštu trikampiu frontonu. Galerijų arkados iš pradžių buvo atviros, vėliau dešinioji užmūryta. Rūmų viduje palei centrinę ašį išdėstytas paradinis vestibiulis ir ovalinio plano salė, iš kurios patenkama į terasą ir laiptus, vedančius ežero link. Vestibiulis užima du aukštus ir yra puoštas kolonų poromis (jonėninėmis pirmame aukšte, korintinėmis antrame). Platūs antablementai gausiai dekoruoti lipdiniais (grifų ir gulbių figūrėlėmis, akanto lapais, rozetėmis). Patalpų sienas dengė ąžuolo paneliai, drožinėti frizai, valgomajame buvo įmontuotos indaujos, grindys išklotos geometrinio rašto parketu. Visus medžio darbus atliko vietos meistras Stepas
Jurevičius.
Šeduva: Burbiškio dvaro rūmai ir parkas
Vertas dėmesio Burbiškio dvaro (žr. 4 priedas, 7 pav.) sodyba. Rūmų architektūroje vyrauja provincialumo turintis ampyras ir romantizmui būdingas laisvai interpretuotas orderis su neogotikos elementais.
Pagrindinis fasadas simetriškas, jo portikas primena triumfo arką. Masyvūs stačiakampiai stulpai remia tris pusapskrites arkas, virš jų tiesiai platus antablementas su lėkštu frontonu. XIX a. viduriui būdingos metalo detalės.
Romantizmo stilistinių formų įvairovė ypač akivaizdi šoniniuose fasaduose.
Interjere esančios krosnys pastatytos XIX a. viduryje. Jos yra klasėse. Apmūrytos kokliais su reljefiniu dekoru. Ampyro stiliaus su pakura už sienos. Krosnys sudaro 2 kompozicines grupes. Židiniai yra XIX a.
pabaigos su XX a. pr. ketaus puošyba. Židiniai vienodi, stačiakampiai, istorizmo laikotarpio, tačiau turi ampyro ir moderno bruožų. Židinių dūmų kanalas įrengtas sienoje. Židiniai paprastos kompozicijos, harmoningų proporcijų, dekoratyvūs.
Burbiškio dvaras yra mišraus tipo, įkurtas XIX a. viduryje. Parko kompozicijos centre yra rūmai. Anykštos upelio čiurlenantis vanduo suteikia parkui gyvybės. Burbiškio dvaras yra dviejų dalių. Pietinėje, mažesniojoje, dalyje stūkso vienaukštis pastatas, rūmų link veda trys alėjos. Didesnioji, šiaurinė, parko dalis yra peizažinio stiliaus.
Burbiškio dvaro rūmuose šiuo metu veikia pagrindinė mokykla. Daugelį metų parkas nebuvo tvarkomas.
Panemunės pilys: Raudondvaris, Raudonės dvaras, Panemunės dvaras.
Aukštutinėje Nevėžio slėnio terasoje yra išlikęs Raudondvario dvaro (žr. 4 priedas, 8 pav.) architektūrinis ansamblis. Rūmus XVII a. pradžioje tikriausiai pastatydino Kauno pakamaris Vaitiekus Dziavaltauskas. 1840–1847
m. čia dirbo architektas Jokūbas Voleris, vėliau – garsus architektas
Laurynas Cezaris Anikinis (1787-1861). Po rekonstrukcijos rūmai įgijo neogotikos bruožų. Rūmuose buvo įrengta biblioteka, dailės galerija, garsėjusi senienų rinkiniais, vertingais Vakarų Europos ir Lietuvos dailininkų kūriniais. Raudondvario ansamblio pagrindinis pastatas – XVII a.
antrosios pusės pilis – rūmai. Pilies rūmai su priešais išsidėsčiusiais poriniais oficinų pastatais, ūkvedžio namu, šiltnamiu ir arklidėmis buvo išdėstyti parko teritorijoje. Į ansamblį įeina ir poriniai tarnų gyvenamieji namai. XVII a. pr. renesansinę su gotikos elementais pilį sudarė dviaukščiai plytiniai stačiakampio plano rūmai, kurių šiaurės rytų kampe buvo neužbaigtas apvalus bokštas su šaudymo angomis. XIX a. pr. prie pilies buvo įkurtas parkas.
Po daugybės perstatinėjimų 1944 m. Raudondvario pilis – rūmai buvo sugriauti. Išliko tik išorinės ir iš dalies vidaus kapitalinės mūro sienos.
1967–1975 m. pilis buvo atstatyta
Raudonės pilis (žr. 5 priedas, 9 pav.) pastatyta XVI a. IV
ketvirtyje, rekonstruota XVII a. pab., 1810 -1822 m., 1861 – 1877 m Per I
Pasaulinį karą Raudonės pilį labai nuniokojo vokiečiai: buvo išgrobstyti arba sunaikinti paveikslai, biblioteka ir kitos vertybės. 1934 m. pilis buvo parduota varžytinėse. Visuomenei pradėjus protestuoti, perleista
Lietuvos bankui. Šiuo metu Raudonės pilyje įsikūrusi Raudonės pagrindinė mokykla. Turistams siūloma pasikelti į 33,5 m. aukščio pilies bokštą, iš kurio atsiveria nuostabi ponorama. Šiaurinėje Raudonės pilies pusėje išlikęs mūrinis pilaitės pavidalo malūnas, statytas 1877 m. Šis pastatas statytas ne malūnui, o dvaro ūkio reikalams – tarnų gyvenamosioms patalpoms. Po I Pasaulinio karo jame buvo gyvenama, kai kuriose patalpose pilami javai. Malūnas šiame pastate įrengtas tik 1923 m.
Panemunės pilis (žr. 5 priedas, 10 pav.) įvairiais laikotarpiais buvo vis kitaip vadinama. Pilis statyta 1604-1610, ji puikiai atspindėjo renesanso epochos bruožus, kai kur dar atkartodama jau praeitin nutolstančius gotikos elementus. XVII a. viduryje pilį paveldėjęs Janušo
Eperješo sūnus Kristupas atliko barokinę rekonstrukciją. Dauguma langų bei durų buvo perkelta į kitas vietas, juos taisyklingai išdėstant. 1759m.
renesansinis pilies ansamblis su uždaru kiemu buvo perdirbtas į U plano rūmus su pagrindiniu pietiniu ir dviem šoniniais korpusais. Pilis pradėjo nykti 1830m.
1935 m. pilies griuvėsiai ir sklypas perduotas Švietimo ministerijos
Archeologijos komisijai. Nuo to laiko jie buvo kultūrinių įstaigų žinioje.
Kauno Vytauto Didžiojo Kultūros muziejus pagal 1938 m. inžinieriaus A.
Mošinskio paruoštą projektą pilį konservavo. Buvo dirbama iki 1939 metų rugsėjo pabaigos.
Dabar Panemunės pilis patikėjimo teise yra valdoma Vilniaus Dailės akademijos. 2004 m. parengtas Panemunės pilies restauravimo ir pritaikymo turizmo reikmėms projektas.
Žemaitijos dvarai: Rietavas, Plungės dvaro ansamblis, Renavo, Plinkšių
Rietavo dvaras suklestėjo XIX a. viduryje. Tuo laiku Rietavas
Lietuvoje buvo svarbus kultūros centras. Būtent čia 1892 m. prasidėjo elektrifikacijos istorija Lietuvoje. Rietave buvo įvestas ir pirmasis telefonas, iš čia jo linijos nutiestos į pajūryje buvusias grafų Tiškevičių valdas. Rietave Oginskių laikais vyko pirmosios Lietuvoje žemės ūkio parodos, daug žmonių susirinkdavo į simfoninės muzikos ir pučiamųjų instrumentų koncertus.
Plungės dvaro rūmai labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą.
Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje buvo restauruota rūmų išorė, juose įsikūrė statybos technikumas. Šiuo metu rūmuose veikia dailės parodomis garsėjantis muziejus. Rūmuose atliekami restauravimo darbai bei parko fragmentų tvarkymas. Įdomiausias architektūros paminklas Plungėje yra ant dešiniojo Babrungo kranto stovintis Oginskių dvaro ansamblis. Tai vienas ryškiausių, geriausiai išsilaikiusių XIX a. antros pusės dvarų ansamblių Lietuvoje.
Renavo dvaras (žr. 6 priedas, 11 pav.) vienas iš įdomiausių ir geriausiai išlikusių prižiūrimų dvaro ansamblių Žemaitijoje. Rašytiniuose šaltiniuose apie Renavo dvarą užsimenama jau XVI a. Dvaro pastatas tada buvo medinis su šiaudiniu stogu. Renavo rūmų ansamblis suformuotas XIX a.
antrajame ketvirtyje, priskiriamas romantizmo laikotarpiui. Renavo dvarą siekiama padaryti turistų ir mažeikiškių traukos centru. Į projekto pristatymą susirinko mažiau nei dešimtadalis kviestųjų verslininkų.
Atėjusieji dvaro pritaikymą verslo ir turizmo reikmėms vertino skeptiškai.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Plinkšių dvaras (žr. 6 priedas,
12 pav.) paminėtas 1717m. Po Pirmojo pasaulinio karo Plinkšių rūmus nusipirko Lietuvos valdžia ir čia įkūrė žemės ūkio mokyklą. Iš pradžių rūmai buvo stačiakampio formos. Pastatas turėjo aukštus pusrūsius. Čia buvo įrengtos gyvenamosios patalpos, o ant jų – dar du aukštai. Du trylikaašiai fasadai buvo beveik identiški, rūmų centre – triašiai iškyšuliai, sujungti trikampiais frontonais. Stulpai ir kolonos prilaikė didžiules terasas su baliustradomis. Fasadus vainikavo plati lipdinių eilė, kurioje buvo aukšto langeliai.
Visos Lietuvos pilys, dvarai ir rūmai yra didžiulis kultūrinis palikimas ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai. Apsilankę dvaruose, galime sužinoti apie Lietuvos praeiti. Dvarai turi išliekamąją vertę, nes yra architektūros paminklai. Būtina kiekvieną architektūrinį paminką saugoti, restauruoti, puoselėti.
3. Lietuvos kultūros paveldo apsauga
Lietuvoje kultūros paveldo apsaugą grindžia Lietuvos Respublikos
Konstitucija, o pačiai paveldosaugai skirti trys įstatymai: Saugomų teritorijų įstatymas, Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas ir
Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (2005), pakeitęs anksčiau galiojusį Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą. Naujasis įstatymas daug griežčiau reglamentuoja kultūros paveldo apsaugą Lietuvoje.
Kultūros ministerija ir kultūros paveldo apsaugos administravimą vykdantis
Kultūros paveldo departamentas (KPD) numato principingai siekti, kad visų apsaugos reikalavimų, numatytų įstatyme, būtų laikomasi.
Didžiausią Lietuvos istorinio nekilnojamojo paveldo dalį sudaro urbanistikos ir architektūros vertybės. Archeologijos ir mitologijos paveldo objektai pasižymi didele įvairove: tai piliakalniai, senoviniai pylimai ir gynybiniai įtvirtinimai, statinių griuvėsiai ir liekanos, religinio kulto vietos ir kita. Svarbią kultūros paveldo dalį sudaro dailės vertybės. Daugiausia jų – Lietuvos bažnyčiose.
1991 m. lapkričio mėn. Lietuvai įstojus į UNESCO ir ICROM pradėta bendradarbiauti su tarptautinėmis kultūros paveldo organizacijomis, atsirado galimybė pateikti UNESCO Pasaulio paveldo sąrašui iškiliausius
Lietuvos kultūros ir gamtos paveldo objektus. Kultūros ministerija numato parengti įstatymą dėl UNESCO pasaulio paveldo sąraše esančių objektų apsaugos Lietuvoje.
Kultūros vertybių apsaugos valstybinę politiką formuoja ir šios politikos įgyvendinimą kontroliuoja Valstybinė paminklosaugos komisija –
Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės ekspertas kultūros vertybių apsaugos valstybinės politikos klausimais. Kultūros vertybėmis taip pat rūpinasi savivaldybių paminklotvarkos pareigūnai.
Kultūros vertybių apsaugos programos finansuojamos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų. Nekilnojamųjų kultūros vertybių saugojimo darbai paprastai atliekami savininkų ar valdytojų lėšomis.
KPD rengia ir vykdo nekilnojamųjų kultūros vertybių (senamiesčių, dvarų sodybų, statinių ir statinių kompleksų, statinių priklausinių, archeologinių vietovių, memorialinių vietovių) tvarkymo darbų programas.
KPD nuo 1995 m. kasmet rengia Europos Tarybos programos “Europos paveldo dienos” renginius Lietuvoje. 1999-2000 m. Europos paveldo dienų renginiai siejami su kampanija “Europa- bendras paveldas”.
Tinkamai saugomas ir prižiūrimas kultūros paveldas padeda formuoti
Lietuvos įvaizdį, prisideda prie krašto gerovės kūrimo ir turizmo plėtojimo.
Išvados
Išnagrinėjus mokslinę literatūrą galima daryti išvadas:
1. Kiekvienos vietovės kraštovaizdyje matome įvairių istorinių laikotarpių pėdsakus. Dalį išlikusių išskirtinių objektų vertiname ir saugome kaip kultūros paveldą. Dar visai neseniai dėmesys buvo skiriamas pavieniams paminklams, tačiau šiandien kultūros paveldas imamas suvokti plačiau. Kultūros vertybės išlikimui ir atskleidimui svarbi ne tik pavienių objektų, bet ir jų istorinės aplinkos kaip visumos globa. Kultūros paveldas –
karta iš kartos paveldimos, perimamos, sukurtos ir perduodamos kultūros vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu.
2. Dvarų paveldo išliekamoji vertė Lietuvos ir Europos kultūrai yra didžiulė. Kiekvienas dvaras yra unikalus, išlaikęs savo senoviškumą, todėl remiantis iki mūsų dienų išlikusių dvarų pastatais, galima numanyti kaip gyveno mūsų protėviai. Kad išlaikytume dvarų kultūrinę vertę turime dvarus saugoti, renovuoti remiantis išlikusiomis nuotraukomis, aprašymais, atsižvelgiant į epochos stilių.
3. Lietuvoje kultūros paveldo apsaugą grindžia Lietuvos Respublikos
Konstitucija, o Lietuvai įstojus į UNESCO ir ICROM pradėta bendradarbiauti su tarptautinėmis kultūros paveldo organizacijomis, atsirado galimybė pateikti UNESCO Pasaulio paveldo sąrašui iškiliausius Lietuvos kultūros ir gamtos paveldo objektus.
Literatūra
1. Bučas J. Kai kurie kultūros vertybių sampratos ir apskaitos klausimai.
// Kultūros paminklai. Nr.1. V. 1994, p. 132
2. Kultūros paminklai. Nr.1. V. 1994, p. 132.
3. Lietuvos architektūros istorija, t. II (nuo XVII a. pradžios iki XIX a.
vidurio), Vilnius, 1994, p. 345–351.
4. Lietuvos architektūros istorija, t. III (nuo XIX a. II dešimtmečio iki
1918 m.), Vilnius, 2000, p. 55–57, 365, 367, 379, 441–442.
5. Lietuvos Respublikos Turizmo įstatymas. Vilnius. 1998-03-19
6. Semaškaitė I. Lietuvos pilys ir dvarai. Istorijos ir legendos, architektūros bruožai. Patarimai, nuorodos, ieškantiems kelio.-Vilnius,
2003, p.117.
7. Skerstonienė I. Lietuvos turizmo ištekliai. Vilnius. 2002
8. Svetikienė I. Turizmo marketingas. Vilniaus. 2002
Priedai
1 priedas [pic]
1 pav. Trakų Vokės dvaras
[pic]
2 pav. Lentvario dvaras
2 priedas
[pic]
3 pav. Trakų pilis
[pic]
4 pav. Užutrakio dvaras
3 priedas
[pic]
5 pav. Taujėnų dvaras
[pic]
6 pav. Raguvėlės dvaro rūmai
4 priedas
[pic]
7 pav. Burbiškio dvaras
[pic]
8 pav. Raudondvario dvaras
5 priedas
[pic]
9 pav. Raudonės pilies fragmentas
[pic]
10 pav. Panemunės dvaras
6 priedas
11 pav. Renavo dvaras
[pic]
12 pav. Plinkšių dvaras