Taikomoji dekoratyvine daile

Lietuvos taikomoji dekoratyvinė dailė 1962-1975 metais
• Keramika 1962-1975 metais
• Tekstilė 1962-1975 metais
• Medžio dirbiniai 1962-1975 metais
• Metalo dirbiniai 1962-1975 metais
• Gintaro dirbiniai 1962-1975 metais
• Odos dirbiniai 1962-1975 metais
• Stiklo dirbiniai 1962-1975 metais
6-ojo dešimtmečio pabaiga-7-ojo pradžia buvo pažymėta ryškiu “atlydžio” laikotarpio politinių ir kultūrinių reformų ženklu. Taikomosios dekoratyvinės dailės meninių principų kaita visoje Sovietų Sąjungoje prasidėjo dar 6-ojo dešimtmečio pabaigoje aktyviai deklaruojamu šūkiu “dailę – į buitį”. Dešimtmečių sandūroje kilusi tipinės architektūros banga diktavo lakoniškos ir funkcionalios formos reikalavimus taikomajai dailei. Moderni ir taupi išraiška tapo programiniu taikomosios dailės siekiu. Daaikto estetinė pusė pradėta tapatinti su tikslingumu. Gražu buvo visa, kas pigu, pritaikoma buityje ir neprimena pokario įmantrumo, nenatūralumo. Pokario dailės pompastiką ir oficiozinį charakterį ilgainiui išstūmė vaizduojamojoje dailėje kilęs “rūstusis” stilius, kuris įliejo gyvybės ir apibendrinimo iliustratyviai, sustabarėjusiai formai. Nacionalinės pasaulėjautos sušvelnintas “rūstusis” stilius Lietuvos dailėje įgavo poetiškos nuotaikos, išsiliejo lyriškomis valstiečių gyvenimo, jų poetizuotos kasdienybės, liaudiškų švenčių scenomis. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje sovietinėje spaudoje išsirutuliojo diskusija, ar architektūra yra menas, ar tik materialinės kultūros dalis. Diskusijoje tikėtasi nubrėžti naujos soovietinės architektūros kontūrus ir žmogaus gyvenamąją erdvę, kuri turėjo būti apstatyta pigiais, lengvai surenkamais baldais, negausiai puošta, apibendrintų formų, rupaus paviršiaus vaza, dekoratyvaus piešinio grindų kilimu, raiškaus piešinio langų užuolaidomis. Tokį estetinį idealą propagavo ir sąjunginės bei respublikinės taikomosios dekoratyvinės da

ailės parodos, kuriose kompleksiškai eksponuoti gyvenamieji interjerai (baldai, kilimai, keramika, metalo dirbiniai). 1961 m. Maskvoje vyko didžiulė sąjunginė taikomosios dailės paroda “Menas ir buitis”, kurioje dalyvavo ir lietuvių dailininkai.
1962 m. Vilniuje įvykęs sąjunginis pasitarimas interjero sutvarkymo klausimais nubrėžė nuosaikumo, taupymo, santūrios išraiškos reikalavimus taikomosios dailės kūriniams – kaip priešingybę besaikei pokario laikotarpio puošybai architektūroje. Skirtingai nuo pokario perkrovimo interjere, 7-ojo dešimtmečio patalpose vyravo minimalistinė, apibendrintų formų dekoratyvinė dailė. Nors funkcionalizmo ir konstruktyvizmo terminai nebuvo minimi, tačiau 3-4-ojo dešimtmečių internacionalinio stiliaus dvasia buvo juntama – racionali ir griežta, funkcine logika paremta naujojo stiliaus dirbinių forma išplaukė iš šių krypčių programinių nuostatų. Atida medžiaginėms dirbinio savybėms, sąmoningas jų paryškinimas buvo vienas iš 7-ojo dešimtmečio stiliaus reikalavimų. Medžiagiškumas tarpukario Vakarų taikomojoje dailėje ir architektūroje nebuvo akcentuojamas, tačiau nuuo tų metų praėjo daug laiko, ir Vakarai jau 6-ajame dešimtmetyje spėjo išgyventi brutalizmo stiliaus bangą, kilusią prieš medžiagos architektūroje niveliavimą ir kovojusią už elementarių struktūrų ir paprastų žaliavų savybių išaukštinimą. Be to 6-7-ajame dešimtmečiais Europoje ir Amerikoje klostėsi funkcionalizmo atmainos, besiremiančios specifine tautine savo šalių tradicija. Lietuvai buvo priimtiniausia Suomijos architektūra, orientuota į tos šalies gamtinę aplinką ir santūri taikomosios dailės dirbinių išraiška.
Naujojo stiliaus kūriniai turėjo būti medžiagiški. Grubus lino audinys buvo marginamas ryškiais asimetriškais raštais. Tokia pat maniera stilizuotos fi
igūrinės scenos komponuotos rištiniuose kilimuose. Supaprastinta forma pasižymėjo 7-8-ojo dešimtmečių papuošalai, archaiškų formų molio dirbiniai, dekoratyvinė metalo plastika interjere.
Vis daugiau lietuvių dailininkų dalyvavo tarptautinėse parodose ir seminaruose. 1970 m. XVIII tarptautinėje keramikos parodoje Faenzoje (Italija) keramikė Marija Bankauskaitė už vazų diptiką “Kardas” apdovanota aukso medaliu. Tai buvo pirmasis toks aukštas lietuvių įvertinimas tarptautinėje arenoje. 1971 m. Liucijos Šulgaitės kompozicija “Lašai” Faenzos bienalėje taip pat pelnė aukso medalį. Šie tautiečių pasiekimai įkvėpė ir kitus lietuvių dailininkus.
Reikšmingos buvo šiuo laikotarpiu surengtos individualios dailininkų parodos: Liucijos Šulgaitės (1968, 1972), Mykolo Vrubliausko ir Jono Mikėno (1969), Gražinos Didžiūnaitytės (1969, 1970), Marijos Švažienės (1970), Jono Prapuolenio (1970), Vaclovo Miknevičiaus (1970, 1973), Aldonos Ličkutės-Jusionienės (1971 Vilniuje, 1974 Maskvoje), Juozo Balčikonio (1972 Vilniuje ir Belgrade, 1973 Belgijoje, 1974 Maskvoje), Felikso Daukanto (1974, 1975) ir kt.
Keramika 1962-1975
Šis laikotarpis ypač svarbus šiuolaikinės lietuvių keramikos modernėjimo procesui. Po nepalankaus dailei 6-ojo dešimtmečio keramikai turėjo iš naujo įsisavinti keramikos specifiką, prisiminti molio ar kitos keraminės medžiagos gamtines savybes ir stengtis jas išryškinti. Iškilo formos tikslingumo ir jos santykio su dekoru vientisumo problema. Lietuvių keramikai brendo studijuodami lietuvių archeologinę keramiką ir žvalgydamiesi į Vakarų Europos šios dailės šakos ieškojimus. Didelį vaidmenį lietuviams suvaidino to meto čekų ir vengrų keramika, jų propaguotos lakoniškos formos ir nenugludinti paviršiai. Po 1962 m. Prahoje surengtos tarptautinės keramikos parodos pradėjo plisti naujos tendencijos šioje taikomosios dailės srityje. 7-
-ojo dešimtmečio dizaine ir unikaliojoje keramikoje vyravo lakoniškos, aptakios, patogios ir nesunkiai pagaminamos formos. Skirtingai nuo 3-4-ojo dešimtmečių internacionalinio stiliaus architektūroje ir taikomojoje dailėje, 7-ojo dešimtmečio dirbiniuose stengtasi pabrėžti medžiagines daikto savybes. Monumentalūs indai storomis sienelėmis, rupi, nenugludinta paviršiaus faktūra, minimalus dekoras buvo ypač populiarūs.
Daugiausia lietuvių keramikai gamino buitinius ir dekoratyvinius indus. Siekta konstrukcinio aiškumo ir tektoniškumo. Indų formos grįstos paprasčiausiomis geometrinėmis figūromis – rutuliu, pusrutuliu, konusu, stačiakampiu ir pan., kurių pavidalai ir įvairiopi tarpusavio deriniai įkvėpdavo dailininkus originaliems sumanymams. Buvo suvokta, kad svarbu paprasčiausiomis priemonėmis pasiekti maksimalaus išraiškingumo. Didelę įtaką skleidžiant minimalistines idėjas, suvaidino Liudviko Strolio (1905-1996) pedagoginė ir kūrybinė veikla. Dailininkas visą gyvenimą liko ištikimas taupiai, keramikos specifiką propaguojančiai kūrybos krypčiai. Šiuo laikotarpiu sukurti L. Strolio kūriniai (dekoratyvinė lėkštė, 1965 ir kt.) dvelkė menine kultūra ir organišku tradicijų bei novatoriškumo deriniu. Panašią kryptį tuo metu mokiniams skiepijo ir kiti pedagogai: Jonas Mikėnas (1899-1988), Mykolas Vrubliauskas (1919-1993), Teodora Miknevičienė (1909-1982). Jų pavyzdžio paskatinti ir įkvėpti, taupia išraiška savo kūrybą grindė vyresnieji Vaclovas Miknevičius, Voldemaras Manomaitis ir būrys jaunesnių kolegų, kurių kūryba atsiskleidė tuo laikotarpiu: Danutė Eidukaitė, Aldona Ličkutė-Jusionienė, Genovaitė Jacėnaitė, Juozas Adomonis, Algirdas Laucius, Birutė Zygmantaitė, Marija Bankauskaitė, Liucija Šulgaitė, Julija Kačinskaitė-Vyšniauskienė, Elena Tulevičiūtė-Venckevičienė, Egidijus Talmantas. Būtent šių keramikų kūriniai atspindi 1961-1975 m. lietuvių keramikos ieškojimus ir
r būdingiausias tendencijas.
Rupaus paviršiaus išryškinimas buvo vienas iš to laikotarpio estetikos normų (E. Tulevičiūtės-Venskevičienės vaza ir dubuo, 1963; M. Vrubliausko vaza, 1963). Retai indai buvo dengiami žvilgančiomis ir kitomis, natūralų paviršių slepiančiomis glazūromis. Vis dažniau lietuviai pirmenybę atiduodavo druskoms ar matinėms glazūroms (D. Eidukaitės vaza, dengta matine vario glazūra, 1971). Jei dirbinys buvo puošiamas reljefiniu, raižytu ar tapytu figūriniu dekoru, jis buvo plokštuminis, dekoratyvus, dvimatis (J. Kačinskaitės-Vyšniauskienės dekoratyvinė vaza, 1968). Šiuo laikotarpiu visų sričių dailininkai pradėjo įsisąmoninti, kad tik dekoratyvi piešinio traktuotė neardo taikomosios dekoratyvinės dailės kūrinio specifikos.
7-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje vis labiau paplito dekoratyvinė keramika interjerui ir eksterjerui. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje paskelbtas šūkis “dailę – į buitį” tolydžio prarado prasmę, nes utilitariais dirbiniai užsiėmė auganti pramonė ir “Dailės” kombinatų cechai (1966 m. Vilniaus “Dailės” kombinate atidarytas keramikos cechas). 1969 m. išleisto albumo “Taikomoji dekoratyvinė dailė” įvade pastebėta: “Prieš kelerius metus gimusi tendencija kurti dekoratyvinės paskirties darbus dabar visuotinai įsivyravo”. Ją skatino vis dažniau kylančios diskusijos apie taikomosios dailės ir architektūros sąveiką. Tuo metu vis daugiau vitražų, sienų tapybos ir taikomosios dekoratyvinės dailės kūrinių rasdavo vietą architektūroje. Lietuvių keramikai ir tekstilininkai, moderniais kūriniais užbaigdami funkcionalistinės architektūros ansamblio formavimą, įteisino dar XX a. I pusėje nubrėžtą sampratą, kad architektūra ir meno kūriniai sudaro vientisą, išbaigtą ansamblį. Šiuo laikotarpiu bendradarbiaujant su architektais buvo sukurti pano, plokščių, vazų, lauko keramikos ciklai. 1967 m. duris atvėrę Vilniaus dailės parodų rūmai suteikė geras sąlygas vidiniame kiemelyje demonstruoti lauko keramikos dirbinius. Dekoratyvinėmis kompozicijomis formavosi A. Ličkutės-Jusionienės, G. Jacėnaitės, D. Gobytės-Daunorienės ir kitų braižas.
Aldona Ličkutė-Jusionienė (g. 1928) – viena iš aktyviausių dekoratyvinės keramikos kūrėjų tuo laikotarpiu. Polinkį į siužetiškumą dailininkė realizavo kurdama sodriai dekoruotas dekoratyvines lėkštes (lėkščių ciklas “Pilių motyvai”, 1965), reljefines plokštes (bareljefas su figūromis, 1967) ir lauko skulptūras bei interjero kompozicijas (dekoratyvinė kompozicija, 1968; kompozicija “Sparnai”, 1970). Dailininkės keramikai būdinga sodri, ekspresyvi plastika, rupus paviršius, kūrinių panašumas į dekoratyvinę skulptūrą. Velesnėje kūryboje siužetiškumas ir skulptūriškumas dar labiau išplėtotas.
8-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje keramika darėsi stilistiškai įvairesnė ir įmantresnės formos. Vis daugiau keramikų žavėjosi gamtinėmis formomis ir ieškojo jose įkvėpimo. Plito taip vadinamoji organinė kryptis architektūroje, keramikoje, tekstilėje. Jos išplitimui buvo svarbios teminės parodos “Mūsų jūra” (1971), “Mūsų kaimas”(1973). Augo susidomėjimas ne tik žiestais, bet ir laisvai formuotais, lipdytais dirbiniais, jų plastine išraiška. Įspūdingų organinės krypties darbų sukūrė Marija Bankauskaitė (1933-1992). Dailininkės tuo metu padarytų konuso, apskritimo, lašo ir kitų gamtinių pavidalų vazos daugiausia žiestos, pagyvintos lipdytomis detalėmis – lapeliais, čiulptuvėliais, užbaigiančiai dirbinio viršų (dekoratyvinės vazos, 1973). Įvairūs tų pačių pavidalų variantai buvo grupuojami į diptikus, triptikus, ciklus. Darnių proporcijų ir formų asociatyvumo dėka didelio formato vazos priminė dekoratyvines skulptūras. Įkvėpimo gamtos formose sėmėsi ir Liucija Šulgaitė (g. 1933). Jos darbai “Lašai” (1971), “Kriauklės” (1971), “Suskaldyti augalai” (1975) – tai gamtinių formų (akmenų, kriauklių, gėlių žiedų) transformavimas į originalias menines struktūras.
1971 ir 1975 m. Vilniuje buvo organizuoti sąjunginiai keramikos seminarai.Vis daugiau buvo kuriama dekoratyvinių kompozicijų interjerams. Paminėtinas G. Degutytės-Švažienės kompozicija (1965) “Vilniaus” restorane Vilniuje, S. Petraičio-Petrausko ir E. Petraitienės dekoratyvinė sienelė (1969) Vilniaus kuro aparatūros gamykloje, A. Ličkutės-Jusionienės pano Valkininkų vaikų sanatorijai “Pušelė” (1970), D. Kondrotaitės pano “Širdies diagnostika” (1970) Kauno medicinos institute, B. Baliulevičiaus dekoratyvinė pertvara (1970) Vilniaus restorane “Šaltinėlis”, A. Jonuškaitės-Šaltenienės pano “Flora” (1973) Lietuvos melioracijos ir vandens ūkio ministerijoje. Vis plačiau taikant keramiką interjeruose, plečiant jos išraiškos skalę, buvo rengta dirva jau kitam keramikos etapui.
Tekstilė 1962-1975
Naujojo stiliaus požymiai lietuvių tekstilėje pasireiškė 7-ojo dešimtmečio pradžioje, pirmiausia iki tol Lietuvoje nevartotos audimo technikos – batikos ir riju kompozicijose. Tekstilė Lietuvoje iki tol niekad nebuvo tokia įvairi technikos požiūriu – batika, aplikacija, spausdintinė, rištinė, riju rištinė, gobelenas. Rytietiško rišimo darbai nunyko 7-ojo dešimtmečio I pusėje. Jiems liko ištikimi tik pavieniai konservatyvesni dailininkai. Stambaus riju mazgo galimybės (iš dekoratyvinių plokštumėlių sukomponuotas siluetinis vaizdas) atitiko modernumo kriterijus. Lakoniško piešinio, apibendrintos formos dekoratyvių riju darbų sukūrė Juozas Balčikonis (“Žiema”, “Kolūkio laukeliuose”, abu 1962; “Žiedai tėvynei, 1965), Marija Dūdienė (“Daina tėvynei”, 1967), Zofija Vasilenkaitė-Vainilaitienė (“Miško kirtėjai”, 1964), Marija Švažienė (“Pavasaris”, “Merginos”, abu 1964), Genovaitė Žilinskaitė (“Spalis”, 1968), Marija Rinkevičiūtė-Žilevičienė (1968). Kaip reakcija į pokario laikotarpio susmulkėjimą ir detalizavimą plito monumentalaus vaizdo, sintetinės ir racionalios formos riju darbai.
Tą patį galima pasakyti ir apie batikas, kurias kurdami, tekstilininkai dažnai sekė grafikos lakštuose paplitusiomis schemomis, ornamentino vaizdą, panašiai stilizavo piešinį, tokiais pačiais liaudiškais raštais margino austo kūrinio foną. Kaip ir to meto grafikoje bei monumentaliojoje dekoratyvinėje dailėje, analogiškai plėtojo struktūrinį ritminį pradą. Vystė muzikalios, poetiškai pakilios ir lyriškos kompozicijos kryptį. Savitų batikų 7-ajame dešimtmetyje – 8-ojo I pusėje sukūrė Juozas Balčikonis (g. 1924). Paminėtini etapiniai jo kūriniai – batikos “Nebus ponų nei bajorų” (1962), “Liaudies šventė” (1967), “Sutartinė” (1968), kurie laikytini kūrybiško liaudies tradicijos plėtojimo pavyzdžiais. Batikos kompozicijų sukūrė Kazė Zimblytė (“Kilimėlis”, 1962) Liucija Šulgaitė (“Taika”, 1964), M. Levitan-Babenskienė (“Pavasario šventė”, 1967), Zinaida Dargienė (“Motina su vaiku”, 1967).
1961 m. Lozanoje (Šveicarija) buvo įkurtas Tarptautinis senojo ir šiuolaikinio gobeleno centras (CITAM – Centre Internationale de la Tapisserie Ancienne et Moderne), nuo 1962 m. pradėjęs rengti tarptautines Lozanos tekstilės bienales. Lozanos bienalės tapo kardinalių permainų unikaliajame audimo mene arena. III Lozanos bienalėje (1968) pasirodė trimatė tekstilės plastika. Tekstilė tapo konceptualiu parodiniu kūriniu su stipriai išreikšta autoriaus individualybe. Atsisakyta šimtmečiais nekitusios tekstilės funkcijos puošti architektūrą (nors architektūrinės tekstilės kryptis greta parodinės sėkmingai buvo plėtojama). Prie staklių sėdusiam dailininkui audimas tapo improvizacija, plastinių idėjų inspiracijos šaltiniu. 7-ojo dešimtmečio pokyčiai Vakarų Europos mene netruko atsiskleisti ir lietuvių kūriniuose. Susidomėta gobeleno technika, jos vaizdinėmis galimybėmis. Lietuvių tekstilininkai pradėjo austi gobelenus 7-ojo dešimtmečio viduryje. 1966 m. respublikinėje taikomosios dailės parodoje gobelenai sudarė didesniąją sienos kilimų dalį. Dar daugaiu jų buvo specializuotoje Lietuviškų kilimų parodoje, surengtoje 1972 m. Vilniuje. Didelę įtaką, įsisavinant gobeleno techniką, suvaidino lenkų gobelenas, su kuriuo pirmą kartą lietuviai galėjo susipažinti 1966 m. Rygoje veikusioje Lenkijos gobelenų parodoje.
7-ojo dešimtmečio pabaigoje į Lietuvos meninį gyvenimą įsiliejo jaunoji tekstilininkų karta: Danutė Kvietkevičiūtė, Medardas Šimelis, Zina Kalpokovaitė-Vogėlienė, Regina Sipavičiūtė ir kt. Greitai šių ir vyresnės kartos tekstilininkų (J. Balčikonio, M. Švažienės, R. Jasudytės, M. Levitan-Babenskienės) darbai sudarydavo respublikinių taikomosios dailės parodų branduolį.
7-ojo dešimtmečio pabaigos – 8-ojo dešimtmečio pirmosios pusės gobelenuose vyravo etnografinė tema: liaudies šventės ir žaidimai, užgavėnių personažai, liaudies dainų motyvai. Ryškiausi liaudiškos tematikos darbai buvo Sigitos Baltakienės “Liaudies žaidimai” (1967) ir “Žemaitiški žaidimai” (1971), Dalios Aksamitauskaitės-Valatkienės “Žirgelį balnojau” (1968), Laimos Tulytės-Janulienės “Už tėvynę” (1968), Ramutės Jasudytės “Lietuvaitės” (1968), D. Kvietkevičiūtės “Oi ūžia ąžuolėliai” ir “Vilniaus milžinai” (abu 1968), Eugenijos Jasiūnaitės “Daina” (1970), Marijos Straigytės-Žuklienės “Subatos vakarėlį” (1970) ir kt. Šie gobelenai pasižymi plokštumine, statiška, ritmiška kompozicija, sąmoningai supaprastintu ar net suprimityvintu piešiniu.
Savitai folklorinę temą plėtojo Ramutė Jasudytė (g. 1930), šiuo laikotarpiu pradėjusi kurti įsimintiną ciklą “Kovos su kryžiuočiais” (1973-1978) Vilniaus universitetui, susidedantį iš gobelenų “Broleliai” (1973-1975), “Gulbelė” (1975-1976) ir “Sesulių” (1976-1978). Dailininkė akcentavo ne veiksmo siužetiškumą, o poetišką, neapibrėžtą laiko ir vietos atžvilgiu istorinę situaciją.
Išsiskyrė Marijos Švažienės (g. 1930) kūryba. Jos to laikotarpio gobelenai buvo grįsti sąlygiškų spalvų plotų ir linijų derme. Dailininkė plėtojo stilistiką, artimą to meto Vakarų Europos gobelenui. Tai patvirtino ir 1970 m. surengta autorinė paroda, kurioje autorė eksponavo pirmą Lietuvoje erdvinį gobeleną “Plaštakės” (1970) ir nemažai novatoriškų, ekspresyvių abstrakčių kompozicijų. Tai gobelenai “Kaštonai” (1964), “Miestas” (1967), “Kosmosas” (1968).
Formuojant lietuvių tekstilės įvaizdį kaip lyriškos, poetiškos ir muzikalios, daug prisidėjo Juozo Balčikonio kūryba. Dailininko 7-ojo dešimtmečio pabaigos – 8-ojo dešimtmečio kūrinius galima nagrinėti kaip muzikinio ir tapybinio prado susiliejimo pavyzdžius. “Mėnesienos sonata” (1972), “Gintaro krašto daina” (1972), “Poezijos pavasaris” (1974) grįsti archaizuoto piešinio motyvais, ištirpstančiais pulsuojančio ritmo linijose. Tokį betarpišką motyvo suliejimą su fonu tuo laikotarpiu buvo pamėgę dauguma tekstilininkų. Į muzikalias ritmines struktūras pasirinktus gamtos motyvus mėgo skaidyti Bronė Valantinaitė-Jokūbonienė (g. 1926). Dailininkės gobelenuose tam tikru gamtos motyvu (paukščio plunksna, kriaukle, gėlės žiedu, medžio lapu) buvo atskleidžiamos žmogaus vidinio pasaulio būsenos. Penkių kriauklių derinys “Kriauklėse” (1973) simbolizavo ramybę ir harmoniją, suskilusi kriauklė “Šventėje” (1975) – netekties skausmą ir pergalės džiaugsmą, didžiulis lapas “Džiaugsme” (1975) – mažorišką, pakilią nuotaiką.
1961-1975 m. lietuvių tekstilė brendo, įsisavindama naują techniką ir kūrybiškai plėtodama tradicinius bruožus, nubrėždama tuos kelius ir tendencijas, kurie buvo išplėtoti kitame kūrybos etape.
Medžio dirbiniai 1962-1975
Dėl išaugusių statybų šiuo laikotarpiu ypač padidėjo pagrindinių medžio dirbinių – baldų paklausa. Jie buvo gaminami medžio apdirbimo kombinatuose ir baldų fabrikuose, kurie veikė visuose didesniuose Lietuvos miestuose. Masinės ir serijinės gamybos baldų projektavimu užsiėmė dar 1957 m. Vilniuje įsteigtas Baldų projektavimo ir konstravimo biuras. Šio biuro architektai ir dizaineriai projektavo baldus, atsižvelgdami į naujas technologijas ir laikotarpio estetines normas, grįstas funkcionalistine samprata. 7-8-ojo dešimtmečių baldai privalėjo būti funkcionalūs, racionalios konstrukcijos, lakoniškų formų, padaryti iš naujų medžiagų, mobilūs, surenkami iš unifikuotų dalių, tinkantys prie tipinio gyvenamojo būsto architektūros. Puošyba beveik nevartota. Pati daikto konstrukcija buvo suvokiama kaip estetinė vertybė.
Pagal biuro architektų projektus padaryti baldai buvo eksponuojami aptariamojo laikotarpio taikomosios dailės parodose. Svarbesni to meto baldų projektai: Lygijos ir Algimanto Stapulionių bendrojo kambario baldai (1961); Liucijos Zaveckienės vaikų darželių tipiniai baldai (1962), valgomojo baldai (1969); Valerijos Cukermanienės svetainės minkštų baldų komplektas (1969), Eugenijaus Gūzo ir L. Stapulionienės Nacionalinio operos ir baleto teatro baldai (1974), E. Gūzo Vilniaus santuokų rūmų baldai (1975).
Bene vienintelis, užsiėmęs unikalių baldų kūryba buvo Jonas Prapuolenis (1900-1980). Dailininkas kaip ir anksčiau kūrė liaudiškos stilistikos baldus, kuo toliau, tuo labiau atitrūkdamas nuo tiesioginių liaudies baldų citatų. Šio laikotarpio baldai ypač grakštūs, lengvi, mobilūs, pagaminti daugiausia iš šviesios medienos, beveik be puošmenų. Funkcionalistinės laikotarpio tendencijos diktavo formos lakoniškumą ir santūrumą. Tik tam tikros užuominos (liaudies baldus primenančios atkaltės, stalo konstrukcija, bendros proporcijos) siejo šio laikotarpio baldus su liaudies prototipais (jaunimo svetainės, vasarvietės baldai, abu 1969). Savo sugebėjimus dailininkas turėjo progos įrodyti, kurdamas visuomeninės paskirties baldus (karčemos Liaudies buities muziejuje baldai Rumšiškėse, 1975).
Norint suteikti liaudišką koloritą nacionaline dvasia įrengiamose patalpose, nemažai sukurta medinių skulptūrų, pano, medinių sienelių ir kitokių medžio dirbinių. Vieni įdomiausių pavyzdžių – Leono Striogos drožti krėslai ir skulptūriniai stulpai Kauno kavinėje “Trys mergelės” (1967), Laimučio Ločerio reljefinis pano Vilkaviškio restorano salėje (1972), Stepono Šarapovo kompozicija Vilniaus “Erfurto” restorane (1972)
Arvydo Každailio horeljefai Simno “Žuvinto” (1972) ir Varėnos “Dainavos” restoranuose (1975), Regimanto Kavaliausko kompozicija Vilniaus Sporto rūmuose (1973).
Metalo dirbiniai 1962-1975
Šiuo laikotarpiu iš įvairaus metalo (vario, aliuminio, geležies, bronzos, ketaus, kt. ) buvo gaminami įvairūs interjero ir eksterjero dirbiniai: ažūrinės sienelės, reljefinės plokštės, sietynai, vėjarodės, reklaminės iškabos, židinio reikmenys). Metalas tuo tikslu buvo kalstomas, kalamas, liejamas, štampuojamas. Unikalių metalo dirbinių tuo laikotarpiu sukūrė Konstancija Petrikaitė-Tulienė, Tiju Enė Vaivadienė, Juozas Kėdainis, Lionginas Virbickas, Kazimieras Valaitis, Juozas Kalinauskas, Elina Budvytienė, Leonas Glinskis ir kt. Daugumos kūriniai turėjo sąsajų su liaudies kalvystės darbais.
Tačiau liaudiškos stilistikos kūrimas buvo ne vienintelis kelias, kurį rinkosi metalistai. K. Valaičio (pano “Palangos” kavinėje Vilniuje, 1965) Gintos ir Tado Baginskų (pano pasaulinės parodos Expo’68 TSRS paviljone Monrealyje, 1968), K. Simanonio (sienelė TSRS atstovybėje Gvinėjoje, 1969) dekoratyviniai metalo darbai stilingi, lengvi, lakoniški, atspindintys kosmopolitines tendencijas. Tuo tarpu J. Kėdainis (žvakidė, 1968), L. Virbickas (dekoratyvinė sienelė Dailės fondo parduotuvėje, 1968), L. Glinskis (svetainės “Sodžius” Bačkonyse durys, 1970) stengėsi dirbiniui suteikti archaizuotų, tarsi iki galo neapdoroto daikto įspūdį. Archaizacijos ir monumentalios formos tendencija, būdinga visai to laikotarpio taikomajai dailei, reiškėsi ir metalo dailininkų kūriniuose. Interjeruose plito metalo skardoje kalstytos dekoratyvinio pobūdžio kompozicijos. Jų stilistika atitiko to laikotarpio dekoratyvaus, plokštuminio vaizdo taikomajame mene reikalavimus (E. Budvytienės plokštė “Sutuoktiniai”, 1965; T. E. Vaivadienės plokštė “Senas Kaunas”, 1968; triptikas “Mūsų jūra”, 1971), nors kiekvienas dailininkas stengėsi atskleisti ir savo individualų braižą.
1961-1975 m. kurtuose papuošaluose atsispindėjo bendros laikotarpio meninės tendencijos. Kadangi mada diktavo nesudėtingos konstrukcijos, detalėmis neperkrautą aprangą, tad ir papuošalai privalėjo būti lakoniški, racionalūs, medžiagiški, sugeometrintų formų. Ppuošalas buvo suvokiamas kaip viso aprangos ansamblio dekoratyvinis akcentas, kuris savo konfigūracija ir bendra samprata privalėjo atkartoti bendrą drabužių siluetą.7-ajame dešimtmetyje Vakarų Europoje prasidėjo juvelyrikos atgimimas, pastebimai išaugo jos statusas. Pradėtos organizuoti tarptautinės parodos. Pirmoji tarptautinė juvelyrikos paroda buvo organizuota 1961 m. Londone ir apėmė 1890-1961 m. laikotarpį. Greitai atidarytos tarptautinės papuošalų parodos Pforzheime (Vokietija) ir Tokijuje (1970), įgavę nuolatinių renginių pobūdį. Pagrindinės lietuviškų papuošalų medžiagos buvo metalas ir gintaras, įvairūs akmenys vartoti rečiau, todėl to laikotarpio papuošalus galima priskirti ir analizuoti kaip gintaro dirbinius.
Gintaro dirbiniai 1962-1975
Aptariamojo laikotarpio gintaro dirbiniams kelią grindė 6-ojo dešimtmečio Felikso Daukanto teorinė ir kūrybinė veikla, jo propaguota natūralaus gintaro pateikimo teorija. Kaip ir ankstesniais laikotarpiais, gintaro papuošalai buvo gana menkai išplėtota sritis. Tačiau lietuviškos puošmenos patyrė stiprias modernėjimo apraiškas, kurios sklido, visų pirma, iš estų juvelyrikos mokyklos. Nuo 6-ojo dešimtmečio pabaigos dailiojo metalo apdirbimo lietuviai mokėsi Estijos dailės institute Taline. Estijos juvelyrika tuo metu orientavosi į Skandinavų dizainą, mėgusį taupių, dizaineriškų formų, nesunkiai pagaminamus, dažnai iš unifikuotų detalių surenkamus dirbinius.
Felikso Daukanto (1915-1995) gintaro papuošalai lengvi, minimalistiniai (kaklo papuošalas iš sidabro vielytės su kabančiu gintaru, 1966; kaklo papuošalai, 1968, 1973). Juvelyrinį dirbinį dailininkas traktavo kaip dizainerišką, funkcionalų daiktą, kuriame dominavo pats gintaras, o metalas buvo tik papildoma medžiaga, paryškinanti jo grožį. Dailininkas gintarui pritaikė specifinį šlifavimo būdą. Gintarą apdorodavo minimaliai, palikdavo nenugludintas vietas, kiaurymes, matinio paviršiaus lopinėlius. Kartais jį įrėmindavo, bet dažnai palikdavo natūraliai kabantį (medalionas su trimis gintaro gabalėliais, 1970). Apdorodamas mineralo gabalėlį, stengdavosi jam suteikti pačios gamtos būdingas formas – aptakaus ovalo, lašo, apskritimo pavidalą. Panašiu būdu gintaro papuošalus kūrė Liucija Šulgaitė (kaklo papuošalas, 1968), Janina Griciūnaitė (medalionas, 1986). Daugelio kitų juvelyrų (Petro Balčiaus, Liudos Vaineikytės, Albinos Vertulienės) puošmenos įmantresnių formų, labiau detalizuotos.
Tolesnę gintaro papuošalų raidą paveikė Estijos dailės instituto Dailiojo metalo katedros absolvento Kazimiero Simanonio (g. 1937), grįžusio į Lietuvą 1965 m., kūryba. Jo papuošalo samprata skyrėsi nuo F. Daukanto, akcentavusio minimalizmą, asketizmą, demokratines tendencijas ir metalo detalių unifikavimo galimybes. K. Simanonis traktavo gintaro papuošalą kaip prabangos, reprezentacijos objektą, kuris dėvimas ne kasdien, o ypatingomis progomis. Dailininkas papuošaluose atgaivino raižymą, inkrustavimą, filigraną, apvirinto sidabro techniką, itin tikusią prie netaisyklingos formos mineralo. Vėliau sidabro virinimo techniką išbandė kiti gintaro papuošalų kūrėjai (L. Šulgaitė, Birutė Mikulevičienė, P. Balčius, Feliksas Pakutinskas). K. Simanonis ieškojo įkvėpimo gamtos formose. Jo papuošalai asimetriški, skirtingų faktūrų, dinamiški, ekspresyvūs (medalionai, 1970). Puošybiškumo ir reprezentacijos tendencijos dar labiau buvo išplėtotos kitame juvelyrikos raidos etape. Lietuvių juvelyrų papuošalai buvo eksponuojami tarptautinėse parodose “Expo’68” Monrealyje, tarptautinėje pramonės ir prekybos parodoje Londone 1968 m., “Expo’70” Osakoje. Mildos Eitmonaitės lieto ir kalstyto metalo papuošalai su gintaru 1971 m. Jablanece (Jugoslavija) vykusioje juvelyrikos bienalėje pelnė diplomą. Tuo metu tai buvo pirmasis aukštas lietuviškų papuošalų įvertinimas. Palangos gintaro muziejuje sukomplektuotos lietuviškų gintaro dirbinių parodos 1971-1974 m. apkeliavo Čekoslovakiją, Vokietiją, Prancūziją, Vengriją, Austriją, Suomiją, Švediją, Daniją, Italiją.
Odos dirbiniai 1962-1975
Serijinės gamybos odos dirbiniai toliau buvo gaminami “Dailės” kombinatuose. Tačiau nuo 1965 m. į Lietuvos meninį gyvenimą įsiliejo pirmieji Estijos dailės instituto Dailiosios odos specialybės absolventai, įgiję specialų šios srities išsilavinimą. Greitai jų pavardes įsidėmėjo dailės parodų lankytojai: Eugenijus Jovaiša, Rūta Gudaitytė-Zaturskienė, Stasys Jančiukas, Ramutė Kupčiūnaitė, Algimantas Šlapikas. Jaunųjų sukurti albumai, užrašų knygelės, dėžutės, įdėklai, knygų aplankalai nors parodose užėmę ir kuklų kampelį, pasižymėjo skoningumu ir atlikimo kultūra.
Dauguma odininkų dirbo “Dailės” kombinatuose ir pedagoginį darbą. Tačiau su jų grįžimu į Lietuvą prasidėjo odos pano pritaikymo interjere etapas. Daugiausia šioje srityje nuveikė E. Jovaiša, per trumpą laikotarpį dekoratyvinėmis kompozicijomis apipavidalinęs Kauno “Baltijos” trikotažo fabriko salę (ciklas “Muzikantai”, 1968), Kauno vaistažolių vaistinę (7 dalių kompozicija, 1970), Palemono kavinę “Lakštingala” (“Naktigonė”, 1971). Odininkai kūrė dekoratyvinius dirbinius, stengdamiesi išryškinti medžiagines odos savybes – jos rupumą, minkštumą, tąsumą. Kūriniai buvo dekoruojami sąlygišku, plokštuminiu ornamentu, kuris buvo išgaunamas spaudžiant klišėmis, deginant, dažant, raižant. Pažymėtinos R. Gudaitytės-Zaturskienės atsiliepimų knygos (1970), A. Šlapiko įdėklai (1970), Zitos Kreivytės dėžutės papuošalams (1973). Pastebimai pakito ir “Dailės” kombinatų serijiniai arba mažatiražiai odos dirbiniai. Jie pakluso bendroms laikotarpio tendencijoms dirbinį dekoruoti apibendrinto piešinio, sąlygiška kompozicija, lakonišku ornamentu.
Stiklo dirbiniai 1962-1975
1961 m. Dailės institute Vilniuje eksperimentine tvarka buvo įsteigta stiklo specialybė. Į ją priimti Gražina Didžiūnaitytė, Anita Šlėgel ir Bronius Bružas. Priėmimas tęstas dar ir 1962 m. Po to stiklo specialybės atsisakyta. Dauguma į ją įstojusių perėjo į vitražą, juolab, kad materialinės techninės bazės šiai taikomosios dailės šakai Vilniuje nebuvo. Stiklo dirbinių srityje tedirbo D. Didžiūnaitytė ir Panevėžio stiklo fabrike 1975 m. įsidarbinusi A. Šlėgel. Bene daugiausiai šiuo laikotarpiu stiklo dirbinių sukūrė G. Didžiūnaityte (g. 1940). Mėgstamiausi dailininkės dirbiniai – vazos buvo monumentalių formų, spalvingos (gilių rudų, raudonų, mėlynų tonų), atliktos karšto stiklo laisvo formavimo būdu, kartais dar dekoruotos įspaustu arba raižytu ornamentu (vazų ciklas lietuvių liaudies simbolių ir skulptūros motyvais, 1967-71). Tolydžio vazų spalvos ir formos darėsi sudėtingesnės. Įvairėjo koloritas ir technologija. Dailininkė kūrė daugiasluoksnį stiklą, kurį puošė tarp sluoksnių įterpiamu variniu tinkleliu ir kitais elementais. G. Didžiūnaitytė eksperimentavo technologijų srityje, 1974 – 1975 m. sukūrė dvi naujas technologijas.
Stiklininkas Algimantas Žilys (g.1936) taip pat puoselėjo karšto stiklo laisvą formavimo techniką. Dailininkas 1969 m. pradėjo dirbti vyriausiuoju dailininku Vilniaus “Raudonosios aušros” stiklo fabrike, kur sukūrė daugybę stiklo etalonų, kurie buvo gaminami pūtimo ir laisvo stiklo formavimo būdu. A. Žilio vazos ir dekoratyviniai indai buvo geometriškesnių formų (gėrimų servizas, 1971) nei G. Didžiūnaitytės, tačiau ir jis dirbiniuose akcentavo kolorito išraišką. 7-8-ajame dešimtmečiais visai kitokio stiliaus indų sukūrė vitražistė Ginta Baginskienė (g. 1940). Jos dirbiniai (vazos, lėkštės, taurės, 1967-71) buvo plonasieniai, viensluoksniai bespalviai arba spalvoti (žali, mėlyni, melsvi). Jų formos, racionalios, paprastos, be jokių papuošimų, grįsti dizainerišku požiūriu į stiklo dirbinį. Vitalija Blažytė (1926-1999), Filomena Ušinskaitė (1921-1996) ir Jūratė Ušinskaitė tęsė Stasio Ušinsko pradėtų stiklinių indų tradiciją, tobulindamos savo individualų stilių.

Leave a Comment