Turinys
Įvadas 31. Finansų valdymo esmė ir funkcijos 42. Finansų valdymo tikslas 43. Finansų sistemos apžvalga ir finansų rinkos 54. Finansų valdymo sprendimai 74.1. Vidutinės trukmės finansavimas 84.2 Ilgalaikis finansavimas 94.3. Naujos įmonės finansavimas 94.4. Projekto įvertinimas įmonės viduje mokesčiu aspektu 104.5. Dividendų politikos problemos 11Išvados 14Literatūra 15ĮvadasRinkos sąlygomis įmonių finansų valdymas nulemia veiklos sėkmę. Ilgainiui mūsų įmonių finansų tvarkytojai, nepasikliaudami savo patyrimu ir intuicija, darydami finansinius sprendimus analizuos turto, nuosavybės (1 akcijos) uždirbamą pelną, nuosavybės struktūrą, pelno “kokybę” ir kitus veiklą apibūdinančius rodiklius. Be abejo, analizei, sprendimams teks naudotis rinkos šalyse pripažintomis metodikomis. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje ir per paskutiniuosius du dešimtmečius finansų teorijos labai sumodernėjo. Darant finansinį sprendimą jau nebe taip svarbi yra retrospektyvi analizė. Svarbiau yra rizika ir būsimi pinigų srautai.Įmonių finansai yra finansų sistemos sudėtinė dalis. Jie pinigine forma apibūdina ekonominius santykius, atsirandančius pagrindinių ir apyvartinių lėšų apytakos, produkcijos, darbų ir paslaugų gamybos bei realizacijos, jų piniginių išteklių sudarymo ir panaudojimo procese. Taigi įmonių finansai apibūdina jų gamybinės-komercinės veiklos finansinę pusę.Teigiama, jog visoje finansų sistemoje įmonių finansų vaidmuo yra svarbiausias. Būtent įmonių-gamybos, transporto, statybos, komercijos, prekybos ir panašių rūšių ūkinės-komercinės veiklos procese yra sukuriamas bendrasis vidinis produktas. O jį skirstant yra formuojami centralizuoti piniginių lėšų fondai. Tai yra nemaža dalis įmonių pelno ar pajamų ar išlaidų yra sumokama į nacionalinį biudžetą ir valstybinio socialinio draudimo biudžetą.1. Finansų valdymo esmė ir funkcijosNorint suvokti, kas yra finansų valdymas pirmiausiai, reikėtų suprasti šios sąvokos ir “finansų” skirtingumą. Finansai – tai finansų rinkos. Tačiau konkrečios įmonės finansų tvarkytojas negali būti atsietas nuo finansų rinkų. Jis veikia naudodamasis vidine(įmonės) ir išorine(rinkų) informacija. Be to, juk finansų rinkose pasireiškia finansų valdymo rezultatai. Tačiau finansų rinkos veikia pagal savus dėsningumus nepriklausomai nuo įmonės finansų tvarkytojų.
Pagrindinė įmonių finansų tarnybos funkcija – turto investicijos ir pinigų reikalingų, sumokėti už šias investicijas, paieška. Finansų valdymas atsako už tai, kad ši veikla būtų vykdoma geriausiu būdu. Vykdantys finansų valdymo funkcijas finansininkai naudojasi informacija, kuria parengia apskaitininkai. Jeigu apskaitininko uždavinys yra kuo rūpestingiau ir teisingiau parengti finansinę informaciją, tai finansininkas pasinaudoja informacija finansiniam sprendimui padaryti. Taigi finansų valdymas svarbiausias veiklos bruožas – finansiniai sprendimai. Finansinis sprendimas – tai sąmoningas pasirinkimas vienos alternatyvos iš daugelio galimų. Visus finansinius sprendimus galima apibendrinti taip:Investavimo sprendimai: Kokį turtą įmonė turi turėti?Finansavimo sprendimai: Kokiu būdu turi būti finansuojamas įmonės turtas?Finansinis sprendimas – viena svarbiausių finansų valdymo funkcijų. Po to seka veiksmas. Pagaliau reikia įvertinti sprendimo efektyvumą – tai jau kontrolinė valdymo funkcija.Finansiniai sprendimai būna dviejų tipų: strateginiai ir operatyviniai (gamybiniai). Strateginius sprendimus įtakoja situacija, susidariusi tarp įmonės ir jos ekonominės aplinkos. Jeigu įmonės ekonominės aplinkos situacija keičiasi, finansų tvarkytojas padaro strateginį sprendimą. Operatyviniai (gamybiniai) sprendimai iš esmės būna trumpalaikiai. Jie dažniausiai susiję su vidinių išteklių racionaliu paskirstymu.Taigi finansų funkcija siaurąja prasme – aprūpinti verslą pinigais. Plačiąja prasme – didinti įmonės vertę.2. Finansų valdymo tikslas Finansiškai suinteresuotųjų įmone asmenų yra kelios grupės: tai savininkai (akcininkai), samdomi darbuotojai, kreditoriai. Šiuolaikinės finansų teorijos skelbia, kad svarbiausias finansų valdymo tikslas – tenkinti įmonės savininkų interesus. Taigi koks yra įmonės savininkų tikslas? Akcinėse bendrovėse – tai visų paprastųjų akcijų savininkų turto dalinimas. Jeigu didėja akcininkų turtas, kiekvienas akcininkas turi naudą – kyla jo turimų akcijų kaina. Akcininkų turtas = Turimų akcijų sk. * Vienos akcijos kaina.Akcininkų turimų akcijų skaičių galima padidinti skiriant akcinius dividendus arba suskaidant akcijas į smulkesnius vienetus, tačiau vienos akcijos rinkos kainos didėjimas visada yra susijęs tik su akcininkų turto didėjimu įmonėje. Todėl finansų valdymo tikslas įmonėje – maksimizuoti akcininkų turtą.Tačiau ne taip paprasta suderinti akcininkų ir samdomų darbuotojų interesus. Didesnėse akcinėse bendrovėse savininkai nesikiša į kasdieninius finansininkų darbus. O finansininkai, darydami sprendimus, gali pasirinkti tokia alternatyvą, kuri yra susijusi su maža rizika, bet ir su gerokai mažesniu pelnu. Todėl jeigu finansų tvarkytojų ir įmonės savininkų interesai labai skirsis, nebus pasiektas svarbiausias tikslas – maksimizuoti akcininkų turtą.Sprendžiant tokias konfliktiškas problemas, negalima užmiršti, kad įmonės valdytojai yra atsakingi ne vien prieš savininkus, bet ir prieš pirkėjus, tiekėjus, visuomenę. Atsakomybės veiksmai priklauso nuo aplinkybių, negali būti visada vienodi. Kadangi finansų valdymo tikslas yra maksimizuoti savininkų turtą, tai svarbiausi veiksniai darant finansinį sprendimą, yra rizika ir planuojamas pelningumas. Rizika ir planuojamas pelningumas – tai kintamieji, nulemiantys ir akcijų kainą. Investorius, prieš pirkdamas arba parduodamas akcijas, nustato investicijų rizikos laipsni bei pelningumą ir tada paaiškėja akcijų kaina. Planuojamą pelningumą apibūdina pinigų srautai, kuriuos investorius tikisi gauti iš investicijų, o riziką – šių pinigų srautų tikimybė.Santykis tarp planuojamo pelningumo ir rizikos yra labai svarbus visų finansų rodiklis. Juk išmintingas investorius visuomet vengia rizikos, todėl, darydami finansinius sprendi-mus, žmonės tikisi, kad didėjant pelningumui didėja ir rizika. Kuo didesnio pelningumo tikisi investorius, tuo didesnė ir rizika. Finansų tvarkytojams gana sudėtinga išspręsti šias problemas. Jie susiduria su informacijos apie būsimus dalykus problemomis. Juk visi finansiniai sprendimai turi būti daromi remiantis ateities požiūriu, o ne retrospektyva.3. Finansų sistemos apžvalga ir finansų rinkosFinansų sistemos tikslas – sudaryti sąlygas susitikti dviems dalyviams: pinigų savininkams ir tiems, kurie stokoja pinigų ir nori jų nusipirkti. Paprastai verslo įmonės atstovauja pinigų stokojančiai pusei, o gyventojai, norintys savo santaupas investuoti, – antrajai pusei. Dažnai šias pinigų turėtojų ir jų pirkėjų grupes rinkoje suveda draugėn finansiniai tarpininkai: bankai, investicijų kompanijos ir kitokios įstaigos. Taigi finansų rinkos, kurios susideda iš įvairių tarpininkų, gali žymiai greičiau “perpumpuoti” pinigus iš juos sutaupiusių, tiems, kam jų trūksta.Pinigų skolininkai – pirkėjai turi tikslą padidinti savo pelną įsigydami papildomai turto. Turto įsigijimo finansavimui reikalingi pinigai. Skolininkai nori, kad jų laikinai laisvi pinigai taip pat sugrįžtų su atlyginimu. Finansų rinkos ir sudaro galimybes pinigams transformuoti greičiausiai ir efektyviai. Pinigai iš skolintojų gali patekti pas skolininkus tiesioginiu ir netiesioginiu būdu. Tiesioginio būdo pavyzdys – akcinių bendrovių akcijos arba obligacijos yra parduodamos tiesiai investoriams. Tačiau jų santykiuose gali atsirasti ir tarpininkas, atnešdamas naudą abiem pusėm.Finansų rinkos – tai vieta, kur prekiaujama finansiniu turtu. Finansų rinkų tikslas – efektyviai paskirstyti santaupas pinigų naudotojams. Rinkos sudaro galimybę įsigyti ir investuoti pinigus, skatina nuosavybės finansavimą. Rinkoje pasireiškia rinkos kainos. Finansų rinkos apima: – pinigų rinkas, – nuosavybės rinkas.Pinigų rinka – tai trumpalaikių (iki vienerių metų) vyriausybinių ir korporacijų skolų vertybinių popierių rinka, o taip pat finansinių investicijų rinkos. Pinigams, kaip investicijoms, turi būti būdingas greitas jų grąžinimas, didelis jų saugumo laipsnis, likvidumas bei pelningumas. Pasaulio pinigų rinkose prekiaujama: valstybės iždo vertybiniais popieriais, depozitais, komerciniais popieriais.Nuosavybės rinkos – tai ilgalaikių finansinių investicijų rinkos. Jos dar yra vadinamos ir kapitalo rinkomis. Šiose rinkose yra skolinami pinigai ilgam laikui, už investuotus pinigus perkamas ilgalaikis turtas – fabrikai, įrenginiai. Pasaulinėse nuosavybės rinkose yra prekiaujama: obligacijomis, privilegijuotomis ir paprastosiomis akcijomis, konvertuojamaisiais vertybiniais popieriais.Visos finansų rinkos taip pat yra dar skirstomos į pirmines ir antrines. Pirminės – tai naujai išleistų į apyvartą vertybinių popierių rinkos. Todėl pirminių rinkų dalyviais dažniausiai būna akcinės bendrovės, norinčios išleisti į apyvartą vertybinių popierių, taip pat ir investoriai, pasiruošę pirkti naujus vertybinius popierius.Antrinė rinka – tai vertybinių popierių prekyba tik tarp investorių. Vieną sykį pardavusi savo išleistus vertybinius popierius akcinė bendrovė paprastai nedalyvauja tolesnėje jų apyvartoje, išskyrus atvejus, kai sąmoningai superka juos turėdama specifinius tikslus. Šiaip, antrinė rinka yra reikalinga, jeigu investorius nori greitai ir be didelių kaštų parduoti arba nusipirkti finansinį turtą.4. Finansų valdymo sprendimaiFinansų valdymas yra susijęs su įmonių ribotų finansinių išteklių paskirstymu pagal finansinius sprendimus.Svarbiausia įmonių finansų valdymo funkcija – turto investicijos ir pinigų, reikalingų sumokėti už šias investicijas, paieška. Finansų tvarkytojas atsako už tai, kad ši veikla būtų vykdoma geriausiu būdu. Vykdant finansų valdymo funkcijas finansininkai naudoja informaciją, kurią parengia apskaitininkai. Jeigu apskaitininko uždavinys yra kuo rūpestingiau ir teisingiau parengti finansinę informaciją, tai finansininkas pasinaudoja informacija finansiniam sprendimui padaryti. Svarbiausia finansų vadybininko veikla – finansiniai sprendimai.Finansinis sprendimas – tai sąmoningas pasirinkimas vienos alternatyvos iš daugelio galimų. Visus finansinius sprendimus galima apibendrinti labai paprastai. Tai: Investavimo sprendimai: kokį turtą įmonė turi turėti? Finansavimo sprendimai: kokiu būdu turi būti finansuojamas įmonės turtas?Finansų valdymo procesas gali būti apibūdintas lygiai taip pat kaip ir kiekvienas kitas valdymas. Tai: planavimas veiksmų koregavimas, kontroliavimas atsiskaitymas (raportavimas aukštesniam vadybininkui)Finansiniai sprendimai būna 2 tipų: strateginiai ir operatyviniai (gamybiniai).Strateginius sprendimus įtakoja susidariusi tarp įmonės ir jos ekonominės aplinkos situacija. Jeigu įmonės ekonominės aplinkos situacija keičiasi, finansų tvarkytojas padaro strateginį sprendimą. Operatyviniai – tai iš esmės trumpalaikiai sprendimai. Jie dažniausiai yra susiję su vidinių išteklių racionaliu paskirstymu. Tačiau svarbiausias finansinių sprendimų bruožas yra tai, kad visi jie yra daromi į ateitį.Finansų planavimas yra viena svarbiausių finansų valdymo funkcijų, nes finansiniai sprendimai yra padaromi rengiant finansinį planą. Už finansinius sprendimus turi būti atsakingi konkretūs vadybininkai. Jiems yra suteikta teisė kontroliuoti kaip vykdomi planai, koreguoti pavaldinių veiksmus ir pagaliau atsiskaityti už pasiektus finansinius rezultatus.Kas turi lemiamą įtaką darant finansinius sprendimus?Labai svarbu suprasti kokie veiksniai nulemia finansinius sprendimus, kadangi juos žinant darosi aiški ir finansų esmė.Kadangi finansų tikslas yra maksimalizmuoti savininkų turtą siekiant maksimalios akcijų kainos, tai svarbiausi veiksniai darant finansinį sprendimą, yra :• rizika,• planuojamas pelningumasRizika ir planuojamas pelningumas – tai kintamieji, nulemiantys ir akcijų kainą. Investitorius prieš pirkdamas arba parduodamas akcijas nustato investicijų rizikos laipsnį bei pelningumą ir tada paaiškėja akcijų kaina. Planuojamą pelningumą apibūdina pinigų srautai, kuriuos investitorius tikisi gauti iš investicijų, o riziką – šių pinigų srautų tikimybė.Santykis tarp planuojamų pelningumo ir rizikos yra labai svarbus visų finansų rodiklis. Išmintingas investitorius visuomet vengia rizikos, todėl darydami finansinius sprendimus žmonės tikisi, kad didėjant pelningumui, didėja ir rizika. Bet koks pelningumo, palyginus su saugaus turto investicijomis, padidėjimas yra susijęs su rizika. Kuo didesnio pelningumo tikisi investitorius, tuo praktiškai didesnė ir rizika.Finansų tvarkytojams yra gana sudėtinga išspręsti šias problemas. Jie susiduria su informacijos apie būsimus dalykus problemomis. Juk visi finansiniai sprendimai turi būti daromi remiantis ateities požiūriu, o ne retrospektyva.4.1 Vidutinės trukmės finansavimasVidutinė trukmės finansavimą apibudiname kaip finansavimą, trunkantį nuo trejų iki dešimties metų. Dažniausiai tokį finansavimą Vido bankai, suteigdami terminuotą paskolą. Kitos įmonės irgi gali finansuoti atsiskaitymo išmokėtinai forma. Įmonė gali naudotis šia finansavimo forma arba ilgalaikiam turtui įsigyti, arba apyvartiniam kapitalui padidinti jeigu tai yra terminuota banko paskola, ji gali būti suteikiama fiksuota arba nefiksuota palūkanų norma. Jei paskola suteikta fiksuota palūkanų norma, bankas prisiima neigiamą palūkanų normos riziką, tačiau įmonė netenka gal…imybės pasinaudoti palūkanų normos kritimu. Jei paskolos palūkanų norma nefiksuota, tuomet įmonei tenka palūkanų normos kilimo ir kritimo rizika.Alternatyva bankiniam vidutinės trukmės finansavimui yra kreditavimas pirkimo išsimokėtinai forma.1. pirkimo išsimokėtinai – tai turto pirkimo forma, kai pirkėjas gali naudotis turtu tol, kol jis visiškai sumoka nuomos mokestį, tačiau turtas tuo laikotarpiu nuosavybės teise priklauso finansuotojui.2. Lizingas – tai sutartis, kai įmonė nuomininkė, norinti naudotis pageidaujamu turtu, susitaria si finansuojančia įmone nuomotoja, kad ši nupirktų tą turtą ir leistų juo naudotis nuomininkui, mokant nuomos mokestį už teisę naudotis tuo turtu. Lizingo sąlygos gali labai skirtis.Pirkimas išsimokėtinai dažniausiai netaikomas ilgiau nei penkeriems metams. Lizingas gali būti trumpalaikis, tačiau gali trukti ir ilgiau nei dešimt metų ir būti naudojamas kaip ilgalaikio finansavimo šaltinis žemei, pastatams ir kitam ilgalaikius turtui įsigyti. Lizingas turi dvi formas:a) Finansinis lizingas dažnai vadinamas visiško išsimokėjimo lizingu, jo laikotarpis viršiję trukmę, reikalingą lizingo įmonei uždirbti pelną padengus kapitalo ir palūkanų išlaidas.b) Veiklos lizingas – tai trumpalaikis lizingas. Paprastai jo trukmė neviršija turto ekonominio gyvavimo laikotarpio. Įmonė gauna pelną tik tuomet, jei turtą išnuomoja ilgesniam nei ji gyvavimo laikotarpis. Ši lizingo forma ypač patraukli pramonės šakose veikiančioms įmonėms, kurioms būdingi ciklai, nes priklausomai nuo turto naudojimo pasikeitimo dažnai lizingas gali būti nutrauktas bet kuriuo momentu. Lizinguojant įrenginius, ypač jautrius technologiniams pasikeitimas, labiau rizikuoja lizingo kompanija, o ne nuomininkas. Veiklos lizingas patraukli forma įsigyti tokia įrangai kaip kopijavimo, kasos aparatai, automobiliai ir kitas turtas.4.2. Ilgalaikis finansavimas Įmonė, norėdama naudotis ilgalaikiu finansavimu, gali kreiptis į bankus ir kitas finansines institucijas arba pati išleisti vertybinius popierius, tokius kaip paprastosios, privilegijuotosios akcijos arba skolos vertybiniai popieriai. Ilgalaikis finansavimas dažniausiai naudojamas tokiam pagrindiniam ilgalaikiam turtui kaip pastatai, įrengimai, įsigyti įrangą bei perimti kompanijas. Įsigijimo ir susiliejimo sprendimai dažnai susieti su ekonomikoje slypinčiomis galimybėmis ir suteikia galimybę įmonei padidinti akcijų vertę biržoje.Siekiant išleisti įmonės vertybinių popierių emisiją, galimos įvairios alternatyvos, įskaitant ir papildomą akcijų emisiją:1. Įmonės paprastosios akcijos suteikia teisę jų savininkui gauti dividendų ir likviduojamos įmonės turto dalį.2. privilegijuotosios akcijos savininkui suteikiama teisę i fiksuotą dividendo sumą, išmokamą prieš paprastųjų akcijų dividendus.3. skolos vertybiniai popieriai (įmonės obligacijos) būna garantuoti arba negarantuoti ir suteikia teisę i fiksuotas pajamas, išmokamas anksčiau negu privilegijuotųjų ir paprastųjų akcijų dividendai.Šie vertybiniai popieriai turi gausybę atmainų, kurios yra įmonės pastovus kapitalo šaltinis, įmonės obligacijos dažniausiai yra terminuotos. Tačiau tai nesukelia likvidumo problemos, kadangi įmonė gali seną obligaciją padengti nauja.Dar vienas ilgalaikio finansavimo šaltinis yra vyriausybė ir specialios finansinės institucijos arba nacionalinės agentūros. Tačiau skirtingose šalyse vyriausybės ganėtinai skirtingai įsitraukia į projektų finansavimą. Stambiausi investiciniai projektai nebūtų įgyvendinti be vyriausybės pagalbos. Dažniausiai vietinė valdžia suteikia įvairią pagalbą įmonėms, ypač toms, kurios veikia didelio nedarbo srityje. Be vyriausybių, lėšas skolina įvairios tarptautinės agentūros (pvz., Europos investicinis Bankas, Europos Regionų Vystymo Bankas ir Europos Socialinis Bankas). Europos Investicinis bankas suteikia paskolas pramoniniams arba infrastruktūriniams projektams, kurie aktualūs visai Europos Sąjungai ir naudingi regioniniam vystymuisi. Šio finansavimo trukmė gali si…ekti dešimt metų. Be to, yra nemažai specialių finansinių institucijų teikiančių finansavimą nuosavybės forma.4.3. Naujos įmonės finansavimasIki šiol kalbėjome apie finansavimą jau veikiančioms įmonėms. Kiekvienais metais atsiranda daug naujų firmų ir daug jų žlunga. Vienas iš svarbių veiksnių, turinčių įtakos įmonės sėkmei ar nesėkmei, yra finansavimo sėkmė. Dalis naujų įmonių susiformavo, vadovybei jas išpirkus.dažniausiai jos esti gerai suplanuotos ir aprūpintos. Nors įmonė techniškai yra nauja, tačiau jos darbo jėga, valdymas, produktų asortimentas ir kita jau žinomi. Tačiau kaip su visiškai naujomis firmomis? Dauguma jų įkuriamos vienam ar keliems asmenims akcinį kapitalą iš savo lėšų, bankams ar kitoms institucijoms suteikiant trumpalaikį kapitalą. Daugelyje šalių bankai mėgina taikydami rinkodarą užmėgsti ir palaikyti smulkiam verslui naudingus santykius. Tačiau mažos firmos nuolat kritikuoja bankus, ir šiai kritikai nagrinėti atliekami vis nauji ir nauji tyrimai. Nepaisant kritikos, faktai liudija, kad bankai patenkina didžiąją dalį šio sektoriaus finansinių poreikių. Vis daugiau sukaupiama vadinamojo rizikos kapitalo. Iš turimų duomenų apie lėšų suteikimą galima spręsti, kad rizikingas kapitalas daugiausia buvo skiriamas esamoms įmonėms, o ne naujai įkurtoms.4.4. Projekto įvertinimas įmonės viduje mokesčiu aspektuKiekvienoje valstybėje veikia sava mokesčių sistema, kurios pagrindinius principus sąlygoja esama socialinė padėtis ir pasirinktas ekonomikos plėtros modelis. Galima teigti, kad mokesčiai yra kiekvienos valstybės nacionalinio biudžeto pagrindas. Vienas pagrindinių įmonės mokamų mokesčių yra juridinių asmenų pelno mokestis. Lietuvoje juridinių asmenų pelno mokestis lygus 24%, jeigu įmonės pajamos didesnės nei 1 mln. Lt, ir 15%. – jei įmonės pajamos iki 1 mln. Lt. Jeigu pelnas panaudojamas kapitalinėms investicijoms, ši suma pelno mokesčiu nėra apmokestinama.Juridinių asmenų pelno mokestis pakankamai didelis ir į jo dydį bei sumokėjimo terminą reikia atsižvelgti priimant strateginius sprendimus. Tai iliustruojama pavyzdžiu, kuriame bus daroma prielaida, kad šis mokestis mokamas laikotarpio, už kurį apskaičiuotas pelno mokestis, pabaigoje.Pavyzdys. AB „Kęstučio Batai“ parengė projektą, kurio išlaidos iš karto sudarys 29000 Lt, o pinigų srautai po 8400 Lt per kitus 5 metus. Apskaičiuota, kad turtą po penkerių metų bus galima parduoti už 3800 Lt.jeigu juridinių asmenų pelno mokesčio tarifas lygus 24%, nusidėvėjimo atskaitymai – 25%, tai kokia bus grynoji diskontuota projekto vertė? Numatoma, kad diskonto norma bus 11%.Patogumo dėlei daroma prielaida, jog apmokestinamas pelnas iki nusidėvėjimo lygus gryniesiems pinigams.Atliekant nusidėvėjimo skaičiavimus šiame pavyzdyje, naudojamasi balanso sumažinimo metodu, t.y kiekvienu vėlesniu laikotarpiu išskaičiuojami visi mažesni nusidėvėjimo atskaitymai ir jie gali trukti iki begalybės. Tačiau pardavus turtą daroma vadinamoji balansinė nuolaida, atsižvelgiant į grynąją turto vertę (iš pradinės kainos atėmus bet kokias pardavimų pajamas) ir jau padarytus nusidėvėjimo atskaitymus.AB „Kęstučio Batai“ investicinio projekto NVP skaičiavimas
Metai Grynieji pinigų srautai Nusidėvėjimo atskaitymai Apmokestinamas likutis (2-3) Juridinių asmenų pelno mokestis (24% * (4)) Pinigų srautai po apmokestinimo (2-4) Diskonto forma Diskontuotas srautas (7*8)1 2 3 4 5 6 7 80 -29000 -29000 1,0000 -29000
1 8400 7250 1150 276 8124 0,9009 73192 8400 5438 2963 711 7689 0,8116 62413 8400 4078 4322 1037 7363 0,7312 53844 8400 3059 5341 1282 7118 0,6587 46895 8400 2294 6106 1465 6935 0,5935 41155 3800 3082 718 172 3628 0,5935 2153NVP 900Suskaičiavus gaunama, kad AB „Kęstučio Batai“ projekto grynoji esamoji vertė yra teigiama ir lygi 900 Lt.4.5. Dividendų politikos problemosNorėdami įrodyti sprendimų, susijusių su dividendais, svarbą, turime iškelti daugybę esminių klausimų, susijusių su įmonių bei investuotojų įvairove. Kadangi įmonės skiriasi savo dydžiu ir veiklos pobūdžiu, kyla klausimas, ar įmonės išmokėjimų politikai turi įtakos pramonės dydis ar prigimtis. Chowdhury ir Miles tyrimas rodo, kad kompanijos dydis daro įtaką sprendimams susijusiems su dividendais.Kalbant apie investuotojus bei jų finansinius patarėjus, iškyla dar daugiau klausimų. Nemaža problema yra ta, kad negalima visiškai suprasti veiksnių, kuriais remiasi investuotojai, vertindami akcijas.juk negalima aiškinti ir tikrinti akcijų vertinimo teorijos, negalint tiesiogiai išmatuoti to, ko tikisi investuotojas (pvz., dividendu dydžio bei rizikos). Šie skirtingi lūkesčiai patvirtina faktą, kad akcijos laukiama dividendų rizika yra subjektyvi problema. Kai tik apie dividendus paskelbiama ir jie išmokami, mokėjimo rizika iškart dingsta.Pavyzdžiui, galima bandyti naudoti „subjektyvios tikimybės“ įverčius ir ištirti juos apklausiant akcininkų grupę. Kaip alternatyvą galima bandyti įvertinti riziką, kurią patiria akcininkai tikrindami kapitalizacijos normą (arba pageidaujamą pajamų normą) šiems dividendams. Kuo aukštesnė norma, tuo subjektyvesnis rizikos supratimas. Tačiau kaip išmatuoti investuotojo rizikos įvertinimą, numanoma pagal šią pajamų normą, jei jie nėra vienodi?Akcininkai gali skirtis dėl daugybės priežasčių:• Jie priklauso skirtingiems ribiniams mokesčių laipteliams;• Jie turi skirtingą akcijų paketo dydį, vadinasi, sandorių kaštai jiems yra skirtingi;• Kai kurie iš jų yra spekuliatyvūs pirkėjai, laukiantys tik kapitalo augimo, tuo tarpu kiti investuoja tikėdamiesi ilgalaikio pelno tiek iš dividendų, tiek iš investuoto kapitalo.Augant privatizacijos apimčiai, atsiranda daugybė nedidelių investuotojų – beveik 11 mln., iš kurių 60% laiko savo akcijas tik vienoje įmonėje. Žinant jų dydį, akcininkų interesai negali būti ignoruojami ir, kaip minėta, jie yra labiau abejingi rizikai. Kadangi akcininkai vis dar yra laikomi potencialiomis jėgomis, turinčiomis teisę i valdžią, kuri gali būti sujungta, jie gali pakeisti valdymo politiką, sukelti tam tikrus pokyčius.
Keliant šią problemą, vertėtų prisiminti, kad dividendai yra akcijos vertės pagrindas. Dividendai priderinami prie akcijos rinkos kainos, ar laukiamų dividendų modelio pokyčiai paveikia akcijos vertę.Naudodami pagrindinį akcijų kainos modelį, apskaičiuojame:Žinoma, jei bus didinti esami dividendai (pvz. D1), kartu padidės akcijos vertė (visiems kitiems dydžiams likus nepakitusiems). Investuotojas šia lygtimi gali vadovautis tol, kol lūkesčiai iš g yra vienodi, nuolat augant dividendų normai. Jei akcijas įsigyta ilgam arba visam laikui, tuomet dividendai gaunami tik iš grynųjų pinigų srautų. Jei akcija parduodama, investuotojo pelnas bus dividendo bei kapitalo pelno/nuostolio santykis. Svarbu, kaip akcininkai suvokia savo investicijas – paleidžia jas į apyvartą tam, kad gautų kapitalo pelną, ar laiko, kad gautų pajamas. Deja, beveik nieko nėra žinoma apie individualius investuotojus, jų vykdomą prekybą. Nors kaip liekaną galime gauti tam tikrą apyvartos dydį pakeisdami finansinių institucijų pateiktą skaičių.iš bendros apyvartos iki šiol sunku nustatytu, ar į šią liekaną įeina visi kiti investuotojai, įskaitant užsienio pramonines ir komercines kompanijas, trestus ir namų ūkius. Taigi finansų valdytojai turi domėtis, kaip rinka priims laukiamų dividendų pokyčius.Žinoma, firma gali perskolinti lėšas, išmokėtas dividendams iš kapitalo rinkos, kartu išlaikydama šį augimą. Tačiau kai dėl šios paskolos susidaro skola, tai sukelia tolesnę santykio tarp privilegijuotojo kapitalo ir paprastųjų akcijų problemą. Be to, įmonė turi padengti sandorių kaštus, išleisdama naujų vertybių popierių. Taigi finansų valdytojai susiduria su dilema, bandydami subalansuoti investuotojų konkuruojančius reikalavimus tarp dabartinių ir būsimųjų pajamų. Jei tai pavyksta…, jie sukuria optimalią dividendų politiką, o tada pasiekiama ir akcininkų maksimali turimų akcijų vertė. Tačiau investuotojai ir profesionalūs analitikai neturi laisvo priėjimo prie tų pačių informacijos srautų, kokius turi įmonių finansų valdytojai, ir kiekvienas jų veikia tik tam tikru mastu atskiroje dalyje. Investuotojai nežino įmonės vidinės informacijos ar jos investicinių planų ir nebūtinai tiki, kad įmonės atstovai ar direktorių taryba veikia paisydama akcininkų interesų, nors įžymi Ross (1977) teorija susieja vadovų atlyginimą su įmonės verte mažindama valdančios dalies neveiklumą įmonėje.
Analizė apima ir tai, ar nepaskirstytosios pajamos naudojamos efektyviau nei į rinką paleistos lėšos. Finansinių sprendimų priėmėjai nežino, kaip investuotojai bei pati rinka reaguos į politikos pasikeitimą ir kartu susiduria su netobula kapitalo rinka, šališka mokesčių sistema dividendų politikos požiūriu bei įstatymais apbrėžta kontrole, apribojančia pačius dividendus.Netobulos ir asimetriškos informacijos pasaulyje dividendų politikos pokyčiai gali pasirodyti sudėtingi tiek valdytojams, tiek akcininkams, gali kilti pagunda nustatyti trokštamą dividendų lygį (net jei jis iš pradžių yra nulinis) ir bandyti jį išlaikyti, retkarčiais padidinant. Valdytojams nereikia priiminėti dažnų sprendimų susijusių su dividendų politikos pokyčiais, o investuotojams nereikia nuolat šių pokyčių vertinti.IšvadosPastaruoju metu ekonominių tyrimų objektu vis dažniau tampa priemonės, kuriomis ištekliai sukaupiami ir paskirstomi visuomenėje. Kartu vis daugiau dėmesio skiriama veiksnių ir gaminių rinkoms, t.y. vyksmui ir aplinkai, kuri veikia įmonę.Rinkos ekonomika pasižymi individų gebėjimu kaupti turtą. Šis turtas panaudojamas arba investuojamas. Jei turtas skiriamas vartojimui, tenka pasikliauti gaminių rinkomis. Jeigu turtas reinvestuojamas, tai jau finansų rinkų veiklos sfera. Tada svarbiausia tampa geriausio reinvestuojamų išteklių paskirstymo problema. Paprastai reinvestuojama į realius projektus, kuriuos vykdo veikiančios įmonės. Investuotojai, pasinaudodami finansų rinkomis, investuoja savo lėšas į tokias įmones, kuriose tos lėšos gali būti panaudotos pelningai.Finansai yra ekonominė kategorija. Tačiau, norint gilau suprasti daugelio ekonominių kategorijų esmę, būtina įvertinti ne tik joms būdingus ekonominius ypatumus, bet ir atskleisti jų formavimosi prielaidas bei pokyčius, įtakojusius šių kategorijų reiškimosi mastą, būdus, formas. Todėl ir finansai turėtų būti nagrinėjami ne tik kaip ekonominė, bet ir kaip istorinė kategorija.Literatūra:
Aleknevičienė V. „Finansai ir Kreditas“ – Vilnius 2005 .Rutkauskas A. V., Damašienė V. „Finansų Valdymas“ – Šiauliai: Šiaulių universitetas, 2002.
Gaidienė Z. „Finansų valdymas“ – Kaunas 1998Juozaitienė L. „Įmonės finansai. Analizė ir valdymas. Mokomoji knyga“ – Šiauliai 2000