Japonų raštas

Paplitimas

Japoniškai kalba apie 125 mln. žmonių, o tai sudaro 2,4% pasaulio gyventojų. Be Japonijos taip pat vartojama Havajuose (220 tūkst. kalbančiųjų) ir pagrindinėje JAV dalyje (200 tūkst. kalbančiųjų), Pietų Amerikoje (380 tūkst. kalbančiųjų; daugiausia Brazilijoje). Japonų kalbos paplitimas pasaulyje susijęs su trimis didelėmis emigracijos bangomis iš Japonijos nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio.

Pagal kai kuriuos skaičiavimus japoniški interneto puslapiai sudaro 4,9% visų interneto puslapių (4 vieta po anglų, vokiečių ir prancūzų).

Istorija ir klasifikacija

Japonijos salyne tėra trys vietinės kalbos: japonų kalba, ainu kalba Hokaide ir Riūkiū kaalbos (Okinavoje). Japonų ir Riūkiū kalbos kartu vadinamos japonų kalbų šeima, o kartais traktuojamos ir kaip viena kalba (tuo atveju Ryūkyū kalbos suvokiamos kaip labai nutolusios tarmės). Ainu kalba, tuo tarpu, yra visiškai atskira kalba. Japonų kalba yra izoliuota kalba, nepriskiriama nė vienai didesniai kalbų šeimai. Visgi lingvistai aptinka tam tikrų sąsajų su kitomis pasaulio kalbomis, kas rodo šiokį tokį giminiškumą.
Manoma, kad senieji Japonijos gyventojai, kūrę Džiomono kultūrą, ir kurių tiesioginiai palikuonys yra ainu, sudarė pirminį japonų tautos substratą.
Tam tikri kaalbos bruožai, ypač fonetinė struktūra, rodo ir stiprią įtaką iš austroneziečių (malajų – polineziečių) kalbų. Gali būti, kad ta įtaka nuo senovės buvo perduodama prekybiniais keliais, vykstant didžiajai polineziečių migracijai.
Ryškiausiai jaučiama įtaka yra iš Korėjos, o netiesiogiai ir iš Uralo-Altajaus kalbų (p

pvz.: mongolų, labiau nutolusių vengrų, tiurkų kalbos, estų ir suomių kalbų). Spėjama, kad Jajoi laikotarpio pradžioje į Japoniją vyko didelė tautų migracija iš Korėjos pusiasalio, kurios metu šalyje introdukuotas ryžių auginimas, o tautiniu aspektu senieji salų gyventojai buvo išstumti arba asimiliuoti daug karingesnių atsikėlėlių. Tokiu būdu japonų tauta ir kalba susiformavo senajam substratui maišantis su naujuoju, giminingu korėjiečių kalbai. Taip susiformavo išskirtinė japonų kalba, tačiau jos panašumai su korėjiečių kalba yra akivaizdūs.

Kinų kalbos įtaka ir rašto sistema

Japonų salyne susiformavęs japonų kalbos substratas (leksika, gramatika, fonetika) susidarė veikiant aukščiau minėtoms įtakoms. Tačiau nuo V a. leksika buvo labai stipriai veikiama ir kinų kalbos, iš kurios ėjo daugybė naujų skolinių, susijusių su kinų civilizacijos mokslo, filosofijos, technologiniais pasiekimais. Šis procesas, primenantis lotynų-graikų kalbų skkolinių paplitimą Europos kalbose, vyko visoje Rytų Azijoje (Japonijoje, Korėjoje, Vietname), ir įvardijamas kaip Hanzi kultūros arealas.
Tie skoliniai į minėtas kalbas buvo perduodami drauge su kinų raštu (Hanzi), ir jie šiuo metu sudaro daugiau nei pusę bendrosios leksinės vietinių kalbų aibės.
Japonų raštas gali būti laikomas kinų rašto atšaka, kadangi naudoja V a į šalį atėjusias kiniškas ideogramas hanzi (japoniškas tarimas: kandži), kurias papildo dviem skiemeninėmis abėcėlėmis, hiragana ir katakana, bendrai vadinamomis kana.
Šie skiemenynai evoliucionavo iš ideogramų X a. Skirtumas tarp jų yra ti

iek vizualinis, tiek funkcinis: hiragana rašomos kaitomosios žodžių dalys, priešdėliai ir priesagos, dalelytės, polinksniai, kiti smulkesni gramatiniai vienetai, taip pat kai kurie žodžiai. Katakana rašomi skoliniai iš užsienio, išskyrus kinų, kalbų.
Japonų rašte tarpusavyje gana sudėtingai sąveikauja kandži, hiragana ir katakana, o taip pat ir vieno ženklo daugialypiai tarimai, mat kanji dažniausiai tariami bent dviem būdais: kinišku tarimu, adaptuotu japonų fonetikai (on-yomi) ir japonišku (kun-yomi). Junginiuose ideogramos tariamos pirmuoju būdu, kaip savarankiški žodžiai – antruoju.

Rašymo būdas ir kryptis

Skirtingai nuo lotyniškos abėcėlės, kurioje “i” raidė užima mažiau vietos nei kitos raidės, visiems japonų rašto sistemos ženklams skiriama tiek pat vietos.

Galimos rašymo kryptys yra dvi: iš kairės į dešinę, arba iš viršaus į apačią (eilutės tokiu atveju slenka iš dešinės į kairę). Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo paplitęs rašymas iš dešinės į kairę.

Kiniškų ideogramų atėjimas

Iki pat kinų kultūros invazijos VI-VII a., vietinės kilmės rašto japonai neturėjo.
Nėra tiksliai žinoma ir tai, kada tiksliai kinų rašto tradicijos pasiekė Japoniją, nes iki VI a santykiai su Kinija ir Korėja buvo gana sporadiški. Gali būti, kad pirmieji šaltiniai atkeliavo jau III ar V a., tačiau aišku, kad valstybiniu mastu kinų raštas pradėtas naudoti VI a. pabaigoje, kuomet Yamato šalyje (Japonijoje) vyko didelės valstybinės reformos.
Kinų rašmenys yra pritaikyti išimtinai kinų kalbai, ir tas fa

aktas gerokai sunkino jų adaptaciją skirtingų kalbų tautose. Tai anksčiau jau buvo patyrę ir vietnamiečiai, ir korėjiečiai. Tačiau svarbu pažymėti, kad kinų raštas ir visa kultūra plito neatsiejamas nuo literatūrinės kinų kalbos wenyu, todėl to meto inteligentija visoje Rytų Azijoje privalėjo mokėti šią kalbą. Tai šiek tiek panašu į lotynų kalbos įsigalėjimą viduramžių Europoje.
Kadangi pačioje japonų kalboje dar nebuvo daugybės mokslo ir filosofijos terminų, kuriomis laisvai operavo Kinija, ši terminologija buvo pasiskolinta tiesiogiai, pasisavinant tiek užrašymą, tiek kinišką tarimą. Tačiau kadangi pilnai išlaikyti tarimą autentišką japonai negalėjo, jis pamažu buvo sujaponintas. To pavyzdžiai pateikiami:
火山 kin. huashan, jap. kazan, “ugnikalnis”
哲学 kin. zhexue, jap. tetsugaku, “filosofija”
儒教 kin. rujia, jap. džiukyo, “konfucianizmas”
仏教 kin. fojia, jap. bukkyo, “budizmas”
皇帝 kin. huangdi, jap. kotei, “imperatorius”

Tokiu būdu į japonų kalbą atėjo daugybė skolinių iš kinų kalbos, o sykiu ir tuos skolinius užrašantys hieroglifai, kurie buvo tariami pagal modifikuotą kinišką tarimą. Tas modifikuotas kiniškas ideogramos tarimas japoniškai vadinamas on-yomi

Rašto pritaikymas japonų kalbai

Galima sakyti, kad ankstyvojoje rašto priėmimo stadijoje daugiau keitėsi pati japonų kalba, o ne raštas. Tačiau ilgainiui, vystantis vietinei kultūrai, ypač suklestėjus literatūrai, radosi būtinybė rašyti japonų kalba.
Čia buvo susidurta su dviem pagrindinėmis problemomis:
Japoniškos kilmės žodžių, kurie šalyje vartoti nuo seno (pvz. veiksmažodžių, kasdieninio vartojimo daiktavardžių, būdvardžių) užrašymas. Skirtingai nei kinų kalboje, kur žodžiai yr

ra vienskiemeniai, japoniškos kilmės žodžiai yra daugiaskiemeniai. Pvz. kiniškai “kalnas” yra tariamas shan, o japoniškai – yama, kiniškai “aš” tariamas wo, o japoniškai – watashi. Problema išspręsta nutarus, kad japoniškos kilmės žodžiai bus rašomi tais pačiais kiniškais hieroglifais, bet tariami japonišku tarimu. Tokiu būdu hieroglifas 山, kuomet yra vienas ir reiškia “kalną”, japoniškai tariamas yama, tačiau pavyzdžiui kiniškos kilmės junginyje 火山 kazan, reiškiančiame “ugnikalnį”, jis tariamas zan. Tai buvo priežastis, dėl ko japonų kalboje vienas hieroglifas turi bent du tarimus, kurių vienas vadinamas on-yomi, o kitas (japoniškos kilmės) – kun-yomi
Gramatinių galūnių ir priesagų rašymas. Japonų kalba, skirtingai nuo kinų, yra agliutacinė, tad turi sudėtingą kaitymo galūnėmis ir priesagomis sistemą. Toms galūnėms parašyti būtinai reikėjo ženklų, kurie neturėtų prasmės, bet rodytų tik tarimą. Norint perteikti šį ypatumą, X a. šalia naudojamų kiniškų ideogramų buvo sukurta ypatinga skiemeninių ženklų sistema — kana, turinti dvi grafines formas, hiraganą ir katakaną. Kanos sistema susideda iš 50 (realiai 46) skiemenų.

Kanos sukūrimas užbaigė sudėtingą kinų rašto japonizacijos procesą.

Rašto komplikuotumas

Japonų raštas, priskiriamas ideografiniam-skiemeniniam tipui, gali būti laikomas vienu komplikuočiausių pasaulio raštų, kadangi čia ne tik naudojamos trys atskiros sistemos (kandži, hiragana ir katakana), kurių vartojimo ribos nėra tiksliai apibrėžtos, bet ir pačios ideogramos turi komplikuotą dviejų tarimų (on-yomi ir kun yomi) sistemą (ko nėra nei kinų, nei korėjiečių, nei vietnamiečių rašto sistemose).

Reformos

Japonų raštas lengvai duodasi transkribuojamas (dėl kalbos fonetinės sistemos paprastumo), ir jo transkribavimo sistema į lotyniškus rašmenis buvo kuriama dar XVI a. Šiuo metu naudojama transkribavimo sistema yra romaji (lotyniški rašmenys), kuri užsienyje naudojama užrašyti japonų vardams ir pavardėms, pavadinimams ir etnonimams.
Nors buvo projektų pakeisti komplikuotą japonų raštą paprastesniu lotynišku, arba bent jau rašyti viską viena kuria nors kana, jie nebuvo priimti. Kana negali būti vartojama savarankiškai.
Viena reforma, kuri buvo padaryta, siekiant supaprastinti japonų raštą, buvo atlikta 1946 m., kuri nustatė 1829 naudojamų hieroglifų skaičių. Kiti seniau naudoti hieroglifai nebėra mokomi, o žodžiai, kuriais jie seniau rašyti, rašomi katakana.

Leave a Comment